Pinigai ir kreditas

I dalis. PINIGAI

I tema. Pinigų teorija ir pinigų sistema

1. Pinigų samprata ir esmė

Istorikai, politikai, teisininkai, filosofai – visi šie žmonės turėjo skirtinga požiūrį į pinigus. Ekonomistai daugiau domisi ne tiek idėjiniais kiek materialiais pinigų padariniais:

a) pinigai yra toks mainų įtraukis su kuriuo galima įsigyti bet kurių rinkos prekių;

b) pinigai visas prekes suveda į vieną bendrą vardiklį, vertės matą.

2. Pinigų kilmės teorija

Istorikai ir ekonomistai beveik iki pat 19a. vidurio buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningos žmogaus veiklos padarinys. Šios pinigų kilmės istorikų teorijos vadinamos rracionaliosiomis pinigų kilmės teorijomis. Vėliau ši racionali (subjektyvi) pinigų kilmės hipotezė pradedama keisti objektyvia vadinama empiriškai evoliucine pinigų atsiradimo teorija. Pinigų kilmę, primityvių pinigų raidą vis plačiau ėmėsi tyrinėti archeologai, etnografai. 19a. pabaigoje buvo išleista knyga, kurioje buvo surinkta labai turtinga medžiaga apie senovės tautų pinigų kilmę, kuri rodė, kad pinigai nėra išrasti ar sukurti žmogaus valios aktu. Toje knygoje buvo įrodyta, kad pinigai yra ilgos savaimingos kultūros raidos padarinys, ir kad dabartiniai pinigai evoliucijos grandimis yra susieti su primityviais ddar daiktiniais seniausių tautų pinigais.

Su racionaliosiomis pinigų kilmės teorijomis susijusi vadinamoji chartalinė pinigų kilmės teorija, kuri teigė, kad pinigai yra ne ūkio veiksnių, bet teisinės santvarkos padarinys. Pagal šią teoriją pinigai yra teisinė sąvoka. Kartais prie racionaliųjų pinigų kilmės tteorijų yra priskiriama psichologinė arba subjektyvi pinigų kilmės teorija, kuri glaudžiai susijusi su ribinio naudingumo dėsnio sąvoka.

Pinigai gali būti atsiradę visai atsitiktinai, bet greitai prigiję ūkiniuose santykiuose. Tolesnė pinigų raida vyko ir grynai instinktyviai ir jau sąmoningai. Be to, pati ūkio raida sukuria tokias sąlygas, kuriose pasireiškia visas pinigų tikslingumas ir neišvengiamas būtinumas ūkio gyvenimui. Tokia objektyvi su ūkio raida susieta pinigų kilmės teorija vadinama empirine evoliucine teorija. Tai nėra vieninga teorija, ji suskyla į dar kelias teorijas, kurių svarbiausios paminėtos tokios trys:

a) mainų teorija. Mainuose žmonės stato du daiktus viena prieš kitą, juos lygina ir vertina. Spėjama, kad pirmosios svarstyklės buvo padarytos sverti brangiesiems metalams. Vertės matai įsitvirtindavo ilgam laikui natūralios atrankos keliu. Kai kas tuose pirmykščiuose vertės matuose jjau nori matyti pirmuosius pinigus, tačiau tai dar nebuvo mokėjimo priemonė, nes netarpininkavo mainuose. Pirmieji pinigai atsirado tada, kai žmogus mainais paėmė ir tokį daiktą, kuris tiesiogiai jam nebuvo reikalingas. Pinigų kilmės mainų teorija yra pati seniausia. Dar Aristotelis aiškino pinigų atsiradimą mainais ir tiems mainams vertės mato reikalingumą.

b) mokėjimo teorija mažiau paplitusi empirinės evoliucinės pinigų kilmės teorijos šaka. Pagal šią teoriją yra aiškinama, kad ne mainai sukūrė pinigus, nes dar kol nebuvo mainų žmonės privalėjo mokėti duokles, baudas, duoti ddovanas. Šie priverstiniai mokėjimai ir sukūrė pinigus, nes tais daiktais pradėta po mažu matuoti kitų daiktų vertę, imta juos taupyti, siekiant, kad atėjus mokėjimo laikui būtų kuom užsimokėti.

c) sakralinė teorija. 20a. pradžioje (1924m.) pinigų kilmės ieško kulto apeigose. Daiktai, kuriais mokama šventikams ir aukojama dievams, pamažu virsta mainų įrankiais. Pinigai yra dievų teisės, t.y. seniausios teisės pinigai.

3. Pirmykščiai daiktiniai pinigai

Pirmykščiai dažniausiai būdavo metaliniai pinigai. Metalo privalumai:

 platus pritaikymas

 lengvai lydosi

 keičia formą

 negenda

 atsparus išorės poveikiui

 ir t.t.

Varis, švinas, geležis, sidabras ir auksas įgyja didelę reikšmę. Ypač didelę reikšmę įgyja auksas ir sidabras bei jų mišinys. Spėjama, kad auksas ir sidabras virto pinigais pirmiausia Babilone. Brangieji metalai nors ir turėjo visus pinigams reikalingus privalumus, tačiau negalėjo visai tinkamai tarpininkauti ekonominiuose santykiuose. To priežastys:

a) nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį;

b) sunku buvo patikrinti metalo grynumą.

Laikui bėgant metalai pradėti liedinti nustatyto dydžio gabalais, pvz.: lazdelėmis (kopos). Jie pradėti antspauduoti. Po ilgos raidos šie metalo gabalai įgavo monetų formą. Monetos paprastai buvo gaminamos iš aukso, sidabro ir vario. Monetų svarbi ypatybė tai, kad jos tarsi atsipalaiduoja nuo savo metalo.

4. Pinigų esmė ir funkcijos

Pinigų istorija rodo, kad bet kuris daiktas gali būti pinigai. Pinigų apibrėžimas turi remtis pinigų esmės pažinimu. Pinigų esmę geriausiai galima pažinti nustačius jų funkcijas. Pinigai, tai ppastovusis žmonių ekonominių santykių tarpininkas. Konkretūs daiktai kurie atlieka pinigų funkcijas yra šie:

 Monetos

 Valstybiniai ir bankiniai popieriniai pinigai

 Čekiai

 Vekseliai

 Vertybiniai popieriai

 Pašto ženklai

 Ir t.t.

5. Pinigų savybės

Norint, kad prekė atliktų pinigų funkcijas, ji turi turėti šias savybes:

1) Pinigų arba tų prekių mobilumas ir judrumas. Pinigai turi būti patogūs ir lengvai laikomi, lengvai iškeičiami ir pervedami perkant bet kurioje krašto vietoje.

2) Ilgalaikiškumas. Pinigai, kurie nėra ilgalaikiai greitai praranda savo vertę.

3) Dalumas. Pinigai privalo būti dalijami į smulkesnius vienetus, kad būtų galima už juos įsigyti ir pigesnes prekes.

4) Stabilumas. Tai yra šių laikų svarbiausia pinigų savybė. Esant labai aukštai infliacijai, žmonės stengiasi nelaikyti pinigų ir pradeda vengti jų naudoti. Esant aukštai infliacijai kitos prekės pradeda atlikinėti mainų funkcijas.

5) Lengvo perdavimo galimybė. Ši savybė glaudžiai susijusi su pinigų stabilumu ir tai reiškia, kad pinigai turi būti lengvai keičiami į prekes ir paslaugas, be papildomų juridinių procesų.

6) Atpažinimas. To paties nominalo piniginiai vienetai turi būti vienodų išmatavimų, formos, svorio, turinio, lengvai atpažįstami kokios jie yra vertės. Šiai savybei trukdo padirbti pinigai, kuriuos sunku atpažinti.

6. Bimetalizmas ir monometalizmas

Brangieji metalai, būtent auksas ir sidabras, turėjo didelę reikšmę ne tik pinigų politikai, bet ir teorijai. Auksas ir sidabras nuo senovės glaudžiai susiję su pinigais kaip medžiaga, kuri naudojama bankų notų padengimui. Aukso ir sidabro gamyba visada turėjo įtakos pinigų ssistemos raidai:

a) nuo metalų gamybos dydžio priklauso jo kiekis suvartojamas pinigų reikalams;

b) jų gamybos apimtis veikia tų metalų kainą nuo kurios priklauso jais pagrįstų pinigų vertė.

Aukso ir sidabro vertės santykis istoriškai keitėsi. Dviem metalais pagrįsti pinigai, tai auksu ir sidabru, yra vadinami bimetaline arba paraleline valiuta. Manoma, kad pinigams pirmiausia buvo pradėtas naudoti auksas, kadangi jis dažniau randamas grynas, lengviau prieinamas, lengvai lydomas ir t.t. Sidabro gamyba daug sunkesnė kadangi retai randamas grynas, kasamas gelmėse, nelengvai išvalomas.

Bimetalizmas reikalauja, kad kiekviena pilnateisė moneta būtų tiek verta, kiek verta rinkoje jos medžiaga.

Laikotarpyje nuo 1250 iki 1500m. Europoje pakaitomis įsigaliodavo tai aukso tai sidabro gaminiai.

Labai svarbus pinigų istorijoje žingsnis buvo Anglijos banko įkūrimas (1694 07 27), kurį galima laikyti pirmuoju pasaulyje notų banku. 1704m. Anglijos banko notos buvo paskelbtos teisėtomis mokėjimo priemonėmis.

Tuo laikotarpiu kitos Europos valstybės ėjo monetų bloginimo keliu, t.y. iš apyvartos buvo išimamos senosios geresnės monetos ir iš jų metalo gaminami blogesni, nors ir didesnio nominalo nauji pinigai. Jei visos monetos vienu laiku ir vienodu mastu būtų pablogintos, padariniai būtų tie patys kaip ir pinigų infliacijos atveju.

18a. padidėjus aukso gamybai vis plačiau atsiranda aukso monetos, pirmiausia Prancūzijoje ir Olandijoje. Tačiau 18a pabaigoje aukso gamyba palyginus su sidabro smarkiai nusmunka,

aukso monetos pradeda retėti, jų vietą užima pigesni sidabriniai pinigai. Pradeda veikti blogos ir geros monetos dėsnis. Dar jis vadinamas Grešamo dėsniu. Jis teigia, kad blogieji pinigai išstumia geruosius, bet gerieji negali iš apyvartos išstumti blogųjų pinigų.

Blogesnieji pinigai gali būti ir aukso pinigai, jei sidabras tuo metu labiau vertinamas nei auksas. Taip buvo 19a. viduryje Prancūzijoje, kurioje tuo metu buvo bimetalinė valiuta. Sidabro monetos virsdamos lydiniais traukėsi iš pinigų rinkos į metalo rinką, kur jis buvo labiau vertinamos. JAV, kkad sulaikytų apyvartoje smulkesnes monetas, paverčia jas bilonu, t.y. jos nekalamos tokio gryno sidabro svoriu, kad monetos metalo kaina atitiktu pinigų vertę. Monetos metalo medžiaga tokiu atveju pasidaro pigesnė nei pinigų vertė ir tokiu būdu tampa nuostolinga versti monetas metalu. Bilonais vadinamos monetos, kurių nominali vertė neatitinka jų realios vertės, t.y. jų medžiagos rinkos kainos. Biloniniai pinigai dar vadinami nepilnaverčiais pinigais. Monometalizmas – tai vieno metalo pinigai. Monometalizme pilnos vertės, t.y. valiutiniai pinigai gali būti tik vieno metalo (sidabras arba aauksas), kai bilonas gali būti bet kurio metalo.

7. Aukso vaidmens pinigų sistemoje raida

JAV 1900 m. buvo paskelbta aukso valiuta ir prieš pirmą pasaulinį karą visos civilizuotos šalys įsivedė aukso valiutą. Kai kurios tai įteisino juridiškai, kitos ne. I pasaulinis karas vvisų šių valstybių pinigų sistemose sukėlė baisią anarchiją. Tokio mąsto reiškinių dar nebuvo buvę, kapitalo ir pinigų rinkoje kilo suirutė. Kare dalyvavusios valstybės sustabdė notų ir biloninių monetų keitimą į auksą, atpalaidavo savo pinigus nuo aukso ir leido jiems smukti žemiau jų aukso ekvivalento. Vėliau tai įvyko ir neutraliose valstybėse. Valiutos monetomis arba pinigais buvo galima mokėti bet kurią neribotą sumą.

Valiutos pinigai – galutiniai pinigai. Banko notos, kurios paskelbtos teisėtomis mokėjimo priemonėmis, keičiamos aukso monetomis. Valiutos pinigai bus tai aukso monetos, o pačios notos, šiuo atžvilgiu bus tik laikini pinigai.

Valiutos metalas, tai metalas, iš kurio gaminami pinigai. Laisvas valiutos pinigų kalimas valstybės pinigų kalykloje yra vienas pagrindinių grynos metalinės valiutos reikalavime. Valiutos monetų vertė turi atitikti jų medžiagos vvertę. Monetos turi būti laisvai paverčiamos metalo gabalais ir atvirkščiai. Tik tokiu atveju moneta turės tokią pačią kainą (vertę) kaip ir metalas iš kurio ji padaryta.

Popierinė valiuta – tokia pinigų sistema, kurioje pilnaverčiais pinigais laikomi popieriniai pinigai, kuriais galima atsiskaityti bet kurią sumą ir kurių piniginis vienetas nėra susietas su jokiu metalu. Popieriniai pinigai gali būti bankiniai ir valstybiniai. Bankinius pinigus leidžia notų ar misijų bankas, valstybinius – tam tikra valstybės įstaiga (iždas arba Vyriausybė).

Paritetas – tai piniginio vieneto pprilyginimas tam tikram metalo kiekiui. Prieškario Lietuvoje lito paritetas buvo 0,150462 g aukso, t.y. lito vertė buvo lygi tokiam aukso kiekiui.

Senovėje pradėtas pinigų bloginimas eina per visą monetų istoriją. Dar 18a. banko notos buvo tik bankų tarpusavio mokėjimų priemonė. 19a. pr. jos jau pasidaro svarbus kredito įrankis. Nuo 1900m. notos pradeda darytis svarbiausiomis mokėjimo priemonėmis, o nuo I pasaulinio karo pradžios, notos tampa vieninteliais pinigais, nes pilnos vertės metodo pinigų, t.y. aukso monetų nebelieka apyvartoje. Kai išnyko patogios monetų bloginimo pajamos, įvairių kraštų valdžios imasi to paties popierinių pinigų pelnais. Popierinių pinigų leidimas į apyvartą, jeigu jie nepateisina prekių apyvartos, yra vadinama infliacija ir veikia šalies ekonomika, taip pat kaip ir monetų bloginimas. Valstybė pasiėmė išimtinę pinigų emisijos teisę.

Ant monetų buvo kalami valstybės ženklai. Tokia monetų ženklų reikšmė palengvino vėliau monetų pakeitimą popieriniais pinigais. Popieriaus ženklas pažymėtas valdžios simboliais gaminamas ir leidžiamas į apyvartą, valdžios autoritetu virsta žmonių akyse teisėtu tikru pinigu.

I pasaulinio karo metu gyventojai puolė atsiimti savo santaupas iš kredito įstaigų ir ėmė keisti monetomis ir metalo gaminiais.

Dideles pinigų sumas leido į apyvartą Vyriausybės. Anglijoje, iždui pavedama leisti valiutos notas. Rusijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir kt. nelieka jokio teisinio santykių tarp turimų atsargų. Tuo laiku JAV doleris buvo vvienintelė valiuta, kurios notų keitimas nebuvo sustabdytas per visą karą.

Daugelyje šalių po I pasaulinio karo palietė infliacija su visais jos padariniais. Tik didelėmis valdžios pastangomis ir gyventojų aukomis aukso pagrindais buvo atstatyti infliacijos sugriauti pinigai. 1929 m. prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė. 1931 m. pirmieji anglai sustabdo aukso valiutos įstatymą ir atpalaiduoja svarą nuo aukso standarto. Vadinasi pašalino aukso paritetą ir nutraukė saitus rišusius svarą su 7,322g aukso. Tai buvo neišvengiamas žingsnis. Ilgus metus buvęs aktyvusis Anglijos prekybos balansas 1931 m. pasidarė pasyvus, pradėjo mažėti Anglijos bankų aukso atsargos. Be to, prasidėjo ekonomikos krizė ir 1931m. pabaigoje svaras jau buvo netekęs 30 proc. savo vertės. Didžiosios Britanijos ekonomikai atsisakius aukso pariteto pradeda taisytis ekonomika. Svaro keliu paseka ir kitų šalių valiutos. Visi kraštai atsisako aukso pariteto ir susieja savo pinigus su svaru (sterlingo blokas). Trojos uncija – 31,1035 g. (2002 01 trojos uncija – 279,1 USD, 2003 01 – 359.1 USD).

II tema. Pinigų sistema

1. Infliacija

Infliacija, tai pastovus bendro kainų lygio kylimas, kai paklausa viršija pasiūlą, įtakojantis pinigų pasiūlos didinimą banknotų ir banko kreditų formomis. Yra keturios infliacijos teorijos:

 monetarinė infliacijos teorija, kuri aiškina, kad infliacijos priežastis yra pinigų kiekio didinimas

Pinigų kiekis * Pinigų cirkuliacijos greitis = Realus nacionalinis produktas * Kainų lygis

 paklausos pperviršio teorija aiškina infliacijos atsiradimą tuo, kad prekių pasiūla yra mažesnė negu paklausa;

 sąnaudų infliacijos teorija aiškina tuo, kad didėja darbo užmokestis, įmonių pelnai, palūkanų normos, mokesčiai ir kt.

 paskirstymo kovos infliacijos teorija.

Kalbant apie infliaciją kyla svarbiausi klausimai:

1. kodėl infliacija yra žalinga?

2. kodėl su infliacija kovojama, o nesusigyvenama?

3. kodėl kova su infliacija yra svarbiausias pinigų politikos tikslas?

4. kokios reikalingos prielaidos, kad kova su infliacija būtų sėkminga?

Trumpalaikis kainų padidėjimas dėl kokių nors priežasčių, tai dar ne infliacija, tačiau ir čia slypi infliacijos užuomazga, nes tai gali būti kainų didėjimo spiralės pradžia. Infliacijos rūšys:

 atvira – kai bendras kainų lygis visą laiką didėja;

 paslėpta – kai kainų lygis nekinta, nes jį keisti draudžia valstybė. Dėl paslėptos infliacijos atsiranda prekių deficitas, o panaikinus kainų apribojimus, jos staigiai pašoka.

Infliacijos poveikis abiem atvejais yra panašus. Kainų lygio stabdymas administracinėmis priemonėmis nėra tinkamas kovos su infliacija būdas. Pagal infliacijos tempus galima skirti:

 šliaužianti infliacija

 šuoliuojanti infliacija

 hyper infliacija

Tikslių ribų tarp šių infliacijos rūšių nėra, tai daugiau kokybinis apibrėžimas.

Apie bendrą infliacijos poveikį kalbėti sunku, kadangi jos pasireiškimo mąstai ir formos labai įvairūs. Tikslingiau yra nagrinėti infliacijos poveikį investavimui, gamybos augimui, pajamų paskirstymui ir pan. Ekonomikos augimui neigiama infliacijos įtaka yra tai, kad gamybos veiksniai dėl infliacijos nukrypsta nuo optimalaus (produktyvumo) paskirstymo varianto. Tai vyksta dėl šių priežasčių:

 dėl

infliacijos sumažėja taupymas. Tokiu būdu dėl infliacijos ekonomika netenka investicijoms reikalingo kapitalo;

 smarkiai sumažėja realiosios palūkanų normos (nominalioji palūkanų norma = infliacijos tempas = realioji palūkanų norma). Investuoti darosi nenaudinga ir kartais nuostolinga;

 mažėja tikimybė, kad investicijos duos pelną, todėl sprendimai investuoti priimami sunkiau ir dažnai jie būna nenaudingi (klaidingi);

 Esant didelei infliacijai, pinigai neatlieka manų ir kaupimo priemonių funkcijų. Reikia papildomų išlaidų, t.y. reikia išleisti naujų mainų priemonių. Emisijos bankas netenka savo politikos pagrindo.

Dėl infliacijos smarkiai pakinta ir pajamų paskirstymas. Tai gali sukelti didelius socialinius neramumus. Infliacija skaudžiausiai paliečia piliečius gaunančius atlyginimus ir pensijas. Infliacija naudinga skolininkams ir nuostolinga skolintojams. Kadangi Vyriausybė praktiškai yra visada skolininkė (dėl biudžeto deficito), tai jai dažnai kyla pagunda sąmoningai skatinti infliaciją.

Apibendrinant galima pasakyti, kad infliacija yra:

 neteisinga

 asociali

 ekonomiškai pražūtinga

Norint sėkmingai kovoti su infliacija, reikia žinoti priežastis kodėl reikia kovoti:

1. Neįmanoma tai techniškai padaryti, kadangi infliacija atliekama periodiškai kelis kartus per metus, o kainos kyla kiekvieną dieną, tad indeksacija atsilieka.

2. Labai dažnai atlikti indeksaciją yra neįmanoma, kadangi tai sudėtinga ir brangu.

Infliacijos ppriežastys gali būti įvairios. Kainas gali kelti profsąjungos, valstybė (CB išleidžia per daug pinigų), užsienio valstybės.

Klausimai:

1. Nuo ko priklauso infliacija?

2. Kaip ilgai kainos gali kilti?

3. Kas kelia kainas?

Paprastai infliacija pasireiškia tik tada, kai pinigų masė didėja sparčiau negu turimų prekių kiekis. Tokiu aatveju pinigų perteklių galima panaikinti keliant prekių kainas. Norint sėkmingai kovoti su infliacija svarbu nustatyti kodėl pinigų kiekis nedidėja proporcingai prekių kiekiui. Yra 3 tokio neatitikimo priežastys:

 CB nepajėgia kontroliuoti pinigų masės. Taip atsitinka kai CB neturi tinkamų priemonių pinigų masės didėjimui sustabdyti. Kokios gali būti tos priemonės:

a) monopolinė pinigų emisijos teisė

b) privalomosios atsargos (6%)

Tačiau priežastis gali būti ir kita, kai prarandamas pasitikėjimas nacionaline valiuta, o pinigų vaidmenį perima kitos prekės. Tokiu atveju CB tampa bejėgis kontroliuoti pinigų masę. Iš čia išplaukia pirma sėkmingos kovos su infliacija prielaida: tai būtini tinkami pinigų politikos įgyvendinimo būdai ir oficiali nacionalinė valiuta apyvartoje.

 CB pajėgia kontroliuoti pinigų masę, tačiau jis priverstas išleisti daugiau pinigų negu reikia kainų stabilumui užtikrinti. Daryti pinigų emisiją CB gali versti pati vvalstybė arba konkrečiau vyriausybė. Dėl to, kad ji gali siekti padengti biudžeto deficitą infliacijos sąskaita, kai kitų priemonių galimybės yra jau panaudotos. Kai kurios socialinės grupės, kurios naudodamos savo įtaką ar monopolinę padėtį didina savo prekių kainas, o kiti seka jų pavyzdžiu ir tokiu būdu kainų – atlyginimų spiralė ima suktis vis didėjančiu greičiu. Iš čia išplaukia antra prielaida: reikia, kad CB būtų nepriklausomas, galintis atsispirti visiems spaudimams. Be to, reikia daugelio papildomų priemonių ribojančių konkrečių grupių galimybes kelti kainas. BBūtini veiksmingi antimonopoliniai įstatymai.

 CB pajėgia kontroliuoti pinigų masę, tačiau jis netiksliai apskaičiuoja pinigų poreikį ir per daug jų išleidžia į apyvartą. CB netiksliai apskaičiuoja pinigų poreikį dėl to, kad jis nepakankamai tiksliai suvokia vykstančius ekonominius procesus. O tai gali būti dėl šių priežasčių:

a) jis neturi pakankamai statistinių duomenų apie kainas, bankų paskolų apimtis ir pan., kad galėtų tiksliai nustatyti pinigų poreikį.

b) nėra stabilios priklausomybės, pvz., tarp pinigų emisijos ir bankų teikiamų kreditų apimties ar cirkuliacijos greičio, todėl neįmanoma tiksliai prognozuoti bendro pinigų poreikio.

Norint kovoti su šia priežastimi reikia vadovautis tokia prielaida, kad reikia turėti pakankamą duomenų bazę ir žinoti CB ekonominės veiklos galimybes.

Ko reikia sėkmingai kovai su infliacija?:

1. Infliacijos nustatymas. Kainų lygio kilimui nustatyti imamos daugelio prekių, sudarančių vadinamąjį “prekių krepšelį” kainos, atsižvelgiant į kiekvienos jų svarbą. Problemos:

 Kokia turi būti “krepšelio” apimtis ir sudėtis?

 Kiekiai turi nesikeisti, kad kainų indeksas atspindėtų tik kainų pokyčius;

 Tie skaičiavimai turi būti tikslūs ir paklaida statistinė gali sudaryti 1- 1,5 proc.

2. Pinigų politikos priemonės. Nustačius infliacijos tempą CB gali planuoti pinigų masės reguliavimą ateityje. Tada iškyla tinkamiausių pinigų politikos priemonių pasirinkimo problema.

3. CB veikimo sfera. CB neturi būti daroma spaudimas, kad jis ekspansine pinigų politika remtų infliacijos procesus. Formali CB nepriklausomybė labai svarbi ir būtina stabilios nuo niekieno iinteresų nepriklausomos pinigų politikos prielaida. Tačiau dėl daugelio priežasčių šios prielaidos gali nepakakti, kadangi :

 be formalios nepriklausomybės reikia dar pinigų politikos sprendimus priiminėjančių vadovų pasiryžimo vykdyti reikiamą politiką, nepaisant atskirų grupių interesų. Taigi reikalinga ir asmeninė nepriklausomybė;

 reikalinga ir funkcinė nepriklausomybė;

 net ir garantavęs formalią ir asmeninę nepriklausomybę CB vien savo jėgomis kainų stabilumo pasiekti negali (arba gali tik labai didele kaina). Reikia, kad jį remtų visos visuomenės grupės, nes rinkos ekonomikoje tik nuo jų priklauso ar bus didinamos kainos ar ne.

4. “Stabilumo kultūra“. Kova su infliacija nebus sėkminga, jei plačioji visuomenė nepritars stabilizacijos tikslams. Šalyse, kur infliacija būna maža, svarbu naikinti atsirandančias infliacijos didėjimo tempų užuomazgas. Šalyse, kur infliacija labai didelė – svarbu nutraukti infliacijos spiralę. Tačiau reikia vengti brutalių priemonių, geriau mažais apgalvotais žingsneliais plėsti ir stiprinti stabilumą, aiškinti visuomenei jog ekonomikoje kuriami antiinfliaciniai barjerai. Iš konkrečių infliacijos mažinimo priemonių gali būti:

 apriboti valstybės skolų prisiėmimą;

 stengtis didinti įmonių tarpusavio konkurenciją, nes tai mažina kainas;

 vengti kelti kai kurių prekių kainas;

 skatinti ilgalaikius sandorių sudarymus pastoviomis kainomis.

2. Defliacija, devalvacija.

Infliacija – tai pastovus bendro kainų lygio kylimas, kai paklausa viršija pasiūlą, įtakojantis pinigų pasiūlos didinimą ir banknotų ir bankų kredito formomis.

Defliacija – tai priešingas reiškinys infliacijai, tai pinigų pasiūlos mažėjimas, paprastai Vyriausybės daromas sąmoningai, siekiant sumažinti ppaklausą ir sustabdyti kainų kylimą. Jos rezultatas, pinigų pajamų ir visuomenės perkamosios galios sumažinimas, kadangi yra per mažai pinigų nupirkti esamoms prekėms ir paslaugoms. Defliaciją paprastai lydi nacionalinių pajamų ir gamybos apimties sumažėjimas, dažniausiai lygiagrečiai krentant bendram kainų lygiui. Dabartiniais laikais defliacija retai kada paskatina kainų lygio sumažėjimą, greičiau sumažina gyvenimo lygį. Defliacija gali būti vykdoma 3 būdais:

1. revalvacija – atstato senąjį pinigų vieneto paritetą;

2. devalvacija – įstatymo keliu piniginio vieneto nominalusis paritetas sumažinamas iki rinkos lygio (kurso) t.y. juridiniu keliu pinigai nuvertinami;

3. demonetizacija – visai pašalina senuosius nusmukusios vertės arba jau visai beverčius pinigus. Jie nebelaikomi pinigais arba gali būti keičiami naujais pinigais žemesniu paritetu.

Disinfliacija – tai Vyriausybės priimti planingi veiksmai švelnios defliacijos forma siekiant sumažinti arba sustabdyti infliaciją be juos lydinčio nedarbo. Tikslas yra sumažinti pinigų paklausą ir padidinti prekių ir paslaugų pasiūlą nedidinant pajamų lygio. Priimtos priemonės gali apimti:

 normavimą ir kainų kontrolę deficitinėms vartojimo reikmėms, kontrolę vartotojiškam kreditui bei pirkiniams išsimokėtinai ir pakankamai aukštos palūkanų normos.

Refliacija (redefliacija) – tai maža infliacija. Tai Vyriausybės veiksmai, tikslu sumažinti didelį nedarbą po defliacijos laikotarpio, skatinant kontroliuojamą pinigų pasiūlos augimą augant paklausai, bet neeinant taip toli, kad kiltų infliacija.

3. Pinigų sistemos samprata

Pinigų sistema – tai planingas ir vieningas krašto pinigų sutvarkymas. Pinigų sistema

apibrėžta šalies įstatymais ir turi atitikti ekonomines bei kultūrines tos šalies gyventojų sąlygas. Rinkos ekonomikos reikalavimus atitiks tie pinigai kurie:

 Turės palyginti pastovią vertę, kuri bus jų pastovi perkamoji galia.

 Bus jam prieinami šalyje ir užsienyje, nes kitaip negalės atlikti ekonomikos tarpininko funkcijų.

 Bus patogūs žmonėms vartoti ir laikyti.

Pinigai kaip ekonominių santykių tarpininkas, kurio veikimo būtina sąlyga yra vertės matavimas, turi būti kiekybiškai išreikšti, t.y. turėti atitinkamą vnt.

Pinigų kiekio vienetu, vadinamas pinigų vienetas, arba pinigų skaičiavimo vienetas ar vertės vienetas. Pinigų vienetas nne tik pats yra pagrįstas tam tikra vertės sąvoka, bet ir pagal to piniginio vieneto vertę matuojame kitų daiktų vertę, nustatome kainą.

Pinigų vienetas gali turėti įvairius pavadinimus ir nevienodą dydį.

Valiuta piniginės sistemos sąvoka, tačiau už ją siauresnė. Kalbant apie valiutą, pirmiausia turima omeny konkrečius pinigus, bet jie dar nerodo konkrečių pinigų piniginių formų, realių piniginių rūšių. Kai kalbama apie valiutą, turima omeny konkreti pinigų sistema jungianti išorinius tos sistemos piniginių formų pasireiškimus į viena visumą.

Valiutos pinigai yra konkretūs kkrašto įstatymų sankcionuoti pinigai, kurie yra neribota suma visiems privalomos mokėjimo priemonės ir kurie nekeičiami privalomai kitais krašto pinigais. Valiutos skirstomos:

 Konvertuojama valiuta – laisvai keičiami į kitas valiutas

 Nekonvertuojama

Tvirta valiuta – susieta su brangiais metalais. Palaida – nesusieta.

Pinigai tai:

1. įstatymų nustatyta mmokėjimo priemonė, Vyriausybės nustatyta kaip mainų tarpininkas.

2. visa kas atlieka pinigų funkcijas (tarpininko, vertės mato, vertės kaupimo ir kt.)

4. Pinigų teorijos apžvalga

XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje prasidėjo nauja Europos ūkio finansų ir pinigų istorija. Staigus brangiųjų metalų prieaugis sukrėtė nusistovėjusią pinigų sampratą ir sukėlė teorines diskusijas pinigų klausimais. Tarp XVI a. pinigų teoretikų pirmoji vieta tenka Mikalojui Kopernikui, kuris rūpinosi konkrečiais pinigų reformų klausimais. M. Kopernikas nominalistinę pinigų teoriją laikė jau galutinai atgyvenusia ir todėl jau net neįrodinėjo, kad pinigų vertė priklauso nuo jų substancijos, t.y. jų turinio. M. Kopernikas iš substancinės pinigų vertės teorijos daro išvadą, kad kiekvienas brangiųjų metalų svorio pakeitimas monetose keičia ir pačių monetų vertę. Nuo pinigų kokybės priklauso ir krašto bendra ekonomikos raida.

M. Kopernikas ppirmasis nušvietė blogosios ir gerosios monetos dėsnio svarbą. M. Kopernikas pralenkė visus ankstesniuosius pinigų klausimų tyrinėtojus ir padėjo substancinei pinigų teorijai įsitvirtinti teorijoje ir praktikoje. Tačiau padidėjusi brangiųjų metalų pasiūla Europoje, tuo metu pakelia ir prekių kainas. Pradedama ieškoti to priežasčių. Vėl prasideda diskusijos tarp substancialistų ir nominalistų. Rezultate iškyla nauja pinigų vertės teorija, tai kiekybinė teorija, kuri siejama su Žano Bodeno vardu (XVI a.). Kiekybinės teorijos dėsnis sako, kad pinigų vertė kinta atvirkščia proporcija pinigų kiekiui, o prekių kainos kkeičiasi proporcingai pinigų kiekiui. (Kuo daugiau apyvartoje pinigų, tuo mažesnė jų vertė, t.y. tuo labiau kyla prekių kainos. Šios teorijos atstovas Davidas Rikardo (XVIII a. pabaiga- XIX a. pradžia)

XVII a. merkantelistai gal kiek ir perdėtai vertino pinigų vaidmenį ir aiškino, kad brangiųjų metalų gausumas sudaro šalies turtus, taip pat kai kurie merkantelistai manė, kad pinigų vertė priklauso nuo žmonių pažiūros į pinigus ir pasitikėjimo jais. Žinoma šio momento atmesti negalima, nes šiose teorijose yra daug tiesos. Vėliau tas idėjas vystė psichologinė pinigų vertės teorija.

Merkantelistai aiškino, kad pinigų vertė nepriklauso nuo jų medžiagos, bet nuo pavidalo, t.y. nuo valdovo atvaizdo ar antspaudo. Šiuo atžvilgiu jie buvo nominalistai.

19 a. išskiriame bankinę ir pinigų apyvartos teorijas, kurios viena kitai yra priešingos. Bankinė teorija teigia, kad notų vertė nemažės, jeigu bankas leis ir nepadengtas 100 % auksu notas, jei jos reikalingos šalies ūkiui. Tai atitinka kiekybinę pinigų vertės teoriją. (Karlas Marksas). Pinigų apyvartos teorija teigia, kad notų bankas jei nenori griauti prekių kainų sistemos ir daryti žalos šalies ūkiui, gali leisti į apyvartą tik 100 % auksu padengtas notas. Ši teorija dar vadinama ortodoksine pinigų kilmės teorija.

Irvingas Fišeris (XIX a. pab. – XX a. pr.) teigė, kad kainų lygį nustato:

1) grynų pinigų kiekis šalyje

2) grynų ppinigų apyvartos greitis

3) čekinių pinigų kiekis

4) čekinių pinigų apyvartos greitis

5) perkamų bei parduodamų prekių kiekis

Pinigų teorijų dėsnius ir pačių pinigų sąvokos reikalavimus visiškai atitinka popierinė valiuta, kuri nėra susieta su brangiausiais metalais.

5. Dž. M. Keinso teorija (1883-1946).

Dž. Keinso teorijos esmė – valstybės reguliuojamasis vaidmuo ekonomikos ciklo atžvilgiu. Jo teorijai ypatingą reikšmę turėjo 1929 – 1933 m. ekonomikos krizė. Keinso teorija – makroekonominė, kadangi analizės objektas visa ekonomika kaip visuma. Šios teorijos šalininkai numatė atitinkamą anticiklinės politikos programą panaudojant biudžeto ir pinigų kredito svertus netiesioginiam ekonomikos reguliavimui.

Ši teorija kartais vadinama paklausos reguliavimo teorija. Jos esmė yra stabdyti paklausos augimą ekonominio pakilimo stadijoje tuo pačiu sulaikant kainų augimą ir plėsti paklausą ekonominio siaurėjimo ar nuosmukio stadijoje. 1950-1960 m. šios idėjos buvo taikomos visose išvystytos rinkos ekonomikos šalyse kaip anticiklinė reguliavimo teorija.

Palūkanų normos priklausomybė nuo biznio ciklo

pakilimas

plėtimasis

plėtimasis

siaurėjimas

nuosmukis

Plėtimasis – vartotojų išlaidų didėjimas, atsargų augimas, paskolų paklausos augimas, Centrinis bankas lėtina pinigų augimą (didindami privalomųjų atsargų normą).

Pakilimas – paklausa susilygina su pasiūla ir kartais viršija ją, aukšta paskolų paklausa, mažas likvidumas, monetariniai suvaržymai, pinigų kiekis mažėja bankuose.

Siaurėjimas – vartotojų išlaidų mažėjimas, atsargų mažėjimas, paskolų paklausos kritimas, Centrinis bankas spartina pinigų augimą.

Nuosmukis – monetarinių apribojimų šalinimas, ribota paskolų paklausa, likvidumo pperviršis.

Pagal Keinso teoriją daugelyje valstybių reguliavimo taikymo pasekmė yra tai, kad plėtimosi laikotarpis pasidaro žymiai ilgesnis negu siaurėjimo laikotarpis ir pakilimas nebūna toks staigus ir aukštas, ir smukimas nebūna toks gilus.

Ekonomikos ciklo pobūdis yra matomas tik vertinant per ilgus laikotarpius. Valstybė per pinigų priemones ir mokesčių sistemą stengiasi daryti poveikį ciklui.

6. Monetarinė teorija

Monetarizmas – tai ekonominė teorija priskirianti apyvartoje esančiai pinigų masei pagrindinį veiksnio vaidmenį formuojant ūkio konjunktūrą ir nustatant priežastinį ryšį tarp pinigų masės ir BVP dydžio. Ši teorija atsirado apie 1950 m. JAV kaip alternatyva Keinso teorijai. Lyderis Fridmanas, kuris teigia, kad rinkos ekonomikai būdingas vidinis stabilumas, todėl nereikalingas valstybės kišimasis. Ypatingai tai tapo aktualu apie 1970 m., kai buvo ieškoma būdų kovai su stagfliacija – kai ekonomikos nuosmukis vyko kartu su infliaciniu kainų augimu.

Monetarizmo teorijų yra įvairių krypčių. Fridmano monetarizmas apima:

1. Kiekybinę pinigų teoriją, t.y. egzistuoja priežastinis ryšys tarp pinigų apimties apyvartoje ir prekių kainų lygio.

2. Monetarinė ekonominio ciklo teorija pagal kurią visi ūkio konjunktūros svyravimai, kurie atspindi bendro ir vidaus produkto augimo kritimą, priklauso nuo prieš tai įvykusio pinigų masės svyravimo.

3. Ypatinga pinigų poveikio nemonetariniams veiksniams mechanizmą, t.y., ne per palūkanų normą kaip Keinso teorijoje, o per prekių kainų lygį. Valstybės kaip ekonomikos reguliatoriaus neefektyvumas grindžiamas laiko labo arba

vėlavimo buvimu tarp pinigų rodiklių pasikeitimo ir nemonetarių arba realių gamybos faktorių.

4. Ypatinga monetarinė taisyklė pagal kurią valstybės poveikio metodai turi būti keičiami pinigų masės apyvartoje keitimu tam tikru procentu per metus nepriklausomai nuo ūkio būklės, ciklų fazės,.

Tačiau pinigų apyvartos sfera nepaisant joje vykstančių procesų svarbos nėra autonomiška ir nepriklauso nuo kitų ekonomikos sferų. Tuo tarpu monetaristai pinigų apyvartą vaizduoja pagrindine ūkio mechanizmo dalimi.

II dalis. BANKAI IR JŲ VEIKLA

3. tema. Kreditas ir palūkanos

1. Kredito esmė ir būtinumas.

Kreditas gali būti apibūdinamas kaip pprekių ar pinigų skolinimas paprastai už palūkanas ,t.y. paskola. Žodis “kreditas” vartojamas įvairiomis prasmėmis:

 Susitarimas pateikti tam tikras vertes (prekes, paslaugas,) prieš gaunant apmokėjimą.

 Galimybė pirkti ar skolinti už pasitikėjimą.

 Teisę, kurią garantuoja kreditorius. Tai atidėti skolos mokėjimą, suteikti paskolą ir atidėti jos grąžinimą, pirkti turtą arba paslaugas ir atidėti mokėjimą.

 Mokėjimas iš kredito kortelės sąskaitos.

 Buhalterinės sąskaitos įrašas dešinėje pusėje.

Pagrindinės kredito formos yra prekinis (komercinis) kreditas ir piniginis (bankinis) kreditas. Bankinis kreditas yra svarbiausia kredito forma. Yra ir kitos formos:

 Kooperatinis kreditas

 Tarptautinis kreditas

 Valstybinis kreditas

Kreditoriai arba sskolintojai – asmenys arba institucijos, kurios įmonei, asmeniui, valstybei ar kam kitam teikia grąžintinas lėšas. Kreditoriai gali būti skiriami į dvi grupes:

 Suteikia įmonei ar kam kitam ūkio subjektui prekes ar paslaugas – komerciniai kreditai;

 Suteikia lėšas skolindami pinigus – paskolų kreditoriai.

Bankai, ttai įmonės kurios verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu, bei pasiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Bankai kredituodami klientus, leidžia į apyvartą pinigus, tai turi didelę ekonominę svarbą, kadangi didina bendrą pinigų pasiūlą ir skatina verslo vystymąsi. Bankas teikdamas paskolas atlieka finansų tarpininko vaidmenį. Jis surenka laikinai laisvas taupytojų lėšas, t.y. indėlius ir teikia paskolas lėšų naudotojams, kuriems tuo metu jų trūksta.

Bankinis kreditas (banko paskola) tai banko paskolinti klientams pinigai. Paskolas teikia bankai ir kitos finansų institucijos. Bankinis kreditas, įforminamas kaip sandoris, kurio metu nuosavybės savininkas, t.y. skolininkas, leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe (pinigais), paprastai už palūkanas.

Palūkanų norma yra kredito kaina, kurią moka skolininkas skolintojui už teisę naudotis jo pinigais tam ttikrą laikotarpį.

Paskolos yra svarbiausia daugumos bankų aktyvų dalis, kuri ir sukuria didžiausią dalį banko veiklos pajamų. Paskolos sąvoka kartais naudojama ir platesne prasme ir apima ne tik paskolas, bet ir banko laidavimus bei garantijas.

Komercinio kredito svarbiausia priemonė yra vekselis. Toks sandoris yra pirkimo ir pardavimo sandorio priedėlis.

2. Vekselis – komercinio kredito dokumentas

LTR įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas priimtas 1999m. Šis įstatymas nustato įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų atsirandančių pagal vekselį pareiškimo ir patenkinimo tvarką, bbei įsipareigojimų pagal vekselį asmenų santykius. LT yra prisijungusi prie Ženevos konvencijos ir mūsų įstatymas atitinka konvencijos nuostatas.

Tarptautinėje ir vidaus prekybos praktikoje paplitę atsiskaitymai vekseliais. Vekselis – yra vertybinis popierius, pažymintis griežtai įstatymo reglamentuotos formos piniginį įsipareigojimą, t.y. terminuotą piniginę prievolę. Mūsų LT įstatymas apibudina vekselį, kaip vertybinį dokumentą, kuri išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai nurodydamas padaryti kitam asmeniui.

Vekseliai gali būti perkami, parduodami, įkeičiami arba pagal juos kitaip perduodamos visos teisės. Jie gali būti naudojami asmenų įsipareigojimams nacionaline arba užsienio valiuta įforminti, kaip mokėjimo priemonė, kaip laidavimo paskolai gauti. Dažniausiai vekselius superka bankai ir kitos kredito institucijos, tačiau neretai vekseliai naudojami ir transporto skoloms įskaityti ar atsiskaitant ne grynaisiais pinigais. Vekseliams būdingi šie požymiai:

 Abstraktumas, t.y. nereikalauja nurodyti skolos pagrindų;

 Formalumas, būtini nustatyti rekvizitai;

 Prievolės besąlygiškumas, t.y. mokėjimas pagal vekselį nesąlygojamas;

 Perleidžiamumas, gali būti perleisti asmenims, įmonėms, bankams. .

Dėl šių požymių vekseliai priskiriami labiausiai likvidiems vertybiniams popieriams ir todėl pagrįstai laikomi mokėjimo priemone. Yra skiriamos tokios vekselių rūšys:

a) Prekių vekselis, naudojamas prekiniuose sandoriuose atidedant mokėjimą. Jis gali būti naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė, gali daugybę kartų keisti savininkus.

b) Finansų vekselis, naudojamas finansinėse operacijose nesusijusiose su prekių pirkimu ar pardavimu, tai kreditavimas arba valiutos pirkimas. FFinansiniai vekseliai yra labai likvidūs, jais prekiaujama atviroje rinkoje.

c) Komercinis vekselis. Jo terminas paprastai būna nuo 1 iki 270 dienų. Jie taip pat labai likvidūs. Dažniausiai jie parduodami su diskontu nuo nominaliosios vertės.

d) Draugiškasis vekselis, t.y. sandoris neegzistuoja. Du asmenys keičiasi vekseliais, kad galėtų juos įkeisti. Draugiškojo vekselio atveju, realūs tik išduodantys ir imantys vekselį asmenys. Vekseliais keičiasi vienas kitu pasitikintys asmenys, kad juos įtrauktų į apskaitą arba užstatytų šiuos vekselius banke, gaudami realius pinigus arba panaudotų juos atsiskaitymui už prekes.

e) Iždo vekselis, tai trumpalaikė valstybės iždo skola. Dauguma iždo vekselių perka komerciniai bankai ir laiko juos kaip savo aktyvų dalį.

Pagal atsiskaitymo pobūdį vekseliai skirstomi į paprastuosius (solo) ir sakomuosius (trata). Kredito apyvartoje yra svarbesnis įsakomasis vekselis.

Paprastuoju (solo) vekseliu jo gavėjas pasižada mokėti kreditoriui (vekselio turėtojui), vekselyje nurodytą sumą, nurodytu laiku ir nustatytoje vietoje. Paprastajame vekselyje turi būti:

1. žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste, ta kalba kuria vekselis išrašytas;

2. besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą;

3. mokėjimo terminas;

4. mokėjimo vieta;

5. pavadinimas ar asmens vardas pavardė, kuriam ar kurio įsakymu, turi būti sumokėta;

6. išrašymo vieta ir data;

7. išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens parašas

Dokumentas kuriame nėra nors vieno iš išvardytojo rekvizito neturi vekselio galios. Išskyrus tam tikrus atvejus.

Įsakomuoju vekseliu (trata), jo davėjas paveda kitam asmeniui (trasarui), kad pastarasis vekselio sumą sumokėtų vekselyje nurodytam aasmeniui. Vekselis davėjo įsakymu gali būti išrašytas paties davėjo arba trečiojo asmens sąskaita. Įsakomajame vekselyje turi būti:

1. žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste, ta kalba kuria vekselis išrašytas;

2. besąlyginis įsakymas sumokėti įrašytą sumą;

3. turinčio sumokėti asmens (mokėtojo) pavadinimas ar vardas pavardė;

4. mokėjimo terminas;

5. mokėjimo vieta;

6. pavadinimas ar asmens vardas pavardė, kuriam ar kurio įsakymu, turi būti sumokėta;

7. išrašymo vieta ir data;

8. išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens parašas.

Dokumentas kuriame nėra nors vieno iš išvardytojo rekvizito neturi vekselio galios. Išskyrus tam tikrus atvejus. Įsakomieji vekseliai dažniausiai naudojami tarptautinėje prekyboje.

Jeigu vekselio gavėjas nepasitiki mokėtojo finansinėmis galimybėmis jis gali vekselio gavėjo reikalauti papildomų garantijų. Tokia garantija gali būti vekselio gavėjo požiūriu patikimos įmonės ar banko laidavimas, jis įrašomas kitoje vekselio blanko pusėje ir vadinamas – avaliu. Laidavimas suteikiamas žodžiu „laiduoju“ ir pasirašomas asmens prisiėmusio vekselinį pavedimą sau. Laidavęs vekselį asmuo ir tas už kurį jis laidavo atsako solidariai, bet gali apriboti įsipareigojimą sumos dalimi ar kitaip.

Dar vienas svarbus vekselio apyvartos bruožas, tai vekselio gavėjo teisė be jokių apribojimų jį parduoti (indosuoti) kitam ūkio subjektui. Vekseliai gali būti parduodami vieno savininko kitam indosamento būdu. Indosamentu perduodamos visos teisės pagal vekselį naujam savininkui, kuris gali jį perduoti kitam asmeniui darydamas naują indosamentą. Vekselio indosamentų skaičius neribojamas.

Įsakomasis vekselis LTR vekselio įstatymo

nustatytu laiku gali būti pateiktas mokėtojui akceptuoti, t.y. priimti vekselį apmokėti jo gyvenamojoje vietoje. Akceptas – tai įrašas vekselyje patvirtinantis, kad padaręs įrašą asmuo sutinka vekselį apmokėti laiku. Mokėtojas akceptuodamas įsakomąjį vekselį, gali įrašyti vekselio sumos dalį kurią jis sutinka sumokėti. Akceptavimas populiarus užsienio prekyboje.

Vekselių diskontavimo privalumai:

1. Privalumai pirkėjui:

a) palankios atsiskaitymo sąlygos, t.y. atidėtas mokėjimas;

b) galimybė gauti ilgalaikį finansavimą.

2. Privalumai pardavėjui:

a) už pateiktas prekes atsiskaitoma iš karto nors pirkėjams suteikiamos atidėto mokėjimo sąlygos, taip pat atsiranda galimybė išplėsti prekybos apimtis;

b) pagerėja įmonės finansiniai rodikliai, t.y. mmažėja pirkėjų skola;

c) galimybė suteikti ilgalaikį finansavimą;

d) sumažėja skolų administravimo išlaidos;

e) teisinis privalumas – „stipriai“ įformintas pirkėjo įpareigojimas atsiskaityti.

3. Palūkanų esmė.

Banko palūkanos – pinigų suma, kurią moka nustatytais laiko tarpais arba pasibaigus terminui skolininkas skolintojui už naudojimąsi tam tikrą laikotarpį skolintojo pinigais. Palūkanas moka klientas bankui už paskolas, taip pat bankas moka palūkanas klientui už banke laikomus indėlius. Palūkanos kartais vaizdingai apibūdinamos kaip bauda besiskolinančiam asmeniui, kurią jis moka už naudojimąsi pinigais prieš juos uždirbant, o skolintojui palūkanos yra tarsi užmokestis už ttai, kad jis savo vartojimą atideda vėlesniam laikui. Palūkanos dar yra apibrėžiamos ir kaip skolinamojo kapitalo nuomos mokestis.

4. Palūkanų normos, jų teorijos.

Palūkanas geriausiai apibūdina palūkanų norma. Palūkanų norma yra išreikšta procentais skolinamų pinigų kaina, dar vadinama skolinamojo kapitalo kaina. Kaip iir kitos kainos, palūkanų normos ekonomikoje atlieka paskirstomąją funkciją. Jos paskirsto lėšas tarp lėšų šaltinių ir lėšų naudotojų bei finansų rinkų.

Palūkanų normų lygis ir jas formuojantys veiksniai nagrinėjami ir aiškinami remiantis įvairiais modeliais, kurie pagal bendruosius bruožus gali būti priskirti likvidumo pirmenybės (preferencijos) teorijai (angį. liąuidity preference theory) arba skolinamųjų lėšų teorijai (angį. loanable funds theory).

Esant kitom sąlygom lygiom, kuo didesnė palūkanų norma, tuo didesnis vartojimo atidėjimas vėlesniam laikui ir didesnė santaupų apimtis ekonomikoje. Iš kitos pusės, kuo didesnis finansinio aktyvo (pvz., vertybinio popieriaus) pajamingumas, tuo didesnė paklausa šiam aktyvui, tačiau tuo mažiau jo išleidėjas norės jį išleisti. Taigi, skolintojai suinteresuoti kuo didesnėmis palūkanų normomis, o skolininkai siekia įgyti lėšas už kuo mažesnes palūkanų normas.

Likvidumo pirmenybės (preferencijų) teorija pagrindinį dėmesį sskiria likvidžių aktyvų pasiūlai ir paklausai nagrinėti. Pagal šią teoriją yra aiškinami trumpalaikių aktyvų palūkanų normos vidurkio pokyčiai, kadangi investuotojai pirmenybę teikia likvidžioms priemonėms, pirmiausia, pinigams. Pagrindinis dėmesys čia skiriamas investavimo terminui, kadangi trumpalaikės priemonės turi mažesnę kainos riziką. Mažiau likvidžioms investicijoms paskatinti turi būti mokamas rizikos priedas. Skolintojas skolininkui perduodamas pinigines lėšas atsisako dalies likvidumo už gaunamą likvidumo priedą. Kadangi kainos rizika didėja, ilgėjant terminui, todėl kuo ilgesnis terminas, tuo didesnis bus rizikos priedas.

Palūkanų norma dažniausiai apibrėžiama kaip skolinamų ppinigų kaina, kurią moka skolininkas skolintojui už naudojimąsi jų perkamąja galia (vartojamąja verte). Pagal skolinamųjų lėšų teoriją, esant šiai kainai, visos ekonomikos mastu turime agreguotų skolinamųjų lėšų pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą. Tačiau ne visi autoriai sutinka su tokiu palūkanų normos apibūdinimu.

Pavyzdžiui, teigiama, kad palūkanos ir jų dydis susiję su ūkio, ūkinės veiklos efektyvumu, rentabilumu, o samprotavimai, kad palūkanų normų dydis priklauso nuo pinigų kiekio, yra paviršutiniški. Taip pat pateiktas palūkanų normos apibrėžimas vadinamas labai supaprastintu, kadangi egzistuoja labai daug kitų veiksnių, turinčių sudėtingą tarpusavio priklausomybės mechanizmą, kurie nulemia palūkanų normų pokyčius ir yra labiau esminiai palūkanų normų lygio nustatymui.

5. Palūkanų normos sudedamosios dalys ir veiksniai

Yra skiriami tokie palūkanų normų lygį įtakojantys veiksniai kaip vyriausybės politika ir priimami sprendimai, infliacijos lygis, paklausa, mokėjimų balansas, užsienio valiutos kursas, kitų šalių palūkanų normos ir pan. arba bendresnieji – ekonominiai, politiniai, socialiniai veiksniai.

Vyriausybės poveikis palūkanų normai įgyja vis didesnę svarbą ir yra dvejopas, t.y. politinių ir ekonominių veiksnių derinys. Jis pasireiškia per centrinio banko diskonto normą ir iždo vertybinių popierių imitavimą. Vyriausybė palūkanų normas reguliuoja atsižvelgdama į ekonomikos ciklo fazę, neretai derindama tai su fiskalinėmis priemonėmis. Palūkanų normos turi tendenciją kilti esant ekonomikos augimui ir kristi ekonomikos smukimo laikotarpiu. Taip pat pastebėta, kad palūkanų nnormoms įtaką daro ir politinis ciklas: palūkanų normos mažėja prieš rinkimus ir didėja po jų.

Infliacijos lygis tiesiogiai veikia palūkanų normas. Palūkanų normos keičiasi, kai kinta faktinė arba numatoma infliacija. Palūkanų normos didėja, didėjant infliacijai arba ateityje tikintis infliacijos padidėjimo. Palūkanų normos mažėja, jei mažėja faktinė arba numatoma infliacija. Egzistuoja keletas teorijų, aiškinančių priklausomybę tarp nominaliosios (rinkos) ir realiosios palūkanų normų bei numatomos infliacijos priedo. Paprasčiausia – Fišerio priklausomybė, kurios formulė, naudojama skaičiavimams, turi šį modifikuotą pavidalą:

Nominalioji palūkanų norma = realioj i palūkanų norma + infliacijos priedas,

kur realioji palūkanų norma – tai kompensacija investuotojui už teisės naudotis jo pinigais perleidimą skolininkui; infliacijos priedas – tai papildomos pajamos, kurios reikalingos kompensuoti investuotojui perkamosios galios nuostolius dėl numatomo kainų lygio pakilimo paskolos galiojimo laikotarpiu. Esant aukštam infliacijos lygiui realioji palūkanų norma gali būti neigiama.

Minėta priklausomybė tampa sudėtingesnė, esant palūkanų pajamų apmokestinimui; šių mokesčių buvimas taip pat didina rinkos palūkanų normas.

Tarp mokslinėje literatūroje pateikiamų nominaliosios palūkanų normos išskaidymo į jos komponentus pagal atitinkamus veiksnius schemų paminėtina ši, bet kuriam aktyvui skirta, priklausomybė:

Nominalioji palūkanų norma = grynoji palūkanų norma + infliacijos priedas + kapitalo rinkos veiksnių poveikis + rizikos priedas.

Grynoji palūkanų norma – tai trumpu ir vidutinio ilgio laikotarpiu santykinai stabili bazinė palūkanų norma, be rrizikos ir infliacijos poveikio. Ji tiesiogiai sietina su ekonomikos augimo tempais ir yra formuojama taupymo lygio ekonomikoje ir kitų makroekonominių veiksnių.

Atotrūkis tarp vertybinių popierių pasiūlos ir paklausos yra kapitalo rinkos veiksnys, įtakojantis palūkanų normos svyravimus, pvz., didėjančiam biudžeto deficitui padengti vyriausybė gali didinti parduodamų iždo obligacijų apimtis.

Rizikos priedas priklauso nuo veiksnių komplekso poveikio. Prie jų pirmiausia priskirtini jau minėti investicijos termino ilgis, nulemiantis kainos riziką, ir kredito rizikos dydis.

Nesant kredito rizikos, grynoji palūkanų norma, atsižvelgiant į infliacijos priedą ir kapitalo rinkos veiksnių poveikį, vadinama nominaliąja be rizikos palūkanų norma, kurios tipinis pavyzdys yra iždo vekselių palūkanų norma.

Aptartos nominaliosios palūkanų normos išskaidymo schemos iš esmės viena kitai neprieštarauja, o greičiau papildo viena kitą.

Nominaliosios palūkanų normos išskaidymas įjos sudedamąsias dalis, be abejo, yra teorinių nagrinėjimų objektas ir kiekybiškai gali būti įvertintas tik atlikus išsamią palūkanų normų analizę. Tiesiogiai iš rinkos informacijos nei infliacijos priedo, nei palūkanų pajamų mokesčių įtakos, nei aukščiau aptarto likvidumo priedo ir kt. nominaliojoje palūkanų normoje nematysime.

Paklausos makroekonominiame lygmenyje didėjimas didina bendrą paskolų paklausą. Skolinamųjų lėšų pasiūlai nekintant arba didėjant lėčiau nei jų paklausa, rinkos palūkanų normos didėja ir atvirkščiai.

Palūkanų normos susiję su importo apimtimi, t.y. siekiant sumažinti paklausos spaudimą mokėjimo balansui, dažnai taikoma palūkanų normų didinimo priemonė.

Pagal perkamosios

galios pariteto teoriją, didėjant šalies infliacijos lygiui sparčiau nei kitose šalyse, po tam tikro laiko šalies valiutos kursas žemės. Taigi, siekiant apsaugoti valiutos kursą, keliamos palūkanų normos, o tai valiutą daro patrauklesnę, t.y. skatina investicijas ir stiprina valiutos kursą. Norint sumažinti valiutos kursą ir padidinti valiutos konkurencingumą, palūkanų norma gali būti mažinama.

Šalių valiutų kursų svyravimai ir palūkanų normų pokyčiai įvairiose šalyse tapo tarpusavyje labiau susiję po Bretton Woods sistemos žlugimo, kai aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo pereita prie laisvai plaukiojančių vvaliutų kursų. Stiprėjant šalių ir finansų rinkų integracijos procesams, palūkanų normų pokyčiai vienose šalyse vis labiau įtakoja palūkanų normų pasikeitimus kitose šalyse. Tai ypač išryškės vykstant tolesnei Europos integracijai, plečiantis Europos pinigų sąjungai.

Paminėtinas ir toks reikšmingas makroekonominis veiksnys kaip šalies ekonominė padėtis ir stabilumas. Ekonomiškai stipri ir stabili šalies padėtis gerina bendrą kredito situaciją, t.y. bendru atveju mažina riziką, susijusią su skolininko sugebėjimu įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Tai mažina palūkanų normas, kadangi mažėja jų sudedamoji dalis – kredito rizikos priedas.

Kitas ppalūkanų normų veiksnys, taip pat susijęs su rizikos priedo dydžiu – lėšų skolinimo terminas. Kuo terminas ilgesnis, tuo mažiau apibrėžtos tampa makroekonominės ir mikroekonominės sąlygos, padidėja jų pasikeitimo tikimybė, t.y. didėja kredito, palūkanų normos, likvidumo rizika, todėl tampa didesnė ir ppalūkanų norma. Likvidumo rizika taip pat priklauso ir nuo aplinkybės, ar egzistuoja konkretaus finansinio aktyvo antrinė rinka, t.y. kokia yra galimybė greitai ir su mažiausiais einamosios vertės nuostoliais ar visai be jų minėtą aktyvą paversti pinigais. Kuo mažesnis likvidumas, tuo didesnę dalį palūkanų normoje sudarys vadinamasis likvidumo priedas.

Skolinamųjų lėšų pasiūlai, o tuo pačiu ir palūkanų normai, įtaką turi centrinio banko nustatyta privalomųjų atsargų norma ir jų apskaičiavimo bazė. Padidinus privalomųjų atsargų normą ir (ar) išplėtus privalomųjų atsargų apskaičiavimo bazę, komerciniai bankai galės kreditavimui naudoti mažesnę skolinamųjų lėšų išteklių dalį. Vertinant iš vieno banko pozicijų, bankas bus priverstas arba mažinti mokamas už indėlius palūkanų normas, arba didinti paskolų palūkanų normas, norėdamas išlaikyti tokią pačią grynųjų palūkanų pajamų normą. Žiūrint bankinės rinkos llygiu, matysime, kad tokie centrinio banko veiksmai mažina skolinamųjų lėšų apimtį, o lėšų paklausai išliekant tokiai pačiai, rinkos palūkanų norma didės.

Kaip matome, skolinamąsias lėšas geriausiai galima apibūdinti analizuojant jų pasiūlą ir paklausą. Skolinamųjų lėšų teorija remiasi visų skolininkų kredito poreikiais ir visų skolintojų teikiama skolinamųjų lėšų pasiūla. Pagal skolinamųjų lėšų teoriją visi rinkos dalyviai skirstomi į individualius vartotojus, verslus, vyriausybių struktūras ir užsienio subjektus. Visi jie gali būti ir skolintojai, ir skolininkai.

Palūkanų normos gali būti fiksuotos ir kintamos. Fiksuota palūkanų nnorma – tai palūkanų norma, kuri nustatoma sudarant sandorį ir nėra keičiama per visą sandorio laikotarpį. Kintama palūkanų norma – tai palūkanų norma, kuri nustatoma sudarant sandorį ir toliau yra keičiama sandorio sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Šis palūkanų normų skirtumas lemia skolinamųjų lėšų perkainojimo galimybes ir terminus; tai ypatingai svarbu palūkanų normos rizikos valdymui.

Garantija – tai papildoma (sitbsidiarinė) trečiojo asmens prievolė, garantijos sutartimi garantas įsipareigoja visiškai ar iš dalies atsakyti kito asmens kreditoriui tik tuo atveju, kai asmuo, už kurį garantuojama (t.y. skolininkas), prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, o kreditorius negalės iš jo išieškoti. Garantu gali būti tik finansiškai stabilus ir patikimas fizinis ar juridinis asmuo. Garantas, įvykdęs asmens-skolininko prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens-skolininko savo sumokėtos sumos. Garantija paprastai pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia ja užtikrinta prievolė.

Laidavimas. Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Prievolės neįvykdžius, skolininkas ir laiduotojas kreditoriui atsako solidariai (jei nėra sutartyje numatyta kitaip). Kiekvienas laiduotojas turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos

<><><><><><><><><><>

5 tema. Komercinis bankas

Pagrindiniai paskolų teikimo principai:

1. Grąžintinumas, tai yra skolininkas turi būti pajėgus grąžinti suteiktą paskolą.

2. Teminuotumas. Paskola turi nustatytą terminą nnuo kurio priklauso ir palūkanų norma.

3. Atlygintinumas, t.y. palūkanų mokėjimai.

4. Tikslingumas. Paskola suteikiama konkrečiam tikslui, kad būtų mažesnė rizika.

5. Paskolos užtikrinimo priemonė, kuo klientas gali garantuoti, kad jis grąžins paskolą.

6. Teisingas paskolos įkainojimas pagal riziką.

7. Informacija apie skolininką visapusis ir išsamus išnagrinėjimas.

8. Nustatytu procedūrų ir limitų laikymasis.

9. Suteikus paskolą, jos monitoringas, t.y. stebėjimas ir kontrolė.

3 tema. Kreditas ir palūkanos

Vartojimo kreditas, jo esmė ir vaidmuo. Mokėjimo kortelės. Hipotekinis kreditas. Būsto kreditavimas, jo socialinė ir ekonominė reikšmė. Valstybinis kreditas. Palūkanų esmė, jų teorijos. Palūkanų normos, jų rūšys, sudedamosios dalys ir veiksniai.

4 tema. Kredito sistema

Bankų esmė, atsiradimas ir funkcijos. Kredito sistemos sandara. Bankų rūšys. Komerciniai bankai, jų veiklos pagrindai ir steigimas. Komercinio banko organizacinė struktūra ir valdymo organai. Kitos kredito sistemos įmonės, jų vaidmuo ir veiklos ypatybės. Lietuvos bankų sistema, jos kūrimas ir raida. Kredito unijos. Kitų valstybių bankų sistemos ir jų ypatybės.

5 tema. Komercinis bankas

Komercinių bankų veiklos pagrindai, steigimas ir valdymas. Komercinio banko organizacinė struktūra. Komercinių bankų rūšy s. Lietuvos komerciniai bankai.

Komercinio banko kapitalas ir jo rūšys. Nuosavo kapitalo funkcijos. Kapitalo pakankamumas. Komercinių bankų operacijos. Banko pasyvinės operacijos. Banko pasyvų sudėtis. Indėlių rūšys. Indėlių draudimas.

Banko aktyvinęs operacijos. Banko aktyvų sudėtis.Paskolų apdraudimo priemonės. Skolininkų įvertinimas. Paskolų sutartys. Paskolų rūšys. Komercinės paskolos. Vartotojimo paskolos. Hipotekinės paskolos. Nuostolingos (blogos) paskolos, jų susidarymo priežastys. Paskolų komitetas, jjo funkcijos ir veiklos reglamentavimas. Aktyvų ir pasyvų valdymo komitetas, jo funkcijos ir veiklos reglamentavimas.

Komiso operacijos. Korespondentinės sąskaitos. Banko likvidumas ir jo svarba.

Banko pelnas ir jo šaltiniai. Pelno paskirstymas. Banko finansinės ataskaitos. Komercinio banko balansas: aktyvo ir pasyvo analizė. Komercinio banko pelno ir nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita. Rizikų rūšys. Komercinio banko veiklos riziką riboj anty s normatyvai ir limitai.

6 tema. Centrinis bankas

Centrinio banko esmė, atsiradimas ir vaidmuo. Centrinio banko funkcijos: emisijos bankas, bankų bankas, valstybės bankas, bankų prižiūrėtojas. Centrinių bankų savarankiškumas. Centrinių bankų kūrimas ir valdymas. Pinigų politika, jos esmė ir vaidmuo. Lietuvos bankas. Lietuvos banko organizacinė struktūra, valdymas ir veiklos reglamentavimas. Lietuvos banko pagrindinis tikslas ir funkcijos. Lietuvos banko pinigų politika. Lito patikimumo įstatymas. Valiutų valdybos modelis.

7 tema. Valiutinės ir finansinės integracijos procesas

Šiuolaikinės bankininkystės tendencijos. Europos ekonominė ir pinigų sąjunga. Euro zona ir jos formavimosi ypatybės.

8 tema. Pinigų ir kredito raida Lietuvoje

Amatų atsiradimas ir užsienio prekyba. Prekiniai pinigai. Metaliniai Lietuvos pinigai. Lietuviškos kapos (ilgieji). Čekų (Prahos) grašių paplitimas. Lietuviškų monetų atsiradimas.

Bankininkystės Lietuvoje cariniais laikais bendrieji bruožai. Kredito įmonių užuomazgos Lietuvoje. Baudžiavos panaikinimo poveikis kredito santykių raidai. Vietiniai ir Rusijos komerciniai bankai.

Ekonomikos griovimas kaizerinės okupacijos metais. Rytų skolinamosios kasos įsteigimas ir osto pinigų įvedimas. Vokietijos paskolos Lietuvai ir pinigų unija.

1922 m. pinigų

reformos esmė ir rezultatai. Lietuvos banko įkūrimas. Lito aukso turinys ir padengimas. Pinigų politikos 1922-1923 m. bruožai. Aukso ir užsienio valiutos atsargų kaupimas. Komerciniai bankai. Kredito kooperacijos pasiekimai.

Lietuvos pinigų ir kredito sistemos likvidavimas sovietinės ir nacių okupacijų laikmečiu.

Lietuvos banko atkūrimas 1990 m. Nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas 1992 m.

III dalis. Finansų rinkos ir vertybiniai popieriai

9 tema. Fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos nustatymas

Pinigų laiko vertė. Obligacija ir jos kaina. Obligacijos kainos formulės savybės. Pajamingumas, pajamingumo rodikliai.

10 tema. Finansų rinkos ir finansų institucijos

Finansų rinkų funkcijos iir rūšys. Pirminės ir antrinės rinkos. Paskolų ir nuosavo kapitalo rinkos. Pinigų ir kapitalo rinkos. Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių birža. Finansų institucijos kaip finansų tarpininkai. Draudimo kompanijos. Pensijų fondai. Investicijų fondai.

11 tema. Vertybiniai popieriai

Pinigų rinkos priemonės. Jų rūšys. Kapitalo rinkos vertybiniai popieriai. Obligacijų rūšys. Akcijų rūšys.

Valstybės iždo vertybiniai popieriai.

Akcijų indeksai. Vertybinių popierių ir finansų institucijų reitingai.

IV tema. Kredito sistema

Bankų esmė atsiradimas ir funkcijos

Bankų atsiradimo istoriniai bruožai

Bankinių operacijų užuomazgų jau buvo senovės Babilone, Egipte, Graikijoje, Romoje. Šventyklos, stambūs pirkliai, valstybės įstaigos priimdavo ssaugoti monetas, aukso ir sidabro lydinius, brangenybes, keisdavo monetas, persiųsdavo jas nurodytam gavėjui, taip pat už dideles palūkanas teikdavo paskolas.

Žlugus Romos imperijai bankinės operacijos Europoje beveik visai išnyko. Bažnyčios ir vienuolynai kelis šimtmečius buvo saugiausia vieta monetoms ir brangenybėms saugoti.

Viduriniais aamžiais plėtojantis prekybai ypač Italijoje didėjo monetų keitimo operacijų paklausa. Atsirado pinigų keitėjų profesija, kuriai reikėjo ypač didelio patyrimo dėl monetų įvairovės gausumo ir dėl to, kad gana daug buvo falsifikuotų monetų. Be profesionalių keitėjų pinigų keitimu vertėsi ir auksakaliai. Iš tokių pinigų keitėjų 12-13a. ir atsirado bankininkai. Jie atlikinėjo įvairias operacijas.

Pirmieji viduriniųjų amžių šaltiniuose minimi depozito ir žiro bankai. Pirmieji bankai Italijoje, Olandijoje ir kažkuriose kitose šalyse buvo luominiai, skirti pirklių veiklai finansuoti.

14a. viduryje Florencijoje tokių pirklių bankų buvo net 80. Bankų kūrimąsi taip pat skatino ir valstybių valdžios, kurios steigė depozitų bankus. 17a. buvo įsteigti Stokholmo bankas (1656m.) nuo 1668m. jis vadinamas Švedijos banku. Taip pat Anglijos bankas (1694m.). Jie laikomi senaisiais ir svarbiausiais bankais. Pastarasis turėjo tteisę leisti banknotus, kuriuos buvo galinti iškeisti į aukso monetas. Su šio banko veikla siejama popierinių pinigų eros pradžia.

Koncentruojantis gamybai ir kapitalui pramonėje atsirado pirmieji akciniai bankai (19a. pradžia) Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. 17a. pabaigoje JAV atsirado pirmieji žemės bankai teikiantys hipotetinį kreditą.

Toliau vyko bankų koncentracija ir smulkių bankų išstūmimas. Po 1929-1933m. krizės padidėjo valstybės kišimasis į bankų veiklą. Buvo suvalstybinti daugelio valstybių centriniai bankai. Iki karo Kanadoje, po karo Prancūzijos, DB.

Komunistinių šalių bankų sistemos buvo kuriamos pagal TSRS bbankų sistemos modelį. CB ir komercinių bankų funkcijos buvo sutelktos vienoje didelėje institucijoje – Valstybiniame banke (Gosbank).

Valstybinio banko pareiga buvo patenkinti ekonomikos planų finansavimo poreikius, teikti paskolas gamykloms ir kitiems ūkio subjektams, kontroliuoti gamybos bei finansinių planų įgyvendinimą ir darbo užmokesčio fondo naudojimą. Valstybinis bankas turėjo banknotų leidimo monopolį, atsakė už pinigų išleidimą į cirkuliaciją, atliko ir specialias kreditavimo funkcijas susijusias su žemės ūkio finansavimu, kapitalo investicijų operacijomis, užsienio prekyba, taupymo skatinimu arba šias delegavo specializuotomis institucijoms.

TSSR buvo įkurti bankai: Statybos bankas, Užsienio prekybos bankas

Nuo 20 a. aštunto dešimtmečio vis labiau ryškėjo bankų internacionalizacija. Daug JAV, Vakarų Europos ir Japonijos bankų įsteigė filialus ar skyrius kitose šalyse. Tarptautinės bankininkystės plėtra lėmė ofšorinės bankininkystės paplitimą finansinių lengvatų rajonuose, Liuksemburge, Hon – Konge, Bahamose, Singapūre ir kt.

Ofšorinei bankininkystei būdinga tai, kad tokių bankų skyriai priima indėlius kita ne tos šalies, kurioje veikia, valiuta,.

Bankai pradėjo teikti ir netradicines paslaugas, t.y. išperkamosios nuomos, faktoringo, draudimo, konsultavimo paslaugas. Aptarnauja klientus kompiuterių tinklais ir 1997 m. atsirado pirmieji bankai aptarnaujantys tik elektroninio ryšio paslaugomis.

LIETUVOS BANKŲ ISTORIJA

Lietuvoje pirmieji bankai atsirado panaikinus baudžiavą.

Ilgalaikes paslaugas teikė akcinis žemės bankas (1872). Veikė Vilniuje.

Peterburgo – Tulos bankas (1872)

Rusijos valstybinio bajorų žemės bankas Vilniaus skyrius (1886).

Suvalkų žemės kredito draugija bei Vilniaus mmiesto kredito bankas (1908). Jie teikė ilgalaikes paskolas.

Trumpalaikes paskolas pramonei bei prekybai teikė Vilniaus komercijos bankas (1873). T.p. veikė kelių Rusijos komercinių bankų skyriai, savitarpio kredito draugijos, bankiniai namai ir kontoros.

Iki Pirmo pasaulinio karo dar veikė Rusijos valstybinio banko Vilniaus ir Kauno skyriai. T.p. veikė valstybės taupomosios kasos.

BŪSTO KREDITAVIMAS

Prie svarbiausių norminių aktų reguliuojančių būsto kreditavimo ir nekilnojamo turto sandorių teisinių santykių Lietuvoje galima priskirti: Konstitucija, civilinis kodeksas, hipotekos registro įstatymas, gyventojų patalpomis įstatymas ir jo pakeitimus ir kt.

Pirmieji ilgalaikiai būsto kreditai Lietuvoje pradėti teikti 2000 m. Ir per trumpą laikotarpį Lietuvoje būsto kreditavimo rinka įgavo vieningos organizuotos rinkos bruožus. Būsto kredito paklausi Lietuvoje auga.

Šiuo metu visą kreditavimo rinką užima komerciniai bankai. Kreditų būstui finansavimo šaltinis yra bankų nuosavos lėšos, gyventojų ir organizacijų indėliai bei tarpbankinės kredito linijos. Pagal išduotų paskolų skaičių pirmauja 3 bankai: VB (34,6 proc.), Hansa (28,2proc.), Nord/LB (21,2 proc.) ir kiti (16 proc.).

Paskolų paklausa didėja dėl komercinių bankų konkurencijos būsto kreditavimo rinkoje, nuolat gerėja kreditavimo sąlygos, mažėja palūkanų normos, ir kredito gavimo išlaidos, ilgėja kredito grąžinimo terminas.

Dabartinės būsto kredito sąlygos Lietuvos bankuose panašos. Pradinis įnašas 30 proc. nuo perkamo būsto vertės, o naujam 15 proc. Jei kreditas apdraudžiamas UAB būsto paskolų draudimu, reikalaujama nemažesnis kaip 5 proc. ppradinis įnašas.

Būsto kreditų paskirtys: pirkti, statyti, remontuoti gyvenamosios paskirties nekilnojamą turtą.

Metinė šių paskolų palūkanų norma, jeigu jos litais, 4,5-6 proc. Jeigu USD ar EUR, tai 4,1-5 proc. Gali būti fiksuota ir kintama palūkanų norma, linijinis ir anuitetinis paskolos mokėjimo būdai. Pirmieji mokėjimai paskolos grąžinimo atidėjimas iki 24 mėn.

Paskolos iki 40 m., reikalavimas apdrausti įsigyjamą būstą.

Dažniausiai Lietuvoje imamas kintamų palūkanų normų paskolos, nes nenori priimti palūkanų normos rizikos.

Palūkanų normos priklauso nuo:

 paskolos termino, t.y. kuo terminas ilgesnis, tuo didesnė palūkanų norma.

 Nuo paskolos sumos, t.y. kuo didesnė suma, tuo mažesnė paskolų palūkanų norma;

 Tarpbankinės palūkanų normos, t.y. tokios palūkanų normos už kurias komerciniai bankai sutinka skolinti vieni kitiems.

Būsto kreditavimą galima skatinti įvairiai:

 Steigiant vyriausybines įstaigas, teikiančios garantijas bankams

 Tiesiogiai subsidijuojant gyventojus, teikiant valstybės garantijas atskiroms kredito grupėms.

Lietuvoje tokia parama įgyvendinama per valstybės paramas gyvenamiems namams, butams įsigyti finansavimo programas.

Iš valstybės paramos formų aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis Lietuvoje, paminėtini būsto kreditų draudimas, kreditų gavėjų subsidijavimas ir būsto kreditų lengvatinėmis sąlygomis teikimas.

Lengvatiniai būsto kreditai buvo teikiami iki 2002 m. pabaigos Lietuvos Respublikos piliečiams, įrašytiems į savivaldybių eiles, valstybės paramai įsigyjant gyvenamąsias patalpas gauti. Piliečių apsirūpinimu gyvenamosiomis patalpomis būdus valstybės teikiamos paramos formos įsigyjant būstą, reglamentuoja LR gyventojų aprūpinimu gyvenamosiomis patalpomis įstatymu.

Nuo 2003.01.01. įsigaliojo valstybės paramos būstui įsigyti ar

išsinuomoti įstatymas, pagal kurį valstybės parama nukreipiama mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms ir jaunoms šeimoms auginančioms vaikus. Teisę į valstybės paramą būstui pirkti, statyti ar remontuoti turi šeimos, kurių metinės grynosios pajamos neviršija 36000Lt ir turtas 80 000 Lt, o asmenys bei šeimos, jeigu jų metinės pajamos neviršys 24 000 Lt ir turtas 40 000 Lt.

Gyventojų pajamų mokesčio lengvata

Plačiausiai pasaulyje ir Europoje taikoma parama duodantį didžiausią efektą būsto kreditavimo rinkos vystymuisi, yra FAPM lengvata,t.y. būsto palūkanų dalimi yra mažinama FAPM. Arba kkitaip mažina kredito grąžinimo išlaidas/ FAPM lengvata skatina kredito gavėją deklaruoti oficialias pajams. Tokia valstybės paramos forma yra sąlyginai pigi valstybei,t.y. tiesioginių biudžeto išlaidų.

Pagal LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (2003.01.01), kredito gavėjo pajamų dalis skirta mokėti būsto kredito palūkanomis, nėra apmokestinama pajamų mokesčiu.

BANKŲ SISTEMA

Bankų sistemą sudaro tarpusavyje susiję įvairių rūšių bankų bei kitų kredito institucijų visuma, paprastai organizuojama 2 lygiais:

 CB

 KB ir kitos kredito institucijos

Bankų sistema – tai būdas, kuriuo organizuotos bankinės paslaugos.

CB atlieka šias pagrindines funkcijas:

 Jis yra emisijos bankas

 Jis yra bbankų bankas. KB turi sąskaitas CB. Per CB vykdo atsiskaitymus tarpusavyje, gali gauti paskolas

 CB yra valstybės bankas. CB teikia konsultacijas Vyriausybei ir atlieka kitas funkcijas, susijusias su Vyriausybės funkcijomis.

 Bankų prižiūrėtojas. CB atlieka KB ir kitų institucijų priežiūrą, juos licenzijuoja, priima iir leidžia kitus KB reglamentuojančius norminius aktus ir kitus reikalavimus.

KB – antro banko lygio institucija.

KB funkcijos:

 Tarpininkavimo

 Atsiskaitymų vykdymo

 Kliento agentas, t.y. KB gali atstovauti savo klientus, juos konsultuoja.

 Laidavimo. KB gali suteikti klientams laidavimus, garantijas gaunant paskolas.

 Socialinės ir ekonominės politikos vykdymo.

Bankų sistema įvairiose šalyse

Didžiojoje Britanijoje bankų sistemą sudaro 2 lygiai:

1. CB (Anglijos bankas)

2. Turintys daug skyrių KB – tai bankai akcinės bendrovės- taupomieji bankai, Diskontų namai, Nacionalinių atsiskaitymų sistema.

JAV CB vadinami – Federalinių rezervų sistema, susidedanti iš 12 regionų federalinio rezervų bankų. Federalinio rezervo bankas kontroliuoja KB ir kredito kompanijas. Be šitų dar yra Investicijų bankas, Taupomieji bankai, eksporto – importo bankai, kiti specializuoti bankai, įvairios finansų kompanijos ir kredito unijos.

Rusijos bankų sistemą yra 2 lygių:

 Rusijos federalinis bankas – Rusijos bankas

 Įvairios kredito institucijos (1999 mm. – 1375 inst.)

Kredito institucijos – tai bankinės ir nebankinės kredito organizacijos. (Rusios taupomasis bankas, Maskvos bankas, atsiskaitymų centrai, kiti komerciniai ir akciniai bankai)

LIETUVA

Tarpukario Lietuvoje bankų sistema buvo 2lygių:

 Emisijos bankas (Lietuvos bankas)

 Žemės bankas, komerciniai – akciniai bankai, savitarpio kredito institucijos, kooperatinės kredito draugijos, valstybės taupomosios kasos.

Sovietiniu laikotarpiu Lietuva savarankiškos bankų sistemos neturėjo. Lietuvoje veikusieji bankai buvo TSSR bankų padaliniai (TSSR valstybinio banko Lietuvoje kontora, statybos bankų kontora, VNIEŠ EKONOM bankas, TSSR valstybinės taupomosios kasos)

Atkūrus nepriklausomybę, pradėta kurti savarankiška bankų sistema. DDabartinę sistemą sudaro 2 lygių bankai:

 CB (Lietuvos bankas)

 KB, kiti bankai, užsienio bankų skyriai ir atstovybės, kredito unijos.

1993 m. Lietuvoje veikė šie bankai:

3 dideli valstybės bankai:

1. LŽŪB

2. LVKB

3. LTB

23 komerciniai bankai. Dauguma buvo labai smulkūs, dalis jų bankrutavo arba buvo likviduoti. 1996 m. pradžioje Lietuvos banke buvo įregistruoti 27 bankai, tačiau veikė tik 12.

1999 m. lapkričio mėn. Lietuvoje veikė 10 komercinių bankų. Tai bankai – akcinės bendrovės (LŽŪB, LTB, ūkio bankas, HANSA bankas, Hermis, Snoras, Industrijos bankas, Šiaulių bankas, VB, UAB “Medicinos bankas”, 3 užsienio bankų skyriai, 4 atstovybės užsienio bankų, 32 kredito unijos).

Dabartiniu metu Lietuvoje veikia 10 KB. Tai bankai – akcinės bendrovės ir UAB

AB – Hansa, ŪB, Snoras, NORD/LB Lietuva, Parex, Šiaulių bankas, VB, Vilniaus banko būsto – kredito ir obligacijų bankas.

UAB – Sampo bankas, Medicinos bankas.

Praeitų metų pabaigoje Lietuvoje veikė Lietuvos centrinė kredito unija bei 57 kredito unijos, kurių turtas sudarė šiek tiek daugiau kaip pusę procento komercinių bankų turto.

Lietuvoje kredito unijos pradėjo veikti 1994 m., jų kūrime dalyvaujant JAV ir Kanados tarptautinio vystymo agentūroms.

Kredito unijų veiklą reglamentuoja LR kredito unijų įstatymas.

Lietuvos centrinė kredito unija – tai kooperatiniais pagrindais organizuota, juridinių asmenų (kreditų unijų) ir LR vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos įsteigta ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, veikianti kkaip kooperatinė bendrovė.

Centrinė kredito unija veikia pajinio kapitalo pagrindu ir atlieka kredito unijų likvidumo palaikymu ir mokumo atlikimo funkcijas, priima indėlius bei grąžintinas lėšas ir teikia paskolas bei priima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę.

Veikia 3 užsienio bankų atstovybės ir 3 užsienio bankų skyriai.

Prie kreditų sistemos dar priskiriama: Lizingo bendrovė, draudimo bendrovė, investiciniai fondai.

KB RŪŠYS

KB gali būti 2 pagrindinių rūšių:

 Universalieji KB

 Specializuotieji KB

Apie 1990 m. KB sektoriuje pradėjo reikštis universalėjimo požymiai.

Universalūs KB – bankai, kurie atlieka visas pagrindines operacijas.

Specializuotieji KB – atlieka tik tam tikras operacijas ir/arba aptarnauja tik tam tikrą klientų kategoriją.

Specializuotieji bankai gali būti įvairių rūšių:

 Taupomasis bankas – kaupia gyventojų santaupas ir įtraukia jas į finansinio kapitalo rinką.

 Investicinis bankas – emituoja, perka ir parduoda vertybinius popierius. Ši sritis vadinama investicine bankininkyste.

 Hipotekos bankas – teikia paskolas bei kitas operacijas susijusias su nekilnojamu turtu.

 Žemės ūkio bankas

 Prekybos bankas – kredituoja prekybą (dažniausiai užsienio), atlieka tarptautinius atisikaitymus.

 Inovacinis bankas – kredituoja įvairius projektus, pvz.naujų technologijų diegimą.

 Kliringo bankas – vykdo tarpbankinių atsiskaitymų operacijas negrynaisiais pinigais (ŽIRO bankas)

Bankai skirstomi dar ir pagal nuosavybės formą. Bankai gali būti:

1. Privatūs, t.y. priklausyti 1 bankininkui ar grupei. Toks bankas vadinamas bankiniais namais arba kontora.

2. Akcinis bankas – veikia AB forma. Tokie yra dauguma šiuolaikinių bankų.

3. Kooperacijos bankai – sukaupia kredito išteklius iš ssavo narių ir teikia trumpalaikes paskolas.

4. Municipalinis bankas – priklauso miestų savivaldos institucijoms ir teikia ilgalaikes paskolas miesto ūkiui plėtoti.

5. Valstybinis bankas – valstybės nuosavybė. Tokie ura CB, dalis taupomųjų bankų.

6. Tarptautinis bankas – tarptautinių atsiskaitymų bankas, Pasaulio bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

5. KOMERCINIAI BANKAI

KB veiklą Lietuvoje reglamentuoja LR KB įstatymas. Taip pat ir LR AB įstatymas, nes KB yra AB, ir mitais poįstatyminiais aktais tiek kiek jie neprieštarauja KB įstatymui. KB vadovaujasi Lietuvos banko nutarimais ir savo statusu (įstatais).

1994.12.21. KB įstatymas.

Įstatymo tikslas reglamentuoti bankų veiklą, kad ji būtų stabili, patikima, efektyvi.

KB – akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę. Taip pat užsiima kita, aptariamo įstatymo, nustatyta veikla. KB gali turėti filialus (skyrius), neturintys juridinio asmens statuso, padalinys. Bankas gali būti steigiamas uždaruoju ar atviruoju būdu, t.y. gali būti AB arba UAB.

BANKŲ VALDYMO ORGANAI

Pagrindiniai:

 Aukščiausias banko valdymo organas – visuotinis banko akcininkų susirinkimas.

 Banko revizorius. Jį renka akcininkų susirinkimas.

 Banko taryba – akcininkams atstovaujantis ir jų teisėtus turtinius ir neturtinius interesus atstovaujantis bankų valdymo organas, renkamas apibrėžtam laikotarpiui. Įstatymuose ir banko statute nustatytų funkcijų atlikimui. Bankų tarybos narių skaičių. Bankų taryba renka ir atleidžia visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko

taryba renkama ir akcininkų ir banko akcininkams juridiniams asmenims atstovaujančių asmenų. Banko taryba kartą permetus atsiskaito visuotiniam akcininkų susirinkimui.

 Banko valdyba – vienas iš banko valdymo organų. Valdyba vadovauja bankui, tvarko jo reikalus, valdo, atsako už banko operacijų vykdymą.Banko valdybos narius ir pirmininką bei jo pavaduotoją skiria ir atleidžia iš pareigų banko taryba. Asmenys dirba banke ir gauna pareiginį atlyginimą, kurį nustato banko taryba. Banko valdybos darbo reglamentą tvirtina taryba.

 Valdybos pirmininkas. Jis organizuoja banko darbą, be atskiro įgaliojimo atstovauja bankui šalyje iir užsienyje, atlieka visus su tuo susijusius veiksmus, nustato banko struktūrą, steigia dukterines įmones, skiria ir atleidžia banko struktūrinių padalinių vadovus, vyr.buhalterius, tarnautojus ir pan.

23 str. Bankas privalo turėti nuolat veikiančius paskolų komitetą ir audito tarnybą.

2004.03.08.

Bankų organizacinės struktūros yra 2 tipų:

1. funkcinė

2. hibridinė

KB operacijos, kurios numatytos įstatyme:

1. priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarkyti.

2. duoti ir imti paskolas.

3. išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus.

4. išleisti mokėjimo dokumentus ir atlikti su jais operacijas (čekiai, vekseliai, akredityvai)

5. Atlikti operacijas su vvertybiniais popieriais

6. atlikti operacijas užsienio valiuta

7. pirkti ir parduoti tauriuosius metalus

8. išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones

9. priimti saugoti iš klientų vertybes ir nuomoti klientams bankų saugykloje seifų kameras vertybėms ir dokumentams saugoti.

10. teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos finansų ir klientų investicijų tvarkymo klausimais.

11. atlikti kkitas Lietuvos bankų teisės aktuose nustatytas operacijas.

33 str. įstatyme yra apibūdinamas banko kapitalas.

Banko kapitalą sudaro tokių rūšių kapitalai:

1. pagrindinis kapitalas:

a) akcinis kapitalas (atėmus supirktas savo akcijas) be privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu

b) atsargos kapitalas

c) emisinis skirstymas

d) praėjusių metų nepaskirstytas pelnas arba nuostolis.

2. įvairūs rezervai

3. skolintas kapitalas

Akcinis kapitalas, tai visų įregistruotų akcijų nominalinė vertė.

Atsargos kapitalas, tai banko akcininkų (steigėjų) papildomi įnašai ir/arba atsiskaitymai iš banko pelno.

Bankinė paslaptis

Banko paslaptis, tai turinčios komercinę vertę žinios apie banko, jo klientų ir korespondentų sąskaitas, indėlius, verslo reikalus, bei sudaromus sandėrius, kurių atskleidimas arba praradimas gali padaryti žalą banko, jo klientų ir korespondentų ūkinei veiklai, bei interesams. Teisėta šių žinių apsauga užtikrina banko ekonominį stabilumą ir konkurencinę galią. Banko paslaptis sudarančios žinios pagal svarbą gali būti:

a) visai neskelbtinos (šių žinių atskleidimas ar ppraradimas gali padaryti žalą)

b) slaptos (šių žinių atskleidimas ar praradimas gali padaryti didelę turtinę žalą)

Bankai nustato paslapčių saugojimo tvarką. Bankų darbuotojai pradedami eiti pareigas privalo raštu prisižadėti neatskleisti banko paslapčių, laikyti paslaptyje informaciją gautą dirbant banke ir nenaudoti jos asmeniniai ar trečiųjų šalių naudai. Valstybės institucijoms minėta informacija gali būti teikiama įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.

Komercinių bankų kapitalas ir jo funkcijos

Bet kurio banko kapitalą galima apibrėžti kaip turto ir jo balansinių įsipareigojimų skirtumą. Tai ne tik rodo, kad dalis turto ffinansuojama iš kapitalo, bet reiškia ir tai jog likvidavus pakankamai kapitalo turintį banką, teoriškai būtų atsiskaityta su kreditoriais. Galima išskirti 3 pagrindines banko kapitalo funkcijas:

1) apsauginė kapitalo funkcija yra pati svarbiausia. Banko kapitalas yra nenumatytų ir net labai mažai tikėtinų ateities nuostolių amortizavimo priemonė leidžianti bankui tęsti savo veiklą patyrus žymių nuostolių. Banko kapitalui priskiriami balanso straipsniai turi atitikti tam tikrus griežtus reikalavimus, kaip tik apsauginės funkcijos sumetimais. Kapitalo dydis ypač aktualus indėlininkams, kurie bankui patyrus nuostolių gali tikėtis atgauti bent dalį savo indėlių. Tačiau atsiradus indėlių draudimo mechanizmams ir išaugus draudžiamoms sumoms, smulkieji indėlininkai tapo visiškai apsaugoti, bet to negalima pasakyti apie stambiuosius indėlininkus. Iš kapitalo apsauginės funkcijos kyla kapitalo pakankamumo problema, t.y. kiek bankui reikia kapitalo, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo apsauginę funkciją ir užtikrinti išorės subjektų pasitikėjimą. Laikui bėgant atsiranda vis nauji kapitalo pakankamumo vertinimo metodai, kurie turi vienokių ar kitokių trūkumų.

2) operatyvioji kapitalo funkcija yra suprantama kaip kapitalo investavimas į banko nekilnojamąjį turtą, specialiuosius įrenginius, kompiuterių sistemas ar kitą turtą. Ši funkcija ypač akivaizdi būna kuriantis naujam bankui. Nuoroda į šią funkciją galime rasti bankų įstatymo 14 str., kur yra numatyta, kad kuriant banko nepiniginius įnašus už akcijas gali būti tik nekilnojamasis turtas būtinas tiesioginei banko vveiklai vykdyti. Tame str. nurodyta, kad jis negali būti didesnis kaip 20% banko akcinio kapitalo.

3) reguliavimo kapitalo funkcija yra susijusi su bankų priežiūros institucijų taikomais reikalavimais ir gali būti suprantama kaip įvairias rizikas ribojantis saugiklis. Taigi ši funkcija yra glaudžiai susijusi su kapitalo apsaugine funkcija, nes kapitalo pakankamumas yra griežtai reglamentuojamas bankų stabilumo sumetimais. Pagal LT banko nustatytus reikalavimus galioja šie su banko kapitalu susiję normatyvai ir kiti apribojimai:

a) banko kapitalo pakankamumo normatyvas, kuris riboja kredito riziką;

b) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas, kuris riboja užsienio valiutos riziką;

c) maksimalios paskolos vienam skolininkui normatyvas, kuris riboja kredito riziką, t.y. ne daugiau 25% gauto kapitalo;

d) banko investicijos į kitų įmonių akcijas ar kapitalo normatyvas, kuris riboja kainos ir rinkos rizikas, t.y. ne daugiau 10% banko pagrindinio kapitalo;

e) paskolos su banku susijusiems asmenims normatyvas, kuris riboja visas rizikas, t.y. ne daugiau 10% banko kapitalo;

f) minimalaus kapitalo reikalavimo normatyvas, kuris riboja visas rizikas (25mljn.ekiu);

g) banko savų akcijų supirkimo normatyvas, kuris riboja visas rizikas, t.y. ne daugiau 5% banko akcinio kapitalo.

Kaip matome, didėjant banko kapitalui, plečiasi ir jo galimybės. Jis gali teikti didesnes paskolas, daugiau investuoti į vertybinius popierius, turi didesnę laisvę atlikti operacijas užsienio valiuta ir t.t.

Pirmieji į banko kapitalo pakankamumo problemą atkreipė dėmesį ne patys bankai, bet bankų ppriežiūros institucijos. Taip atsitiko ne tik dėlto, kad bankai nesuprato kapitalo valdymo svarbos, bet ir todėl, kad ilgą laiką buvo pakankamai stabili finansų aplinka ir minimali konkurencija tiesiog neskatino bankų efektyvesnių rezervų paskirstymo būdų.

1974m. dešimties šalių bankų priežiūros institucijų prie tarptautinių atsiskaitymų bankų Bazelyje įkūrė komitetą, kuris vėliau paskelbė bankų kapitalų pakankamumo vertinimo rekomendaciją.

Komercinių bankų operacijos

KB operacijos gali būti išskirtos į 3 dideles grupes:

1. aktyvinės operacijos

2. pasyvinės operacijos

3. komisinės operacijos, t.y įvairios banko paslaugos ir patarnavimai, užsienio valiutos keitimas.

Banko aktyvai

Banko aktyvai, tai turintis vertę banko turtas. Banko aktyvai susideda iš įvairių rūšių turto ir pretenzijų (reikalavimų) kitiems nuosavybės savininkams. Banko aktyvus sudaro:

a) pinigai

b) lėšos centriniuose bankuose

c) iždo vekseliai

d) pretenzijos bankams ir kitoms kredito bei finansų institucijoms

e) paskolos

f) skolos vertybiniai popieriai

g) nuosavybės vertybiniai popieriai

h) nematerialusis ir materialusis turtas atėmus amortizaciją ir nusidėvėjimą

i) specialieji aidėjimai

Iš apskaitos pozicijų banko aktyvai gali būti apibrėžiami kaip tikėtinų būsimų pajamų šaltinis, t.y. ekonominė nauda ateityje iš ankstesnių sandorių.

LT komercinių bankų aktyvuose didžiausią dalį sudaro paskolos. Paskolos uždirbo didžiausią dalį pajamų bankams.

Banko pasyvai

Banko pasyvai, tai banko įsipareigojimai kitiems nuosavybės savininkams. Banko pasyvus sudaro:

a) įsiskolinimai Centriniam bankui

b) įsiskolinimai bankams ir kitoms kreditų bei finansų institucijoms

c) indėliai ir akredityvai

d) specialieji ir skolinimosi fondai

e) specialieji ir kiti rezervai

f) išleisti skolos vertybiniai popieriai

LT komercinių bankų pasyvuose didžiausią dalį sudaro indėliai iki pareikalavimo ir terminuotieji indėliai

Indėlių rūšys

Indėliai gali

būti įvairiai grupuojami ir įvairių rūšių.

 Indėliai gali būti skirstomi priklausomai nuo to ar indėlis yra vietinio subjekto ar užsienio subjekto;

 Indėliai gali būti fizinių asmenų ir juridinių asmenų;

 Indėliai gali būti vietine valiuta ir užsienio valiuta;

 Pagal terminą indėliai skirstomi iki pareikalavimo ir terminuoti indėliai

Įmonių indėliai gali būti:

1. ne finansų įmonių indėliai

2. privačių verslo įmonių indėliai

3. ir t.t.

Indėlių draudimas

LT gyventojų indėlių draudimo įstatymas buvo priimtas 1995m. 12mėn. 20d. Šio įstatymo draudimo objektas buvo LT bankuose laikomi gyventojų indėliai litais. Pirminiame įstatyme draudimo suma buvo nedidesnė kkaip 5000lt. Draudimo kompensacijos dydis buvo 80% indėlio draudimo sumos. Draudimo indėlių draudimo funkciją atliko valstybinė įmonė, kuri vadinosi „Indėlių draudimo fondas“. Lėšos buvo formuojamos – bankai mokėjo 2% metinę draudimo įmoką nuo laikomų banke gyventojų visų indėlių litais.

Vėliau šis įstatymas turėjo daug pataisų, buvo pradėti drausti ir indėliai valiuta, draudimo kompensacija buvo didinama. 2001 02 buvo priimtas naujas įstatymas – „Indėlių draudimo įstatymas“. Šis įstatymas jau draudė ne tik gyventojų, bet ir įmonių lėšas.

Draudimo objektas – indėliai, indėliai llitais ir užsienio valiuta. Juo negali būti:

1) LT banko indėliai

2) Fondo indėliai

3) Viešojo administravimo institucijų ir įstaigų indėliai

4) Kredito įstaigų indėliai

5) Pensijų fondų valdymo įmonių

6) Pensijų fondų

7) Investicinių, draudimo bendrovių indėliai

Draudimo įmokos metinė norma buvo tokia:

 Komerciniams bankams ir skyriams 0,45%

 Kredito unijoms 0,2%

Dabartiniu metu galioja „LR indėlių ir įsipareigojimų iinvestuotojams draudimo įstatymas“ (2002m. 06mėn.). Draudimo suma yra diferencijuota etapais:

1. Nno įstatymo įsipareigojimo dienos – 45000lt maksimali suma

2. nuo 2004 01 01 – 50000lt

3. nuo 2007 01 01 – 60000lt

4. nuo 2008 01 01 – 20000 eurų atitinkanti suma litais

Draudimo įmokos metinė norma tokia pati – komerciniams bankams ir skyriams – 0,45%, kredito unijoms – 0,2%.

Draudimo įmokos dydis (už indėlius ar įsipareigojimus):

1. iki 10000lt – 100% kompensuojama

2. nuo 20000 iki 45000lt kompensuojama 90% sumos (iki 2003 12 31);

3. nuo 20000 iki 50000lt kompensuojama 90% sumos (2004 01 01 – 2006 12 31);

4. nuo 20000 iki 60000lt kompensuojama 90% sumos (2007 01 01 – 2007 12 31);

5. 100% indėlio ar įsipareigojimų investuotojams iki 3000 eurų arba atitinkamai litais.

Draudimo funkcija atlieka „Indėlių ir ir investicijų draudimas“

2004.03.15.

Pasyvinės operacijos sukuria banko kredito išteklius. Aktyvinės operacijos susijusios su iišteklių panaudojimu.

Komercinės paskolos suteikiamos įmonių verslo tikslams.

VARTOJIMO PASKOLOS

Vartojimo kreditai – tai paskolos, kurios duodamos pirkėjams, kad jie galėtų įsigyti prekių.

Vartojimo paskolos padidina vartojimą būsimų pajamų pagrindu.Šios paskolos teikiamos gyventojams plataus vartojimo prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti.

Dabartiniu metu vartojimo kreditai prekėmis ar pinigais teikia prekybos įmonės, gamybos įmonės, bankai ir kitos finansinės ir kredito institucijos.

Vartojimo paskolų objektas – ilgalaikės naudojimo prekės ir paslaugos.

Vartojimo kreditavimo pradžia galima laikyti 1900 m., tačiau ypatingai šios paskolos paplito po II pasaulinio karo.

Be ekonominių veiksnių svarbus vvaidmuo teko ir psichologiniams veiksniams, kadangi kredito gavimas tapo nebe silpnumo, o patikimumo požymiu.

Pastaruoju metu, vartojimo paskolų teikimas tapo pagrindiniu bankų augimo šaltiniu.

Vartojimo kredito plėtrą lėmė:

 KB įsitraukimas į gyventojų kreditavimą

 Patobulinta kreditavimo technika (procedūros) ir prekių realizacijos sunkumai

 Vartojimo struktūros pasikeitimas, ilgalaikio vartojimo prekių paplitimas

 Gyvenimo lygio kylimas (pajamų didėjimas).

Vartojimo paskolų privalumai:

1. pastovios palūkanų normos

2. fiksuoti mokėjimai

3. greitas banko sprendimas

4. nereikia užstato

5. patogus grąžinimas

6. mažesnė rizika bankui, nes skolininkai smulkūs, jų daug ir rizika išsiskaido.

Vartojimo paskolų rūšys (kategorijos):

1. Pirkimas išsimokėtinai – prekių pirkimo sutartis, kai mokama dalimis. Pradžioje sumokama pradinė įmoka, po to kas mėnesį moka įskaitant ir palūkanas tam tikrą nustatytą laiko tarpą. Kai kuriose šalyse toks pirkimas yra taikomas kaip pinigų politikos ar kaip bendrosios paklausos kontrolės priemonė. Šis kreditas gali būti (rūšys):

a) paskolos automobilio pirkimui

b) paskolos kitoms vartojimo prekėms

c) paskolos būsto remontui ir modernizavimui

d) asmeninės paskolos

2. Pirkimas neišsimokėtinai – kai paskolos apmokamos vienu kartu viena suma. Pačios svarbiausios – bankų teikiamos vienkartinės paskolos.

3. Kredito kortelės. Jas leidžia KB, viešbučiai, stambūs mažmenininkai,.

NUOSTOLINGOS (BLOGOS) PASKOLOS, JŲ SUSIDARYMO PRIEŽASTYS

Nuostolinga (bloga, abejotina, probleminė) paskola – tokia paskola, kuri nėra grąžinama nustatytais terminais ar būdais ir kuri kelia riziką nesusigrąžinti visų ar dalies suteiktų lėšų ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ir dėl to patirti nuostolius

Pagrindinės paskolų negrąžinimo priežastys:

1. bankai nesilaikė pagrindinių kreditavimo principų

2. nebuvo tinkamos skolininko priežiūros ir kontrolės

3. skolininko finansinės būklės ppablogėjimas

4. nebuvo imtasi laiku reikiamų priemonių, paaiškėjus, kad skolininko padėtis blogėja

5. ekonominė ir politinė šalies krizė

6. stichinės nelaimės

7. teisinės aplinkos pasikeitimai

8. socialiniai pokyčiai

Lietuvos bankas yra nustatęs paskolų grupavimo tvarką pagal kurią įvertinami galimi banko ar kitos kredito įstaigos nuostoliai ir apskaičiuojami specialus atidėjimai padengti šiems galimiems nuostoliams finansavimo įsipareigojimo nevykdymo.

Paskolos grupuojamos į 5 grupes:

I. standartinės paskolos

II. galimos rizikos paskolos

III. padidėjusios rizikos paskolos

IV. abejotinos paskolos

V. nuostolingos paskolos

Specialūs atidėjimai skaičiuojami padidėjusios rizikos paskoloms 20 proc. nuo tokių likučių sumos.

Abejotinų – 40 proc.

Nuostolingų – 100 pros.

Paskolos į šias grupes skirstomos įvertinus jų riziką. Šiuo metu paskolos grupuojamos pagal abejotinų aktyvų grupavimo taisykles, kurias patvirtino Lietuvos Banko valdyba 1997 m. Tačiau jau metai kaip priimtos naujos taisyklės, bet jų įsigaliojimas atidėtas iki 2004.06.

Paskolų rizikos įvertinimas ir grupavimas atliekamas pagal šiuos grupavimo kriterijus:

 Paskolos ar jos dalies grąžinimo ir/arba palūkanų mokėjimo terminų laikymasis.

 Paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktus

 Skolininko ūkinės ir finansinės veiklos būklę

 Ilgalaikės (investicinės) paskolos gavėjo investavimo projekto faktinį vykdymą.

Jei tam pačiam skolininkui išduotos kelios paskolos, tai visų jų rizika yra vienoda ir nustatoma pagal didžiausią riziką turinčią paskolos grupę.

Apskaičiuojant kiekvienos paskolos, į įkeisto turto likvidumą, garantą arba laiduotojo ar draudimo įmonės finansinę padėtį bei įkeisto turto vertės pastovumą.

Skolininkų įvertinimas

Skolininkų būklė vertinama:

 Labai gera – A (1 balas)

 Gera – B (2 balai)

 Patenkinama – C (3 balai)

 Nepatenkinama – D ((4 balai)

 Bloga – E (5 balai)

Klientas vertinamas 4 aspektais:

1. vadovavimo profesionalumas ir vadovų kvalifikacijos vertinimas

2. Veiklos srities ir skolininko konkurentingumo vertinimas

3. Veiklos (verslo) plano ir paskolos struktūros vertinimas

4. Finansinės būklės vertinimas

2004 03 20

Paskolų komitetas, jo funkcijos ir veiklos reglamentavimas

Sprendimus dėl paskolų suteikimo, bankuose priimama keliais lygiais:

I. pats žemiausias sprendimo dėl paskolos suteikimo lygis – skyriaus (filialo) paskolų komitetas;

II. banko paskolų komitetas;

III. valdybos sprendimas;

IV. tarybos sprendimas.

Paskolų komitetai kelių dviejų lygių, Kai kurie bankai turi ir regioninius paskolų komitetus. Paskolų komitetų buvimą bankuose reglamentuoja komercinių bankų įstatymo 23 str. Komitetų kompetencija apibrėžiama nustatant įvairius limitus pagal paskolos:

a) sumą;

b) terminą;

c) klientą;

d) įkeičiamą turtą;

e) tikslą;

f) ir kita.

Banko paskolų komitetas yra nestruktūrinis banko padalinys tiesiogiai atskaitingas banko valdybos pirmininkui, steigiamas LT banko valdybos nustatyta tvarka.

Komitetas vykdydamas savo funkcijas siekia šių tikslų:

1. privalo užtikrinti efektyvų paskolų paraiškų nagrinėjimą;

2. užtikrinti paskolų teikimo procedūrų tobulinimą;

3. teisingai įvertinti paskolų kredito riziką.

Komiteto funkcijos:

1) Atlikti paskolos analizės dokumentų įvertinimą ir priimti sprendimus remiantis banko kreditavimo politikos keliamais reikalavimais bei teikti pasiūlymus dėl paskolų suteikimo galimybių banko valdybai ar tarybai.

2) Nustatyti visas paskolos sąlygas ir užtikrinti, kad jos tiksliai būtų užrašytos paskolos protokole, nustatyta tvarka.

Paskolos suteikimo tvarka:

a) paskolos suma (kiek skolinama)

b) lėšų šaltinis

c) paskolos tikslas

d) palūkanų norma

e) paskolos sumos grąžinimo grafikas

f) paskolos sugrąžinimo užtikrinimo priemonė

g) kitos sąlygos kurias bankas laiko reikšmingomis.

3) Teikti pasiūlymus banko tarybai ir valdybai dėl skolinimo kriterijų tobulinimo, paskolų teikimo procedūrų ir paskolos sutarčių vykdymo kontrolės

pagerinimo.

4) Išanalizuoti ar teisingai įvertintas paskolai užtikrinti įkeičiamas turtas, išnagrinėti jo realizavimo galimybes paskolos negražinimo atveju, taip pat įvertinti garantiją, laidavimą, paskolos patikimumą ir apdraudimo pakankamumą.

5) Išanalizuoti išduotų paskolų negražinimo priežastis, bei teikti pasiūlymus banko valdybai dėl paskolų terminų pratesimo tikslingumo ar kitokių veiksnių užtikrinančių paskolos grąžinimą ar bankų nuostolių sumažinimą.

6) Nedelsiant informuoti banko tarybą ir valdybą apie nustatytus paskolų suteikimo procedūrų pažeidimus bei piktnaudžiavimus.

7) Analizuoti paskolų grupavimo rezultatus ir specialiųjų atidėjimų poreikių apskaičiavimo teisingumą, teikti išvadas ir rekomendacijas šiais klausimais banko valdybai.

8) Vertinti paskolų ssuteikimo procedūrų efektyvumą bei nustatyti limitą, tikslingumą ir pateikti pasiūlymus patobulinimams.

9) Peržiūrėti ar keisti komiteto jau suteiktų paskolų sąlygas.

KOMITETO SUDĖTIS IR SPRENDIMOPRIĖMIMO TVARKA, NARIŲ TEISĖ, PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ

Komiteto pirmininką ir narius skiria banko valdyba apibrėžtam laikotarpiui (dažniausiai 1 metams).

Komiteto posėdžio sprendimai priimami paprastai dalyvaujančių narių daugumos balsų. Nuostatuose nurodomas būtinas kvorumas.

Komitetą skiriami kompitetingi specialistai, valdybos nariai, paskolų padalinio vadovas, teisininkai, turto vertintojai, kredito skyriaus direktoriai. Komiteto nariai turi teisę gauti informaciją iš banko struktūrinių dalių.

Komiteto nariai privalo:

 Savarankiškai įvertinti paskolos analizės dokumentus bbei objektyviai priimti sprendimus.

 Laikytis konfidencialumo reikalavimų.

 Informuoti komiteto pirmininką ir narius apie savo ir savo šeimos narių interesus komiteto posėdyjes svarstomu klausimu.

 Kiekvienas narys prieš pradėdamas savo veiklą komitete privalo pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą.

Komiteto nariai asmeniškai atsako už komiteto sprendimo teistumą, jų atitikimą nnustatytiemsskolinimo kriterijams ir tvarkai.

Komiteto posėdžio periodiškai vyksta komiteto pirmininko nustatytu laiku. Komiteto narys negali dalyvaujant posėyje kur sdvarstomi klausimai susiję su jo ar jos šeimos narių interesus išskyrus tuos atveju, kai komitetas priima motyvuotą sprendima dėl leidimo dalyvauti posėdyje. Komitetas gali priimti tokius sprendimas dėl paskolų suteikimo:

1. patenkinti prašymą paskolai gauti

2. atidėti prašyo nagrinėjimą

3. atmesti prašymą paskolai gauti.

Vienas iš minėtų sprendimų turi būti užregistruotas paskolos protokole, kurį pasirašo visi komiteto nariai, nurodant kaip balsavo kiekvienas iš jų.

Paskolas teikiančių komitetų , valdybos ir tarybos kompetencija

Visi sprendimai dėl paskolų suteikimo priimami išimtinai tik tam įgaliotų organų jiems nustatytų limito ribose.

Sprendimas suteikti paskolą galioja apibrėžtą laiką (30 , 60, 90 dienų). Jeigu paskola nebuvo suteikta prieš suteikiant paskolą turi buti iš naujo patvirtintas. Paskolų suteikimo svarstymas ppaprastai pradedamas banko skyriaus ar filialo paskolų komitete.

Banko organai, įgalioti priimti sprendimus dėl paskolų suteikimo priima tik tuomet, kai teigiamą sprendimą dėl paskolos jau yra priėmę žemesnės kompetencijos organas.

Visos paskolų sutartyje priklausomai nuo to, kuris organas (valdyba ar taryba) priėmė galutinį sprendimą, banko vardu pasirašo filialo direktorius ar skyriaus vasldytojas.

Banko skyriaus ar filialo paskolų komitetas yra žemiausia grandis, priimant sprendimus dėl paskolų suteikimo. Jeigu šis komitetas priima sprendimą netekti paskolos.Toks sprendimas galutinis. Visais atvejais surašomas protokolas.

Banko paskolų komitetas priima sprendimą ppriima sprendimus dėl paskolų suteikimo, kiriuos viršija banko skyrius ar filialas paskolų komitetai nustatytus limitus ir kai šis komitetas yra priėmęs teigiamą sprendimą dėl šių paskolų. Kai paskolos charakteristikos viršija banko paskolų komitetui nustatytus limitus šį klausimą svarsto banko valdyba, o kada valdyba viršija savo limitetą, sprendimą priima taryba.

AKTYVŲ IR PASYVŲ VALDYMO KOMITATAS

Jie nera privalomi bankams.

Aktyvų ir pasyvų komitetas – bankų valdybos nutarimus sudarytas nestruktūrinis banko padalinys, vykdantis valdybos pavestas funkcijas susijusias su banko balanso struktūros optimizavimu.

Atsižvelgiant į pagrindinius nekreditavimų rizikų valdymą.

Komitetas siekia šių tikslų:

1. optimizuoti banko pelningumą bei balanso struktūrą. Atsižvelgiant į priimtiną rizikos lygį.

2. Išanalizuoti nekreditinių rizikų leistinas ribas ir nustatyti riziką ribojančius limitus.

KOMITETO UŽDAVINIAI

Nustatyti ir teikti banko valdybai tvirtinti banko aktyvų ir pasyvų valdymo politika bei jos pakeitimus.

Komiteto funkcijos:

1. Analizuoja banko balanso pokyčius bei prognozuoja jų kitimo tendencijas, vetina jų įtaka banko pelningumui, nustato atitinkamus limitus.

2. parengia ir teikia banko valdybai tvirtinti nekreditinių rizikų valdymo politikas.

3. organizuoja ir vykdo nekreditinių rizikų valdymo priežiūrą.

4. Svarsto banko veiklos ekonomines perspektyvas ir makroekonominės aplinkos įtaką bankui.

5. Teikia banko valdybai tvirtinti maksimalias palūkanų normmas už indėlius, minimalias paskolų normas, banko paslaugų įkainius.

KORESPONDENTINIAI BANKO RYŠIAI

Korespondentiniai santykiai tarp bankų – tai visos galimos bendradarbiavimas tarp 2 bankų formos, o korespondentinis bankas – tai bankas, kuris teikia tam tikras paslaugas ((operacijas kitam bankui). Tai paslaugos sdusijusios su lėšomis (sąskaitų aptarnavimas tiesioginės paskolos), garantijų suteikimas, tarpusavio prekkyba vertybiniais popieriais, valiuta, tarptautiniais atsikaitymais ir t.t.

Korespondentiniai ryšiai visada aktualūs tada, kai vienas bankas norėdamas pagerinti savo operacijas turi naudotis kito banko paslaugomis. Ar kitas bankas gali teikti paslaugas žymiai greičiau ir pigiau arba bankas negali realizuoti savo paslaugų.

Korespondentiniai ryšiai didžiausią reikšmę turi tarptautiniame lygmenyje, nes kito banko pritraukimas būtinas tada, kai reikia vykdyti opereacijas, kurios pereina nacionalines ribas.

Korespondentinių ryšių rizika įvertinama 3 aspektais:

1. šalies rizika

2. banko finansinio patikimumo rizika

3. operacijos rizika

korespondentinių sąskaitų yra 2 tipų:

1. LORO – tai sąskaita nagrinėjamame banko atidaryta kitam bankui (jūsų sąskaita mūsų banke)

2. NOSTRO – sąskaita, nagrinėjamo banko atidaryta kitam bankui (mūsų sąskaita jūsų banke)

LORO NOSTRO

Sąskaitos savininkas Bankas korespondentas Savininkas

Sąskaitos tvarkytojas Bankas Bankas korespondentas

Sąskaitos tipas Įsipareigojimas Turtas

Valiuta Vietinė valiuta Užsienio

Lietuvos bankai turi atsidarę nuo 30 iki 80 korespondentinių sąskaitų. Tačiau kiekvienas bankas kasdieniniame darbe naudoja tik 8-12, o didžioji apyvarta vyksta per 4-6 korespondentines sąskaitas. Turėti daug sąskaitų užsienio bankuose nėra sudėtinga, tačiau neefektyvu, nes kainuoja sąskaitų išlaikymas.

Korespondentiniai ryšiai dažniausiai naudojami šioms operacijoms atlikti:

 Mokėjimo pavedimai ir panašios operacijos.

 Mokėjimai pagal čekius.

 Garantijų suteikimas ir kt.

Banko likvidumas ir jo svarba

Banko likvidumas – tai sugebėjimas laiku ir su mažaiausiomis išlaidomis įvykdyti savo įsipareigojimus.

Banko likvidumas dar gali būti apibrėžtos kaip galimybė tam tikra banko aktyvą ppanaudoti kaip grynuosius pinigus, tuo pačiu išlaikant nominalę to aktyvo vertę ar su nedideliais praradimais.

Paprastai bankas laikomas visiškai likvidžiu, jei jo turimos likvidžios lėšos (iždo vertybiniai popieriai, pinigai ir lėšos Lietuvos banke ir kituose bankuose, iki 1 mėnesio0 leidžia pilnai padengti trumpalaikius įsipareigojimus (indėliai iki pareikalvimo ir t.t.). Bankams labai svarbus pakankamo likvidumo lygio palaikymas, kadangi likvidumo problemos pakerta indėlininkų ir kitų kreditorių pasitikėjimą ir gali tapti banko bankroto priežastimi.

Mokėjimą galima vertinti kaip ilgalaikį likvidumą.

Likvidumo rizika riboja Lietuvos bankas per atitinkamo likvidumo normatyvą. Be to likvidumo rizikai valdyti komerciniai bankai nusistato įvairius likvidumo rizikos limitus, kuriais dar labiau sugriežtina likvidumo rizikos valdymą.

Paskolų komitetas, jo funkcijos ir veiklos reglamentavimas

Sprendimus dėl paskolų suteikimo, bankuose priimama keliais lygiais:

V. pats žemiausias sprendimo dėl paskolos suteikimo lygis – skyriaus (filialo) paskolų komitetas;

VI. banko paskolų komitetas;

VII. valdybos sprendimas;

VIII. tarybos sprendimas.

Paskolų komitetai kelių dviejų lygių, Kai kurie bankai turi ir regioninius paskolų komitetus. Paskolų komitetų buvimą bankuose reglamentuoja komercinių bankų įstatymo 23 str. Komitetų kompetencija apibrėžiama nustatant įvairius limitus pagal paskolos:

g) sumą;

h) terminą;

i) klientą;

j) įkeičiamą turtą;

k) tikslą;

l) ir kita.

Banko paskolų komitetas yra nestruktūrinis banko padalinys tiesiogiai atskaitingas banko valdybos pirmininkui, steigiamas LT banko valdybos nustatyta tvarka.

Komitetas vykdydamas savo funkcijas siekia šių tikslų:

4. privalo užtikrinti efektyvų paskolų paraiškų nagrinėjimą;

5. užtikrinti paskolų teikimo procedūrų tobulinimą;

6. teisingai įvertinti paskolų kredito riziką.

Komiteto funkcijos:

10) Atlikti paskolos

analizės dokumentų įvertinimą ir priimti sprendimus remiantis banko kreditavimo politikos keliamais reikalavimais bei teikti pasiūlymus dėl paskolų suteikimo galimybių banko valdybai ar tarybai.

11) Nustatyti visas paskolos sąlygas ir užtikrinti, kad jos tiksliai būtų užrašytos paskolos protokole, nustatyta tvarka.

Paskolos suteikimo tvarka:

h) paskolos suma (kiek skolinama)

i) lėšų šaltinis

j) paskolos tikslas

k) palūkanų norma

l) paskolos sumos grąžinimo grafikas

m) paskolos sugrąžinimo užtikrinimo priemonė

n) kitos sąlygos kurias bankas laiko reikšmingomis.

12) Teikti pasiūlymus banko tarybai ir valdybai dėl skolinimo kriterijų tobulinimo, paskolų teikimo procedūrų ir paskolos sutarčių vykdymo kontrolės pagerinimo.

13) Išanalizuoti ar teisingai įvertintas paskolai užtikrinti įkeičiamas tturtas, išnagrinėti jo realizavimo galimybes paskolos negražinimo atveju, taip pat įvertinti garantiją, laidavimą, paskolos patikimumą ir apdraudimo pakankamumą.

14) Išanalizuoti išduotų paskolų negražinimo priežastis, bei teikti pasiūlymus banko valdybai dėl paskolų terminų pratesimo tikslingumo ar kitokių veiksnių užtikrinančių paskolos grąžinimą ar bankų nuostolių sumažinimą.

15) Nedelsiant informuoti banko tarybą ir valdybą apie nustatytus paskolų suteikimo procedūrų pažeidimus bei piktnaudžiavimus.

16) Analizuoti paskolų grupavimo rezultatus ir specialiųjų atidėjimų poreikių apskaičiavimo teisingumą, teikti išvadas ir rekomendacijas šiais klausimais banko valdybai.

17) Vertinti paskolų suteikimo procedūrų efektyvumą bei nustatyti limitą, tikslingumą iir pateikti pasiūlymus patobulinimams.

18) Peržiūrėti ar keisti komiteto jau suteiktų paskolų sąlygas.

2004 03 22

Bankai metinėje ataskaitoje gali skelbti ir papildomą informaciją jeigu jiems tai atrodys tikslinga. Bankai vykdydami komercinių bankų įstatymo 36 str. antrą dalį privalo viešai publikuoti ir iki kiekvienų mmetų gegužės 1 d. parengti ir išleisti atskirų leidinių visą metinę ataskaitą, kurią turi sudaryti balansinė ataskaita, pelno nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita, paaiškinamasis raštas bei nepriklausomų auditorių išvados. Banko finansinės ataskaitos turi būti per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos patvirtintos visuotiniame akcininkų susirinkime.

Bankų finansinių ataskaitų rengimo principai:

a. Veiklos tęstinumas. Ataskaitos turi būti rengiamos remiantis prielaida, kad bankas veiks ilgai ir nesiruošia likviduotis.

b. Ataskaitos pastovumas. Šis principas reikalingas užtikrinti, kad vieno laikotarpio duomenis galima būtų palyginti su kitų laikotarpių duomenimis, todėl apskaitos metodika turi nesikeisti pakankamai ilgą laiką.

c. Kaupimas. Bankai savo veiklos operacijas turi pripažinti tada kai jos įvyko ( ne pinigų gavimo ar išleidimo momentu) ir turi parodyti to laikotarpio finansinę ataskaitą.

Pateiktos informacijos kokybę charakterizuojantys pagrindiniai principai:

1. Suprantamumas. Viešai publikuojamos ataskaitos tturi būti suprantamos vartotojams turintiems pakankamą kiekį ekonomikos bei apskaitos žinių ir sugebantiems analizuoti pateiktą informaciją.

2. Svarbumas. Informacija yra svarbi jei ji padeda vartotojams įvertinti praeities, dabarties ir ateities įvykius, priimti ekonominius sprendimus, suprasti anksčiau priimtų sprendimų efektyvumą.

3. Patikimumas, tikrumas ir teisingumas.

4. Palyginamumas. Vartotojai turi turėti galimybę palyginti kelių laikotarpių finansines ataskaitas, kad galetų matyti, kokios yra tam tikrų rodiklių tendencijos.

Pagrindinės banko rizikos rūšys

Tarp banko pelningumo ir rizikingumo yra esminis prieštaringumas, tai kuo didesnė banko rizika, tuo didesnis turi būti numatomas banko pelnas. GGali būti išskiriamos šios pagrindinės banko rizikų rūšys:

 Kredito rizika. Ji atsiranda dėl banko skolininko nesugebėjimo laiku mokėti palūkanų ir gražinti pasiskolintą sumą. Kredito rizika – tai rizika susijusi su kitos sandorio šalies sugebėjimu įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus.

 Likvidumo rizika. Ji apibudina banko sugebėjimą turėti lėšų ir efektyviai kaštų atžvilgiu įvykdyti savo įsipareigojimus. Likvidumo šaka atsiranda dėl nenumatytos padidėjusios paskolų paklausos ir nenumatyto indėlių atsiėmimo.

 Kapitalo arba mokumo rizika. Ji apima galimybę, kad bankas gali nevykdyti savo įsipareigojimų ir asocijuojasi su aplinkybėmis, kurios lemia banko bankrotą.

 Užsienio valiutos rizika. Ji atsiranda dėl banko prekybos užsienio valiuta ir aktyvų bei pasyvų užsienio valiuta operacijų. Pasikeitus valiutos kursams banko pelningumo ir rizikos lygiai gali taip pat pasikeisti.

 Palūkanų normos rizika. Ji atsiranda dėl banko aktyvų ir pasyvų perkainojimo galimybių nesuderinamumo. Palūkanų normos rizika – tai palūkanų grynųjų pajamų arba palūkanų grynosios normos (maržos), ir banko akcinio kapitalo rinkos vertės svyravimai dėl palūkanų normos pokyčių.

 Operacinė, veiklos rizika. Ji atspindi banko grynųjų pajamų svyravimo priklausančius nuo banko sugebėjimo kontroliuoti savo išlaidas ir sukurti ne palūkanų pajamas. Greta banko balansinės veiklos rizikos egzistuoja ir banko užbalansinės veiklos rizika, tai būtų laidavimų ir garantijų teikimas, įsipareigojumai suteikti paskolas, įvairių išvestinių priemonių naudojimas ir pan.

Banko ataskaitos

Banko ataskaita – tai sudarytas ir pateiktas ppagal nustatytos tvarkos reikalavimus dokumentas, kuriame pateikta informacija apie banką.

Banko ataskaita pateikiama banko vadovybei, Lietuvos banko (dažniausiai bankoų priežiūros tarnybai), indėlių draudimo fondui, VMI, kitoms institucijoms.

Banko ataskaitos rengiamos įvairiu periodiškumu. Tai metų ataskaitos, ketvirčio ataskaitos, mėnesio, 10 dienų, kasdienės.

Iš banko ataskaitų galimę gauti informaciją apie banko pelningumą ir priimtą riziką, rodiklių dinamiką, įvertinti KB veiklos rezultatus. Palyginti banko rodiklius su kitais banko rodikliais.

KB Lietuvos banko nustatyta tvarka privalo viešai publikuoti metinį balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, pinigų srautų atsakaitą. Ir kt., kad visi pageidaujantys galėtų susipažinti su ataskaitomis.

Nuo 2002 bankai privalo skelbti ataskaitas kas ketvirtį.

1996 12 24 Lietuvos banko valdybos nutarimas, kuris vadinasi “Dėl banko publikuojamų metinių finansinių ataskaitų ir jo pakeitimai bei papildymai” patvirtino minėtas banko publikuojamų metinių finansinių ataskaitųformas (balansinė, pelno (nuostolio), pinigų srautų,nuosavybės pokyčių, paaiškinamasis raštas).

Duomenys išdėstyti panašia tvarka:

 Straipsnio pavadinimas

 Einamųjų ir praėjusių finansinių metų duomenys

Balansą sudaro aktyvai ir pasyvai.

Banko aktyvams (turtui) priskiriami:

1. pinigai ir lėšosCB – tai banke esantysbanknotai ir monetos ir kt mokėjimo priemonės, taurieji metalai. CB bankai laiko lėšas nacionaline valiuta pagal reguliavimo taisykles.

2. lėšos kituose bankuose – tai NOSTRO sąskaitos bankuose korespondentuose. Pagal tarpbankinio kredito sutartis suteiktos paskolos, įvairūs indėliai kituose bankuose.

3. Paskolos – svarbiausia banko aktyvo dalis. Ją sudaro suteiktieji kreditai, visų nuosavybės rūšių įmonių, organizacijoms, t.p. kkreditai fiziniams asmenims.

4. investicijos – jos parodo banko dalyvavimą kitų bankų, fiansinių institucijų, t.p. įvairių įmonių akciniame kapitale.

5. kitas turtas – pastatai, įrenginiai, transporto priemonės, kompiuterinė įranga.

Banko pasyvai (įsipareigojimai ir nuosavybė)

1. Įsipareigojimai CB – tai įvairūs trumpalaikiai ir ilgalaikiai KB įsiskolinimai šalies CB.

2. įsiskolinimai kitiems bankams – tai banko korespondento sąskaitos, tarptautinės paskolos gautos iš kitų bankų, terminuoti indėliai, indėliai iki pareikalavimo gauti iš finansinių institucijų.

3. Indėliai – tai svasrbiausia ir pagrindinė banko pasyvų dalis, sudaryta iš klientų lėšų. Tai einamosios sąskaitos, terminuotieji indėliai iš juridinių ir fizinių asmenų, rezidentų ir nerezidentų.

4. kiti įsipareigojimai – banko obligacijos (banko išleistos) ir kiti įsipareigojimai pinigų ir kapitalo rinkose, apmokėtos bet neįregistruotas akcinis kapitals.

5. Akcininkų nuosavybė arba banko kapitals ir rezervai.

Atskiroje lentelėje pateikiami nebalansiniai straipsniai – suteiktos operacijos ir laidavimai, valiutos pirkimo srityse,.

Pelno (nuostolio) ataskaita

Pagrindiniai straipsniai yra grynosios palūkanų pajamų padarius atidėjimus, grynosios paslaugų ir komisinės pajamos, pajamos už nuosavybės vertybinius popierius (akcijas).

Pelnas (nuostolis) iš operacijų užsienio valiuta ir vertybniais popieriais, kitos banko pajamos, operacinės išlaidos, nusidėvėjimas ir amortizacija ir kt.

Išskaičiavus mokesčius, pateikiams grynasis pelnas (nuostolis) bei grynasis pelnas tenkantis 1 akcijai (Lt).

Paaiškinamajame rašte aprašomi apskaitos principai, pateikiama papildoma informacija, detalizuojanti tam tikrus fianasinės ataskaitos straipsnius bei metinę ataskaitą.