Makroekonomikos referatas, tema:nedarbas ir uzimtumas

Turinys:

Įvadas

Užimtumas

Daugiau galimybių pažeidžiamoms gyventojų grupėms

Perspektyvos

Nedarbo poveikis žmogaus socialinei raidai

Nedarbas ir nusikalstamumas

Nedarbo poveikis fizinei būklei

Psichologinis ir psichopatologinis nedarbo poveikis

Nedarbo mažinimo priemonės

Moters dalyvavimas darbo rinkoje

Sumažėjusi darbuotojų paklausa

Technologijos

Išvados

Klausimai

Naudota literatūra

Kiekvienas žmogus turi turėti darbą, skatinantį jo socialinę raidą.

Nuo XX amžiaus pabaigos ekonominės raidos tikslai vis sunkiau suderinami su žmogaus socialinės raidos reikmėmis. Daugelyje šalių teigiami ekonominiai pokyčiai ( užimtumo padidėjimas, finansų rinkos stabilumas, daug pelningai dirbančių įmonių) egzistuoja greta vis blogėjančiu žmogaus socialinės raidos rodiklių: daug skurstančių žmonių, didėjanti pajamų nelygybė, nemažėjantis nedarbas ir įįsigalinti socialinė atskirtis. Konkurencijos sukeltas darbo santykių liberalizavimas atsisakant nedarbo draudimo, kitų alternatyvių pajamų ir lanksčių užimtumo formų plėtra daugelyje šalių padidino socialinę nelygybę ir nesugebėjo išlaikyti “ gerų” darbo vietų – stabilaus, pelningo ir visos darbo dienos užimtumo.

Europos Sąjungos šalyse labiau siekta išsaugoti darbuotojų socialines garantijas, todėl per pastaruosius dvidešimt metų “ dirbančių skurdžių” ženkliai nepasikeitė, tačiau labai padidėjo nedarbas.

Nedarbo didėjimą Europoje labai paskatino politiniai ir ekonminiai Rytų ir Vidurio Europos šalių pokyčiai. 1992-2000 metais nedarbas Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, SSlovakijoje, Slovėnijoje padidėjo 300-900 proc., kartu atsirado daug kitų destruktyvių socialinių reiškinių.

Tačiau XX amžiaus pabaiga taip pat pasižymi dideliais ekonominiais ir socialiniais laimėjimais. Daugelyje pasaulio šalių padidėjo gamybos pajėgumai ir pakilo gyvenimo lygis, pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė, įvairesnė ir prieinamesnė ttapo socialinė parama, tobulėjo darbo jėgos kvalifikacija ir pagerėjo darbų sauga.

Nepaisant nedidelio pagerėjimo 1999-2000 metais, Vokietijoje buvo toks nedarbo lygis, kokio nebuvo nuo karo pabaigos ir 1930 metų, kai šalis išgyveno pasaulinę ekonominę krizę.

Panašių darbo srities problemų turi ir kitos daugiau ar mažiau ekonomiškai pažangios šalys.

Tik nuo konkrečių politinių sprendimų ir ekonominės elgsenos priklausys tolesnė pasaulio ūkio ir visuomenės raida. Užimtumo neskatinanti gamybos (ūkio) plėtra riboja visuomenės socialinę plėtrą ir sukelia ekonominės ir socialinės raidos tikslų prieštaravimą.Tad būtina užtikrinti darbo ir kapitalo interesų suderinamumą, kad nebūtų ribojama verslo plėtra ir būtų užtikrintas socialinis stabilumas.

Užimtumas lemia žmogaus socialinę raidą ir užtikrina darnią visuomenės plėtrą.

Užimtumas

Šiuolaikinėje visuomenėje labai padidėjo užimtumo vaidmuo. Kylant valstybės gerovei, kartu su ekonomine stiprėja ir socialinė darbo funkcija( saviraiškos ssąlyga, socialinio aktyvumo pagrindas ir pan.). Kita vertus, konkretaus asmens gerovė pirmiausiai sukuriama darbu.

Bet kuriame visuomenės gyvenimo lygmenyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Nesant šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos.

Žmogaus socialinės raidos teorija teigia, kad sveika ir kvalifikuota darbo jėga yra geriausias plėtros pagrindas, o žmonėms turi būti suteikta daugiau galimybių dalyvauti rinkos ekonomikoje ir konkuruoti jos sąlygomis bei turėti iiš to naudos.

Daugeliui įvairių šalių gyventojų (daugiau nei 90 proc.) pagrindinė dalyvavimo rinkos ekonomikoje forma yra darbas, kitaip tariant, jų užimtumas. Taigi “didesnes galimybes dalyvauti rinkos ekonomikoje ir konkuruoti jos sąlygomis” reikia suprasti kaip būtinybę suteikti žmonėms daugiau užimtumo galimybių ir gerinti jų galimybes konkuruoti darbo rinkoje.

Taigi galima teigti, kad užimtumas yra lyg tiltas, jungiantis ekonomikos augimą ir žmogaus raidą.

Užimtumas tampa svarbiausia ekonomine galimybe, teikiančia žmonėms pajamų, leidžiančių įsigyti prekių ir paslaugų, būtinų jiems normaliai gyventi.Šiuo atveju prie užimtumo priskiriamas ne tik pajamas garantuojantis samdomas darbas, bet ir visi gyvenimo būdai, susiję su ekonomine veikla. Daug žmonių ekonomiškai silpnose šalyse dirba savo fermose arba yra sau dirbantys, dažnai neoficialiai, asmenys. Darbas gali neduoti ir jokios materialiosios naudos. Žmonės gali užsiimti neatlyginama namų ūkio ar bendruomenine veikla teikdami visuomenei reikalingas paslaugas – augindami vaikus ar slaugydami ligonius arba pagyvenusius žmones, dalyvaudami savanorių organizacijose arba religinėse grupėse.

Žmonės vertina darbą dėl daugelio priežasčių, ne tik dėl uždarbio. Darbas leidžia jiems būti naudingiems visuomenei, tobulinti kvalifikaciją, pritaikyti savo kūrybines galias. Jis suteikia visuomenės pripažinimą, kuris skatina orumą ir savigarbą, teikia galimybių bendradarbiauti, veikti vienas kitą. Tinkamai pasirinktas užimtumas atveria daug galimybių – padedama žmonėms ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, daugelyje ppasaulio šalių nuo moters užimtumo statuso priklauso jos vaidmuo priimant sprendimus šeimoje ir bendruomenėje.

Daugiau galimybių pažeidžiamoms gyventojų grupėms

Kai kurios gyventojų grupės patiria rasinę, etninę, su lytimi, amžiumi ir fizinėmis savybėmis susijusią diskriminaciją. Antai 52 proc. Indijos gyventojų yra raštingi, tačiau kai kuriuose bendruomenėse, kurias galima laikyti kastomis arba gentimis, raštingieji sudaro tik 30 procentų.

Nelygios moterų galimybės būdingos visame pasaulyje –1995 metų pranešime apie žmogaus socialinę raidą pasaulio šalyse daroma išvada, kad “jokioje visuomenėje moterys neturi tokių pačių galimybių kaip vyrai”. Išsilavinimo ir sveikatos apsaugos požiūriu lyčių skirtumai yra mažiausiai aktualūs, tačiau moterų galimybės dalyvauti ekonominiame ir politiniame gyvenime yra kur kas mažesnės. Moterys užima tik 12 proc.visų vietų parlamente ir tik 14 proc. administracinių ir valdymo postų.

Darbo vietose moterys patiria tokių galimybių ribojimų, kurie vyrams netaikomi. Moterims tenka didžiausia atsakomybė už šeimą ir bendruomenę ir tris ketvirtadalius jų laiko trunkantį neatlyginamą darbą. Tokia atsakomybė nesiderina su pajamų teikiančiu darbu. Nieko stebėtino, kad 70 proc.(1,3mlr.) pasaulio vargšų sudaro moterys, o vidutinis moterų uždarbis pasauliniu mastu sudaro 75 proc. vidutinio vyrų uždarbio. Ekonomiškai stipriose šalyse moterų nedarbo vidurkis 1993 metais buvo 8,1 proc., vyrų – 7 procentai. Didžiausias skirtumas yra Ispanijoje, kur moterų nedarbas sudaro 24 proc., vyrų – 10 procentų. Europoje ttarp ne savo noru užimtųjų ne visą darbo laiką daugiau moterų negu vyrų.

Plėsti moterų galimybes gauti darbą ir naudotis turtu yra svarbiausias žmogaus socialinės raidos tikslas pasaulyje. Daugiau užimtumo galimybių turėtų turėti kitų trijų grupių asmenys: pagyvenę, jauni ir neįgalūs asmenys.

Ekonomiškai stiprių šalių jaunimo nedarbo lygis daugiau negu dvigubai viršija nacionalinį vidurkį.

Perspektyvos

Užimtumo galimybių plėtimas atsižvelgiant į naujus žmonių poreikius ir troškimus yra vienas svarbiausių žmogaus raidos veiksnių ateityje.

Visose šalyse stengiamasi susieti ekonomikos augimą su užimtumu taikant jo didinimo schemas ir užtikrinant greitą žmonių kvalifikacijos tobulėjimą.

Ekonomiškai stiprioms šalims greitai progresuojanti technologinė revoliucija žada didesnį našumą ir išsilaisvinimą nuo sunkaus, nuobodaus darbo. Tačiau technologijos naujovės padės nedaugeliui, o nuskurdins daugelį žmonių, jeigu nebus įgyvendinamos specialios užimtumo apsaugos programos.

Pastarųjų metų daugelio šalių duomenys rodo užimtumo didėjimo lėtėjimą, palyginti su ekonomikos augimu.

Kad ir kokios būtų priežastys, problemos sprendimas nereiškia daugiau darbo vietų ir pajamų stiprėjant ekonomikai. Ekonomikos augimą veiksmingiau būtų galima paversti patenkinamomis darbo vietomis – ne tik mažinant nedarbą, bet ir gerinant darbo sąlygas.

Siekiant žmogaus socialinei raidai svarbių tikslų, reikia naujų užimtumą reguliuojančių priemonių reformų. Būtinos didesnės užimtumo garantijos ir didesnė lygybė – ypač lyčių, taip pat darbo ir atlyginimo požiūriu. Tai reikštų daugiau laisvo laiko asmeniniam tobulėjimui, daugiau laiko šeimai ir darbui

bendruomenėje ir daugiau garantijų gauti paramą. Ieškant naujų gyvenimo galimybių užimtumą reguliuojančių mechanizmų pertvarka turėtų būti viešo svarstymo objektas ir valstybės politikos tikslas.

Nedarbo poveikis žmogaus socialinei raidai

Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daueliui gyventojų labai apsunkina kasdienį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Tad galime teigti, kad nedarbas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, ribojančių žmogaus pasirinkimo galimybes, ddarančią įtaką materialiajai bedarbio ir jo šeimos padėčiai. Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunų bedarbių tyrimo duomenimis, beveik kas antras respondentas pažymėjo neigiamą nedarbo įtaką gyvenimo lygiui, tolesniam mokymuisi, apsisprendimui kurti šeimą ar turėti vaikų ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesnė minėto tyrimo rezultatų analizė parodė, kad šalia materialiųjų padarinių išsiskiria dvi pagrindinės socialinių psichologinių padarinių grupės: pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonėmis( šeima, tėvais, draugais), antroji – tai visų visuomeninio gyvenimo sričių( mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo dėl šeimos kūrimo iir pan.) pokyčiai. Visa tai tiesiogiai veikia socialinės atskirties atsiradimą, t.y. riboja žmogaus socialinę raidą.

Nedarbo poveikis šeimai

Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, tačiau neturi darbo, bet ir jų šeimas.

Lenkijoje atlikti tyrimai parodė, kad nedarbas daro įtaką iir santykiams šeimos viduje. Tyrimų duomenimis, moterys ramiau išgyvena darbo praradimą, nes dažniausiai gali jį kompensuoti užimtumu namų ūkyje. Vyrams paprastai tai yra didesnis išgyvenimas( neatsižvelgiant į amžių, šeimos materialiąją padėtį ir profesiją). Jeigu vyras ilgiau negali rasti darbo, o žmona dirba, nepaisant materialiosios naudos, daugelis vyrų skausmingai išgyvena pozicijų pasikeitimą šeimoje.

Lenkų sociologas F. Znamieckis teigia, kad, darydamas įtaką šeimai, nedarbas destruktyviai veikia santykius:

1. Sutuoktinių;

2. Tėvų ir vaikų;

3. Pačių vaikų šeimoje.

Nedarbo poveikis pirmo tipo – sutuoktinių- santykiams labai priklauso nuo atmosferos šeimoje, kol vienas iš sutuoktinių prarado darbą. Tyrimai parodė, kad jeigu santykiai buvo tikrai draugiški, nuoširdūs, nedarbas, kaip ir bet kuri kita problema, dar labiau suartina žmones, sustiprina jų tarpusavio ryšius. Vieno iš šeimos narių nedarbas – tai tam tikra šeimos funkcionavimo kkrizė. Bet krizės nebūtinai turi reikšti nelaimę ar praradimą. Darnios šeimos nariams krizė leidžia naujai pažvelgti į gyvenimą ir tarpusavio santykius ir paieškoti naujų perspektyvų. Jeigu šeimoje vyrauja šalti, nenuoširdūs santykiai, sutuoktiniai vengia atvirų pokalbių ir nemoka vienas kito užjausti ir palaikyti, vienam iš sutuoktinių praradus darbą, didės konfliktiškumas, dar labiau gali sumažėti bendravimas ir panašiai.

Nedarbas skatina šeimos uždarumą, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto ar namo problemas, todėl didėja visuomeninė šeimos izoliacija. Šeimos gyvenimas tampa monotoniškesnis iir orientuotas į būtiniausių materialių problemų sprendimą.

Toks šeimos klimatas neigiamai veikia pačių vaikų tarpusavio santykius šeimoje ir jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jis neskatina visokeriopos vaikų raidos, neplėtoja jo aktyvios socialinės pozicijos ir tobulėjimo poreikių. Tokiomis aplinkybėmis, esant didesniam nedarbui ir ilgėjant jo trukmei, yra pavojus, kad vaikai paveldės šeimos statusą ir tėvų nedarbas lems visą jų gyvenimo ateitį.

Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos.

Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias.

Priežastys

Subjektyvios

• Menki išsimokslinimas ir kvalifikacija

• Nepakankama darbo patirtis

• Kalbų nemokėjimas

• Neigiamas darbdavių požiūris

į ilgalaikius bedarbius.

• Pasyvus gyvenimo būdas

ir žalingi įpročiai.

• Butinybė padėti kitiems

šeimos nariams.

• Mažas mobilumas

• Sveikatos būklė

• Nepakankamas informuotu-

mas apie padėtį darbo rinkoje

Objektyvios

• Užimtumo sumažėjimas

• Struktūriniai darbo rinkos neatitikimai

• Maži atlyginimai

• Didelės bedarbių socialinės garantijos

• Didelės persikėlimo išlaidos

• Intensyvi naujų technologijų plėtra

• Nepakankamai veiksmingos darbo rinkos politikos priemonės

Kartu reikia pažymėti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas.

Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios specialybės. Tinkamo profesinio pasirengimo trūkumas riboja įsidarbinimo galimybes ( ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose).

Lietuvoje ir užsienio šalyse atlikti tyrimai parodė, kad ilgalaikis nedarbas yra daugialypė, ilgalaikė programa, kuri prasideda bendrojo lavinimo mokyklose ir gali kamuoti žmogų iki senatvės.

Nedarbas ir nusikalstamumas

Nedarbas yra vienas iiš pagrindinių veiksnių, darančių įtaką nusikalstamai veiklai. Net 52 proc. respondentų prieš patekdami į laisvės atėmimo įstaigą nedirbo, o iš tų, kurie dirbo samdomą darbą,-16 proc. dirbo laikinus ar sezoninius darbus.

Reikia atkreipti dėmesį, kad tuo metu nedarbo lygis šalyje, Lietuvos darbo biržos duomenimis, buvo 12,1 proc., tad įkalinimo įstaigose atliekančių bausmę asmenų nedarbas buvo daugiau nei 4 kartus didesnis nei šalies vidurkis.

Nedarbas veikia įvairius psichinės sveikatos aspektus: mažina savigarbą, aktyvina stresą, didina neviltį ir panašiai. Tad silpnėja nedirbančio asmens socialinio ir ekonominio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitęsia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas.

Užsienio literatūroje depresija, nemiga, irzlumas, susikaupimo problemos ir somatinės ligos minima kaip darbo netekimo padariniai. Šiuo požiūriu nedarbo kaina socialinė ir psichologinė. Nedarbas neigiamai veikia žmogaus socialinę gerovę ir gali sukelti tiek fizinę, tiek psichikos ligą.

Nedarbo poveikis fizinei būklei

Dažniausi bedarbių fiziniai simptomai yra apetito netekimas ir miego sutrikimai. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad 30 proc. apklaustųjų kentėjo nuo nemigos, o 29 proc. – nuo susikaupimo susilpnėjimo, taip pat buvo minimi virškinimo organų, nervų sistemos bei širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai.

Psichologinis ir psichopatologinis nedarbo poveikis

Vienas iš svarbiausių padarinių žmogui yra nuolatinis psichologinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas atsiranda daugeliui žmonių, nesvarbu, kokia jų lytis, amžius, kultūrinė ir šeimos aplinka. Bendrasis nereikalingumo pojūtis ddaugeliui sukelia jausmą, kad jie nebesugeba deramai veikti.

Nedarbo trukmė taip pat neigiamai veikia nepasitikėjimą savimi, t.y. kuo ilgesnis nedarbas, tuo mažesnis pasitikėjimas savo jėgomis.

Pagrindinis praradusio darbą asmens stresinis veiksnys yra netikrumas dėl savo profesinės ateities ir socialinių ryšių sumažėjimas. Nedarbas taip pat sukelia daugeliui žmonių egzistencijos krizę ir asmenybės vertinimo pokyčius. Tai ypač aktualu gyventojų grupėms, kurių sunkesnė socialinė integracija( neįgaliesiems, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, tėvams, vieniems auginantiems vaikus, ir pan.).

Svarbu pažymėti, kad šių problemų negali kompensuoti laisvo laiko padaugėjimas. Faktiškai nedarbo laikas suvokiamas ne kaip laisvalaikis, o kaip laukimo ir netikrumo laikotarpis.

Bedarbiai dažniausiai mini tokias problemas: finansines 79 proc., sveikatos 60 proc., blogų gyvenimo sąlygų 41 proc., alkoholio vartojimą 35 proc. ir nusikalstamos veiklos 25 proc. Net 15 proc. apklaustųjų teigė, kad jie galvojo apie savižudybę.

Tačiau tyrimai parodė, kad kai kurie gali geriau susidoroti su neigiama nedarbo įtaka psichinei sveikatai. Pasitikinčius savimi, lanksčius ir atsparius žmones nedarbas veikia mažiau nei ne tokius ekstravertus ir didesnę vidinę įtampą patiriančius žmones. Labiau išsilavinę žmonės taip pat atkakliau priešinasi pasitikėjimo savimi praradimui.

Dažnesnis psichologinis poveikis yra: gėdos jausmas, priekaištai sau, abejojimas savimi ir nereikalingumo bei gyvenimo beprasmiškumo jausmas.

Ypatingas, dramatiškas tiek žmogui, tiek visuomenei nedarbo padarinys – savižudybė.

Nedarbo mažinimo priemonės

Panaikinti nedarbą ir pasiekti

visišką užimtumą yra vienas pagrindinių makroekonomikos tikslų. Ir tai yra bet kurios civilizuotos šalies ekonominės politikos tikslas. Kiekvienos šalies vyriausybės susiduria su nedarbo mažinimo problemomis.

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta:

1. Toblinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiai yra dėl to, kad negauna reikiamos informacijos apie darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį iir struktūrinį darbą.

2. Deficitinių specialybių profesionalaus paruošimo tobulinimas. Naujos arba laisvos vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti nedaugelis. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti ir palengvintų vyriausybės išmokėjimų bedarbiams naštą.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja prarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmogų nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą bei pailgina darbo vietos ieškojimo ttrukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti maženes pašalpas bedarbiams.

4. Pajamų mokesčio mažinimas. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o didesnis darbo užmokesti, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žžmonių skaičių.

Taigi išvardintos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti darbo jėgos paklausą?

1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomąjį darbuotojų samdymą, nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas ar regionus.

2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą, supirkdama prekes ir paslaugas iš privačių įmonių.Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą, t.y. infliaciją.

3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien pajamomis, gaunamomis darbo užmokesčio forma, ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą.Tokių verslinikų pastaraisiais mmetais sparčiau didėja negu samdomųjų darbuotojų, tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.

4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie būtų ir toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiesiems.

Aptarus pagrindines priemones, galinčias mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą, reikėtų priminti, kad dabar nepaliaujamą užmtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas” nuo pramonės eekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarajai ypač tinka mažos ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams, darbo vietų skaičius paslaugų sferoje didėja maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį darbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, tai esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimų kėlimo, ir dėl to galima kontroliuoti infliaciją.

Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo.

Nedarbas atsirado dėl gamybos sumažėjimo, atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybos sferose, rinkos konjuktūros, privatizavimo ir įmonių restrūktizavimo ir kt.

Respublikos gyventojų užimtumo įstatymas suteikia socialines garantijas nedirbantiems. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža.

Moters dalyvavimas darbo rinkoje

Šiuo metu yra padidėjęs moters dalyvavimas darbo rinkoje. Faktas, kad vis daugiau moterų ieško darbo, galėtų būti viena iš nedarbo didėjimo priežasčių. Vakarų Europoje, JAV ir kitose industrinėse šalyse 1970 – 1990 metais moters dalyvavimas darbo rinkoje padidėjo iki 42 proc., Šiaurės Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Karibuose ir Pietryčių Azijoje – daugiau nei 10 procentų. Tačiau šio reiškinio vaidmuo kalbant apie didėjančią darbo pasiūlą neturėtų būti sureikšminamas. Neįrodyta, kad yra tiesioginis šio reiškinio ir visuotinio nedarbo ddidėjimo ryšys. Moters dalyvavimas darbo rinkoje daugiausiai padidėjo 1980 – 1990 metais, tuo tarpu didžiausias nedarbo lygio kilimas užfiksuotas po 1970-ųjų naftos krizės ir 1995-1997 metais. Todėl tik iš dalies galima teigti, kad socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, kurie daugumoje šalių paskatino moteris ieškoti darbo, yra visuotinio nedarbo priežastys.

Sumažėjusi darbuotojų paklausa. Tarptautinė prekyba ir technologijos dažnai nurodomos kaip priežastys, dėl kurių sumažėjo darbo vietų ir padidėjo nelygybė. Tačiau, anot kai kurių ekonomistų profesionalų, nei tarptautinė prekyba, nei technologijos nemažina užimtumo, bet viską lemia politinė ir makroekonominė aplinka, kurioje ir atsiranda šie veiksniai.

Technologijos. Požiūris, kad technologijų tobulinimas gali didinti nedarbą, pastaruoju metu vis dažniau prisimenamas, nes ši problema darosi vis aktualesnė. Aktualiausia ji yra nekvalifikuotiems darbininkams, nes juos bet kada gali pakeisti mašinomis. Ieškančių darbo nekvalifikuotų darbininkų yra daug daugiau nei ieškančių darbo specialistų. Nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius JAV sukėlė atlyginimo mažėjimą, o Europos rinkose – nedarbo didėjimą. Dauguma ekonmistų tiki, kad ilgainiui nekvalifikuoti darbininkai mokymąsi ims laikyti pelninga investicija ir patobulins savo kvalifikaciją. Netekę darbo žmonės susiras kitų vietų dinamiškesniuose ekonomikos sektoriuose, kur dėl tokios pigios darbo jėgos padėtis pagerės. Dėl technologinės pažangos padidėjęs našumas pagausins pajamų, nes bus pigiau gaminamos prekės ir kuriamos paslaugos vartotojams ir kartu padidės prekių paklausa.

Tačiau nnėra jokių patvirtinimų, kad tokia optimistinė padėtis bus pasiekta. Tiek nedarbo didėjimas Europoje, tiek mažai atlyginamų ir nekokybiškų darbų paplitimas JAV prasidėjo po 1980 – ųjų, kai daugelyje šalių buvo pradėtos laisvosios rinkos reformos.

Išvados

Gyventojų išsilavinimo lygis, nedarbas, skurdas ir socialinė atskirtis glaudžiai tarpusavyje susiję ir dažnai vienas kitą lemiantys veiksniai, darantys įtaką žmogaus socialinei raidai. Menkas išsilavinimas lemia prastą profesinį pasirengimą ir nepakankamą kvalifikaciją, reikalingą norint dirbti gerai atlyginamą darbą ir užsitikrinti pakankamą gyventi pajamų šaltinį bei prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekonominių ir darbo rinkos sąlygų. Todėl tik kompleksinė priemonių sistema ( nuo bendrojo lavinimo mokyklos iki mokesčių sistemos ) gali veiksmingai sumažinti neigiamą nedarbo poveikį žmogaus socialinei raidai ir užtikrinti darnią žmogaus ir visos visuomenės plėtrą. Tokios sistemos pagrindą sudaro švietimas ir atitinkamas gyventojų ugdymas.

Nepakanka kurti laisvas darbo vietas. Tikslas turėtų būti siekti padidinti visų darbuotojų atlyginimą ir našumą, pamažu įdiegiant aukštesnes technologijas ir pereinant prie sektorių, reikalingų aukštesnės kvalifikacijos.

Kopti sunku. Aukštai kvalifikuoto darbo pasiūlos didėjimas reikalauja brangiai kainuojančio tretinio t.y. universitetinio ar neuneversitetinio išsilavinimo.

Šalys, kurioms būdingas didelis užimtumas, daug investavo į žmogaus galimybių plėtrą – pradedant baziniu išsilavinimu ir sveikata, baigiant techniniu išsilavinimu, tyrinėjimais ir tęstiniu mokymu.

Klausimai:

1. Dėl kokių priežasčių žmogus vertina darbą?

2. Ar yra diskriminacija tarp vyrų ir

moterų darbo atžvilgiu?

3. Kokios užimtumo perspektyvos?

4. Koks nedarbo poveikis žmogaus socialinei raidai?

5. Koks nedarbo poveikis šeimai?

6. Kokios priežastys lemia ilgalaikio nedarbo didėjimą?

7. Ar nedarbas siejasi su nusikalstumumu? Kaip?

8. Koks nedarbo poveikis žmogaus fizinei būklei?

9. Kaip nedarbas veikia žmogų psichologiškai?

10. Kaip sumažinti nedarbą?

11. Kaip padidinti darbo pasiūlą?

12. Kaip padidinti darbo jėgos paklausą?

13. Kodėl atsirado nedarbas?

14. Ar šiuo metu yra padidėjęs moters dalyvavimas darbo rinkoje?

15. Ar gali technologijų tobulinimas turėti reikšmės darbininkams? Kodėl?

Naudota literatūra:

1. Gruževskis Boguslavas. Žmogaus socialinė raida. Užimtumas. – Vilnius, 2002.

2. Martinkus Bronius, Žilinskas Vytautas. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas, 2001.