Žemės ūkio investicijos: kryptys, finansavimo šaltiniai ir veiksniai

TURINYS

Turinys 2

Įvadas 3

Investicijų formos 3

Valstybinės investicijos 4

Užsienio investicijos 5

Struktūriniai fondai 5

Europos Sąjungos struktūriniai fondai 6

Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros parama (SAPARD) 13

Priedas. Nacionalinių ir ES paramos programų administravimas 16

Literatūra 17ĮVADAS

Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės,

įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas

pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis

gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos

ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas,

turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių,

technologinių, komercinių bbei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip

techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso

organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais. Investicijų formos

Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis

formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas,

jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius.

Pagal investicijų objektus investijos būna:

➢ daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais,

prekių atsargomis bei žaliavomis.

➢ nematerialios investicijos dažnai literatūroje

charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias

investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos,

žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė

reklama.

➢ finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius

finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro

investicijos į vertybinius popierius.

Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:

➢ privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus

fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir

juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio

kapitalo.

➢ valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios

organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš

biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir

kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir

skolintomis lėšomis.

➢ užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų

valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.

➢ bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių

tos ar kitos šalies subjektų.

Ekonomikos mokslas ir verslo plėtros praktika įrodė, kad didžiausią

naudą duoda lėšos, investuotos į naujausias technologijas ir intelektualųjį

potencialą.

Investicijų į naują techniką ir technologijas rėmimas vykdomas per

tikslines ivesticijų programas. Jų tikslas – efektyvaus, konkurencingo ūkio

sukūrimas.

Investicija į žmogiškuosius išteklius –– bene efektyviausia iš visų

investicijų. Lėšos skiriamos žemės ūkio mokslo tyrimo darbams,

konsultavimui ir mokymui, žemės ūkio informacinei sistemai kurti.

VALSTYBINĖS INVESTICIJOS

Lietuvos Respublikos žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę,

socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją, todėl yra prioritetinė

ūkio šaka.

Dėl susiklosčiusių geopolitinių ir istorinių sąlygų Lietuvije iki šiol

išliko didesnė žemės ūkio sektoriaus ekonominė bei socialinė reikšmė negu

kaimyninėse šalyse ir ES valstybėse.

Lietuvoje, kaip ir Europos Sąjungoje bei daugelyje pasaulio šalių,

žemės ūkis yra valstybės remiama ūkio šaka. Tai lemia keletas priežasčių:

1. žemės ūkio produkcijos gamintojai parduoda perteklinėje ,

konkurencinėje rinkoje;

2. žemės ūkio produktų paklausa yra santykinai neelastinga;

3. žemdirbiams sunku reguliuoti gamybą dėl priklausomybės nuo

gamtos sąlygų ir ilgo gamybos ciklo;

4. didžiausia žemės ūkio gamybos kaštų dalis – pastovūs kaštai,

kurių negalima išvengti sumažėjus gamybai;

5. kapitalo apyvarta lėta, o investicijų poreikis didelis, todėl

ūkininkai ir žemės ūkio įmonės negali išsiversti be skolinto

kapitalo.

Valstybė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas ūkininkams kurti

konkurencingus ūkius ir modernizuoti žemės ūkio įmones, dalį nacionalinio

biudžeto lėšų skitia žemės ūkiui remti. Tai tiesioginė parama žemės ūkiui.

Tačiau valstybė taiko ir netiesioginės paramos priemones – mokesčių

lengvatas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama 1997 – 2000 metų programą,

1997 m. kovo 12 d. priėmė nutarimą sudaryti. Kaimo rėmimo fondą (KRF),

likviduojant Ūkininkų rėmimo fondą, Paramos žemės ūkiui fondą ir Lietuvos

Respublikos paramos žemės ūkiui fondą.

Buvo patvirtintos KRF lėšų naudojimo kryptys:

➢ Žemės ūkio rinkos ekonominio reguliavimo ir ūkininkų bei žemės

ūkio įmonių pajamų palaikymo priemonėms įgyvendinti;

➢ Tikslinėms investicijų programoms finansuoti;

➢ Žemės ūkio mokslui, konsultavimui ir mokymui, informacinei

sistemai;

➢ Žemės ūkio paskolų garantijų fondui.

Pagrindinis KRF finansavimo šaltinis – valstybės biudžeto lėšos,

skirtos Nacionalinei žemės ūkio programai vykdyti.

Šiam tikslui kasmet buvo skiriama apie 6 proc. valstybės biudžeto

lėšų.

|METAI |1997 |1998 |1999 |2000 |

|LĖŠOS ((mln.|371,1 |372,5 |322,8 |407,2 |

|Lt) | | | | |

Kiekvienais metais LR žemės ūkio ministerija patvirtina einamųjų metų

Kaimo rėmimo programą (toliau – KRP). KRP – tai valstybės parama žemės

ūkiui ir kaimo plėtrai, finansuojama valstybės biudžeto lėšomis. Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi valstybės biudžeto asignavimų

paskirstymu, tvirtina einamųjų metų KRP išlaidų sąmatą pagal priemones.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu tvirtinama einamųjų metų

KRP išlaidų detalizuota sąmata pagal priemones.

Pagrindiniai KRP tikslai:

• Didinti ūkių, galinčių konkuruoti Lietuvos ir užsienio rinkose,

efektyvumą.

• Diegti perspektyvias gamybos technologijas.

• Gerinti žemdirbių darbo sąlygas.

Kaimo rėmimo programą sudaro:

• Tiesioginės išmokos.

• Investicinės programos.

UŽSIENIO INVESTICIJOS Struktūriniai fondai

Be ekonominės ir socialinės, kaimas dar vykdo svarbias gamtosaugines,

rekreacines ir etnokultūrines funkcijas. Kaimas šiuo požiūriu vis daugiau

bus vertinamas Lietuvai integruojantis į ES, kur subalansuotai kaimo

plėtrai skiriamas ypatingas dėmesys ir didžioji struktūrinių paramos fondų

finansinių lėšų dalis.

Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia padėti sunkumus

išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir

socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius

sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos,

perspektyvesnės veiklos.

Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės

veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pvz.,

bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Tačiau

Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių

(nedarbo pašalpos ir pan.). Europos Sąjungos struktūriniai fondai

Europos regioninės plėtros ffondas teikia regionams įvairią finansinę

paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.

Fondas numato:

➢ investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes

darbo vietas;

➢ investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos,

energetika) siekiant sujungti centrinius ES regionus su

periferiniais;

➢  investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius

pramonės, žemės ūkio rajonus;

➢ darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui

(įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);

➢ technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines

(pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:

➢ švietimą ir profesinį mokymą;

➢ paramą įsidarbinant;

➢ mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas

mokslinio tyrimo įstaigose);

➢ socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų

priežiūros įstaigas);

➢ švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant

darbuotojų kvalifikaciją).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalis

laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes

teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią

ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų

diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi

žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.

Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti

Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos

valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)

reikalavimai. Sanglaudos

fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius

kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo

pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

Struktūrinių fondų principai

1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos

efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai:

1. Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta

išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.

2. Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos

ilgalaikio planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus

dėl 2000-2006 m. planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų

įgyvendinimo pereinama keletas programinio planavimo stadijų.

3. Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei

administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai

bendradarbiaujama tarp Europos Komisijos struktūrų bei šalių

narių nacionalinių, regioninių bei vietinių institucijų. Šio

principo priešingybė – centralizuotas ekonominės veiklos

planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos

galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).

4. Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti

pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti.

Teikiant pagalbą konkretiems ekonomikos sektoriams, iš

nacionalinių vyriausybių reikalaujama, kad struktūrinių fondų

parama nenaudojama kaip dingstis buvusias valstybines išlaidas

šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis. Remdamasi šiuo

principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo vykd.omos

politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas

paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą

projektų ffinansavimą.

Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo

(pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutarties. Remiantis šiuo

principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios

institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti

perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės

valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi. (Ši

nuostata siejasi su partnerystės principu.)

Lietuvai 2004 metais tapus Europos Sąjungos nare, žemdirbiams, kaimo

gyventojams, žemės ūkio produktų perdirbėjams atsivers realios galimybės

pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama. Ši parama bus administruojama

pagal Lietuvos 2004 – 2006 m. bendrojo programavimo dokumento (BPD)

nuostatas. Žemės ūkio ministerijos kartu su socialiniais partneriais

parengtam BPD projektui oficialiai bus pritarta tik Lietuvai tapus ES nare.

Bendrajame programavimo dokumente numatytos septynios Kaimo plėtros ir

žuvininkystės prioriteto priemonės: „Investicijos į žemės ūkio valdas“,

„Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, „Žemės ūkio produktų perdirbimo bei

rinkodaros gerinimas“, „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“,

„Miškų ūkis“, „Leader +“ bei „Mokymas”. Lietuvai tapus ES nare, per šias

septynias investicines priemones 2004-2006 metais Lietuvos žemdirbiai ir

perdirbėjai turėtų gauti 174,81 mln. eurų.

Investicijos į žemės ūkio valdas

Paramą pagal šią priemonę gaus ūkininkai, žemės ūkio bendrovės,

kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) ir žemės ūkio įmonės, įregistruotos

Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, gaminančios žemės ūkio

produkciją.

Maksimalus paramos dydis pagal šią priemonę sudarys 50 proc. visų

tinkamų išlaidų, o ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti

vietovėse – 60 proc. Investuojant jauniesiems ūkininkams, jei po jų

įsikūrimo praėjo ne daugiau nei 5 metai, maksimali parama gali siekti 55

proc., o ūkininkaujantiems mažiau palankiose tam vietovėse – 65 proc.

Suteikiama parama negalės būti didesnė kaip 375 tūkst. eurų.

Remiama bus:

1) pieninė ir mėsinė gyvulininkystė (galvijų, kiaulių, avių, ožkų,

arklių ir paukščių auginimas mėsai, veisimui ir kiaušinių gamybai),

kailinių žvėrelių auginimas, žvėrininkystė, bitininkystė;

2) augalininkystė, daržininkystė ir sodininkystė (javai, žoliniai

pašarai, linai, pašariniai šakniavaisiai, aliejiniai ir baltyminiai augalai

(įskaitant ir rapsų auginimą), daržovės, bulvės (išskyrus bulves, auginamas

krakmolui), retų veislių sodo augalai ir sodinukai, vaismedžiai, uogos,

riešutai, prieskoniniai augalai ir gėrimų gamybai skirti augalai,

vaistiniai augalai, grybai);

3) kuo įvairesnės produkcijos gamyba, įskaitant ūkyje užaugintų žemės

ūkio produktų perdirbimą.

Išlaidos, kurios bus apmokėtos: 1) verslo projekte numatyto

nekilnojamojo turto, skirto projekto reikmėms, statyba ar rekonstrukcija;

2) naujos žemės ūkio technikos ir įrangos įsigijimas, įskaitant ir

programinę įrangą, skirtą projekto reikmėms; 3) ariamos žemės gerinimo

sistemų, drenažo, laistymo įrenginių, priežiūros kelių ūkio ribose

įrengimas ar rekonstrukcija; 4) privačių kelių, vietinio vandentiekio ir

kanalizacijos ūkio ribose įrengimas ar rekonstrukcija; 5) bendrosios

išlaidos, tokios kaip užmokestis architektams, inžinieriams ir

konsultantams, mokėjimas už techninius tyrimus, patentų ir licencijų

įsigijimą, bet ne daugiau kaip 10 proc. (techniniams tyrimams ir

konsultavimui – ne daugiau kaip 5 proc.) aukščiau minėtų išlaidų.

Reikalavimai paramos. gavėjui:

➢ investicijos turi būti susiję su gamyba ar paslaugomis,

nurodytuose prioritetiniuose sektoriuose (žr. skyrelį „Remiama

bus“);

➢ projektas ir su juo susiję investicijos turi būti įgyvendinamos

kaimo vietovėje, pagal paramos gavėjo gyvenamąją vietą;

➢ turtas, į kurį investuojama, turi priklausyti pareiškėjui;

➢ įvykdytas projektas turi atitikti Europos Bendrijos

veterinarijos, higienos, sanitarijos, maisto kokybės, gyvūnų

gerovės ir aplinkosaugos standartus. Jei reikia, poveikio

aplinkai įvertinimas turės būti atliktas prieš investiciją pagal

Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą;

➢ tais atvejais, kai naujai paskelbiami reikalavimai dėl

aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės, pareiškėjas turi

įsipareigoti įgyvendinti šiuos reikalavimus investicijų

įgyvendinimo pabaigoje;

➢ pareiškėjas privalo turėti atitinkamą kvalifikaciją ar

kompetenciją užsiimti produkcijos, į kurią bus investuojama,

gamyba. Pareiškėjas privalo turėti profesinį išsilavinimą žemės

ūkio srityje arba būti pabaigęs minimalių ūkininkavimo žinių

kursus, arba turėti mažiausiai 3 metų ūkininkavimo patirtį;

➢ pareiškėjas verslo plane turi įrodyti, kad įgyvendinus projektą

ūkis atitiks ekonominio gyvybingumo kriterijus, nustatytus Žemės

ūkio ministerijos;

➢ jei pareiškėjas yra jaunasis ūkininkas (iki 40 metų) ir

investuoja penkių metų laikotarpyje po įsikūrimo, jam gali būti

suteiktas trijų metų laikotarpis įgyvendinti higienos,

aplinkosaugos, gyvūnų gerovės standartus ir atitikti ekonominio

gyvybingumo kriterijus;

➢ jei projekte numatomas gamybos apimčių didinimas, pareiškėjas

turi įrodyti, kad egzistuoja realizacijos rinkos;

➢ pareiškėjas turi užtikrinti, kad investicija, finansuojama

pagal šią programą, tuo pat metu nėra finansuojama iš kitų

nacionalinių programų ar ES fondų;

➢ numatytų investicijų (įrengimų, mechanizmų, paslaugų) kilmės

šalis turi būti viena iš ES šalių;

➢ pareiškėjas turi tvarkyti buhalterinę apskaitą pagal LR

įstatymus;

➢ jei pareiškėjas yra įmonė, kuriai pagal LR įstatymus privalomas

auditas, privalo pateikti finansines audito ataskaitas ir

išvadas už paskutinius finansinius metus;

➢ pareiškėjas negali turėti mokestinės nepriemokos Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetui;

➢ pareiškėjas įsipareigoja ne mažiau kaip 5 metus po paramos

sutarties pasirašymo nekeisti veiklos pobūdžio, projekto

įgyvendinimo vietos bei sąlygų, neparduoti ir kitaip neperleisti

už paramos lėšas įsigyto turto;

➢ parama bus teikiama tokiems žemės ūkio produktų, užaugintų

ūkyje, perdirbimo projektams, kurie numato, kad ne mažiau kaip

50 proc. perdirbamos produkcijos sudarys ūkyje užauginta

produkcija, o projekto kompensuojamos išlaidos neviršys bendrų

šiai priemonei taikomų apimties apribojimų (taikoma veiklos

įvairinimui, įskaitant žemės ūkio produktų, užaugintų ūkyje,

perdirbimą). Šis reikalavimas netaikomas ūkininkams;

➢ parama neteikiama vaisių ir daržovių sektoriaus projektams,

kurie buvo paremti pagal vaisių ir daržovių gamintojų

organizacijų vykdytas veiklos programas, todėl pareiškėjas iš

atitinkamos gamintojų organizacijos turės pateikti dokumentus,

patvirtinančius, kad jo projektas nėra gavęs param.os iš kitos

programos.

O šie reikalavimai taikomi tik gyvulininkystės sektoriaus

projektams:

➢ teikiant paraišką

investicijai gauti, pieno ūkio gamybos

apimtys, paremtos turima pieno kvota, turi būti ne mažesnės kaip

20 tonų pieno per metus. Paramos gavėjai, pradedantys gamybą,

arba pradėję, tačiau dar nepasiekę nustatytos gamybos apimties,

verslo plane turi patvirtinti, kad produkcijos gamybos apimtys

ūkyje, pasibaigus projektui, bus ne mažesnės nei 50 tonų pieno

per metus;

➢ gyvulininkystės ūkyje, įgyvendinus projektą turi būti ne mažiau

kaip 10 karvių žindenių ar 20 penimų galvijų (jei investicija

susijusi su galvijų mėsos gamyba), mažiausiai 15 paršavedžių

arba 100 penimų kiaulių (jei investicija susijusi su kiaulienos

gamyba), mažiausiai 30 avių (jei investicija susijusi su avienos

gamyba) ir mažiausiai 20 arklių (jei investicija susijusi su

arklienos gamyba);

➢ visi galvijai ūkyje turi būti registruoti ir identifikuoti;

➢ gyvulių skaičius 1 ha, įskaitant ir nuomojamą žemę mėšlo

iškratymui, neturi būti didesnis negu 1,8 sąlyginio gyvulio

vieneto (kiekvienas gyvulys pagal rūšį ir pagal kategoriją

atitinka tam tikrą sąlyginio vieneto dydį: karvė – 1,0 GV,

jautis – 1,2 GV, arklys – 11,0 GV, penimos kiaulės 50-115 kg –

0,16 GV, paršeliai iki 20 kg – 0,02 GV ir t.t. ).

Priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ įgyvendins Nacionalinė

mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (NMA). Teisingai užpildytas

paraiškas ir visus reikalingus dokumentus priiminės rregioniniai NMA skyriai

dešimtyje apskričių. Atlikus pirminę dokumentų peržiūrą, pareiškėjo

pateikta medžiaga bus perduota į NMA centrinę būstinę, kur ir bus priimtas

galutinis sprendimas dėl paramos suteikimo.

Parama pusiau natūriniams restruktūrizuojamiems ūkiams

Šiuo metu smulkūs pusiau natūriniai ūkiai yra vienas iš žemės ūkio ir

kaimo plėtrą stabdančių veiksnių. Parama šiems ūkiams padėtų plėtoti žemės

ūkį, skatinti alternatyvias veiklas kaimo vietovėse, įgyvendinti

agroaplinkosauginius reikalavimus.

Paversti smulkius pusiau natūrinius ūkius komerciškai gyvybingais- tai

vienas iš būdų paspartinti ūkių pertvarkymo procesą ir paskatinti

konkurencingumą žemės ūkio sektoriuje.

Taip bus pagerinta ūkių struktūra, padidės jų ekonominis gyvybingumas,

bus plėtojamos alternatyvios veiklos kaimo vietovėse. Šios priemonės

įgyvendinimas prisidės prie kaimo gyventojų pajamų, užimtumo didėjimo,

gyvenimo sąlygų kaime gerėjimo.

Pusiau natūrinis ūkis – tai ūkis, kuriame ūkininkaujantis ūkininkas iš

ūkinės veiklos gaunamų pajamų, padengus gamybos materialinius kaštus bei

ūkyje uužimtų narių įdėto darbo vertę, gali įsigyti būtiniausias gamybos

priemones, kurių dėka sudaromos palankios sąlygos laipsniškam

persitvarkymui į konkurencingą prekinį ūkį.

Paramos dydis ir trukmė:

1. Pusiau natūriniai ūkiai gali pretenduoti į kasmetinę 1000 eurų

paramą penkerius metus, jei juose ūkininkaujantys ūkininkai laikysis

numatytų reikalavimų.

2. Parama bus skiriama ūkiuose naudojamos technikos, pastatų ir

žemės kokybės gerinimui bei pienininkystės skatinimui.

3. Paramos mokėjimo laikotarpis – 5 metai. Po 3 metų darant

pagrindinę patikrą,t.y. tikrinant kaip įgyvendinamas verslo planas.

Paramos gavėjai:

Pagal šią priemonę parama bus skiriama ttiems ūkininkams, kurie norės

pereiti nuo pusiau natūrinio ūkininkavimo prie ūkininkavimo, orientuojantis

į rinkos poreikių tenkinimą; t.y. remiantis komercinio ūkininkavimo

principais.

Tinkamumo kriterijai:

Pareiškėjai, teiksiantys para.iškas paramai pagal šią priemonę gauti,

turės atitikti šiuos reikalavimus:

1. Ūkiai:

1.1 Pienininkystės ūkiai: ūkio dydis 5-20 ha; 5-10 karvių.

1.2 Daržininkystės ūkiai, ūkio dydis 4 – 8 ha.

1.3 Sodininkystės/ uogininkystės ūkiai 1 – 4 ha.

2. Pareiškėjų ūkiai turi būti įregistruoti Žemės ūkio ir kaimo

verslo registre.

3. Ūkininkas privalo vesti buhalterinę apskaitą LR teisės aktų

nustatyta tvarka bent nuo paraiškos pateikimo pradžios.

Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa (SAPARD)

Europos Sąjungai priėmus politinį sprendimą dėl jos išplėtimo ir naujų

narių priėmimo, dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuva,

pasirinko integravimosi į Europos Bendriją kelią, tačiau šių šalių žemės

ūkio politika neatitiko ES krypčių ir reikalavimų. Bendrija, norėdama, kad

narystės siekiančios šalys pasirengtų įgyvendinti teisinius technologinius

reikalavimus, nustatė paramos šaltinius bei jų skyrimo sistemą. Todėl 1999

m. birželio 21 d. Europos Taryba patvirtino reglamentą Nr. 1268/1999 dėl

Bendrijos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Vidurio ir Rytų Europos

šalims-kandidatėms. Remiantis šiuo dokumentu, narystės Europos Sąjungoje

siekiančioms šalims 2000-2006 metų laikotarpiu numatyta teikti finansinę

paramą pagal Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD).

Šios programos pagrindinis tikslas – remti narystei ES besirengiančių

šalių žemės ūkio modernizavimą, konkurencingumo didinimą, ES taikomų

aplinkosaugos, veterinarinių ir higienos standartų perėmimą, kaimo plėtrą

ir alternatyvių pajamų kaimo vietovėse skatinimą.

Lietuvoje SAPARD programą koordinuoja Nacionalinė mokėjimų agentūra

prie Žemės ūkio ministerijos.

SAPARD tikslai:

➢ skirti šalims-kandidatėms ES paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai

stojimo į ES laikotarpiu. Remti šalies-kandidatės nustatytus

žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetus;

➢ palaipsniui priartinti vykdomą nacionalinę politiką prie ES

Bendrosios žemės ūkio politikos principų;

➢ padėti pasiruošti valdyti ES struktūrinius fondus žemės ūkio

srityje, kurių paramą Lietuva gaus nuo narystės ES (tikėtina,

kad nuo 2004 m. sausio 1 d.).

SAPARD paramos lėšos, kaip ir ES struktūrinių fondų lėšos, bus

skiriamos tuo pačiu principu, t.y. per daugiametes programas. Tokių

programų rengimas, lėšų įsisavinimas suteiks šaliai kandidatei galimybę

narystės siekimo laikotarpiu išmokti dirbti su struktūrinių fondų tipo

programomis.

Pradedant 2000 metais kasmet iki 2006 m. per SAPARD 10 šalių

kandidačių žemės ūkio sektoriui bus skiriama 520 mln. EUR. Paramos suma

kiekvienai šaliai kandidatei buvo skiriama, atsižvelgiant į objektyvius

kriterijus, tokius kaip žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičius, žemės

ūkio teritorija, BNP ir pan

SAPARD parama skiriama su sąlyga, kad projektai bus bendrai

finansuojami ir iš šalies nacionalinės paramos fondų. Taigi investiciniai

projektai finansuojami pagal tokią schemą:

|Bendra projekto vertė – 100 % |

|Privačios lėšos 50 % |Valstybės parama 50 % |

| |SAPARD 75 %% |Nacionalinis |

| | |biudžetas 25 |

| | |% |

ES skiriamos lėšos pagal SAPARD yra paramos lėšos, o ne paskola, ir jų

grąžinti nereikia, išskyrus tuos atvejus, kai parama panaudojama ne pagal

paskirtį. Europos Komisija griežtai kontroliuoja kaip ši parama yra

naudojama. ES gali sustabdyti ar net nutraukti programos finansavimą,

nustačius netinkamus paramos naudojimo atvejus.

Lietuvoje SAPARD yra įgyvendinama remiantis Nacio.naline žemės ūkio ir

kaimo plėtros programa, kuri oficialiai patvirtinta 2000 m. lapkričio 27 d.

Europos Komisijos sprendimu Nr. 3329. Remiantis šiuo sprendimu, Lietuvai

kasmet numatoma skirti 29 829 000 eurų (1999 metų kainomis), kiekvienais

kitais metais prie šios sumos papildomai pridedant po 1,7 %.

Parama kiekvienai šaliai-kandidatei skiriama atsižvelgiant į tokius

kriterijus:

➢ žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičius;

➢ žemės ūkio teritorija;

➢ žemės ūkio sektoriaus dalis BVP ir t. t.

SAPARD ir valstybės parama bus skiriama aštuonioms prioritetinėms

sritims. Šios sritys buvo atrinktos, atlikus išsamią kaimo regionų plėtros

analizę Lietuvoje.

1. Žemės ūkio gamybai;

2. Ž.ū. produkcijos perdirbimui ir pardavimui;

3. Ekonominės veiklos ž.ū. sektoriuje diversifikavimui;

4. Kaimo infrastruktūros plėtrai ir aplinkosaugai;

5. Miškininkystei;

6. Aplinką tausojančiai žemdirbystei;

7. Profesiniam mokymui;

8. Techninei paramai, informacijai ir viešumui.

SAPARD parama skiriama su sąlyga, kad projektai bus bendrai

finansuojami ir iš nacionalinių lėšų. Taigi projektai finansuojami pagal

tokią schemą:

privačios lėšos – 50%

Bendra projekto vertė – 100%

parama – 50%

(SAPARD – 75%, nacionalinis kofinansavimas – 25%).

Taip atrodo lėšų paskirstymo schema:

|Bendra valstybės parama žemės ūkiui:|276,316 mln. eurų |

|parama iš šalies biudžeto: |67,513 mln. eurų |

|SAPARD: |208,803 mln. eurų |

|Privačios lėšos: |272,890 mln. eurų |

|Bendras paramos dydis 2000-2006 m. |549,206 mln. eurų |

|laikotarpiu: | |

LITERATŪRA

1. Lietuvos žemės ūkis 200: raida ir perspektyvos / Lietuvos

agrarinės ekonomikos institutes; autorių kolektyvas:

D.Stanikūnas

2. Interneto puslapis www.finmin.lt

3. Interneto puslapis www.nma.lt

4. IInterneto puslapis www.terra.zum.lt

5. Interneto puslapis www.std.lt