ekonomika

Lietuvos mokesčių sistema

2001 09 07

Įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą, kuris ir sudaro valstybės

ekonominio gyvenimo pagrindą. Įstatyminiais aktais nustatyta įvairių

mokesčių rūsių visuma ir sudaro valstybės mokesčių sistemą, o apmokestinimo

samprata tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir įmonių pajamų ir

išlaidų. Pvz. pajamų mokestis apima asmeninių firmų bendrą pajamų mokestį,

pelno mokestį, o išlaidų mokesčiai tai PVM, akcizo, mokesčiai.

Tiesioginės išlaidos + pridėtinės išlaidos = savikaina + pelnas = kaina +

akcizas + PVM

PVM yra rezervas kainai mažinti.

Dabartinė mokesčių sistema ssukurta po nepriklausomybės atkūrimo 1990- 1996

metais, ir kasmet vis papildoma reikalingais įstatymais. Iš esmės mokesčių

sistema atitinka Europos Sąjungos valstybių sistemas bet ypatumų priderintų

mums.

1998 atliktas auditas (atliko ES finansininkų ir buhalterių taryba)

įvertino teigiamai mūsuose sukurtą mokesčių sistemą ir atvirkščiai

neigiamai įvertino statistikos įstatymai. Paprastai mokesčių turinį nusako

jo elementai, kurie yra:

1. mokėtojai (subjektas)

2. objektas

Tai įstatymu priklausantis apmokestinimo objektas, pvz. turtas, prekės,

pajamos, pelnas.

3. šaltinis

pvz. Darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, renta.

4. apmokestinimo vieta

5. mokesčio tarifas (kvota, norma)

6. mmokesčio lengvatos

Europos šalys ir Lietuva naudoja 3 mokesčių surinkimo būdus:

1. rejestrinis (kadastrinis)

2. kol savininkas gaus pajamas

3. mokesčio surinkimas sutinkamai su deklaracija

Personalinės įmonės ir Ūkinės bendrijos moka pajamų mokestį, o Akcinės

bendrovės – pelno mokestį.

Kadastriniai mokesčiai rrenkami sutinkamai su apmokestinimo objekto aprašu

ir įkainojimu. Tai teisinę galią turintis apskaitos dokumentas. 2001 09 14

Šiame dokumente, kaip taisyklė pateikiami tipinių objektų sąrašai, pvz.

žemės mokesčio išoriniai požymiai yra: sklypo dydis, gyvulių skaičius,

žemės derlingumas, nuotolis nuo kitų miestų, kiti objektą apibudinantys

rekvizitai.

Antrasis mokesčių surinkimo būdas: pvz. juridinio asmens buhalterija.

Mokestį išskaičiuoja iš pajamas gaunančio mokesčio subjekto ir perveda į

biudžetą.

Trečias mokesčių surinkimo būdas: kai mokesčių inspekcijos atsižvelgdamos

į deklaracijoje pateikto apmokestinamo objekto dydį sutinkamai su

veikiančiomis normomis ir taisyklėmis nustato mokesčio sumą.

Priklausomai nuo valdymo organų, kurie renka mokesčius, jie skirstomi į

valstybinius ir vietinius, be to pagal Lietuvos įstatymus funkcionuoja ir

tarptautiniai mokesčiai, pvz. tranzito.

Lietuvoje, kaip ir ES šalyse naudojama mišri mokesčių sistema:

|Valstybiniai mokesčiai |

|Tiesiogi|Neties|Kiti |

|niai |iogini|mokesčia|

| |ai |i |

|Pelno |PVM |Socialin|

|(juridin| |io |

|ių | |draudimo|

|asmenų) | | |

|Pajamų |Akcizo|Ligonių |

|(fizinių|mokest|kasos |

|asmenų) |is | |

|Žemės |Muito | |

|mokestis|mokest| |

| |is | |

|Gamtos | | |

|ištekliu| | |

|Aplinkos| | |

|teršimo | | |

|Valstybi| | |

|nio | | |

|kapitalo| | |

|naudojim| | |

|ą | | |

|Paveldo | | |

|apdovano| | |

|jamą | | |

|turtą | | |

|Kiti | | |

|tiesiogi| | |

|niai | | |

|mokesčia| | |

|i | | |

Žemės mokestį moka visi ūkio subjektai (ir namų), kurie nuomoja žemę iš

valstybės.

Gamtos išteklių mokestį moka vvisos įmonės, ūkio subjektai, kurie naudoja

gamtos turtus.

Valstybės kapitalo panaudojimo mokestį moka tos firmos, kurios nuomoja

valstybinę techniką ir kt.

|Vietiniai mokesčiai |

|Tiesioginia|Netiesio|

|i |giniai |

|Pelno |PVM |

|(juridinių | |

|asmenų) | |

|Pajamų |Muito |

|(fizinių |mokestis|

|asmenų) | |

|Žemės | |

|mokestis | |

|Savivaldybi| |

|ų | |

|gyvenamųjų | |

|namų nuomos| |

|mokestis | |

|Įvairios | |

|vietinės | |

|rinkliavos | |

|Kiti | |

|vietiniai | |

|mokesčiai | |

Valstybinę mokesčių politiką Lietuvoje įgyvendina Finansų ministerijos FM

VMI (Valstybinė Mokesčių Inspekcija). Ji yra įvardinta, kai centrinis

mokesčių administratorius ir jos teritorinės mokesčių inspekcijos įstatymu

įvardintos kaip vietos mokesčių administratoriai.

Dabar rajonų mokesčių inspekcijos perduotos apskritims. Mokesčių

inspekcijoms (miestų ir apskričių) įstatymu yra pavesta.

1. Tvarkyti mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės biudžetą

apskaitą.

2. Kontroliuoti mokesčio mokėjimo į biudžeto apskaičiavimą.

3. Išmokėti permokas, arba išieškoti laiku nesumokėtus mokesčius,

delspinigius, baudas.

4. Kontroliuoti mokesčių ir įplaukų paskirstymą biudžetams.

5. Vykdyti savivaldybių ir apskričių sprendimus dėl vietinių

rinkliavų nustatymo ir atskaitymų į vietinį biudžetą.

6. Vykdyti visus kitus svarbius numatytus darbus sutinkamai su

mokesčių įstatymais.

VMI administruoja visus mokesčius Lietuvos Respublikoje, taip pat

administruoja ir naftos, dujų, kitų išteklių, konsolinį, žyminius,

prekyviečių, žemės ir vandens nuomos mokesčius. Pagal kelių fondo įstatymą,

privalomą sveikatos draudimą ir kitus mokesčius.

PVM ir akcizo mokestį FM VMI administruoja su Lietuvos Respublikos

muitine, o uuž gautus dujų, naftos išteklius, aplinkos teršimą administruoja

su aplinkosaugos ministerija.

Akcizo mokestis

Akcizo mokesčio objektas tampa įstatyme išvardintos prekės. Akcizo

mokesčiu apmokestinamos tokios prekių grupės:

• Alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų, jei jis priklauso stipriam

alui (virs 5%).

• Tabakas ir jo gaminiai;

• Kava, šokoladas ir maisto produktai su kakava;

• Bižuterija, aukso, sidabro dirbiniai

• Benzinas, žibalas, dyzelinis, reaktyvinis, skystasis, krosninis

kuras;

• Prabangūs lengvieji automobiliai

• Elektros energija

Svarbiausia – akcizas mokamas nuo realizavimo pajamų, gautą iš pirkėjo

dalies, prilygstančia akcizui..

Nuo 1999 metų akcizo dydžius reguliuoja ne vyriausybė, o įstatymas, ir

pvz. Naftos produktų akcizo didinimo programa numato 2001 metais padidinti

šio akcizo tarifus.

Nekilnojamo turto mokestis

Įstatymas veikia nuo 1995 sausio 1 d. Mokesčio mokėtojai – juridiniai

asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Mokesčio objektas –

nekilnojamas turtas išskyrus žemę. Mokama nuo įmonės bendrųjų pajamų.

Apmokestinama nekilnojamo turto vertė užfiksuota balanse, o tos įmonės,

kurios neveda balanso (PĮ, ŪB) moka tiek, kokio dydžio turtas apskaitytas

valstybinėje institucijoje, kuri tarnauja inventorizacijos biurui.

Mokesčių tarifai:

• 1( nekilnojamo turto, jei jis naudojamas verslui;

• 5( – jei naudojamas ne verslui.

Mokesčiai už žemę

a) Valstybinė žemė. Jei naudojama ūkiui – tai mokama 1,5( jos kainos,

o jei žemė naudojama kitais tikslais, tai 3(.

b) Privati žemė: 11.5( nuo jos kainos; 6( nuo nuomojamos žemės ir

vandens telkinių už juos išnuomotą kainą.

Mokesčių mokėtojai : žemės savininkai ar nuomininkai. Mokama nuo bendrų

pajamų.

PVM

Fiziniai, juridiniai asmenys, kurių pajamos, įplaukos per metus sudaro nuo

10 –100 tūkst. litų gali registruotis PVM mokėtojais, o jei fiziniai

asmenys, kurių pajamos sudaro virš 100000Lt privalo mokėti PVM į biudžetą,

pradedant nuo to mėnesio, kurį viršijo 10000 Lt.

[pic]

Dar naudojamas PVM tarifas, kuris sudaro 15.25( tokiais atvejais:

❑ Prekės parduodamas neišrašant PVM faktūros, t.y už grynuosius

pinigus.

❑ Prekių ar paslaugų tarifų dydžiai nustatyti valstybės

institucijomis.

❑ Jų sąskaitoje (faktūroje) už apmokestinamas prekes PVM

neišskirtas. Tokiu atveju prekių gavėjai netenka teisės

apskaičiuoti ir traukti į ataskaitą pirkimo PVM.

Verslo planas (projektas)

Tai struktūrizuotas parengtas logiškai išaiškinimui ir argumentuotas darbo

instrumentas siekiantis dviejų tikslų:

1) Padedantis jums gyliai suprasti jūsų valdomos organizacijos

ekonominę, finansinę, techninę būklę, siekiant užbrėžtų tikslų.

Šis dokumentas nukreiptas praktikoje savų idėjų patikrinimui.

Dažniausiai nukreiptas kreditorių (bankų) sudominimui įmonės veikla, kuri

skirta įmonės verslui plėtoti ir gauti jai vystyti investicijų ar kreditų.

Įprastai verslo planas turi 8 –10 dalių. Jo apimtis 30 – 50 psl. Verslo

projekte reikia vengti nereikalingos beletristikos, para-mokslinio

pavidalo. Dažniausiai struktūra tokia:

I. Apibendrinimas

II. Verslo pristatymas ir aprašymas

III. Rinka (marketingas)

IV.

Tyrimai, projektavimas, produkto prekės gaminimas.

V. Gamyba.

VI. Valdymas

VII. Kritinė rizika

VIII. Finansai.

IX. Pagrindinių darbų grafinė medžiaga

X. Bibliografija, priedai.

I. Pateikiama esmė viso to, kas detaliai bus išdėstyta tolimesniuose

skyriuose. Apibendrinimas atliekamas tada, kai yra baigtos viso plano

dalys. Yra pirma vienintelė skaitoma verslo plano dalis.

II. Tikslai:

1) Pristatyti ir apibudinti verslo sferą.

2) Pristatyti firmos, įmonės istoriją.

3) Trumpai ir aiškiai pristatyti sumanymo uždavinius ir atskirus etapus

jų realizavime.

4) Pristatyti sumanymo unikalumą arba atskiras sumanymo dalis.

III.

1) Pristatome verslo, aplinkos veiksnius (teisiniai, politiniai,

vyriausybinio reguliavimo, technologiniai, ekonominiai, kultūriniai,

socialiniai, netgi etniniai). Reikėtų pateikti minėtų faktorių kitimo

tendencijas, galinčias turėti įtakos siekiant numatytų tikslų.

2) Rinkos būklė: pristatyti jos dydį, tendencijas, pateikti, kokios ir

kur bus gaminamos prekės, atlikti rinkos būklės ar pokyčių analizę.

3) Konkurencija. Paprastai pateikiama konkurencinė analizė iš 2 dalių:

a) Konkuruojančių produktų (prekių) apžvalga ir analizė.

b) Konkuruojančių firmų (organizacijų) apžvalga ir analizė.

Aptariant ir pristatant prekes akcentuotinas dėmesys kokybės, kainos,

serviso garantijų, ilgaamžiškumo ir kt. palyginimui. Be to būtina

pristatyti atitikimo vartotojų poreikiams analizę.

Aptariant firmas ir organizacijas reikia pristatyti jų kainodaros būklę ar

schemą, kokybės ir kiekybės lyderių veiklą, jų užimamą dalį rinkoje,

pardavimų dydžius, pranašumus bei trukumus, jų gaunamą pelną.

3) Rinkos segmentavimas ir ttikslingų rinkų parinkimas.

a) Įrodyti, pagrindžiant analitiniais skaičiavimais ar sumanymas

realiai atitinka keliamiems tikslams.

b) Ar bus pakankamai sukaupta išteklių tikslinių rinkų ir jų rinkinių

sukūrimui, t.y čia analizuojami faktoriai lemiantys vartotojų

poreikius ir jų pirkimų galimybių sprendimus. Pagrindinis tikslas –

išskirti vartotojų grupes, kurioms skirti firmos produktai.

4) Marketingo rinkinio elementai.

a) Produktas, prekė, paslauga.

Pateikiami dalykiniai įrodymai, kad prekė tenkina ir atitinka vartotojų

poreikius, ypač akcentuojama prekės išskirtines arba pranašesnes savybes už

konkurentų prekes.

b) Paskirstymas.

Pristatomi prekės paskirstymo kanalai, kad vartotojams jos būtų patogiose

vietose, norimu laiku, bei reikiamais kiekiais. Paskirstymas turi būti

orientuotas į kaip įmanoma žemesnius kaštus, jei yra galimybė pristatyti

sukurtas paskirstymo naujoves, kurie padeda padidinti pardavimų apimtį.

c) Jo kaina.

Pateikiamas kainų pagrindimas, kuris įrodo, ar verta įeiti įį rinką, joje

išsilaikyti ir gauti nors vidutinį pelną. Čia reikėtų pateikti kainodaros

metodiką, galima paskaičiuoti ir bendrojo pelno dydį, ir įvertinti, ar jis

bus pakankamas paskirstymų ir kitų veiklos išlaidų padengimui.

d) Skatinimas.

Nurodyti naudotinas skatinimo formas, aptarti reklamavimo ir skatinimo

programas, pirkėjams teikiamas paramas ir lengvatas, pagristi informacinių

priemonių parinkimą.

5) Marketingo (rinkodaros) kaštai.

Čia pateikiamos marketingo veiklos kaštų prognozės. Jie turi apimti

pardavimų, transportavimo, sandėliavimo, užsakymų apdorojimo, atsargų

laikymo, reklamavimo ir stimuliavimo, asmeninio pardavimo, garantijų,

serviso ir kitas išlaidas.

Šias išlaidas reikia apskaičiuoti kuo objektyviau, ttodėl, kad jos dengiama

iš bendrojo pelno per veiklos sąnaudas.

III. Tyrimas, projektavimas

1) Projektavimo ir prekės ar produkto sukūrimo planai (pagristi

skaičiavimais).

2) Techninių ir technologinių tyrimų rezultatai.

3) Tyrimams reikalinga pagalba ir sąlygos.

4) Produkto (prekės) sukūrimo kaštai.

IV. Gamyba

1) Gamybos vykdymo vieta. Čia kartu akcentuojami tokie veiksniai:

a) Reikalingų darbuotojų samdymo galimybės.

b) Darbo užmokesčio dydžiai.

c) Atstumai iki tiekėjų ir vartotojų.

d) Vietinės bendruomenės reakcija ir vietiniai mokesčiai.

e) Galimybės gauti vietinių bankų paramą ir pan.

2) Kiek įmanoma detaliau pateikti gamybos poreikius skaičiavimais:

a) Pateikiami poreikiai patalpoms, sandėliavimo, pagrindinėms

patalpoms ir kt.

b) Pateikiami skaičiavimai reikalingiems įrengimams, transportui,

ryšių priemonėms ir kitam turtui, taip pat pristatomas gamybos

poreikių realizavimas.

3) Tiekimo ir transportavimo veiksniai.

a) Reikia pristatyti tiekėjus, jų skaičių, jų sklaidą, visų žaliavų

transportavimo kaštus, pagamintos produkcijos transportavimo

kaštus.

b) Šioje veikloje reikalingų darbuotojų kiekį, jų atlyginimus ir visus

kitus kaštus susijusius su šia veikla.

4) Gamybos kaštų prognozė.

Šalyje dažnai šiam reikalui ūkio subjektai neskiria reikiamo dėmesio. Daug

gamybininkų ir verslininkų stokoja netgi elementarių ekonominių žinių,

todėl neteisingai vertina savo gamybos kaštus. Kaip taisyklė jų

paskaičiavimuose dominuoja tik optimistinės prognozės, o tai sukelia savo

ruoštu įtarimą kreditoriams ir investuotojams ir kitoms finansinėms

organizacijoms į kurias kreipiamasi dėl paskolų. Čia jau ggalima be pseudo-

mokslinio parodiškumo panaudoti trendo bei autokoreliacijos metodus.

V. Valdymas:

Šioje dalyje aptariama ir pateikiama:

1) Organizacinė valdymo struktūra;

2) Valdymo grupė ir svarbiausias valdymo personalas, jo nutarimai,

techniniai sugebėjimai.

3) Nuosavybės struktūra ir atlygių sutartys.

4) Patarėjų, konsultantų, direktorių tarybos charakteristika, jų atlygių

sutartys.

VI. Kritinė rizika.

Šią dalį reikia pristatyti 3 aspektais:

1) Išskirti numatomas problemas ir kliūtis.

Kreditų gavimo problematika, paskirstymo kanalų netobulumas, sunkumai

(finansiniai) įsigyjant patalpas, specifinę įrangą, netgi klimatinės

sąlygos, galinčios turėti įtaką gamybai ir įvairūs kiti trukdžiai ir

nepatogumai.

2) Aprašyti ir pateikti rizikos veiksnius.

Šiame punkte sutelkiamas dėmesys įvertinti atvejui “kas – jeigu”:

a) Jei konkurentai numuša kainas, ir ar firma yra tam pasiruošus, visa

tai pateikiama skaičiavimais ir skaičiavimais grindžiami visi

atsitraukimo atvejai.

b) Jei visa verslo sfera patiria sunkumus ir kaip tokiomis sąlygomis

dirbs kapitalas :ar gerinama produkcijos kokybė ir mažinamos

kainos, ar pradedamos gaminti naujos prekės, ar daromos

investicijos į kitas įmones, ar dalyvaujama valstybės siūlomose

finansinės veiklos sferose.

c) Kaip elgsis įmonė, jei rinkos prognozės nepasitvirtina, patentai ir

išradimai nepripažįstami, išyra valdymo grupė.

3) Pristatyti alternatyvios veiklos kryptis.

Šalyje veikia apie 150 tūkst. firmų, bet netgi aprioriai negalima

nustatyti jų pajėgumų.

VIII. Finansai

Tai bene svarbiausias biznio projekto skyrius, kuriuo siekiama parodyti

(įrodyti), kaip juda jjūsų ir pritrauktos lėšos siekiant svarbiausio tikslo:

maksimizuoti apjungtų lėšų pelną, gaminant kuo daugiau produkcijos su

tikslu, kaip įmanoma greičiau laike įvykdyti savo įsipareigojimus, t.y.

sutartu laiku, nustatytoje vietoje grąžinti paskolą kredituojančiai

institucijai ar firmai su iš anksto nustatytomis palūkanomis.

Šiame skyriuje remiantis retrospektyviniais duomenimis ir dokumentais

pateikiami prognostiniai skaičiavimai ne tik analitine formuluote, bet ir

grafine medžiaga.

Pateikiami prognoziniai balansai, prognozinės pelno ataskaitos, pinigų

srauto ataskaitos, kurių uždavinys yra surinkti visas perspektyviniame

periode nurodytas pajamas ir kuo tiksliau nustatyti prognostines išlaidas.

Grynasis pinigų srautas = Pajamos-Išlaidos

Grafinėje medžiagoje pateikiami kalendoriniai linijiniai, spinduliniai,

grafikai, atvaizduojantys ne tik vertinių rodiklių dinamiką, bet

pasiskirstymą, o taip pat pajėgumų dinamiką ir pasiskirstymą.

Paskaičiuojami ne tik darbo jėgos poreikiai laike, kad įvykdyti numatytą

užduotį, taip pat vertinėje išraiškoje reikalingi materialiniai ir

techniniai resursai.

Darbo tikslas yra nustatyti tą laiko momentą, kada sugebėtume grąžinti

skolas.

[pic]

NZ- nuostolio zona; PZ- pelno zona;

Taškas, kuriame gamyba pereina iš nuostolingos į pelningą – vadinama lūžio

tašku.

Lūžio skaičiavimo algoritmas:

[pic]

BP- bendrasis pelnas; RĮ- realizacinės įplaukos; T.Iš – tiesioginės

išlaidos; M- marža; VS- veiklos sąnaudos; LT – lūžio taškas.

Įmonės finansinės būklės rodiklių apskaičiavimas ir jų charakteristika

1) Pelningumo rodikliai

a) Bendrasis pelningumas : [pic]

Rodiklis parodo skirtumą tarp pajamų ir tiesioginių išlaidų. Jei jis yra

10 –30(, parodo teigiamą organizacijos veiklą. Jei >10( –

įmonė turi

ūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumu. Jei yra ( 30( – įmonė dirba

nepraprastai efektyviai. Racionalus yra 18(.

b) Veiklos pelningumas: [pic]

c) Grynasis pelningumas: [pic]

Visi pelningumo rodikliai parodo, kokia dalis pelno tenka vienai pajamų

daliai.

2) Grąžos (fondo-grąžos) rodikliai

a) [pic]

b) [pic]

c) [pic]

d) [pic]

e) [pic]

f) [pic]

g) [pic]

h) [pic]

i) [pic]

Jei > 0,3 – rodo, kad turtas išnaudojamas nepakankamai efektyviai. Jei >=

1 – turtas išnaudojamas maksimaliai efektyviai.

3) Nuosavybės grąžos rodikliai

a) [pic]

Nuosavybės grąža įvertina, kaip panaudojamas akcininkų kapitalas,

investuotas į įmonę.

4) Apyvartumo rodikliai

a) Turto apyvartumas: [pic]

Parodo, kiek vienas turto litas sukuria pajamų. Didesnė reikšmė rodo

aukštesnį apyvartumo laipsnį. Racionalų, kaip gamybos įmonės: >1, prekybos

įmonės: >3 ( 5

b) Gautinių sumų apyvartumas

i) [pic]

ii) [pic]

iii) [pic]

Parodo, kiek debitorinis įsiskolinimas padaro apyvartos per metus. Didesnė

rodiklio reikšmė rodo aukštesnį sumų surinkimo efektyvumą; mažesnį – įmonės

priklausomumą nuo nemokių pirkėjų. Tai būtų rimtas signalas įmonės

vadovybei peržiūrėti savo kreditorių sąrašą

c) Ilgalaikio turto apyvartumas:

[pic]

.Rodo, kkiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Kuo didesnė a3

reikšmė, tuo efektyviau išnaudojamas ilgalaikis turtas. Idealu, kai gamybos

įmonė reikšmė yra 1,5 ( 2; prekybos įmonės (10.

5) Finansinio sverto rodikliai.

a) Grynojo apyvartinio kapitalo augimo koeficientas:

[pic]

Rodo, kokia dalimi grynojo apyvartinio kapitalo augimas veikia pinigų

srautą. Vertinamas gerai, jei >2; neblogai, jei >1.

b) Ilgalaikio turto finansavimo koeficientas:

[pic]

Rodo, kokia dalimi ilgalaikio turto padidėjimas veikia pinigų srautą.

Vertinamas gerai, jei >1.

c) Paskolų grąžinimo koeficientas:

[pic]

Rodo paskolos gavėjo pajėgumą grąžinti paskolą. Kuo didesnis, tuo didesnė

yra paskolos grąžinimo tikimybė.

Verslininkai ir verslininkystė

Tai svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga. Verslininkas – asmuo

(fizinis ar juridinis) įkuriantis įmonę savo ar sutelktomis lėšomis su

tikslu gauti maksimalų pelną. Dėl to pagrindinis efektyvumo vertinimo

kriterijus yra max pelno. Naudojamos taipogi ir minimalios sąnaudos.

Verslininkystei vystyti būtinos tokios sąlygos:

1. Privati nuosavybė.

2. Ūkininkavimo laisvė.

3. Konkurencija.

4. Teisinė verslininko apsauga ir verslininkystės skatinimas įvairiomis

priemonėmis ir formomis.

Net išsivysčiusios ekonomikos šalyse praktika rodo, kad apie 50% naujo

verslo bandymų žlunga per 2-3 metus ir apie 80% žlunga 10 metų

laikotarpyje. Pagrindinės juridinės verslininkystės formos:

1. mažasis biznis; tai visiška asmeninė gamybos priemonių nuosavybė

(ĮI)

2. partnerystė; pasireiškia bendra nuosavybė, kolektyvinės įmonės.

Pagal LR įstatymus atitinka ŪB.

3. korporatyvinė (akcinė) nuosavybė.

Įvertinus tai, kad bet kokią ekonominę veiklą galima priskirti tokioms

reprodukcijos formoms kaip gamyba, mainai, paskirstymas ir vartojimas,

skiriamos 3 verslininkystės rūšys:

1. gamybinė (ir paslaugų)

2. komercinė (visos tarpininkaujančios organizacijos)

3. finansinė (bankai, finansų kredito org.)

Komercinė verslininkystė apima prekių ir paslaugų mmainus, paskirstymą ir

vartojimą.

Finansinė apima piniginių lėšų ir vertės apyvartą, bei mainus.

Paminėtos verslininkystės rūšys, kad ir būdamos santykinai savarankiškos

yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, todėl viena

verslininkystės rūšis gali susilieti ar persipinti su kita verslininkystės

rūšimi. Pagrindinė verslininko funkcija – tenkinti tam tikros žmonių grupės

tam tikrų prekių ar paslaugų poreikius. Šiuo atveju prekės ir paslaugas

suprantama tikrąja žodžio prasme, t.y įskaitant materialinius objektus,

informaciją, intelektualią produkciją, pinigus, valiutą, vertybinius

popierius, bei kitą turtą ir paslaugas.

Sėkmingai verslininkystei užtikrinti būtinas tinkamas vadovavimas.

Praktika rodo, kad efektyvi įmonių veikla tampriai siejama su vadovo

elgesių ir 65-67% priklauso nuo veiksnių susijusių su vadovo elgesiu.

Praktikoje dažnai naudojami 2 vadovavimo stiliai.

1. Autoritarinis.

2. Demokratinis.

Autoritarinis vadovavimo stilius remiasi pinigais, grasinimais, bausmėmis

ir skatinimo formomis (premijos).

Demokratinis vadovavimo stilius remiasi tuo, kad darbuotojai reguliuoja

savo veiklą ir dirba sėkmingai, jei pasirinkta tinkama motyvacija

[pic].

Praktika parodo įvairius vadovavimo modelių variantus:

1. Vadovas vienareikšmiškai priima sprendimą ir jį įgyvendina.

2. Vadovas priima sprendimą ir paaiškina savo pavaldiniams, kodėl

taip padarė.

3. Vadovas priima sprendimą, bet kartu pasiteirauja pavaldinių

nuomonės.

4. Vadovas priima sprendimą, ne tik pasiteirauja pavaldinių nuomonės,

bet ir prašo jį papildyti.

5. Vadovas nusako problemos esmę, klausia pavaldinių, kokie bus

pasiūlymai problemos sprendimui ir išklausęs pasiūlymus priima

sprendimus.

6. Vadovas ppateikia problemą, prašo pavaldinių priimti sprendimą,

tačiau sau pasilieka sprendimo variantą ir jo patvirtinimą.

7. Vadovas pateikia problemą ir priima pavaldinių grupės sprendimo

variantą.

Europoje paplito Pareto ir Eizenhouerio vadovavimo principai, vadinami

koncentruotos įtampos efektu. Jo esmės pagrindas, tai koncentruotas dėmesys

gyvybiškai svarbiai veiklai. Čia vienodai svarbu mikro, makro lygiuose.

Remiantis šiuo principu išsirutuliojo 20/80% taisyklė.

20% ir nemažiau laiko reikia skirti gyvybiškai svarbiausių problemų

sprendimui ir tokiu atveju bus pasiekta 80% rezultatų.

Ekonomikos paradoksas

Investicinių projektų pelnai sąryšyje su ekonominio stabilumo problema

Stabilizuojantis ekonominei ir politinei padėčiai tyrimai rodo, kad

pradeda mažėti investicinių projektų pelnai.

Dabartinių metų ekonominė situacija Lietuvoje nepaisant kai kurių

negatyvių reiškinių palyginti su pirmaisiais nepriklausomybės metais

stabilizavosi.

Atliekant investicinių projektų analizę dažnai į pagalbą tyrinėjant

investuotojo pelną pasitelkiamas rodiklis, vadinamas kapitalizacijos norma

(pelningumo rodiklis). Tai procentinis dydis, gaunamas turto vertinimo

momentu ir prie turto galiojančio diskonto normos pridėjus rizikos laipsnį

bei metinį turto susidėvėjimo procentą.

Dabartiniu metu Lietuvoje pastebimas bankų palūkanų normų mažėjimas.

Mažėja ir kapitalizacijos norma. Šiuo metu daugelis organizacijų,

investuojančių Lietuvoje į naujai kuriamus ar renovuojamus ūkio subjektus

orientuojasi maždaug į 16-22( kapitalizacijos normą, t.y investiciniai

projektai Lietuvoje atsiperka per 5-8 metus. Jeigu ekonominė padėtis išliks

tokio pačio stabilumo kaip dabar, prognostiniai skaičiavimai rodo, kad

kapitalizacijos norma nukris iki 12-14(.

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse kapitalizacijos norma yra 7-9(. Šitas

skirtumas rodo, kad iilgėjantis investicinio atsipirkimo periodas visiškai

nebaugina užsienio investuotojų (ir vietinių) dėl to, kad kapitalizacijos

norma čia yra aukštesnė, vadinasi pelnai gaunami didesni, atsiperkamumo

laikotarpis mažesnis, o ekonominis stabilumas jau pradeda prilygti vakarų

standartams, o tai reiškia, kad bet kurie investiciniai projektai tampa

saugesni ir juos be didelės rizikos galima vykdyti ilgesnį laikotarpį.

1992-1993 metais kapitalizacijos norma buvo aukšta 30(, o investicijos

atsipirkdavo žymiai greičiau – per 3 metus, tačiau kaip taisyklė tais

metais projektai buvo nepaprastai rizikingi, o pasekmė aiški (1995-1996

metų bankų griūtis, ko pasėkoje Lietuvos finansų sistema parado daugiau nei

2mld litų ).

Dabartiniu metu nors statybos ir nekilnojamo turto organizacijų pelnai

sumažėję, statybų bumas išlieka maždaug toks pats. Tai rodo, kad Lietuvos

ekonominė padėtis ne tik, kad stabilizavosi, bet ir gerėja ir šiek tiek

mažėjantis investicinių kompanijų pelnas jų veiklai didelės reikšmės

neturi, nes jos yra pasiskaičiavusios tiek optimistinį, tiek pesimistinį

pelno variantus ir dažnai netgi pesimistinis pelno variantas didesnis nei

Vakarų Europoje.

Tyrimai rodo, kad dabartiniu metu naudingiausia investuoti Latvijoje, o

konkrečiai Rygoje. Ten palyginti nedidelės nekilnojamo turto kainos ir

aukštos nuomos kainos. Lietuvoje parankiausia investuoti Vilniuje ir

Klaipėdoje. Kaune investicinis klimatas taip pat gerėja.

Populiariausi investavimo objektai paminėtuose Lietuvos miestuose yra:

administracinės patalpos, patalpos komercijai, viešbučiai ir kitos

patalpos, turinčios geras panaudojimo perspektyvas. Investicijų sėkmė labai

priklauso nuo objekto išsidėstymo, jo strateginės padėties, todėl

potencialūs investuotojai daugiau domisi

ne pačiu objektu, o panaudojimo

galimybėmis, bei perspektyvomis. Vilniaus centre ir senamiestyje yra

mažiausia rizika, o kapitalizacijos norma siekia 14-15(, todėl tokio

pastato renovacijos, rekonstrukcijos ir net jo nugriovimo ir naujo statinio

pastatymo išlaidos dažnai kur kas mažesnės už busimas pajamas iš šito

objekto.

Toliau nuo centro rizika didėja ir kapitalizacijos norma pvz. Kirtimuose

siekia iki 25(, vadinasi įsigyti objektą čia yra gana rizikinga.

Amortizaciniai atskaitymai

Amortizacijos formulė: [pic], kur V1- ilgalaikio turto įsigijimo vertė

rinkos kaina.

V1 susideda iš [pic], kur [pic]- V1, [pic]- transportavimo išlaidos,

[pic]- mmontavimo išlaidos.

T- ekonomiškai naudingas ilgalaikio turto tarnavimo laikas.

Pagal Lietuvos įstatymus V2 negali būti didesnė, nei 10( nuo įsigijimo

vertės.

Tarptautiniai kreditiniai santykiai

Pagrindinė tarptautinio kredito funkcija tai užsienio ekonominės apyvartos

proceso formavimas. Tarptautinį kreditą kitoms valstybėms ir jų ūkio

subjektams teikia:

1. valstybės;

2. vyriausybės;

3. bankai;

4. įvairios finansinės – kreditinės organizacijos;

5. firmos, bei bendrovės.

Tarptautinis kreditas dar kartu vykdo ir skolinamojo kapitalo judėjimo

specifines funkcijas:

1. Perskirsto skolinamąjį kapitalą tarp šalių bei tų šalių ūkio

subjektų.

2. Reguliuoja cirkuliacijos kaštus tarptautinių atsiskaitymų

sferoje.

3. Spartina kapitalo koncentraciją.

Pagal tarptautinio kredito šaltinį skiriamos ir vidinis ir išorinis

užsienio prekybos kreditavimas ir finansavimas. Kuo arčiau prekė

realizacijos procesui, tuo palankesnės skolininkui tarptautinio kredito

sąlygos.

Pagal paskirtį kreditai skiriami:

1. Komercinis kreditas, tiesiogiai susijęs su užsienio prekyba ir

paslaugomis.

2. Finansinis kreditas, dažniausiai naudojamas kitiems tikslams (ne

prekybos) ir jungiantis tiesioginius kapitalinius judėjimus,

investicinių objektų statybą, vertybinių popierių įsigijimą,

užsienio įsiskolinimo dengimą, valiutinei investicijai ir kitiems

tikslams.

3. Tarpiniai kreditai. Jie dažniausiai skirti aptarnauti mišrias

kapitalo prekių ir paslaugų išvežimo formas.

Pagal rūšis kreditai skiriami į:

1. prekinius;

2. valiutinius;

Prekinį kreditą suteikia pagrindiniai eksporteriai savo pirkėjams, o

valiutinę kredito formą – bankai.

Dažnai valiutinis kreditas tampa viena iš komercinio sandėrio sąlyga

tiekiant įrengimus ir technologijas ir panaudojamos kredituoti vietines

sąnaudas, statyti objektus importinių įrenginių pagrindu.

Pagal paskolas valiuta tarptautiniai kreditai gali būti skiriami šalies

skolininko arba šalies kreditoriaus valiuta, arba trečios šalies valiuta,

arba tarptautinio piniginio vieneto valiuta.

Pagal terminus kreditai skiriami į:

1. trumpalaikius (iki 1 metų);

2. vvidutiniu (iki 5 metų);

3. ilgalaikius (>5 metų);

Praktikoje nedažni atvejai, kai kreditai skiriami 25 metams. Dažniausias

ilgalaikės paskolos terminas – 10 metų.

Trumpalaikiai kreditai dažniausiai panaudojami užsienio prekyboje ir

tarptautinėje mokėjimo apyvartoje. Jei jie pratęsiami, tampa vidutiniais ar

ilgalaikiais.

Vidutiniai ir ilgalaikiai kreditai dažniausiai skirti investicijoms ir

renovacijoms ir aptarnauja net iki 80( mašinų, technikos, komplektuojamų

įrengimų eksportą, stambius projektus, mokslinio tyrimo darbus, naujos

technikos diegimą.

Užtikrinamumo prasmę tarptautinis kreditas skiriamas į:

1. Garantuotą; Garantuoja prekės, įvairūs komerciniai dokumentai,

vertybiniai popieriai, vekseliai, nekilnojamas turtas.

Prekės uužstatas gauti kreditą būna 3 formų:

a. Turtas užstatytas, kai prekių masė atitinkanti kredito

apimtį tiesiog užstatoma banke.

b. Prekės užstatas apyvartoje. Kai prekių likutis įskaitomas į

atitinkamą sumą.

c. Prekės užstatas perdirbime, kai iš užstatytos prekės galima

pagaminti dirbinius.

2. blanko; Blanko kreditas išduodamas pagal skolininko

įsipareigojimus jį padengti per atitinkamą laikotarpį. Įprastai

šio kredito dokumentas yra solo vekselis su vienu skolininko

parašu.

Kredito suteikimo požiūriu yra tokie kreditai:

1. Grynieji, kurie įrašomi į skolininko sąskaitą jo dispozicijai.

2. Akceptiniai;

3. įvairūs depozitiniai sertifikatai;

4. Obligacinės paskolos.

Pagal tai, kas tampa kreditoriumi, kreditai gali būti:

1. Privatūs, skiriami įmonių, firmų, bankų, brokerių, bei brokerių

kontorų.

Firmos kreditai, tai paskola skirta kažkokios tai firmos, paprastai vienos

eksportuojančios šalies kitos šalies importuojančiai šaliai. Dažniausiai

taikomas tada, kai reikia nukelti mokėjimo terminą. Firminio kredito

atmaina gali būti pirkėjų avansas, kuris sudarant kontraktą suteikiamas

importuojančios šalies ūkio subjektui. Praktikoje nusistovėjusi norma 10-

15( nuo visos pirkinio sumos. Kartais naudojamas 33( avansas.

Vekselinis kreditas taikomas tada, kai eksportuotojas sudaręs prekės

pardavimo sutartį pateikia pavedimo vekselį importuotojui, kuris gavęs

komercinius dokumentus jį akceptuoja, t.y daro įrašą pas save, parodydamas,

kad sutinka apmokėti dokumentuose nurodytu laiku.

Tiek vekseliniame, tiek firmos kredite be pirkėjo ir pardavėjo gali

dalyvauti ir bankas, tuo pereinama iš solo į įsakomojo vekselio apmokėjimo

sistemą.

2. Vyriausybiniai (pagal mūsų įstatymus kreditai skiriami su valdžios

ar vyriausybės garantija);

3. Mišrūs, kuriuose dalyvauja privačios įmonės ir valstybė

(vyriausybė);

4. Grynai valstybiniai, skirti tik valstybinėms įmonėms.

5. Tarptautinių ir regionalinių valiutos kreditų ir finansinių

organizacijos kreditai.

Bankai suteikia eksporto, finansinius, valiutinius kreditus.

1. Eksporto – tai kreditas duotas banko šalies eksportuotojo bankui,

kad jis kredituotų importuojančią šalį prekių kreditavimui.

2. Finansinis sudaro galimybę pirkti prekes bet kokioje rinkoje.

3. Valiutinis dažnai nesusijęs su prekių pirkimu ir skirtas dengti

užsienio įsipareigojimus, išlaikyti valiutinį kursą, papildyti

sąskaitas užsienyje.

Ypatinga tarptautinio kredito forma yra obligacijų, akcijų ir kitų

vertybinių popierių emisija tarptautinio kapitalo popierių rinkoje.

Čia svarbiausią vaidmenį vaidina bankai tampantys tarpininkais tarp

skolininkų ir tiesioginių kreditorių, investorių, įdedančių savo lėšas į

vertybinius popierius. Šiuo metu labiausiai paplitusi finansinio

kreditavimo rūšis, tai sindifikuoti (bendri) euro-kreditai, kurių šaltinis

yra euro valiutos rinkos resursai.

Ilgalaikio turto susidėvėjimo minimalūs ir maksimalūs normatyvai

Jie parengti intervale, tačiau skaičiavimuose naudojamas vidurkis.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvai skaičiuojami tiek materialam,

tiek nematerialiam turtui. Materialiam ilgalaikiam turtui priskiriami

objektai, kurie daugelį kartu dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese, ir

išsaugodami savo natūrinę formą nusidėvi, naudojami ilgiau nei per

vienerius metus. Sutinkamai su šalies įstatymdavyste žemei nusidėvėjimas

neskaičiuojamas.

Nematerialiam ilgalaikiam turtui priskiriamos įsigytos teisės į išradimus,

patentus, licencijas, įmonių ženklai, prekių ženklai, informacijos

apdorojimo programos, mokslinio tyrimo darbai, techninės programos,

formavimo savikaina ir pan.

Nusidėvėjimas skaičiuojamas Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių,

valstybinių akcinių įmonių, akcinių bendrovių, bei kitų ūkio subjektų,

kurių veiklą reglamentuoja LR “Įmonių Įstatymas” jų balanse, apskaitomam

ilgalaikiam turtui. Atskiro įstatymo privačiam sektoriui nėra, todėl

privačios įmonės naudojasi tuo pačiu dokumentu.

Amortizaciniai normatyvai paminėtoms firmoms skaičiuojami nuo 1994 metų

vasario 1 dienos.

Besiremiant patvirtinta informacija ir dokumentais įmonės pačios pasirenka

ir nusistato turimo ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus,

atsižvelgdamos į šio turto efektyvumo realų kitimą ir patvirtintus

maksimalius (minimalius) normatyvus metams.

Nusidėvėjimo sumos priskaičiuojamos kasmet. Jas galima paskirstyti

tolygiai kas mėnesį ir įtraukiamos į gamybos pagamintos produkcijos,

paslaugų savikainą.

Nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti perduotiems naudoti ilgalaikio turto

objektams (materialiam/nematerialiam) pradedant nuo kito mėnesio pirmos

dienos, o skaičiavimas nutraukiamas nuo kito mėnesio pirmos dienos po jų

nurašymo ar pardavimo.

Jei įmonė ar organizacija praktiškai eksploatuoja nebaigtus arba priėmimo

aktais neįformintus kapitalinės statybos objektus, tų objektų nusidėvėjimas

skaičiuojamas bendra tvarka, t.y nuo sekančio mėnesio pirmos dienos, kai

objektas praktiškai buvo pradėtas eksploatuoti.

Rekomendacijos leidžia ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą

pasirinkti pačioms, tačiau praktikoje dažniausiai naudojamas tiesiogiai

proporcingo nusidėvėjimo metodas.

Kiekvieno materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo per visą jo naudojimo

laikotarpį suma apskaičiuojama iš jo pradinės vertės atėmus numatomą

likvidacinę vertę. Amortizacijos skaičiavimų rekomendacijos leidžia

likvidacinę vertę nustatyti pačiai įmonei, tačiau vertė neturi viršyti 10(

nuo jo pradinės vertės.

Rekomendacijos numato tokius ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo

metodus:

1. Tiesiogiai – proporcingas (tiesinis);

2. Produkcijos metodas;

3. Metų skaičiaus metodas;

4. Dvigubas – mažėjančios vertės metodas.

3 ir 4 metodai dar vadinami pagreitinto nusidėvėjimo metodais.

Produkcijos metode suma priklauso nuo to, kiek pagaminta produkcijos, ar

atlikta paslaugų vienu ar kitu ilgalaikio turto objektu.

Pagal pastovumo principo reikalavimus, įmonės nusidėvėjimo metodus gali

keisti, tačiau prieš tai turi suderinti su mokesčių inspekcija ir gali

keisti tiktai vieną kartą per visą ilgalaikio turto eksploatavimo laiką ir

tik iš ppagreitinto į tiesioginį.

Ilgalaikio materialaus turto pasyviai daliai, t.y pastatams, statiniams,

privažiavimo keliams ir pan. Pagreitinto skaičiavimo metodai netaikomi.

Nematerialiam ilgalaikiam turtui likvidacinė vertė nenustatoma (V2=0),

[pic] ir skaičiuojama tiesiai proporcingu būdu. Materialaus ilgalaikio

turto nusidėvėjimas skaičiuojamas pradėtiems eksploatuoti objektams ir

nebeskaičiuojamas, kai visa ilgalaikio turto vertė atėmus likvidacinę vertę

perkeliama į gamybos produkcijos, darbų, prekių, paslaugų savikainą.

Užkonservuotam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtu nusidėvėjimas

neskaičiuojamas. Visos įmonės ir organizacijos ilgalaikio materialaus turto

remonto išlaidas įtraukia į gamybos produkcijos paslaugų savikainą.

Prireikus įmonės ir organizacijos gali formuoti remonto fondą.

FFirmos ir organizacijos nustačiusios ilgalaikio turto (turimo

materialaus/nematerialaus) nusidėvėjimo normatyvus pateikia jos miesto ar

apskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms. Jei įmonės ar organizacijos

savo turimą ilgalaikį turtą nurašo anksčiau nei leidžia patvirtinti

normatyvai, tai išlaidos padarytos virš patvirtintų normatyvų dengiamos iš

pelno likusio įmonių žinioje.

Investicinių pprojektų valdymas ir analizė

Iš esmės investiciniai projektai tai verslo planai, tačiau jie skirti

stambesnių ūkio subjektų realizavimui.

Rinkos ekonomikos sąlygomis investicinė veikla ypatingai susijusi su

efektyvaus projekto sudarymu, o po to su projekte numatytų išteklių

optimaliu paskirstymu, bei su produkcijos kokybės užtikrinimu.

Projektas – tai iš anksto parošta dokumentacija, pagal kurią galima

sukurti, rekonstruoti ar renovuoti tam tikrą objektą.

Investicijos – tai lėšos ilgalaikiam turtui įsigyti

(materialiam/nematerialiam) siekiant gauti pelną ar socialinį rezultatą.

Investicijų projektas – dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai ir

socialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama investicijų grąža,

bei kiti efektyvumo rodikliai, taip pat nurodomos projektui įgyvendinti

reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai (nuosavas kapitalas,

pritrauktos lėšos, t.y skolintos iš bankų ir kiti.).

Bet kurį investicinį projektą sudaro:

1. Reziume;

2. Projekto pasas, kur pristatomi svarbiausi konkretūs duomenys.

3. MMarketingo planas.

4. Gamybos ar paslaugų tiekimo planas.

5. Finansinis ir ekonominis projekto vertinimas.

6. Projekto įgyvendinimo matmenys.

7. Priedai.

Bet kuriam projektui įgyvendinti reikalingi resursai:

– Laiko;

– Materialiniai;

– Techniniai ir technologiniai;

– Darbo.

Visų šių resursų panaudojimo kriterijus ir minimumas, tačiau reikia

maksimizuojant išnaudojamus resursus minimizuoti projekto kainą.

Paminėtos 4 rūšys išteklių visuomet yra riboti, tad racionalus jų

panaudojimas svarbiausia projekto įgyvendinimo problema.

Investicinio projekto įgyvendinimo etapai.

1) Investicinio projekto tikslas ir apribojimai.

2) Investicinių projektų struktūros analizė bei darbų sąrašo

sudarymas.

3) Darbų trukmės ir kainų nustatymas.

4) Tinklinio modelio o po to ir grafiko sudarymas.

5) Tinklinio grafiko analizė, jo optimizavimas.

6) Konkrečių organizacijų ir firmų kiekvienam darbui priskyrimas,

kontrakto ir sutarčių sudarymas.

7) Projekto įgyvendinimo kontrolė.

8) Situacijos analizė ir vertinimas.

9) Koreguojančių sprendimų priėmimas.

10) Ūkio subjektų perdavimas naudoti.

Investicinių projektų valdymo technika buvo sukurta 6 dešimtmetyje, JAV.

Ši sistema įgavo kritinio kelio metodo pavadinimą ir viena pirmųjų ją

panaudoja firma “Diupon” įmonėms modernizuoti. Kiek patobulintas šis

metodas toliau įgavo sistemos PERT pavadinimą ir šita sistema buvo

panaudota Pentagonui kuriant raketinę sistemą POLARIS.

Lietuvoje PERT ir kritinio kelio metodai suvulgarintai vadinami tinklinio

planavimo metodais.

Po nepriklausomybės paskelbimo iki dabar jie labai silpnai naudojami

praktikoje ir paradoksalu, kad plačiai ir sėkmingai buvo naudojami

sovietmečiu.

Investicinių projektų skaidymo taisyklės logiškos ir paprastos: žemesnio

lygio darbai reikalingi aukštesnio lygio tikslui pasiekti. Bet kurio lygio

visų šakos kainų suma turi būti lygi aukštesnio lygio šakos kainai.

Tinklinis modelis

Tinklinis modelis, tai grafiškai atvaizduoti darbų ar kitos veiklos

procesai nurodant tarpusavio ryšius tarp šių procesų. Tinklinis grafikas,

tai tas pats modelis tik jau su paskaičiuotais parametrais.

Tinklinio grafiko elementai:

1) Darbas, tai procesas reikalaujantis laiko bei kitų resursų (darbo

jėgos, materialinių, techninių, technologinių sąnaudų).

PERT sistemoje priimta darbą žymėti ištisine rodykle [pic] apibrėžiant

pradžios bei pabaigos įvykiu.

2) Laukimas, tai technologinė arba organizacinė pertrauka,

reikalaujanti tik laiko resursų sąnaudų ir nereikalaujanti visų

kitų resursų.

3) Fiktyvus darbas [pic] tai tinklinio grafiko elementas, kuris

panaudojamas teisingam darbų ar procesų sąryšiui atskleisti.

Fiktyvus darbas nereikalauja nei laiko, bei materialinių

techninių, technologinių, bei darbo jėgos resursų. Jis taipogi

apibrėžiamas pradžios ir baigmės įvykiais.

[pic]

Kiekvienas tinklinis grafikas turi pradžios bei baigmės įvykius. Pradžios

įvykis gali būti numeruotas 0 arba 1.

4) Prieš-einantys darbai, tai darbai, kurių įvykdymas yra būtina

sąlyga duotojo darbo pradžiai. Prieš-einančiais darbais gali būti

tiek realūs, tiek fiktyvus darbai.

5) Sekantys darbai, tai darbai, kurių pagrindinė sąlyga pradėti yra

duotojo darbo užbaigimas, t.y darbas negali būti pradėtas, kol

nebaigtas prieš tai ėjęs (ėję) darbas/darbai.

6) Kelias, tai bet kuri nepertraukiama darbų seka tinkliniame grafike

(tiek realių, tiek faktinių).

7) Pilnas kelias, tai kelias nuo pradžios iki baigmės įvykių.

Ilgiausias pilnas kelias tai kritinis kelias – didžiausios trukmės pilnas

kelias.

Pilni keliai, kurių trukmė mažesnė už kritinio kelio trukmę vadinami

subkritiniais.

Pagrindinės tinklinio grafiko sudarymo taisyklės:

❑ Negali būti, kad numeracija darbų bus nukreipta iš didesnio

numerio į mažesnį.

❑ Tinkliniame grafike neturi būto pasikartojančių įvykių numeriukų.

❑ Esant keliems lygiagretiems darbams, kurie turi bendrus pradžios

bei baigmės įvykius, jų teisingam atvaizdavimui įvedami papildomi

įvykiai bei priklausomybės (fiktyvūs darbai). Dėl to didėja įvykių

skaičius, tačiau skaičiavimai bus korektiški.

[pic]

❑ Jeigu duotas darbas b gali būti pradėtas nelaukiant prieš

einančio darbo a pabaigos, tai reikia iš bendros darbo a apimties

išskirti tą darbo dalį a1, kurią tikrai būtina atlikti, norint

pradėti darbą b ir atvaizduoti išrinktąją dalį atskiru darbu.

[pic]

❑ Tinkliniame grafike negali būti uždarų kontūrų.

[pic]

❑ Tinkliniame grafike neturi būti kelių- aklaviečių.

[pic]