Darbo rinkos problemos Lietuvoje

Darbo rinkos problemos Lietuvoje

Ivadas

Tarp daugelio ekonominiu problemu reikšminga vieta užima nedarbas. Darbas

yra ne vien žmogaus pajamu, bet ir socialines padeties, pilnavertiškumo

pagrindas. Ekonomikos požiuriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas,

gaminant norimas prekes bei paslaugas. Del to tiek atskiras asmuo, tiek

visuomene gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir

nori, dirba.

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonomines politikos tikslas.

Tikroveje rinkos ukis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis

neaprupina visus norincius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarba tenka

kalbeti kaip apie ssvarbia ekonomine problema ir vyriausybes politika,

siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas

pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritma, didindamas

psichologine itampa ir nepasitikejima ateitimi, daugeliui gyventoju labai

apsunkina kasdienini gyvenima, mažina ju socialini ir ekonomini aktyvuma, o

neretai lemia ir socialine atskirti, kuri yra nesuderinama su žmogaus

socialine raida.

Kokios ekonomines jegos veda prie bedarbystes, kai daugelio žmoniu

poreikiai nepatenkinami, nereti šeimu skurdo atvejai. Nedarbas veikia

ivairius psichines sveikatos aspektus: mažina savigarba, didina nevilti ir

panašiai. Tad silpneja nedirbancio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo

motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis uužsitesia, žmogui gresia ilgalaikis

nedarbas.

Turinys

1 Ivadas 2

2 Turinys 3

3 Bedarbiu apskaita: 4

3.1 Darbo biržose 4

3.2 Statistikos departamente 4

4 Nedarbas skirstymas i: 5

4.1 Laikinasis 5

4.2 Strukturinis 5

4.3 Ciklinis 6

5 Nedarbo pasekmes ir kaštai: 6

5.1 Mikroekonominis nedarbas 6

5.2 Makroekonominis nedarbas 6

5.3 Savanoriškas nedarbas 7

6 Poveikiai bedarbiu šeimoms 7

7 Ilgalaikis nedarbas: 8

7.1 Objektyvios priežastys 8

7.2 Subjektyvios priežastys 8

7.3 Lentele 8

8 Bedarbiai pagal išsilavinima 9

8.1 Lentele: 10

9 Nedarbo situacija Lietuvoje 10

9.1 Lentele: 10

10 Ilgalaikio nedarbo padariniai 10

11 Apibendrinimas 11

12 Literatura 12

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbiu skaicius

nustatomas dviem budais: bedarbiu apskaita teritorinese darbo biržose ir

Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todel išskiriamas

nedarbas bei nedarbas pagal tyrimu duomenis.

Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotu

bedarbiu skaiciu ir darbo jegos santyki. Bedarbio savoka yra apibrežta

Bedarbiu remimo istatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus

darbingi asmenys, nesimokantys dieninese istaigose, užsiregistrave

gyvenamosios vietoves valstybineje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir

pasirenge profesiniam mokymuisi.“

Darbo biržos, isikurusios nuo 1991 m., pradejo registruoti bedarbius.

Daugiausia ju buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mmen. – po 237

tukst. Bedarbiu registruotu darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m.

pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo men.

Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi i

Valstybine darbo birža. Taciau nemažai bedarbiu darbo ieško ir kitais

budais: privaciose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir interneta,

per giminaicius, pažystamus bei darbdavius.

Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto

ji sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali buti ir padidintas, kai dalis

respondentu tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka ttikroves:

jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitu lengvatu.

Dirbanciu gyventoju skaicius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: imoniu

pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotoju skaiciu imonese) ir

gyventoju užimtumo tyrimu rezultatais ( apklausiant 15 metu amžiaus ir

vyresnius gyventojus pagal specialiai parengta klausimyna). Lietuvoje

užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metu. Juos atlieka Statistikos

departamentas. Iki 2000 m. gyventoju užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14

metu amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos

reikalavimu, apklausiami 15 metu amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie

atrenkami iš gyventoju registro paprastosios atsitiktines imties metodu.

Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namu ukiu. Kiekvieno tyrimo metu keiciama

30% namu ukiu. Taigi atrinktas namu ukis apklausiamas tris kartus.

Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenu

perskaiciavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventoju užimtumo tyrimo

klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimu.

Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai

apibrežiami pagal Tarptautines darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas.

”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metu amžiaus ir vyresni), kurie

tiriamaja savaite neturejo mokamo darbo ar pajamas duodancio užsiemimo, ji

surade galejo artimiausiu metu pradeti dirbti, ivairiais budais aktyviai

ieškojo darbo: kreipesi i valstybine ar privacia darbo birža, darbdavius,

pažystamus, gimines, žiniasklaida, laike testus del priemimo i darba,

ieškojo žemes, patalpu ar irengimu, leidimu, licenziju ar finansiniu

ištekliu savo verslui pletoti.“ Bedarbiu grupei pagal TDO priskiriami ir

neaktyvus gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir

ivairiais budais aktyviai ieško darbo.

Taigi du bedarbiu sskaiciaus ir nedarbo lygio ivertinimo budai remiasi

skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos

ivertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorines darbo biržos bei

Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbiu skaiciaus

duomenu skirtumus. Taciau abu nedarbo situacijos ivertinimo budai,

naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibudinti bedarbystes

situacija šalyje.

Nedarbas gali buti laikinasis, strukturinis ir ciklinis, arba nepakankamos

paklausos.

Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos

procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jegos

apyvartai, kai

žmones keicia darbus ir išeina ar grižta i darba, šis nedarbas dažnai

vadinamas apyvartiniu. Del to, kad konkretus del kuriu nors priežasciu like

be darbo žmones pakeicia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka,

nors yra gana dinamiškas.

Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir

pageidautinas, kadangi daugelis žmoniu susiranda geriau apmokama, labiau

kvalifikuota ir produktyvesni darba. Del to dideja žmoniu pajamos,

racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis

nacionalinis produktas.

Strukturinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktura neatitinka

darbo pasiulos.

Strukturini nedarba sukelia ir anksciau nagrineti rinkos mechanizmo

veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokescio istatymu taikymas;

profsajungu reikalavimu stabiliu darbo užmokesciu, mažinanciu atliginimu

diferenciacija; skatinancio darbo užmokescio sistemu ivedimas. Tokios

priemones pažeidžia rinkos desniu veikima darbo rinkoje, ir del to dalis

darbuotoju netenka darbo, nes istatymuose nustatytas darbo užmokescio

minimumas yra per didelis siulomoms darbo funkcijoms apmoketi. Kitaip

tariant, nesutampa laisvu darbo vietu reikalavimai žinioms iir bedarbiu

turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jegos strukturos neatitikimas

teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventoju

gyvenamaja vieta.

Kadangi strukturini nedarba lemia žiniu ar gyvenamosios vietos, ar abieju

kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampanciu nedarbu.

Laikinaji nedarba atskirti nuo strukturinio nelabai paprasta. Esminis

skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turi darbo

igudžiu, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ strukturiniai “ bedarbiai

negali iš karto gauti darba, nes jiems reikia arba keisti profesija, arba

papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamaja vieta. Be to,

laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o strukturinis – ilgesnes

trukmes.

Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos

nuosmukiui, kuri sukelia bendruju išlaidu nepakankamumas.Jie tiesiogiai

susijes su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažeja, kai ekonominis

aktyvumas išauga.

Nors atskirose šalyse kai kurios nedarba sukeliancios priežastys gali

skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra

laikinasis ir strukturinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš

nuosmukio stadijos perejus i kitus ciklo etapus, ypac i pakilimo stadija,

gali išnykti.

Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siauraja ir placiaja

prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju –

makroekonominiai nuostoliai.

Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui,

praradusiam darba. Pirmiausiai darbo netekes žmogus praranda visas arba

dali pajamu, medicinini draudima ir kt. Išsivysciusiose šalyse bedarbio

padetis dar lyg ir pakenciama, bet menkiau išsivysciusiose šalyse padetis

žymiai dramatiškesne. Taciau visose šalyse bedarbio pašalpu

mokejimas yra

griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas prarades darba, gali ja gauti.

Pašalpos dydis sudaro tik dali užmokescio, kuri gaudavo darbuotojas

paskutineje darbovieteje. Jos dydis ir mokejimo trukme gali priklausyti nuo

šeimynines dalies, amžiaus ir kitu veiksniu. Mokslininku nuomone, negalima

moketi per dideliu pašalpu, nes tai stabdo darbo paieškas. Butinas

kompromisas tarp žmoniu skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo

atveju. Valstybes istatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina

ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem

ne mažesni kaip 24 men. Socialinio draudimo staža per trejeta pastaruju

metu. Pašalpos dydis negali buti mmažesnis už vyriausybes patvirtintas

remiamas pajamas ir neturi viršyti dvieju minimaliu gyvenimo lygiu.

Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 men. Per 12 menesiu laikotarpi, o

priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokejimas pratesiamas dar du

menesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienu viešuosius

darbus arba remiamus darbus, baigus profesini mokyma.

Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai placia prasme, kuriuos

patiria visa šalies ekonomika.

Šiuo atveju nedarba galima traktuoti kaip viena svarbiausiu neefektyvaus

darbo jegos ir kitu gamybos ištekliu panaudojimo priežasciu. Kaip bendrasis

nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis naturaluji nedarbo lygi, šalyje

nepagaminamas potencialusis nacionalinis pproduktas. Jei ekonomika nepajegia

patenkinti visu norinciu ir galinciu dirbti, nepasiekiama potenciali prekiu

ir paslaugu gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judeti

potencialiu gamybiniu kreive.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominiu sunkumu, bet ir psichologiniu –

nepasitikejima ateitimi, savo sugebejimais, nevisavertiškumo jausma ir kt.

Kai kurie ekonomistai mmano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas,

kadangi laisvalaikis irgi naudingas.

Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmones nesutinka dirbti už esama

pusiausvyros darbo užmokesti. Tokia situacija atitinka naturaluji nedarbo

lygi. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmones mano, kad laisvalaikis yra

didesne vertybe negu darbo pajamos.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominiu sunkumu, bet ir psichologiniu –

nepasitikejima ateitimi, savo sugebejimais, nevisavertiškumo jausma ir kt.

Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunu bedarbiu tyrimo duomenimis, beveik kas

antras respondentas pažymejo neigiama nedarbo itaka gyvenimo lygiui,

tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti

šeima ar tureti vaiku ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesne mineto

tyrimo rezultatu analize parode, kad šalia materialiuju padariniu

išsiskiria dvi pagrindines socialiniu psichologiniu padariniu grupes:

pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonemis

(šeima, tevais, draugais), antroji – tai visu visuomeninio gyvenimo sriciu

(mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo del šeimos kurimo ir ppan.)

pokyciai. Visa tai tiesiogiai veikia socialines atskirties atsiradima, t.y.

riboja žmogaus socialine raida.

Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti,

taciau neturi darbo, bet ir ju šeimas. Ivairiose šeimose skirtingai

patiria nedarba. Galima išskirti tokias grupes:

1. Šeimos, kuriu vienas iš nariu (ar daugiau – 2001 metu ilgalaikiu

bedarbiu tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentu nurode, kad ju

sutuoktinis irgi neturi darbo) buvo atleistas iš darbo ir tam tikra laika

negalejo isidarbinti. Tai yra gausiausia šeimu grupe.

2. Šeimos, kuriu vienas ar daugiau nariu priversti dirbti ssutrumpinta

darbo laika, dirba pagal terminuota sutarti arba laikinus sezoninius darbus

ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metu rugseji Lietuvoje, remiantis

2500 didesniu imoniu informacija, 23 tukst. darbuotoju priverstinai

atostogavo, o 22,7 tukst. – dirbo pagal sutrumpinta darbo laiko grafika.

Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tukst.

neoficialiai dirbanciu žmoniu.

3. Šeimos, kuriose yra abiturientu ar profesiniu istaigu absolventu,

kurie baige negalejo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis,

2000 metu pabaigoje užregistruota 226 tukst. bedarbiu, iš ju 57 tukst. – 16-

24 metu jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudetinga tuo, kad

dideja ne tik bendras nedirbancio jaunimo skaicius, bet nuolat daugeja

jaunu asmenu, neturincio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje

Lietuvoje 44 proc. Jaunu bedarbiu neturejo profesinio pasirengimo.

4. Šeimos, kuriu vienas ar daugiau nariu gavo pranešimus apie atleidima

iš darbo. Ispejimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmoniu

psichika ir dažnai neigiamai – sveikatos bukle.

Ilgejant nedarbo trukmei ir blogejant materialiajai šeimos padeciai

deformuojasi ir šeimos socialine funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos

uždaruma, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo)

problemas, todel dideja visuomenine šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas

neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir ju pasauležiuros

formavimasi. Jis neskatina visokeriopos vaiku raidos, nepletoja jo aktyvios

socialines pozicijos ir tobulejimo poreikiu.

Taciau ypac neigiama poveiki žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas,

kai gali pasikeisti net esmines gyvenimo nuostatos. IIlgalaike bedarbyste –

viena skaudžiausiu problemu tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu

bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 menesiu.

Ilgalaikio nedarbo didejima lemia ivairios priežastys, kurias galima

suskirstyti i dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias.

· Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padeties šalies ukyje, darbo

rinkoje, nuo užimtumo ir socialines apsaugos politikos, nuo darbo santykiu

imonese ir socialinio dialogo.

· Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo paciu bedarbiu kokybiniu

charakteristiku (sveikatos bukles, išsilavinimo, profesijos, amžiaus,

gyvenimo vietos ir pan.) ju isidarbinimo motyvacijos, šeimos funkciju

vykdymo ir vyraujanciu darbdaviu nuostatu.

Kartu reikia pažymeti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines

ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2001 metais atliktas ilgalaikio nedarbo

tyrimas parode, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksciau, nei

žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi i darbo birža. Daugeliui

ilgalaikiu bedarbiu ši problema prasidejo jau pradineje mokykloje.

Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus

galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos.

Tinkamo profesinio pasirengimo trukumas riboja isidarbinimo galimybes, ypac

kaimo vietovese ir miesteliuose. Dauguma bedarbiu (23 %) neturi profesinio

pasirengimo, yra baige tik vidurine mokykla. Asmenys, baige profesines

mokyklas, kuriose igijo nepaklausias profesijas, ar del mažu praktiniu

igudžiu sunkiai isidarbina. Apie penktadali bedarbiu yra baige technikumus

ar aukštesniasias mokyklas. Bedarbiu, turinciu aukštojo mokslo diplomus,

buna nedaug, ju skaicius svyruoja nuo 16 iki 20 tukst. (apie 7 % visu

bedarbiu).

Ilgalaikiam nedarbui itakos turi ir ukio rraidos strukturos pokyciai.

Nepakankamos investicijos i pramones, statybos ir paslaugu sektorius,

mažejanti žemes ukio pletra sukuria pertekline darbo jega ir didina

nedarba. Ši problema ypac aktuali kaime, kur žemes ukyje dirba daugiausia

gyventoju. Stringant žemes ukio reformoms, dideja nedarbas kaime, jis nuo

8,2 proc. 1999 m. pakilo iki 14,6 proc. 2000 m. Daug problemu kyla

perkvalifikuojant žemes ukio darbuotojus, suteikiant jiems paklausia

kvalifikacija bei juos idarbinant. Seslus gyvenimo budas, lešu stoka

isigyti busta apsunkina šiu problemu sprendima. tai budinga visoms

postkomunistinems valstybems.

MIESTO IR KAIMO UŽIMTI GYVENTOJAI PAGAL IŠSILAVINIMA

Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškeja dvi neigiamos

tendencijos. Pirma, daugeja bedarbiu, turinciu darbo rinkoje nepaklausias

profesijas ar neturinciu kvalifikacijos. Mažeja nekvalifikuotos darbo jegos

paklausa ir dideja ypac kvalifikuotu specialistu poreikis: darbo pasiulos

kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos

kvalifikacijos specialistu ir darbininku, o i darbo biržas daugiausia

kreipias asmenys, nepasirenge darbo rinkai, t. y. igije nepaklausias

profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpna darbo motyvacija. Jie

sudaro nuo 84 iki 89 % visu registruotu bedarbiu. Nors šalyje veikia 17

darbo rinkos mokymo centru juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai del

mažo mobilumo negali rasti ju kvalifikacija atitinkancio darbo. Antra, ypac

aukštas nedarbo lygis tarp jaunu (iki 25 metu amžiaus) žmoniu. Jaunimo

nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse.

Neigiami ilgalaikio nedarbo padariniai dažniausiai yra susije su šeimos

iširimu, nedirbancio asmens hospitalizacija, stacionariu psichiatriniu

gydimu, savižudybemis ar suicidiniais

meginimais, nusikalstama veikla ir

vaiku, auganciu ilgalaikio bedarbio šeimoje, socialinio kapitalo

(išsilavinimo, laisvalaikio, draugu ir pan.) sumažejimu. Taciau butina

pažymeti, kad ilgalaikio nedarbo poveikio psichinei sveikatai negalima

atskirti nuo pagrindiniu neigiamu ekonominiu ir socialiniu salygu, kitaip

tariant, nuo ekonomines ir socialines (išsilavinimo) nelygybes, kuri

asmeniui egzistavo iki nedarbo.

Apibendrinimas

Galima apibendrinti, kad blogiausia itaka žmogaus socialinei raidai daro

ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialine atskirtis, t.y. laisvo žmogaus

pasirinkimo socialineje ekonomineje sferoje ribojimas. Socialine atskirtis

del mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos

švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (placiuoju požiuriu), ssocialines

apsaugos, darbo rinkos ir ekonomines rinkos politikos rezultatas. Todel

siekiant ja mažint butina formuoti lankscia kompleksine nedarbo (ypac

ilgalaikio) prevencijos sistema, apimancia visas darbo jegos formavimo ir

jos itraukimo i darbine veikla grandis. Socialines atskirties mažinimas

turi tiesiogine teigiama itaka žmogaus socialinei raidai, nes:

· Didina profesiju aktyvuma;

· Teigiamai veikia gyventoju sveikata;

· Mažina biudžeto paradimus del socialines paramos finansavimo.

Atsižvelgiant i Lietuvoje sukaupta medžiaga bei ES šaliu patirti,

socialines atskirties užimtumo srityje mažinimo priemones pirmiausiai turi

buti orientuotos i ilgalaikio nedarbo mažinima.

2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino pagrindines VVyriausybes 2000-

2004 m. programos nuostatas del ekonomikos, darbo, socialines, švietimo

politikos bei kitu veiklos sriciu, kurios daro itaka gyventoju užimtumui.

Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato

liberalizuoti verslo salygas, skatinti ekonomikos pletra, siekti užimtumo

didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus. Lietuvos

Respublikos uužimtumo didinimo 2001-2004 m. programos strateginiai tikslai:

§ iveikti neigiamus strukturines ukio reformos ir išores poveikio

padarinius gyventoju užimtumui ir darbo rinkai;

§ didinti gyventoju užimtuma, mažinti nedarba ir subalansuoti darbo

rinka;

§ prisideti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Literatura

1. Makroekonomika, Kauno technologijos universitetas 2001

2. Makroekonomikos pagrindai, B.Drilingas, J.Ciburiene V.Snieška, Kaunas

1997

3. Gyventoju užimtumas, Statistikos departamentas, Vilnius 2003

4. Gyventoju užimtumas,V.Motiekaitiene, Vilnius 2003

5. Žmogaus socialine raida, B. Gruževskis Vilnius 2002

6. Žmogaus socialine raida, Socialines politikos grupe Vilnius 2002