Bankininkystės sistemos įvairiose šalyse

VOKIETIJA

Vokietijos federalinis bankas ir žemių centriniai bankai

Vakarų Vokietijos bankų sistemos atgimimas prasidėjo vakarinėse žemėse po Antrojo pasaulinio karo, vadovaujantis karinės vadovybės įstatymais. Reichsmarkė buvo visiškai nuvertinta ir finansinių reformų metu pakeista į vokiškąją markę.

Remiantis JAV Federaline rezervų sistema, 1948 metais Frankfurte prie Maino vakarinių žemių centrinių bankų pagrindu buvo sukurta centrinių bankų dvipakopė sistema, įsteigiant Vokietijos žemių banką.

Vokietijos banko organizacinė struktūra pavaizduota 1 priede.

Žemių centriniai bankai teisiškai ir praktiškai buvo gana nepriklausomi, ir būtent jiems priklausė Vokietijos žemių banko pagrindinis kkapitalas. Pastarojo kompetencijai priklausė pinigų emisija, žemių centrinių bankų veiklos koordinavimas, kiti valstybinės reikšmės klausimai. Naujai sistemai ėmė vadovauti prie Vokietijos žemių banko įkurta Centrinių bankų taryba. Vokietijos žemių bankas gana greitai išsikovojo nepriklausomo Vokietijos centrinio banko vardą.

1957 metais priimtas Federalinio banko įstatymas. Juo remiantis supaprastinta dvipakopė centrinių bankų sistema ir įkurtas vienas Vokietijos federalinis bankas. Šio banko įstatymo pirmajame straipsnyje parašyta, kad žemių centriniai bankai ir Berlyno centrinis bankas susijungia su Vokietijos žemių banku; Vokietijos žemių bankas tampa Vokietijos ffederaliniu banku (VFB). Todėl žemių centriniai bankai prarado savo teisinę nepriklausomybę ir tapo Federalinio banko pagrindiniais struktūriniais padaliniais, išsaugoję seną pavadinimą – žemių centriniai bankai.

Pagal VFB įstatymą minėto banko svarbiausias uždavinys – išsaugoti valiutos stabilumą, reguliuojant pinigų apyvartą ir paskolų ssuteikimą valiutiniais – piniginiais svertais, rūpintis bankine atsiskaitymų sistema šalyje ir su kitomis valstybėmis.

VFB yra viešosios teisės federalinis juridinis asmuo, kurio pagrindinis kapitalas priklauso federacijai.

VFB valdymo organai yra žemių centrinių bankų taryba, direktorių taryba ir žemių centrinių bankų valdybos.

Žemių centrinių bankų taryba yra aukščiausiasis federalinio banko organas, kuris nustato banko pinigų ir kredito politiką, reikalų tvarkymo ir administracinio valdymo bendruosius principus, atskiria direktorių tarybos ir centrinių bankų žemių valdybų kompetencijas, o kai kuriais atvejais duoda jiems tiesioginius nurodymus. Centrinių bankų tarybos posėdžiuose pirmininkauja Vokietijos federalinio banko prezidentas arba viceprezidentas.

Direktorių taryba – pagrindinis Federalinio banko vykdomasis organas. Jis vykdo centrinių bankų tarybos nutarimus, dalykinį ir administracinį banko valdymą.

Kiekviename žemės centriniame banke yra patariamasis organas – taryba. Jos funkcijos: aptarti su žemės bbanko prezidentu pinigų ir kredito politikos klausimus, su Federalinio banko valdyba būdus ir metodus uždaviniams, kurie priklauso Federalinio banko kompetencijai, spręsti. Į tarybos sudėtį įeina žemės kredito institucijų, vietinių ekonominių struktūrų ir samdytų darbuotojų atstovai. Taryba nėra Vokietijos federalinio banko organas.

Vokietijos federalinio banko aukščiausiasis valdymo organas – centrinių bankų taryba, į kurią įeina direktorių taryba ir žemių centrinių bankų prezidentai.

Vokietijos federalinis bankas žinomas kaip labiausiai nepriklausomas centrinis bankas pasaulyje. Kartu jis privalo palaikyti bendrąją vyriausybės ekonominę politiką, jei ji nneprieštarauja banko pagrindiniams tikslams. Taip pat VFB įstatymas įpareigoja Federalinį banką konsultuoti vyriausybę svarbiais pinigų, rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais ir jai pareikalavus suteikti reikalingos informacijos.

Kredito įstaigos pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skirstomos į keturias grupes:

1. Privatūs komerciniai bankai – tiek stambūs federalinės reikšmės bankai, regioniniai bankai, tiek vidutiniai ir smulkūs bankai.

2. Valstybinės kredito institucijos: taupomosios kasos ir žiro centrai, priklausantys miestams, apygardoms ir bendruomenėms.

3. Kooperatiniai bankai: bankai, žemės ūkio–kredito kasos ir jų centriniai bankai, veikiantys tarpusavio pagalbos principu.

4. Specializuoti bankai: ipotekiniai, vartotojiško kredito, statybos, taupomosios kasos ir kt.

Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija

Pagal Vokietijos bankininkystės įstatymus, o pirmiausia pagal kreditinės veiklos įstatymą, viena svarbiausių kredito institucijų sistemos valdymo funkcijų – priežiūra – visų pirma priklauso specialiai tam sukurtai Kreditinės veiklos priežiūros federalinei institucijai, o Vokietijos federalinis bankas įpareigotas glaudžiai su ja bendradarbiauti.

Jeigu Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija numato priimti bendrojo pobūdžio nutarimą, ji negali to padaryti be Vokietijos federalinio banko. Vienais atvejais, kai, pavyzdžiui, klausimo sprendimas susijęs su nuosavu kapitalu ir banko likvidavimu, reikia Vokietijos federalinio banko sutikimo, kitais atvejais – pakanka jį informuoti.

PRANCŪZIJA

Prancūzijos bankų sistema, panašiai kaip ir Vokietijos, yra dviejų lygių su Prancūzijos centriniu banku priešakyje. Tačiau jeigu Vokietijos bankų sistemos aukščiausiajame lygyje veikia du savarankiški subjektai (Vokietijos federalinis bankas ir KKreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija), Prancūzijoje yra keturi subjektai:

• Bankų veiklos reglamentavimo komitetas

• Kredito institucijų komitetas

• Bankų komisija

• Prancūzijos centrinis bankas

Prancūzijos banko organizacinė struktūra pavaizduota 2 priede.

Bankų veiklos reglamentavimo komitetas

Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje, remiantis Bankų profesionalios organizacijos komitetu, įkurta Nacionalinė kredito taryba. Pagal jos kūrėjų idėją ji turėjo stimuliuoti Prancūzijos bankininkystės įstatymų plėtrą. Nacionalinės kredito tarybos kompetencijai priklausė bankininkystės įstatymų aiškinimas ir privalomų sprendimų priėmimas pinigų bei kredito politikos klausimais. Akivaizdu, kad taryba buvo numatyta kaip bankų sistemos valdymo organas, su tam tikrais administraciniais įgaliojimais.

Nacionalinei kredito tarybai skirtas vaidmuo valdyti Prancūzijos bankų sistemą palaipsniui perėjo Bankų veiklos reglamentavimo komitetui ir Kredito institucijų komitetui. Šie komitetai, pradžioje sukurti iš Nacionalinės kredito tarybos narių tik eiliniams darbams atlikti, dėl Kredito komiteto nesugebėjimo vykdyti savo pareigų pamažu pradėjo jas perimti, o 1993 metais tai buvo įstatymiškai įteisinta.

Šiuo metu Bankų veiklos reglamentavimo komiteto pagrindinis tikslas – bankų veiklos poįstatyminių aktų kūrimas ir skelbimas, t. y. sprendžia tas bankų veiklos problemas, kurioms reikia normatyvinio–teisinio reguliavimo.

Bankų veiklos reglamentavimo komitetas taip pat įgaliotas išimtinai individualiai reguliuoti atskiras kredito institucijas ir joms laikinai nustatyti kitus, nei bendrieji, normatyvus, jeigu tam yra pagrindas. Bankų veiklos reglamentavimo komitetui vadovaujaja prezidentas.

Kredito institucijų komitetas

Kitas organas, kuris taip pat sudaromas iš Nacionalinės kredito tarybos narių ir ddalyvauja šalies bankų sistemos valdyme, yra Kredito institucijų komitetas. Jo kompetencijai priklauso: licencijų bankų veiklai ir tam tikroms banko operacijoms išdavimas; kredito institucijų registravimas, Prancūzijos kredito iustitucijų rejestro tvarkymas; jei iškyla būtinybė, turi teisę duoti nurodymus atskiroms kredito institucijoms.

Bankų komisija

Prancūzijos bankų sistemos svarbus valdymo organas yra ir Bankų komisija – savarankiškas administracinės priežiūros organas. Jo svarbiausias tikslas – kredito institucijų priežiūra ir kontrolė. Bankų komisija seka, kad jos tiksliai vykdytų bankininkystės įstatymus, antraip šis organas turi teisę taikyti atitinkamas sankcijas.

Bankų komisija, vykdydama savo kontrolės ir priežiūros funkcijas bei taikydama pažeidėjams sankcijas, stengiasi preventyviai numatyti klaidas, galinčias privesti prie bankroto, ir įpareigoti banko vadovybę trumpiausiu laiku jas ištaisyti. Tokiu būdu bankų komisija siekia garantuoti bankų sistemos stabilumą, kartu gindama tiek bankų, tiek jų klientų interesus.

Bankų komisija turi teisę reikalauti iš kredito institucijų bet kokių reikalingų duomenų ir paaiškinimų. Be to, visos kredito įstaigos privalo laiku pateikti šiai komisijai savo veiklos ataskaitas ir kitus dokumentus. Bankų komisija plačiai taiko ir tokį kontrolės būdą, kaip išvažiavimas į vietą.

Aptikusi pažeidimų, ji gali taikyti sankcijas, jeigu tos kredito institucijos vadovybė nenori arba negali pažeidimų pašalinti. Remdamasi tikrinimų išvadomis, komisija teikia privalomas vykdyti rekomendacįjas ir nustato terminus, kurių metu institucija–pažeidėja privalo sutvarkyti reikalus.

Centrinis bankas

Pagrindinis vaidmuo tarp

bankų sistemos valdymo organų priklauso Prancūzijos centriniam bankui – įtakingiausiam aukščiausiojo sistemos lygio valdymo subjektui. Tokią centrinio banko padėtį pirmiausia nulemia Prancūzijos bankininkystės įstatymų suteikti įgaliojimai.

Pagal įstatymą Prancūzijos centrinio banko kompetencijai priklauso:

• svarbiausių šalies pinigų politikos krypčių nustatymas ir įgyvendinimas;

• banknotų emisija;

• tikslios ir patikimos bankų bei kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų sistemos darbo organizavimas;

• bankų ir informacijos sistemos išvystymas ir panašiai.

ANGLIJA

Anglijos šiuolaikinė bankų sistema taip pat yra dviejų lygių, tačiau nuo kitų nagrinėjamų šalių bankų skiriasi tuo, kad pirmajame bankų ssistemos lygyje veikia tik vienas subjektas – Anglijos bankas. Žemesnįjį sistemos lygį sudaro per 500 bankų.

Anglijos bankas

Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 metų Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas. Pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skiria valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti ir pakartotinai). Keturi valdybos nariai, vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai. Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – nne vykdomieji direktoriai –atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.

Anglijos banko organizacinė struktūra pavaizduota 3 priede.

Bankų priežiūra

Vienas svarbiausių Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūra, kuri 1979 metais buvo juridiškai įįteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis. Toliau pateikiami svarbiausi bankų priežiūros Anglijoje bruožai.

Svarbiausias bankų priežiūros tikslas – apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami nelengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.

Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Toks patikrinimas dažnai vadinamas „apdairia priežiūra“. Tos priežiūros metu Centrinis bankas nenagrinėja bankų santykių su jų skolininkais ir apskritai su jų klientais, nenagrinėja ir tarp jų kylančių ginčų, jei tik dėl to neatsiranda abejonių, ar tas bankas atitinka Bankininkystės įstatymo reikalavimus ir nekyla pavojus jo stabilumui.

Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti AAnglijos bankui, kad turi adekvatų kapitalą, adekvatų likvidumą, realų verslo planą ir adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Banko direktoriai, vadovai ir kontrolieriai turi būti tinkami toms pareigoms užimti.

Atliekant Anglijoje bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama žemiau išvardytiems dalykams:

1. Kapitalo reikalavimai.

2. Rizikos laipsnis

3. Likvidumo galimybė

4. Atsargos

5. Sistemos ir kontrolė

6. Bankų direktoriai

Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į jją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar šeši nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metmės ataskaitos dalį.

JAV BANKŲ SISTEMA

JAV bankų sistemą sudaro apie 15 tūkst. bankų, į kurių sudėtį įeina:

• nacionaliniai bankai, t.y. bankai, įsteigti federaliniu lygiu (apie 5 tūkst);

• valstijų bankai, esantys federalinės rezervų sistemos (toliau FRS) nariai(daugiau kaip 1 tūkst);

• valstijų bankai, nesantys FRS nariai, tačiau apdrausti Depozitų draudimo federalinėje korporacijoje (toliau DDFK) (daugiau kaip 8 tūkst);

• valstijų bankai, nesantys FRS nariai ir neapdrausti DDFK(daugiau kaip 600).

Toks didelis valstijų bankų skaičius paaiškinamas tuo, kad tradiciškai vyrauja befilialiniai bankai (unit bank).

Nepriklausomai nuo to, kuriame lygyje (federaliniu ar valstijų) registruojasi bankai, praktiškai visi jie patenka į kurio nors bankų veiklos federalinio organo priežiūros kompetenciją (4 pav.):

• Finansinės kontrolės tamybos (toliau FKT);

• FRS valdytojų tarybos;

• 12 federalinių rezervų apygardinių bankų;

• Depozitų draudimo federalinės korporacijos.

JAV banko organizacinė struktūra pavaizduota 4 priede.

Kiekvienas jų turi didelį priemonių arsenalą savo pareigoms vykdyti. FKT atlieka tik nacionalinių bankų kontrolės funkcijas, FRS valdymo taryba kontroliuoja bankų holdingo kompanijas, nacionalinius ir valstijų bankus, kurie yra šios sistemos nariai, o DDFK kontroliuoja tuos valstijų bankus, kurie nėra FFRS nariai ir kurie apsidraudę Depozitų draudimo federalinėje korporacijoje. Kitų kredito institucijų – paskolų–taupymo asociacijų, kredito unijų, taupomųjų bankų, turinčių federalinius raštus, – priežiūrai nacionaliniu lygiu veikia specialūs kontrolės organai, įkurti 1989 metais priėmus finansų institucijų reformos įstatymą.

Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba

Federalinė rezervų sistema (FRS), įkurta remiantis 1913 metų Federalinės rezervų sistemos įstatymu, susideda iš FRS valdytojų tarybos, dvylikos federalinių rezervų bankų ir apie 6 tūkst. bankų – šios sistemos narių; pastarieji sudaro apie 38 proc. visų JAV komercinių bankų, kontroliuojančių 72 proc. bankinio kapitalo. Be to, FRS sudėtyje veikia Atvirosios rinkos federalinis komitetas (ARFK) ir Federalinė konsultacinė taryba (FKT).

FRS valdytojų taryba (iki 1935 metų Federalinis rezervų komitetas) turi 7 nuolatinius narius (14 metų kadencija), atstovaujančius skirtingoms apygardoms. Juos skiria JAV prezidentas, Senatui sutikus. Tačiau per savo ketverių metų kadenciją JAV prezidentas turi teisę skirti tik du naujus tarybos narius į tas vietas, kurios yra neužimtos dėl kurio nors nario kadencijos pabaigos (neskaitant mirties ar pasitraukimo savo noru). Šie septyni darbuotojai yra vieninteliai FRS oficialūs asmenys, skiriami aukščiausiosios valdžios.

Savo darbe FRS valdytojų taryba remiasi dideliu darbuotojų skaičiumi: teisininkais, ekonomistais, inspektoriais ir administratoriais (pavyzdžiui, du tarybos departamentai užsiima tik finansinių procesų tyrimu JAV ir užsienyje). Tarybos analitinių skyrių tyrimų ataskaitos, naujausi sstatistiniai duomenys, apibūdinantys kredito ir bankų sferą, skelbiami mėnesiniame „Federaliniame rezervų biuletenyje“.

Federaliniai rezervų apygardiniai bankai

Federaliniai rezervų apygardiniai bankai (FRS) savo veiklą vykdo visos šalies teritorijoje, kuri tuo tikslu suskirstyta į dvylika apygardų pagal ekonominį–geografinį principą taip, kad apygardų ribos nesutaptų su valstijų ribomis. Kiekvieną apygardą valdo federalinis rezervų bankas, kurio prezidentą skiria FRS valdytojų taryba. Be to, federaliniai rezervų bankai dar turi 24 filialus svarbiausiuose JAV pramoniniuose ir ekonominiuose rajonuose.

Kiekvienas atskiras federalinis rezervų bankas vaidina svarbų vaidmenį įgyvendindamas tam tikrą pinigų ir kredito politiką, nepaisant to, kad šiam procesui vadovauja FRS valdytojų taryba. Federalinių rezervų bankų prezidentai, būdami Atvirosios rinkos federalinio komiteto nariais, aktyviai dalyvauja kuriant pinigų ir kredito politiką.

Finansinės kontrolės tarnyba

Šiuo metu Finansinės kontrolės tarnyba daugiausia kontroliuoja, kaip bankai laikosi įstatymų, gali nustatinėti taisykles ir instrukcijas registruojant bankų įstatus, gali kontroliuoti nacionalinių bankų veiklą, reglamentuoti jų likvidavimo procesą. Be to, kontrolierius įteikia raštus vėl patvirtintiems nacionaliniams bankams. Priežiūros funkcijas kontrolierius atlieka pasitelkęs savo darbuotojus (apie 2 tūkst., šeši tentoriniai skyriai).

Kitaip nei FRS, kuri savo veiklą fmansuoja iš vyriausybės vertybinių popierių palūkanų, Finansinės kontrolės tamybą išlaiko jos kontroliuojami bankai.

Depozitų draudimo federalinė korporacija

Ši korporacija įkurta remiantis 1933 metų Bankų veiklos įstatymu iš karto po 1929-1933 metų krizės, siekiant susigrąžinti indėlininkų

pasitikėjimą bankais, kuriant bankų depozitų draudimo sistemą ir griežtinant bankų priežiūrą.

Bankas, norėdamas įstoti į Depozitų draudimo korporaciją, turi pervesti į jos fondą tam tikrą procentą nuo visų turimų depozitų sumos (iš to ir išsilaiko DDFK), tačiau pagal 1980 metų Dereguliacijos įstatymą indėlis draudžiamas ne didesne kaip 100 tūkst. dolerių suma.

DDFK vadovauja direktorių taryba, sudaryta iš penkių narių. Dvi vietas ex officio užima finansinis kontrolierius ir Taupomųjų institucijų priežiūros valdybos direktorius. Kitus tris narius pagal Senato patarimą ir sutikimą šešeriems metams sskiria JAV prezidentas.

Depozitų draudimo federalinė korporacija bankų draudimo fondu garantuoja depozitų draudimą visuose nacionaliniuose ir daugumoje valstijų bankų, taip pat kai kuriose specializuotose taupomosiose institucijose. Be to, DDFK turimu taupomųjų asociacijų draudžiamuoju fondu garantuoja indėlių draudimą visose nacionalinėse paskolų–taupomosiose asociacijose ir taupomosiuose bankuose.

PRIEDAI

1.Priedas. Vokietijos bankų sistemos organizacinė struktūra

2. Priedas. Prancūzijos bankų sistema

3. Priedas. Anglijos banko organizacinė struktūra

4. Priedas. JAV bankų sistema ir jos valdymas

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. L.Ališauskas, V.Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos.LII, Vilnius,1998

2. V.Vaškelaitis, D.Žylius. Banko mokėjimo kortelė- elektroninė piniginė.LII, Vilnius,1998

3. T.Mayer, R.Z.Aliber.Pinigai, bankai ir eekonomika. AL, Vilnius, 1995