Infliacijos ir nedarbo pasekmės

ĮVADAS

Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystimo lygiu ir gamybos augimu.

Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje. O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės, tai yra perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. AAtskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių ššalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais.

NEDARBAS

Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių iir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Bedarbiams nepriskiriami:

 vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

 asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;

 pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;

 gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.

Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule:

L= E + U; U/L= nedarbo lygis pprocentais (%)

L – visuminė darbo jėga;

E – dirbančiųjų žmonių skaičius;

U – neturinčių darbo žmonių skaičius.

Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su aibe kėblumų:

 žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;

 užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbanti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;

 į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, uužduodant painius klausimus.

Dėl kai kurių nedarbo lygio apskaičiavimo metodų vis dar abejojama. Tarkim ar reikia iš nedarbo jėgos išskaičiuoti kareivius, kurie jau daugelyje pasaulio šalių yra samdomi ir gauna atlyginimus? Kodėl ignoruojamas dalinis nedarbas, kuomet dirbantiesiems priskiriami asmenys, kurie dirba ne visą darbo dieną, ne visą mėnesį ar ne visus metus? Be to nedarbo skaičiavimo metodika kai kuriais atvejais priklauso nuo pačios šalies. Griežčiausi reikalavimai dirbantiesiems yra nustatyti JAV. Čia į dirbančiųjų gretas patenka asmenys gaunantys darbo užmokestį dirbdami tik kartą savaitejė arba dirbantys savo šeimos versle ne mažiau, kaip 15 val. per savaitę, tačiau negaunantys darbo užmokesčio. Šiai nepilną darbo dieną dirbančiųjų kategorijai priskiriami ir savanoriai, kurie patys pasirinko tokį darbo grafiką (moterys auginančios mažus vaikus), bei šiuo metu sudarantys 1/3 šalyje gyvenančių žmonių.

Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais.

NEDARBO RŪŠYS

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.

Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:

 Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kkad žmonės laikinai

nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.

 Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai

vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.

 Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai

darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%).

INFLIACIJOS EESMĖ

Infliacija – besitęsiantis, nuolatinis kainų lygio kilimas arba kitaip tariant, piniginio vieneto vertės nuolatinis mažėjimas. Galima teigti, kad infliacija – nuolatinis kainų kilimas, bet ne didesnės kainos ir tai apima ne pavienes prekes, bet bendrą kainų lygį.

Infliacijos tempus rodo BVP defliatorius. Paprastai infliacijos tempai nustatomi metams ir pagal gautus duomenis, infliacija šakojasi į keletą tipų:

 Šliaužianti arba kitaip sakant, saikinga infliacija. Ši infliacija pasireiškia tuo atveju, jei

kainų pokytis išsivysčiusioje šalyje siekia 10% , o dar besivystančiose šalyse – 20%. Egzistuojant šio tipo infliacijai, pinigų perkamoji galia šalyje mažėja lėtai.

 Šuoliuojanti infliacija. Infliacija, kuriai pasireiškus išsivysčiusiose šalyse infliacijos tempai

gali siekti 11 – 100%, o besivystančiose – 21-200%. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Šuoliuojanti infliacija dezorganizuoja šalie ekonominį gyvenimą.

 Hiperinfliacija – kai metiniai infliacijos tempai siekia 500 – 1000%. Esant jai, visiškai

paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos statybos.

INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Infliaciją gali sukelti daug priežasčių, tačiau išskiriamos šios pagrindinės :

Visuminės pasiūlos iššaukta infliacija

P LRAS AS3

AS2

AS1

E0 AD1

AD0

Ypot Y1 Y

Šis kainų lygio padidėjimas sąlygojamas visuminė paklausos, tačiau ekonomika ilgesnį laiką funkcionuoti E0 negali,

nes tai reikštų kad nedarbas yra didesnis už natūralų nedarbą. Dėl kainų didėjimo (P0P2P3) visuminė pasiūla AS mažėja, tai sąlygodama infliaciją.

Visuminės paklausos iššaukta infliacija

LRAS AS2

P4 AS1

P3 AS0

AD2

P0 AD1

AD0

Ypot Y1 Y

Visuminės paklausos didėjimas gali būti ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas. Vykdant ekspansinę makroekoniminę politiką, didinama pinigų paklausa AD, o kartu didėja ir kainos (P0P1P2P3P4). Tuo tarpu visuminė pasiūla palaipsniui mažėja nuo AS0AS2 taip iššaukdama infliaciją.

Kaštų iššaukta infliacija

P LRAS AS1

AS0

P1 E0 AD1

P0 AD0

Y1 Y pot Y

Infliacijos priežastimi gali būti monopolinės jėgos ekonomikoje. Monopolijos ir oligopolijos turi monopolinę galią, kuriai priskiriamos tokios galimybės, kaip: didinti kainas bei gaminti daugiau nei leidžia technologinės galimybės. Monopolinę galią gali turėti išteklių rinka: darbo sąjungos – didina ekonominių išteklių kainas, monopolijos prekių ir paskaugų rinkoje – didina prekių ir paslaugų kainas. Toks kainų didėjimas iššaukia kaštų sąlygotą infliaciją, dėl kurios visuminė paklausa didėja, o dėl mmonopolinių galių didėja ir kaina.

Kainų – darbo užmokesčio infliacinė spiralė, kuomet didėjant prekių kainoms, didėja ir darbo užmokestis (ar atvirkščiai) . Ji gali būti nutraukta tik tuomet, kai viena iš pusių arba abi pusės supras šio proceso bereikšmiškumą. Dažniausiai ššį procesą gali sukelti profsąjungų reikalavimai padidinti darbo užmokestį, kuris iššaukia darbo kaštų bei kainų didėjimą.

Pasiūlos šokas – staigus energetinių ir mineralinių išteklių kainų didėjimas, kuris ženkliai padidina prekių bei paslaugų kainas.

INFLIACIJOS PADARINIAI

Nuostoliai dėl infliacijos toli gražu nėra tokie aiškūs kaip tarkim dėl nedarbo, tačiau pripažystama, jog atsiranda ne tik pralaimėjusių, bet ir laimėtojų.

Plačiau nagrinėdami šią temą įsitikinsime, kad į prarandančiųjų gretas patenka visi, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma:

 dirbantieji, kuriems mokamas fiksuotas pastovus atlyginimas.

 verslininkai, kurie sutartimis įsipareigojo ateityje pateikti prekes už nustatytą kainą.

 pensininkai, gaunantys nustatytas ir pastovias pensijas.

 asmenys, kurie pirko obligacijas, vienokiu ar kitokiu būdu paskolino pinigus, kadangi jie atgal

grįš jau nuvertėję.

Kitoje barikadų pusėje stovintys laimėtojai kartais lieka ir nepastebėti, tačiau įvardinti:

 darbdaviai – mokantys fiksuotus atlyginimus iir parduodantys prekes už padidėjusią kainą,

nepakitus jos pagaminimo kaštams;

 obligacijų išdavėjai, kadangi grąžiną skolą nuvertėjusiais pinigais;

 asmenys, gavę iš banko paskolą nekilnojamajam turtui pirkti, kuri paveikta infliacijos gali

ištirpti iki minimumo arba tiesiog išnykti.

Netikėta infliacija perskirsto turtą – paima iš skolintojų ir atiduoda skolininkams.

TRUMPOJO LAIKOTARPIO FILIPSO KREIVĖ

Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bbet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 1 paveiksle.

(IR)

4 A

0 Ur

-1 1 2 3 4 5 6 7 PC

-2 B

1 pav. Filipso kreivė

Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai.

Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 2 paveiksle.

Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų).

(IR)

4 E2

E1 PC2

1 E0 PC1

PC0

0 Ur

-1 1 2 3 4 5 6 7

2 pav. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivės

Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema:

AD P

Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį.

ILGOJO LAIKOTARPIO FILIPSO KREIVĖ

A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. FFridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 3 paveiksle.

3 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko.

P PCLR

(IR)

1 PCSR

0 E0

-1 1 2 3 4 5 6 7

3 pav. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio Filipso kreivės

Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja.

Tai

reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu.

IŠVADOS

Greta kitų ir socialinių ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje problemų, vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų uužimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones. Manau, kad nedarbą šalyje galima mažinti net keliais būdais:

 panaikinti minimalų darbo užmokestį. JAV patirtis Europos atžvilgiu, parodė, kad tai

pakankamai efektyvus būdas tramdyti nedarbo lygį šalyje;

 įvesti dvejopą minimalų darbo užmokestį paaugliams ir suaugusiems, tačiau tai gana

rizikingas sprendimas, kadangi darbdaviai gali atleisti senus darbuotojus keisdami juos mažesnį atlyginimą gaunančiais jaunuoliais;

 sumažinti tautinių mažumų bei lyties diskriminavimą;

 vykdyti bedarbių perkvalifikavimo programas;

 steigti valstybiniame sektoriuje naujas darbo vietas, tačiau šis sprendimo būdas labai

brangus iir net gi stabdantis ekonomikos augimą, kadangi įdarbinti darbuotojai valsybiniame sektoriuje nebūtinai turi likti bedarbiais priešingu atveju, nes turi galimybę susirasti darbą privačiame sektoriuje ir pagaminti tiek kiek uždirba;

 mažinti bedarbių pašalpas, kurios neskatina bedarbių intensyviai ieškoti darbo, o dirbantieji <

derasi dėl didesnio darbo užmokesčio, visai nebijodami, kad juos atleis. Tačiau yra akivaizdžių išimčių – Švedija, kurioje vyriausybinė išlaidos didesnės nei kitose vakarų šalyse ir vis dar kyla, o nedarbo lygis išlieka pastovus – apie 5%.

 gal būt verta pasikliauti amerikietiškojo atleidimo iš darbo galimybe, kuomet darbdavio

“neriša” įstatymai ir jis be didelių išlaidų, nepasiteisinus verslo planams, gali atleisti darbuotojus, taip išvengdamas didesnių nuostolių.

Infliacijai pažaboti galima taikyti tokias priemones, kaip indeksuotas darbo užmokestis, kuomet darbo sutartyse numatoma papildoma suma kompensuojanti infliaciją; dirbančiųjų dalyvavimas pelnuose, kuomet darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo įmonės gaunamo pelno; vyriausybės vykdoma politika įtraukiant ir pajamų politika, kuri ne būtinai turi būti nukreipta į kainos mažinimą bet ir atvirkščiai, į jos kėlimą. Pritariu ir savo darbą norėčiau uužbaigti Williamo Fellner žodžiais: Jei norime, kad žmonės tikėtų politika, tai ji turi būti įtikinama.

Literatūra:

1. Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai.- Kaunas: Technologija, 1997.

2. Navikienė N., Mikroekonomika.-V., 2000.

3. Skominas V., ir kt., Mikroekonomika.- v.2000.

4. Snieška V., Ambrasienė I., ir kt. Mikroekonomika.-Kaunas: Technologija, 2000.

5. Variah H. R., Mikroekonomika.- Vilnius: Margi raštai, 1999