Lietuvos vyriausybės obligacijų rinka

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Lietuvos vertybinių popierių rinka…………………….4

1.2. Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūra…………4

1.3. Lietuvos rinkoje cirkuliuojantys vertybiniai popieriai………..5

2. Obligacijos…………………………6

2.1. Obligacijų samprata……………………….6

2.2. Obligacijų rūšys…………………………7

3. Lietuvos Vyriausybės obligacijos…………………….10

3.1. Valstybės išleidžiamos obligacijos…………………10

3.2. Lietuvos Vyriausybės skolinimasis vidaus rinkoje………….11

3.3. Lietuvos Vyriausybės skolinimais užsienio finansų rinkose……..15

Išvados…………………………19

Literatūros sąrašas…………………………20Įvadas

Valstybės biudžeto finansavimui LR vyriausybė leidžia įvairių rūšių vertybinių popierių (VVP), kurie yra parduodami Lietuvos ir užsienio kapitalo rinkose. Šių vertybinių popierių gali įsigyti tiek fiziniai, tiek juridiniai Lietuvos ar užsienio asmenys. Vyriausybės vertybiniai popieriai buna: trumpalaikiai – tai iždo vekseliai, kurių terminas yra neilgesnis nei vieneri mmetai; ilgalaikiai – tai obligacijos, kurių terminas yra ilgesnis nei vieneri metai; užsienio rinkose platinami Vyriausybės vertybiniai popieriai yra vadinami euroobligacijomis. Jos būna denominuotos eurais, doleriais arba litais.

Obligacijos yra skolintojų išleisti skoliniai pasižadėjimai (vekseliai), kuriuose pasižadama jo turėtojui kasmet mokėti iš anksto nustatytą pastovią palūkanų sumą.

Darbo objektas – Lietuvos Vyriausybės obligacijų rinka.

Darbo tikslas – supažindinti su Lietuvos Vyriausybės obligacijų rinka.

Darbui parašyti iškelti pagrindiniai uždaviniai:

1. Aprašyti Lietuvos Vyriausybės vertybinių popierių rinka;

2. Aprašyti Lietuvos obligacijų rinką;

3. Aprašyti Lietuvos Vyriausybės obligacijų rinka;

Darbui pparašyti, naudojama statistinių duomenų analizė ir interpretavimas, priežastinių ryšių ieškojimas, grafikai.

Pirmoje darbo dalyje „Lietuvos vertybinių popierių rinka“ pateikiama Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūra ir rinkoje cirkuliuojantys vertybiniai popieriai. Antroje darbo dalyje „Obligacijos “ pateikiama obligacijos samprata, jos tipai ir rrūšys.Apibūdinama diversifikacija. Trečioje darbo dalyje „Lietuvos Vyriausybės obligacijos “ pateikiama samprata apie Vyriausybės obligacijas, Vyriausybės skolinimąsi vidaus ir užsienio fifansų rinkose. Paskutinėje darbo dalyje „Išvados“ pateikiama apibendrinanti informacija apie Lietuvos Vyriausybės obligacijas.1. Lietuvos vertybinių popierių rinka

1.1. Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūra

Lietuvoje vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudaro:

a) Vilniaus vertybinių popierių birža (VVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta VP pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios VP rinkos konjunktūrą.

b) Viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės arba banko specializuoti finansų maklerio padaliniai (toliau – FMĮ), investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Priklausomai nuo įmonės rūšies ir kategorijos jie:

• savo ir klientų vardu bei lėšomis atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas,

• konsultuoja investuotojus VVP kainų ir investavimo į juos klausimais,

• valdo savo klientų VP portfelius,

• atidaro klientams VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakingi už klientų nuosavybės teisės įrodymą į vertybinius popierius.

Viešosios apyvartos tarpininkas, apskaitantis(saugantis) sandorio objektu esančius VP ir(ar) pinigines lėšas, bet nevykdantis kliento pirkimo – pardavimo pavedimo, vadinamas VP ir(ar) piniginių lėšų saugotoju.

c) Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD arba Centrinis depozitoriumas)

d) Kliringo bankas – Lietuvos banko mokėjimo sistema LITAS, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų įvykdymą už sandorius su VP tarp FMĮ ir bankų ppagal gautas iš Centrinio depozitoriumo atsiskaitymo nurodymus. Centrinis depozitoriumo vertybinių popierių atsiskaitymų sistema ir Kliringo bankas užtikrina VP ir lėšų pervedimo vienalaikiškumo principą.

e) Emitentai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys (tarp jų ir Finansų ministerija ir Lietuvos bankas), savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas.

f) Investuotojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, savo vardu nuosavybės teise turintys bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierių.

g) Klientai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie naudojasi FMĮ teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant VP biržoje ar už biržos ribų, gauna konsultacijas investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP portfelį, turi finansų maklerio įmonėse atsidarę VP sąskaitas.

h) Vertybinių popierių komisija (VPK) – valstybinė institucija, atliekanti VP rinkos priežiūros ir reguliavimo, investuotojų apsaugos bei kitas Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių rinkos įstatyme numatytas funkcijas.[9]

1.2. Lietuvos rinkoje cirkuliuojantys vertybiniai popieriai

Lietuvos vertybinių popierių rinkoje cirkuliuoja Vyriausybės ir verslo subjektų vertybiniai popieriai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė išleidžia įvairių rūšių Vyriausybės vertybinių popierių, kurie parduodami ir vidaus, ir užsienio rinkose. Šie vertybiniai popieriai prieinami visiems Lietuvos ir užsienio gyventojams, komerciniams bankams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai – Lietuvos Respublikos vardu Lietuvos Respublikos Vyriausybės serijomis išleidžiami skoliniai įsipareigojimai ( Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės iždo vekseliai, LLietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštai), patvirtinantys emisijos sąlygose apibrėžtas teises ir pareigas, naudojami kaip valstybės skolinimosi būdas nustatytoms reikmėms finansuoti ir galintys būti antrinės vertybinių popierių apyvartos objektas.

Vyriausybės vertybinių popierių emitentas yra Finansų ministerija.

Lietuvos vertybinių popierių rinkoje dalyvauja emitentai, investuotojai, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai, Vilniaus vertybinių popierių birža, Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, Piniginių atsiskaitymų bankas ir Vertybinių popierių komisija.[2]2. Obligacijos

2.1. Obligacijų samprata

Obligacijos yra įsiskolinimas, o obligacijų pirkėjas yra skolintojas. Dažniausiai skolinasi vyriausybės, savivaldybės ir didelės, žinomos bendrovės. Visoms joms reikia pinigų: visuomeniniam sektoriui vystyti, biudžeto deficitui kompensuoti arba verslui plėsti.Obligacijos – tai įsipareigojimai: 1) pasibaigus nustatytam laikui grąžinti kreditoriui (šiuo atveju obligacijos savininkui) tam tikrą pinigų sumą, kurią skolininkas gavo išleisdama obligaciją;2) mokėti palūkanas nuo nominalios, t.y. obligacijoje pažymėtos, vertės. Obligacijos išleidimo kaina vadinama emisijos kaina. Obligacijos kuponas – tai palūkanų norma, išreikšta procentais nuo nominalo ir nustatoma obligacijos išleidimo metu. Emisijos kaina gali sutapti su nominalia (išpirkimo kaina) arba ne. Pavyzdžiui dalis Lietuvos Vyriausybės trumpalaikių vertybinių popierių (VVP) išleidžiama mažesne kaina nei nominalas (su nuolaida (diskontu), kitaip – tai nulinio kupono obligacijos, kai palūkanos periodiškai nėra mokamos, o išpirkimo kaina viršija emisijos kainą palūkanų dydžiu). Tačiau daugumoje atvejų, obligacijos išleidžiamos nominalia kaina, nuo kurios mokamos palūkanos. Atėjus iišpirkimo terminui, grąžinama skola – išmokamas obligacijos nominalas. [4;6]

Pavyzdys: sakykime, kad Vyriausybė jums parduoda 10 metų trukmės obligacijų už 10000 Lt. Obligacijos kuponas arba palūkanų norma yra 6%. Jūs įsigyjate obligacijų ir pradedate gauti palūkanas – po 600 Lt per metus. Po dešimties metų išmokama visa nominali suma (šiuo atveju 10000 Lt). Obligacijų trukmės gali būti labai įvairios: ilgalaikės obligacijos išleidžiamos 10, 20, 30 ar 100 metų trukmės, vidutinės trukmės obligacijos – nuo 1 iki 10 metų, trumpalaikės obligacijos nuo trijų mėnesių iki 1 metų. Pagrindinis skirtumas tarp paprastųjų akcijų ir obligacijų yra tas, kad akcijoms negarantuojami dividendai ar grąža. O išleistoms obligacijoms suteikiamos garantijos palūkanoms, bei išpirkimo dieną atgauti nominalą. Be abejo ir šiuo atveju pasitaiko išimčių: kompanijos gali bankrutuoti ar dėl kitų priežasčių nevykdyti įsipareigojimų. Bet obligacijų savininkai prieš akcininkus turi pirmenybės teisę į bendrovės turtą. [4]

Obligacijos tipai:

1. Konvertuojamos obligacijos. Šios obligacijos akcinės bendrovės valdymo sprendimu gali būti keičiamos į bendrovės akcijas.

2. Vardinės obligacijos. Jų cirkuliacija yra ribojama ir ta prasme jos panašios į vardines akcijas. Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių palyginti su pareikštinėmis obligacijomis.

3. Hibridiniai biržos vertybiniai popieriai. Šios rūšies obligacijos panašiausios į nekumuliatyvines privilegijuotas akcijas, kadangi palūkanų dydis joms nėra iš anksto nustatomas ir

priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.

4. Obligacijos, kurioms nustatomas užstatas. Šių obligacijų užstatas yra ne tik visi AB aktyvai obligacijų išleidimo momentu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje.

5. Obligacijos, kurios išleidžiamos nesant jokių specialių garantijų. Paprastai jas išleidžia didelės kompanijos.2.2. Obligacijų rūšys

Kadangi egzistuoja daug obligacijų rūšių, klasifikuojame jas pagal kelis požymius. Atitinkamų įstatymų ir pakankamos patirties išleidžiant obligacijas šalyje nebuvimas neleidžia duoti tėvyninių obligacijų išplėtotos klasifikacijos. Kas liečia užsienio obligacijas, tai jas galima suklasifikuoti taip:

a) pagal apdraudimo metodą sskiriamos:

• valstybinės obligacijos (government bonds), jos apdraustos šalies vyriausybės garantija (atitinkamai municipalinės – municipalitetų garantija);

• privačių korporacijų obligacijos (corporate bonds) – įsipareigojimai, apdrausti korporacijos turto ipotekos pavidalo užstatu, nekilnojamo turto teisių perdavimu, pajamomis iš įvairių programų ir projektų;

• privačių korporacijų obligacijos be specialaus apdraudimo korporacijos turtu (corporate debentures).

b) pagal terminą: obligacijos su tam tikra nustatyta apmokėjimo data arba grąžinimo terminu (day of maturity) ir obligacijos be fiksuoto termino – ji gali būti išpirkta bet kokiu momentu.

c) pagal nominalo apmokėjimo metodą:

• terminuotos oobligacijos (term bonds) – nominalo arba išpirkimo kaina apmokama viekartiniu mokėjimu;

• obligacijos su paskirstytu laike apmokėjimu, t.y. nurodytoj laiko atkarpoj apmokama tam tikra nominalo dalis;

• obligacijos su nuosekliu fiksuotos dalies apmokėjimu nuo bendro obligacijų kiekio (serial bonds); dažnai šis metodas rrealizuojamas loterijos pagalba (loterinės ar tiražinės paskolos).

Priklausomai nuo pajamų išmokėjimo metodo ir paskolos apmokėjimo būdų išskiriamos keturios obligacijų rūšys (čia ir toliau nagrinėjamos obligacijos, kurios apmokamos tiražų pagalba):

• obligacijos, pagal kurias atliekamas tik palūkanų išmokėjimas, kapitalas negrąžinamas, tiksliau, emitentas nurodo jų išpirkimo galimybę, nesuvaržydamas savęs konkrečiu terminu. Tokios obligacijos – tai paskolos be nustatyto termino. Pavyzdžiui, Anglijoje – konsoliai, Prancūzijoj – prancūziška renta.

• obligacijos, pagal kurias neišmokamos palūkanos, tai taip vadinamos obligacijos su nuliniu kuponu (zero cupon);

• obligacijos, pagal kurias sąvininkams palūkanos neišmokamos iki obligacijos apmokėjimo momento, pavyzdžiui, JAV – taupomosios E serijos obligacijos (saving bonds series E);

• obligaijos, suteikiančios jų sąvininkui teisę į periodiškai išmokamų fiksuotų pajamų (palūkanų) cir išpirkimo sumos gavimą ateityje (JAV – taupomosios N serijos obligacijos). ŠŠi rūšis obligacijų, išleidžiamų valstybinių finansinių įstaigų ir privačių korporacijų, labiausiai paplitusi šiuolaikinėj praktikoj. Paskutiniai rūšiai galimi palūkanų išmokėjimai pagal kintamą laike normą. Obligacijų išleidimo praktikoje žinomi atvejai, kada einamųjų pajamų norma nebuvo nustatyta vienareikšmiškai, o buvo nustatoma priklausomai nuo kokių nors išorinių sąlygų, pavyzdžiui, nuo konjunktūros piniginėje – kreditinėje rinkoje.

Obligacijos yra svarbus finansinių investicijų objektas. Nuo jų emisijos momento ir iki apmokėjimo jos parduodamos ir perkamos už rinkoje nusistovėjusias kainas. Rinkos kaina emisijos momentu gali būti žemesnė už nnominalą(discount bond), lygi nominalui (at par) ir didesnė už nominalą (premium bond).

Kadangi skirtingų obligacijų nominalai iš esmės tarp savęs skiriasi (pavyzdžiui, JAV valstybinių ir komercinių bankų obligacijų nominalinės kainos yra diapazone nuo 25 ik 100000 dol.), todėl dažnai atsiranda būtinybė turėti sugretinantį obligacijų rinkos kainos matuoklį. Tokiu rodikliu yra kursas. Kursu (quote) suprantama vienos obligacijos pirkimo kaina skaičiuojant 100 piniginių nominalo vienetų:

Pk = P/ N * 100, (1)

kur

Pk – obligacijos kursas;

P – rinkos kaina;

N – nominalinė obligacijos kaina.

Pavyzdžiui, jei obligacija su 1000 Lt nominalu parduodama už 911 Lt, tai jos kursas 91.1. Užsienyje terminas obligacijos kaina dažnai reiškia jos kursą. Rinkos kaina ir kursas priklauso nuo obligacijos pelningumo lygio, nuo paskolos palūkanų lygio vertinimo momentu ir eilės kitų sąlygų, iš kurių svarbiausia yra kapitalinių įdėjimų patikimumo (.rizikos laipsnio) įvertinimas.

Bendros obligacijų ir bet kurio kito vertybinio popieriaus pajamos su fiksuotomis einamosiomis pajamomis susideda iš trijų elementų:

• periodiškai išmokamų kuponinių pajamų arba palūkanų priskaičiavimo,

• vertybinio popieriaus vertės pakeitimo (t.y. jos priartinimo prie išpirkos kainos) per tam tikrą laiko periodą; jei obligacija buvo nupirkta su diskontu (pN), tai yra neigiamas dydis (capital losses); galų gale, jei obligacija nupirkta pagal nominalą, tai šio elemento nėra;

• pajamos iš kuponų įplaukų reinvesticijos.

Paskutinis elementas, ssuprantama, turi savyje tam tikrą sąlygiškumą. Tačiau į jį reikėtų atkreipti dėmesį, ypatingai ilgalaikėse operacijose, kur ši bendrų pajamų sudedamoji gali suvaidinti svarbų vaidmenį.

Pajamos iš obligacijų paprastai mažesnės nei iš kitų rūšių vertybinių popierių, tačiau jos mažiau priklauso nuo konjunktūrinių ir ciklinių svyravimų, negu pajamos iš akcijų. Pavyzdžiui, jų išmokėjimas gali būti nutrauktas tik korporacijos, išleidusios obligacijas, bankroto atveju. Kadangi obligacijų patikimumas didesnis nei kitų vertybinių popierių, į jas investuojamos laisvos pensijinių fondų, draudimo kompanijų, savitarpio fondų ir t.t. lėšos. Daugelyje šalių istatymais numatoma dalį atitinkamų finansinių įstaigų aktyvų įdėti į valstybines obligacijas.3. Lietuvos vyriausybės obligacijos

3.1. Valstybės išleidžiamos obligacijos

Valstybės vardu Vyriausybės išleidžiamos obligacijos yra vadinamos Vyriausybės vertybiniais popieriais. Lietuvos Vyriausybės vertybiniai popieriai yra Vyriausybės obligacijos, iždo vekseliai ir taupymo lakštai.

Obligacijos, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei vieneri metai, yra vadinamos Vyriausybės obligacijomis. O tos, kurių išpirkimo terminas yra trumpesnis nei vieneri metai, vadinamos iždo vekseliais. Tiek Lietuvos Vyriausybės obligacijas, tiek iždo vekselius gali įsigyti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Abi Vyriausybės vertybinių popierių rūšys gali būti išleidžiamos ir su fiksuotomis, ir su kintamomis palūkanų normomis. Vyriausybė platina savo vertybinius popierius ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Šiuo atveju skolinasi ne bendrovė, bet valstybė, ir būtent valstybė prisiima įsipareigojimą iš anksto sutartu terminu išpirkti oobligaciją bei sumokėti nustatytas palūkanas. Laikoma, kad valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybė visada vykdo savo įsipareigojimus – t.y. laiku išperka obligacijas ir sumoka palūkanas. Tik išimtiniais atvejais dėl perversmų ar kataklizmų – valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Kaip tik dėl to, kad valstybės obligacijos laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už įmonių obligacijas.

Atskira Vyriausybės vertybinių popierių rūšis– vadinamieji taupymo lakštai. Tai Vyriausybės obligacijos, skirtos tik fiziniams asmenims, skatinant gyventojus taupyti. Taupymo lakštų antrinė apyvarta negalima, tačiau investuotojas gali, išleidimo momentu nustatytomis sąlygomis, pareikalauti, kad taupymo lakštai būtų išperkami pirma laiko. [1]3.2. Lietuvos Vyriausybės skolinimasis vidaus rinkoje

2004 metais Lietuvos vidaus rinkoje vyriausybė skolinosi imdama trumpalaikes paskolas, leisdama Lietuvos Respublikos iždo vekselius bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijas. Apyvartoje taip pat buvo ankstesniais metais išleistų Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštų bei tikslinės paskirties obligacijų (t.y. Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie buvo išleisti pagal spacialius įstatymus).

Pagrindinę litais išleidžiamų Vyriausybės vertybinių popierių dalį sudaro aukciono būdu parduodami vertybiniai popieriai – Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekseliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos. Vyriausybės vertybinių popierių aukcionus organizuoja Lietuvos bankas. Aukcionuose gali dalyvauti tik tie Lietuvos ir užsienio komerciniai bankai bei finansų maklerio įmonės, kurie pasirašė su Lietuvos

banu aukciono dalyvio sutartį ir atitinka Lietuvos banko aukciono dalyviams nustatytus reikalavimus. Šiuo metu su Lietuvos banku aukciono dalyvio sutartį yra pasirašę 7 asmenys – visi šie asmenys yra rezidentai.

Finansų ministerija 2004 metais paskelbė 44 Vyriausybės vertybinių popierių aukcionus:

10 metų trukmės obligacijų – 7aukcionus;

5 metų trukmės obligacijų – 11 aukcionų;

3 metų trukmės obligacijų – 10 aukcionų;

12 mėnesių trukmės iždo vekselių – 8 aukcionus;

6 mėnesių trukmės iždo vekselių – 6 aukcionus;

3 mėnesių trukmės iždo vekselių – 1 aukcioną;

1 mėnesio trukmės iiždo vekselių – 1 aukcioną.

1 diagrama. 2004 metais surengtų Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų skaičius pagal nominalią trukmę.

2004 metų pabaigoje apyvartoje buvo neišpirkta 30 aukciono būdu išleistų Vyriausybės vertybinių popierių emisijų, tarp kurių 23 – obligacijų ir 7 – iždo vekselių emisijos. Iš viso per šiuos metus aukciono dalyviai Vyriausybės vertybinių popierių aukcionams pateikė pasiūlymų, t.y. pageidavo įsigyti Vyriausybės vertybinių popierių už 3027,92 mln. litų.

2 diagrama. 2004 metais aukcionuose išplatintų Vyriausybės vertybinių popierių santykio su gautų pasiūlymų apimtimis paskirstyma

Siekiant standartizuoti Vyriausybės lleidžiamus vertybinius popierius, 2004 metais nebuvo platinamos septynerių ir dviejų metų trukmės obligacijos. Be to, siekiant padidinti ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių likvidumą ir valstybės skolos aptarnavimo išlaidų stabilumą, vidaus rinkoje 2004 metais valstybė skolinosi tik už fiksuoto dydžio palūkanas ir lleisdama santykinai daugiau ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių nei 2003 metais.

3 diagramoje parodomas 2003 ir 2004 metais aukciono būdu išleistų Vyriausybės vertybinių popierių paskirstymas pagal trukmę

Didžiausią aukcionuose parduotų ir neišpirktų Vyriausybės vertybinių popierių dalį – 1019,98 mln. litų (34,05 proc.) – sudarė penkerių metų nominalios trukmės obligacijos. 2004 metais vidaus rinkoje taip patbuvo platinama viena dešimties metų nominalios trukmės obligacijų emisija. Šios emisijos dydis metų pabaigoje buvo 402,13 mln. litų. Visų trukmių aukcionuose išleistų ir neišpirktų obligacijų dalies nominali vertė buvo 2692,81 mln. litų (89,89 proc.), o iždo vekselių – 302,82 mln. litų (10,11 proc.).

Pirmoji dešimties metų trukmės obligacijų emisija vidaus rinkoje buvo sėkmingai išplatinta 2002 m. Kovo 18 d. Investuotojai labai domėjosi šiais vertybiniais popieriais. Minėtų obligacijų vidutinis pelningumas bbuvo 6,15 proc. Toliau platinant dešimties metų trukmės obligacijas, vidutinis šių metų Vyriausybės vertybinių popierių pelningumas nuolat mažėjo ir paskutiniame aukcione, kuris įvyko 2004 metais gruodžio 6 d., pasiekė žemiausią ribą – 3,85 proc.

4 diagrama. 2004 metais išleistų litais Vyriausybės vertybinių popierių pelningumo dinamika

3.3. Lietuvos Vyriausybės skolinimasis užsienio finansų rinkose

Užsienio kapitalo rinkose yra skolinamasi siekiant diversifikuoti skolinių įsipareigojimų portfelį, palankesnėmis nei vidaus rinkoje sąlygomis išleisti didelės apimties obligacijų e.misijas ir taip užtikrinti šių Vyriausybės vertybinių popierių likvidumą. Išleisdama Vyriausybės vertybinius ppopierius tarptautinėse finansų rinkose, Finansų ministerija naudojasi užsienio investicinių bankų paslaugomis. Skolinantis užsienio rinkose, dažniausiai naudojama priemonė – euroobligacijos.

2003 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovaujanti Finansų ministerija, tarpininkaujant bankams Dresdner Kleinwort Wasserstein ir BNP Paribas , tarptautinėse finansų rinkose sėkmingai išplatino dešimties metų trukmės 400,00 mln. eurų nominalios vertės 4,50 proc. kupono euroobligacijų emisiją. Šių Vyriausybės vertybinių popierių paklausa beveik dvigubai viršijo pasiūlą.

2004 metais buvo priimtas sprendimas papildyri praėjusiais metais išleistą obligacijų emisiją iki 1 mln. eurų nominalios vertės. Tokio sprendimo tikslas – didinti likvidumą bei galimybė įtraukti šiuos Vyriausybės vertybinius popierius į NewEuroMTS prekybos sąrašus.

Pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos laimėjimai bei strateginiai tikslai dėl narystės ES ir NATO keia investuotojų susidomėjimą ir pasitikėjima šalies skolos priemonėms. Papildomą paskatą įsigyti Lietuvos Vyriausybės vertybinių popierių sąlygojo nuo Lietuvos tapimo ES nare momento panaikinamas rekalavimas daryti atidėjinius turimiems šios šalies Vyriausybės vertybiniems popieriams, taip pat įsipareigojimas įtraukti šiuos Vyriausybės vertybinius popierius į NewEuroMTSb prekybos sąrašus. Lietuvos euroobligacijomis ėmė domėtis nauji investuotojai, iki šiol investavę tik į senųjų ES šalių skolos vertybinius popierius.

5 diagrama. Geografinių investuotojų pasiskirstymas

6 diagrama. Investuotojų paskirstymas pagal tipus

Efektyvus emisijos paskirstymas pagrindiniuose finansiniuose Europos centruose sąlygojo 1,34 mlrd. Eurų vertės Vyriausybės vertybinių popierių paklausos susidarymą. Jau antrąją pplanuojamų išleisti euroobligacijų pristatymo dieną užsakymų apimtis pasiekė 600 mln. eurų. Euroobligacijų kaina sudarė 100,66 proc. jų nominalios vertės, o faktinis pelningumas išleidimo metu siekė tik 4,41 proc., t.y. buvo mažesnis nei papildomos emisijos pelningumas tuo metu antrinėje rinkoje. Šių euroobligacijų palūkanų norma buvo tokia pati kaip ir papildomos emisijos, t.y. 4,50 proc. (2002 m. balandį išplatintos tokios pat trukmės ir apimties euroobligacijų emisijos palūkanų norma buvo 5,875 proc., o 2001 m. išleistų 7 metų trukmės 200 mln. eurų vertės obligacijų palūkanos siekė 6,625 proc.).

Emisijos papildymas iki 1 mlrd. eurų vertės leido įtraukti šiuos Vyriausybės vertybinius popierius į elektroninės prekybos vertybianiais popieriais sistemos NewEuroMTS sąrašus. Lietuva buvo tik trečioji (po Lenkijos ir Vengrijos) narystės ES siekianti šalis, kurios skolos vertybiniais popieriais imta prekiauti taikant minėtą sistemą. Dalyvavimas šioje sistemoje užtikrina vertybinių popierių likvidumą., prekybos skaidrumą, Vyriausybės vertybinių popierių palyginamumą, minimalų pirkimo ir pardavimo kainų skirtumą. Tikėtina,kad NewEuroMTS sistemos užtikrinamas likvidumas leis sumažinti šalies skolinimosi kaštus pirminėje rinkoje.

7 diagrama. 10 metų nominalios trukmės obligacijų pelningumas, proc.

DBR – Vokietijos Vyriausybės vertybiniai popieriai;

LITHUN – Lietuvos Respublikos euroobligacijos;

LITHGB – Lietuvos Respublikos vidaus Vyriausybės vertybiai popieriai.Išvados

Investuotojui pelningiau ir naudingiau prekiauti akcijų rinkoje. Bet tam tikrais atvejais, kai ekonomikos augimas sustoja, obligacijų rinka atrodo labai ppatraukliai. Tada geras laikas investuoti į obligacijas,jų spekuliacijoms. Jei investuotojas nenori spekuliuoti ir prisiimti su tuo susijusią rizikos, investuoja ilgam laikotarpiui. Obligacijų portfelį formuoja, atsižvelgdamas į norimos prisiimti rizikos laipsnį, norimų pajamų lygį, prognozuotiną palūkanų normą ir galiausiai savo amžių.

Asmuo, investavęs į obligacijas, gali planuoti savo būsimas įplaukas – grąžinamą sumą ir palūkanas. Taip pat jis iš anksto žino, kada paskolinti pinigai jam bus grąžinti ir kokiomis datomis jam bus sumokamos palūkanos. Patogu ir tai, kad, investuotojui nebūtina laikyti obligacijos iki išpirkimo datos. Jis gali bet kada parduoti ją kitam investuotojui, jei to pageidauja. Tuo tarpu paprastą paskolą nėra lengva parduoti.

Valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybė visada vykdo savo įsipareigojimus – t.y. laiku išperka obligacijas ir sumoka palūkanas. Tik išimtiniais atvejais dėl perversmų ar kataklizmų – valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Kaip tik dėl to, kad valstybės obligacijos laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už įmonių obligacijas.

Pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos laimėjimai bei strateginiai tikslai dėl narystės ES ir NATO keičia investuotojų susidomėjimą ir pasitikėjima šalies skolos priemonėms.Literatūros sąrašas

1. http://www.vpk.lt/svietimas/index.php?fuseaction=products.view&mid=17&cid=141&id=17

2. V. Aleknevičienė „Finansai ir kreditas“, Vilnius 2005

3. www.finmin.lt

4. http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=5383

5. http://finansai.tripod.com/obligacijos.htm

6. http://www.vpk.lt/svietimas/index.php?fuseaction=products.view&mid=14&cid=135&id=38

7. http://www.finmin.lt/notes_images/web/stotis_inf.nsf/0/71B9703FCA1F3150C1256D130048FC4C/$File/Skola2004.pdf

8. http://www.lb.lt/lt/leidiniai/finrinka/fr2004.pdf

9. http://www.lcvpd.lt/lt/apie_cd/sistema/vaidmuo.php

10. http://www.takas.lt/verslas/vvp.php