Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio šakoje tapus ES nare.

Turinys

Įvadas 4

1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką 5

2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos 8

3. Ūkinis ir socialinis paveldas 8

4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius

atkūrimas 8

5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu 9

6. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare 10

7. Ekonominės politikos bruožai 13

8. Pasirengimo ES narystei laikotarpio ypatumai 14

9. Perspektyvos, įstojus į ES 15

10. Biotechnologijų iššūkiai 17

11. Socialinių pokyčių tendencijos 18

12. Aplinkosauga 20

13. Ssgg (swot) analizė 21

Išvados 24

Literatūra 25Įvadas

Lietuvos žemės ūūkio integraciją į Europos Sąjungą (ES) lydės esminiai

struktūriniai pokyčiai, kurie įvyks visuose be išimties pirminės gamybos

sektoriuose. Norint pasirengti dirbti konkurencijos sąlygomis

išsiplėtusioje ekonominėje erdvėje, svarbu žinoti naujas ūkinės veiklos

sąlygas bei įvertinti galimas pasekmes. 2002 m. sausio 30 d. šalims

kandidatėms į ES buvo pateikti pirmieji siūlymai dėl kvotų, tiesioginių

išmokų ir struktūrinės politikos. Tais pačiais metais birželio 28 d. ES

pateikė oficialią poziciją, kuri, viena vertus, yra palyginti palanki mėsos

sektoriui, kita vertus, dėl pieno ir cukraus kvotų galėjo sukelti šių

sektorių plėtros problemų. 2002 m. lliepos 11 d. prasidėjo Lietuvos ir ES

derybos dėl žemės ūkio skyriaus. Jos pakoregavo kai kurias ES pateiktas

oficialios pozicijos nuostatas. Šiame darbe mėginama įvertinti Lietuvos

integravimosi į ES pasekmes pagal ES ir Lietuvos derybų (2002 m. gruodžio

13 d.) rezultatus. Prieš pateikiant Lietuvos integravimosi į ES pasekmes

žemės ūkiui, darbe parodoma Lietuvos žemės ir maisto ūkio reikšmė, lyginami

Lietuvos, ES šalių ir Vidurio bei Rytų Europos (VRE) šalių kandidačių žemės

ūkio ir maisto produktų konkurencingumą lemiantys veiksniai – žemės ūkio

gamybos produktyvumas ir intensyvumas, svarbiausių žemės ūkio produktų

kainos ir savikainos, valstybės parama.

Darbo objektas – Lietuvos ekonomikos struktūriniai pokyčiai žemės ūkio

šakoje tapus ES nare.

Darbo tikslas – Atskleisti Lietuvos ekonomikos struktūrinius pokyčius,

žemės ūkio šakoje, tapus ES nare, aspektus

Darbo uždaviniai – 1. Pateikti Lietuvos žemės ūkio perspektyvas,

įstojus į ES.

2. Išryškinti žemės ūkio ypatumus

Europos Sąjungoje.

3. Pateikti stiprybių, silpnybių,

galimybių ir grėsmių analizę.1. Stojimas į ES – galimybė modernizuoti ekonomiką

Narystė ES suteiks dvi svarbias, vienas kitą papildančias galimybes –

laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos

konkurencingumui ttoje rinkoje didinti.

Tos priemonės – tai finansinė ES fondų pagalba, ji bus naudojama (jau ir

dabar naudojama) ūkio infrastruktūrai gerinti, įmonėms modernizuoti,

regioniniams ekonominės plėtros skirtumams mažinti. ES pagalba ypač svarbi

tiems ūkio sektoriams, kurių konkurencingumas menkas ir kuriems reikia

didelių investicijų. Tai ypač aktualu pirminės žemės ūkio produkcijos

gamybos bei maisto (pirmiausia mėsos, žuvies ir pieno) pramonės įmonėms.

Kartais girdimas argumentas – stokim į ES tada, kai sutvarkysim ekonomiką,

kai būsim pasirengę konkuruoti – tai argumentas aukštyn kojom. Lietuvos

narystė ES ir yra ta didžioji galimybė modernizuoti šalies ekonomiką,

pakelti žmonių pragyvenimo lygį, perimti Europos teisės sistemos principus

ir Europos verslo organizavimo patirtį.

Lietuvai tapus visteise ES nare, padidės pasitikėjimas šalies ekonomika,

lengviau bus galima prieiti prie ES kapitalo rinkos, sustiprės mūsų įmonių

derybų su užsienio verslo partneriais pozicijos, didės užsienio investicijų

srautas ir įmonių veiklos internacionalizacijos mastai, toliau augs

konkurencija, dėl įmonių jungimosi didės rinkos koncentracija, kils darbo

užmokestis ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia.

Tikėtina, kad derybų dėl žemės ūkio produkcijos kvotų rezultatas bus

didesnis užsienio investuotojų susidomėjimas maisto pramonės įmonėmis.

Matyt, toliau stiprės ekonominiai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, kartu

su Lietuva tapsiančiomis visateisėmis ES narėmis, valstybių sienos neteks

tokios psichologinės ir praktinės reikšmės, kokią jos turi šiandien.

Ekonominė integracija ir būsima narystė ES neatsiejama nuo darbo rinkos

pokyčių. Narystė ES – tai ir galimybė Lietuvos piliečiams gauti legalų

darbą ES šalyse. Penkios ES valstybės (Airija, Didžioji Britanija, Danija,

Olandija ir Švedija) lietuviams netaikys apribojimų nuo pirmos narystės

dienos. Tačiau būsimus darbo rinkos pokyčius sudėtinga vertinti

vienareikšmiškai.

Viena vertus, laisvas darbo jėgos judėjimas gali padėti spręsti vieną iš

opiausių Lietuvos ekonomikos problemų – sumažinti didelį nedarbo lygį. Kita

vertus, didės netiesioginė konkurencija tarp Lietuvos ir ES darbdavių dėl

aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Todėl jau šiandien šalies įmonėms

būtina įvertinti jaunų ir perspektyvių darbuotojų išvykimo tikimybę,

taikyti aktyvesnes darbuotojų paieškos ir jų skatinimo formas, aktyvinti

ryšius su aukštosiomis mokyklomis.

Darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kkainos augimo tendencija turėtų būti

ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia

Vilniuje ir Klaipėdoje).

Vienas iš didžiausių vienkartinių pokyčių bus susijęs su užsienio prekybos

sąlygomis, nes nuo įstojimo datos Lietuvoje įsigalios ES bendroji prekybos

politika. Ką tai reiškia šalies verslui? ES ir Lietuva prekiaus be muitų,

kvotų, neliks netarifinių prekybos kliūčių. Lietuvos muitai trečiosioms

šalims bus tokie patys kaip ir visoje ES, o pastarojoje sudarytos prekybos

sutartys įsigalios ir pas mus. Mūsų verslininkams teks įvertinti užsienio

prekybos sąlygų pasikeitimą konkrečiose šalyse, prognozuoti žaliavų ir

gaminamos produkcijos srautų pokyčius.

Lietuvos gamintojams ES nebetaikys antidempingo priemonių, iki šiol jos

ribojo prekių patekimą į bendrąją rinką. Kita vertus, šalyje automatiškai

įsigalios tos pačios antidempingo priemones, kurias taiko ES trečiosioms

šalims. Viena vertus, tai sukurs palankesnes sąlygas kai kuriems Lietuvos

gamintojams. Kita vertus, dėl to gali brangti kai kuri importuojama

produkcija.

Stojant į ES, keletas svarbių priežasčių lems kai kurių produktų, ypač

maisto bei akcizin.ių prekių, kainų augimą. Pirma priežastis – jau minėti

importo muitų pasikeitimai. Kadangi Lietuvos taikomi importo ir kiti,

pavyzdžiui, antidempingo muitai trečiosioms šalims, vidutiniškai yra

mažesni nei taikomi ES, Lietuva savuosius turės padidinti. Tai ypač

pasakytina apie vadinamuosius „jautrius produktus“ – žemės ūkio, tekstilės

produktus ar automobilius, kurių gamintojus ES ypač saugo nuo užsienio

konkurencijos. O kai didinami importo muitai, paprastai išauga ir tų

produktų kainos. Tiesa, bendras padidėjimas nebus didelis, be to, jį iš

dalies kompensuos ir tai, jog išnyks paskutiniai muitai ir kitokie

apribojimai Lietuvos prekybai su ES bei stojančiomis šalimis.

Antra svarbi kai kurių produktų kainų augimo priežastis yra

akcizo mokesčių derinimas. Jau dabar Lietuva po truputį didina akcizą

benzinui ir dyzelinui, ir galiausiai iki stojimo datos turės pasiekti

minimalų ES taikomą dydį. Taip pat, nors ir per ilgesnį laikotarpį,

didinamas akcizas tabako gaminiams. Taigi galima prognozuoti ir šių

produktų kainų augimą.

Trečia svarbi kainų augimo priežastis yra ES bendrosios žemės

ūkio politikos priemonių taikymas Lietuvoje. Kaip žinome, ES šioje srityje

teikia pirmenybę vienam tikslui – išlaikyti gana aukštą ūkininkų pajamų

lygį. O tai daroma vartotojų ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Didesnė rinkos

apsauga nuo ES nepriklausančių šalių, intervenciniai pirkimai, kitokios

rinką iškraipančios priemonės per keletą metų padidins kai kurių maisto

produktų kainas Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai kuriais skaičiavimais pieno

produktų kainos gali išaugti 10-14 proc. Tiesa, tai pasakytina toli gražu

ne apie visus žemės ūkio produktus, bet tik apie tuos, kurių gamintojus ES

ypač dosniai remia ir kurių paramos lygis ES ir Lietuvoje skiriasi

labiausiai.

Galiausiai reikėtų neužmiršti ir griežtesnių aplinkosaugos,

produktų kokybės ir kitų standartų, kuriuos reglamentuoja ES normos. Juos

diegdamos Lietuvos įmonės turi modernizuoti savo veiklą, o tam būtinos

investicijos. Kiekviena įmonė nori, kad jos investicijos atsipirktų, o

produktų kainų didinimas yra vienas iš atsipirkimo būdų.

Lietuvos stojimas į ES nesukels didesnių

prisitaikymo kaštų Lietuvos

įmonėms, kurios jau šiuo metu intensyviai prekiauja su ES bei eksportuoja

savo produkciją į ES rinką. Tokios įmonės jau yra prisitaikiusios prie ES

galiojančių prekių kokybės standartų, todėl joms nebereikės papildomai

investuoti gerinant prekių kokybę. Įmonės, jau įdiegusios kokybės valdymo

sistemas ISO 9001 ir ISO 14001, lengviau prisitaiko ir prie ES aplinkos bei

gamybos procesonormų.

Be to, Lietuvai įstojus į ES, ši nebegalės taikyti tokių prekybos

apsaugos priemonių, kaip antidempingo muitai, kurie riboja konkurencingų

Lietuvos įmonių galimybes plėsti veiklą ES rinkoje. Taip pat bus

panaikintos muitinės pprocedūros prekybai su ES, o dėl to prekiaujančios

įmonės sutaupys nemažai išteklių. Neigiamą poveikį įmonės patirs dėl to,

jog bus didinami kai kurie importo muitai produkcijai iš Rusijos ir akcizas

kurui bei įvedamas mokestis už taršą.

Šiame tyrime institutas taip pat įvertino, kaip Lietuvoje diegiami ES

teisės aktai. LLRI nuomone, Lietuvos Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį į

tai, jog kai kurios Lietuvoje galiojančios darbo santykių ir aplinkosaugos

normos yra griežtesnės nei ES. Jų sušvelninimas būtų naudingas Lietuvos

įmonių konkurencingumui ir neprieštarautų integracijos tikslams. Reikia

akcentuoti tai, jog ateityje Lietuvos įmonių konkurencingumas priklausys

nuo transporto infrastruktūros (ypač geležinkelių), energetikos reformos ir

nuo to, ar bus sudarytos sąlygos konkuruoti ir pasirinkti tiekėją šiose

srityse.

Be to, įgyvendinant. ES normas svarbu šalinti esančius apribojimus

įmonių veiklai – mokestį nuo apyvartos, naudojamą kelių finansavimui,

reguliavimus, taikomus įėjimui į rinką, žemės įįsigijimui, statyboms ir pan.

Lietuvoje taip pat daugiau dėmesio reikia skirti įvertinti naujai priimamų

teisės aktų pasekmes šalies ekonomikai.2. Gamtiniai ištekliai ir klimatinės sąlygos

Žemės ūkio paskirties žemė užima 60 proc. valstybės teritorijos. 2001

metais žemės ūkio naudmenos sudarė 3,37, ariamoji – 2,87 , pievos ir

ganyklos – 0,45 mln. ha.

Nusausintos žemės sudarė 3,05 mln. ha, iš kurių 2,6 mln. ha

nusausintos drenažu. Daugiau kaip 1 mln. ha dirvožemių iš prigimties yra

rūgštūs, todėl juos reikia periodiškai kalkinti.

Palankios klimatinės sąlygos ir pakankamas natūralus žemės našumas

leidžia plėtoti pieno ir mėsos ūkį, auginti kviečius, rugius, vaisius ir

daržoves, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms

būdingus augalus ir gyvulius.

Santykinai mažas dirvožemio, vandens bei oro užterštumas leidžia

plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą.

Apie 8 proc. Lietuvos teritorijos tinka rekreaciniams tikslams.

Daugiausia rekreacinių teritorijų yra mažiau palankiose ūkininkauti

vietovėse. Daug gražių gamtovaizdžių, istorinių, etnografinių ir gamtos

paminklų yra visoje šalyje (ypač Rytų ir Vakarų Lietuvoje).3. Ūkinis ir socialinis paveldas

Pastarąjį dešimtmetį reikėtų vertinti kaip lūžio žemės ūkio gamyboje

ir kaime laikotarpį. Sparčiai besiformuojantys privačios nuosavybės

santykiai iš esmės pakeitė gamybos ir žmonių gyvenimo būdą.

Pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką ypatumas yra tas, kad tam

tikri iš ankstesnės sistemos paveldėti negatyvūs elementai žemės ūkį padarė

nestabiliu ekonomikos sektoriumi. Pirma – gamybinė infrastruktūra

orientuota į didelius gamybos mastus (didelės fermos, sandėliai, technikos

kiemai) sunkai pritaikoma ddabartiniams ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių

poreikiams. Buvusios kolūkinės gyvenvietės nepritaikytos ūkininkų ūkių

funkcionavimui. Antra – sutrikę ūkiniai ryšiai, realizuojant pagamintą

produkciją ir apsirūpinant žaliavomis. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės

sunkiai prisitaiko prie besikeičiančios rinkos reikalavimų. Trečiasis

negatyvaus paveldo elementas yra tam tikras kaimo socialinis-psichologinis

pažeidžiamumas. Aštrėjančios nedarbo problemos kaime, kai kurių socialinių

garantijų praradimas. Visa tai įvertinta, rengiant žemės ūkio ir kaimo

plėtros strategiją.

4. Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas

Piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas

sudaro pagrindą formuotis privačia nuosavybe pagrįstiems gamybiniams

santykiams. Iki 2002 metų pradžios buvo priimti sprendimai atkurti

nuosavybės teises į 80 proc. piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto.

Besibaigiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas paskatins žemės rinkos

formavimąsi, žemių konsolidaciją, ūkių stambėjimą ir specializaciją.

2002 m. sausio 1 d. buvo įregistruota 555,7 tūkst. privačios žemės

savininkų. Jų žemės sklypų plotas yra 2090 tūkst. ha, o tai sudaro 52,8

proc. visos žemės ūkio paskirties žemės ploto.

Neužbaigus piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens

telkinius atkūrimo,negalima pradėti tolimesnių žemės tvarkymo darbų,

susijusių su žemėnaudų pertvarkymu, sudarančiu prielaidas ūkių stambėjimui.

Tai lėtina žemės rinkos plėtrą.5. Lietuvos žemės ūkio vaidmuo iki integraciniu laikotarpiu

Lietuvos agrarinis sektorius, patyręs nelengvų ūkio reformų

sukrėtimų, pergyvenęs prieštaringai vertinamą vykusį turto grąžinimą ir

privatizavimą, šiandien sprendžia naujas problemas. Eurointegraciniai

procesai verčia naujai pažvelgti į agrarinį sektorių, kur kas atidžiau

įvertinti jjo reikšmę ir įtaką visos šalies ūkiui. Pasirengimo stoti į ES

laikotarpiu atsiranda būtinybė išryškinti žemės ūkio silpnąsias ir

stipriąsias puses, įrodyti, kad šiam sektoriui reikalinga valstybės parama.

Šios paramos tikslas – kuo greičiau panaikinti ekonominius, technologinius

ir struktūrinius skirtumus žemės ūkyje, kurie yra dideli, palyginti ne tik

su ES šalimis, bet ir su šalimis kandidatėmis. Lietuvoje tiesiogiai žemės

ūkio pirminėje grandyje, pagal Statistikos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės pateiktus 2002 metų duomenis, yra užimta 17,8 proc.

dirbančiųjų, tačiau LAEI tyrimais nustatyta, kad su agrariniu sektoriumi

(žemės ūkio produkcijos perdirbimas, žemės ūkio mašinų, įrengimų, trąšų ir

kitų išteklių gamyba, jų pervežimas ir prekyba) susiję apie 30–35 proc.

visų šalies dirbančiųjų. Didelę agrarinio sektoriaus įtaką šalies

ekonomistai ir su juo susijusių rinkų plėtrai nuolat pažymi Vokietijos,

Jungtinės Karalystės, kitų ES valstybių bei JAV mokslininkai. Kompleksinės

žemės ūkio įtakos visai ekonomikai skaičiavimai iliustruoja,

kad vienas bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos pirminėje grandyje, litas

paskatina sukurti dar apie du litus kituose sektoriuose. Ypatingai ryškus

pirminės žemės ūkio grandies ir maisto pramonės ryšys su materialinių

išteklių gamybos ir paslaugų sektoriais. Šiuo atveju yra sukuriamos

papildomos naftos produktų, elektros ir šiluminės energijos, trąšų,

statybinių medžiagų, transporto, ryšių ir prekybos paslaugų rinkos.

Preliminariais skaičiavimais, 2002 metais tenkinant žemės ūkio ir maisto

perdirbimo pramonės poreikius, su ja susijusiuose sektoriuose buvo

pagaminta prekių ir suteikta paslaugų beveik už 3,9 mlrd. Lt. Jei 2002

metais žemės ūkio pirminėje grandyje sukurta bendroji pridėtinė vertė

sudarė tik 5,7 proc. visos šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), tai,

kompleksiškai įvertinus maisto produktų perdirbimo ir kitų sektorių įtaką,

ši dalis padidėja apie 3 kartus. Todėl mažėjanti žemės ūkio gamyba turi

įtakos kitų šakų bendrosios vertės smukimui.

Modernizuojant ūkius, mažės dirbančiųjų

žemės ūkyje skaičius. Ši tendencija būdinga visų valstybių žemės ūkiui,

tačiau tai nereiškia, kad mažėja šio sektoriaus reikšmė. Pagal atliktus

skaičiavimus, į nacionalinį biudžetą įplaukiantys mokesčiai, susiję su

žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimu bei kitomis materialinių išteklių

gamybos bei paslaugų sferomis, 2002 metais siekė daugiau nei penktadalį

bendrųjų nacionalinio biudžeto pajamų. Svarbu pasiekti, kad pradėtos žemės,

finansavimo bei technologijų modernizavimo reformos žemės ūkyje ir

socialinės bei aplinkosaugos reformos kaime spartėtų. Todėl žemės ūkiui

Lietuvoje ypač reikalinga valstybės parama. Dabartiniu metu net išvystytos

rinkos šalyse dėl egzistuojančių nuo žmonių valios nepriklausančių veiksnių

žemės ūkis yra remiamas. Pirmiausia, žemdirbiams sunku reguliuoti gamybą

dėl gamtinių sąlygų įtakos ir ilgo gamybos ciklo. Antra, dažnai žemės ūkio

produkcija yra parduodama perteklinėje rinkoje, o dauguma jai pagaminti

reikalingų išteklių – monopolinėje rinkoje. Trečia, žemės ūkio produktų

gamybos išlaidų struktūroje didelę dalį sudaro pastoviosios išlaidos,

kurios nesumažėja smukus gamybos lygiui. Ketvirta, kapitalo apyvarta šioje

šakoje yra lėta, o investicijų poreikis – didelis. Penkta, dabartiniu metu

sudėtinga persiorientuoti į darbą mieste, pa.liekant žemės ūkio verslą.

Žemės ūkis yra glaudžiai integruotas į

krašto ekonominį ir socialinį

gyvenimą. Nuo žemės ir maisto produktų kokybės bei kainų priklauso visų

šalies gyventojų vartojimo lygis ir gerovė. Kita vertus, šalies gyventojų

perkamoji galia lemia žemės ir maisto produkcijos paklausą bei šio

sektoriaus ekonominį efektyvumą ir pajamas. Svarbu ir tai, kad žemės ūkio

ir maisto produktai sudaro santykinai didelę dalį bendroje eksporto,

darančio didelę įtaką ekonomikos plėtrai, apimtyje. Šios aplinkybės

paverčia žemės ūkį išskirtiniu ūkio sektoriumi, kurio ypatumai nebūdingi

pramonės, statybos ar kitokios rūšies verslui. Taigi žemės ūkiui turėtų

būti skiriamas išskirtinis dėmesys vykstant eurointegraciniams procesams.

Pažymėtina, kad pati ES rengiasi esminėms BŽŪP reformoms. Šiame darbe

įvertintas dabartinės ES BŽŪP ir suderėtų kvotų

poveikis Lietuvos žemės ūkiui. Pasikeitus BŽŪP, pasekmės keisis. Žemės

ūkiui didelę įtaką darys ir ES struktūrinės politikos priemonės. Mažesnio

našumo žemių regionuose numatoma skirti lėšų ūkio verslų diversifikavimui

ir nuosekliai restruktūrizacijos politikai vykdyti. Integracijos į ES

pasekmes žemės ūkiui daugiausia lemia atskirų žemės ūkio sektorių

tarptautinis konkurencingumas.6. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare

Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas vieningoje

ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. ES struktūrinių fondų požiūriu

Lietuva yra vienas regionas, 2004–2006 metais parama žemės ūkiui ir kaimo

plėtrai Lietuvai bus skiriama pagal pirmojo tikslo sąlygas, remiantis

Bendruoju programiniu dokumentu. Lietuvai tapus ES nare, pagal Europos

Tarybos reglamentą 1257/1999/EB, iš Europos žemės ūkio orientavimo ir

garantijų fondo galės bbūti finansuojamos tokios kaimo plėtros priemonės:

• Investicijos į žemės ūkio įmones, siekiant išsaugoti ir pagerinti

natūralią

aplinką, higienos sąlygas, gyvulių gerovę.

• Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui, skiriant vienkartines išmokas, kreditų

lengvatas.

• Profesinis mokymas, padedantis ūkininkų ir kitų žemės ūkio ir

miškininkystės veikla užsiimančių asmenų profesiniams įgūdžiams ugdyti.

• Vyresnio amžiaus ūkininkų skatinimas išeiti į ankstyvesnę pensiją,

atsisakant

ūkininkavimo.

• Kompensacijos ūkininkaujantiems retai apgyvendintose vietovėse, kuriose

blogesnės gamtos sąlygos ūkininkavimui, siekiant išsaugoti perspektyvias

kaimo bendruomenes. Kompensacijos ūkininkaujantiems vietovėse, kurioms

numatyti aplinkos apribojimai, kad būtų laikomasi aplinkosauginių

reikalavimų.

• Parama žemės ūkio gamybos metodams, suderintiems su aplinkosauga ir

kraštovaizdžio apsauga.

• Parama investuojantiems į žemės ūkio produktų perdirbimą ir rinkodarą.

• Parama žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui, pritaikytam prie vietos

sąlygų ir aplinkos.

• Parama kaimo regionų pertvarkymui ir plėtros skatinimui: žemės naudojimo

gerinimui, žemės ūkio ir artimos žemės ūkiui veiklos diversifikacijai,

kaimo

gyvenviečių aatstatymui ir plėtrai bei kaimo paveldo apsaugai, žemės ūkio

vandens išteklių valdymui, su žemės ūkio plėtra susijusios infrastruktūros

plėtrai ir gerinimui, turizmo ir amatų vystymui, miškininkystės ir

kraštovaizdžio išsaugojimui bei gyvulių gerovės užtikrinimui, kaimo

institucijų plėtrai.

Lietuvai tapus ES nare numatoma taikyti priemonę ,,Investicijos į

žemės ūkio valdas”(Tarybos reglamento 1257/1999/EB I skyrius). Tai lyg

SAPARD programos priemonės ,,Investicijos į ūkius” tęsinys. Numatoma paramą

teikti investicijoms anksčiau minėtuose prioritetiniuose žemės ūkio

produkcijos gamybos sektoriuose. Be to, parama bus teiktina investicijoms

ūkio veiklos įvairinimui (išskyrus kaimo turizmą amatus, paslaugas), t.sk.

žemės ūkio produktų, užaugintų ūkyje, perdirbimui bei produktų rinkų

įvertinimui. Pagal šią priemonę kompensuotinos nekilnojamojo turto skirto

projekto reikmėms statybos, įsigijimo ar pagerinimo išlaidos; naujos žemės

ūkio technikos ir įrangos taip pat kompiuterinės bei programinės įrangos

projekto reikmėms įsigijimo išlaidos; bendrosios išlaidos, tokios, kaip

mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už

techninius tyrimus, leidimų, patentų ir licencijų įsigijimą. Šios išlaidos

gali būti pridedamos prie investicinių išlaidų, bet neturi būti didesnės

nei 12%; banko ar kitos finansinės institucijos garantijų išlaidos.

Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros

ir žuvininkystės projekte numatyta, kad paramos dydis pagal šią priemonę

sudarytų 50 proc. visų kompensuotinų išlaidų. Ūkininkaujantiems mažiau

palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosauginiais

apribojimais numatoma taikyti

60 proc. paramos lygis. Abiem atvejais skirtinas 5 proc. papildomas paramos

dydis jauniems ūkininkams, jei po jų įsikūrimo praėjo ne daugiau nei 5

metai. Kitoks paramos dydis gali būti taikomas investicijoms į ūkius kai

siekiama viešųjų interesų, susijusių su tradicinio kraštovaizdžio ir

paveldo išsaugojimu, ar ūkio pastatų perkėlimu. Šiuo atveju gali būti

kompensuojama 100 proc. išlaidų. Parama nebus skiria.ma investicijoms,

kuriomis siekiama didinti gamybą, kuriai nėra įprastos rinkos. Nebus

kompensuojamos išlaidos, kurios padarytos iki paraiškos pristatymo

Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Finansuotini projektai turės atitikti tam

tikrus su žemės ūkio produkcijos gamybos apimtimis susijusius tinkamumo

kriterijus, kurie bus nustatyti patvirtintame BPD.

Paramos gavėjai – žemės ūkio subjektai, t. y. žemės ūkio įmonės ir

ūkininkai, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta

tvarka; įrodys ekonominį perspektyvumą; atitiks minimalius aplinkosaugos,

higienos ir gyvulių gerovės reikalavimus; turės profesinių įgūdžių ir

kompetenciją. Prioritetą numatoma teikti jaunų ūkininkų projektams;

plėtojantiems ekologinį ūkį; investiciniams projektams, jeigu pareiškėjai

dalyvauja sklypų pertvarkymo projekte.

Parama jauniems ūkininkams. Apie 14 proc. 2001 metais ūkininkų ūkių

registre užsiregistravusių ūkininkų yra jauni ūkininkai (iki 40 m.

amžiaus). 1997 metais jų buvo 8 proc. Tai, palyginti su ES šalimis, labai

nedaug. Ten ūkininkai iki 40 metų vidutiniškai sudaro apie 50 procentų.

Jauniems ūkininkams, pradedantiems savo verslą, sunku įsigyti nekilnojamojo

turto, technikos ir įsiskverbti į žemės ūkio rinką. Todėl jų skaičius

Lietuvoje lėtai didėja. Priemonės „Parama jaunų ūkininkų įsikūrimui“

tikslas – skatinti jaunų žmonių atėjimą į žemės ūkį. Kaip nustatyta SAPARD

finansavimo taisyklėse, jauniems ūkininkams, investuojantiems į pirminę

žemės ūkio gamybą (pieno, mėsos, vaisių ir daržovių, grūdinių kultūrų ir

linų sektorius), numatyta 50 proc. kompensuotinų investicinių išlaidų

dydžio parama (kitiems – 45 proc.). Jaunų ūkininkų rėmimą Lietuva galės

taikyti tapusi ES nare, kaip numatyta Europos Tarybos reglamento

1257/1999/EB II skyriuje. BPD projekte numatyta, kad paramos lėšos turi

būti naudojamos ūkio įsikūrimo reikmėms t.y. nekilnojamojo turto statybai,

įsigijimui ar pagerinimui; žemės ūkio technikos ir įrangos, kompiuterinės

bei programinės įrangos įsigijimui; išlaidoms susijusioms su ūkio ar ūkio

turto registravimu, leidimų, licencijų, pieno kvotų įsigijimu, taip pat

bendrosioms išlaidoms, tokioms, kaip mokėjimai architektams, inžinieriams

ir konsultantams, mmokėjimai už techninius tyrimus ir kt.

Numatoma teikti vienkartinę 25 tūkst. eurų išmoką.

Įsikūrimo paramos gavėjai – ūkininkai jaunesni nei 40 metų; turintys

pakankamų profesinių įgūdžių ir kompetencijos; ūkį kuriantys pirmą kartą;

patys vadovaujantis kuriamam ūkiui; įrodę, kad ūkio ekonominis gyvybingumas

per tris metus po įsikūrimo bus pasiektas ir atitiks nustatytus kriterijus;

deklaruojantys, kad ūkis įgyvendins minimalius higienos, aplinkosaugos ir

gyvūnų gerovės standartus per tris metus po įsikūrimo. Prioritetas bus

teikiamas jauniems ūkininkams, perimantiems ūkį iš dalyvaujančio „ankstyvo

ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ paramos schemoje;

kuriantiems ekologinį ūkį. Kai kurios priemonės įgyvendinimo nuostatos BPD

projekto derinimo eigoje gali būti tikslinamos.7. Ekonominės politikos bruožai

Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio ekonominei politikai buvo būdingas tam

tikras nestabilumas, kuris lėmė žemės ūkio produkcijos gamybos pokyčius.

Pirmajame reformų etape, kuomet itin sparčiai buvo privatizuojamas kolūkių

ir tarybinių ūkių turtas bei vyko persiorientavimas produkcijos realizavimo

rinkose, žemės ūkio produkcijos gamybos sumažėjimas buvo neišvengiamas.

Atsigavusi po ekonominio šoko, kurį sukėlė pradinis reformų etapas, 1995-

1997 metais gamyba pradėjo augti, tačiau 1998-2000 metais vėl smuko (1

lentelė). Būtent pastarąjį gamybos sumažėjimą ir galima paaiškinti kaip

žemės ūkio politikos nestabilumo padarinį, kurį lėmė objektyvios ir

subjektyvios priežastys.

1 lentelė

Bendroji žemės ūkio produkcija (veikusiomis kainomis, mln. Lt)

|Rodikliai |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |

|Visa |5572 |6339 |6379 |6153 |5066 |4476 |

|Augalininkystė|2978

|3479 |3718 |3624 |2976 |2695 |

|Gyvulininkystė|2595 |2860 |2661 |2529 |2090 |1781 |

Objektyviomis priežastimis reikėtų laikyti rinkų praradimą dėl

ekonominės krizės NVS šalyse bei valstybės ribotas finansines galimybes

teikti žemės ūkiui pakankamą finansinę paramą, o subjektyviomis

priežastimis – pavėluotą reakciją į minėtos ekonominės krizės sukeltą

pavojų ir prioritetų kaitą priklausomai nuo politinės valdžios pasikeitimo.

Dėl to nuolat kito teisinė ir socialinė aplinka, sukelianti kaimo žmonių

netikrumą dėl savo ateities.

Užsitęsusi žemės reforma, nestabili ekonominė politika lėmė tai, kad

žemės ūkyje vyrauja nekonkurencingi, smulkūs, mažo investicinio pajėgumo

ūkiai. 22000 metais vidutinis registruoto ūkininko ūkio dydis buvo tik 12,6

ha, o apie 84 proc. ūkių buvo mažesni kaip 10 ha. Šių ūkių gamybinis

potencialas yra labai menkas.

Kaimo vietovėms būdingas didelis nedarbo lygis, kuris pastaraisiais

metais nuolat augo ir 2000 metais sudarė 12,8 proc. (vidutiniškai šalyje,

darbo biržos duomenimis, – 11,5 proc.). Ypač didelis nedarbo lygis –

jaunimo iki 25 metų amžiaus grupėje – net 33,8 proc. Didelis bedarbių

skaičius kaime bei mažos dirbančių pajamos nulėmė žemą pragyvenimo lygį,

didelį atotrūkį tarp kaimo ir miesto gyventojų šeimų pajamų. Kaimo

gyventojų vidutinės disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam šeimos

nariui, trečdaliu mažesnės nei miesto gyventojų. Be to, didelė dalis šių

pajamų – 33-45 proc. – yra natūrinės pajamos. Vienam kaimo gyventojui tenka

2,6 karto mažiau materialinių investicijų nei vienam gyventojui mieste.

2000 metais tik 114 proc. ūkininkų išgalėjo susimokėti socialinio draudimo

įmokas.

Nestabili ekonominė politika trukdo pasiekti geresnį gamybinio

potencialo panaudojimą. 2001 metų pradžioje net 520 tūkst. ha valstybinės

žemės naudmenų nebuvo naudojama žemės ūkio gamybai. Švenčionių, Ignalinos,

Vilniaus, Trakų rajonuose apleisto žemės ūkio naudmenos sudaro 43-46 proc.

visų naudmenų. Mažas javų derlingumas, žemas karvių produktyvumas, maži

gyvulių priesvoriai. Žemas žemės ūkio subjektų kapitalizacijos lygis.

Didžiausią ūkininkų ilgalaikio turto dalį sudaro žemė, o žemės ūkio įmonių

– pastatai. Tik nežymią šio turto dalį sudaro moderni technika ir

technologinė įranga. Daugeliui žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių

taip pat būdingas technologinis atsilikimas.

Kooperatiniai ryšiai žemės ūkyje sunkiai formuojasi. Kooperatyvai

negausūs, tik ketvirtadalis jų turi daugiau kaip 10 narių. Kooperatyvai

nesivienija į sąjungas, nedalyvauja tarptautinėje žemės ūkio kooperatyvų

veikloje. Nesu.kurta kooperatinio kredito sistema.

Vyrauja trumpalaikės produkcijos pardavimų sutartys. Vidaus rinkoje

nuolat kkyla konfliktai tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų.8. Pasirengimo ES narystei laikotarpio ypatumai

Pastaraisiais metais suaktyvėjo eurointegraciniai procesai. 2001 metų

pradžioje Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo

patvirtino žemės ūkio derybų su ES poziciją. Derybų laikotarpis itin

reikšmingas. Nuo derybose pasiektų susitarimų priklausys ES finansinės

paramos žemės ūkiui lygis.

Pasirengimo laikotarpiu šalies žemės ūkio subjektai turi adaptuotis

prie būsimųjų rinkos ir konkurencijos sąlygų. Kyla pavojus, kad dėl

nepakankamų valstybės finansinių galimybių parama žemės ūkio subjektams

nesudarys sąlygų jų gamybinio potencialo stiprėjimui. 2002-2003 metai šiuo

požiūriu bus lemiamas laikotarpis.

Žemės ir maisto ūkio plėtrai ilgalaikėje perspektyvoje ypatingos

įtakos turės sąlygos, dėl kurių deramasi su ES. Žemės ūkio skyriuje

suformuotos palankios derybinės pozicijos, kurias suderėjus su ES, Lietuvos

žemės ūkis turėtų neblogas perspektyvas.

Tačiau pirminiai ES Komisijos pasiūlymai dėl tiesioginių išmokų ir

gamybos kvotų bei kitos paramos žymiai mažesni nei pradinė derybų pozicija.

Manome, kad derybų eigoje ES ir Lietuvos derybinės pozicijos suartės.9. Perspektyvos, įstojus į ES

Tikėtina, kad Lietuva į ES bus priimta 2004 metais. Žemės ir maisto

ūkio perspektyvas, įstojus į ES, nulems trys veiksnių grupės:

• sutartyje su ES suderėtos gamybos kvotos ir paramos lygis;

• ES BŽŪP stabilumas ir šios politikos pritaikymas naujoms narėms;

• sugebėjimas tinkamai pasirengti darbui naujoje ekonominėje erdvėje ir

racionaliai panaudoti valstybinių fondų paramą.

Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas

vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. Jeigu bus tęsiama

dabartinė BŽŪP, susidarys palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir

gamtosauginei žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Gilios kaimo žmonių tradicijos

žemės ūkio srityje ir išsaugotas darbštumas itin pravers, įsitraukus į

tarptautinį darbo pasidalijimą.

Pirmajame etape didelės reikšmės turės rinkos sąlygomis sugebančios

efektyviai veikti finansinės institucijos ir sistemos: Nacionalinė mokėjimų

agentūra, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, palankaus kreditavimo ir

nacionalinė kaimo rėmimo sistemos.

Įteisinus žemės ūkio paskirties nuosavybę juridiniams asmenims ir

nesusiderėjus dėl žemės pardavimo užsieniečiams pereinamojo laikotarpio kol

nesusiformavusi žemės rinka šalyje, būtų sunku išvengti tam tikrų

deformacijų. Tikėtina, kad laisvo kapitalo judėjimo pranašumus gali

nustelbti žemės rinkos dalyvių spekuliaciniai interesai.

Pasaulinė prekybos globalizacija. Tapus PPO nare, Lietuvai pasidarė

aktualūs pokyčiai šios organizacijos narių bei trečiųjų šalių rinkose.

Ilgalaikėje strategijoje svarbu įvertinti šių rinkų tendencijas. Jeigu XX

a. pabaigoje žemės ūkio produkcijos gamyba dėl vartojimo ribotumo buvo

sustingusi, produktų kainos nuolat mažėjo, ir dėl to smuko gamintojų

pajamos, tai artimiausiais dešimtmečiais ekspertai laukia esminių rinkos

konjunktūros pokyčių.

Manoma, kad jau artimiausiais metais pasaulyje sparčiau didės maisto

produktų paklausa. Tai lems žemės ūkio produkcijos kainų kilimą ir

gamintojų pajamų augimą. Didžiausias maisto produktų paklausos augimas

tikėtinas Azijos, Afrikos ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse,

stokojančiose nuosavų maisto produktų.

Įvertinant pokyčius ir tendencijas tarptautinėse maisto produktų

rinkose, galima prognozuoti, kad, susidarius palankioms aplinkybėms,

rinkas būtų galima plėsti. Tai susiję su vieningos žemės ūkio ir maisto

rinkos formavimusi ir Lietuvos maisto pramonės eksporto potencialo

stiprėjimu. Pieno pramonės produktai jau dabar yra reikšmingi eksporto

struktūroje. Galima tikėtis pastebimo vaisių, daržovių, gilaus perdirbimo

produktų eksporto padidėjimo.

Eksporto-importo srautų racionalizavimas. Stiprėjant prekybos

globalizacijos tendencijoms, eksporto-importo srautų racionalizavimas tampa

ilgalaikės strategijos prioritetu. Šalies žemės ir maisto ūkis turėtų

patenkinti ne tik vidaus rinkos poreikius, bet ir gerokai išplėsti eksporto

apimtis. 1996-2000 metais žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos

balansas buvo neigiamas.

Nors eksportuojamų žemės ūkio ir maisto gaminių asortimentas

pastaraisiais metais plėtėsi, tačiau pagal vertę vyravo dešimt produktų,

kurie sudarė bbeveik du trečdalius visos šio sektoriaus eksporto apimties.

Pieno produktai 2000 metais sudarė beveik 30 proc. viso žemės ūkio ir

maisto produktų eksporto vertės. Tikėtina, kad ir ateityje Lietuva

užsienio rinkose gali garsėti kaip kokybiškų ir ekologiškų pieno produktų

eksportuotoja.

Pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto

produktais partneriai yra ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos

(ELPA), Vidurio Europos laisvosios prekybos susitarimo (CELPA) ir Baltijos

laisvosios prekybos susitarimo (BLPPS.) ir NVS valstybės. Šių valstybių

dalis bendroje eksporto struktūroje 2000 metais sudarė 85 proc. (2

lentelė).

2 lentelė

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūra 1995-2000 metais,

proc.

| | |

|Valstybių grupės |Eksporto struktūra |

| |1995 |2000 |

|ES |28 |35 |

|ELPA |1 |1 |

|CELPA |3 |4 |

|BLPS |8 |19 |

|NVS |58 |26 |

|Kitos valstybės |2 |15 |

|Iš viso |100 |100 |

Teigiamas šių pokyčių bruožas yra tas, kad išaugo eksporto

lyginamasis svoris į ES valstybes. Tai rodo, kad mūsų šalies gamintojai vis

labiau prisitaiko prie Vakarų rinkos reikalavimų. Tačiau ilgalaikės

perspektyvos požiūriu būtų neracionalu neišnaudoti savo geografinės

padėties pranašumų ir prarasti NVS valstybių rinkas, ypač turint galvoje jų

talpumą.

10. Biotechnologijų iššūkiai

Dėl nepakankamai ištirto poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai gali

aštrėti biotechnologijų pagrindu sukurtų genetiškai modifikuotų produktų

(GMP) gamybos ir vartojimo problema.

Tikėtina, kad greitai bus sukurti standartai, harmonizuojantys

reikalavimus šiems GMP kaip prekei, nes XXI a. pradžioje prekyba GMP tampa

objektyvia pasaulinės žemės

ūkio produktų rinkos realybe. Nuo 1996 iki 2001

metų genetiškai modifikuotų kultūrinių augalų plotai pasaulyje išaugo 30

kartų, t.y. nuo 1,7 iki 55,6 mln. hektarų.

Pasaulinėje praktikoje egzistuoja du požiūriai į GMP gamybos ir

prekybos reguliavimą. Vienas pagrįstas nuostata, kad transgeniniai

organizmai yra analogiški anksčiau selekcijos būdu sukurtiems produktams ir

todėl jų rinkos reguliavimui nereikia specialių priemonių. Pirmiausia tai

JAV žemės ūkio produkcijos gamintojų požiūris. Kito, ES požiūrio šalininkai

GMP vertina kaip naują produktą, pagamintą taikant neištirtas

technologijas, dėl to specialios reguliavimo priemonės yra būtinos.

Skirtini atskirų šalių požiūriai sąlygojo skirtingas – horizontalias ir

vertikalias – rinkos reguliavimo priemones. JAV ir Kanada taiko vertikalaus

reguliavimo būdą, kuris numato tik tam tikrų GMP kokybės ir specifinių

savybių tyrimus. Pagal šią sistemą reguliuojami ne visi transgeniniai

produktai, o tik tie, kurie, mokslininkų nuomone, gali sukelti medicininių

ir ekologinių problemų. ES šalys taiko horizontalią reguliavimo sistemą,

pagal kurią visų GMP gamybos ir apyvartos reguliavimas būtinas.

Lietuvai įsijungus į ES, teks reguliuoti GMP gamybą ir prekybą,

vadovaujantis ES horizontaliąja reguliavimo sistema. Yra paruošti

tarptautiniai GMP ženklinimo standartai, kurie siejami su žmogaus sveikata,

etiniais-religiniais įsitikinimais, vartotojų teise gauti išsamią

informaciją apie vartojamą prekę.

11. Socialinių pokyčių tendencijos

Socialinius pokyčius, kurie apima gyvenimo kokybę, gyventojų

užimtumą ir pajamas kaime, lems žemės ūkio restruktūrizavimo ir

modernizavimo procesai bei bendra valstybės ekonominė politika, susijusi su

gamintojų pajamų palaikymu.

Socialinius pokyčius galima sąlyginai suskirstyti į du pagrindinius

etapus: socialinės adaptacijos prie besikeičiančios ekonominės ir

socialinės aplinkos ir sparčios socialinės raidos. Tikėtina, kad pirmasis

etapas apims visą pasir.engimo narystei laikotarpį ir pirmuosius metus,

įstojus į ES.

Pirmojo etapo ypatumus nulems nepalanki demografinė situacija ir kaimo

gyventojų užimtumo problemos. Dirbantieji kaime sudaro apie trečdalį visų

šalies užimtųjų, pusė kaimo užimtųjų dirba žemės ūkyje. Pastaruoju metu

žemės ūkiui būdingas darbo jėgos perteklius.

Natūralaus gyventojų mažėjimo tendencijos kaime išliks ir

artimiausioje ateityje. Todėl bus ypač ryškus kaimo bendruomenės

senėjimas, kuris turės įtakos žmonių užimtumo struktūrai ir darbo jėgos

kvalifikacijos kėlimui. Vyraujantis vyresnio amžiaus žmonių kontingentas

bus nepakankamai aktyvus, siekiant darbo jėgos perkvalifikavimo.

Vykstanti miesto gyventojų migracija į kaimą mažai padidina

kaimo ekonominį pajėgumą, o dažnai tik pasunkina jam socialinę naštą.

Pastaruoju metu regioniniai skirtumai pagal gyventojų tankumą didėja. Rytų

ir Pietryčių Lietuvoje gyventojų tankumas yra kritiškai mažas, čia didelė

vyresnio amžiaus žmonių dalis.

Kaimo demografinės situacijos gerėjimas priklausys nuo kaimo

ekonominės veiklos plėtros, žemės ūkio restruktūrizavimo ir veiklos

diversifikavimo, gyventojų pajamų palaikymo priemonių, socialinės saugos

užtikrinimo ir kaimo infrastruktūros gerinimo.

Tikėtina, kad spartėjant žemės ūkyje restruktūrizacijos ir

modernizavimo procesams, nedarbas kaime artimiausius 3-4 metus dar gali

augti. Tolimesnėje perspektyvoje, plėtojant darbui imlias žemės ūkio šakas,

netradicinį žemės ūkį ir alternatyvią veiklą, užimtumas kaime didės. Iki

2006 metų vyksiantys kaimo ekonominių veiklų restruktūrizacijos procesai

didesnės įtakos kaimo gyventojų pajamų augimui dar neturės. Tolimesnėje

perspektyvoje, vykstant sparčiai ūkių plėtrai bei stiprėjant jų ekonominiam

potencialui, skirtumas tarp miesto ir kaimo gyventojų pajamų turėtų mažėti.

Artimiausioje perspektyvoje bus susiduriama su nepakankamu kaimo

žmonių socialinės saugos užtikrinimu, nes gali dar daugiau išaugti

neapdraustų ir pagrindinių socialinių garantijų neturinčių gyventojų dalis.

Tai tam tikra dalis ūkininkų, besilikviduojančių ir bankrutuojančių žemės

ūkio bendrovių samdomieji darbininkai, asmenys, dirbantys savo sodybiniuose

ūkiuose bei kaimo gyventojai, besiverčiantys nelegaliu darbu ir gaunantys

atsitiktinį uždarbį. Socialinės pašalpos yra mažos ir nesudaro galimybių

spręsti net pačių opiausių kaimo žmonių pragyvenimo problemų. Kaime didesnė

negu mieste beglobių ir vienišų žmonių dalis. Tačiau tolimesnėje

perspektyvoje, didėjant žemės ūkio ir kitos ekonominės veiklos efektyvumui

bei valstybės socialinės paramos galimybėms, kaimo žmonių socialinė padėtis

gerės.

Didėjanti ekonominės veiklos įvairovė turės teigiamos įtakos kaimo

socialinės infrastruktūros plėtrai. Todėl iki 2015 metų turėtų sumažėti

infrastruktūros paslaugų kokybės skirtumai tarp miesto ir kaimo bei atskirų

regionų.

Pokyčiai švietimo sferoje tiesiogiai susiję su šalies ekonominės-

socialinės situacijos pokyčiais. Todėl tikėtina, kad kaimo mokyklose

sistemoje iki 2006 metų esminių pokyčių neįvyks, išskyrus spartesnį jų

kompiuterizavimą. Išliks skirtumai tarp kaimo ir miesto mokyklų įrangos bei

pedagoginio personalo kvalifikacijos. Šių skirtumų mažėjimas priklausys ir

nuo bendrosios šalies ekonominės situacijos bei valstybės paramos

savivaldybėms.

Kaimas buvo ir turi likti tautos dvasingumo ir etnokultūros šaltiniu.

Turi būti atgaivinti pozityvieji kaimo žmonių dvasiniai ir kultūriniai

poreikiai. Tai priklausys ne tik nuo kaimo ekonominių sąlygų pokyčių, bet

ir kultūros infrastruktūros patrauklumo.

Kaimo gyventojų sveikatingumas priklausys nuo medicinos

infrastruktūros tobulinimo. Turėtų didėti medicininės pagalbos kaim.o

gyventojams operatyvumas, gerėti jų medicininio aptarnavimo lygis,

sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Dėl to susidarys prielaidos tinkamai

sveikatos priežiūrai kaime, mažės gyventojų mirtingumas, ilgės vidutinė

gyvenimo trukmė.

Įvairėjant ekonominei veiklai kaime, plėtosis etninių regionų

tradicijas ir rekreacines sąlygas atitinkantis gyvenamųjų vietovių tinklas.

Ten, kur gausu rekreacinių išteklių, agroturizmui tinkančiose vietovėse

vyraus tankiau, o intensyvios žemdirbystės regionuose rečiau išsidėstę

vienkiemiai. Bus atstatomi ir saugomi etnografiniams regionams būdingi

kaimai ir vienkiemiai, dvarų ansambliai, gamtos, istorijos ir architektūros

paminklai. Bus puoselėjamas kaimo kultūrinis paveldas, papročiai,

tradicijos. 12. Aplinkosauga

Kolektyvizacijos dešimtmečiai, kai buvo beatodairiškai melioruojami

laukai ir didinami jų masyvai, naudojama daug mineralinių trąšų ir

nekokybiškų augalų apsaugos priemonių bei kitų chemikalų, krašto aplinkai

padarė daug žalos. Sumenko kraštovaizdis.

Netinkamas mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimas

pažeidžia agroekosistemas, daro nepataisomą žalą gamtai ir žmonių

sveikatai. Pagrindiniai teršalai, patenkantys į aplinką dėl žemės ūkio

veiklos yra pesticidai ir nesunaudotos maisto medžiagos (azoto bei fosforo

junginiai).

Mineralinių trąšų gamyba Lietuvoje per paskutinius penkerius

metus beveik padvigubėjo, bet jų sunaudojimas sumažėjo. Mineralinės trąšos

brangios, todėl daugelis apsiriboja minimaliomis jų normomis, dažnai vien

tik azotu. Dalis laukų visai netręšiama. Lietuvoje naudojama kelis kartus

mažiau azoto ir fosforo trąšų, lyginant su dauguma Vakarų Europos

valstybių. Todėl trąšų kiekiai aplinkos apsaugos problemų nekelia.

Pesticidų naudojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 5

kartus. Anksčiau naudotų pesticidų likučiai dirvožemyje neviršija

leistinųjų koncentracijų. Kadangi Lietuvoje augalų apsaugos priemonių

pardavimo, saugojimo ir naudojimo taisyklės yra įgyvendintos, aplinkos

taršai pesticidais pavojaus kol kas nėra.

Aplinkos apsaugos problema, susijusi su žemės ūkiu, yra nitratinio

azoto išsiplovimas. Nors vidutinės metinės nitratinio azoto koncentracijos

upėse neviršija leistinos normos, atskiros matavimų reikšmės, ypač

pavasarį, būna gana didelės. Žinoma, tai ne vien tik žemės ūkio veiklos

pasekmė.

Kita nitratų problema – didelė jų koncentracija šachtiniuose

šuliniuose. Daugiau kaip trečdalyje šulinių, kuriais naudojasi apie 1 mln.

Lietuvos kaimo vietovių gyventojų, nitratų koncentracija viršija leistiną

normą (50 mg/l). Užteršti šuliniai išsidėstę tolygiai visoje šalies

teritorijoje.

Lietuvoje 15 proc. žemės ūkio naudmenų yra nuolat veikiami erozijos,

o 38 proc. yra potencialios sąlygos erozijai pasireikšti. Nedidelio ir

vidutinio kalvotumo rajonuose kasmet nuplaunama 20-25 t/ha dirvožemio, o

labai kalvotuose plotuose – net 120 t/ha. Vėjo erozija nėra tokia žalinga

kaip vandens, ji pasireiškia maždaug 160 tūkst. ha plote, suartose

dirvose. Iš viso šalyje yra apie 360 tūkst. ha. eroduojančių žemės ūkio

naudmenų.

Lietuvoje yra teritorijų, kurios jautrios požeminių vandenų taršai.

Didžiausią plotą užima karstinis regionas, apimantis kelių rajonų

teritoriją. Čia jau ir dabar ribojamas ūkininkavimas, mažiau naudojama

įvairių trąšų ir cheminių medžiagų. Perspektyvoje apribojimai bus

griežtesni.

ES keliami griežti gamtosaugos reikalavimai. Žemės ūkio veikloje

ribojamas cheminių medžiagų naudojimas, reguliuojamas daugiamečių ir

vienmečių augalų santykis, įgyvendinamos dirvos eroziją mažinančios

priemonės. Ūkininkai skatinami puoselėti kraštovaizdį, saugoti gamtos,

istorinius ir archeologinius paminklus.

Lietuva, tapusi ES nare, įgyvendins ES gamtosauginius reikalavimus,

plėtos

draugišką aplinkai žemės ūkio gamybą ir kitus kaimo verslus.

13. Ssgg (swot) analizė

STIPRYBĖS

➢ Palanki šalies geografinė padėtis prekiaujant su Vakarų ir

Rytų šalimis.

➢ Pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas,

didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota.

➢ Palankios klimato sąlygos auginti javus, bulves, daržoves,

vaisius, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms

platumoms būdingus augalus.

➢ Lietuva turi lyginamųjų pranašumų gyvulininkystės produktų

gamyboje, ypač palankios sąlygos plėtoti pieno ir mėsos

ūkį.

➢ Palyginti mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas,

leidžiantis plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų

gamybą.

➢ Pakankami darbo jėgos ištekliai, gilios žemdirbių ir

maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis.

➢ Tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja

eksporto apimtys.

➢ Susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos

piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką, ir vandens

telkinius atkūrimo teisinės prielaidos, sudarančios sąlygas

formuotis žemės rinkai, ūkių restruktūrizacijai ir

stambėjimui.

➢ Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir

konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis

intelektinis potencialas.

➢ Plėtojama kaimo žmonių savivalda.

➢ Vaizdingas kkraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių

rekreacines galimybes.

➢ Augantys turizmo ir poilsio kaime poreikiai didina kaimo

vietovės rekreacines galimybes ir sudaro prielaidą naujoms

paslaugoms formuotis.

SILPNYBĖS

➢ Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta

modernios technikos, nepakankamai sparčiai diegiamos naujos

technologijos, neišplėtota iinovacinė veikla.

➢ Nestabili žemės ūkio politika, nuolat besikeičianti

teisinė ir ekonominė aplinka.

➢ Nebaigtas piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką, ir

vandens telkinius atkūrimas, silpnai funkcionuoja žemės

rinka, negalima pradėti žemių konsolidacijos.

➢ Dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio

pajėgumo ūkiai.

➢ Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių

produktų konkurencingumas.

➢ Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo

potencialas, mažas darbo našumas.

➢ Neišplėtota kooperacija, veikiantys kooperatyvai

neaktyvūs. Nesukurta kooperatinė kredito sistema.

➢ Didelis nedarbas. Menkas kaimo žmonių pasirengimas darbui

konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos

patirtis.

➢ Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra,

didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų,

darbo sąlygų bei socialinio aprūpinimo, galimybių gauti

tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas

paslaugas.

➢ Nesuformuota efektyvi regioninė politika. Didelė gyvenimo

kokybės regioninė diferenciacija, nesusiformavusi regioninė

specializacija, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija.

➢ Lėtai formuojančio kaimo bendruomenės, neišryškėję ir

neugdomi jų lyderiai.

➢ Nukentė.jusi biologinė įvairovė, kraštovaizdis.

GALIMYBĖS

➢ Per ateinančius dešimtmečius prognozuojamas maisto produktų

poreikio augimas, ypač didės kokybiškų, sveikų produktų

poreikis, todėl didės rinkų galimybės.

➢ Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir

pasaulio rinkas, ypač rinkos nišos plėsis geros kokybės

ekologiniams ir natūraliems produktams.

➢ Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje

atvers naujas žemės ir maisto ūūkio plėtros galimybes, plėsis

modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės

informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio

sektoriuje reikšmė.

➢ Parengta Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija ir jos

įgyvendinimo priemonės integracijos į ES laikotarpiui, kurias

įgyvendinus, atsivers naujos žemės ūkio ir kaimo plėtros

galimybės.

➢ Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė,

informacinė ir konsultacinė parama.

GRĖSMĖS

➢ Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų,

ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis

spaudimas Lietuvos maisto rinkai.

➢ Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui,

kainai ir tiekimo pastovumui.

➢ Reikalavimams įgyvendinti ir konkurenciniam spaudimui įveikti

gali nepakakti kapitalo investicijų ir aukštos kvalifikacijos

darbo jėgos išteklių.

➢ ES plėtra pareikalaus pertvarkyti ES biudžetą ir peržiūrėti

žemės ūkio rėmimo politiką. ES BŽŪP gali pasikeisti. Todėl

Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios

paramos, kokią gauna dabartinės ES narės.

➢ Negavus ES derybinėse pozicijose numatytų gamybos kvotų, žemės

ūkio pridėtinės vertės dalis BVP nebūtų pasiekta, sumažėtų

užimtumas ir dirbančiųjų pajamos žemės ūkyje bei perdirbamojoje

pramonėje.

➢ Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių

veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo

jėgos išteklių.

➢ Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio

subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis. Išvados

Žemės ir maisto ūkio perspektyvas, įstojus į ES, nulems trys veiksnių

grupės: