Įmonės „X“ veiklos organizavimas

TURINYS

Įvadas 2

1. ĮVAIRAUS TIPO ĮMONIŲ STEIGIMO TVARKA 3

1.1 Įmonių rūšys 3

1.2 Įmonės steigimo organizavimas 4

1.3 Įmonių steigimo tvarka 7

1.4 Socialiniai įmonės tikslai 9

1.5 Ekonominiai įmonės tikslai 10

1.6 Tikslų formavimas 11

2. ĮMONĖS BANKROTO ĮSTATYMAS 12

3. AKCINIŲ BENDROVIŲ VALDYMAS 14

3.1. Bendrovės valdymo organai 16

4. ĮMONĖS KAPITALO STRUKTŪRA IR JOS FORMAVIMO ŠALTINIAI 19

4.1 Kapitalo struktūra 20

4.1.1 Pagrindinis kapitalas 20

4.1.2 Apyvartinis kapitalas 21

4.2 Kapitalo formavimas 23

5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ ĮMONĖSE 24

6. ĮMONĖS VEIKLOS PLANAVIMO IR VALDYMO PAGRINDAI 24

6.1 Strategijos planavimo fazės 25

6.2 Strategijos planavimo etapai 25

7. IŠLAIDŲ IR PAJAMŲ ESMĖ 27

8. GAMYBOS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS. PRODUKCIJOS SAVIKAINOS APSKAIČIAVIMO METODIKA 28

8.1 Gamybos išlaidų klasifikavimas 28

8.2 Produkcijos savikainos apskaičiavimo metodai 28

IŠVADOS 30

LITERATŪROS SSĄRAŠAS 32

Piredas: Pelno formavimo schema 33

ĮVADAS

Po daugiau nei pusę amžiaus trukusio komandinės ekonomikos dominavimo Centrinės ir Rytų Europos šalyse, kai turėjome gyventi socialinio eksperimento ir totalitarinio valdymo sąlygomis, visiškas šios sistemos žlugimas davė mums šansą grįžti į pasaulį ir laisvai vystytis. Mes atgavome laisvę, tačiau po 11 metų, praėjusių nuo “atšilimo” buvusioje Sovietų Sąjungoje pradžios, vis dar stovime kelio, vedančio atgal į Europą, pradžioje. Dabar jau visi supranta, kad neįmanoma nei akimirksniu atsigriebti už sovietmečiu prarastą laiką, nei iš karto pamiršti sovietinio sstiliaus ekonomikos. Šiandien pragyvenimo standartai vakarų pasaulio šalyse ir Rytų Europoje vis dar smarkiai skiriasi. Ir tai, kaip greitai Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys integruosis į Europos ekonomines (o tai pat ir politines) struktūras, didele dalimi priklauso nuo to, kkaip greitai atsigaus jų ekonomika ir verslas. Todėl natūralu, kad būtent ekonomikai ir verslui šiandien turi būti skiriamas didžiulis dėmesys.

Mūsų valstybei vos atgavus nepriklausomybę (ir net šiek tiek prieš tai), savo verslo ėmėsi daugelis Lietuvos gyventojų. Tuo metu daugelis dar nesuprato, kad norint sėkmingai organizuoti ir plėtoti verslą, neužtenka būti gydytoju, techniku ar žurnalistu, negana turėti bet kokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, nepakanka vien entuziazmo. Galbūt todėl labai didelė naujai iškeptų verslininkų dalis patyrė nesėkmes, nemaža jų visiškai bankrutavo – ir tai palietė visą verslo spektrą, nuo smulkių gamybininkų ir krautuvininkų iki didžiausių šalies bankų.

Dabar požiūris į verslą pasikeitė. Jau niekam nekelia abejonių, kad rimtu verslu užsiimti galima tik turint didžiulį bagažą teorinių ir praktinių ekonomikos bei verslo žinių. ŠŠios žinios reikalingos tiek sprendžiant, kokį verslą ir kaip organizuoti, tiek ir plėtojant jau pradėtą verslą.

Su kokiais klausimais susiduria pradedantis verslininkas? Pirmiausia, jis turi nuspręsti, ką ir kaip gaminti, kokias paslaugas teikti. Tai labai sunkus uždavinys, ir padarius klaidingą sprendimą verslas beveik visada iš anksto pasmerktas žlugti.

Po to, kai verslininkas priima sprendimą, ką gaminti, jo laukia kita ne mažiau svarbi problema – kaip gaminti ir kokiu būdu realizuoti prekę ar paslaugą. Kitaip tariant, tenka nuspręsti, kaip organizuoti verslą, kad ggauti geriausius rezultatus? Kokią verslo organizavimo formą pasirinkti? Neabejotina, kad padarius klaidą, verslui tai gali brangiai kainuoti. Todėl bet kuris pradedantis verslininkas turi būti gerai susipažinęs su verslo organizavimo formomis – tik tada jis galės teisingai nuspręsti, kokią iš jų rinktis savo verslui.

Todėl kaip tik verslo organizavimo formoms bei jų pasirinkimo klausimui ir paskirta didžioji šio darbo dalis. Išnagrinėsim įmonių steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką, įmonės kapitalo struktūrą ir jo formavimo šaltinius, išnagrinėsime įmonės veiklos planavimą ir valdymo pagrindus, išlaidų ir pajamų esmę, gamybos išlaidų klasifikavimą ir produkcijos savikainos spakaičiavimo metodą.

1. ĮVAIRAUS TIPO ĮMONIŲ STEIGIMO TVARKA

Mažųjų ir vidutinių įmonių steigimo tvarką ir veiklą reglamentuoja LR Įmonių įstatymas bei konkrečių įmonių rūšių įstatymai, įmonių rejestro įstatymas, įmonės veiklos sutartis, įstatai, bendrosios jungtinės veiklos sutartis ir kiti normatyviniai dokumentai.

1.1 Įmonių rūšys

Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės:

 Individualios (personalinės);

 Akcinės bendrovės (AB);

 Uždarosios akcinės bendrovės (UAB);

 Ūkinės bendrijos (ŪB);

 Komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB);

 Kooperatyvinės bendrovės;

 Žemės ūkio bendrovės (ŽŪB);

 Kredito unijos.

Trumpai susipažinsime su keleta įmonių rūšimi.

Individualiosios įmonės teisiniu požiūriu yra fiziniai asmenys, vykdantys įvairias ūkines operacijas. Sandėrius jie sudaro savo vardu. Už firmos įsipareigojimus jos savininkas visiškai atsako visu savo asmeniniu turtu, t.y. firmos iir jos savininko turtas yra neatsiejami. (Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą). Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Privačių firmų skiriamasis požymis yra tai, kad pagal Lietuvos (taip pat ir daugelio kitų šalių) įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas. Individuali įmonė dažniausiai priklauso šeimai arba atskiram asmeniui

Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bendru atveju individualios įmonės neturi juridinio asmens teisių, pagal Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 7 straipsnį negamybinių organizacijų individualioms įmonėms jų steigėjo prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali suteikti juridinio asmens teises. Tokioms įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinių įmonių veiklą. Visgi tokių įmonių Lietuvoje yra palyginti nedaug .

Individualios įmonės – paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šakose. Tokios įmonės pagal skaičių vyrauja daugelyje šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro tik nedidelę nacionalinio produkto dalį.

Kita įmonių rūšis – ūkinės bendrijos – dar vadinamos partnerystės firmomis. Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę verslui organizuoti. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos valdyme ir atsako ne tik įįdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu, taigi, bendrijai tapus nemokiai, jos nariai gali prarasti asmeninį turtą, kuris bus panaudotas padengti skoloms. Jei bendrijos įstatuose nėra numatyta kitaip, visi bendrijos nariai turi teisę atstovauti bendriją sudarydami sandėrius, todėl jų atsakomybė dar didesnė, nei personalinės įmonės savininko – klaidingo sprendimo ar nepasisekimo atveju ūkinės bendrijos narys rizikuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių asmeniniu turtu. Taigi natūralu, kad ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų.

Kita ūkinių bendrijų rūšis – komanditinės ūkinės bendrijos. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurį sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Už jo įsipareigojimus tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik savo įnašu. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai, iš kitos pusės, tik jos tikrieji nariai rizikuoja visu savo turtu.

Vokietijoje tokios bendrijos vadinamos Kommanditgesselschaft, Prancūzijoje – Societe en commandite simple, JAV ir Didžiojoje Britanijoje – Limited partnership.

Tiek tikriosios, tiek ir komandinės ūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymo 2 straipsnį, bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota –

bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių.

Toliau pereisime prie stambiausių įmonių – akcinių bendrovių. Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas padalytas į akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Už bendrovės prievoles prieš kreditorius akcininkai savo turtu nneatsako.

Lietuvoje akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymas. Jis apibrėžia akcinę bendrovę taip: “Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra juridinis asmuo. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.”

Skiriamos uždarosios akcinės bendrovės ir atviros (viešos) akcinės bendrovės. Lietuvoje uždarų akcinių bendrovių sskaičius viršija atvirų (viešų) akcinių bendrovių skaičių beveik 15 kartų .

Įvairiose šalyse atviros ir uždaros akcinės bendrovės apibrėžiamos nevienodai. Daugumoje šalių atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius nėra ribojamas ir jos akcijos gali būti platinamos viešai, parduodamos biržoje; tuo tarpu uždaros aakcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas ir ribojamas viešas jos akcijų platinimas ir jų pardavimas biržoje. Taip yra ir Lietuvoje: pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymą akcinės bendrovės “akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai.”; tuo tarpu uždarojoje akcinėje bendrovėje “negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip.” Praktikoje tai reiškia, kad uždarosios akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t., neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira akcinė bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes negu uždara bendrovė panaudoti išorinius finansavimo šaltinius – juk apie jos akcijas per spaudą, radiją, televiziją ir kitas mmasinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių, be to, akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali būti labai didelis, tuo tarpu uždaroje akcinėje bendrovė negali viršyti 50 akcininkų limito, kas daugeliu atveju riboja galimo sukaupti kapitalo dydį.

Anksčiau Lietuvoje akcinės bendrovės įstatinis kapitalas buvo neribojamas, t.y. galėjo būti kiek norima mažas (faktiškai buvo galima kurti uždarąją akcinę bendrovę su 200 rublių, o akcinę bendrovę – su 500 rublių įstatiniu kapitalu). Tačiau 1994 m. liepos 5 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių ĮĮstatymo redakcijoje įvesti tokie apribojimai: “Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 litų. (.) Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų.” (Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 2 straipsnis). Šia įstatymo pataisa bandoma sukurti įėjimo barjerą, kad bent dalinai išvengti “nerimtų” akcinių bendrovių, iš karto pasmerktų bankrotui (kartais net steigėjų valia), kūrimosi, kartu apsaugant potencialius akcinių bendrovių kreditorius.

Akcinė bendrovė yra bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu – fiziniu arba ne fiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai.

Akcinės bendrovės pelnas panaudojamas tolesniam bendrovės plėtojimui, valdytojų premijavimui, dividendų mokėjimui ir kitiems bendrovės tikslams. Bendrovės akcininkai gauna pajamas už akcijas dividendų pavidalu.

Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtines ir neturtines teises, sudaryti sutartis, vykdyti importo-eksporto operacijas, įsigyti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme.

Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių Įstatymas, priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., valstybės įmonės steigimo tteisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos pavedimu – įgaliotos vyriausybinės institucijos; o savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos. Institucija, priėmusi sprendimą įsteigti įmonę, yra tos įmonės steigėjas. Steigėjas turi teisę nustatyti įmonei privalomus darbus (užduotis); prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles; taip pat administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes. Vykstant privatizacijai, valstybinių įmonių skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo.

Visos įmonės skirstomos į dvi grupes: turinčios juridinio asmens teises ( juridiniai asmenys ) ir neturinčios juridinio asmens teisių ( fiziniai asmenys).

Įmonių rūšys ir jų klasifikavimas pagal juridinį statusą parodytas 1 lentelėje :

1 lentelė. Įmonių rūšys

ĮMONĖS

RIBOTOS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS NERIBOTOS ATSAKOMYBĖS JURIDINIAI ASMENYS

Uždarosios akcinės bendrovės Individualios (personalinės)

Akcinės bendrovės Tikrosios ūkinės bendrijos

Specialios paskirties akcinės bendrovės Komanditinės ūkinės bendrijos

Kooperatyvinės bendrovės

Žemės ūkio bendrovės

Kredito unijos

1.2. Įmonės steigimo organizavimas

Pradedant veiklą, pirmiausia reikia įregistruoti įmonę.

Įmonės registracija- procesas, kai pateikiami įmonei (ar veiklai) įregistruoti reikalingi dokumentai.

Įmonei įregistruoti reikalingi šie dokumentai:

• Duomenys apie įmonę (pavadinimas, adresas, veiklos pobūdis, numatomas veiklos laikotarpis);

• Pareiškimas registruoti įmonę;

• Pažyma apie įmonės registravimo žyminio mokesčio sumokėjimą;

• Pažyma apie patalpų suteikimą ūkinei veiklai;

• Leidimas (licenzija) užsiimti tam tikra veikla;

• Ekologinis pasas-leidimas užsiimti norima veikla;

• Leidimas plėtoti veiklą laisvoje ekonominėje zonoje, jeigu įmonė yra toje zonoje;

• Įmonės vardo registravimo pažyma;

• Asmens dokumentas ((IĮ, KŪB);

• Steigėjų susirinkimo protokolas (TŪB, KŪB);

• Bendrijos jungtinės veiklos sutartis (TŪB, KŪB);

• Steigimo sutartis (UAB);

• Bendrovės įstatai (UAB).

Įmonės registracijos dokumentai pateikiami savivaldybei, o ši įtraukia į rejestrą. Gavus registracijos pažymėjimą, daromas anspaudas, jį suderinus Vyriausiame policijos komisariate.

Įmonės vardo registravimas. Įmonės steigėjai, prieš pateikdami registravimo dokumentus savivaldybei, privalo įregistruoti įmonės pavadinimą Valstybiniame patentų biure. Individualios įmonės savininkai patys sprendžia, ar reikia registruoti įmonės vardą, jeigu pavadinime nėra simbolinio vardo. Įregistravus firmos vardą pareiškėjui išduodamas vardo registravimo liudijimas.

Sąskaitos banke atidarymas. Atsiskaitomąsias sąskaitas turi atidaryti subjektai, turintys juridinio asmens teises. Bankui pateikiami šie dokumentai: prašymas, įmonės registravimo pažymėjimo nuorašas, parašų ir anspaudų pavyzdžių kortelės, socialinio draudimo, įregistravusio įmonę, pažyma. Jeigu einamąsias sąskaitas nori atidaryti subjektas, juridinių asmenų teisių, pateikiami šie dokumentai: personalinės (individualios) įmonės –visi ankščiau minėti dokumentai (išskyrus įstatus); tikrosios ūkinės bendrijos- taip pat visi tie patys dokumentai (išskyrus įstatus, jungtinės veiklos sutartis).

Visos įmonės gali turėti tik vieną atsiskaitomąją sąskaitą viename iš LR bankų.

1.3. Įmonės steigimo tvarka

Įmonės steigimo tvarka yra jos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. Tikslai formuojami, derinant individualius ir grupinius darbuotojų interesus. Tai konfliktinis procesas, nes, tenkinant vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi savanoriškai arba priverstinai perimti dominuojančios grupės interesus. Tikslų formavimui įtakos turi ir išorės veiksniai. Labai svarbų vaidmenį

vaidina dalyvių interesu motyvacija.

Įmonės tikslus sąlygoja ir rinkos partneriai ( tiekėjai, pirkėjai), socialinės grupės, visuomenė. Vieni reikalauja laiku tiekti, kiti – geros kokybės gaminių, treti – dėmesio gamtos apsaugai, ketvirti – labdarai.

Svarbiausi įmonės veiklos efektyvumo rodikliai:

1. likvidavimas – kaip įmonės mokumas bet kuriuo laiku;

2. rentabilumas – nusakomas įmonės sugebėjimu dirbti pelningai, gauti mažesnę kaip vidutinę pelno normą panaudotų išteklių sumai;

3. augimas – matuojamas gamybos apimties ir pelno dydžių, rinkos segmintavimo augimu. Augimas yra likvidavimo ir rentabilumo užtikrinimo prielaida.

Ypatingą vaidmenį vaidina teisinis atskirų ddarbuotojų grupių santykių reguliavimą, konfliktų derinimo mechanizmas. Priklausomai nuo valdžios lygio galima skirti vienapusę ( prievartinę) arba įvairiapusę interesų derinimo strategiją. Kokia strategija bus taikoma, priklauso nuo ūkininkavimo filosofijos – etninių ir moralinių ūkininkavimo principų formulavimo, atskirų darbuotojų grupių bendradarbiavimo nuostatų:

 įmonės vietos ir pareigų visuomenei;

 augimo, technikos pažangos koncepcijos;

 pelno vaidmens įmonei ir visuomenei;

 ekonominio bendradarbiavimo taisyklių.

Reikia pabrėžti ūkininkavimo filosofijoje nusveriančius humanistinius motyvus, kur pelnas traktuojamas ne kaip savitikslis, bet kaip atlyginimas už šaliai, visuomenei padarytas paslaugas.

Įmonės tikslai skirstomi į dvi ggrupes: ekonominius ir socialinius.

1.4. Socialiniai įmonės tikslai

Ūkiniuose procesuose socialiniai tikslai turi padėti:

 Teisingai atlyginti už įmonės interesus atitinkantį darbą;

 Garantuoti geras darbo sąlygas;

 Suinteresuoti darbuotojus pelno didinimui, suteikti jiems teisę į pelno dalį;

 Įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimą.

Šie reikalavimai atsispindi ir eekonominiuose tiksluose per jų realizavimo išlaidas ir pasiektus rezultatus. Socialinių tikslų akcentavimas reiškia, kad žmogus traktuojamas ne tik kaip gamybos subjektas, bet ir kaip turintis individualų ar grupinį tikslą, išeinantį už siaurų gamybos rėmų. Taigi tarp ekonominių ir socialinių tikslų yra prieštaravimas, todėl gamybinėse įmonėse prioritetas teikiamas ekonominiams tikslams. Tačiau ir šiuo atveju ekonominius ir socialinius tikslus galima derinti, nes:

– materialinis darbuotojų skatinimas gerai dirbančiose įmonėse yra labai svarbi, o gal net svarbiausia (ypač esant blogam materialiniam aprūpinimui) socialinė funkcija;

– tik ekonomiškai gerai dirbančiose įmonėse sukuriamos puikios darbo ir poilsio sąlygas, daugiau lėšų skiriama socialinės reikmėms.

Labai svarbų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant socialinius tikslus turi direktorių valdyba, stebėtojų taryba, vadovai ir specialistai, jų etinės bei moralinės savybės, dalykinio pasiruošimo lygis valdymo srityje. YYpač svarbu reguliuoti darbuotojų grupių bendradarbiavimą, nes socialinius tikslus akcentuoja darbuotojai, o ekonominius – dažniau kapitalo savininkai ir valdymo aparato darbuotojai. Įtraukius daugiau darbuotojų į valdymo ir kontrolės organus ( stebėtojų taryba, revizijos komisiją), šis prieštaravimas sumažėja.

Socialinius įmonės tikslus ne visada galima išreikšti konkrečiais dydžiais, jie dažnai nepakankamai atskleidžia socialinio proceso esmę, nors tokie rodikliai, kaip vidutinis darbo užmokestis, darbuotojams skiria pelno suma, lėšos labdarai, kenksmingų darbo vietų skaičius ir kt., yra kartu ir socialiniai rodikliai. Daug svarbiau turėtu socialinės ppolitikos nuostatas ir nenukrypstamai jas įgyvendinti, formuojant ekonominius įmones tikslus.

1.5. Ekonominiai įmonės tikslai

Nors ūkininkavimo filosofijoje akcentuojami etiniai ir moraliniai principai, tai yra socialinis aspektas, negalima užmiršti, kad įmonė pirmiausia siekia ekonominių tikslų.

Ekonominių įmonės tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo ir pasisekimo tikslai. Jie pateikti 2 lentelėje. Pelno organizavimas ir paskirstymas parodytas 1priedas.

2 lentelė Ekonominių įmonė tikslų sistema

Gamybos tikslai Pasisekimo tikslai Finansiniai tikslai

Optimali gamybos apimtis ir struktūra

Optimali rinkos dalis

Gamybos ir sandėliavimo gamybinių pajėgumų sutikimas su gamybos apimtimi

Realizavimo kelių optimizavimas Realizavimo apimties didinimas

Gamybos kaštų mažinimas

Pelno ir rentabilumo didinimas

Dividendų normos didinimas Mokumas

Likvidavimo rezervų dydis ir struktūra

Finansų struktūra

Investicijų bei finansavimo programų apimtis ir struktūra

Gamybos ir finansavimo tikslai yra daiktiniai tikslai. Pasisekimo tikslai aprašomi formaliais vertiniai dydžiais. Tačiau kaip tik šių rodiklių formalizavimas leidžia juos naudoti bendriems įmonės tikslams vertinti. Šių rodiklių padidėjimas (sumažėjimas) rodo, kad daiktiniai tikslai jau pasiekti.

Pelnas gali būti didinamas, didinant gamybos ir realizavimo apimtį, bendras įplaukas arba mažinant gamybos ir realizavimo kaštus. Tačiau pelno dydis neparodo įmonės darbo efektyvumo. Jis nustatomas tik palyginus pelno sumą su jam pasiekti įdėta kapitalo suma, tai yra apskaičiavus kapitalo rentabilumą:

ri = Pi/Ki,

čia: ri – bendrojo ar nuosavo kapitalo rentabilumas; Pi – balansinis, apmokestinamumas ar likutinis pelnas; Ki – bendrojo ar nuosavo kapitalo suma.

Rinkos ekonomikos sąlygomis bendrojo iir nuosavo kapitalo rentabilumą reikia apskaičiuoti diferencijuotai. Priklausomai nuo skirtumo tarp bendrojo kapitalo rentabilumo ir už skolinimą mokamų procentų dydžio, gali būti parenkamos skirtingo kapitalo formavimo strategijos: didinimas arba mažinimas įsiskolinimo lygis, tai yra skolintojo kapitalo dalis bendrame kapitale.

Nustatant įmonės tikslus, reikia numatyti atskirų priemonių efektyvumą. Remiantis analize, būtina atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kokios turi būti nuosavo ir skolintojo kapitalo kvotos priklausomai nuo rentabilumo lygio, skolinimo rizikos laipsnio, įmonės nepriklausomumo laipsnio, įmonės nepriklausomumo siekių?

2. Ar galima pagreitinti kapitalo apyvartą optimizuojant gamybos programą, diegiant tobulesnes technologijas, nenaudojant brangių priemonių, kontroliuojant altyvų kapitalo naudojimą?

3. Ar galima sumažinti procentus už skolintąjį kapitalą, gerinant investicinius, finansinius sprendimus?

4. Ar galima padidinti pajamas ir pagerinti įmonės rezultatus, diegiant rinkotyros priemonės, racionalizuojant gamybos išlaidas, mažinant būsimųjų kapitalinių įdėjimų riziką?

1.6.Tikslų formavimas

Ekonominiai ir socialiniai tikslai sudaro įmonės tikslų sistemą, kuri išreiškiama konkrečiais rodikliai, loginėmis užduotimis. Formuojant tikslų sistemą, reikia laikytis šių principų:

 Tikslai turi būti realūs;

 Tikslų sistema turi būti suderinta, nepriekaištinga ir išsami;

 Tikslų sistema turi būti suderinta laiko požiūriu;

 Turi būti kontroliuojama, kaip tų tikslų siekiama.

Geriausiu atveju tikslai turi būti išreikšti konkrečiais uždaviniais, o jiems įgyvendinti būtina nustatyti technines, personalo, metodologines, informacines priemones.

Tikslų formavimo etapai yra šie:

1. Tikslų paieška

2. Tikslų diferencijavimas

3. Tikslų analizė ir sisteminimas

4. Tikslų realumo patikrinimas

5. Tikslų įgyvendinimo alternatyvų atranka

6. Tikslų įgyvendinimo organizavimas

7. Tikslų vykdymo kontrolė

Tikslų paieškos etapas, nepaisant jo ttaikymo paprastumo, yra visų svarbiausiais. Jis lemia įmonės raidos koncepciją: pelno didinimą, didinant gamybos apimtį ar mažinant aktyvų rinkos užkariavimą ar užimto rinkos segmento išlaikymą.

Tikslai diferencijuojami pagal jų turinį, dydį, įgyvendinimo alternatyvias priemonės, išteklius.

Tikslų analizė ir sisteminimas leidžia nustatyti tikslų hierarchiją: prioritetus, konfliktiškumą. Skiriami bendri įmonės, veiklos sričių, padalinių skyrių, darbo vietų, vykdytojų tikslai.

Nustatant tikslų realumą, patikrinama:

 ar yra reikiamų išteklių planiniu laikotarpiu numatytoms priemonėms įgyvendinti?

 Ar numatytos priemonės atitinka gamybos potencialą, atskirų vykdytojų kompetenciją?

 Ar tikslai neprieštarauja vieni kitiems?

2. ĮMONĖS BANKROTO ĮSTATYMAS

Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla

arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.

2. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma.

3. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių.

4. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka.

5. Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė.

6. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymas – administratoriaus veikla: bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimas.

7. Įkeitimu ir (arba)

hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai – pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn.

8. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kkreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

9. Savininkas (savininkai) – individualios (personalinės) įmonės savininkas (savininkai), tikrosios ūkinės bendrijos narys (nariai), komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys (tikrieji nariai) ar narys komanditorius (nariai komanditoriai), valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas, akcininkas (akcininkai), turintis (turintys) daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas (pajininkai), vviešosios įstaigos dalininkai.

10. Įgaliotas akcininkų (pajininkų, dalininkų) atstovas – asmuo, akcininkų (pajininkų, dalininkų) susirinkimo išrinktas bankroto procese atstovauti jų interesams.

11. Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo rreikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.

12. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia.

LR Įmonių bankroto įstatymo tikslas yra reglamentuoti juridinių asmenų bankrotą tam, kad bankrotas vyktų operatyviai, sklandžiai ir padėtų kuo geriau patenkinti bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių interesus.

Bankroto procedūra yra vienas iš kreditorių teisių gynimo būdų, tačiau dažnai kreditoriai nesiryžta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo manydami, kad tai yra paini procedūra, kuri gali nemažai kainuoti, o atsižvelgiant į bankroto bylos esmę ir nustatytas išieškojimo eiles, dažnai visiškai ar didžiosios kreditoriaus reikalavimo dalies neįmanoma patenkinti.

Net jeigu bankrutuojančios įmonės turto užtenka patenkinti bent dalį kreditoriaus reikalavimo, tai kreditorius atgauna savo pinigus tik baigus visas bankroto bylos procedūras ir teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, o tai gali užtrukti nne vienerius metus.

Tačiau laiku pateikus ieškininį pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, įmanoma užkirsti kelią nemokios įmonės turto visiškam „išpardavimui“ ar iššvaistymui ir patenkinti bent didžiąją dalį kreditorių reikalavimų, todėl svarbu yra žinoti bankroto bylos iškėlimo tvarką ir pagrindines problemas, kylančias bankroto bylos iškėlimo metu.

Lietuvos Respublikos įmonių bankrotų įstatymai bei kiti teisiniai normatyviniai aktai reguliuoja akcinių bendrovių bei kito tipo įmonių likvidavimo ar bankroto tvarką.

Įmonės likvidavimo pagrindas gali būti: įmonės savininko sprendimas nutraukti įmonės veiklą, teismo sprendimu pripažinus įmonę neišgalinčią aatsiskaityti pagal savo prievoles, ir valstybės organų priimtas sprendimas atšaukti įmonės registravimą už teisės pažeidimus, nustatytus Lietuvos Respublikos įstatymų.

Įmonių bankroto įstatymas nusako įmonės bankroto procedūrą. Įmonės bankroto procedūra- tai įmonės administratoriaus paskyrimas, taikios sutarties tarp kreditorių ir skolininko sudarymas, įmonės reorganizavimas ar sanavimas, siekiant išvengti bankroto, taip pat bankrutavusių įmonių likvidavimas. Įmonės bankroto bylą iškelia teismas pagal kreditorių pareiškimus apie įmonių nemokumą, dėl pernelyg didelių įsiskolinimų; netinkamo disponavimo savo turtu. Galimi atvejai, kada tokį sprendimą priima kreditorių susirinkimas, susitaręs su skolininku, jeigu šiam sprendimui vienodai pritaria visi kreditoriai.

Įmonės bankrutavimas skelbiamas tuomet, kai iškeliama bankroto byla arba taikoma neteisminė bankroto procedūrų nagrinėjimo tvarka.

3. AKCINIŲ BENDROVIŲ VALDYMAS

Akcinės bendrovės steigėjai – tai asmenys, atliekantys visą preliminarinį akcinės bendrovės steigimo darbą: rengiantys bendrovės įstatus ir vykdantys daugybę parengiamųjų organizacinių akcinės bendrovės steigimo priemonių, kurių rezultatas – akcinės bendrovės registravimas vietos savivaldybėje ar kitame valdžios organe. Pagrindiniai uždaviniai, kuriuos sprendžia bendrovės steigėjai:

nustato galimas būsimos bendrovės veiklos sferas ir įvertina pelno gavimo perspektyvas;

atlieka organizacinį darbą, susijusį su bendrovės steigimu;

aprūpina bendrovę reikalinga jos veiklai baze (patalpos, žaliavos, darbo jėga ir pan.);

nustato įstatinio kapitalo dydį ir garantuoja jo mobilizavimą.

Akcinės bendrovės steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, notarine forma sudarę bendrovės steigimo sutartį. Juridiniams asmenims bendrovės veikloje aatstovauja jų įgaliotieji atstovai.

Taigi, pradėdami savo veiklą, steigėjai pasirašo sutartį. Joje nusakomi jų tarpusavio įsipareigojimai iki steigiamojo akcininkų susirinkimo, kuriame steigėjai perduoda savo įgaliojimus bendrovės valdymo organams. Paprastai už visus veiksmus ir jų pasirašytas bendrovės vardu sutartis steigėjai solidariai atsako visu savo turtu.

Bendrovės įstatai. Parengę įstatus, steigėjai registruoja juos atitinkame valdžios organe. Tada jie gali organizuoti akcijų pasirašymą. Pasibaigus akcijų pasirašymo terminui, steigėjai sušaukia steigiamąjį akcinės bendrovės susirinkimą. Pagal priimtus įstatymus steigiamajame renkami bendrovės valdymo organai, kurie veikia bendrovės vardu iki jos registravimo.

Bendrovė pradeda savo egzistavimą nuo jos registravimo momento. Bendrovės įstatai registruojami savivaldybėje, kurios teritorijoje numatoma įkurti bendrovės buveinę. Įstatai turi būti pasirašyti visų stebėtojų, o jų parašai notariškai patvirtinti. Akcinės bendrovės įstatuose turi būti nusakoma: pagrindinė jos vykdoma veikla; bendrovės valdymo organai, jų kompetencija ir rinkimo (skyrimo) tvarka; akcinio kapitalo dydis bei jo struktūra; akcijų klasės ir jų suteikiamos teisės; bendrovės atlyginimo tvarka; bendrovės likvidavimo tvarka. Svarbi bendrovės įstatų dalis yra jos įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo tvarka. Pavyzdžiui, bendrovės įstatinis kapitalas mažinamas ypatingais atvejais, dažniausiai proporcingai kiekvieno akcininko turimų akcijų kiekiui visame įstatiniame kapitale. Tokiu atveju tam tikra akcijų dalis superkama iš akcininkų ir anuliuojama. Įstatinio kapitalo mažinimas yra pavojaus ženklas bendrovei ir turi būti atliekamas įvertinus vvisas tokio sprendimo aplinkybes, priežastis ar padariniu.

Įstatuose taip pat nusakomos akcininkų teisės. Jie gali, pavyzdžiui, gauti akcijas didinant bendrovės įstatinį kapitalą ir bendrovės lėšų; pirkti ir parduoti akcijas; gauti priklausantį įsigytų akcijų dividendą; gauti visą informaciją apie bendrovės veiklą, kuri nėra komercinė paslaptis; likviduojant bendrovę, turi teisę į dalijamą jos turtą. Nusakant įstatuose bendrovės valdymo organus, tarkim valdybą, formuluojamos jos narių teisės ir pareigos, jų skaičius, rinkimų tvarka ir įgaliojimų trukmė, vakansijų atsiradimo valdyboje ir į jas paskyrimo tvarka, valdybos narių atleidimo tvarka, valdybos susirinkimų vieta ir periodiškumas, susirinkimų kvorumas ir sprendimų priėmimo tvarka. Analogiškai nusakoma bendrovės prezidento, viceprezidentų ir kitų administracijos darbuotojų kompetencija, jų paskyrimo ir atleidimo bei atlyginimo už darbą tvarka.

Bendrovės įstatuose gali būti apibrėžiamos komercinės paslapties ribos bei bendrovės valdymo organai, kurie tas ribas nustato. Taip pat gali būti nustatyta atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą.

Bendrovės įstatai gali numatyti jos filialų ir atstovybių steigimą bei reglamentuoja jų statusą bei steigimo tvarką. Bendrovės įstatai taip pat gali numatyti bendrovės obligacijų išleidimo tvarką (Obligacija – terminuotas kredito vertybinis popierius, suteikiantis teisę jos savininkui į kasmetines palūkanas ir kitas teises, nurodytas obligacijoje. Pasibaigus obligacijos terminui, ji suteikia teisę gauti iš akcinės bendrovės pinigų sumą, lygią obligacijos nominaliai vertei).

3.1. Bendrovės valdymo organai

Bendrovės

valdymo organai yra visuotinis susirinkimas (darbuotojų ir akcininkų), stebėtojų tarybą, valdyba ir administracijos vadovas. Bendrovė turi teisę samdyti administraciją ir jos vadovą (prezidentą, generalinį direktorių).

Visuotinis susirinkimas yra aukščiausias valdymo organas. Jame turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nepriklausomai nuo jų turimų akcijų skaičiaus ir klasės (rūšies). Su patariamojo balso teise gali dalyvauti valdybos ir stebėtojų tarybos nariai, kurie nėra akcininkai. Visuotinis susirinkimas turi teisę:

1. keisti ir papildyti bendrovės įstatus;

2. rinkti revizorių, stebėtojų tarybos narius;

3. atšaukti valdybos ir stebėtojų tarybos narius, revizorių, nustatyti revizoriaus aatlyginimą, metinius išmokėjimus (tantjemas) iš pelno valdybos ir stebėtojų tarybos nariams;

4. tvirtinti metinį balansą;

5. padidinti ir sumažinti įstatinį kapitalą;

6. likviduoti arba reorganizuoti bendrovę;

7. skirti ekspertą bendrovės steigimui, jos reikalų tvarkymui patikrinti;

8. tvirtinti įgytų nepiniginių (turtinių) įnašų vertinimą;

9. spręsti valdybai pavestus bendrovės veiklos klausimus, jeigu to prašo valdyba;

10. spręsti kitus jo kompetencijai priskirtus klausimus.

Stebėtojų taryba. „Akcinės bendrovės stebėtojų taryba renkama ne daugiau kaip 4 metams“ (24str. 3 dalis). Jos narių skaičių apibrėžia bendrovės įstatai ilgiau kaip 2 ūkiniams metams: jis turi būti ne mažesnis kaip 3 ir ne ddidesnis kaip 15 stebėtojų. Tarybos nariu negali būti bendrovės valdybos narys, administracijos vadovas arba asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neturi teisės eiti šių pareigų. Uždaroje akcinėje bendrovėje, išskyrus bendrovę, kurioje valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklauso specialiųjų akcijų, visuotinio aakcininkų susirinkimo nutarimu gali būti nesudaroma nei stebėtojų taryba, nei valdyba. Jeigu nesudaromas vienas ar abu šie valdymo organai, jų funkcijos, teisės ir atsakomybė perduodama kitiems valdymo organams. Stebėtojų taryba:

1. skiria valdybos narius ir atleidžia juos iš pareigų;

2. valdybos prašymu sprendžia klausimą dėl bendrovėje dirbančio stebėtojų tarybos nario atleidimo iš užimamų pareigų;

3. stebi ir analizuoja valdybos veiklą, finansinių išteklių panaudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, kapitalo rentabilumą, darbo apmokėjimą, amortizacinių atsiskaitymų teisingumą, finansinės būklės perspektyvinį įvertinimą;

4. tikrina buhalterinės-finansinės apskaitos teisingumą, bendrovės knygas ir dokumentus;

5. pateikia pasiūlymus ir atsiliepimus visuotiniam susirinkimui apie bendrovės metinį balansą, pelno paskirstymo projektą, valdybos ataskaitą visuotiniam susirinkimui;

6. atstovauja bendrovei teisme nagrinėjant ginčus tarp bendrovės ir jos valdybos, valdybos nario, bendrovės administracijos vadovo arba atstovo, sprendžia kitus įstatuose taip pat visuotinio susirinkimo nutarimuose numatytus kklausimus.

Stebėtojų taryba sprendžia savo veiklos klausimus tarybos posėdžiuose. Stebėtojų tarybos posėdžiai turi būti rengiami ne rečiau kaip kartą per pusmetį. Juos šaukia tarybos pirmininkas. Stebėtojų tarybos posėdžių kvorumą sudaro paprastai jos narių dauguma. Visus klausimus stebėtojų tarybos nariai sprendžia dalyvaujančių posėdyje narių dauguma, išskyrus valdybos narių atšaukimą. Šiuo atveju sprendimus priimti reikia 2/3 posėdžio dalyvių balsų. Stebėtojų tarybos posėdžiuose kiekvienas jos narys turi po lygiai, lemia pirmininko balsas. Stebėtojų tarybos narys, negalintis atvykti į tarybos posėdį, gali raštu pranešti savo nnuostatą dėl nagrinėjamų klausimų. Stebėtojų tarybos nariams už jų veiklą taryboje atlyginimas nemokamas, tačiau akcininkų susirinkimo sprendimu stebėtojų tarybos nariai gali būti premijuojami iš bendrovės gauto pelno. Siekiant skatinti aktyvią stebėtojų tarybos veiklą, akcininkų susirinkimas bendrovės finansinių metų pradžioje gali nustatyti pelno dalį, kuri bus skirta premijoms išmokėti. Tada kuo geriau dirbs stebėtojų taryba ir kuo didesnis bus bendrovės pelnas, tuo didesnė absoliuti suma bus skirta stebėtojų tarybos nariams premijuoti.

Bendrovės valdyba. Bendrovės valdybą ir jos pirmininką skiria stebėtojų taryba, o jeigu stebėtojų taryba bendrovėje nesudaroma – akcininkų susirinkimas. Valdybos narių skaičius, kuris negali būti mažesnis kaip 3, taip pat valdybos ir jos narių įgaliojimus apibrėžia bendrovės įstatai. Valdybos nariai ir jos pirmininkas skiriamas ne ilgiau kaip 4 metams, tačiau valdybos nario kadencijų skaičius neribojamas. Valdyba yra kolegialus organas. Ji vadovauja komercinei-ūkinei bendrovės veiklai. Valdyba sprendžia savo veiklos klausimus posėdžiuose. Valdybos posėdžių kvorumą sudaro jos narių dauguma. Visus klausimus valdybos nariai sprendžia dalyvaujančių posėdyje narių balsų dauguma. Kiekvienas valdybos narys turi po lygiai, lemia pirmininko balsas. Valdybos darbo tvarka nustatoma jos pačios priimtame darbo reglamente. Siekiant griežčiau kontroliuoti valdybos darbą, bendrovės įstatuose gali būti numatoma, jog jos darbo reglamentą tvirtina stebėtojų taryba arba akcininkų susirinkimas.

Valdybos nariams pareiginis atlyginimas bendrovėje mokamas tik ttuo atveju, kai jie yra sudarę su bendrove samdos sutartį. Valdybos nariai gali ir nesudaryti su bendrove samdos sutarties, o dirbti bet kurioje kitoje organizacijoje ir gauti ten atlyginimą. Tačiau nepriklausomai nuo to, kurioje organizacijoje valdybos nariai gauna pareiginį atlyginimą, jiems gali būti skiriamos premijos iš bendrovės pelno.

Valdyba privalo laiku rengti akcininkų susirinkimus, pateikti akcininkams bendrovės metinį balansą, pelno paskirstymo projektą, ataskaitą apie bendrovės veiklą bei kitą informaciją. Dalį savo įgaliojimų valdyba gali pavesti bendrovės administracijai.

Bendrovės administracija. Administracijos darbuotojai yra jos buveinės (centrinio valdymo aparato), centrinio valdymo tarybų darbuotojai, struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai. Kiekvienoje bendrovėje turi būti administracijos vadovas ir vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Administracijos vadovas ir jo pavaduotojai gali būti vadinami atitinkamai prezidentu ir viceprezidentais (kaip JAV, Kanadoje) arba generaliniu direktoriumi ir direktoriais (kaip Europoje). Galimi ir kiti administracijos vadovų įvardinimo variantai, kuriuos nustato akcininkai bendrovės įstatuose.

Revizorius. Taip pat akcinėje bendrovėje turi būti bent vienas revizorius, kurį renka visuotinis susirinkimas bendrovės įstatų numatytam, ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui. Juo gali būti veiksnus fizinis asmuo, turintis kvalifikacinį diplomą, arba juridinis asmuo. Bendrovės revizoriumi negali būti jos valdybos, stebėtojų tarybos narys, administracijos vadovas ar vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Revizorius privalo:

1. tikrinti bendrovės metinę finansinę atskaitomybę ir kitus buhalterinės – finansinės veiklos ddokumentus;

2. atlikti bet kokius bendrovės patikrinimus visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos ar valdybos pavedimu;

3. artimiausiame akcininkų susirinkime ar stebėtojų tarybos posėdyje pranešti apie visus patikrinimų metu nustatytus pažeidimus.

Bendrovės revizorius įstatymų nustatyta tvarka atsako už nepatenkinimą bendrovės veiklos kontrolę ir veiklos trūkumų slėpimą.

4. KAPITALO STRUKTŪRA IR JO FORMAVIMO ŠALTINIAI

Kapitalo terminu apibudinami tie daiktai, kurių reikės gamybos procese, tai yra visi gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Kapitalas egzistuoja tik kaip darbo ir gamtinių išteklių kooperavimo rezultatus. Tiksliausias kapitalo apibrėžimas būtų toks:

Kapitalas (capital)- tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti tolesniam perdirbimui, kuriant žmogui reikalingas gėrybes; tai finansinių ir fizinių fondų , kurie gali būti naudojami prekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė; tai- turtas, vertybė.

Kapitalas gamybos ir kaupimo procesas dar vadinamas investicijomis (investment). Investavimas dar vadinamas netiesiogine gamyba (roundabout production). Netiesiogine gamyba – tai gamyba, kai tam tikram produktui gaminti pirmiausia pasigaminami atitinkami įrengimai ir kitos gamybos priemonės; tai gamybos priemonių gamyba, užtikrinti vartojimo prekių gamybos padidėjimą ateityje. Kapitalo kaupimas ar kapitalo formavimas (Capital accumuliation or capital formatios) – tai pagrindinio kapitalo vertės padidinimas per tam tikrą laikotarpį ekonomikoje, siekiant didesnės bendrosios gamybos apimties; tai kapitalinių fondų padidinimo procesas netiesioginės gamybos būdų. Kapitalo formavimas (kaupimas) priklauso nuo dabartinio vartojimo ir didesnio

vartojimo ateityje pasirinkimo. Kapitalo kaupimas priklauso nuo darbo ir taupymo. Kapitalas gali būti nuolat gerinamas.

4.1 Kapitalo struktūra

Kapitalas skirstomas į pagrindinį (pastovųjį) ir apyvartinį (kintamąjį). Šio skirstymo pagrindas yra darbo priemonių ( jos dar vadinamos pagrindiniais fondais) ir darbo objektų ( šie dar yra vadinami apyvartiniais fondais) skirtumai. Pagrindinių ir apyvartinių gamybinių fondų skirtumai gali būti apibūdinami taip ( 3 lentelė):

3 lentelė. Gamybinių fondų skirtumai

PAGRINDINIAI FONDAI APYVARTINIAI FONDAI

1. Aptarnauja daug gamybos ciklų. 1. Visiškai sunaudojami kiekviename naujame gamybos cikle.

2. Savo vertę į gatavą pprodukciją perkelia dalimis per ilgą laiką 2. Savo vertę į gatavą produkciją perkelia iki galo iš karto.

3. Gamybos procese išlaiko natūralią savo formą. 3. Gamybos procese natūralios savo formos neišlaiko.

4.1.1 Pagrindinis kapitalas

Pagrindiniam kapitalui priskiriami: gamybiniai pastatai ir įrenginiai; gamybiniai technologiniai įrengimai, prietaisai, įrankiai; transporto priemonės ir kitas gamybinis bei ūkinis inventorius. Taigi darbo priemonės (pagrindiniai fondai) nekeičia natūralios savo formos, bet palaipsniui, dėl natūralaus dėvėjimosi mąžtant jų vertei, netenka savo vertės- ji dalimis amortizacinių atskaitymų forma perkeliama į gaminamos produkcijos gamybos kaštus ((savikainą).

Teisingai jų apskaitai bei tyrimui būtina turėti tam tikrą tikslų jų įvertinimą. Jis yra natūrinis ir vertinis. Natūrinis rodiklis – bendras ir naudingas pastatų plotas, jų tūris, staklių ar įrengimų skaičius. Vertiniai rodikliai – tai jų piniginis įkainojimas pagal tam ttikras rūšis.

Pagrindinių fondų struktūra priklauso nuo įmonės ypatybių, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygio, galinamos produkcijos nomenklatūros ir daugelio kitų veiksnių. Visos pramonės, ir atskirų įmonių pagrindinių fondų struktūra nėra pastovi – ji nuolat kinta. Pasikeitimų priežastis- nepaliaujamas dalies darbo priemonių atnaujinimas.

Pagrindiniai fondai, kaip vertės kategorija, įkainojami piniginiais vienetais. Tai padeda nustatyti jų apimtį, apskaičiuoti nusidėvėjimą ir amortizaciją, planuoti kapitalinius įdėjimus ir t.t. todėl ekonominė prasme yra labai svarbu teisingai įkainoti turimus pagrindinius gamybinius fondus. Svarbiausios pagrindinių fondų vertimo įvertinimo rūšys yra šios: pilnoji pradinė, likutinė ir likvidavimo vertė. Pilnoji pradinė vertė – tai pačių pagrindinių fondų pagaminimo ar įsigijimo kaina, jų pristatymo ir montavimo bei derinimo išlaidų suma. Likutinė vertė – tai pagrindinių fondų vertė, kuri gaunama iš pradinės vvertės atėmus bendrą amortizacinių atskaitymų sumą per skaičiuojamąjį laikotarpį. Likvidacinė vertė – tai pagrindinių fondų vertė jų išėjimo iš rikiuotės momentu.

Pagrindiniai fondai ilgainiui juos eksploatuojant, dėvisi, netenka dalies savo vertės, kuri perkeliama į gaminamą produkciją, tai yra įskaičiuojama į savikainą. Todėl pagrindinių fondų nusidėvėjimu laikomas laipsniškas vertės netekimas, jiems funkcionuojant jų naudingo eksploatavimo laikotarpiu. Nusidėvėjimas – tai pagrindinio kapitalo vertės sumažėjimas per jo naudojimo laiką. Fizinis nusidėvėjimas – yra tada, kai pagrindiniai gamybos fondai fiziškai nusidėvi, praranda savo vertę ir nnetinka toliau naudoti. Funkcinis (moralinis) nusidėvėjimas – pasireiškia tuo, kad keičiasi poreikis toms funkcijoms, kurioms atlikti yra skirtas pagrindinis kapitalas. Ekologinis nusidėvėjimas – yra toks, kai naudojami pagrindiniai fondai ir gamybos proceso technologijos neatitinka gamtosaugos reikalavimų. Amortizacija – tai pagrindinių fondų vertės sumažėjimas dėl nusidėvėjimo ir laiko veiksnio įtakos, perkeliant jų nusidėvėjimo, vertę į gaminamos produkcijos vertę. Amortizaciniai atskaitymai – tai pagrindinių fondų laipsniško nusidėvėjimo atkūrimo lėšų dalis, sudarant amortizacijos fondą. Naudingo eksploatavimo laikas – tai apskaičiuojamas laikotarpis, per kurį įmonė sunaudos pagrindinius savo fondus.

4.1.2 Apyvartinis kapitalas

Apyvartinis kapitalas – tai įmonės trumpalaikės apyvartinės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą ir gatavų priekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojimus.

Gamybos procesas negali vykti be apyvartinio kapitalo, ir norint pagaminti kokios nors paskirties produkciją ar suteikti paslaugų, reikia turėti tam skirtus darbo objektus: medžiagas, žaliavas, kurą, ir kt.

Apyvartinis gamybinis kapitalas – tai gamybinio kapitalo dalis, kuri visiškai suvartojama viename gamybos cikle, pakeičia savo natūralią formą ir perkelia visą savo vertę į gatavą produktą.

Apyvartinis kapitalas susideda iš dviejų dalių:

1. Darbo objektų, kurie bus įtraukti į gamybos procesą; tai toji dalis kuri sudaro gamybines atsargas.

2. Darbo objektų, jau patekusių į gamybos procesą; ; tai toji dalis, kuri yra nnebaigta produkcija.

Gatava produkcija nepriskiriama prie apyvartinių fondų, o priskiriama prie cirkuliacijos fondų. Įmonės ar kito kurio ūkinio vieneto apyvartinio gamybinio kapitalo sudėtis parodyta 2 paveiksle.

2. pav. Apyvartinio gamybinio kapitalo sudėtis

Apyvartinių gaminių fondų sudėčiai, struktūrai ir vertei turi įtakos gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų pobūdis ir apimtis, gamybos proceso trukmė, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygis. Apyvartiniai fondai gali būti išreikšti ir apskaitomi natūriniais rodikliais pvz.: vienetais, metrais, tonomis, ir kt., ir pinigine (verte) išraiška.

Apyvartinis kapitalas vadinamas ir apyvartinėmis lėšomis, turinčiomis sudaryti normalias gamybos sąlygas. Apyvartinės lėšos – tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, taip pat lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir cirkuliacijos stadijose. Apyvartinių lėšų apyvartumas parodytas 3 paveiksle.

I stadija

III stadija II stadija

3. pav. Apyvartinių lėšų apyvartumas

4.2 KAPITALO FORMAVIMAS

Yra keletas įmonės kapitalo formavimo (kaupimo) šaltinių: veikiančios įmonės pelnas, parduodamos akcijos, bankų kreditai, užsienio šalių kapitalas ( kuriant bendras įmones), naudojantis partnerių investicijomis, ir pan. Didžioji įmonės naudojamų piniginių lėšų dalis sukaupiama parduodant prekes bei tiekiant paslaugas. Kadangi šios lėšos susidaro įmonės viduje, tai jos ir vadinamos vidinėmis lėšomis. Kitos lėšos turi ateiti iš išorės, arba iš išorinių šaltinių; jos vadinamos išorinėmis lėšomis.

Kapitalo perteklius – kai įminė sukaupia žymiai daugiau pinigų negu jai reikia.

Kapitalo stygius –– nepakankamai sukaupusios kapitalo yra tokios įmonės, kurių kapitalo fondai nepajėgus padengti einamųjų išlaidų.

Finansavimo kapitalas – gali būti ilgalaikis, trumpalaikis bei nuomos būdų; įmonės gali pasirinkti įvairaus finansavimo šaltinius ir metodus tuo pačiu metu.

Trumpalaikis finansavimas – tai trumpalaikės skolos, kurias įmonei reikia sumokėti per vienerius metus. Jis yra naudojamas finansuoti trumpalaikį turtą: dažniausiai tai trumpalaikiai įsiskolinimai, naudojami prekių, paslaugų tiekėjams, įsiskolinimai darbuotojams už jau uždirbtą, bet neišmokėtą atlyginimą, banko kreditai, vekseliai. Trumpalaikio finansavimo šaltiniai:

1. Trumpalaikiai banko kreditai – jie gali būti suteikti paskolų ir vekselių forma.

2. Komerciniai kreditai ir vekseliai. Komerciniai kreditai – tai įmonių parduodant kreditan, dažnai su tam tikromis sąlygomis. Komerciniai vekseliai – tai didelių firmų skiliniai be garantijų, kurių galiojimas nuo 2 iki 6 mėnesių.

3. Kreditai su užstatu – įmonė gali gauti paskolą, užstatydama (garantuodama) savo atsargoms arba debitoriniu įsiskolinimu.

4. Debitorinio įsiskolinimo ir atsargų faktoringas – tai prievolės šalis, turinti pareigą atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, tai skolininkas.

Ilgalaikis finansavimas – tai tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo. Ilgalaikės paskolos gali būti kelių tipų:

1. Terminuota ilgalaikė paskola gaunama iš banko ar draudimo kompanijų.

2. Garantuojamos paskolos tai skolos, garantuojamos pagrindinėmis priemonėmis, kurias įmonės užstato kaip įkaitą, sudarydamos įkaitinius raštus.

3. Negarantuojamos paskolos

– tai toks skolos tipas, kai reikalavimą apmokėti apsaugo ta nuosavybės dalis, kuri niekaip kitaip neužstatyta.

Vertybiniai popieriai – tai kredito forma, leidžianti emitentui – įmonei skolininkei – kapitalo rinkoje gauti piniginių lėšų.

Vienas iš kapitalo finansavimo šaltinių gali būti nuoma arba lizingas, kuris buhalterijoje rašomas kaip skola. Nuoma – nuomojančios bendrovės aktyvų (daugiausiai pastatų, mašinų ir transporto priemonių) pirkimas, kai bendrovė išlaiko tų aktyvų nuosavybės teisę ir po to išnuomoja objektą naudoti klientams, mokantiems sutartą rentą. Lizingas – tai mašinų, įrengimų, ttransporto priemonių, skaičiavimo technikos, taip pat gamybinės paskirties pastatų, statinių nuoma, kurią atlieka bankai arba dukterinės firmos – lizinginės kompanijos.

Efektyvus darbo ir kapitalo panaudojimas priklauso nuo gamybos proceso organizavimo ir valdymo. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių ir sąlygų.

5 EKONOMINĖ INFORMACIJA ĮNOMĖJE

Informacija – tai kryptingai orientuotos žinios, perduodamos žodžiu arba komunikacijos priemonėmis. Tai subjekto suvokimas apie objektą esant tam tikrai situacijai. Turint tokius duomenis, galima pagerinti to objekto valdymą. Informacija yra orientuota į subjektą ir kryptingai organizuojama. Informacijos poreikis priklauso nnuo informacijos rūšies, kiekio ir kokybės , kuri lemia nagrinėjamo uždavinio įvykdymo sėkmę. Daugelis vadovų informaciją vertina, kaip didelį turtą – tokį kurį reikia kruopščiai valdyti ir saugoti. Tiksli ir laiku gauta informacija palengvina sprendimų priėmimą, organizacijai efektingai atlikti planavimo, kkontrolės ir jos operacijų atlikimo funkcijas. Tiksli informacija – tai dar vienas kelias į sėkmę.

6 ĮMONĖS VEIKLOS PLANAVIMAS IR VALDYMO PAGRINDAI

Strategija ypač aktuali rinkos ekonomikos sąlygomis, kai reikia nustatyti verslo plėtros kryptis, gaminamos produkcijos ar paslaugų paklausą, įsitvirtinti rinkoje ir gauti pelną. Pasirinktoje strategija turi atitikti rinkos reikalavimus, nes praktikoje atsitikinimų nebūna. Todėl rengiama įmonių veiklos strategija koreguojama atsižvelgiant į pasikeitusias ekonomines ir politines sąlygas. Strategija turi užtikrinti minimalius nuostolius, nes visiškai teisingai ir laiku įvertinti įvykius bei sąlygas – neįmanoma. Svarbiausia, kad verslininkas gerai suvoktu savo siekiamus tikslus, objektyvias galimų pasekmių priežastis. Pravartu turėti tikslų siekimo ir strategijos alternatyvas.

Verslo įmonės strategijos kūrimas ir įgyvendinimas priklauso nuo jos vadovų, vadovaujančių specialistų ir pačios idėjos pagrindo.

6.1 Strategijos planavimo fazės

Įmonės strategija žžinotina, kad darbuotojai būtų suinteresuoti dalyvauti gamybos procesuose. Patirtis rodo, jog strategija turi būti taip planuojama, kad jos įgyvendinimas vyktų nuosekliai ir apimtų keletą planavimo fazių.

Pirmoji fazė- finansinis planavimas. Tai kasmetinis biudžeto sudarymas. Ji tam tikra prasme parodo įmonės pajamų ir išlaidų perspektyvą. Strategija retai būna grynai formali. Ji remiasi įmonės aukštesniojo lygio vadovų įvertinimais bei intuicija.

Antroji fazė- finansinis planavimas papildomas ilgalaikiu planavimu. Finansiniai rezultatai numatomi keleriems metams ( 3-5 m.) dažnai remiantis praeities ekonomine veikla.

Trečioji fazė- planavimas, atsižvelgiant į iišorės veiksnius. Čia strateginis planavimas siejamas su ne nuo įmonės priklausančiais veiksniais. Ypatingas dėmesys skiriamas makroekonominiams veiksniams: socialiniams- demografiniams veiksniams, naujausiems technologiniams laimėjimams, kurie svarbūs įmonei. Atliekama išsami konkurencijos analizė. Taip pat reikia rinkos būklės analitinės apžvalgos.

Ketvirtoji fazė- strateginis planavimas. Čia atsižvelgiama ne tik į ilgalaikį planavimą ir į išorės veiksnius, bet dėmesys nuolat kreipiamas į konkurentus, į būdus, kaip išlaikyti savas pozicijas.

Strategijos vertinimas ir kontrolė turi vykti visą jos kūrimo laikotarpį: turi būti įvertinti visi nukrypimai, pasikeitimai, priežastys ir pasekmės

6.2 Strategijos planavimo etapai

Strategijos planavimas apima tris etapus: strategijos formulavimą, strategijos formos pasirinkimą ir strategijos įvertinimą bei kontrolė.

Pirmasis etapas nulemia pasirinktos strategijos efektyvumą. Šiame etape suformuluojami įmonės tikslai ir uždaviniai, atliekama išorės veiksnių analizė, įvertinamos pačios įmonės galimybės. Turint aiškią analizės medžiagą, galima imti formuoti įmonės strategiją, kuri įgyvendinama ūkinėje veikloje programų, planų ir biudžetų forma. Programų ir planų įgyvendinimas priklauso nuo įmonės valdymo struktūros, personalo kvalifikacijos ir savalaikio strategijos koregavimo.

Strategijos vertinimas ir kontrolė turi vykti visą jos kūrimo laikotarpį: turi būti įvertinti visi nukrypimai, pasikeitimai, priežastys ir pasekmės.

Organizacinis valdymas. Pareigų, teisių, atsakomybės paskirstymas tarp funkcinių vienetų. Pagrindine charakteristika- nurodymų perdavimo tipas (linijinis ar funkcinis), hierarchijos lygių skaičius ir valdomumo normos.

Gamybos ir techninis aptarnavimo valdymas. Pagrindinė užduotis – užtikrinti pprocesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai, min išlaidomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus, siekiant didžiausio socialinio ir ekonominio efektyvumo. Proporcingumo, nenutrūkstamumo, ritmingumo, specializavimo, proceso lankstumo, integravimo valdymas. Techninio aptarnavimo valdymas – įrankių, remonto, energetinio, vidinio transporto, sandėlių ūkio valdymas.

Pardavimo ir įsigijimo valdymas. Pagrindinis uždavinys prekių pardavimas ir atsargų ar gaminių įsigijimas. Susipina pardavimų ir rinkodaros veiklos tikslai ir jų funkcijos. Vartotojų poreikių tenkinimas priklauso nuo išorės aplinkos poveikio, veikia ir socialiniai bei kultūros veiksniai. 1)problemos išskyrimas, 2)vidinės informacijos tyrimas, 3)paskelbtų duomenų analizė, 4)konsultacijos su agentais, tarpininkais, 5) konsultacija su atsakingais darbuotojais, 6) tikslinių duomenų rinkimas, 7) rezultatų analizė, 8) rezultatų ataskaita vadovybei, 9) rinkodaros sprendimas. Pardavimų planavimas: 1) sąlygojančių veiksnių nustatymas(pirkėjai, tarpininkai), 2) informacijos rinkimas (ekonominė, rinkos, veiklos rezultatai), 3)analizė (gamybos, pardavimų, pirkimų), 4)plano sudarymas.

Finansų valdymas. Pagrindinė užduotis 1) efektyvus finansų valdymas, racionaliai panaudojant lėšas; 2) viešos atskaitomybės sudarymas (akcininkams, valstybei); 3) įmonės priimamų sprendimų ekonominis pagrindimas. Kad būtų efektyvi, reikia 3 sąlygų: užtikrinti informacijos slaptumą (atskirti viešą ir vidinę atskaitomybę), operatyviai pateikti kokybišką finansų informaciją vartotojams, sumažinti finansine vadybos išlaidas.

Personalo valdymas. Be jo negali vystymą jokia organizacija. Tai vadovų ir pavaldinių santykiai. Pagrindinės funkcijos – norų formavimas (planavimas, sprendimų priėmimas) ir norų įgyvendinimas (organizavimas ir kontrolė). Personalą ssudaro vadovai-valdymo personalas, specialistai, tarnautojai, darbininkai – valdomasis personalas. Bendradarbių pažinimas, motyvavimas, poveikio priemonių taikymas, valdymo stiliai, metodai.

Organizacinės valdymo struktūros:

Linijinė – Aiškus vienvaldiškumo principas, atsakomybės paskirstymas atskiriems hierarchijos lygiams (vadovas-cecho virš.-meistrai-darbininkai).

Funkcinė – Už atskiras funkcijas atsakingi atskiri vadovai (planavimo, kontrolės, gamybos), aukštas darbo pasidalijimo lygis-kiekvienas vadovas atsako už savo funkcijos vykdymą. Trūkumai-nėra atsakingo už bendrus įmonės rezultatus, nes darbininkai gauna nurodymus iš daugelio vadovų.

Stabinė – Mišri (linijinė-funkcinė). Aiškiai išreikštas vienvaldiškumas, per linijinių vadovų struktūrą. Derinama atsakomybė ir kompetencija (linijiniams vadovams sprendimus padeda paruošti specialistai suburti štabuose).

7 IŠLAIDŲ IR PAJAMŲ ESMĖ

Išlaidos- kaštų dalis, sunaudota produkto gamyboje, nepriklausanti nuo jo baigtumo lygio ir pardavimo. Išlaidos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines, bei pastoviąsias ir kintamąsias. Jos skaičiuojamos verslo planavimo ir valdymo tikslais. Įmonių praktikoje susiduriame su įvairiomis išlaidomis, todėl kiekvienu atveju išlaidas reikia skirstyti pagal tai, kokie keliami reikalavimai.

Išlaidų esmė yra ta, kad tam tikram procesui, operacijai , veiksmui atlikti yra išleidžiama tam tikra pinigų suma, norimam tikslui pasiekti, kuris turi atnešti pelno. Įmonės tikslas- kuo pigiau (su mažiausiomis išlaidomis) pagaminti nustatytą kiekį produkto.

Jei nebus išlaidų , nebus ir pelno.

Pajamos- tai įplaukos, kurias gauna gamybos veiksnio savininkai. Gamybos veiksnių pajamas sudaro darbo užmokestis, renta (nuoma), palūkanos ir pelnas, t.y. piniginiai mokėjimai už

ekonominius išteklius:

• Darbo užmokestis- tai piniginis atlyginimas už atliktą darbą. Darbo užmokestis atitenka darbo veiksniui ir tai yra darbuotojų pajamos.

• Renta (nuoma)- tai pajamos, reguliariai gaunamos be darbinės veiklos iš žemės ar kitokio turto. Turto savininkas gauna papildomų pajamų, neįdedant jokio darbo.

• Palūkanos – mokestis už naudojimąsi kito pinigais ar finansiniu kapitalu. Tai sudaro pajamas, gaunamas leidžiant naudotis paskolintu kapitalu.

• Pelnas- atlyginimas, kurį gauna verslininkai už riziką, naujas idėjas ar pastangas, įdėtas į verslą, kuris lieka padengus kitas su verslu susijusias išlaidas.

Šiuolaikinėje gamyboje būtina ssuderintai naudoti visus gamybos veiksnius. Jei trūksta bent vieno veiksnio, sutrinka gamyba, arba ji išvis tampa neįmanoma. Taip pat gamybos veiksniams būdingas pakeičiamumas (substitucija). Tai reiškia, kad gėrybės gaminamos naudojant įvairius gamybos veiksnių derinimus.

8. GAMYBOS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS. PRODUKCIJOS SAVIKAINOS APSKAIČIAVIMO METODIKA

8.1. Gamybos išlaidų klasifikavimas

Gamybos išlaidos gali būti klasifikuojamos į: tiesiogines ir netiesiogines išlaidas.

Tiesioginės- išlaidos, kurias galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Tiesioginėmis gamybos išlaidomis dažniausiai laikomos pagrindinių žaliavų, komplektuojamųjų pusgaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos.

Netiesioginės- netiesiogiai su produkcijos gamyba ssusijusios išlaidos. Tai pagalbinių žaliavų, netiesioginio darbo užmokesčio, nusidėvėjimo bei kitos gamybos išlaidos, kurias sudėtinga priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms. Pagalbinių žaliavų išlaidos apima produkcijos gamybos metu sunaudotas žaliavas, kurios susijusios su gamyba, bet į produkto sudėtį tiesiogiai neįeina, aarba, nors ir yra jo sudedamoji dalis, bet nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie tiesioginių išlaidų.

Konkrečių gamybos išlaidų priskyrimo tiesioginėms bei netiesioginiu gamybos išlaidų paskirstymo kriterijus įmonė pasirenka atsižvelgdama į gamybos specifiką.

Išlaidos pagal paskirtį skirstomos į šiuos elementus:

• Žaliavų ir komplektuojamųjų pusgaminių;

• Pakartotinai perdirbamų žaliavų;

• Kuro ir energijos;

• Darbo užmokesčio ir kitų išmokų;

• Mašinų ir įrengimų eksploatavimo, nusidėvėjimo;

• Transportavimo ir sandėliavimo;

• Atidėjimų;

• Broko ir natūralios netekties, turto nuvertėjimo nuostoliai;

• Administravimo.

Išlaidų skaidymas į elementus leidžia nustatyti jų mažinimo, o kartu ir pelno didinimo veiksnius.

8.2.Produkcijos savikainos apskaičiavimo metodai

Pagal verslo bei tarptautinius apskaitos standartus, finansų apskaitoje savikainos sąvoka skiriasi nuo savikainos, apskaičiuojamos pagal Pelno mokesčio įstatymą:

• Finansų apskaitoje, apskaičiuojant pelną, visos išlaidos, yra savikainos sudedamosios dalys ir rodomos pelno (nuostolių) ataskaitoje.

• Pagal pelno mokesčio apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, savikainą sudaro nnormuojamos išlaidos- leidžiami atskaitymai ir dalis ribojamų atskaitymų, tenkančių parduotoms prekėms ir paslaugoms.

Pasaulinėje praktikoje populiarios šios savikainos apskaičiavimo sistemos (metodai):

• Normatyvinė. Jos esmė ta, kad visos išlaidos turi būti normuojamos, o nuokrypių priežastys turi būti išaiškintos ir registruojamos. Ši apskaičiavimo sistema leidžia geriau valdyti išlaidas, padeda išsiaiškinti jų mažinimo rezervus, verčia visą kolektyvą taupyti;

• Tiesioginė. Išlaidos nenormuojamos, o savikaina apskaičiuojama pagal faktinį išteklių panaudojimą.

Apskaitai svarbus savikainos apskaičiavimo vieneto nustatymas. Dažniausiai naudojami savikainos vieneto apskaičiavimo būdai:

• Produkto. Taikomas įmonėse, kurios gamina vieną ar kkeletą skirtingų produktų. Skaičiuojant savikainą , visos išlaidos iš karto skirstomos konkrečiam produktui. Laikotarpio išlaidos kaupiamos iki visiško produkto baigimo. Šis savikainos apskaičiavimo būdas laikomas tikslesniu, duodančiu daugiau informacijos valdymo spendimų priėmimui;

• Proceso savikainos apskaita taikoma tose įmonėse, kurios gamina platų produktų asortimentą. Tuomet visos išlaidos kaupiamos pagal jų susidarymo vietas- gamybinius padalinius ar technologinio proceso stadijas, bet ne pagal gaminamus produktus. Laikotarpio išlaidos kaupiamos visą ataskaitinį laikotarpį ir nurašomos. Konkrečių pavadinimų pagamintos produkcijos savikaina apskaičiuojama uždarant nebaigtos gamybos sąskaitą.

IŠVADOS

Šiame darbe pamėginome apžvelgti ir panagrinėti ekonominės verslo teorijos ir praktikos klausimus, su kuriais susiduria kiekvienas pradedantis verslininkas ir stengiausi iliustruoti tai daugeliu pavyzdžių bei statistinių duomenų , kurius išanalizavus galima susidaryti geresnį vaizdą apie verslo padėtį Lietuvoję ir užsienyje. Reiktų pabrėžti , kad verslas yra savotiška kūryba, kryptingas , bet sudėtingas , šalyje dar labai jaunas ūkininkavimo būdas. Ypač nelengva jį pasirinkusiems pradžioje. Pirmiausia todėl, kad nesukurta teisinė sistema, kuri patikimai saugotų privačią nuosavybę , piliečius , jų teises, kaip turėtų būti rinkos ir demokratijos šalyje.Toks kelias yra gana ilgas , varginantis ir neefektyvus. Valdžios institucijos ir verslininkų organizacijos žada tą problemą spręsti, bet realiai nieko nepadaroma.

Pirmojoje dalyje apžvelgėme sudėtingą verslo struktūrą ir įsitikinome, kad norint sėkmingai organizuoti verslą, reikia ggerai išanalizuoti verslo organizavimo formas, ką ir padarėme likusiose darbo dalyse.

Kada ir kokiems tikslams reikėtų rinktis individualią įmonę, ūkinę bendriją ar akcinę bendrovę? Remiantis šiame darbe atlikta verslo organizavimo formų analize, galima pateikti tokias rekomendacijas:

1. Individuali įmonė, kaip paprasčiausia verslo forma, geriausiai tinka smulkiam verslui, nereikalaujančiam didelių investicijų ir daugelio šakų išmanymo. Iš vienos pusės, dėl nesudėtingo valdymo ir struktūros ši verslo forma yra labai lanksti ir gali greitai prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Iš kitos pusės, neribota turtinė atsakomybė skatina savininką labai atsakingai žiūrėti į dirbamą darbą ir tokiu būdu verčia jį veikti atsargiai ir apgalvotai. Individuali įmonė netinka planuojant kurti labai ilgalaikį verslą, nes paprastai tokios įmonės nepergyvena savo savininko.

2. Ūkinė bendrija gerai tinka tada, jei verslui nebūtinos labai didelės investicijos, tačiau reikalingos profesionalios žinios daugelyje šakų. Visi bendrijos nariai suinteresuoti gerai dirbti, nes nuo to tiesiogiai priklauso jų pajamos, be to, jie rizikuoja savo ir partnerių turtu. Ūkinė bendrija geriau nei individuali įmonė tinka tada, kai reikia griežtai kontroliuoti įmonės dirbančiuosius.

3. Akcinė bendrovė kaip verslo organizavimo forma yra vienintelis kelias, kai pradedamam verslui reikia labai didelių investicijų ir reikia sukaupti didelį kapitalą; taip pat jei numatoma, kad ir ateityje verslas smarkiai plėsis ir atitinkamai kapitalą reikės didinti. DDėl savo valdymo mechanizmo sudėtingumo akcinės bendrovės nėra lanksčios ir negali greitai reaguoti į stambius pokyčius, taip pat joje dažnai dirba samdomi specialistai, kurių atlyginimai mažai priklauso nuo bendrovės gerovės, todėl jie gali dirbti ne taip atsakingai.

Tokias išvadas prieiname, vertindami verslo organizavimo formas iš ekonominės pusės. Taigi matome, kad egzistuojančios verslo organizavimo formos sudaro sąlygas vystyti patį įvairiausią verslą ir atsiskleisti labai skirtingos psichologijos bei charakterių verslininkams. Tik atsižvelgiant į visus šiuos niuansus verslininkai gali sėkmingai vystyti verslą, o Lietuva – eiti į Europą.

Norint įkurti savo įmonę, kiekvienas pradedantis verslininkas turėtų gerai išanalizuoti ekonomikos pagrindus, parengti gerą ir apgalvota verslo planą, turėti gera pradinį kapitalą arba užstatą. Išanalizavus įmonės steigimo tvarką, jų rūšys bus lengviau pasirinkti įmonės rūšį, į ką reikia daugiau atkreipti dėmesį, kaip reikia teisėtai įregistruoti įmone, su kokiomis problemomis galima susidurti kuriant įmonę. Kuriant įmonę didelę reikšmę turi ir strategijos susikūrimas, pasirinkimas. Strategijos planavimas padės įvertinti visus nukrypimus, priežastys ir galimas pasekmės. Gerai informuotam pradedančiam verslininkui tiksli ir laiku gauna informacija gali lemti sprendimų priėmimui, protingai atlikti planavimo, kontrolės atlikimo funkcijas.

Informacija – tai kryptingai orientuotos žinios, perduodamos žodžiu arba komunikacijos priemonėmis. Tai subjekto suvokimas apie objektą esant tam tikrai situacijai. Turint tokius duomenis, galima pagerinti to

objekto valdymą. Informacija yra orientuota į subjektą ir kryptingai organizuojama. Informacijos poreikis priklauso nuo informacijos rūšies, kiekio ir kokybės , kuri lemia nagrinėjamo uždavinio įvykdymo sėkmę. Daugelis vadovų informaciją vertina, kaip didelį turtą – tokį kurį reikia kruopščiai valdyti ir saugoti. Tiksli ir laiku gauta informacija palengvina sprendimų priėmimą, organizacijai efektingai atlikti planavimo, kontrolės ir jos operacijų atlikimo funkcijas. Tiksli informacija – tai dar vienas kelias į sėkmę.

LITERATŪRA

1. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Vesrlo pradmenys. – KTU.: 2005*.

2. Bagdžiūnienė V. Įmonių veiklos planavimas iir analize. – V.: 2005*.

3. Gronskas V. Ekonominė analizė. – KTU .: 2005*.

4. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. V.: 2001*.

5. Lukoševičius K., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. K – 2001*.

6. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.– KTU.: 2001*.

7. http://skelbimas.lt/istatymai/imonių bankroto įstatymas.htm

8. http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=5868

1 priedas. Pelno formavimo schema

GAMYBOS IR REALIZAVIMO IŠLAIDOS

1. Materialinės ir jiems prilygintinos išlaidos

2. Amortizaciniai atsiskaitymai fondams atkurti

3. Darbo apmokėjimo išlaidos

4. Priskirstymai socialiniam draudimui (30%)

5. Privalomasis draudimas

6. Žemės ir pridėtinės vertės mokesčiai

7. Palūkanos už banko kreditus

8. Išlaidos gamtos apsaugai

LIMITUOJAMI ATSKAITYMAI

1. Labdarai, kultūrai, švietimui ir kt., visuomenei naudingoms reikmėms

2 Mokslinio ttyrimo, projektavimo, konstravimo darbams, naujai technikai diegti

APMOKESTINAMAS PELNAS

MOKESČIAI Į BIUDŽETĄ

LIKUTINIS PELNAS

( GRYNASIS PELNAS)

LIKUTINIO PELNO PASKIRSTYMAS

Palūkanos už naudojimąsi valstybiniu kapitalu

Pelno dalis, išmokėta darbuotojams (tantjemos)

Direktorių valdybos ir stebėtojų tarybos premijos

Akcininkų dividendai, išlaidos gamybai plėsti ir panašiai