Lietuvos teisinės aplinkos poveikis užsienio investicijoms
TURINYS
Įvadas 3
1. Investicijų sąvoka ir rūšys 4
1.1. Investicijų sąvoka 4
1.2. Investicijų rūšys 5
2. Užsienio investicijų teisės sąvoka ir apibūdinimas 8
3. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas 9
3.1. Valstybinio reguliavimo normos 9
3.2. Teisinio reguliavimo šaliniai 11
3.3. Teisinės bazės kūrimo etapai 12
4. Teisinės sistemos poveikis užsienio investicijoms Lietuvoje 17
5. Investavimo skatinimo teisinis reglamentavimas 24
Išvados 29
Literatūra 31Įvadas
Šiame darbe pabandysime susieti užsienio investicijų apimčių kitimą su sąlygomis, kurias sudaro Lietuvos teisinė aplinka. Pabandysime išsiaiškinti, ar teisinės aplinkos sudarytos sąlygos ir užsienio investicijų raida šalyje yra tarpusavyje susiję.
Užsienio kapitalo investicijų reikšmė Lietuvos ūkiui buvo suvokta vos tik atkūrus šalies nepriklausomybę BBūtent užsienio investicijos dažniausiai lemia šalies ekonominio vystymosi tempus. Svarbiausia problema yra kaip geriausiai pritraukti daugiau užsienio investicijų. Užsienio kapitalo investavimo procesus bei jų poveikį šalies ūkiui yra tyrę nemažai mokslininkų, pavyzdžiui A. Miečinskienė (2003), G. Samuolis (2001). Sieti užsienio investicijų kitimą su sąlygomis, kurias sudaro atitinkama teisinė aplinka savo darbuose bandė G. Davulis (2003), K. L. Valančius (2005).
Darbo objektas: užsienio investicijos.
Darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos teisinės aplinkos poveikį užsienio investicijoms.
Darbo uždaviniai:
1. Apibrėžti investicijų sąvoką ir rūšis.
2. Išanalizuoti užsienio investicijų teisinio reguliavimo normas iir šaltinius.
3. Apibendrinti užsienio investicijų teisinės bazės kūrimo etapus.
4. Apžvelgti užsienio investicijų raidą Lietuvoje.
5. Išsiaiškinti Lietuvos teisinės aplinkos poveikį užsienio investicijoms.
Darbo metodai: mokslinės literatūros, teisės aktų analizė.1. Investicijų sąvoka ir rūšys
1.1. Investicijų sąvoka
Žodis „investicijos“ yra kilęs iš lotynų kalbos (lot. investio – aprengiu), aatėjęs per anglų kalbą (angį. Investments) ir reiškia ilgalaikius kapitalo įdėjimus į ūkio šakas arba vertybiniams popieriams pirkti, siekiant pelno.
Žymiausių rinkos ekonomikos specialistų pripažintas „Ekonomikos terminų žodynas“ nurodo, kad investicijos (investment) – tai visų pirma, išlaidos, patirtos perkant tokius finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos. Dar kitaip vadinama finansinė investicija. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės, firmos ir finansų, įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais ir dividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę. Antra, investicijos – tai kapitaliniai įdėjimai perkant materialųjį turtą: gamyklą, mašinas ar įrenginius (pagrindinis kapitalas) arba akcijos apyvartinis kapitalas, t. y. materialieji arba tikrieji įdėjimai. Ekonominėje analizėje, – nurodo Chr. Pass, Br. Lowes ir L. Davies, – terminas investicijos dažniausiai vartojamas materialiojo investavimo prasme. Materialusis investavimas sukuria naują ppagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybinį pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą.
Įvairiose tarptautinėse sutartyse, taip pat ir įvairių šalių įstatymuose užsienio investicijų sąvoka apibrėžiama nevienodai, nors pagrindiniai šios sąvokos apibrėžimo elementai sutampa. Užsienio investicijos – tai, visų pirma, užsienio kilmės kapitalas – įvairių formų ir rūšių nuosavybė. Antra, jis išvežtas iš šalies. Trečia, jis investuotas į įmonę arba veiklą kitoje šalyje.
Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vvieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima:
• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises;
• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas;
• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas;
• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;
• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksploatavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.
Dažna klaida yra termino „investicijos” sutapatinimas su terminu „kapitaliniai įdėjimai“. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas.
Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas nne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).
Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).
Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasėkoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėlia.i, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.1.2. Investicijų rūšys
Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius:
Pagal investicijų objektus investicijos būna:
• daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.
• nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.
• finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį ssudaro investicijos į vertybinius popierius.
Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:
• tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.
• netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams.
Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:
• trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.
• ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią
detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.
Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:
• privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.
• valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.
• užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio ffizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.
• bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų.
Pagal teritoriją investicijos būna:
• investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje.
• investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų.
Investicijos klasifikuojamos ir pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui. Šiuo pagrindu skiriamos dvi investicijų rūšys: tiesioginės ir netiesioginės (portfelinės). Tiesioginės investicijos – tai investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kkapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos (reinvesticijos – iš investicijų gauto pelno (pajamų) investicijos tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas (pajamos) buvo gautas), paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei inve.stuojama siekiant uužmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius, ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui. Netiesioginės (portfelinės) investicijos – tai investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.
Investicijos gali būti klasifikuojamos ir pagal investuotojo nuolatinę buveinę (rezidavimą). Šiuo pagrindu skiriamos vidaus ir užsienio investicijos. Vidaus investicijos – tai Lietuvos valstybės, jos fizinių ir juridinių asmenų investicijos šalyje. Užsienio investicijos – tai užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjant investicijas, pastebi G. Samuolis (2001), dažnai tenka susidurti su problema, kad skirtingai traktuojamos užsienio investicijų ir tiesioginių užsienio investicijų sąvokos.
Užsienio investicijomis pagal Investicijų įstatymą vadinamos visos užsienio vvalstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių bei juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. Statistikos departamentas ir Lietuvos bankas, remdamiesi EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – OECD) ir TVF (Tarptautinis valiutos fondas), užsienio investicijas pagal funkcinį požymį skirsto į tris rūšis: 1) tiesiogines užsienio investicijas (foreign direct investment); 2) portfelinės investicijas (portfelio investment), 3) kitas investicijas.
Tiesioginėmis investicijomis laikomos tokios investicijos, kurių pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės, t. y. tokios užsienio investicijos, kurios ssuteikia teisę užsienio investuotojui daryti įtaką įmonės valdymui. Pagal EBPO rekomendacijas 10 ir daugiau procentų paprastųjų akcijų arba balsavimo teisių pripažįstama kaip žemutinė riba, nuo kurios tiesioginis užsienio investuotojas gali dalyvauti valdant tiesioginio investavimo įmonę. Tiesioginės investicijos yra tarptautinė investicijų kategorija, rodanti vienos šalies rezidentų norą įgyti kitos šalies ūkio subjekto nuosavybės dalį. Tiesioginė investicija apima tiek pirminį sandorį, dėl kurio atsiranda santykiai tarp investuotojo ir tiesioginės investavimo įmonės, tiek visus kitus sandorius tarp investavimo įmo¬nės ir užsienio investuotojo.
Mažiau kaip 10 proc. balsavimo teisių turinti užsienio investicija yra laikoma portfeline investicija. Lietuvos bankas mokėjimų balanso paaiškinimuose tokias investicijas vadina- investicijų portfeliu, tačiau G. Samuolio nuomone, siekiant išvengti dviprasmybių dėl investicinių bendrovių vartojamos investicijų portfelio sąvokos, tikslinga vartoti portfelinių investicijų sąvoką.
Kitomis užsienio investicijomis laikomi visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepatenka į dvi pirmąsias dalis. Tai gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, taip pat paskolos, gautos valstybės vardu ir su valstybės garantija, prekybinės skolos, užsienio juridinių ir fizinių asmenų indėliai bankuose bei kiti panašūs finansiniai įsipareigojimai.
Be šių investicijų, Lietuvos teisės aktai išskiria materialiąsias ir nematerialiąsias investicijas. Materialioji investicija – tai investicija į ūkio subjekto ilgalaikį turtą, susijusį su naujo ūkio subjekto steigimu, esamo ūkio subjekto veiklos išplėtimu, esminiu naujų produktų ar ttechnologijų diegimu (racionalizuojant, diversifikuojant arba modernizuojant). Šiomis investicijomis siekiama sukurti, įsigyti ar padidinti turto vertę. Nematerialioji investicija – investicija į technologijų perėmimą, įsigyjant patentus, patentines teises, licencijas, nepatentuotinas arba patentuotas technologinių naujovių (know-how) licencijas, kitas nepatentuotinas technines žinias..2. Užsienio investicijų teisės sąvoka ir apibūdinimas
Užsienio investicijų teisės sąvoka gali būti vartojama investuotojo subjektyvioms teisėms apibūdinti, t. y. jo galimybei įstatymo nustatytais būdais atlikti veiksmus, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti. Sąvoka užsienio investicijų teisė gali būti vartojama ir objektyviosios teisės, t. y. šalyje galiojančių teisės normų sistemai apibūdinti. Šiuo atveju užsienio investicijų teisė suvokiama kaip šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ratifikuotų tarptautinių sutarčių, įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų poįstatyminių norminių aktų visuma, nustatanti investavimo sąlygas Lietuvoje, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Sąvoka užsienio investicijų teisė gali reikšti vieną iš teisės mokslų, kuris tiria teisės normas, reguliuojančias investavimo santykius ir jų įgyvendinimo praktiką. Be to, ši sąvoka gali reikšti ir studijų discipliną (specialųjį kursą), dėstomą studentams aukštojoje mokykloje.
Esminis užsienio investicijų teisės bruožas yra tas, kad investavimo teisės subjektai yra užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, užsienio fiziniai ir jjuridiniai asmenys, kurie naudojasi tomis pačiomis ūkinės-komercinės veiklos reglamentavimo taisyklėmis, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir Lietuvos Respublikos investuotojai, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus.3. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas
3.1. Valstybinio reguliavimo normos
Lietuvos Respublika daro poveikį užsienio investicijoms šalyje, taikydama įvairias valstybinio reguliavimo formas ir normas. Jas būtų galima suskirstyti sekančiai:
1. Investicinių objektų ir sferų reguliavimas apsprendžia bendrus jų parinkimo reikalavimus, taip pat formuoja prioritetines investavimo kryptis. Veikianti įstatyminė bazė nustato, kad investicinės veiklos objektais gali būti bet kuris turtas, tame tarpe visų ekonomikos šakų ir sferų pagrindiniai fondai ir apyvartinės lėšos, taip pat vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, intelektualinės vertybės ir kiti nuosavybės objektai, o taip pat ir turtinės teisės. Niekas neturi teisės apriboti investitorių pasirenkant investicinį objektą, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Tokiu būdu yra uždraudžiamas investavimas į objektus, kurių kūrimas ir panaudojimas neatitinka sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių, architektūrinių ir kitų normų, nustatytų įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o taip pat pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų bei valstybės teises ir interesus, kurie yra ginami įstatymais.
Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės: žemės ūkio, kuro ir energetinio komplekso, ryšių, lengvosios pramonės, mašinų gamybos, medicinos
ir chemijos pramonės, transporto ir socialinės infrastruktūros. Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse.
2. Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra užsienio investicijų, neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant Laisvąsias ekonomines zonas (LEZ) Lietuvoje.
3. Investicinės veiklos reguliavimas suteikiant finansinę pagalbą kol kas ddeklaruotinas tik teisiniais aktais ir neturi plataus pritaikymo praktikoje. Finansinės pagalbos suteikimas kiekvienais metais yra svarstomas tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą ir paprastai ši suma nebūna didelė ir su kiekvienais metais mažėja. Net ir išskiriamos tokio pobūdžio lėšos dažniausiai atitenka valstybiniam sektoriui, naudojant atitinkamą kredito politiką.
4. Investicinės veiklos reguliavimas taikant tam tikrą amortizacinę politiką duoda neprastų rezultatų, kadangi pagrindinių fondų ir kitų materialinių vertybių nusidėvėjimas yra įskaitoma į produkcijos savikainą. Tokiu būdu naudojant pageidautinas amortizacines normas, galima iš vienos pusės ssumažinti apmokestinamąjį pelną, o iš kitos pusės – didelėmis apimtimis formuoti amortizacinio fondo lėšas, kurios vėliau gali būti panaudotos tolimesniam investavimui.
5. Investitorių dalyvavimo privatizacijoje reguliavimas vykdomas pagal LR įstatymus pritaikant tam tikrus “filtrus”. Reikia pabrėžti, kad privatizacijos pagreitinimas iš esmės ssuaktyvina investicinius procesus. Čia situacija yra proporcinga: kuo toliau šalis yra pažengusi privatizacijos keliu, tuo labiau užsienio ir vietiniai investitoriai investuoja savo lėšas į privatizuojamus objektus.
6. Finansinių investicijų reguliavimas skirtingai nuo realių investicijų turi tam tikrų ypatybių. Šio reguliavimo teisinį pagrindą sudaro Lietuvos įstatymai ir norminiai aktai, kurie nustato:
• vertybinių popierių, išleidžiamų Lietuvoje, rūšis, jų apyvartos tvarką bei reikalavimus emitentams;
• atskirų finansinių instrumentų realizavimo formas ir būdus pirminėje ir antrinėje fondų rinkoje;
• valstybės kontrolės tvarką, kontroliuojant vertybinių popierių išleidimą, apyvartą bei finansinių tarpininkų veiklą.
7. Investicinių projektų ekspertizė yra vi.ena iš pagrindinių investicinės veiklos valstybinio reguliavimo pusių. Pagal galiojančius LR įstatymus bei norminius aktus valstybiniai, tarpvalstybiniai bei regioniniai investiciniai projektai bei programos, vykdomos iš biudžetinių ir nebiudžetinių valstybinių lėšų, turi praeiti pprivalomą investicinių projektų ekspertizę. Investicijoms, vykdomoms iš kitų šaltinių, ekspertizė reikalinga tik tiek, kad atitiktų ekologinius bei sanitarinius-higieninius reikalavimus. Ypatingi reikalavimai taikomi investicinių projektų, kuriems vykdyti pritraukiami užsienio investuotojai, ekspertizei ir tiktai tada, kai investitoriai pretenduoja gauti papildomas mokesčių bei muitų lengvatas. Tokie investiciniai projektai turi priklausyti ne tik prioritetinėms ūkio sferoms, bet ir jose turi būti numatyta naujų darbo vietų steigimas, šiuolaikinių arba perspektyvių, resursus taupančių ir ekologiškai švarių technologijų įdiegimas, energetinių išteklių vienam produkcijos vienetui mažinimas, orientacija į rracionalų Lietuvos žaliavų naudojimą ir konkurencingumas tarptautinėje rinkoje.
8. Investicijų apsaugos užtikrinimą valstybiniai organai vykdo įvairiomis formomis. Pirmiausia valstybė garantuoja tokią apsaugą nepriklausomai nuo investicijos nuosavybės formų. Visiems investitoriams nepriklausomai nuo jų pobūdžio užtikrinamas lygiateisis investicinės veiklos teisinis pagrindas. Jis užtikrina, kad nebus taikomos diskriminacinio pobūdžio priemonės, draudžiančios investicijų valdymą, jų panaudojimą bei likvidavimą.
Tam tikrais teisės aktais yra reglamentuota įdėtų investicijų ir jų rezultatų išvežimo sąlygos ir tvarka. Tam tikros investicijos gauna ypatingą apsaugą, kuri pasižymi valstybės garantija.
9. Investicijų, vykdomų už šalies ribų, sąlygų reguliavimo funkcija yra paskirta Lietuvos Bankui, taip pat šią veiklą reglamentuoja sudarytos tarpvalstybinės sutartys (investicijų skatinimo). Atsižvelgiant į priimtus norminius aktus, kartais yra išduodamos individualios licenzijos vykdyti investicijas užsienyje.3.2. Teisinio reguliavimo šaliniai
Jurisprudencijoje teisinio poveikio ir reguliavimo šaltiniais yra laikomi teisės norminiai aktai, teisiniai precedentai, teisiniai papročiai ir tarptautinės sutartys. Lietuvos teisės tradicijų požiūriu teisės šaltiniais yra laikomi teisės norminiai aktai, kurie skirstomi į įstatymus (Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai), poįstatyminius aktus (kiti Seimo aktai, valdymo reglamentavimo ir valdymo individualūs aktai) ir teismo sprendimus. Šie aktai sudaro užsienio investicijų Lietuvoje teisinį pagrindą.
Palankaus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant iinvesticijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos valstybinio teisinio poveikio ir reguliavimo pagrindą.
Pagrindinis užsienio investicijų teisinio reguliavimo šaltinis yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jos straipsniuose yra įtvirtinti pagrindiniai visų teisės šakų principai, o priimami įstatymai ir poįstatyminiai norminiai teisės aktai užsienio investicijų klausimais tik įtvirtintina šiuos principus. Reikšmingiausios užsienio investavimo teisei – Konstitucijos ketvirtojo skirsnio normos, nustatančios principą, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Be to, jos nustato užsienio subjektų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, žemės įsigijimo tvarką ir pan. Be Konstitucijos, svarbūs užsienio kilmės kapitalo investavimo teisės šaltiniai yra konstituciniai įstatymai.
Svarbus užsienio investicijų reguliavimo teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymas, priimtas 1999 m. liepos 7 d. Teisinė užsienio investuotojų veiklos Lietuvoje erdvė apima ir kitus įstatymus bei poįstatyminius aktus: atskirų mokesčių ir jų administravimo įstatymus, įmonių, komercinių bankų, konkurencijos, bankroto įstatymus, laisvų ekonominių zonų, koncesijų įstatymus, hipotekas, Komercinį kodeksą, Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, įmonių įstatymus, Juridinių asmenų registro įstatymą, kurie reglamentuoja įmonių steigimą, veiklą, jų registravimą ir pan.
Šiuo metu yra sudarytos ir taikomos dvišalės investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos sutartys tarp Lietuvos su Argentinos Respublika, Australija, Austrijos RRespublika, Baltarusijos Respublika, Belgijos-Liuksemburgo ekonomine sąjunga, Čekijos Respublika, Danijos Karalyste, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtine Karalyste, Estijos Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalyste, Italijos Respublika, Izraeliu, Jordanijos Hašimitų Karalyste, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kazachstano Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Korėjos Respublika, Kuveito Valstybe, Latvijos Respublika, Lenkijos Respublika, Moldovos Respublika, Mongolija, Nyderlandų Karalyste, Norvegijos Karalyste, Portugalijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Rumunija, Rusijos Federacija, Slovėnijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalyste, Šveicarijos Konfederacija, Turkijos Respublika, Ukraina, Uzbekistano Respublika, Venesuelos Respublika, Vengrijos Respublika, Vietnamo Socialistine Respublika, Vokietijos Federacine Respublika, o pasirašytos, bet dar neįsigaliojusios sutartys su Islandijos Respublika.
Įstatymų ir kitų norminių aktų, reguliuojančių investicinę politiką, leidimas yra viena svarbiausių sąlygų realizuojant valstybės investicinę politiką.3.3. Teisinės bazės kūrimo etapai
Dar prieš paskelbiant šalies nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. vienas iš pirmųjų įstatymų, kuriuos priėmė tuometinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba, buvo įstatymas, reglamentuojantis užsienio kapitalo investicijas šalyje. Užsienio investicijų įstatymų leidyba Lietuvoje apima šiuos etapus:
1. 1990 m. priimtas Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymas;
2. 1990 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Seimas priėmė Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymą, kurio pagrindinės nuostatos išlieka ir vėliau priimtuose įstatymuose;
3. 1991 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos užsienio investicijų draudžiamų ir ribojamų veiklos sričių įstatymą,1995 m. neteko galios);
4. 1995 m. liepos 5 d.
priimtas Lietuvos Respublikos Investicinių bendrovių įstatymas, 2003 m. liepos 24 d. neteko galios;
5. 1995 m. birželio 13 d. įsigalioja naujas Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų įstatymas, patikslinantis ir sukonkretinantis pirmojo įstatymo nuostatas. Vėliau jis papildomas pataisomis, suderinančiomis ši įstatymą su Europos Sąjungos teise;
6. 1995 m. birželio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas;
7. 1996 m. birželio 20 d. Seimo priimtas specialus Konstitucinis įstatymas nustato žemės įsigijimo tvarką ir sąlygas užsienio subjektams;
8. 1996 m. rugsėjo 10 d. priimtas KKoncesijų įstatymas, kuris leidžia investuotojui naudotis valstybės turtu (objektu), kol atsipirks investicijos;
9. 1998 m. sausio 21 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 81 „Dėl tiesioginių užsienio investicijų skatinimo programos“. Prioritetinis programos tikslas 1997-2000 metams – skatinti tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvos ūkį;
10. 1999 m. liepos 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas, su kurio įsigaliojimu neteko galios Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų įstatymas Lietuvos Respublikoje. Šis įstatymas bendrai reglamentuoja visų investuotojų, tiek šalies, tiek ir užsienio, veiklą Lietuvos Respublikoje;
11. 2003 m. liepos 44 d. priimtas Lietuvos Respublikos Kontroliuojančiųjų investicinių bendrovių įstatymas;
1990 metais priimtas Užsienio investicijų įstatymas suformulavo bendrus principus bei reikalavimus užsienio investuotojų komercinei – ūkinei veiklai. Pagal šį įstatymą šiai veiklai taikomi tie patys reikalavimai kaip ir šalies subjektams, išskyrus įstatymo nnustatytas specialias išimtis ir tarptautinių sutarčių, kurių dalyviai yra Lietuvos Respublika, nuostatas. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, paprastai taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Įstatymas nustatė, kad užsienio investicijų formos yra: dalis bendroje įmonėje ir užsienio kapitalo įmonė, taip pat užsienio kapitalo įmonių, turinčių užsienio kapitalo, veiklos sąlygos. Pagrindinis reikalavimas šioms savarankiškai veikiančioms įmonėms – laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Užsienio investuotojams suteikta teisė išsinuomoti patalpas, pastatus, žemės sklypus iki 1999 metų, paliekant pirmenybės teisę šį nuomos laikotarpi pratęsti. Įmonių, turinčių užsienio kapitalo, veiklos trukmė neribojama, tačiau ši veikla gali būti sustabdyta, jeigu prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, neatitinka ekologinių reikalavimų arba įmonės Įstatų. Įmonių apmokestinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių Įstatymai, bet 1990 m. Įstatyme buvo numatytos šios pagrindinės llengvatos užsienio investicijoms:
1. įmonės, įsteigtos iki 1993 m. gruodžio 31 d., pajamų dalis, tenkanti užsienio investicijai, penkerius metus nuo įplaukų gavimo dienos apmokestinama 70 proc. sumažintu pelno arba pajamų mokesčiu. Po šio termino dar trejus metus pajamos apmokestinamos 50 proc. sumažintu tarifu;
2. jeigu užsienio kapitalas investuojamas nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d., tai jo pajamų (pelno) dalis apmokestinama šešerius metus 50 proc. sumažintu tarifu;
3. užsienio investuotojų Lietuvoje gauti dividendai neapmokestinami.
Įstatyma.s numato galimybę taikyti ir kkitas mokesčių lengvatas Aukščiausios Tarybos sprendimu. Užsienio investuotojai gali savo pajamas panaudoti šalies viduje reinvesticijoms ar prekėms ir paslaugoms įsigyti arba išvežti j užsienį be apmokestinimo (taip pat ir prekių forma). Užsienio investuotojų materialinis indėlis j įmonės kapitalą įvežamas be muito mokesčių. Įstatymas numatė galimybę Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti sprendimą dėl muitų lengvatų įvežamoms žaliavoms bei išvežamai produkcijai. Įstatymas nurodo, jog užsienio investicijos negali būti nacionalizuojamos, rekvizuojamos ar kaip nors diskriminuojamos. Nors Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais užsieniečiams priklausantis turtas gali būti paimamas, tačiau už ji privalo būti teisingai atlyginta laikantis visuotinai pripažintų teisės normų. Nuostoliai, patirti dėl valstybės institucijų arba atskirų pareigūnų veiksmų, privalo būti visiškai atlyginti remiantis tarptautinės tesės normomis. Taigi pirmasis Lietuvos Respublikos užsienio investicijas reglamentuojantis Įstatymas numatė gana nemažas garantijas ir lengvatas užsienio investuotojams. Pagrindinės iš jų nepakito ir šiandien.
1995 m. Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas kai kur papildo, o kai kur supaprastina buvusį įstatymą. Šis įstatymas nustatė, jog užsienio kapitalo investicijos gali būti investuojamos laisvai konvertuojama arba Lietuvos nacionaline valiuta, kilnojamojo ar nekilnojamojo turto forma arba kaip intelektinė ir pramoninė nuosavybė. Investavimo subjektai turi teisę investuoti kapitalą steigdami įmonę arba įsigydami veikiančių įmonių akcijų arba įmonės nuosavo kapitalo dalį. Šiame Įstatyme įvesta uužsienio kilmės kapitalo sąvoka. Tai užsienio valstybių Įmonėms, ne Lietuvos piliečiams arba užsienyje gyvenantiems asmenims, neturintiems pilietybės, priklausantis turtas, kuris buvo sukurtas ar kitaip teisėtai įgytas ne Lietuvos teritorijoje. Įstatymas leidžia ir reguliuoja tik užsienio kilmės kapitalo investicijas siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui. Užsienio valstybių Įmonės pagal šį įstatymą turi teisę steigti antrines įmones arba atidaryti atstovybes, kurios nėra juridiniai asmenys ir negali užsiimti ūkine-komercine veikla. Užsienio kapitalo įmonių bei jų padalinių steigimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleisti teisės aktai. Pagrindinis šių teisės aktų reikalavimas – įrodyti investicijų užsienio kilmę.
Užsienio įmonėms paliekama teisė išsinuomoti žemės sklypus arba įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties sklypus. Valstybei priklausantys sklypai įmonėms nuomojami remiantis Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymu. Užsienio Įmonių apmokestinimo sąlygos negali būti blogesnės nei taikomos Lietuvos Respublikos rezidentams. 1990 m. įstatyme numatytos mokesčių lengvatos paliktos ir šiame įstatyme. Papildomai buvo numatytos dar šios lengvatos:
1. jeigu investuotojas po 1998 m. spalio 1 d. per trejus metus investavo ne mažiau kaip 200 mln. litų (50 mln. JAV dol.), Vyriausybė investuotojo pageidavimu turi sudaryti investicijų sutartį, kurioje numatoma penkerius metus nuo investavimo pradžios nedidinti mokesčių tarifų. Vyriausybė turi teisę ši terminą pratęsti iki dešimties metų;
2. jeigu uužsienio kapitalo investicija yra 2 mln. JAV dolerių, tai įmonė trejus metus nemoka pajamų (pelno) mokesčių, kitus trejus metus mokesčių tarifai mažinami 50 proc. Tačiau ši lengvata netaikoma įmonėms, kurios verčiasi naftos produktų prekyba ir kurių pajamos iš šios prekybos pranoksta 30 proc. visų pajamų dalies. Užsienio investuotojų materialūs įnašai į įmonės įstatinį kapitalą, naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių. Įmonę likvidavus, užsienio investuotojams priklausantis turtas įvežamas be muito mokesčių. Užsienio investuotojai turi teisę savo pajamas, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų. Užsienio investuotojų dividendai ir akcijos .negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ar juridiniams asmenims. Jeigu tarptautinės sutartys nustato kitokias investavimo sąlygas, taikomos sutarties normos. Taigi šiame įstatyme įvestos ir naujos lengvatos užsienio investuotojams, tačiau kai kurios sąlygos buvo sugriežtintos.
Nuo 1999 metais Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas neteko galios. Ji pakeitęs Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas nustato vienodas sąlygas visiems investuotojams – tiek užsienio tiek ir nacionaliniams. Vienodas visų Lietuvos investuotojų traktavimas pasireiškia taikant tuos pačius Lietuvos įstatymus bei kitus teisės aktus, vienodomis sąlygomis dalyvaujant turto privatizavimo programose ir viešoje vertybinių popierių apyvartoje, taikant vienodas apmokestinimo. Laikantis minėtų bendrųjų reikalavimų investavimo tvarkai, Lietuvos Respublikoje galima investuoti šiais būdais:
• Investavimas steigiant ūkio subjektą,
įsigyjant Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį.
Šie veiksmai turi būti atliekami laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir atskiras įmonių rūšis reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Minėti teisės aktai gana detaliai nustato įmonės steigimo procedūrą, reikalavimus įmonės ar jos dalies įsigijimo sandorio sudarymo tvarkai ir turiniui. Įmonės įsteigimas siejamas su atitinkamo dydžio kapitalo suformavimu, įmonės valdymo tvarkos nustatymu ir reikiamų registracijos dokumentų parengimu bei pateikimu valstybinėms institucijoms. Įsigyjant įmonės kapitalą ar jos dalį ypatingą dėmesį reikia atkreipti į nustatytą ppranešimų apie tokius veiksmus atlikimo tvarką ir tai, ar įmonės valdymo organas sprendimą dėl kapitalo perleidimo priėmė pagal įstatymų ir tos įmonės įstatų nuostatas. Šių reikalavimų nesilaikymas gali lemti aptariamų investicijų pripažinimą negaliojančiomis ir, be abejo, – investuotojo nuostolius.
• Investavimas sukuriant, įsigyjant ilgalaikį turtą arba didinant jo vertę.
Investuojant šiuo būdu ir įsigyjant žemę, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatytą žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų įstatymą. Šiame įstatyme nustatytos tokių ssandorių atlikimo ypatybės (draudžiama sudaryti sandorius dėl žemės, kol nėra išspręstas nuosavybės teisės atkūrimo į ją klausimas) ir reikalavimai investuotojams (atitikti europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus), kurių nesilaikymas daro tokius sandorius negaliojančiais. Kito Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto (pastatų, statinių) įsigijimo ttvarką nustato civilinis kodeksas.
• Investavimas skolinant lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką.
Pažymėtina, kad toks investicijų būdas neapima kreditavimo veiklos, kuri reglamentuojama atskirais įstatymais. Šiuo atveju skolinama išimtinai tik susijusiam su investuotoju asmeniui.
• Investavimas vykdant koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis.
Koncesijos sutartis sudaroma tarp investuotojo ir institucijos, kuri veikia valstybės ar savivaldybės vardu. Susitariama dėl galimybės Lietuvoje vykdyti specifinę, tam tikrų rūšių ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir naudoti valstybės ar savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius). Koncesijos sutartys sudaromos tik su tam tikrus kriterijus (kapitalo, veiklos, patikimumo) atitinkančiais investuotojais, pagal galiojantį koncesijų įįstatymą. Išperkamosios nuomos (lizingo) sutarties ypatybes nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Investuotojo veiklos Lietuvoje ypatybes, galimybę gauti valstybės taikomas skatinimo priemones (mokesčių lengvatas, garantijas paskoloms, tam tikrų išlaidų kompensav.imą ir kt.) lemia ne tik pasirinktas investavimo būdas, bet ir tai, ar investuotojas įgyja galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui, į kurį investuoja. Jei tokią galimybę investuotojas įgyja, jo investicijos laikomos tiesioginėmis, jei ne – netiesioginėmis (portfelinėmis). Aptartais investavimo būdais investuoti Lietuvoje gali bet kokią ūkinę veiklą vykdantys asmenys. IInvestavimo metu jokia ypatinga valstybės kontrolė investuotojų atžvilgiu neatliekama, išskyrus koncesijų sutarčių vykdymo, teikiamų skatinimo priemonių naudojimo kontrolę. Tačiau, jei ūkio subjekto pagrindinė veikla yra investavimas (investicinės bendrovės), jo investicinė veikla Lietuvoje kontroliuojama įstatymų nustatyta tvarka. Kontroliuojančių investicinių bendrovių įstatymas nustato reikalavimus kontroliuojančios investicinės bendrovės turtui, gryniesiems aktyvams, akcijų perleidimui, valdymui ir kt. Ypatinga valstybinė priežiūra taikoma investicinėms įmonėms, užsiimančioms investicinių fondų ar investicinių kintamojo kapitalo bendrovių valdymu. Tokių įmonių veiklos sąlygas ir tvarką detaliai reglamentuoja Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas.
Visos Lietuvos ekonomikos šakos yra atviros užsienio investicijoms, išskyrus kai kurias veiklos sritis, į kurias užsienio investicijos draudžiamos dėl valstybės interesų. 1991 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas buvo priėmęs Lietuvos Respublikos užsienio investicijų draudžiamų ir ribojamų veiklos sričių įstatymą, kuriame nustatyta gana daug draudžiamų veiklos sričių, priklausančių ir nuo įmonių rūšių. 1995 m. priėmus Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų įstatymą, 1991 m. įstatymas dėl draudžiamų užsienio investicijoms veiklos sričių nustojo galioti. Pagrindinės šio įstatymo nuostatos buvo perkeltos į 1995 m. užsienio investicijas reglamentuojantį įstatymą, o kitos veikos sritys tapo licencijuojamos. Dabar galiojančiame Investicijų įstatyme nurodytos šios užsienio investicijoms draudžiamos veikos sritys:
1. susijusios su valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimu (išskyrus investicijas iš šalių, priklausančių anksčiau nurodytoms organizacijoms, ir jei tam ppritaria Valstybės gynimo taryba);
2. narkotinių ir stipriai veikiančių bei nuodingųjų medžiagų gamyba ir pardavimas;
3. loterijų organizavimas.
Jeigu investuojama į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra licencijuojama, užsienio investuotojas privalo įsigyti šios veiklos licenciją Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Taigi, Lietuvos Respublikos įstatymais buvo nustatytos gana nemažos privilegijos užsienio investuotojams, ypač mokesčių srityje. Šių privilegijų laipsniškai buvo atsisakoma, kol šalies ir užsienio investuotojų teisės buvo sulygintos.
4. TEISINĖS SISTEMOS POVEIKIS UŽSIENIO INVESTICIJOMS LIETUVOJE
Bendrų įmonių steigimas pradiniame etape (nuo 1990 metų) buvo pati populiariausia užsienio kapitalo investavimo forma. 1992 m. spalio 13 d. Ekonomikos ministerijoje buvo užregistruota 1890 bendrų ir užsienio kapitalo įmonių. Tarp jų bendrų įmonių 1520 ir 370 užsienio kapitalo įmonių. Tuo metu Lietuvos pramonėje, tebevyravo valstybinis kapitalas, kuris sudarė 72 proc. Labai lėtai buvo privatizuojamos įmonės už laisvai konvertuojamąją valiutą.
Tiesioginių užsienio investicijų apimtys Lietuvoje fiksuojamos nuo 1991 metų. Statistikos departamento duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 1991 metais sudarė tik apie 32 mln. Lt; 1992 metais jos padidėjo iki 76 mln. Lt. Pagrindinės priežastys, lėmusios mažą investicijų apimtį, buvo politinė rizika: neaiški Lietuvos politinė ateitis, stipri ūkio priklausomybė nuo Rusijos ir kitų Nepriklausomos Valstybių Sandraugos (NVS) šalių, neaiški teisinė bazė ir verslo infrastruktūros nebuvimas. Nuo 1993 metų pastebimas spartesnis ttiesioginių užsienio investicijų apimties augimas. Iki 1995 metų padidėjo iki 1408 mln. Lt, tačiau tiesioginės vienam šalies gyventojui sudarė tik 389 Lt. Palyginus tiesiogines užsi.enio investicijas vienam gyventojui vėlesniais metais pastebime, kad 2005 metų pradžiai jos buvo daugiau nei dvylika kartų didesnės negu 1996 metų pradžioje.
1 pav. Tiesioginės užsienio investicijos metų pradžioje, mln. Lt. (statistikos departamento duomenys)
Svarbią vietą naujajame 1995 metais priimtame Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatyme užėmė garantijų užsienio investuotojams sistema. Todėl iki 1997 metų Lietuvoje jau buvo įregistruota daugiau kaip 5300 įmonių, į kurias investuota užsienio kapitalo. Užsienio kapitalo dalis šių įmonių įstatiniame kapitale sudarė 58 proc. Į Lietuvos ūkį kapitalo jau buvo investavę 96 pasaulio valstybių investuotojai. Europos Sąjungos šalys buvo investavusios 56 proc. viso investuoto kapitalo. Iš atskirų valstybių daugiausia kapitalo buvo investavę JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Antai iš JAV Lietuva sulaukė 29 proc., Švedijos – 12 proc., Vokietijos – 11 proc. investicijų.
2 pav. Pagrindinės šalys investuotojos iki 1997 10 01 (K. L. Valančius, 2005, 30 p.)
Didėjant šalies pripažinimui užsienyje ir plečiantis ūkiniams ryšiams, pasikeitė investicijų formos, vis didesnė jų dalis teko privačiam sektoriui. 1997 metais materialinės investicijos sudarė 12,9 proc. BVP, arba 4918,8 mln. litų, iš jų 56,0 proc. teko
valstybiniam sektoriui, 44 proc. – privačiam. Investicijų struktūra irgi pasikeitė. 1996 metais pradėjo didėti tiesioginių ir portfelinių investicijų srautas. Daugiausia pajamų buvo gauta pardavus valstybei priklausančias akcijas Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje rengtuose aukcionuose – net 75 proc. visų privatizavimo pajamų, arba 61,4 mln. litų.
Užsienio investicijų didėjimą palankiai paveikė kelios aplinkybės.
Visų pirma, Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. potvarkiu Nr. 541 p. „Dėl Lietuvos ekonomikos ir užsienio investicijų vystymo agentūros steigimo ir veiklos principų“ buvo įsteigta Lietuvos ekonomikos ir užsienio iinvesticijų vystymo agentūra, kuri veikė kaip ne pelno organizacija (įmonė). 1993 m. lapkričio 24 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 875 „Dėl Lietuvos Respublikos investicijų agentūros įsteigimo“, siekdama pritraukti kuo daugiau tiesioginių užsienio investicijų, gerinti užsienio investuotojų bei Lietuvos, verslo subjektų aptarnavimą, taip pat atsižvelgdama į Europos Ekonominės Bendrijos bei kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijas, įsteigė Lietuvos investicijų agentūrą.
1997 metais Lietuvos investicijų agentūra ir Lietuvos eksporto plėtojimo agentūra buvo sujungtos į Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą (LEPA). Tais pačiais metais pradėti steigti LEPA ffilialai Lietuvos investicijų ir eksporto atžvilgiu prioritetinių valstybių miestuose: Frankfurte prie Maino, Sankt-Peterburge, Londone, Paryžiuje, Tapėjuje ir Niujorke. Svarbiausioji filialų užduotis – skatinti investicijas ir prekybos ryšius, rengti seminarus ir konferencijas, padėti mūsų šalies įmonėms dalyvauti įvairiose parodose. LEPA bazėje bbuvo kuriama investuotojų informavimo sistema. Dėl šių ir kitų priemonių tiesioginių užsienio investicijų apimtis viršijo 1 mlrd. JAV dolerių, t. y. per metus padidėjo beveik dvigubai. 1997 metų pradžioje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 572, o spalio pradžioje – 973,6 mln. JAV dolerių. 1997 metais Lietuva pritraukė tiek tiesioginių užsienio investicijų, kiek per visus šešerius šalies nepriklausomybės metus. Bendros materialinės investicijos 1997 metais sudarė 6,5 mlrd. litų. Jų dalis nuo bendrojo vidaus produkto sudarė 17,8 proc., o tuo tarpu 1996 metais ši dalis sudarė 15,6 proc. 1998 m. sausio 6 d. šalyje įregistruota 5810 bendrų su užsieniu ir užsienio kapitalo įmonių.
Antra, užsienio investicijų apimties didėjimą paveikė ir tai, kad 1997 metais Lietuvą palankiau įvertino tarptautinės kredito agentūros.
Trečia, užsienio investicijas skatino rinkos ppotencialas, kvalifikuota ir nebrangi darbo jėga, palanki geografinė padėtis, politinis stabilumas, geras susisiekimas su Vakarais oro bei antžemin.iu transportu. 1998 metų pradžioje LEPA atliko trečiąją investuotojų apklausą. Investuotojai Lietuvos darbo rinką, lygindami su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, vertino teigiamai, taip pat teigiamai lygino ir visą investicinį klimatą šalyje. Ypač buvo pažymima darbininkų ir tarnautojų kvalifikacija, darbo našumas ir darbo jėgos kaina. Tarp teigiamų darbo rinkos aspektų vardijama tai, kad darbuotojų kvalifikacijos lygis yra aukštesnis už vidutinį, be to, LLietuvoje yra žemi darbo kaštai. Truputį geriau nei vidutiniškai investuotojai vertino darbininkų ir specialistų darbštumą, jų darbo kaštų lygį.
(1 – labai palankus, 3 – normalus, 5 – labai nepalankus)
3 pav. Investicinio klimato šalyje vertinimas (K. L. Valančius, 2005, 33 p.)
Ketvirta, investicijų apimties didėjimui įtakos turėjo gerėjanti teisinė padėtis, nors investuotojai pabrėžė, kad Vidurio Europoje ji yra geresnė negu Lietuvoje. Jie nurodė, kad privati teisinė pagalba ir kompanijos registravimas nėra problemiški. Tačiau tokios sritys, kaip muitai, mokesčių įstatymai ir išankstinis informavimas apie įstatymų pakeitimus reikalauja esminės pertvarkos.
Europos reikalų ministerija 1997 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 4, vykdydama Vyriausybės 1997-2000 metų veiklos programą, o ypač prioritetinį programos tikslą – skatinti tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvos ūkį, sudarė darbo grupę tiesioginių užsienio investicijų skatinimo programai parengti. Vyriausybė 1998 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 81 „Dėl tiesioginių užsienio investicijų skatinimo programos“ pritarė programai ir patvirtino jos įgyvendinimo priemones.
Privataus sektoriaus įnašas į BVP nuolatos didėjo. 1998 metais jis sudarė 68,2 proc. ir nedaug atsiliko nuo pirmaujančių šalių. Su privatizavimo procesu glaudžiai siejosi ir tiesioginių užsienio investicijų dydis. Lietuvoje vienam gyventojui 1998 metų pabaigoje teko 439 JAV doleriai tiesioginių užsienio investicijų. Palyginti su 1997 metais, jos padidėjo 2,6 karto.
1998 metais Lietuvoje buvo privatizuotos 3344 įmonės, tarp jų tokie stambūs objektai kaip AB „Lietuvos telekomas“, AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“. Bendros pajamos iš valstybinio turto privatizavimo sudarė 5 proc. BVP.
Vykdant Tiesioginių užsienio investicijų skatinimo programą pasiekta, kad Lietuvoje iki 2000 m. sausio 1 d. portfelinės užsienio investicijos išaugo iki 3,3 mlrd. litų, o tiesioginės užsienio investicijos – iki 8,2 mlrd. litų, arba 2,06 mlrd. JAV dolerių. Per dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų (iki 2000 m. sausio 1 d.) užsienio investicijos šalyje sudarė beveik 24,4 mlrd. litų. Vien per 1999 metus jos padidėjo daugiau kaip 4,7 mlrd. litų.
4 pav. Užsienio investicijos Lietuvoje 1998-2001 metų pradžiai mln. Lt.
Pagal tiesioginių užsienio investicijų struktūrą daugiausia lėšų į Lietuvą patenka privatizuojant objektus. Kadangi privatizuojamų objektų sąrašas trumpėja, LEPA siekė, kad investuotojams būtų sudarytos galimybės steigti naujas įmones, investuojant į naujų pramonės paskirties objektų statybą laisvuose žemės sklypuose, t. y. vadinamąsias „plyno lauko“ investicijas. Siekiant šio tikslo, 2001-2003 metų valstybės investicijų programoje buvo numatyta steigti Lietuvos infrastruktūros plėtros fondą. Fondo finansuojami projektai turėjo padėti pritraukti daugiau investicijų. Todėl Lietuva jau 2002 metais pritraukė rekordinį kiekį tiesioginių užsienio investicijų. 2002 metų Statistikos departamento duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos per 2002-uosius ūgtelėjo 24. proc. ir 2003 metų pradžioje jau sudarė 13,2 mlrd. litų.
Tačiau dalis sspecialistų mano, kad tiesioginių užsienio investicijų srautai Lietuvoje katastrofiškai sumažėjo. 2003 metais Lietuvoje jie buvo mažiausi nuo 1997-ųjų. Prof. R. Rudzkis yra nurodęs, kad 2003 metais tiesioginių investicijų rodiklis kaip reta blogas – jis buvo 715 mln. Lt. Jo nuomone, šį skaičių kai kas gali padidinti iki 1,5 mlrd. Lt, sakant, kad tai lėmė specifiniai dalykai, paskolų perklasifikavimas (Grižibauskienė, 200.4).
Tiesioginių užsienio investicijų srautas Lietuvoje 1999 m. sudarė 1,95 mlrd. litų. Palyginti su 1998 m., šių investicijų srautas buvo gerokai mažesnis. Tačiau neskaitant AB „Lietuvos Telekomo“ privatizavimo metu gautų įplaukų, tiesioginių užsienio investicijų srautas padidėjo 17,1 procento. Tiesioginių užsienio investicijų (iš to skaičiaus reinvesticijų) augimas rodo, kad, nepaisant ūkio nuosmukio, užsienio investuotojai iš esmės teigiamai vertina ilgalaikes Lietuvos ūkio plėtros perspektyvas. 2000 m. sausio 1 d. tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 8,25 mlrd. litų (2,06 mlrd. JAV dolerių). Vienam šalies gyventojui vidutiniškai teko 2230 litų (558 JAV doleriai) tiesioginių užsienio investicijų.
1999 m. investicijų portfelio įplaukos sudarė 2,03 mlrd. litų. Įplaukos, gautos už Vyriausybės išplatintas euroobligacijas sudarė 2,11 mlrd. litų. Per minėtą laikotarpį gautos grynosios užsienio paskolos sudarė 899,8 mln. litų. 1999 m. valstybės vardu ir su valstybės garantija gautos grynosios užsienio paskolos sudarė 1,0 mlrd. litų, komercinių bankų
– 246,9 mln. litų, o ūkio subjektų gautos grynosios užsienio paskolos (be valstybės garantijos) buvo neigiamos. Palyginti su 1998 m., bendrųjų grynųjų užsienio paskolų srautas sumažėjo 900,9 mln. litų.
Bendros užsienio kapitalo investicijos Lietuvoje 1999 m. sudarė 4,95 mlrd. litų, iš kurių 39,3 procento sudarė tiesioginės užsienio investicijos, 41 procentą – investicijų portfelio įplaukos ir 19,7 procento – kitos investicijos, kuriose didžiąją dalį sudarė gautos grynosios užsienio paskolos. Palyginti su 1998 m., bendrųjų užsienio kapitalo investicijų srautas Lietuvoje sumažėjo 860,4 mmln. litų, arba 14,8 procento.
5 pav. Pagrindinės šalys investuotojos 2005 m. pradžioje (tiesioginės užsienio investicijos)
2005 m. pradžioje Lietuvoje buvo 16 192 mln. Lt. užsienio investicijų. Palyginus su 1997 m. pasikeitė šalys investuotojos bei investicijų pasiskirstymas. 1997 m. trečdalį sudarė JAV investicijos Lietuvoje, 2005 m. daugiausiai Lietuvoje investavo Skandinavijos šalys. Tai rodo Šiaurės Valstybių dominavimą pagrindinių investuotojų sąraše ir sumažėjusį JAV investuotojų dėmesį. Per 2004 metus Lietuvoje daugiausiai investavo Danija – 16%, Švedija – 15%, Vokietija – 11%, Rusija, Suomija ir EEstija po 8%. Investitoriai pasiskirstę lygiau, nėra vienos šalies, žymiai lenkiančios kitos investicijų skaičiumi. Investuotojų pasikeitimą per nepriklausomybės laikotarpį lėmė ir pasirašytos sutartys dėl investicijų skatinimo ir apsaugos su daugelio pasaulio valstybių.
1 lentelė
Tiesioginės investicijos pagal šalis investuotojas (statistikos departamento duomenys)
Šalis iinvestuotoja 2000 2001 2002 2003 2004 2005
Vokietija 371 384 397 432 457 451
Danija 116 133 173 190 212 234
Estija 86 103 130 159 187 224
Latvija 54 70 98 139 167 210
JAV 157 165 170 182 198 191
Švedija 133 147 151 160 162 174
Suomija 89 95 120 131 143 166
Norvegija 59 69 85 117 133 160
Rusija 121 115 110 125 135 149
Jungtinė Karalystė 105 107 113 129 130 127
Lenkija 113 111 107 126 126 126
Nyderlandai 58 68 73 85 94 109
Viso investuotojų: 1893 1996 2168 2444 2652 2901
Statistikos departamento duomenimis, per paskutinius penkis metus investuotojų skaičius Lietuvoje ūgtelėjo daugiau nei pusantro karto. 2005 metų pradžiai Lietuvoje buvo iš viso kapitalą investavę 2901 investuotojai. Daugiausiai investuotojų sulaukta iš Vokietijos. Iš šios šalies sulaukta beveik dukart daugiau investuotojų nei iš Danijos, kuri užima antrą vietą pagal investuotojų skaičių Lietuvoje. Iš lentelės galime pastebėti, kad investuotojų skaičius kasmet beveik iš visų šių šalių didėja. Šie statistiniai duomenys leidžia daryti prielaidą, kad keičiama ir tobulinama Lietuvos teisinė investicijų bazė įtakoja užsienio investicijų išlaikymą šalyje.
6 pav. Užsienio investicijos Lietuvoje 1998-2005 metų pradžiai, mln. Lt.
Užsienio investicijos Lietuvoje lyginant rodiklius 1998 ir 2005 metų pradžioje padidėjo 1,55 karto,. nuo 15 889 mln. Lt. iki 40 442 mln. Lt. Didžiąją investicijų dalį Lietuvoje ssudaro tiesioginės užsienio investicijos. Šis rodiklis tarytum parodo, kaip užsienio investuotojai linkę savo verslą plėtoti jiems finansiškai patraukliausiose valstybėse. Savaime suprantama, kad kuo šis rodiklis yra didesnis, tuo labiau yra plėtojama tos šalies ekonomika ir tuo labiau išnaudojami jos darbo jėgos resursai.5. Investavimo skatinimo teisinis reglamentavimas
Užsienio investicijų skatinimas Lietuvoje yra viena iš prioritetinių šalies ekonominės politikos krypčių. Užsienio investicijos pirmiausia skatinamos kuriant joms palankią teisinę aplinką. Investicijų režimas šalyje yra gana liberalus. Užsienio investuotojai naudojasi tokiomis pat teisėmis kaip ir ššalies investuotojai. Investuotojams priklausantis turtas pinigine arba materialia forma gali būti laisvai išvežamas iš šalies. Vyriausybė remia užsienio investicijas konkrečiomis priemonėmis, jeigu investicijos atitinka valstybės nustatytus prioritetus, t. y. jei jos skirtos šalies ekologinei padėčiai gerinti, įmonių technologijoms atnaujinti bei modernizuoti, visuomenės socialinėms reikmėms tenkinti. Užsienio kreditoriaus suteiktos paskolos šalies ekonominės ir socialinės plėtros programoms įgyvendinti gali būti apdraustos valstybės lėšomis arba joms gali būti suteikiamos valstybės garantijos.
Investavimo skatinimą reglamentuoja įvairūs įstatymai ir poįstatyminiai norminiai teisės aktai. Tai, visų pirma, Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas, kuris nustato investavimo skatinimo būdus. Jei užsienio investicijos viršija 200 mln. litų (apie 65 mln. eurų), Investicijų įstatymas numato galimybę Vyriausybei sudaryti sutartis, numatančias specialias lengvatines sąlygas. Antra, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kurio nustatyta tvarka Vyriausybė ar jos įgaliotoji institucija sudaro su investuotojais investicijų sutartis. Jose nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos, išnuomojami valstybei nuosavybės teise priklausantys sklypai. Trečia, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo įstatymas, nustatę atvejus, .kada žemė investuotojui išnuomojama ne aukciono būdu, sąlygas, tvarką ir apribojimus, kurių laikydamiesi užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus. Ketvirta, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, pagal kurį turtas Vyriausybės arba savivaldybės nustatyta tvarka pperduodamas investuotojui. Penkta, jau nebetekęs galios Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymas, kuris nustatė investavimo skatinimo būdų ribas. Šešta, užsienio investicijos skatinamos ir įgyvendinant naujus verslo organizavimo būdus, įteisintus 1997 m. rugsėjo 10 d. priimtame Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme. Šiame tais pačiais metais įsigaliojusiame įstatyme numatytos specialios muitų lengvatos įvežant arba išvežant užsienio investuotojų turtą, reikalingą koncesijos sutartyje nustatytai veiklai vykdyti arba naudojamą įmonės Įstatiniam kapitalui kaupti arba didinti. Šis turtas įvežamas ir išvežamas be muitų.
Siekiant maksimaliai išnaudoti galimybes pritraukti užsienio investicijas i šalį, būtina kurti palankų šalies įvaizdį pasaulyje, skleisti informaciją apie investavimo galimybes šalyje ir numatomus investicijų projektus, užmegzti glaudžius ryšius su potencialiais užsienio investuotojais. Tam tikslui 1993 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įkurta Lietuvos investicijų agentūra. 1997 m. gegužės 8 d. ji reorganizuota į Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra atliko nemažą darbą pritraukiant j šalį tiesiogines užsienio investicijas, kurios yra šalies ekonominės ir socialinės plėtros pagrindas. Užsienio investuotojams sudaromos galimybės susipažinti su Lietuvoje rengiamais investicijų projektais ir pateikti savo siūlymus dėl šių projektų.
Vienu iš svarbiausių veiksnių pritraukiant užsienio investicijas buvo laikomos laisvosios ekonominės zonos. Kuriant laisvąsias ekonomines zonas tikėtasi spartinti tolygią šalies regionų ekonominę plėtrą tiesioginių užsienio investicijų ddėka. 1995 m. birželio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos ekonominių zonų pagrindų įstatymas. Po metų buvo priimti ir atskirų laisvųjų ekonominių zonų – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių – įstatymai. Šie įstatymai sukuria palankias mokesčių muit.ų bei kitas lengvatines ūkinės veikos laisvojoje ekonominėje zonoje teisines sąlygas. Zonoje galioja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir zonos įstatymas. Kiti šalies įstatymai ir teisės aktai galioja tiek, kiek ūkinio subjekto veiklos teisinių santykių nereguliuoja zonos įstatymas. Užsienio investuotojams galioja visos Lietuvos Respublikos įstatymų numatytos lengvatos. Be to, zonoje įregistruotai įmonei pirmuosius penkerius metus nuo įregistravimo dienos pelno mokesčio tarifas sumažinamas 80 proc., o kitus penkerius metus tarifas mažinamas 50 proc. Jeigu užsienio investuotojas įsigijo ne mažiau kaip 30 proc. zonoje veikiančios įmonės kapitalo ir investavo ne mažiau kaip 1 mln. JAV dolerių vertės užsienio kilmės kapitalą, tai tokia įmonė penkerius metus nuo įregistravimo dienos nemoka, o kitus dešimt metų moka 50 proc. mažesnį pelno mokestį. Užsienio kilmės kapitalo investavimo sąlygos, galiojusios investavimo metu, nesikeičia penkerius metu nuo investavimo pradžios. Visiems zonos investuotojams taikoma investicijų apsaugos valstybės garantijų sistema. Užsienio investuotojų zonoje gauti dividendai neapmokestinami, garantuojama teisė be apribojimų įvežti ir išvežti už zonos bei Lietuvos Respublikos ribų kapitalą ir pelną. Tačiau be apribojimų, nustatytų
Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, užsienio investuotojams, kaip ir visiems kitiems investuotojams, nustatomi papildomi veiklos apribojimai, apibrėžti Lietuvos Respublikos laisvosios ekonominės zonos pagrindų įstatyme. Nors iš laisvųjų ekonominių zonų buvo nemažai tikėtasi ir parengta tinkama teisinė bazė, tačiau jos vilčių nepateisino ir tapo svarbiu tiesiogines užsienio investicijas pritraukiančiu veiksniu. Integravimosi į Europos Sąjungą kontekste zonos neturi jokių perspektyvų.
Taigi, iš esmės iki Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo, kuris sulygino šalies ir užsienio investuotojų teises, įsigaliojimo buvo plečiamos privilegijos ir lengvatos užsienio investicijoms siekiant ssudaryti kuo palankesni klimatą užsienio investicijoms.
Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas nustato, kad investavimas skatinamas investuotojams teikiant mokesčių lengvatas, kurias numato atitinkami mokesčių įstatymai. Mokesčių lengvatos vertinamos nevienareikšmiškai, nes valstybei nuo 1993 metų pradėjus taikyti mokesčių lengvatas užsienio investuotojams, į Lietuvos biudžetą nepateko milžiniškos sumos, skaičiuojamos šimtais milijonų litų. Vien per trejus metus (nuo 1992 iki 2001 m.) Lietuva dėl minėtos priežasties prarado apie 135 mln. litų (K. L. Valančius, 2005). Mokesčių lengvatos užsienio investuotojams buvo teikiamos nuo 1993 iki 1997 m. bbalandžio 1 d. Pakeistas Pelno mokesčio įstatymas lengvatų investa¬vusioms įmonėms jau nebenumatė. Sutartys dėl pelno mokesčio galėjo būti pratęsiamos tik bendrovėms, investavusioms iki 1997 metų. Po dvejų metų atsirado strateginio investuotojo statusas. Jis buvo įgyjamas, jeigu įmonės investicijos viršijo 200 mmln. litų. Tokiu atveju įmonė galėjo „užšaldyti“ tam tikrus mokesčių tarifus, kurie nebuvo didinami. Įvairios mokesčių lengvatos buvo pradėtos taikyti, kai valdžioje buvo Lietuvos demokratinė darbo partija. Tačiau tokia politika pasiteisino tik iš dalies. Mat kai kurios užsienio bendrovės pasinaudojo Lietuvos nepatyrimu ir monopolizavo rinką.
Asociacijos „Investuotojų forumas“, vienijančios užsienio investuotojus Lietuvoje, nariai pripažįsta, kad šalyje mokesčiai nėra dideli. Tačiau problema yra ta, kad jie dažnai keičiasi, o tai reikalauja papildomų administracinių pastangų, laiko jiems perprasti. Užsienio investuotojai palankiai vertina šalis, kuriose nuoseklios, prognozuojamos ir lygios verslo sąlygos, vienodai vertinami visi investuotojai. Tai reiškia, kad mokesčių taisyklėse neturi būti išimčių, lengvatų, represinių elementų. Kiekviena kompanija, eidama į naują rinką, rizikuoja, tačiau ji visuomet geriau vertina lanksčią valstybės mokesčių politiką, selektyvios atrankos nnebuvimą. Vadovaudamasi tokiais kriterijais Lietuva pasiekė, kad 2.004 m. kovo pabaigoje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 14,2 mlrd. litų, o vienam šalies gyventojui vidutiniškai teko 4130 litų (3,9 proc. daugiau nei metų pradžioje).
Lietuvos banko duomenimis, į įmonių akcinį kapitalą 2004 m. sausį-kovą investuota 103 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų, kito kapitalo srautas buvo 329 mln. litų, reinvesticijos – 211,3 mln. litų, įplaukos už privatizuotus objektus – 101 mln. litų. Daugiausia buvo investavę Danijos (16,6 proc. visų investicijų), Švedijos (15,4 proc.), Vokietijos ((9,6 proc.), JAV (8,6 proc.), Estijos (8,5 proc.) ir Suomijos (8,4 proc.) investuotojai. Stojimo į ES išvakarėse dvidešimt penkerių ES šalių investicijos sudarė 75,1 proc. visų investicijų, iš jų penkiolikos ES šalių senbuvių – 61,8 proc.
Investavimas skatinamas ir kitais būdais. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas nustato, kad darbuotojų perkvalifikavimo išlaidos iš dalies ar visiškai padengiamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Paskolų, skirtų ūkio subjektų investicijų projektams įgyvendinti, grąžinimą bankams gali užtikrinti Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų ar draudimo įmonių teikiamos garantijos arba šių paskolų draudimas.
Lietuvos ir užsienio kreditoriams, suteikusiems paskolas investicijų projektams įgyvendinti, teikiamos valstybės (savivaldybių) garantijos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Investicijoms į savivaldybių infrastruktūrą, gamybos ar paslaugų sritį savivaldybė sudaro investicijų sutartis, atitinkančias savivaldybės tarybos nustatytus kriterijus. Specialios investavimo, verslo ar sklypo parinkimo sąlygos tokiose sutartyse nustatomos pagal savivaldybės kompetenciją. Infrastruktūra (iki investuotojui suteikto sklypo ribų) sutvarkoma valstybės (savivaldybės) lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka.
Investuojant į valstybės ir savivaldybių nebaigtus statinius ar apleistus bei nenaudojamus pastatus, kurių nepavyko privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, kai bent vieną kartą šio įstatymo nustatyta tvarka buvo paskelbta privatizavimo programa, tačiau per objekto privatizavimo programoje nustatytą terminą šis objektas nebuvo privatizuotas, Vyriausybė arba savivaldybė tokį turtą parduoda (perduoda) Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.
Užsienio investicijas LLietuvoje skatina ir dvišalės bei daugiašalės Lietuvos Respublikos sutartys dėl investicijų skatinimo ir apsaugos, taip pat kitos tarptautinės sutartys. Užsienio investicijų skatinimui įtakos turėjo ir ta aplinkybė, kad Lietuvą rinkos ekonomikos šalimi Europos Sąjunga pripažino dar 2001, o JAV – 2003 metais.Išvados
1. Ekonominės literatūros ir teisės aktų leidžia teigti, kad investicijos gali būti apibūdinamos kaip įvairių rūšių turtines ir intelektualines vertybes, įdedamas į verslą ar kitus objektus bei sferas, ko pasėkoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas.
2. Teisės aktų ir ekonominių rodilių analizė rodo, kad inesticijos yra klasifikuojamos, kad būtų galima jas analizuoti, planuoti bei apskaityti. Plačiąja prasme investicijas galima suskirstyti pagal investicijų objektą, dalyvavimą investavimo procese, investavimo laikotarpį, investicinių lėšų priklausomybę ir teritoriją.
3. Teisės aktai rodo, kad užsienio investicijomis vadinamos visos užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių bei juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.
4. Jurisprudencijoje teisinio poveikio ir reguliavimo šaltiniais yra laikomi teisės norminiai aktai, teisiniai precedentai, teisiniai papročiai ir tarptautinės sutartys. Lietuvos teisės tradicijų požiūriu teisės šaltiniais yra laikomi teisės norminiai aktai, kurie skirstomi į įstatymus, poįstatyminius aktus ir teismo sprendimus. Šie aktai sudaro užsienio investicijų Lietuvoje teisinį pagrindą.
5. Užsienio investicijų teisinio reguliavimo bazės kūrimas pradėtas 1990 metais priėmus. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas. Dar vienas iš ssvarbesnių žingsnių buvo 1995 m.etais priimtas Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų įstatymas kai kur papildo, kuris papildė ir patobulino buvusį įstatymą. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas, priimtas 1999 metais, nustato vienodas sąlygas visiems investuotojams – tiek užsienio tiek ir nacionaliniams.
6. Atlikus teisės aktų analizę nustatyta, kad Lietuvos makroekonominė politika jau keletą metų orientuota į užsienio investicijų skatinimą. Lietuvos Respublikoje nustatytos prioritetinės tiesioginių užsienio investicijų skatinimo kryptys: į gamybos plėtrą, infrastruktūrą ir intelektinio darbo reikalaujančių produktų gamybą.
7. Ekonominės literatūros analizė leidžia daryti išvadas, jog užsienio investicijų įtaka šalies ekonomikai yra dvejopa. Teigiama: skatina šalies ekpnomikos augimą per kapitalo ir jo kokybės didėjimą. Neigiama: užsienio investuotojai pasiima ekonominę rentą ir tuo būdų kapitalas perkeliamas į kitą šalį.
8. Užsienio investicijos Lietuvos Respublikoje pradėtos stebėti ir fiksuoti nuo 1990 metų. Užsienio investicijos Lietuvoje lyginant rodiklius 1998 ir 2005 metų pradžioje padidėjo 1,55 karto, nuo 15 889 mln. Lt. iki 40 442 mln. Lt. Didžiąją investicijų dalį Lietuvoje sudaro tiesioginės užsienio investicijos. Šis rodiklis tarytum parodo, kaip užsienio investuotojai linkę savo verslą plėtoti jiems finansiškai patraukliausiose valstybėse. Užsienio investicijų didėjimą palankiai veikė kelios aplinkybės. Visų pirma, 1992 metais įsteigta Lietuvos ekonomikos ir užsienio investicijų vystymo agentūra, kuri veikė kaip ne pelno organizacija. 1997 metais Lietuvos
investicijų agentūra ir Lietuvos eksporto plėtojimo agentūra buvo sujungtos į Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą. Šios organizacijos skatino pritraukti kuo daugiau tiesioginių užsienio investicijų, gerino užsienio investuotojų bei Lietuvos ryšių palaikymą, dalinosi informacija. Antra, užsienio investicijų apimties didėjimą paveikė ir tai, kad 1997 metais Lietuvą palankiau įvertino tarptautinės kredito agentūros. Trečia, užsienio investicijas skatino rinkos potencialas, kvalifikuota ir nebrangi darbo jėga, palanki geografinė padėtis, politinis stabilumas. Ketvirta, investicijų apimties didėjimui įtakos turėjo gerėjanti teisinė padėtis, nors investuotojai pabrėžė, kad Vidurio Europoje jji yra geresnė negu Lietuvoje. Investuotojai akcentavo, kad tokios sritys, kaip muitai, mokesčių įstatymai ir išankstinis informavimas apie įstatymų pakeitimus reikalauja esminės pertvarkos.
9. Apibendrinant galima pabrėžti, kad Lietuvos teisinė sistema nuo nepriklausomybės atkūrimo nuolat kinta ir tobulėja. Tai galėtų būti užsienio investicijų pastov.aus didėjimo palaikymo priemonė, tačiau nustatyta, kad palankios teisinės aplinkos užsienio investicijoms sudarymas mažai koreliuoja su realiu investavimo procesu. Užsienio investicijų kiekiui Lietuvos Respublikoje svarbią įtaką daro ir bendra šalies ekonominė padėtis, pažangos lygis, darbo jėgos kainos ir rryšių su užsienio valstybėmis palaikymu.
LITERATŪRA
Cirulytė R. (2003). Tiesioginių užsienio investicijų ie ekonomikos augimo tarpusavio sąveika. Verslas, vadyba ir studijos, 2003, p. 16-19.
Davulis G. (2003). Teisinės bazės, reglamentuojančios užsienio investicijas Lietuvos Respublikoje, raida ir jos įtaka investicijų procesui. Jurisprudencija. Mokslo darbai, 447 (39). Vilnius. Lietuvos teisės universitetas, p. 97-109.
Bogdanovičius A. (2001). Žemės reguliavimai užstoja kelią investicijoms. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Prieiga per internetą: 2005 11 22 adresu http://www.lrinka.lt/Komentarai/Re10.phtml
Dzikevičius A. Investicijos. Prieiga per internetą: 2005 09 26 adresu http://finansai.tripod.com/investicijos.htm
Langvinienė N. Vengrauskas P., Žitkienė R. (2005). Tarptautinis verslas. Mokomoji knyga 2. Kaunas: Technologija.
Lietuvos bankas. Tarptautinių investicijų balansas. Prieiga per internetą: 2005 11 20 adresu http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7235〈=lt&orient=vert
Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas. Valstybės žinios. 1999, Nr. 66-2127.
Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonominių zonų įstatymas. Valstybės žinios. 1995, Nr. 59-1462.
Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Investicinė aplinka. Prieiga per internetą: 2005 09 26 adresu http://www.ukmin.lt/index.php/lt/Investicijos/170
Makutėnas M. Skarbalius D. (2003). Tiesiogines užsienio investicijas lemiančių veiksnių įtaka ir jų kitimo tendencijos Baltijos šalyse. LŽŪU mokslo darbai, 61 (14), p. 60-64.
Pagrindinių kapitalo rinkos plėtros kliūčių aapžvalga., Analitinė medžiaga, 2000. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Prieiga per internetą: 2005 09 26 adresu http://finansai.tripod.com/kliutys.htm
Samuolis G. (2001). Tiesioginių užsienio investicijų įtaka Lietuvos ūkiui. Mokslas ir technika, Nr. 3. Vilnius.
Statistikos departamento duomenys. Prieiga per internetą: adresu www.std.lt
Tauragės verslo informacinis centras. Investavimo Lietuvoje reglamentavimas. http://www.tbic.lt/index.php?lang=lt&gr=02&id=150. Šaltinis: Apskaitos menas, 2005.
Trumpa U. (2005). Plyno lauko investicijos ar investicijų plynė? Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Prieiga per internetą: 2005 09 26 adresu http://www.lrinka.lt/Straipsn/Ek8.phtml
Valančius K. L. (2005). Investicijų teisė : užsienio investicijų teisinio reguliavimo raida LLietuvos Respublikoje (1990-2004). Vilnius : Eugrimas.
