Sistema „Žmogus ir aplinka“

TURINYS

1. Sistemos „Žmogus ir aplinka“ ypatumai. 2

1.1. Individualios aplinkos poveikis. 2

1.2. Socialinės darbo aplinkos reikšmė žmogui. 5

1.3. Fizikinės aplinkos taršos poveikis. 9

1.4. Kompiuterizuotos aplinkos poveikis žmogui. 12

2. Administratoriaus veikla ergonominiu aspektu. 14

3. Išvados. 18

NAUDOTA LITERATŪRA: 191. Sistemos „Žmogus ir aplinka“ ypatumai.

Gyvename naujo požiūrio į sistemos „Žmogus ir aplinka“ formavimosi laikotarpiu. Būtina išmokti gyventi harmonijoje su gamta, aplinka ir vienas su kitu. Tai – būtinybė. Mes taip tampriai susiję vienas su kitu, kad negalime gyventi izoliuotai ir ignoruoti tai, kas vyksta už mūsų sistemos ribų. Negalima ignoruoti tai, kad aatėjo laikas keisti požiūrį į žmonių energijos mainų ekologiją.

Sparčiai besivystančios naujos technologijos, viena vertus pasiekė įspūdingų rezultatų – užtikrino daugumai žmonių neregėtą materialinę gerovę, padarė darbą lengvesnį, patrauklesnį. Kita vertus, žmogus, žiūrėdamas į gamtą kaip neišsiamiamą turto lobyną, pažeidė pusiausvyrą ir užteršta aplinka skatina atrpusavio susvetimėjimą, socialinius neramumus ir pan. Tai atsiliepia visoms gyvenimo sritims tiek ekonominei, tiek socialinei, tiek ekologinei.

Veiksmai, kuriais dažnai sąmoningai ardoma pusiausvyra gamtoje, veda prie ekologinės krizės, už kurią reikia brangiai mokėti – ne tik mums, bbet ir ateinančioms kartoms. Akivaizdu, jog dabartinė situacija reikalauja naujų „Žmogus ir aplinka“ sistemos vystymosi koncepcijų. Šiandien plačiai kalbama apie socialinę atsakomybę bei kiekvieno ekologinę atsakomybę.

Ilgą laiką į žmogų vyravo technokratinis požiūris, teigiantis, jog sistemos efektyvumas priklauso nuo naudojamos toje ssistemos mašinos efektyvumo: kuo galingesnė, t.y. tobulesnė mašina, tuo ja galima pagaminti daugiau produkcijos. Žmogaus vidinis pasaulis turi savo dėsningumus, ryšius, tam tikrą organizaciją. Į žmogų galima žiūrėti kaip į sudėtingą sistemą, kuri glaudžiais ryšiais susijusi su supančia aplinka.

Žmogaus darbingumui, darbo našumui, jo santykiams šeimoje, darbo kolektyve, didelės įtakos turi vidinė jo būsena, sveikata. Mokslo ir techninės pažangos amžiuje žmogui įtaką daro daug veiksnių. Jie keičia jo pasaulėžiūrą, elgesio motyvus, vertybinę orientaciją bei dvasinį pasaulį. Šis poveikis yra ir neigiamas. Dabartinės komunikacijos priemonės labai paspartino informacijos tėkmę, jos pateikimą, išplėtė ekonominius bei kultūrinius ryšius, susiejo žmonių veiklą. Kartu pagerėjo žmonių gyvenimo ir darbo sąlygos. Būtent darbo aplinkos reikšmė žmogui įgyja svarią vietą.1.1. Individualios aplinkos poveikis.

Žmogaus individualioji aplinka – tai ta subjektyvi rrealybė, kurią susiformuoja žmogus priklausomai nuo vidinio pasaulio struktūros ir įvairių veiksnių. Kuo žmogus daugiau viskuo domisi, mokosi, tobulėja, tuo daugiau vertybių gali pasisemti, tuo geriau jis pažįsta savo aplinką, tuo turtingesnė jo subjektyvi realybė, individualioji aplinka.

Žmogaus individualiąją aplinką formuojantys veiksniai yra prigimtiniai, paskirtiniai, atsitiktiniai ir kiti. Prigimtiniams veiksniams priklauso tėvai, kiti šeimos nariai, artimieji, valstybė. Paskirtiniams veiksniams priskiriama vaikų darželiai, auklėtojos, mokyklos, mokytojai, universitetai, įvairios organizacijos. Atsiktiniais veiksniais tampa atsitiktiniai žmonės, gamtos reiškiniai, radio ir TV laidos, kompiuteris.

Ypač ddidelę reikšmę turi santykiai šeimoje – tarp tėvų ir vaikų, tarp tėvo ir motinos. Mūsų pasąmonėje kaip plokštelėje fiksuojami visi įvykiai, kadaise įvykę mūsų gyvenime – vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje. Nedarniose šeimose išaugę vaikai, stokoję meilės, šilumos, dažnai ir suaugę negali duoti savo šeimai to, ko patys nėra gavę.

Draudimai – „nedrįsk atsikalbinėti“, „tylėk“, „nesipainiok“ ir kt. – gali būti žmogaus nevisavertiškumo priežastis. Nepilnoje šeimoje viena motina augindama savo vaiką atiduoda jam viską, stengdamasi kompensuoti tėvo trūkumą. Tokiais atvejais dažnai suaugusiam sūnui būdingas egoizmas, narcisizmas, sudėtingi anytos-marčios santykiai, nes motina į bet kurią moterį šalia sūnaus žiūri kaip į konkurentę.

Labai dažnai santykiai tėvų šeimoje perkialiami į savo šeimą, ignoruojant partnerio interesus. Tai – konfliktų priežastis.

Didelę įtaką turi paauglystės amžius, bendraamžiai, pasirinkta referentinė grupė. Bendraamžius sieja bendra psichologinė vertybinė orientacija. Susidaro paauglių grupės, kurių veiklą, jos stilių itin lemia subkultūra, kurioje grupė finkcionuoja.

Kiekvieną žmogų galima aprašyti keliais lygiais: iki gimimo ir po gimimo. Pastarąjį geriausiai apibūdina biografinė charakteristika, sugebėjimai ir gabumai, asmenybė, mokymosi galimybės.

Žmogui lengva gyventi ten, kur jis yra adaptavęsis. Atskleisti savo potencines galimybes, savo gabumus sunku todėl, kad žmogus jau integravosi savo struktūromis, savo enegija, į visuomenės struktūras. Šio pasikeitimo procesas gali būti suaktyvinamas specialiomis technikomis, treningais ir kt. Kada žžmogus atskleidžia vidines savo potencines galimybes, tas nuslopintas jėgas, energijas, kurių jis nežinojo turįs. Viduje kiekvienas žmogus tarytum intuityviai jaučia, kad jis gali padaryti daugiau ir geriau. Potenciali vidinė jėga iš pradžių šokiruoja tiek patį žmogų, tiek sociumą. Bet sociumas suinteresuotas, kad asmenybė jam duotų kuo daugiau energijos. Energijos kiekis padidėja dėl to, kad žmogus atskleidžia neišnaudotas savo galimybes. Asmenybė atranda naują erdvę, kur ne tik realizuojasi, bet ir gauna atpildą – karjerą, garbę, materialines vertybes, dvasinę ramybę, o kartais viską kartu. Gyvenimas tampa „nepakeliamai lengvas“.

Žmogaus vidinis pasaulis yra prieštaringa, įvairialypė, dinamiška aplinka. Jis turi savo dėsningumus, ryšius, tam tikrą organizaciją. Į žmogų galime žiūrėti kaip į sudėtingą sistemą, glaudžiais ryšiais susijusią su aplinka.

Žmonės nevienodai mąsto, jaučia, elgiasi. Šios priežastys lemia mūsų gyvenimą. Mes suvokiame garsus, vaizdus, kvapus, skonius, prisilietimus. Tokiu būdu išorinė aplinka atsispindi mūsų viduje. Suvokimas yra kontaktas tarp vidinės ir išorinės realybės. Vėliau šis turinys tvarkomas mąstymu ir emocijomis, šis procesas vyksta laike – turi savo praeitį (saugomą atmintyje), dabartį (atspindimą suvokime) ir ateitį (sukuriamą vaizduotėje).

Mąstymas analizuoja esamą problemą, lygina su ankstesnėmis problemomis, išskirdamas bendrus bruožus, ir ieško sprendimų būdų. Suvokta informacija apie aplinką tarytum pereina per filtrus – patyrimą, emocijas (kurie kiekvieno žmogaus skirtingi), ir tokiu bbūdu formuoja mūsų elgesio modelį.

Asmenybės struktūrą sudaro jos aktyvumo., kryptingumo, galimybių ir būdo elementai, kurie savo ruožtu susideda iš psichinių savybių ir būsenų. Asmenybės aktyvumas veikloje ir santykiuose su aplinka visada turi kryptį. Keletą funkcijų žmogaus gyvenime atlieka motyvai. Jie skatina žmogaus elegsį ir jį nukreipia. Be to, jie padeda pajusti savo veiklos prasmę, dalyvauja ją kontroliuojant ir keičiant.

Socialiniai motyvai reguliuoja tarpasmeninius, kolektyvinius, visuomeninius-darbinius žmonių santykius. Biologiniai motyvai padeda tenkinti biologinius poreikius (maisto, šilumos ir kt.). Asmeniniai motyvai padeda reguliuoti savąjį „Aš“, patenkina egocentrinius ir kitus poreikius.

Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios vertybėmis ir nuostatomis. Žmogus vertina, kas yra gerai ir blogai, kas jam svarbu ir nesvarbu. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir patirties dėka, yra pastovios ir kinta sunkiai. Jos nulemia tiek asmenybės tikslus, tiek būdus tiems tikslams pasiekti, jomis žmogus vadovaujasi dirbdamas ir bendraudamas, vertindamas.

Labai svarbu įsisąmoninti, kad kito žmogaus vertybių pakeisti neįmanoma – jos susiformavo lemiamos jo individualios patirties. Bandyti su tuo kovoti neverta, geriau priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Vertybių sistema yra paremtos ir žmogaus nuostatos. Jeigu žmogus itin vertina materialinės gerovės kūrimą, tai jo nuostatos į kitus taip pat manančius žmones gali būti teigiamos. Jis gali

smerkti besiskundžiančius, bet nieko neveikiančius.

Asmenybės aktyvumo būdą nusako temperamentas ir charakteris. Asmenybės charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu. Charakteris gali pasikeisti tik laipsniškai ir per ilgesnį laiko tarpą. Jis gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių.

Temperamento vienokios ar kitokios savybės labiausiai atsispindi asmenybės jausminiame gyvenime. Tačiau temperamentas savotiškai „nuspalvina“ charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Jo savybės labiau nnegu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir organizuotas ugdymas jas mažai tepakeičia.1.2. Socialinės darbo aplinkos reikšmė žmogui.

Socialinė darbo aplinka – tai santykių (tarp vadovo ir darbuotojų, tarp pačių darbuotojų, žmogaus santykio su pačiu savimi) sukuriama aplinka. Santykių pasaulis yra sudėtingas. Santykiai sukuria tam tikrą bioenergoinformacinę aplinką, kuri veikia darbuotojų savijautą, darbingumą, pasitenkinimą darbu.

Darbo aplinka turi didelę reikšmę. Dirbančio žmogaus organizmas reaguoja į daugelį įvairių dirgiklių: darbo operacijų ttrukmę, jų sunkumą, daiktų pažinimo ir jų atskyrimo sąlygas, klausos, uoslės, regėjimo ir lytėjimo organų poveikį. Darbinę veiklą centrinė nervų sistema koordinuoja sudėtingais neurohumoraliniais ryšiais (J.Grinius, 1998). Dirbant dažniausiai vyksta tik funkciniai organų veiklos pakitimai, kurie vėliau, didėjant profesiniam stažui, ggali virsti nuolatiniais morfologiniais pakitimais. Funkciniai pakitimai priklauso nuo darbo sunkumo, intensyvumo, darbo įgūdžių. Žmogus greitai pavargsta, jeigu netinkamai organizuotas darbas, jei dėl monotonijos sutrinka darbo ritmas, neracionaliai kaitaliojami judesiai, sunkus darbas arba per daug apkrauti kai kurie organai.

Atliekant darbą dirba ne tik raumenys, bet visos organizmo sistemos ir, svarbiausia, centrinė nervų sistema. Nervų sistemos nuovargis sukelia bendrus organizmo negalavimus, psichinę depresiją, sumažina darbingumą, susilpnina dėmesį ir organizmo atsparumą aplinkos poveikiams. Todėl darbo aplinkoje turi būti saugu, patogu, jauku. Taip siekiama išsaugoti darbuotojų darbingumą, darbo našumą ir kokybę; apsaugoti darbuotojus nuo nuovargio ir pervargimo; sutrumpinti darbuotojų sveikatai kensmingų veiksnių poveikio trukmę; sudaryti prielaidas, kad būtų išvengta susirgimų, profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų.

Kai kurie autoriai žmogaus darbo aplinką analizuoja žmogaus aaplinkos pokyčių kontekste, kur evoliucionuodamas žmogus prisitaikė prie naujos kintančios aplinkos, kartu taikosi ir prie naujo gyvensenos būdo. Čia išskiriama: fizinė darbo aplinka; psichologinė darbo aplinka; socialinė darbo aplinka.

Fizinė darbo aplinka – fizinių darbo sąlygų visuma: apšvietimas, triukšmas, temperatūra, virpesiai, drėgmė, švara, dulkės, garai, darbo sauga, oras, radiacija, cheminis užterštumas, klimatas. Fizinė darbo aplinka suvokiama ir apibūdinama kaip darbuotojo darbo sąlygos konkrečioje darbo vietoje, organizacijoje. Fizinės darbo aplinkos poveikio nepaisymas yra darbuotojų darbo sąlygų pažeidimas.

Psichologinė darbo aplinka – tai žmogaus ppsichofiziologinių savybių ir įvairių sensorinių veiksnių įtakos visuma. Ji susiformuoja priklausomai nuo individualios žmogaus fizinės sandaros – nervų sistemos, psichinės struktūros, lemiančios žmogaus psichoemocinę būseną. To rezultatas yra žmogaus elgsena. Žmogaus elgsena priklauso nuo psichinių žmogaus savybių – temperamento, charakterio, gabumų bei gebėjimo ypatybių; taip pat nuo žmogaus psichofiziologinių savybių, tokių kaip regėjimas, klausa, dėmesys, reakcija, judesiai, budrumas, nuovargis, biologiniai ritmai.

Socialinė darbo aplinka – tikslingos žmogaus veiklos projektavimas, planavimas, organizavimas, norint sutelkti darbuotojus, siekiant bendrų (darbuotojų, įmonės ar organizacjos, visuomenės) tikslų. Socialinė darbo aplinka – tai ne tik žmonių, dirbančių įmonėje, organizacijoje, sutelkimas, nukreipimas siekti bendrų tikslų, bet ir mašinų, įrangos, technologijų funkcijų pritaikymas, darbo organizavimas, darbo vietų projektavimas, darbo pasidalijimas, kooperavimas bei racionalus darbuotojų paskirstymas.

Socialinę darbo aplinką formuoja ir formalus, ir neformalus žmonių bendravimas. Manoma, kad biurokratinės, vadinamosios „betoninės institucijos“ slegia darbuotojus, kelia jiems stresą. Siekiant išvengti stresų, turėtų vyrauti „atvirų durų politika“, kai yra dialogo ir problemų sprendimo galimybė. Socialinę darbo aplinką praturtina neformalaus bendravimo galimybė, ritualai, šventės, tinkamas darbuotojų poilsio organizavimas, tradicijos, įmonės organizacinė kultūra.

Nuo darbo vietos aplinkos sukūrimo lygio, psichologinio .darnumo tiesiogiai priklauso darbuotojo psichoemocinė būsena, darbo našumas, darbo rezultatų kokybė (S.Gudas, 2000). Darbo vietos aplinką sudaro darbo vietos ir darbo aplinkos sukuriama erdvė. Projektuojant darbo vvietą reikalingi pagrindiniai duomenys apie žmogų, duomenys apie žmogaus fiziologines ir psichines savybes, duomenys apie tikslingą žmogaus veiklą ir apie darbo priemonių ergonomiškumą. Projektuojant darbo aplinką, reikia žinoti duomenis apie sanitarinius-higieninius darbo sąlygų veiksnius, psicologinius ir psichofiziologinius veiksnius, socialinius ir estetinius veiksnius.

Bet kuri žmogaus veikla yra darbas kaip integruota fizinė ir protinė sistema, reikalaujanti darbuotojo pastovaus darbo ritmo, darbinės būsenos palaikymo (J.Grinius, 1998). Darbo metu naudojama žmogaus energija, todėl jo veiklai didelę įtaką turi darbo aplinka. Pagal pobūdį ir poveikį organizmui žmogaus darbas skirstomas į fizinį ir protinį. Vis labiau mechanizuojant ir automatizuojant gamybos procesus, daugelyje fizinės veiklos sričių žmogui lieka tik kontrolės ir valdymo funkcijos. Tačiau, nauja sudėtinga technika reikalauja vis didesnio teorinio pasirengimo, žinių, todėl riba tarp darbo rūšių pamažu nyksta.

Dirbant fizinį darbą, itin aktyviai funkcionuoja judamasis aparatas; jis sunaudoja daug energijos. Protinė veikla šiuo atveju mažiau intensyvi.

Dirbant protinį darbą, pagrindinis krūvis tenka centrinei nervų sistemai. Svarbiausi protinio darbo momentai – užduoties suvokimas, informacijos priėmimas ir įsisamoninimas, tam tikras sprendimas – reikalauja raumenų energijos.

Taigi, fizinis darbas yra raumenų, o protinis – centrinės nervų sistemos veikla. Tačiau be centrinės nervų sistemos, kuri koordinuoja ir reguliuoja visus procesus, vykstančius žmogaus organizme, negalima jokia raumenų veikla. Bet kuriam darbui atlikti sunaudojamas ttam tikras energijos kiekis. Atliekant fizinį darbą, didelę reikšmę turi darbo pobūdis, somatiniai veiksniai, aplinkos veiksniai bei fizinis pasiruošimas. Atliekant protinį darbą, didelį vaidmenį vaidina psichofiziologiniai ir socialiniai veiksniai, taip pat sanitariniai-higieniniai.

Dirbančio žmogaus organizme vyksta sudėtingi fiziologiniai procesai. Žmogaus darbingumas priklauso nuo vegetacinės nervų sistemos funkcinės būklės. Ji kontroliuoja energetinių medžiagų utilizaciją organuose, o jos centrai reguliuoja medžiagų apykaitą. Organizmo ryšį su aplinka palaiko refleksai, dėl kurių reaguojame į dirginimą, prisitaikome prie besikeičiančių sąlygų.

Ypač didelis kvėpavimo sistemos vaidmuo, nes dujų apykaita yra viena svarbiausių medžiagų ir energijos apykaitos grandžių. Fizinio darbo metu organizmas sunaudoja daug deguonies ir pašalina daug anglies dvideginio. Kuo sunkesnis darbas, tuo didesnė deguonies apykaita. Dirbant protinį darbą dujų apykaita pakinta nežymiai.

Nuo darbo pobūdžio ir jo intensyvumo tiesiogiai priklauso ir kraujo apytakos sistemos veikla. Fizinio darbo metu padažnėja širdies susitraukimai ir padidėja sistolinis kraujo tūris. Pulso dažnumas rodo darbo intensyvumo laipsnį. Kuo geresnė organizmo būklė, tuo greičiau po darbo sunormalėja pulsas.

Dirbant protinį darbą, esminių kraujo apytakos pakitimų nepastebima. Šiuo atveju tik nuo nemalonumų, susijaudinimo ima tankiau plakti širdis, kyla kraujospūdis.

Darbo monotoniškumas, riboti judesiai neigiamai veikia organizmo fiziologines funkcijas, centrinę nervų sistemą. Mažai judant galvos smegenų žievėje pažeidžiamas dirginimo ir slopinimo santykis. Tai būdinga protinį

darbą dirbantiems žmonėms.

Žmogaus darbingumas ne visą darbo dieną vienodas. Jis priklauso nuo darbo judesių dažnumo ir sudėtingumo, jų atlikimo tikslumo, vidinės organizmo būklės. Yra trys darbo dienos periodai: didėjančio darbo našumo (pirmosiomis darbo valandomis), stabilaus (darbo dienos viduryje) ir laipsniškai mažėjančio (darbo dienos pabaigoje). Pirmojoje darbo dienos pusėje darbo judesiai tikslesni ir darnesni, o antrojoje – dėl nuovargio darbingumas pradeda mažėti.. Judesiai tampa lėtesni, nebe tokie tikslūs, lėčiau priimama ir įsisavinama informacija, todėl padažnėja judesių ir sprendimų klaidos.

Pasitenkinimas darbu rodo bbendrąją žmogaus nuostatą į darbą. Jei žmogus labai patenkintas darbu, jo nuostatos į darbą ir darbinę aplinką yra teigiamos; jei žmogus nepatenkintas darbu, jo nuostatos į darbą ir darbinę aplinką yra neigiamos. Svarbiausi veiksniai, sąlygojantys pasitenkinimą darbu, yra proto pastangų reikalaujantis darbas, teisingas atlygis, palaikančios darbuotoją darbo sąlygos ir jį palaikantys kolegos.

Darbuotojai yra linkę teikti pirmenybę darbams, kurie suteikia galimybę panaudoti jų įgūdžius bei gebėjimus ir siūlo įvairias užduotis, veiklos laisvę ir galimybę sužinoti savo darbo įvertinimą. Pasižymintis šiomis savybėmis ddarbas reikalauja proto pastangų. Nereikalaujantys proto pastangų darbai sukelia nuobodulį, tačiau per daug proto pastangų reikalaujantys darbai sukelia neviltį ir nesėkmės pojūtį. Dauguma darbuotojų jaučia malonumą ir pasitenkinimą, kai darbas reikalauja nuosaikių proto pastangų.

Žmonės nori tokių atlygio sistemų ir tokios pperkėlimo į aukštesnes pareigas politikos, kuri, jų nuomone, yra teisinga, nedviprasmiška ir atitinka jų lūkesčius. Jei manoma, kad atlygis teisingas, pagrįstas darbo reikalavimais, individualiais gebėjimais ir atitinka bendruomenės atlygio standartus, darbuotojai greičiausiai tokiu darbu bus patenkinti. Darbuotojams rūpi darbinė aplinka ir asmeninio komoforto, ir galimybių gerai dirbti požiūris. Jie teikia pirmenybę saugiai, patogiai, švariai ir mažiau dėmesį trikdančiai aplinkai.

Darbas žmonėms teikia kur kas daugiau pranašumų nei vien tik atlygis ir apčiuopiami laimėjimai. Daugumai darbas patenkina ir socialinio bendravimo poreikį. Todėl nenuostabu, kad draugiški ir palaikantys bendradarbiai teikia didesnį pasitenkinimą darbu.

Dėl fizinių jėgų išeikvojimo, sutrikus įvairių fiziologinių procesų nerviniam reguliavimui pasireiškia nuovargis. Dėl šios priežasties iš esmės sumažėja darbingumas, pažeidžiamas dinaminis stereotipas.

Konkretūs nuovargio požymiai priklauso nuo veiklos formos: dirbant skirtingą darbą, nnevienodai dalyvauja vieni ar kiti organai bei jų sistemos. Fiziologas S.Kolosov išskiria keturis pagrindinius fiziologinio nuovargio tipus.

Pirmasis nuovargio mechanizmo tipas pasireiškia dirbant monotonišką darbą (vairuotojai). Antrasis nuovargio mechanizmo tipas susijęs su gamybine veikla, reikalaujančia geros darbo kokybės (staliai). Šiuo atveju nuovargį sukelia nervinė įtampa. Trečiasis nuovargio mechanizmo tipas susijęs su gamybinės veiklos pradžia, naujos profesijos įsigijimu (sunkiau pripranta prie darbo specifikos, nesugeba atsipalaiduoti darbo metu). Ketvirtasis nuovargio mechanizmo tipas susijęs su dideliu fiziniu krūviu dirbant statinį darbą. Teigiama, kad statinis ddarbas labiau vargina, negu dinaminis.

Priežastys, sukeliančios nervų sistemos uovargį, labai įvairios. Jis atsiranda tada, kai smegenų žievės ląstelės, koordinuojančios žmogaus judesius, turi priimti nervinių impulsų, einančių iš smegenų į raumenis, srautą, nes kiekvienas fizinis judesys atliekamas dalyvaujant smegenų žievės impulsams. Nuovargio atsiradimas, jo laipsnis, organizmui reikalingo poilsio trukmė priklauso nuo darbo pobūdžio, intensyvumo bei pozos. Darbininkas, kuris intensyviai dirba stovėdamas, greičiau nuvargsta už tą, kuris, dirbdamas tokį pat darbą, gali kaitalioti pozas. Dirginimo srautas antruoju atveju dažniau informuoja centrinę nervų sistemą apie raumenų biocheminius pakitimus, ir, stengdamasis išvengti nuovargio, organizmas įjungia įgimtą refleksinį savisaugos mechanizmą – slopinimą. Pastarasis dirbančias nervų ląsteles apsaugo nuo išsekimo, atpalaiduoja nuo tolesnės veiklos, grąžina jų potencialų darbingumą.

Dirbant prastai vėdinamose patalpose nuvargstama taip pat greičiau, nes nuovargį spartina kraujyje susikaupusios neoksiduotos medžiagos ir deguonies nepakankamumas smegenyse. Per pertraukėles ir po darbo būtina gryna.me ore atlikti keletą kvėpavimo pratimų. Kad nuovargis praeitų greičiau, reikia imtis ir kitų priemonių: daryti lengvus pratimus (giliai ir ritmingai kvėpuojant, pasinaudoti cirkuliaciniu dušu, pagal galimybes pabūti karštoje pirtyje, paplaukioti).

Nuovargis nėra žalingas organizmui. Nors jis riboja žmogaus fizines galimybes, kartu tai pagrindinė prielaida gamybiniams įgūdžiams didinti. Nuovargis sukelia ir aktyvina grįžtamuosius procesus (šie po išsekimo esti aktyvesni nei anksčiau).1.3. Fizikinės aplinkos taršos ppoveikis.

Fizikinė aplinkos tarša – tai tam tikros rūšies energija, galinti sukelti sveikatos sutrikimus. Fizikinei taršai priskiriami šie veiksniai: triukšmas, virpesiai, jonizuojančioji ir nejonizuojančioji spinduliuotė (M. Urbokas, 1998).

Triukšmu vadinama įvairaus stiprumo ir dažnio bangų visuma, kuri gali sukelti nepalankias bei kenksmingas pasekmes žmogaus sveikatai. Virpesiai yra garso bangos, kurias žmogus suvokia savo klausos organais. Atsižvelgiant į virpesių sukėlimo šaltinį triukšmas gali būti struktūrinis, kai triukšmo šaltinis liečiasi su pastatų ar įrengimų konstrukcijomis; orinis, kai triukšmo šaltinis neturi tiesioginio kontakto su konstrukcijomis. Triukšmas gali būti pastovus ir nepastovus, jį apibūdina garso slėgis, garso greitis, intensyvumas ir galia. Dažniausiai triukšmas vertinamas nustatant įrenginių triukšmines charakteristikas arba įvertinant akustinės taršos poveikį darbuotojų sveikatai.

Triukšmo poveikis organizmui būna specifinis ir nespecifinis. Specifiniams priklauso akustinė trauma (būgnelio plyšimas), klausos nuovargis (laikinas klausos pablogėjimas) ir profesinis kurtumas. Labai stiprų garsą sukelia sprogimas, reaktyvinio lėktuvo variklis, lydi didelio slėgio banga; tada trūksta būgnelis, pakenkiama vidinė ausis, žmogus apkursta. Žmogus gali apkursti ir dėl klausos nervo pažeidimo. Didelio garso triukšmas gali veikti darbe ir gyvenamojoje aplinkoje – tiek orouostų darbuotojus, tiek ir šalia greitkelio gyvenančius žmones.

Dažnai kartojantis klausos nuovargiui, blogėja klausa, dėl negrįžtamų klausos nervo pakitimų vystosi profesinis kurtumas. Yra nustatyti leidžiamojo triukšmo lygiai, atitinkamai dirbant fizinį ar protinį ddarbą.

Triukšmo nespecifinis poveikis organizmui pasireiškia funkciniu centrinės ir vegetacinės nervų sistemos pakenkimu, dėl to atsiranda galvos skausmai, mažėja raumenų jėga, sutrinka judesių koordinacija, pablogėja miegas, silpsta dėmesys. Minėti pakitimai atsiranda anksčiau negu pablogėja klausa.

Triukšmas veikia kaip stresorius ir sukelia patologinių pakitimų širdies ir kraujagyslių sistemoje. Darbas ir poilsis triukšmingoje aplinkoje didina arterinės hipertenzijos riziką. Ilgai trunkantis ir smarkus triukšmas gali sukelti viso organizmo ligą – triukšmaligę. Jai būdingas klausos organų, centrinės nervų sistemos, širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimas. Liga greičiau prasideda ir greitai progresuoja, kai kartu veikia kiti kenksmingi aplinkos veiksniai – nuodingos cheminės medžiagos, vibracija, emocinė įtampa. Žmogus tampa dirglus, skundžiasi galvos skausmais, miego sutrikimais. Sumažėja darbingumas, padidėja traumų rizika. Klausa silpnėja, atsiranda ūžimas ausyse, progresuoja klausos nervo uždegimas, ir per keliolika metų žmogus gali apkursti.

Neigiamą poveikį žmogaus organizmui gali sukelti vibracija – kietojo kūno pasikartojantys judesiai apie pusiausvyros padėtį. Vibracija gali būti bendroji, arba viso kūno ir vietinė. Svarbiausi fizikiniai parametrai, sąlygojantys žmogaus reakciją į vibraciją, yra vibracijos intensyvumas, dažnis, trukmė.

Trumpalaikė vibracija sukelia nežymius, didesnės reikšmės neturinčius fiziologinius pokyčius. Šiek tiek padažnėja širdies plakimas, tačiau tai normali reakcija į netikėtą dirgiklį. Stengiantis slopinti vibraciją, labiau įtempiami raumenys.

Ilgalaikės vibracijos pasekmės nėra nuodugniai ištirtos. Vibracijai intensyviai ilgą laiką veikiant visą

kūną, gali atsirasti nugaros skausmai bei gali būti pažeista periferinė nervų sistema. Bendroji vibracija pirmiausia pažeidžia nervų sistemą, pavargstama, žmogus darosi irzlus, jam skauda galvą, apima depresija, prasideda neurozė. Gali sutrikti ir pusiausvyra. Žalingą vibracijos poveikį dar labiau sustiprina šaltis, drėgmė, priverstinė kūno padėtis. Vibracija gali sukelti vibracinę ligą.

Vibracija labiausiai veikia regą ir motorinę sistemą. Rega suprastėja dėl vaizdo judėjimo tinklainėje, vaizdui „išsiliejant“. Kai atliekant užduotį (stebint) dalyvauja centrinė nervų sistema, vibracijos poveik.is nėra didelis. Esant tam tikram dažniui vibracija ggali veikti net skatinančiai, atliekant nuobodžias, budrumo reikalaujančias užduotis.

Jonizuojančios spinduliuotės poveikis organizmui priklauso nuo spindulių rūšies, jų dozės, poveikio trukmės bei žmogaus organizmo savybių. Apšvitinto organizmo audiniuose prasideda cheminiai procesai, ląstelių destrukcija, ir imuninė sistema nepajėgia apsaugoti organizmo nuo infekcijos bei patologijos. Tai gali sukelti paveldimas ligas, įgimtas anomalijas, piktybinius navikus. Spindulinė liga sutrikdo nervų sistemos funkcijas, vėliau pakinta kraujo sudėtis, atsiranda nevaisingumas arba gimsta apsigimę vaikai, ligoniai gali susirgti vėžiu.

Elektromagnetinė spinduliuotė skirtingai veikia žmogaus organus ir organų sistemas. Nustatyta, kkad silpno intensyvumo spinduliuotė stimuliuoja centrinę nervų sistemą, o stipraus intensyvumo – slopina.

Elektromagnetinės spinduliuotės poveikis priklauso nuo individualių organizmo savybių ir apšvitintų organų. Ypač jautrūs šiam poveikiui permatomi akies audiniai ir centrinė nervų sistema. Elektromagnetinis laukas gali pažeisti akis, sukelti lleukemiją, smegenų auglius, širdies bei kraujagyslių ir imuninės sistemos bei kvėpavimo organų finkcinius pakitimus.

Nemažas yra aukštos ir žemos temperatūros poveikis organizmui. Kenksmingi aplinkos veiksniai, susiję su ekstremaliomis temperatūromis, yra skirstomi į šiluminę taršą ir poveikį šalčiu. Šilumos perteklius sukelia šilumos smūgį. Jam ištikus ima skaudėti galvą, pykina, padažnėja kvėpavimas ir pulsas, jaučiamas silpnumas. Vėliau pakyla kūno temperatūra, sumažėja kraujospūdis, žmogus netenka sąmonės. Šilumos perteklius gali sukelti ir kitus susirgimus, išbėrimus, spazmus – kai gausiai prakaituojant netenkama daug druskų ir atsiranda skausmingi raumenų traukuliai.

Dėl šalčio (šilumos trūkumo) susitraukia kraujagyslės ir gali sutrikti kraujotaka. Dažniausiai žmonės nukenčia dėl nušalimų. Nedaug nušalus atsiranda nuožvarbos. Šalta ar karšta aplinka neigiamai veikia žmogaus fizinę veiklą: nuo šilumos poveikio pakinta medžiagų apykaita raumenyse, sumažėja raumenų jjėga ir ištvermė. Dėl to sutrinka judesius koordinuojančių nervų veikla, sulėtėja judesiai, krinta darbo našumas.

Tinkamiausias kvėpavimui yra grynas oras, tačiau aplinkoje yra susikaupę įvairių toksinių medžiagų, kurios tiek per kvėpavimo takus, tiek per mitybos grandinę patenka į organizmą. Įkvėpus teršalų su oru, dalelių dydis nulemia, kurioje kvėpavimo sistemos vietoje jos bus sulaikytos ir kurie audiniai bus labiausiai pažeidžiami. Cheminės medžiagos sukelia nespecifinius pakitimus, todėl kontakto vietoje gali kilti uždegimas, alerginė reakcija, arba audiniai gali būti labai sužaloti.

Nuolat kvėpuojant užterštu oru, vvystosi lėtiniai uždegiminiai pakitimai, susergama plaučių ligomis, vėžiu. Chemikalai, patekę per virškinimo sistemą, absorbuojami skrandyje arba žarnose ir su kraujotaka patenka į kepenis. Kepenyse medžiagos detoksikuojamos arba atvirkščiai, toksiškumas padidėja.

Kenksmingas dulkių poveikis žmogaus organizmui dažniausiai sutrikdo kvėpavimo organų veiklą, tačiau jos gali būti ir įvairių ligų priežastis. Kenksmingų medžiagų poveikį gali sustiprinti ar susilpninti aplinkos sąlygos, pavyzdžiui, pakilus aplinkos oro temperatūrai, lakiosios medžiagos sparčiau garuoja, todėl padidėja apsinuodijimų pavojus. Drėgniasniame ore padidėja rūgščių garų toksiškumas. Dirbant sunkų fizinį darbą, dėl padažnėjusio kvėpavimo padidėja apsinuodijimo dujomis ir garais tikimybė.1.4. Kompiuterizuotos aplinkos poveikis žmogui.

Kylant techniniam gyvenimo lygiui, gyvenimas darosi ne paprastesnis ir lengvesnis, o sudėtingesnis ir problemiškesnis. Pakeldama gyvenimo lygį, technika kartu pagilina ir jo įtampą. Padėjusi išspręsti vienas problemas, ji virsta naujų, dar sudėtingesnių problemų versme. Kiekvienas techninis laimėjimas ne mažina, o didina žmogaus atskomybę. Technika atskleidžia žmogui naujas galimybes. Bet šias naujas galimybes žmogus gali panaudoti ir savo palaimai, ir savo pražūčiai.

Buvo tikima, kad techninė pažanga ves pirmyn ir patį žmogų. Tačiau technika žmogui suteikia tik didesnę jėgą, o būti galingesniam dar nereiškia būti geresniam. Pats žmogus iš esmės netobulėja su technine pažanga.

Vis daugiau darbo vietų pasaulyje aprūpinamos kompiuteriais. Deja, kompiuterinė įranga ne tik palengvina darbą, bet gali ir rimtai ppakenkti sveikatai. Patys kompiuteriai negali pakenkti sveikatai, tačiau kenksmingas gali tapti darbas su jais.

Dirbantysis kompiuteriu tampa techninės sistemos dalimi. Sistemoje apriboti operatoriaus fiziniai judesiai, dėmesys sukoncentruotas į displėjų, o abi rankos fiksuotos ant klaviatūros. Dėl tokių darbo sąlygų kompiuterių vartotojai labiau jautrūs darbo vietos ergonominiams trūkumams, tokiems kaip netinkamas apšvietimas, nepatogūs baldai, nevykęs sistemos komponentų išdėstymas ir kt. Nekeičiama darbo poza, netinkamas darbo stalo aukštis, regos įtampa tampa sveikatos pakenkimų rizikos šaltiniu.

Žmogaus ir kompiuterio sąsajos pradėtos nagrinėti jau labai seniai. Kompiuterizacija keičia darbo pobūdį: įsigali monotonija, atsiveria didesnės galimybės darbo kontrolei, darbas tampa labiau socialiai izoliuotas, atsiranda priklausomybė nuo kompiuterio programos, mažiau galimybių savarankiškai planuoti darbo laiką, padidėja fiziologinė įtampa darbe, kadangi darbas yra sėdimas ir mažai galimybių keisti kūno padėtį.

Stresą predisponuoja ir darbo aplinkos veiksniai: triukšmas, oro temperatūra, elektromagnetinis spinduliavimas, oro užterštumas kenksmingomis medžiagomis. Kaip atsakas į stresines aplinkos sąlygas yra žmogaus organizmo pastangos kompensuoti tai vidiniais organizmo ištekliais. Tačiau, esant pastoviai stresinei situacijai, rezervai išnaudojami. Tada pasireiškia pirmieji lėtinio streso simptomai: apetito stoka, kūno svorio mažėjimas, atminties blogėjimas, nuolatinis nuovargio jausmas, galvos skausmai, mieguistumas. Vėliau padidėja širdies vainikinių kraujagyslių spaudimas, arterinis kraujo spaudimas, gali atsiverti stresinės skrandžio opos.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad darbas kompiuteriu gali būti akių, kaulų iir raumenų sistemos, padidinto nuovargio bei odos pakenkimų priežastimi. Darbas kompiuteriu sukelia nemažą nervų sistemos nuovargį, bukina dėmesį, pastabumą, mažina mąstymo bei aukštosios nervinės veiklos tarpcentrinių ryšių paslankumą. Tai atspindi pulso, arterinio kraujo spaudimo, regos bei klausos reakcijų, informacijos apdorojimo greičio dinamika per parą ar savaitę.

Galima daryti išvadą, kad dirbantys kompiuteriu psichologiškai prisitaiko prie darbo vietos ir pradeda ignoruoti komforto pojūtį. Kompiuteriu dirbama ne uždaroje erdvėje, o gyvenamas normalus gyvenimas, todėl darbo vieta bei su ja susiję sveikatos sutrikimai nebūtinai yra susiję vien tik su kompiuteriu. Visuotinis kompiuterizacjos procesas vis dar tęsiasi, todėl kai kurios problemos dar tik bus atrastos ir sprendžiamos.

Darbas kompiuteriu reikalauja didelės nervinės ir fizinės įtampos. Dirbančiųjų kompiuteriais darbo dienos režimas nėra pakankamai reglamentuotas, nedaromos būtinosios pertraukėlės, o tai gali sukelti stabilius sveikatos pakenkimus. Dirbant su kompiuteriu labiausiai kenkia nepatogi kūno padėtis, prastas ar netinkamai pastatytas monitorius ir per ilgas darbo laikas. Darbo ergonomikai labai svarbu, kaip žmogus sėdi prie kompiuterio, ar jam patogu. Dauguma skundžiasi kaulų ir raumenų sistemos problemomis. Dėl netinkamos kūno padėties gali kilti kaklo, nugaros, kojų ir pėdų, rankų ir riešų skausmai.

Kaklo raumenis gali išv.arginti dažnas galvos sukinėjimas nuo kompiuterio monitoriaus prie gulinčių ant stalo dokumentų, taip pat gali pakenkti per didelės įstrižainės

monitorius, jei į jį žiūrima iš per daug arti. Nugaros ir kojų bei pėdų skausmus dažniausiai sukelia nepatogi kėdė, netinkamas monitoriaus aukštis ir panašūs faktoriai.

Rizikos zona yra ir rankų riešai. Gali išsivystyti riešo tunelinis sindromas. Jį sukelia pakartotinis rankų ir pirštų judėjimas, spausdinant kompiuteriu, kai riešų padėtis netinkama. Jei spausdinant plaštakos nėra vienoje linijoje su ranka, prasiplėtę raiščiai spaudžia centrinį nervą ir sukelia rankų tvilkčiojimą, tirpimą ir skausmą.

Tačiau bene pažeidžiamiausios dėl netinkamo darbo su kompiuteriu yra akys. Jas vargina nuo mmonitoriaus sklindantys atšvaitai iš tiesioginių šviesos šaltinių, neryškus vaizdas ekrane.2. Administratoriaus veikla ergonominiu aspektu.

Intensyvų protinį darbą dirbantys žmonės (įskaitant administratorių ) per dieną, savaitę, metus ir visą profesinį gyvenimą patiria psichinę ir nervinę perkrovą. Nuo to priklauso ne tik žmogaus darbo patikimumas, bet ir jo sveikata, darbingo amžiaus trukmė. Ne mažiau svarbu, ar darbuotojui pakanka žinių, sugebėjimų, įgūdžių prisitaikyti prie spartėjančios mokslo ir technikos pažangos, prie intensyvinamos veiklos. Vis aktualesnis tampa profesinis adaptavimasis, poreikių tenkinimas, saugumo užtikrinimas.

Protinį darbą dirbantys žmonės mmažai juda, tampa pasyvūs, apatiški. Veikla turi tenkinti darbuotojo poreikį judėti, todėl svarbu keisti judesius ir pozas, kūno laikyseną. Tai padeda įveikti nuovargį, monotoniją, dažnai ir stresą.

Administratoriai, dirbantys kompiuteriu, patiria ne tik bendrą nuovargį, monotoniją, bet ir kitus sutrikimus. Tai ssuprantama, nes žmogus, apie 8 val. stebėdamas monitoriaus vaizdo signalus, atlieka daygybę galvos ir akių judesių, analizuoja per valandą tūkstančius ženklų ekrane.

Darbuotojas patiria nuolatinį psichologinį diskomfortą dėl tikimybės padaryti klaidų, už kurias baudžiama. Perdėtas atsakomybės jausmas, baimė padidina nervinę įtampą, todėl mažėja darbingumas, blogėja sveikata, darbas tampa nemalonus.

Kaip būtų galima to išvengti atsako ergonomikos mokslas, kuris nagrinėja darbą ir visa, kas su juo yra susiję. Šis mokslas tiria dirbančio žmogaus psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus, darbo priemonių ir sąlygų optimizavimą tausojant žmogaus sveikatą ir darbingumą.

Ergonomikos svarba suvokta jau senai, dar Antrojo pasaulinio karo metais tobulinant karo pramonę, vėliau šis mokslas taikytas Europoje ir JAV gamyboje. Oficialiai mokslu ergonomika tapo 1949m. Anglijoje.

Ergonomika, kaip kompleksinis mokslas, formavosi kelių mokslų pagrindu: fiziologijos, ppsichologijos, teisės, technikos ir technologijos, darbų saugos, informatikos, higienos ir sanitarijos, ekonomikos, vadybos, sistemotechnikos, pedagogikos, antropometrijos.

Administratorius savo veikloje nuolat naudojasi įvairia technika – kompiuteriais, ryšio ir informatikos paieškos, apdorojimo priemonėmis ir jų sistemomis. Moderni technika ir jų kompleksai iš esmės keičia administratoriaus veiklos struktūrą ir turinį, formuoja naujus sugebėjimus, naujas psichines ir fiziologines funkcijas. Dėl to suaktyvėja administratoriaus, kaip operatoriaus, reakcija į aplinkos veiksnius (oro sudėtį, jo drėgmę, temperatūrą, cirkuliaciją, slėgį, radiaciją, triukšmą, vibraciją), jų dinamiką (greitį, pagreitį, apkrovas).Nepaisant šių vveiksnių nukenčia darbuotojo darbingumas dėl greitai atsirandančio nuovargio, monotonijos, streso, o tai gali sukelti profesines ligas ar net traumas.

Administratorius nuolat bendrauja su viršininkais, darbuotojais, klientais ir kitais suinteresuotais asmenimis, dažnai yra priverstas atlikti kelis veiksmus vienu metu, todėl nukenčia jo funkcinis komfortas. Dėl to vertinant administratoriaus darbo vietą būtina atsižvelgti į jos darbo specifiką (struktūrą ir turinį), veiklos atsakingumą, monotoniškumą, fizinę, psichinę ir nervinę įtampą, poilsio režimą ir kt.

Taigi kompleksinę administratoriaus veiklą būtina vertinti sistemiškai, atsižvelgti į veiklos efektyvumo ir kokybės gerinimo būdus bei priemones, į asmenybės tobulinimą ir pasitenkinimą geromis sąlygomis, turiningu, patraukliu ir kūrybingu darbu.

Labai reikšmigos paties administratoriaus asmeninės nuostatos savo veiklos atžvilgiu. Tam taikytina taisyklė: niekas geriau nepasirūpins žmogaus komfortu darbe ir gyvenime, nei jis pats. Todėl administratoriui žinotina, kad ergonomika – tai mokslas, tiriantis dirbančio su žmonėmis ir įvairia technika ar mašinomis žmogaus psichofiziologines galias, sudarius jam optimalias darbo sąlygas, kurios garantuoja veiklos intensyvumą esant minimalioms biologinių išteklių, psichinės ir nervinės energijos, laiko ir materialinių vertybių sąnaudoms. Taip pat panaudojamos profesinio, fizinio ir dvasinio tobulėjimo, visiško pasitenkinim.o savo darbu galimybės.

Ergonomika tiria viską, kas taikytina tobulinant šiuo atveju administratoriaus veiklą. Vadinasi, į žmogų žiūrima kaip į funkcinę sistemą, kuriai būdinga:

1) sąveika su vidaus ir išorės aplinka, veiklos oobjekto, uždavinių sprendimo būdų ir priemonių pasirinkimas;

2) optimalus funkcionavimas, efektyvaus darbingumo palaikymas;

3) spontaniško aktyvumo, kūrybinio įkvėpimo sužadinimas ir palaikymas;

4) žemesnių pagal hierarchiją darbuotojų pritraukimas bendrai veiklai.

Ergonomikos tyrimo objektas yra sistema „subjektas – aplinka“. Šioje sistemoje subjektas yra administratoriaus pareigas einantis asmuo, o aplinka – erdvė, kurioje veikia administratorius, dalyvaujant žmonėms, technikai ir informacijai, su kuriais bendraujama, dirbama, tvarkomasi.

Kokie svarbiausi bruožai būdingi administartoriui, kad jis galėtų naudotis jam suteiktais įgaliojimais ir atlikti pavestas funkcijas? Tai:

– pirmiausia profesinis parengimas ir pasirengimas. Profesinį parengimą (formalųjį) rodo mokslo baigimo diplomas. Apie profesinį pasirengimą (realųjį) liudija tai, ką administratorius papildomai investavo į savo intelektą;

– antroje vietoje administratoriaus kompetencija (profesinė, metodinė, socialinė), karjeros siekimas ir gebėjimas išsilaikyti konkurencijos sąlygomis;

– trečioje vietoje asmeninės savybės ir ypatybės. Tai išvaizda, laikysena, charakteris, bendravimo maniera, gebėjimas laikytis etikos ir etiketo ir pan;

Daiktinė aplinka – tai laiko ir erdvės ribojama visuma veiksnių, lemiančių žmogaus būties ir darbo gerovę fiziniu, dvasiniu ir socialiniu aspektu. Administratoriaus darbo aplinka – sudedamoji organizacijos aplinkos dalis, todėl ją būtina nagrinėti atsižvelgiant į išorinę aplinką (visa už organizacijos ribų, kas lemia jos egzistavimą ir veiklą) ir vidinę aplinką (sąlygų, lemiančių organizacijos vidaus procesus ir reiškinius, visumą). Ergonomikoje daiktinė aplinka išreiškiama per daktnes sąlygas, kurių komfortiškumą (patogumą, ištaigingumą) lemia tokie veiksniai:

1) fiziniai (mikroklimatas, apšviestumas, triukšmas, vvibracija, spinduliavimas);

2) sanitarinės higienos (užterštumas, dulkėtumas, lakios medžiagos);

3) psichofiziologiniai (fizinis krūvis, protinė ir emocinė įtampa, darbo poza, profesiniai judesiai, nuovargis, monotonija, stresas);

4) estetiniai (patalpų, darbo vietų, priemonių ir drabužių dizainas);

5) socialiniai-psichologiniai (psichologinis klimatas, normatyvinė etika, veiklos prestižas);

6) socialiniai-ekonominiai (socialinė sauga ir rūpyba, atlyginimas už darbą, svarbiausių poreikių tenkinimas).

Tobulinant administratoriaus daiktinę aplinką būtina atsižvelgti į jos dizainą. Žodis dizainas dabar vienas dažniausiai skambančių, intriguojančių, mįslingų žodžių. Sakoma „drabužių dizainas“, „aplinkos dizainas“, „gaminių dizainas“ ar netgi „kūno dizainas“. Su pramonine gamyba atsiradęs ir besiplėtojantis dizainas svarbus dėl to, kad masinės gamybos daiktą, palytėtą dailininko konstruktoriaus rankos, paverčia neatskiriama žmogaus aplinkos dalimi, sugebančia gražiai ir racionaliai, patikimai ir taupiai jam tarnauti ir drauge puošti aplinką. Žmogus negali nė dienos praleisti neprisilietęs prie daiktų kaip dizaino objekto – sagos, drabužio, baldo, įrankio, indo, kompiuterio, automobilio. Tai ir administratoriaus darbo objektai yra ne tik dėl grožio, bet ir dėl funkcionalumo. Meninėmis konstravimo priemonėmis kiekvienas daiktas priverčiamas kuo racionaliau ir funkcionaliau tarnauti vartotojui. Jeigu tai kėdė – kad joje žmogui, tarkim administratoriui, būtų patogu sėdėti. Nesvarbu, ką jis toje kėdėje sėdėdamas veikia: rašo, dirba kompiuteriu, ilsisi, kalba telefonu ir pan.. Remiantis ergonomikos rekomendacijomis kuriami racionaliai, patikimai, funkcionaliai administratoriui tarnaujantys daiktai.

Organizacijoms galioja lygiai tokia pat taisyklė kaip ir žmogui – pagal

drabužį sutinka, pagal protą išlydi. Jei teigsime, kad organizacijos drabužis – biuro baldai, nesuklysime. Šiandien biurai dažna.i apstatomi moderniais baldais, kurie klientams daro išties gerą įspūdį, tačiau biuro darbuotojams neretai būna nepatogūs naudoti ir dirbti. Nuovargis darbo dienos pabaigoje dažnai būna susijęs su nepatogiais biuro baldais. Ergonomiški baldai yra tokie, kuriais naudojantis rizika patirti mikrotraumų ar pajusti nuovargį yra minimali, o darbo rezultatyvumas – maksimalus.

Administratoriaus veiklos objektas daugiaplanis. Pirmiausia tai informacija, t.y. žinių, perduodamų vienų žmonių kitiems be tarpininkų arba ttechninėmis informacijos priemonėmis ar jų sistemomis. Šiuo metu administratorius informaciją gauna per:

1) spausdintas priemones (knygas, žurnalus, laikraščius, dokumentus, laiškus ir pan.);

2) elektronines priemones (televiziją, kompiuterinę techniką, ryšio priemones ir pan.);

Administratorius savo veikloje naudojasi įvairia technika. Ta technika yra jo darbo vietoje, aprūpinta informacijos teikimo, apdorojimo, saugojimo ir platinimo priemonėmis, ryšio valdymo įtaisais, pagalbine įranga, įskaitant darbo stalą ir kėdę. Technika apibūdinama šiais ergonominiais rodikliais:

1) antropometriniais (atitinkamas stalviršio aukštis, funkcionalus informacijos šaltinių ir valdymo įtaisų išdėstymas; pagal ergonominius parametrus reguliuojama kėdė; patogus valdymo įtaisų ppasiekiamumas ir jų pritaikymas prie žmogaus kūno formos ir matmenų);

2) psichofiziologiniais ( pritaikytais prie žmogaus regos ir klausos analizatorių);

3) psichologiniais (pritaikytais prie žmogaus galimybių priimti, perdirbti informaciją ir priimti sprendimus).

Pats jautriausias ir sudėtingiausias administratoriaus veiklos objektas – žmogus (viršininkas, pavaldinys, bendradarbis, klientas, iinteresantas, konkurentas ir kt.). Administratorius ir tam tikras žmogus veikia vienas kitą, bendrauja, bendradarbiauja, įsitraukia į kokius nors santykius. Šių procesų sėkmė priklauso nuo abiejų sąveikoje dalyvaujančių žmonių, t.y. jų kvalifikacijos ir kompetencijos, išsiauklėjimo, motyvacijos, emocijų, įtampos, dalykiškumo, poreikių ir t.t.

Pageidautina, kad su administratoriumi bendraujantis žmogus viską jaustų, suprastų, siektų tiesos, gėrio ir grožio. Administratoriui privalomas pirmiausia žmoniškumas. Pasak Senekos, jis įpareigoja būti maloniam ir žodžiais, ir darbais, ir jausmais, jokios nelaimės nelaikant svetima, o savo sėkme labiausiai džiaugtis tada, kai ji gali būti naudinga kam nors kitam.

Administratoriaus veiklos sėkmę ir jo pasitenkinimą ta veikla lemia ergonominiai administratoriaus veiklos pagrindai, kurie apima:

– administratoriaus veiklos struktūros ir turinio aiškią reglamentaciją, kuri padeda atsisakyti jos kompetencijos neatitinkančių funkcijų, taip taupant laiką ir energiją;

– administratoriaus ddarbo krūvio normavimą atsižvelgiant į aptarnaujamų darbuotojų ir klientų skaičių, patarnavimų sudėtingumą, trukmę ir pan.;

– materialinės-techninės bazės gerinimą, nes nuo to priklauso darbo vietos patogumas, komunikacijų patikimumas, patarnavimų operatyvumas ir pan.;

– visų organizacijos darbuotojų darbingumo palaikymą ir sveikatos tausojimą, konfliktinių situacijų mažinimą, motyvacijos stiprinimą, pasitenkinimo savo veikla didinimą.3. Išvados.

1. Sistemą „Žmogus ir aplinka“ sudaro susiję tam tikrais ryšiais ir veikiantys vienas kitą du elementai: aplinka ir žmogus.

2. Žmogaus aplinka turi būti suvokiama kaip vientisa, integratyvi sistema, jungianti labai įvairias aplinkas.

3. Sparčiai besivystančios naujos technologijos, pasiekusios įįspūdingų rezultatų kartais neatitinka žmogaus vidinių potencinių galių, todėl svarią vietą užimą ergonominiai sprendimai tiek socialinėje darbo aplinkoje, tiek individualioje žmogaus aplinkoje.

4. Administratoriaus veikla ergonominiu aspektu apima daug veiksnių, kurie padeda atsisakyti neatitinkančių funkcijų, supaprastina darbą, tausoja sveikatą, mažina stresus, gerina psichologinę atmosferą, kelia pasitenkinimą ne tik darbo rezultatais, bet pačiu darbu.

5. Jei bus pasirūpinta darbuotojo darbo aplinka pagal ergonominius reikalavimus, darbuotojas dirbs žymiai našiau, bus lojalesnis, daugiau atiduos negu paims, atsiras aiškus ekonominis efektas.NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Žmogus ir aplinka: mokomoji knyga/ S.Stašienė, N.Petkevičiūtė; KTU, VDU. Kaunas, 2003.

2. Kliučininkas A. Ergonomika. Kaunas: Technologija, 2000.

3. Grinius J. Žmogaus problema technikos amžiuje. Vilnius: Aidai, 1998.

4. Adaškevičius R., Vegys A. Ergonomika. Kaunas: Technologija, 1999.

5. Urbokas M., Mačiūnas A. Elektromagnetinis lauko poveikis sveikatai. Vilnius: Aidai, 1998.

6. Gudas S. Organizacijų veiklos modeliavimas. Kaunas: Technologija, 2000.

7. Leščinskas L. (2003). Kompiuteriai ir jų poveikis mūsų sveikatai // Lietuvos aidas, Gruodžio 22.

8. Jaraškienė J. (2003). Kodėl verta investuoti į darbuotojų savijautą // Vadovo pasaulis, Nr.4.

9. www.kompirsveikata.lt