CENTRINIO BANKO VAIDMUO ŠALIES EKONOMIKOJE

Senovėje auksakaliams žmonės dažnai atnešdavo saugoti savo auksą. Su laiku auksakaliai pas-tebėjo, kad atnešama daugiau nei atsiimama. Todėl auksakaliams kilo mintis skolinti tą aukso likutį tiems, kam jo tuo metu reikia. Laikui bėgant toks aukso skolinimas kai kuriems auksakaliams tapo vieninteliu verslu. Jie apsiimdavo saugoti auksą už tam tikrą mokestį, o skolindavo jau už didesnį mo-kestį. Viduramžiais pirkliai turėjo kliautis tik auksakalių bei paskolos ėmėjų sąžiningumu. Nuo tada, galime sakyti, prasidėjo bankininkystė.

Bankų steigimas Lietuvoje taip pat turi seną istoriją. Carinės RRusijos valdžia ilgai neleido turėti savo kredito įstaigų arba labai varžė jų darbą, įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime, pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. 1919 m. – 1920 m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai, keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito draugijų. Dar prieš tai, 1918 m., Martynas Yčas, AAdomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, kiek vėliau persikėlė į Kauną. Šis bankas nemažai pasidarbavo, nors ir ne visuomet sėkmingai Lietuvos pramonės ir prekybos uugdymui.

Antrasis buvo ūkio bankas. Tai pirmasis lietuviškas bankas, veikęs pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus.

Taigi iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši. Įvedus 1922 m.pabaigoje nacionalinę valiutą litą, Lietuvos kredito įstaigoms teko persitvarkyti ir prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų.

1921 m.pagerėjus šalies politinei padėčiai ir ekonominėms sąlygoms buvo susirūpinta organi-zuoti savąjį emisijos banką ir savąją pinigų sistemą.

Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m.spalio mėn 2 d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m.rugpjūčio 09 d.Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė “Piniginio vieneto įstatymą”, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, t.y.pinigų sistema, paremta auksu.Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Litą sudaro 100 ccentų. Po kelių dienų, 1922 m. rugpjūčio 11 d. buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui iš-leisti laikinieji banknotai – litai. Tais pačiais metais rugsėjo mėn. įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietu-vos banko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo išrinkta banko valdyba ir kiti valdymo bei kontrolės organai. Visos visuomenės neišpirktos akcijos atiteko Lietuvos iždui. 1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V.Jurgutį, ir tada Lietuvos bankas su 5 tarnautojais pradėjo savo veiklą.

Lietuvos banko pagrindinis kkapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 litų kiekviena. Banko akcininkais galėjo būti valstybė, bendrovės, draugijos ir atskiri asme-nys. Lietuvos banko pagrindinis uždavinys buvo įvesti ir išlaikyti stabilų litą, reguliuoti pinigų apyvartą, įgyvendinti pastovią pinigų sistemą, skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą. Lietu-vos bankas savo įstatymais nuostatais ir statuto dėsniais galėjo atlikinėti visas banko operacijas, išsky-rus hipotekos paskolų darymą ir dalyvavimą verslo įmonėse.

Lietuvos banko organizacijos forma – akcinė bendrovė su vardinėmis akcijomis ir preferemi-nėmis teisėmis akcininkų naudai. Nors Lietuvos Bankas buvo privatus akcinis bankas, bet kadangi valstybė turėjo pirkusi daugumą akcijų, tai akcininkų susirinkimuose faktiškai viską nulemdavo finan-sų ministras.

Lietuvos banko įstatymas ir statutas leido jam daryti įvairias bankines operacijas, o kita ver-tus,- įpareigojo jį rūpintis visuomenės bei valstybės finansiniais reikalais. Taigi Lietuvos bankas buvo padarytas ne paprasta verslo įmone, suinteresuota vien tik didesniais komerciniais tikslais – didesniu pelnu, bet visuomenine įstaiga, kurios veikimas pelno sumetimais tik tiek tegali būti pagrįstas, kiek tai yra reikalinga banko egzistencijai ir visuomenės pasitikėjimui juo palaikyti. Kasmetinė Lietuvos banko apyvarta svyravo nuo 3 iki 6,5 mlrd. litų, grynasis pelnas sudarė 0,7 – 2,8 mln. litų, dividendai nuo 5 iki 12 proc. Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių llaikotarpių ypač 1931 m. prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo pri-versti sustabdyto mokėjimus. Tačiau banko vadovų sumanumo, tarnautojų kruopštaus darbo dėka Lie-tuvos bankas pasižymėjo dideliu atsparumu ir kredito stiprumu. Taigi Lietuvos piniginis vienetas – li-

tas buvo viena pastoviausių ir tvirčiausių valiutų pasaulyje.

Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų visų bankų, tame tarpe ir Lietuvos banko veikla buvo nutraukta. Visa pramonė ir bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į TSRS valstybinio banko Lietuvos respubli-kinę kontorą su skyriais apskrityse. Lietuvos bankininkystės sistema negalėjo toliau pilnavertiškai funkcionuoti.

Devintajame dešimtmetyje, prasidėjus (“perestroikos”) procesams, susidarė prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. 1988 m.pavasarį pradėjus sklandyti nacionalinio atlyginimo idėjoms, buvo studijuojama finansų sistema ir siekiama apibendrinti savarankiškas pinigų sistemos funkcionavimo Lietuvoje patirtį. 1988-1989 m.atskira ekonomistų grupė parengė Lietuvos banko at-kūrimo savarankiškas pinigų ir bankų sistemos koncepcijas, Lietuvos banko įstatymą.

1990 m.priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas “Dėl Lietuvos banko steigi-mo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m. kovo 01 d.įsteigiamas Lietuvos Bankas. Lietuvos valstybė ir Lietu-vos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo – valstybė. Kitaip valstybė gali būti satelitinė, negalinti įgyvendinti nepriklausomos ekonominės ppolitikos.

1992 m.įvedus Lietuvos Respublikoje talonus – laikinuosius pinigus ir pradėjus įgyvendinti sa-varankišką monetarinę politiką, Lietuvos banko veikla ir funkcijos ėmė atitikti klasikinį centrinio banko modulį. Atkurtas Lietuvos bankas buvo kuriamas orientuojantis į vakarietiško centrinio banko modulį, išlaikant geriausias Lietuvos banko tradicijas.

1922 . Lietuvos banko veikla jau buvo susijusi su daugiau kaip 30-ties šalių centriniais ir ko-mercinais bankais. Lietuva tapo Tarptautinio valiutos fondo nare. Lietuvai iškovojus tarptautinį pripa-žinimą, buvo grąžintos aukso atsargos arba kompensuotos pinigais.

Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginti neseniai. Dabar Lietu-vos Respublikos veikia klasikinė dviejų pakopų bankų sistema. Ją sudaro centrinis Lietuvos bankas ir komerciniai bei Lietuvos vystymo bankas.

Taigi pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turintis savo ants-paudą ir statutą, ir tai yra Respublikos Centrinis bankas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui.

Šiandien bet kurioje šalyje yra Centrinis bankas. Pagrindiniai Lietuvos Banko uždaviniai yra šie:

– parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų

ir valiutinių santykių srityje;

– reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;

– vykdyti pinigų ir emisijos politiką;

– nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Taigi kaip matome Lietuvos Bankas privalo užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu žymiai kilti

nedarbo lygiui.

Lietuvos Bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:

– leidžia į apyvartą Respublikos pinigus;

– organizuoja nacionalinės valiutos piniginių ženklų

gaminimą, transportavimą ir saugojimą;

– nustato piniginių ženklų kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir mokumo požymius;

– informuoja visuomenę apie išleidžiamus ir išimamus iš apyvartos piniginius ženklus;

– sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato piniginių ženklų ekspertizės tvarką;

– nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;

– saugo Lietuvos Respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas bei užsienio valiutos

valstybinius rezervus;

– nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas;

– organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;

– kartu su Finansų ministerija organizuoja karinį valstybės biudžeto vykdymą;

– nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymų ir kreditavimo operacijų tvarką;

– reguliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą;

– kartu ssu Finansų ministerija organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų

vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą, palūkanų už jas išmokėjimą;

– atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose

bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose;

– duoda leidimus steigti kredito įstaigos bei atšaukia juos Lietuvos banko įstatymo numaty-

tais atvejais;

– duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsieniu bankus arba jų skyrius, filialus bei atsto-

vybes;

– teikia ir ima paskolas;

– leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius

bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;

– konsultuoja šalies Vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito bei pinigų kklausimais;

– negali būti šalies komercinių bankų pajininku arba akcininku;

– sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų veiklos Lietuvoje būklę.

Kaip matome pagrindinė mintis apie Centrinį Lietuvos banką, tai jo funkcija kontroliuoti ir re-

guliuoti pinigų pasiūlą šalyje. Šiuo tikslu jis naudoja tris ppagrindines priemones: rezervų reglamenta-vimą, atviros rinkos operacijas ir bazinę palūkanų ( diskonto) normą.

Rezervų norma yra privaloma čekinių depozitų sumos dalis, kurią bankai turi laikyti atsargoje. Privalomas rezervas yra ir terminuotiems indėliams; jis nustatomas atskirai ir yra daug mažesnis. Re-zervų normą komerciniams bankams nustato Centrinis bankas kaip procentinį dydį. Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo seifuose. Žinome, kad būtų saugiau, bankai atideda ir visąlaik turi tam tikrą indėlių dalį. Šios lėšos žinome, kad vadinamos banko rezervu. Taigi pavyzdžiui esant rezervo normai 15 proc. milijoną`litų indėliuose laikantis ban-kas privalo rezerve laikyti 150 000 litų. Likusius 850 000 litų bankas gali skolinti. Centriniam bankui nesunku apskaičiuoti, kiek padidės pinigų pasiūla, jei jis pakeis privalomo rezervo normą. Jei kkiekvie-nas litas grynais pinigais, padėtas į banko einamąją sąskaitą, sukelia ½ litų prieaugį čekiniuose depozi-tuose, (R – koeficientas, pagal kurį pradinis įrašas perrašomas į kitą įrašą) tai privalomo rezervo normą sumažinęs nuo 20 iki 15 % , Centrinis bankas vietoje 5 litų susilauks 6,67 litų prieaugio pinigų pasiūloje kiekvienam naujam litui (1/0.2 = 5; 1/0.15 = 6.67). Kitaip tariant, pinigų pasiūla padidės maždaug trečdaliu. Jei Centrinis bankas padidina privalomojo rezervo normą, bankuose sumažėja sko-lintinų pinigų dalis. Privalomojo rezervo normą sumažinus, bbankai gali skolinti didesnę laikomų indėlių dalį, o tai žinoma didina pinigų pasiūlą. Nepamirškime, kad pasikeitus privalomųjų rezervų

normai, kinta ir pinigų multiplikatoriaus reikšmė.

Terminas “atvirosios rinkos operacijos” reiškia, kad Centrinis bankas vykdo vyriausybės vals-tybinių popierių emisiją ir supirkimą. Kai Centrinis bankas nori padidinti pinigų masę apyvartoje, jis perka vyriausybės valstybinius popierius.

Atvirosios rinkos operacijų turinys toks. Tarkime, kad Centrinis bankas padaro išvadą, kad pi-nigų pasiūla per maža, ji ima trukdyti didinti gamybą. Jis nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Tuo tikslu Centrinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybės vertybinius popierius bendrai 10 mln.litų sumai. Tiek išauga bankų rezervai; prasidės kartoninis depozitinių sąskaitų sumų augimas. Jei rezervo vienas litas padidina pinigų pasiūlą 2.5 Lt, tai reiškia, kad pinigų pasiūla padidės 25 mln.Lt.

Kai ši operacija atliekama tarp Centrinio banko ir komercinių bankų, grynųjų pinigų čia iš vis nenaudojama: Centrinis bankas tiesiog įrašo savo knygose, fiksuodamas, kad obligacijas pardavęs ko-mercinis bankas dabar padidino savo rezervą, privalomai laikomą Centriniame banke, ir todėl gali ati-tinkamai ir keleriopai išplėsti paskolines operacijas.

To paties efekto – pinigų pasiūlas padidėjimo susilauks ekonomika ir tuo atveju, kai šalies vy-riausybė savo didesnėms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius (paprastai trumpalaikius – nuo 3 mėnesių iki metų) Centriniams bankui, kkuris “pirks” juos tuo būdu, kad atitinkamai sumai atidarys vyriausybei depozitinę sąskaitą. Atvirosios rinkos komitetui parduodant vyriausybės vertybinius popierius, pinigai iš ekonomikos yra išimami. Bankų rezervai sumažėja, nes, pirkdami vertybinius popierius, žmonės pasinaudojo bankuose laiko-mais savo pinigais. Sumažėjus rezervams, sumąžta ir bankų galimybės skolinti pinigus, dėl to krinta pinigų pasiūla.

Kaip ir verslai, kurie pritrūkę pinigų, kreipiasi į savo banką, taip ir pinigų pritrūkę bankai krei-piasi į savo Centrinį banką. Kaip ir kiti skolininkai, taip ir jie moka palūkanas Centriniam bankui. Bankų ir kitų finansų institucijų už paskolas mokamos palūkanos yra vadinamos bazine palūkanų norma, arba diskonto norma.

Apibrėžiant ją kiekybiškai bei keičiant jos dydį siekiama reguliuoti pinigų pasiūlą – diskonto normą keliant, Centrinio banko paskolos gavimo sąlygas, taigi ir komercinio banko kreditinių galimy-bių išplėtimas – suvaržomi, ją sumažinant – skatinami. Tiesa, kiekybiniu požiūriu Centrinio banko

paskolos daro įtaką komercinių bankų rezervams labai nedaug, nes kas tesudaro apie 1 % viso skoli-

namojo kapitalo. Tačiau Centrinio banko kreditinė politika svarbi kitu atžvilgiu – į jo numatomą ir kas savaitę koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio “bosai”, kaip į vieną iš vyriausybės ūkinių ketinimų rodiklių.

Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančioms pinigų pasiūlos – paklausos sąly-goms yra nemažas. Pažymėkime, kad taip yra, jjei vyriausybė vykdo aktyvią diskonto normos politiką (o taip ji elgiasi dažnai siekdama pritraukti užsienio finansus į savo rinką), nes aukštesnė diskonto norma automatiškai suteikia palankesnes sąlygas pinigų bei užsienio valiutos indėlininkams – tos ša-lies vertybinių popierių pirkėjoms. Esant ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi – Centrinis bankas tiesiog keičia ją taip, kad ji atitiktų rinkoje susiklosčiusią palūkanų normą.

Centrinis bankas gali dviem būdais reguliuoti kiekį, kurį skolina komerciniams bankams:

– jis gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tai mažiau komerciniai ban-

kai skolinasi iš Centrinio banko;

– jis gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti bankams. Paskola yra laikina priemonė bankams,

kurie siekia padidinti savo rezervus iki reikalingos normos, jei jų rezervai išsenka dėl netikėto indėlių atsiėmimo ar kitų nenumatytų aplinkybių. Paprastai reikalaujama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.

Monetarinė politika – Centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius.

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formu-luoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies Centrinis bankas.

Monetarinė politika mažiausiai esti paveiki esant ekstremalioms verslo ciklo fazėms. Plėtros fazėje, kai tiek pirkėjai, tiek pardavėjai yra kupini optimizmo ir nekreipia dėmesio į kylančias kainas, Centrinis

Lietuvos bankas gali sumažinti vartojimą (ir kainas), didindamas palūkanų normas. Tačiau optimistinės prognozės gali priversti daugelį įmonių skolintis net ir palūkanoms padidėjus. Mat firmos tikisi, kad kylančios kainos ir paklausa su kaupu grąžins padidėjusius paskolų kaštus. Šitaip vyriausy-bės inspiruotas kaštų padidėjimas gali dar labiau paspartinti kainų kilimą ir infliaciją.

Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechaniz-mu. Ši pusiausvyra susiklosto tokiame taške, kuris reiškia atitinkamą palūkanų normą. Kaip matome reguliuodamas pinigų pasiūlą, Centrinis bankas veikia palūkanų normą, leisdamas veikti rrinkos jė-goms. Netaikyti postūmio “perdavimo mechanizmas” yra toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas pa-lūkanų normos kitimas, šis keičia investicijų apimtį (kylant palūkanų normai, investicijų mažėja ir atvirkščiai), o investicijų apimties poslinkiai keičia visuminės paklausos dydį, kas sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą arba blogai apskaičiavus, kainų kilimą.

Reguliuojama pinigų pasiūla ir palūkanų norma

Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Nenuostabu, kad tebevyksta ginčai – kurio tikslo Centrinis bankas turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanų nnormą.

Paskutiniais dešimtmečiais pinigų apyvartos greičio pokyčiai apsunkino Centrinio banko užda-vinius. Nestabilus pinigų greitis reiškia, jog kai Centrinis bankas keičia savo monetarinę politiką, jis mažiau begali numatyti jos poveikį visuminei paklausai.

Kiekvienas apdairus vairuotojas, vairuodamas automobilį, nuolatos stebi kelią. Labai panašiai veikia iir kiekvienos šalies Centrinis bankas, taigi ir Lietuvos bankas. Žodžiu, tai bankininkų bankas, kuriame kiti bankai laiko savo privalomus rezervus. Be to jis kartu su šalies Finansų ministerija per kredito įstaigas organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų mokėjimą už jas. Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą val-do Lietuvos bankas, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir statutą. Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirs-tymą reglamentuoja banko statutas.

Centrinis Lietuvos bankas nėra bankas įprastine reikšme – tai finansinė institucija, kurios svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o ttikslas – užtikrinti kelią didelio masto bankų bankrotams, t.y. finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams (kreditoriams) kritimui atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Centrinis ban-kas veikia ir kaip vyriausybės patarėjas, ypač tarptautinių finansų klausimais.

Bet koks klaidingas Centrinio banko sprendimas reiškia sunkius padarinius ekonomikai. Jeigu Centrinis bankas leidžia ekonomikai pernelyg greitai plėtotis, laikydamas per daug pinigų cirkulia-cijoje, gali kilti infliacija. Jeigu Lietuvos Centrinis bankas slopina ekonomiką, išimdamas per daug pinigų iš apyvartos, gali prasidėti ekonomikos nuosmukis su bedarbyste bei produkcijos gamybos mmažėjimu.

Centrinis bankas yra kažkas daug daugiau nei nacionalinė taupyklė, kiekvienas šalies ekono-miką aprūpinanti pinigais. Jis ne tik vykdo šalies pinigų politiką, bet ir tarnauja kaip “sargybinis šuo”, prižiūrintis visą bankų sistemą; kai šalies ekonomikai reikia stabilizuojančios įtakos, jis dažniausiai veikia nepaisydamas vyriausybės.

Kadangi didžiausia pinigų dalis yra tik taupomieji indėliai arba atsiskaitomosios sąskaitos vie-tiniuose bankuose, tad Centrinis Lietuvos bankas turi kur kas veiksmingesnį būdą valdyti ekonomiką – tai banko paskolų ir banko indėlių didinimas arba mažinimas. Kai bankai turi pinigų skolinti savo klientams, ekonomika kyla. O kai jie yra priversti riboti paskolų išdavimą – lėtėja.

Kitas būdas kontroliuoti pinigų kiekiui yra palūkanų normos didinimas ar mažinimas. Centrinis bankas, nusprendęs, kad ekonomika auga per lėtai arba visai neauga, gali sumažinti palūka-nų normą, kurią jis ima už paskolas šalies bankams. Kai bankai pinigus iš Lietuvos banko gauna pigiau, jie verslininkams ir vartotojams gali skolinti už žemesnes palūkanas, kartu suteikdami svarbų

stimulą ekonomikos augimui. Analogiškai, jeigu ekonomikoje pasirodo per greito augimo požymių, Centrinis bankas gali padidinti palūkanų normą savo paskoloms bankams, kartu stabdydamas ekono-mikos augimą.

Lietuvos Centrinis bankas nors ir lėtai, ir darydamas daug klaidų (dėl pasitaikančios nekompe-tencijos, korupcijos, biurokratizmo) vis dėl to juda į priekį. Reikia tikėtis, kak Centrinis bankas, įjungdamas ir kitus šalies bankus aateityje sudarys pilnavertę šalies bankų sistemą, pajėgią konkuruoti ir su Vakarų bankais. Dabar susiklosčius naujai situacijai kapitalų ir pinigų rinkose, stiprėjant konkurencijai ypač aktualios tampa banko sistemos patikimumo, stabilumo ir saugumo problemos, kurias būtina artimiausiu metu išspręsti, priimant naujus įstatyminius bei normatyvinius aktus. Tai leistų užtikrinti senas banko tradicijas ir išsaugotų gero bei patikimo Lietuvos banko vardą.