FA metodai

FA METODAI

Tai būdai, kuriais apdorojama ekonominė informacija, gauta iš įvairių

analizės šaltinių. Kadangi fin. analizė susijusi su daugeliu mokslų, todėl

joje ir taikomi tų mokslų būdai.

Nustatoma rodikliai, dinamika, struktūra, veiksniai darantys poveikį.

Techninių priemonių pagalba visi analizės duomenys gali būti grafiškai

pateikiami ir apibendrinami analitinėse lentelėse.

1. Tradiciniai (bendraekonominiai) būdai (Grupavimas, palyginimas,

procentai, vidurkiai, indeksai, balansinis sugretinimas, detalizavimas,

apibendrinimas, eliminavimas: a) grandininiu keitimu; b) skirtumų; c)

saldo);

2. Matematiniai-statistiniai būdai (Koreliacija, imitacinis modeliavimas,

matematinis programavimas, matricinis modeliavimas ir kt).

Techninės priemonės: grafikai, diagramos, kartogramos, analitinės lentelės.

Grupavimas – tai toks būdas, kurį ttaikant apjungiami į atskiras grupes tam

tikri rodikliai, vienodi pagal savo ekonominę reikšmę ar kitus požymius.

Rodikliai gali būti grupuojami pagal vieną ar kelis požymius. Priklausomai

nuo grupavimo tikslo, gali būti atliekami topologiniai, struktūriniai ir

faktoriniai grupavimai. Topologiniai grupavimai remiasi ištisinio arba

atrankinio stebėjimo duomenimis, kurie gali būti skirstomi į klases, kurios

gali būti apjungiamos į grupes. Darbuotojų užmokesčio fondas gali būti

skirstomas į vienetinę ir laikinę klases.

Struktūrinis grupavimas – toks, kuris naudojamas tiriant vidinę visumos

struktūrą. Turtas grupuojamas į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.

Faktorinis grupavimas atliekamas naudojant rodiklius, kurie apjungiami

pagal priežastinių ryšių vienodumą. Pagaminta produkcija priklauso nuo

trijų gamybos veiksnių grupių: darbo, darbo priemonių, darbo objekto.

Grupavimas padeda išaiškinti lemiamas tendencijas, poveikį rezultatiniams

rodikliams ir sudaro pagrindą vėlesniam detalizavimui.

Palyginimas – vienas labiausiai paplitusių būdų. Lyginami ataskaitiniai

duomenys su pasirinkta baze (planiniais rodikliais, praeito periodo

duomenimis, vidutiniais šakiniais rodikliais, pirmaujančių įmonių

duomenimis, prognoziniais ir kt. duomenimis, standartais, normatyvais ir t.

t.).

Lyginami duomenys turi būti palyginami laiko atžvilgiu, įvertinimo prasme,

apskaičiuoti pagal vienodą metodiką, turėti vienodą struktūrą.

Analizuojant ekonominius rodiklius pagrindinis analizės tikslas – ne tik

apskaičiuoti nukrypimus, bet ir veiksnius, įtakojusius rodiklių kitimą.

Veiksniams apskaičiuoti taikomi tokie būdai: balansinių sugretinimų ir

eliminavimo.

Tais atvejais, kai veiksniai yra susieti adityviniu ryšiu, taikomas

balansinių sugretinimų būdas.

Pardavimai = l1 + g – l2

∆Pardavimai = ∆l1 + ∆g1 – ∆l2

Jis dažniausiai naudojamas balanso analizei.

Eliminavimas – reiškia panaikinimą arba atsiribojimą nuo kokių nors

veiksnių. Tai loginis būdas, kai ekonomistas abstrahuodamasis nuo įvairių

šalutinių veiksnių poveikio, nagrinėja vieną ekonominį reiškinį ar veiksnį.

Trys būdai:

1. grandininių pakeitimų būdas;

2. skirtumų būdas;

3. saldo būdas.

Grandininiai pakeitimai padeda apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką

rezultatiniam rodikliui tada, kai tie veiksniai tarpusavyje susieti

multiplikaciniu būdu.

Skirtumų būdas: apskaitai (apskaičiavimui) imami nukrypimai nuo bazinio

dydžio.

1) (a1 – a0) * b1 * c1 = ∆2 (a)

2) a1 * (b1 – b0) * c1 = ∆2 (b)

3) a1 * b1 * (c1 – c0) = ∆2 (c)

Saldo – likučio būdas. Jį taikant iš rezultatinio rodiklio pokyčio nuo

pasirinktos bazės atimama apskaičiuotų veiksnių suma ir gaunamas

rezultatas.

Taikymo taisyklės:

1. Visada pirmoje eilėje turėtų būti apskaičiuojami kiekybiniai veiksniai,

pabaigoje – kokybinių veiksnių įtaka. Jei pasitaiko keli kiekybiniai

veiksniai, tai pirmoje eilėje skaičiuojama reikšmingiausio veiksnio įtaka,

o vėliau nuo jo priklausančių veiksnių įtaka;

2. Taikant šį būdą teisingiausi rezultatai gaunami skaičiuojant 3, 4

maksimum 5 veiksnius.

ĮMONIŲ FINANSINĖS ANALIZĖS ORGANIZAVIMAS

Analizės darbą atlieka tie asmenys, kurie suinteresuoti gauti analitinę

informaciją. Analitine informacija yra suinteresuoti vidaus ir išorės

analitinės informacijos vartotojai, bet nepriklausomai nuo to, kas atlieka

analizę, turi būti pirmiausiai sudaromas analizės planas ir programa.

Analizės planas turi atskleisti analizės tikslą, jos šaltinius, atlikėjus,

terminus, pasirinkti (pateikti) rodiklius, kurie bus analizuojami ir

numatyti analizės rezultatų pateikimo formą bei svarstymo būdą.

Analizė gali būti atliekama išsamiai ir dalinė (teminė). Išsamią analizę

dažniausiai atlieka įmonės vadovai ir paskirti asmenys. Kartais įmonės ar

organizacijos turi specialius padalinius, bet praktikoje dažniausiai

analizę planuoja ir atlieka įmonės ekonominės tarnybos, vadovaujamos vyr.

buhalterio. Apibendrinti analizės duomenys pateikiami aukščiausioms valdymo

grandims, kurios priima sprendimus. Išorės vartotojai (ministerijos,

statistikos departamentas, mokesčių tarnybos, įvairios visuomeninės

organizacijos ir kt.) irgi gali atlikti analizę juos dominuojančiais

klausimais. Tada jų analizės tikslas ir objektas bus konkretesni. Analizės

šaltiniai irgi apims tik juos dominančius klausimus, bet ir jų analizės

planuose atsispindės analizuotini rodikliai, analizės metodika,

informacijos šaltiniai, terminai bei rezultatų pateikimo forma.

Kiekvienas planas papildomas programa. Programa detalizuoja planą. Joje

parodomos pagrindinės analizės formos, jų klausimai, gali būti numatomos

analitinių lentelių formos, rodikliai ir kas bus atsakingas už šių

pasiūlymų įdiegimą.

Analizės organizavimas priklauso nuo analizę atliekančio subjekto tikslų,

bet turi panašius analizės etapus:

1. analizės plano ir pprogramos sudarymas;

2. analizės šaltinių rinkimas ir jų patikimumo patikrinimas;

3. rodiklių tyrimas, veiksnių ir priežasčių įtakos, jų lygiui ir dinamikai

išaiškinimas;

4. rezultatų apibendrinimas, įforminimas ir nepanaudotų galimybių

nurodymas;

5. rezultatų įgyvendinimas ir rekomenduojamų priemonių taikymo kontrolė.

FINANSINĖS ANALIZĖS ŠALTINIAI

Analizės šaltiniai – visa informacija, naudojama analizei atlikti. Jie gali

būti klasifikuojami įvairiais aspektais, pvz.: pagrįsta įmonių apskaitos

darbo specifika:

1. planiniai ir normatyviniai šaltiniai. Jie apima trumpalaikius ir

ilgalaikius bei strateginius įmonių planus. Normatyvai susiję su įmonės

išteklių naudojimu, pvz.: medžiagų sunaudojimo normos, darbo laiko, darbo

užmokesčio normatyvai ir kiti;

2. analizės šaltinis – atskaitomybė, pvz.: finansinės apskaitos

atskaitomybė, statistinė atskaitomybė, vidinės apskaitos teikiama

atskaitomybė;

3. neapskaitiniai šaltiniai gaunami įmonėje ne iš apskaitos sistemos, pvz.:

konferencijų medžiaga, įvairių protokolų informacija, iš auditorių,

laikraščių gaunama informacija, asmeniniai darbuotojų ir darbininkų

stebėjimai, spaudos, techninė informacija (projektai, darbo brėžiniai,

techniniai pasai ir pan.), teisinė dokumentacija, vertybinių popierių

biržos informacija ir pan.;

4. apskaitos teikiama informacija (apskaitiniai šaltiniai):

* Buhalterinės apskaitos teikiama informacija

* Statistinės apskaitos teikiama informacija

* Operatyvinė-techninė apskaita arba vidinės apskaitos teikiama

informacija. Susijusi su gamybiniais dalykais, pvz.: prekių judėjimu,

darbininkų judėjimu, t.y. su gamybiniais dalykais.

Šie duomenys gali būti dažnai fiksuojami.

Visi analizės šaltiniai, naudojami analizėje, turi būti patikimi; todėl

asmuo, pradedantis analizę ir surinkęs jos šaltinius, turėtų įsitikinti jų

patikimumu, atlikdamas formalų ar esminį patikrinimą. Formalus patikrinimas

– kai susipažįstama su analizės šaltinio pagrindiniais rekvizitais bei

juridiniu apiforminimu. Svarbu patikrinti ar teisingai užpildytos eilutės,

ar teisingai atlikti aritmetiniai veiksmai ir pan. Prie esminio finansinės

atskaitomybės patikrinimo priskiriamas finansinėse ataskaitose parodytų

rodiklių tarpusavio darnumo patikrinimas. Finansinių ataskaitų rodiklių

tarpusavio darnumo patikrinimas yra svarbus dėl to, kad analizės metu

gautume objektyvią analitinę informaciją.

FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Įmonių veiklos analizėje yra naudojamos įvairios analizės rūšys. Todėl

analizės rūšys grupuojamos ir klasifikuojamos pagal tam tikrus požymius:

1. Analizės uždavinius;

2. Analizės atlikimo laiką;

3. Tyrimo aspektą;

4. Nepanaudotų galimybių (rezervų) išaiškinimo ir įvertinimo metodiką;

5. Tyrimo objektus;

6. Subjektus;

7. Pagal tyrimų apimtį;

8. Pagal periodiškumą;

9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir informacijos apdorojimą.

1. Analizė pagal uždavinius:

1.Plano pagrįstumo analizė;

2.Planų vykdymo kontrolės ir prognozavimo metu 3.atliekama analizė;

4.Veiklos rezultatų įvertinimo analizė;

5.Nepanaudotų įmonės galimybių atskleidimo analizė.

2. Pagal analizės atlikimo laiką:

1.Retrospektyvinė (praeito laikotarpio analizė);

2.Operatyvinė (trumpalaikė: kasdien, kas savaitę ir pan.);

3.Perspektyvinė arba prognozinė analizė (privalumas: analizuojant prognozių

arba planų duomenis atliekami variantiniai skaičiavimai, kurie leidžia

pamatyti įmonės veiklos rezultatų priklausomybę nuo veiksnių, o tai leidžia

pasirinkti optimalų planą ar prognozę).

3. Atliekant įmonių veiklos analizę yra keliama šiek tiek daugiau uždavinių

negu nagrinėjant finansinę veiklą. Įmonių veiklos analizė, kada

klasifikuojama pagal tyrimo aspektus išskiriamos dvi analizės kryptys:

1. Įmonės veiklos techninė-ekonominė analizė, kurios metu analizuojami

įmonės gamybinėje-ūkinėje veikloje naudojamų išteklių būklė, panaudojimas,

įmonės apsirūpinimas jais (staklės, medžiagos, darbo ištekliai, įrengimai

ir pan.)

2. Finansinės analizės aspektas. Finansinė analizė apima tiktai finansinių

rodiklių, kurie atsispindi finansinėje atskaitomybėje tyrimą. O finansinėje

atskaitomybėje atsispindi

galutiniai įmonės veiklos rodikliai, kurie parodo

įmonės pelningumą, mokumą, įsipareigojimus, kapitalo panaudojimo

racionalumą.

4. Pagal rezervų išaiškinimo ir įvertinimo metodiką:

1.Palyginamoji analizė (kelių įmonių, šakos);

2.Funkcinė-vertinė analizė, kai derinami įmonės techniniai rodikliai su

ekonominiais;

3.Daugiafaktorinė analizė, kai naudojami matematiniai-statistiniai metodai.

5.Pagal tyrimo objektus:

Visos įmonės lygmenyje atliekam analizė;

Gamybinio padalinio;

Darbo vietos;

Gaminio.

6. Pagal subjektus:

Įmonė pati atlieka savo veiklos analizę;

Finansinės institucijos (Mokesčių inspekcija);

Bankų įstaigos;

Statistikos organai;

Įmonės akcininkai, investitoriai, savininkai.

7. Pagal tyrimo apimtį:

Kompleksinė analizė (tyriama visa įmonės veikla, pradedant gamybiniais ir

baigiant finansiniais rodikliais);

Teminė analizė ( tik pelną ir pan.).

8. Pagal periodiškumą:

Sisteminė. Sistemingai – kiekvieną mmėnesį ir pan.;

Vienkartinė.

9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir apdorojimą:

Rankiniu būdu;

Kompiuterizuotai.

FA gali būti naudojamos visos aukščiau išvardintos rūšys. Tačiau

susipažinus su rinkos šalyse naudojamomis analizės klasifikacijomis galime

pastebėti tik 3 finansinės analizės rūšis:

1. Horizontali analizė: imame balansą, paskaičiuojame A, B ir C skyriaus

dinamiką.

2. Vertikali analizė: imame turtą ir žiūrime kokį svorį ilgalaikis turtas

sudaro bendrame turte.

3. Santykių (santykinių rodiklių) analizė: naudoja santykinius rodiklius:

apyvartumas, pelningumas ir pan.

Galima naudoti ir SWOT analizę.

Mūsų kursas paremtas finansine atskaitomybe.

Nagrinėsime retrospektyvine prasme ( kkas jau praėję).

HORIZONTALI IR VERTIKALI FINANSINIŲ ATASKAITŲ ANALIZĖ

Šios sąvokos yra tėjusios iš rinkos ekonomikos šalių. Vertikali analizė

atitinka finansinių ataskaitų struktūros analizę, o horizontali – dinamikos

analizę.

* Vertikali balanso analizė yra pagrįsta santykinių rodiklių apskaičiavimu,

t. y. atitinkamų balanso straipsnių lyginimu su bendra balansine suma.

Apskaičiuotas balanso straipsnio lyginamasis svoris turto arba nuosavybės

apimtyje parodo to straipsnio reikšmingumą. Vertikalios analizės metu

nustatoma turto ir nuosavybės struktūra, kuri apibūdina įmonėje turimo

turto kokybę bei jo finansavimo šaltinius. Turint kelerių metų balanso

struktūros rodiklius, galima įvertinti tendencijas turto kitimo srityje, o

taip pat finansavimo šaltinių pokyčius. Vakarų pasaulyje ataskaitos,

pateikiančios kiekvieno straipsnio lyginamąjį svorį vadinamos

struktūrinėmis ataskaitomis.

Rinkos šalyse dažnai tokios struktūrinės ataskaitos yra pridedamos prie

finansinės atskaitomybės. Jomis norima supažindinti skaitytoją su balanso

rodiklių kitimo tendencijomis.

Jei struktūriniame balanse nustatome, kad įmonėje didėja ilgalaikis turtas,

tai galima daryti išvadą, kad įmonė plečia savo veiklą, įsigydama

ilgalaikio turto. Pagal ilgalaikio turto lyginamąjį svorį lyginant su

trumpalaikiu turtu galima įvertinti gamybos pobūdį. Jei dominuoja

ilgalaikis turtas, tai galima teigti, kad įmonė priklauso mašinų gamybos ar

kitos veiklos sričiai, kuri reikalauja turėti daugiau ilgalaikio tturto. Jei

dominuoja trumpalaikis turtas – aptarnavimo sfera, prekyba; reikia turėti

daugiau atsargų ir mažiau ilgalaikio nemobilaus turto.

Priklausomai nuo veiklos pobūdžio atitinkamai kinta dinamikoje minėti

rodikliai.

Detalizuojant vertikalią balanso analizę, turto pusėje būtina ištirti

nepageidautinų straipsnių augimą, kaip antai debitorinis įsiskolinimas,

gautinos sumos. (Vakaruose 30 – 60 dienų įsiskolinimas laikomas dar

priimtinu). Pastebėjus tokių straipsnių buvimą ir didėjimą, turi būti

nukreiptas analizės dėmesys į šių straipsnių detalų tyrimą.

Vertikali balanso pasyvo analizė parodo įmonės veiklos finansavimo

struktūrą. Finansavimas vykdomas iš savų šaltinių (A skyrius) ir iš

skolintų šaltinių. Abu šaltiniai yra lleistini, tačiau turi būti išlaikyta

optimali proporcija tarp jų. Jei nenormaliai didėja vienas ar kitas

finansavimo šaltinis, tai visada priimtinesnis yra savų lėšų finansavimo

šaltinio didėjimas. Tačiau finansų teorijoje yra laikoma neprotinga

naudotis tik viena finansavimo forma, nes skolintų šaltinių naudojimas

visada veda prie nuosavo kapitalo pelningumo didėjimo, jeigu skolinto

kapitalo išlaidos ( palūkanos) nėra labai aukštos.

Šį vertikalios analizės procesą galima pavaizduoti tokia schema:

Turtas Savininkų kapitalas ir įsipareigojimai

100%

100 %

Analizuojant balanso pasyvo struktūrą, būtina išskirti straipsnius, kurių

didėjimas yra nepageidautinas, nes analizė tik balanso skyrių ne visada

parodo tikrąją finansinę būklę. Nepageidautini didėjimui balanso pasyvo

straipsniai:

Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, susiję su skolomis: finansinėmis,

prekybos, biudžetui, darbuotojams, soc. draudimui.

Todėl detalizuojant vertikalią analizę, reiktų atkreipti dėmesį į minėtų

straipsnių lyginamąjį svorį ir pokyčius.

Vertikalią analizę papildo horizontali analizė. Horizontali analizė – tai

yra dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Jis

atliekamas absoliučiais dydžiais ir procentais. Turto analizė traktuojama

analogiškai kaip ir vertikalioji analizė, t. y. absoliučiais ir

santykiniais dydžiais stebimas ilgalaikio ir trumpalaikio turto kitimas,

atkreipiamas dėmesys į nepageidautinų straipsnių didėjimą, o taip pat turto

elementų pokyčiai yra derinami su nuosavybės (įsipareigojimų) pokyčiais. Tų

rodiklių derinimo metu ieškoma neracionalių finansavimo šaltinių

panaudojimo atvejų (mokėtinos sumos).

Apibendrinant balanso vertikalią ir horizontalią analizę reikia pabrėžti,

jog tai yra tik finansinės analizės įžanga, kurios metu nustatomos

(diagnozuojamos) įmonės finansinės būklės kritinės būsenos ir nurodomos

gairės ddetalesnei ( giluminei) analizei atlikti. Detali analizė būtina dėl

to, kad nustatyti tikrąsias pastebėtų pokyčių priežastis.

PELNO IR NUOSTOLIO ATASKAITOS HORIZONTALI IR VERTIKALI ANALIZĖ

Pelno ir nuostolio ataskaitą analizuojant panaudojamas pardavimų rodiklis

kaip bazinis rodiklis, nuo kurio sumos apskaičiuojami ataskaitos straipsnių

lyginamieji svoriai. Pelno ir nuostolio ataskaitoje pardavimai prilyginami

100 %. Ši pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių struktūra, atvaizduota

dinamikoje, padeda įvertinti įmonės pelningumą įvairiuose lygiuose

(gamybinės ūkinės veiklos pelningumas ir finansinės veiklos pelningumas

(nuo veiklos pelno į apačią)). Be to, iš vertikalios analizės duomenų

galima spręsti apie įmonės sąnaudų bei išlaidų racionalumą.

Horizontali analizė, kaip ir vertikali, tik absoliučiais dydžiais ir

procentais, rodo pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių kitimą. Šios

analizės tikslas toks pat kaip ir vertikalios analizės. Tikslas bendras –

diagnozuoti įmonės pelno susidarymo veiksnius, ypatingą dėmesį atkreipiant

į tuos, kurie daro neigiamą poveikį grynojo pelno didėjimui. Be to, šios

analizės rūšys padeda nustatyti tolimesnes detalesnės analizės kryptis.

Struktūrinė analizė skiriasi nuo horizontalios analizės tuo, kad ji parodo

tiriamojo reiškinio arba objekto reikšmingumą.

BALANSO IR PELNO(NUOSTOLIO) ATASKAITŲ ANALIZĖ

Iš balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitų galima apskaičiuoti ne tik

santykinius rodiklius, bet ir išvesti eilę absoliučių rodiklių. Vienas iš

reikšmingiausių absoliutinių balanso rodiklių yra apyvartinio kapitalo

rodiklis. Apyvartinis kapitalas – tai rodiklis, parodantis trumpalaikį

turtą, likusį įmonės žinioje sumokėjus visus trumpalaikius įsipareigojimus.

Tai kapitalas, kuris nuolat yra įmonės apyvartoje. Apyvartinio kapitalo

dydis – tai būtina aapyvartinio turto suma tam tikram įmonės gamybos lygiui

palaikyti. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės plėsti

gamybą, vykdyti įsipareigojimus. Apyvartinis kapitalas nėra parodomas

balanse, bet įvairių informacijos vartotojų yra skaičiuojamas ir

analizuojamas.

Jis gali būti apskaičiuotas dviem būdais:

1. TT– TĮ= AK

2. SK + IĮ– IT= AK

APYVARTINIO KAPITALO ANALIZĖ

Pirmiausia atliekama dinamikos analizė. Analizuojama sudėtinių elementų

sudėtis ir struktūra, atliekama apyvartinio kapitalo veiksnių analizė.

Dinamikos analizė – apskaičiuotas apyvartinis kapitalas (AK) lyginamas su

praeitais laikotarpiais ir daromos išvados apie įmonės veiklos augimo

tendencijas.

Jei AK didėja, tai prasiplečia įmonės saugumo ribos, nes įmonė turi

pakankamai savų išteklių apyvartiniam kapitalui įsigyti. Tačiau AK

padidėjimas turėtų būti analizuojamas derinant šio rodiklio kitimą su

pardavimų rodiklio kitimu. Jei AK auga, o pardavimai ne – tai neefektyvu.

AK gali padidėti padidėjus ne tik trumpalaikiam turtui, bet ir finansavimo

šaltiniams – nuosavam kapitalui ir ilg. įsipareigojimams. Tačiau šio

finansavimo šaltinio padidėjimas ne visada gali daryti teikiamą poveikį

apyvartiniam kapitalui, nes jo paskirtis finansuoti ilgalaikį turtą, o ne

trumpalaikį.

Jei AK sumažėja, tai rodo, kad įmonės saugumo ribos siaurėja, įmonė tampa

silpnesnė. Lyginant AK kitimą su pardavimų kitimu, turime atkreipti dėmesį

į tai, kad šie dydžiai turėtų kisti vienoda linkme. Tačiau su mažesniu AK

sukūrus didesnes pajamas iš pardavimų, galime kalbėti apie AK racionalų

(efektyvų) panaudojimą.

Jei AK lieka nepakitęs. Tokia būklė susidaro tada, kai įmonėje neplėtojama

veikla. Detalizuojant šią analizę, reiktų išsiaiškinti

ar tokia būklė yra

laikina ar pastovi ir su kuo ji yra susijusi. Viena iš priežasčių –

kapitalinių investicijų nutraukimas arba jų sumažėjimas.

Toks tyrimas yra tik išankstinė analizė, padedanti nustatyti tolimesnės

detalios analizės gaires.

AK sudaro turto ir nuosavybės elementai, įeinantys į apskaičiavimo

formules.

Pageidautina, kad trump. turto sudėtyje daugiau būtų mobilių straipsnių,

kurie greičiau virsta grynaisiais pinigais, t. y. tų kurie didina įmonės

lėšų apyvartumą ir nepageidautina, kad trumpalaikio turto sudėtyje

dominuotų nemobilūs straipsniai, rodantys AK “įšaldymą”.

Nepageidautinas straipsnis – “Per vienerius metus gautinos sumos”. Jo

didėjimas rodo, kad įmonė palaiko ryšius su nemokiomis įmonėmis. Todėl

analizuojant įmonės trump. turto struktūrą reikia išsiaiškinti gautinas

sumas pagal skolininkų pavadinimus bei gautinų sumų dydį, ar jau praėję

terminai ar dar ne. (Vakaruose 30 – 60 dienų).

Skaičiuojant AK į jo sumas įtraukiamos aktyve sukauptos pajamos ir

ateinančio laikotarpio sąnaudos, o pasyve sukauptos sąnaudos ir ateinančio

laikotarpio pajamos.

Nepageidautini straipsniai: “Per vienerius metus mokėtinos sumos:

mokesčiai, atlyginimai, Sodra”. Jos turėtų mažėti, o ne didėti.

Sudėties ir struktūros analizė yra aktuali tada, kai ieškoma rezervų

(galimybių) pagreitinti AK apyvartumą. AK apyvartumas didėja tada, kai yra

išlaisvinamos lėšos iš nemobilių trumpalaikio turto straipsnių, o taip pat

likviduojant tuos balanso straipsnius, kurie rodo įmonės finansinės skolos

neracionalų padidėjimą. AK yra vienas iš tokių rodiklių, parodančių įmonės

finansinę pusiausvyrą. Šioje srityje įmonių vadovai turi pastoviai gauti

informaciją apie AK kitimą tam, kad ppriimti racionalius valdymo sprendimus.

Antroji AK apskaičiavimo metodika dažnai vadinama įmonės finansavimo

šaltiniu. Nagrinėjant pagal šią formulę, AK susidaro iš savininko

investicijų, iš paskolų ir iš pelno ir taip pat iš įmonės turto pardavimo.

Šių AK šaltinių didėjimas daro teigiamą poveikį AK augimui. Savo ruoštu,

šie šaltiniai panaudojami skoloms grąžinti, nuostoliams atlyginti,

savininko tikslams panaudoti ir turtui pirkti. Sąryšis tarp šių šaltinių ir

jų panaudojimo turi būti pakankamai racionalus ir turi didinti AK, bet ne

mažinti. AK poreikis yra gana sunkiai tiksliai apskaičiuojamas. JAV

ekonomistai teigia, kad įmonėms reikia turėti apie 1 $ AK penkiolikai

pardavimų dolerių.

VEIKSNIAI DARANTYS POVEIKĮ AK

AK formuojasi ne vien tik iš trumpalaikių įsipareigojimų. AK formuoja

savininko investicijos į ilg. turtą, paskolos, pelnas ir turto pardavimas.

AK panaudojamas savininko tikslams, skoloms grąžinti, atlyginti nuostolį ir

pirkti turtą.

Analizuojant AK veiksnius, veiksniai gali būti nagrinėjami šiomis

kryptimis:

1. eksploatacine;

2. finansavimo.

Tiek pirmuoju, tiek antruoju būdu analizuojant AK veiksnius, susidaro

galimybė nustatyti jų poveikį remiantis balanso duomenimis.

1. Eksploatacine. AK įtakoja visi turto elementų pasikeitimo atvejai ir

įsipareigojimų pasikeitimo atvejai. Šios analizės tikslas, nustatyti AK

pasikeitimo priežastis bei įmonės apsirūpinimą apyvartiniu kapitalu.

2. Finansavimo. Analizuojant pagal antrąją metodiką, įvertinamas įmonės

finansavimo šaltinių panaudojimo įmonės veikloje racionalumas. Tačiau AK

veiksnių analizė bus pagrįsta tik tada, jeigu finansinė atskaitomybė yra

sudaryta vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais. Tai reiškia, kad

jei ataskaitiniame laikotarpyje nebuvo pakeisti pagrindinių rodiklių

apskaitos mmetodai (FIFO, LIFO, vidutinių kainų ir t. t.). Nebaigta gamyba

arba pagaminta produkcija gali turėti broką. Įvairios atsiskaitymo formos

taip pat gali turėti įtakos analizės rezultatams.

AK veiksnių analizė svarbi nustatant įmonės mokumo būklę. Todėl analizės

metu turi būti įvertinti trumpalaikio turto (TT) elementų pokyčiai mokumo

aspektu. Tada TT elementų pokyčius reikia vertinti su trumpalaikių

įsipareigojimų (TĮ) pokyčiais. Remiantis AK elementų dydžiais yra

skaičiuojamas ir įmonės mokumo koeficientas. Kuo daugiau įmonė turi

mokėjimo priemonių lyginant su įsipareigojimais, tuo geresnė įmonės mokumo

būklė, tačiau to negalima absoliutizuoti. Mokumas priklauso ne vien tik nuo

mokumo priemonių perviršio, bet ir nuo mokėjimo struktūros.

Nagrinėjant veiksnius, darančius poveikį AK, kai kurie užsienio autoriai

(J. Hobbs, C. Moore) rekomenduoja AK pasikeitimo veiksnius analizuoti

naudojant algebrinę logiką ir taikyti buhalterinių įrašų rekonstrukciją.

Šių autorių metodika:

Turtas = SK + Į

IT + TT = SK + IĮ + TĮ algebrinė logika

AK = TT – TĮ = SK + IĮ – IT

apyvartinės neapyvartinės

sąskaitos sąskaitos

Jei pasikeičia AK, tai tas pasikeitimas lygus:

∆ AK = ∆ TT – ∆ TĮ = ∆ SK + ∆ IĮ – ∆ IT

finansavimo aspektas

Išvada: AK kinta tada, jei ūkinė operacija turi nors vieną

koresponduojančią apyvartinę sąskaitą, nes tik tada ta ūkinė operacija

darys poveikį AK pasikeitimui.

Kada AK pasikeis?

1. AK padidėja – žiūrime pagal finansavimo šaltinius; jei padidėja SK, IĮ

ir jei sumažėja IT.

2. AK sumažėja – visais atvirkštiniais atvejais; jei sumažės SK, IĮ ir

jei padidės IT.

Gilinant šią analizę, minėti autoriai, rekomenduoja vadovams pasirašant

buhalterinius dokumentus įvertinti ūkinę operaciją, kuri yra registruojama

apskaitoje. Iš ūkinės operacijos konteksto galima matyti ar ji didina ar

mažina AK ir priimti reikiamą sprendimą.

1. Pvz.: Įsigyta įrengimų apmokant tik iš dalies. Jei įrengimų vertė yra

120 tūkst. Lt, o apmokama grynais 40 tūkst. Lt.

∆ AK = ∆ TT – ∆ TĮ = ∆ SK + ∆ IĮ – ∆ IT

– 40000 = – 40000 = + 80000 – (+ 120000)

2. Pvz.: Įsigyta medžiagų už 75 tūkst. Lt ir apmokėta grynais.

+ 75000

75000

3. Pvz.: Išleista ir parduota akcijų už 50 tūkst. Lt.

+ 50000 = + 50000 = + 50000

Autoriai rekomenduoja taikyti šią metodiką – atlikti ūkinių operacijų

rekonstrukciją.

Gyvenime darant įvairius ūkinius sprendimus, reikia nuspręsti koks yra

optimalus AK dydis. AK dydis tam tikra prasme parodo įmonės veiklos

stabilumą ir saugumą.

1. Jei AK padidėja, tai įmonės saugumo ribos prasiplečia, tais atvejais,

kai AK yra finansuojamas iš nuosavo kapitalo ir dalinai iš ilg.

įsipareigojimų. Ryškus ir pernelyg didelis ilg. įsipareigojimų augimas (ar

vidutinės trukmės įsipareigojimų) nėra teigiamas veiksnys, nes su IĮ augimu

didėja finansinės išlaidos, siaurėja įmonės finansinė nepriklausomybė, o

tai gali nulemti blogesnius ggamybinius ir finansinius rezultatus. Geresnė

situacija, kai didėja nuosavas kapitalas.

2. AK sumažėjimas rodo, kad įmonės saugumo ribos siaurėja, ji tampa

finansiškai mažiau pajėgi ir, kad iš apyvartinio kapitalo yra įsigyta

ilgalaikio turto darant naujas kapitalines investicijas. Tačiau šiuo atveju

galima tikėtis finansinės būklės pagerėjimo ateityje.

3. Kai AK nekinta, reiškia, kad įmonės veikla nėra plėtojama. Reikia

išsiaiškinti ar tai laikina būklė, ar būklė susijusi su investicijų

mažėjimu (nutraukimu).

PELNO ANALIZĖ

Pelnas yra vienas iš svarbiausių įmonės veiklos rodiklių, nes jis parodo

įmonės veiklos efektyvumą. Pagrindinis analizės šaltinis pelnui analizuoti

yra pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno rodikliai yra balanse, pelno

(nuostolio) ataskaitoje ir pelno paskirstymo ataskaitoje.

Ataskaitinių metų pelnas gautas pelno (nuostolio) ataskaitoje formuojasi

metų eigoje, vykdant įmonės gamybos programą ir tokiu būdu gaunamas

bendrasis pelnas. Šį pelną mažina įmonės administracinė valdymo veikla, nes

šioje veikloje susiformuoja papildomos išlaidos. Gautas veiklos pelnas gali

mažėti arba didėti užsiimant kita veikla, finansine ir investicine veikla

bei ypatinga veikla. Šių veiklų rezultate gaunamas ataskaitinių metų pelnas

prieš apmokestinimą. Ir pagaliau atskaičius pelno mokestį lieka grynasis

ataskaitinių metų pelnas paskirstymui. Šis pelnas yra rezultatinis įmonės

veiklos rodiklis, kuris didina praėjusių metų nepaskirstytą pelną ir gali

būti paskirstytas įmonės reikmėms.

Analizuojant pelną, pirmiausia reikia patikrinti pelno rodiklius įvairiose

atskaitose.

Analizės uždaviniai:

1. Įvertinti pelno rodiklių kitimą (apskaičiuoti dinamiką);

2. Nustatyti veiksnius, nulėmusius pelno pasikeitimą;

3. Išaiškinti priežastis, dėl kurių susiformavo neigiami veiksniai.

Tikslinga ištirti ir teigiamų

veiksnių susidarymo priežastis dėl to, kad po

teigiamų veiksnių įtaka gali gludėti ir neigiamų veiksnių poveikis;

4. Pateikti pasiūlymus atskleistiems rezervams panaudoti (įgyvendinti).

Reikėtų pabrėžti, kad ne visiems šiems uždaviniams atskleisti yra palanki

finansinė atskaitomybė (trūksta informacijos). Analizuojant reikėtų

pasitelkti papildomą apskaitos teikiamą informaciją.

Dinamika.

Iš pelno (nuostolio) ataskaitos horizontalios analizės galime nustatyti

visų joje parodomų pelnų dinamiką. Kiekvienos rūšies pelno kitimo procentas

rodo tos veiklos srities pelno didėjimą arba mažėjimą. Lygindami pelno

rodiklių kitimo procentus netiesiogiai galime įvertinti kai kurių veiksnių

įtaką.

Pirmiausia palyginame bendro pelno ir pardavimų kitimo procentus. Šis

palyginimas lleidžia įvertinti dviejų veiksnių poveikį:

1. Pardavimų apimties;

2. Parduotos produkcijos savikainos.

BENDROJO PELNO VEIKSNIŲ ANALIZĖ

Bendrąjį pelną veikia 4 veiksniai:

1. Pardavimų apimtis kiekine išraiška tiesiogiai susijusi su pelno dydžiu.

Tarp jų egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys. Kuo daugiau parduodama

pelningos produkcijos, tuo daugiau gaunama pelno. Tačiau atskaitomybėje

neturime pardavimų apimties kiekine išraiška, todėl naudojame svertinius

rodiklius.

Baziniai pardavimai = ∑(q0 x p0)

Ataskaitiniai (faktiški) pardavimai = ∑(q1 x p1)

Faktiška realizacija plane priimtomis (bazinėmis) kainomis = ∑(q1 x p0)

k – pardavimų augimo koeficientas

Bazinis pelnas x k = Bendrasis ppelnas, perskaičiuotas pagal pardavimų

augimo procentą

Pardavimų (q) veiksnys apskaičiuojamas taip:

Perskaičiuotas BP – Bazinis BP = ∆BP dėl pardavimų augimo

2. Parduotos produkcijos struktūros ir asortimento kitimas. Struktūra –

kiekvienos produkcijos rūšies lyginamasis svoris bendroje produkcijos

apimtyje.

Planas Faktiškai

A 33 % A 20 %%

B 33 % B 30 %

C 34 % C 50 %

100 % 100 %

Augant lyginamajam svoriui pelningų gaminių bendrasis pelnas didėja ir

atvirkščiai.

Kokia šio veiksnio įtaka?

z – savikaina

z0 – bazinė savikaina

z1 – faktiška savikaina

∑(q0 x p0) – ∑(q0 x z0) = BPstr.0

∑(q1 x p0) – ∑(q1 x z0) = BPstr.1

Struktūros veiksnio įtaka apskaičiuojama taip:

Iš faktiško pelno esant faktiškam kiekiui, faktiškos produkcijos struktūrai

ir plane priimtomis kainomis atimamas planinis pelnas perskaičiuotas pagal

pardavimų augimo procentą.

BP(q1str.1p0z0) – BP(q1str.0p0z0) = ∆BP (dėl struktūros)

3. Savikainos veiksnys. Šis veiksnys daro atvirkščiai proporcingą poveikį

bendrajam pelnui. Augant savikainai pelnas mažėja ir atvirkščiai.

Skaičiuojant šį veiksnį, iš faktiškos savikainos atimama bazinė savikaina

(planinė) perskaičiuota pagal faktišką pardavimų apimtį.

∑(q1 x z1) – ∑(q1 x z0) = ∆BP (dėl savikainos pasikeitimo)

= ∆z

z &> = BP <

z < = BP >

4. Produkcijos pardavimo kainų pokytis. Tarp kainos ir pelno egzistuoja

tiesiogiai proporcingas ryšys. Augant kainoms pelnas didėja ir atvirkščiai.

∑(q1 x p1) – ∑(q1 x p0) = ∆p

p > = BP >

p < = BP <

Kai apskaičiuojame visų veiksnių įtaką, tada visus skaičiavimus reikia

patikrinti.

∆BPq + ∆BPstr. + ∆BPz + ∆BPp = ∆BP = BP1 – BP0

Apskaičiavus veiksnius išsiaiškinamos neigiamai veikusių veiksnių

priežastys ir pateikiami pasiūlymai kaip likviduoti bendrąjį pelną

neigiamai veikusias priežastis. Priežastis galime išaiškinti tik

detalizuodami kiekvieno veiksnio kitimą.

PINIGŲ SRAUTŲ ANALIZĖ

Atsirado JAV dėl ekonominių aplinkybių. Vedant apskaitą kaupimo principu ir

apskaičiuojant pelną įmonės gaudavo grynąjį pelną, bet atsitikdavo, kad

pelninga įmonė bankrutuodavo. Paaiškėjo, kad grynieji pinigai labai

svarbūs, nesant jų, įmonės tampa nemokios ir žlunga.

1961 m. Buhalterių institutas rekomendavo sudaryti pinigų srautų ir fondų

ataskaitą (Lietuvoje – nutarimas Nr. 804 – Finansinės būklės pasikeitimas).

1971 m. Apskaitos pagrindų taryba išleido naują rekomendaciją sudaryti

finansinės būklės pasikeitimo ataskaitą, rengiamą:

1. pinigų srautų pagrindu;

2. apyvartinio kapitalo pagrindu.

Nuo 1987 m. Finansinės apskaitos standartų taryba priėmė naują standartą

Nr. 95, kuris vadinosi Pinigų srautų ataskaita. Įsigaliojo nuo 1988 07 15

ir tapo finansinės atskaitomybės sudėtine dalimi.

Lietuvoje patvirtinta 1993 10 27(29) d. Nr. 804 ir nuo 1994 m. įmonės

sudarinėja šią ataskaitą.

Privalumai: labai pažangi, nes suteikia ormacijos apie ūkines operacijas,

kuriose naudojami pinigai. Ji parodo ne tik ūkio subjekto finansinę

situaciją, bet ir pinigų judėjimą per visą tiriamą laikotarpį. Pinigai –

mobiliausias fin. šaltinis. Jų negavimas įmonei labai skaudžiai atsiliepia.

Pinigus didina :

– produkcijos realizavimas;

– nereikalingo IT ir TT pardavimas;

– TĮ ir IĮ padidėjimas;

– savininkų kapitalo padidėjimas.

Pinigus mažina:

– įsigyjamos materialinės vertybės;

– sumažėję pinigai, kai grąžinamos skolos;

– jei sumažėja sav. kapitalas.

Visi apibūdinti atvejai aprodo grynųjų pinigų padidėjimo ir sumažėjimo

atvejus. Informacijos šaltiniu gali būti finansinės atskaitomybės balansas

bei pelno/nuostolio ataskaita. Pinigų srautų ataskaita sudaroma remiantis

minėtomis formomis. Yra 2 pinigų srautų ataskaitų sudarymo būdai:

1. Tiesioginis.

2. Netiesioginis.

Netiesioginis būdas nėra toks tikslus kaip tiesioginis. Nepriklausomai nuo

naudojamo sudarymo būdo, visi pinigų srautai skirstomi į tam tikras rūšis.

Pagal vakarietišką sistemą pinigų srautai skirstomi į:

1. ūkinės gamybinės veiklos pinigų sr.;

2. investicinės veiklos pinigų sr.;

3. finansinės veiklos pinigų sr.

Lietuviškoje ataskaitoje yra šiek tiek kitokia klasifikacija:

1. pinigų srautai iš įmonės veiklos;

2. pin. sr. iš investicinės veiklos;

3. pin. sr. iš finansinės veiklos;

4. pin. sr. iš ypatingos veilos.

Pinigų srautai iš įmonės veiklos – parodomas įmonės veiklos rezultatas,

pirmiausiai – grynasis pelnas. Pelnas įtraukiamas, nes daroma prielaida,

kad įmonei gavus pelną greitu laiku tikėtina, kad įmonė uždirbs ir pinigus.

Taip pat įtraukiamas nusidėvėjimas bei nematerialaus turto amortizacija.

Įtraukiamas todėl, kad tai ne piniginis straipsnis, mažinantis grynąjį

pelną. Pridedami ir pinigai, parodantys debitorinio įsiskolinimo

sumažėjimą, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimą, atsargų sumažėjimą. Visi

šie punktai didina pinigų srautus. Norint apskaičiuoti grynąjį pinigų

srautą, reikia numatyti ir pinigų išmokėjimo atvejus. Jie susiję su TT

įsigijimu, o taip pat su TĮ – gautinų sumų padidėjimas, atsargų

padidėjimas, kreditorinio įsiskolinimo arba mokėtinų sumų sumažėjimas,

sukaupto įsiskolinimo sumažėjimas ir kitų skolų sumažėjimas.

Pin. sr. iš investicinės veiklos – yra šie šaltiniai:

– pardavus IT;

– svetimų vertybinių popierių ppardavimas.

Sumažėja, kai:

– įsigyjamas IT;

– kitų įmonių vertybinių popierių pirkimas, skolų pirkimas.

Pin. sr. iš finansinės veiklos – šaltiniai:

– pinigai iš įsipareigojimų likvidavimo ir kapitalo pasikeitimo;

– įmonės vertybinių popierių pardavimas;

– įvairių įsiskolinimų padidėjimas.

Sunaudojami pinigai :

– įsipareigojimams sumažinti;

– išperkant nuosavus vertybinius popierius;

– išmokant dividendus.

Pinigų srautų analizei ir valdymui keliami tokie uždaviniai:

1. būtina rūpintis nepriekaištinga pinigų judėjimo dokumentų bei pinigų

likučių apskaita ir jų kontrole;

2. analizuoti veiksnius, nulėmusius pinigų srautų sumažėjimą bei užkirsti

kelią nuostoliams dėl piktnaudžiavimo ir vagysčių;

3. tirti skolinamų lėšų grąžinimo realumą bei neskolinti lėšų neįsitikinus

jų grąžinimo galimybėmis;

4. išanalizuoti grynųjų pinigų pakankamumą būtiniems atsiskaitymams su

darbuotojais, biudžetu, bankais ir kreditoriais. Nelaikyti didelio pinigų

kiekio, kuris nesukuria pajamų;

5. išanalizuoti viršplaninio grynųjų pinigų likučio panaudojimo efektyvumą.

Analizuojant pinigų srautus, gali būti taikoma balansinės lygybės formulė:

T = SK + Į

IT + TT (išskyrus grynuosius pinigus) + GP = SK + IĮ + TĮ;

GP = SK + IĮ + TĮ – IT – TT(išskyrus grynuosius pinigus).

Remiantis šia formule galima analizuoti piniginių išteklių pasikeitimo

priežastis. Grynųjų pinigų suma pakinta tik tada, kai ūkinė operacija

susijusi su grynųjų pinigų sąskaita. Visas ūkines operacijas, susijusias

su grynaisiais pinigais, galima sugrupuoti į operacijas, didinančias

grynuosius pinigus ir operacijas, mažinančias grynuosius pinigus.

Grynųjų pinigų pasikeitimas Δ GP lygus:

Δ GP = Δ Nuosavybė – Δ Nepiniginės

sąskaitos.

Jei išieškotas debitorinis įsiskolinimas, pinigai didėja, parduota žemė –

pinigai didėja, grąžinta skola – pinigai mažėja, parduotos obligacijos –

pinigai didėja ir t.t.

Remiantis pinigų srautų ataskaita, apskaičiuojami lyginamieji svoriai iš

kiekvienos veiklos ir remiantis tais duomenimis nustatoma, kuri veikla

duoda įmonei daugiausiai piniginių išteklių.

Pinigų srautai – vieni iš reikšmingiausių finansinės analizės elementų.

Jais remiantis galima apskaičiuoti ne vieną santykinį rodiklį.

SANTYKINIAI RODIKLIAI IR JŲ KLASIFIKAVIMAS FINANSINĖJE ANALIZĖJE

Santykinis rodiklis sudaromas dalijant du pasirinktus dydžius, siekiant

įvertinti nagrinėjamą ekonominį reiškinį.

Finansinėse ataskaitose pateikiami tik absoliutūs rodikliai. Santykiniai

rodikliai kartais apskaičiuojami ir ppateikiami tuo tikslu, kad vaizdžiau

apibūdinti ekonominius reiškinius ir procesus vykstančius įmonėje.

Absoliutūs rodikliai atspindi tam tikrą visumą nagrinėjamų reiškinių, bet

šie rodikliai nėra tokie vaizdūs kaip santykiniai. Pvz.: išlaidų suma gali

būti matuojama ir mln. litų ir iš pažiūros gali būti įvertinta kaip labai

didelė, tačiau iš absoliutaus jo dydžio negalime pasakyti ar įmonė dirbo

efektyviai. Tik apskaičiavus išlaidas vienam pardavimų litui įmanoma

įvertinti įmonės veiklos efektyvumą. Taip pasireiškia santykinių rodiklių

privalumai.

Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Pirmiausia reikia vadovautis tokiais

principais:

1. Reikia žinoti koks yra įmonės arba jos padalinių ttikslas ir pasirenkant

santykinius rodiklius juos reikia derinti su bendru visos įmonės tikslu.

2. Nustatoma tam tikra santykinių rodiklių sistema, nes vienas santykinis

rodiklis visko neatskleidžia. Prie pelno rodiklio naudojami papildomi

pelningumo rodikliai, apibūdinantys įmonės veiklos efektyvumą.

Rinkos ekonomikos sąlygomis analizei gali būti pasirinkti įvairūs

santykiniai rodikliai, tačiau juos pasirenkant reikia vengti

psiaudosantykinių rodiklių, kurie apskaičiuojami iš tarpusavyje nesusietų

dydžių (kiek palūkanų tenka vienam darbininkui).

Įmonės veiklai vertinti reikia pasirinkti minimalų santykinių rodiklių

skaičių, kuris leistų analizuojant vertinti pagrindines įmonės veiklos

sritis. Įmonės viduje skirtingiems valdymo lygiams įvertinti irgi reiktų

parinkti tokius rodiklius, kurie atspindėtų padalinio specifiką. Specifika

turi būti siejama su pagrindiniu įmonės tikslo siekimu.

Santykiniai rodikliai turi ir trūkumų.

Trūkumai glūdi tame, kad ne visada vienas santykinis rodiklis pilnai

apibūdina tiriamąjį reiškinį. Todėl tas santykinis rodiklis turi būti

papildytas kitais, realiau nusakančiais tiriamąjį objektą. Pvz.: turime dvi

įmones. Įmonė A viršijo savo pardavimų lygį 20 %, o B – 30 %. Atrodytų, kad

geriau dirbo įmonė B. Tačiau reiktų išsiaiškinti kokią rinkos dalį užima

tos įmonės. Tarkime, kad A – 55 %, o B – tik 10 %.

Trūkumas: santykiniai rodikliai, juos formuojant, turi būti logiškai

suderintas skaitiklis su vardikliu laiko atžvilgiu, tiriamos visumos

dydžiu, rodiklių apskaičiavimo metodikos požiūriu ir kt. metodais (nurašymo

metodai, atsargų įvertinimo metodai).

Trūkumas: santykiniai rodikliai labai gerai pasiduoda įvairioms

manipuliacijoms. Finansinės ataskaitos jų vartotojams turi ne tik

ekonominę, bet ir psichologinę prasmę (poveikį). Tarkime laikotarpio

pabaigoje mokumo koeficientas 1,5 (TT/TĮ = 30000/20000). Metų pabaigoje

10000 padengiame TĮ, tada mokumo koeficientas 2 (20000/10000).

Kaip yra klasifikuojami santykiniai rodikliai?

Santykiniai rodikliai finansinėje analizėje vaidina labai svarbų vaidmenį

ir jie yra formuojami (klasifikuojami) priklausomai nuo analizės tikslo.

Pagal veiklos ssferą, išskiriami šakiniai rodikliai, pagal įmonės finansinės

būklės sritis ir pan.

Klasifikuojant rodiklius dažniausiai pasitaiko rodikliai suskirstyti pagal

įmonės finansinės būklės vertinimo kriterijus.

Autoriai Ch. White, A. Sondhi, D. Fried. Jų monografija: šie autoriai

išstudijavo 100 įmonių ataskaitas (JAV) ir pateikė rodiklius, kuriuos

naudojo auditoriai savo auditinėje veikloje. Paprašė, kad auditoriai

įvertintų visus santykinius rodiklius nuo 0 iki 9. Aukščiausiu balu 8,21

buvo įvertinti pelningumo rodikliai ( aukščiausias balas kapitalo

pelningumas), 7,22 – įsiskolinimo rodikliai, 7,10 – likvidumo rodikliai.

Žemiausias balas 4,02 – apyvartinio kapitalo pelningumo rodiklis.

Rodiklių grupės:

1. Pelningumo;

2. Mokumo:

a) trumpalaikio mokumo;

b) ilgalaikio mokumo;

3. Veiklos efektyvumo (apyvartumo);

4. Kapitalo rinką apibūdinantys rodikliai.

Suomis Jaane Lechtinen parašė monografiją apie santykinius rodiklius –

“Santykinių rodiklių pagrįstumas ir patikimumas”.

Kiekviena santykinių rodiklių grupė turi savo sudėtyje įvairių rodiklių,

kurie labai skiriasi. Pvz.: skirtingai apskaičiuoti pelningumo rodikliai,

mokumo rodikliai, kapitalo struktūros rodikliai ir pan.

Santykinių rodiklių grupės analizuojamos vadovaujantis tais pačiais

analizės principais kaip ir absoliutūs rodikliai. Pirmiausia jie

analizuojami dinamikoje, lyginame su praėjusių metų duomenimis, kitų įmonių

duomenimis, šakos rodikliais. Kai kurie rodikliai turi ribines

(kontrolines) reikšmes, kurios nusistovėjusios iš analitikų patirties,

kitos apskaičiuojamos auditinių konsultacinių firmų ar statistikos

institucijų, pateikiamos informaciniuose leidiniuose arba naudojamos bankų

suteikiant paskolas.

Dalis rodiklių neturi kontrolinių reikšmių ir yra vertinami bei

interpretuojami remiantis jų kitimo tendencijomis.

Pvz.: likvidumo rodiklio kontrolinė reikšmė yra 2. Bankų apie 3,3. Neturi

kontrolinės reikšmės: apyvartumo koeficientas, debitorinio įsiskolinimo

koeficientas ir t. tt.

PELNINGUMO ANALIZĖ

Pelningumas – įmonės sugebėjimas uždirbti pelną. Pelningumas – siejamas su

santykine pelningumo išraiška – įmonės sugebėjimas gauti kuo daugiau pelno

iš kiekvieno turto investuoto į įmonę lito. Užsienyje vadinama ne turto, o

kapitalo pelningumu (ROCE).

Egzistuoja 3 pelningumo apskaičiavimo metodikos, priklausomai nuo to,

kokia yra pasirenkama bazė pelningumui apskaičiuoti.

1. Pirmiausia finansinėje analizėje buvo naudojamas pardavimų pelningumo

rodiklis:

2.Turto pelningumo metodika:

3. Kapitalo pelningumo metodika:

Šios 3 rodiklių skaičiavimo kryptys apibūdina tik bendras rodiklių

skaičiavimo metodikas, kiekvienoje toje metodikoje galima apskaičiuoti

rodiklius, naudojant įvairius tų rodiklių apskaičiuojamuosius elementus.

Visi apskaičiuojamieji elementai pasirenkami priklausomai nuo analizės

tikslo ir analizės atlikėjo argumentacijos, nes ekonominėje literatūroje

nėra griežtai nustatytų šių rodiklių apskaičiavimo formulių.

Šios 3 pelningumo apskaičiavimo metodikos nevienodai domina analitinės

informacijos vartotojus.

Pardavimų pelningumas aktualus įmonių vadovams, taip pat verslo

partneriams, kreditoriams.

Turto pelningumas svarbus įmonių vadovybei, nes ji sprendžia apie turto

panaudojimo efektyvumą įmonėje, apie jos padalinių veiklos efektyvumą.

Kapitalo pelningumas aktualus esamiems ir potencialiems akcininkams, nes

kiekvieną domina kiek pelno yra gaunama iš kiekvieno jų investuoto į tą

įmonę lito.

1. PARDAVIMŲ PELNINGUMAS.

Tai vienas iš seniausių rodiklių. Analizei naudojami balanso ir pelno

(nuostolio) ataskaitos duomenys. Galime apskaičiuoti keletą rodiklių:

1. Bendrasis pardavimų pelningumas:

Jis atspindi įmonės pagrindinės veiklos pelningumą. Tai ribinis rodiklis,

kuris parodo kiek įmonė maksimaliai gali gauti pelno iš vieno pardavimų

lito.

2. Veiklos pelningumas:

Jis parodo įmonės gamybinės – ūkinės veiklos pelningumą.

3. Finansinės ir iinvesticinės veiklos pelningumas:

4. Kitos veiklos pelningumas:

5. Ypatingos veiklos pelningumas:

6. Įprastinės veiklos pelningumas iki mokesčių išskaitymo:

7. Grynasis pelningumas:

Šie pelningumo rodikliai skaičiuojami dinamikoje, taip pat lyginami

tarpusavyje. Toks palyginimas leidžia pamatyti įmonės pardavimų pelningumo

rodiklių kitimo tempus. Galime nustatyti, kuri įmonės veiklos sritis davė

aukštesnius pelningumo didėjimo tempus, o kuri atsiliko arba netgi nešė

nuostolius.

Atliekant analizę rodiklių tarpusavio palyginimo būdu galime nustatyti,

kuri veiklos sritis buvo pelningiausia ir kokios veiklos sritys mažino

įmonės pagrindinės veiklos pelningumą ir kokios didino.

Naudojant šią pelningumo rodiklių skaičiavimo metodiką finansinėje

analizėje dažnai yra vertinama įmonės veiklos rizika. Yra laikoma, kad

pardavimų pelningumas iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo atspindi įmonės

gamybinės – ūkinės veiklos riziką, o grynasis pelningumas arba įprastinės

veiklos pelningumas atskaičius palūkanas ir mokesčius parodo įmonės

finansinės veiklos riziką. Tačiau pagal lietuvišką pelno (nuostolio)

ataskaitą yra sudėtinga apskaičiuoti tokius pelningumo rodiklius, nes joje

nėra parodytų palūkanų išlaidų straipsnio.

2. TURTO PELNINGUMAS

Šis rodiklis atsirado tik apie 1910-1912 metus. Turto pelningumui

skaičiuoti ir analizuoti naudojami ne tik pelno (nuostolio) ataskaitos, bet

ir balanso duomenys. Skaitiklyje pagal bendrą šio rodiklio išraišką

naudojamas grynasis pelnas. Tačiau yra autorių, kurie rekomenduoja

skaitiklyje naudoti pelno iki palūkanų ir mokesčių atskaičiavimo rodiklį.

Vardiklyje imamas vidutinis metinis turtas iš balanso. Taip daroma todėl,

kad suderinti skaitiklį su vardikliu.

Analizuojamas turto pelningumas lyginant jį su praeitais laikotarpiais,

vidutiniais šakiniais rodikliais, su analogiškų įmonių turto pelningumu ir

skaičiuojame veiksnius,

kurie darė įtaką turto pelningumo pasikeitimui:

Tai Du Pont analizė.

Šių dviejų veiksnių įtaka skaičiuojama taikant grandininių pakeitimų

būdą, be to, toks rodiklio išskaidymas leidžia įmonei ne tik nustatyti

turto pelningumo kitimo priežastis, bet ir prognozuoti savo veiklos

strategiją. Iš šios formulės išskaidymo matyti, kad įmonė gali pasirinkti

vieną ar kitą strategiją, t. y. arba didinti pardavimų pelningumą

parduodant nedideles produkcijos partijas (Nijolės kailių prekyba) arba

mažinamos pardavimo kainos ir didinamas apyvartumas (Maxima). Tačiau

vadovams reikia būti labai atsargiems pasirenkant strategiją. Pasiektas

didelis prekybos apyvartumas, tačiau kainų mažinti jau nebegalima – tada

pelningumas nebegali augti.

Braunas sugalvojo detalizuoti Du Pont formulės veiksnius braižant Du

Pont’o piramidę.

———————–

IT 40 %

SK 33 %

IĮ 33 %

TĮ 34 %

TT 60 %

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]