Mikroekonomikos špera

1. EKONOMIKA

1. EKONOMIKOS SAVOKA. Ekonomika – tai mokslas padedantis iš visų ribotų

išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausia. Ekonomikos teorija

: mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika nagrineja pagrindinių

ekonomiką sudarančių elementų individualiujų vartotojų, įmonių išteklių

savininkų, ekonomikos šakų. Makroekonomika tiria bendrą eonomikos veikimą

naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis

produktas, infliacijos tempas, nedarbo lygis, valstybes biudžieto

deficitas.

2. EKONOMIKOS SAVOKOS. Ekonominė gerybė- realios tikrovės objektas,

tenkinantis žmonių poreikius. Gerybes gali buti laisvosios. Poreikiai –

tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės

vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Poreikiai : materialiniai,

dvasiniai, socialiniai, gamybiniai, negamybiniai,. Įštekliai – visa tai,

kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Ištekliai: ekonominiai,

riboti, gamybos veiksniai (žeme,darbas,kapitalas). 4 gamybos veiksnių

grupes: 1 darbas – bet kokia fizinė ar protinė žmonių veikla, sukurianti

visuomenei naudingą gėrybę; 2 žemė – naturalus gamybos veiksnys, kuris

yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas; 3

kapitalas : realusis ir finansinis kap; realusis kapitalas – tai

įrenginiai, pastatai, gamyklos ir kitos aukščiau pagamintos prekės,

naudojamos kitų prekių gamyboje; finansinis kapitalas – tai fondai

realiojo kapitalo įsigijimui: a) piniginis; b) nominalusis; žmogiškasis

kapitalas – tai mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios,

bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklų produktyvumą. 4 verslumas –

naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų kapitalo įdejimo sferų

naudojamasis, sferų tereotipų ir ribų įveikimas.

3. ŪKINĖ VEIKLA. Ūk veik išskiriami 4 jos tipai: 1.gamyba; 2.paskirstymas;

3.mainai; 4.vartojimas. Materialinė gamyba – tai technologinis procesas,

kuriuo metu gaunamos ekonominės gerybes t. y. prekės ir paslaugos. Yra 3

ekonomines šakos: 1.pirminės šakos; 2.antrinės šakos; 3.tretinės šakos.

Paskirstymas – tai , kai pajamos, gautos realizavus rinkoje produktą,

paskirstomą visiems gamyboje dalyvavusiems veiksniams. Mainai – kai

kiekvienas darbuotojas dalį savo pagamintų produktų iškeičia į kitus jam

reikalingusdaiktus,naudodamas pinigus. Vartojimas – pasiektas gamybos

tikslas, jis yra gamibinis ir asmeninis. Bendrasis įm pelnas (BPL) – tai

skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų (BK), susidarančių

gaminant ir parduodant produkciją. BPL=BPJ-BK BPJ – bendros pajamos.

Vidutinis pelnas (VPL) –– tai bendrojo pelno dalis, atitenkanti pagamintos

produkcijos vnt-ui. Normalus pelnas – minimalus pelnas, kuris būtinas

kapitalui tam tikroje veiklos srityje sukaupti ir išlaikyti. Ekonominis

pelnas – tai bendrojo pelno dalis , kuria jis viršija normalujį pelną.

4. PAGRINDINĖ EKONOMIKOS PROBLEMA. Pasirinkimo problema: KĄ gaminti? KAIP

gaminti? KAM paskirstyti produktus? Alternatyvieji kaštai – išteklių

naudojimo alternatyva, kuriuo atsisakome gamindami tam tikrą produktą.

5. EKONOMIKOS SISTEMOS. – tai būdas tirti trukumo ir pasirinkimo klausimus.

Ekon. sistemų tipai: 1. papročių ekonomika – joje problemos ssprendžiamos

remiantis religiniais ar socialiniais papročiais ir tradicijomis. 2.

rinkos arba laisvosios verslinynkystės ek. – remiasi privačia nuosavybe,

individu laisve. Valstybės organai ar kitos grupes nesikiša į ekonomiką.

3. komandinė ek. – jos salygomis visus sprendimus apie tai, ka, kaip ir

kam gaminti lemia vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine

nuosavybe. 4. mišrioji ek. – tai dviejų ekonominių sistemų rinkos ir

komandines ek derinys. Joje viešpatauja ekonomine laisve.

2. RINKA .

1. RINKOS SISTEMA IR VYRIAUSYBES VAIDMUO. Rinka – tai visuma mainų

santykių, pasireiškinčių pirkimo-pardavimo aktais tarp pardavejų ir

pirkejų, kurių sprendimai ir perkamoji galia formuoja paklausą ir pasiūlą

bei jų tarpusavio ryšį. Rinkos ekonominiai subjektai: 1.namų ūkis – tai

ekonominis vnt-as, kuris sudaro vienas ar keli asmenis ir kuris laisvai

priima sprendimus, yra kokio nors gamybos veiksnio savininkas. 2. įmonė –

tai ekonominis vnt-as kuris: a) laisvai priima sprendimus; b) stengiasi

maksimizuoti pelną c) naudoja gamybos veiksnius produkcijos gamybai ir

pardavimui. 3. valstybė – tai valstybinės įstaigtos turinčios juridinę ir

politinę valdžią , kad galėtų vykdyti ūkinių subjektų rinkos kontrole,

siekiant bendrų, visuomeninių tikslų. Rinkos f-jos: 1. užtikrina

racionalų gamybos veiksnių paskirstymą ekonomikoje; 2. rinka kaip

tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į

vientisą reprodokcijos procesą; 3.suderina gamintojo ir vartotjo

interesus; 4. rinkoje išriškėja prekių ir paslaugų visuomenės naudingumas

irjų gamybos sanaudų visuomeninis pripažinimas; 5. rinka gerina ek-kos

būklę, nes pašalina nuostuolingas nekonkureciškas įmonės; 6.rinka per

kainų mechanizmą, kad gamintojų apimtis ir strūktura atitiktų vartotojų

paklausą; 7. rinka skatina techninępažangą, nes sukelia konkurenciją tarp

gamintojų.

2. KONKURENCIJA. RINKOS STRŪKTURA MODELIS. Konkurencija – tai rinkos

situacija,kai yra pakankamai pirkėjų ir pardavėjų. Pagrindinės kainų

funkcijos: 1. suteikti info ekonomikos subjektams; 2. suderinti ek-kos

subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą; 3. apriboti

vartojimą ir pranešti apie netobulą visuomenes išteklių naudojimą; 4.

skatinti parodyti kur gamintojas investuodamas pinigus gali gautididesnį

pelną, o vartotojas sutaupyti pinigų pradejęs nauduoti kitą prekę.

Rinkos struktūros modelių požymiai: 1.tobuloji konkurencija: a)didelis

dalyvių skaičius; b)produktas yra standartinis arba tapatus; c) išsami

info apie produktą ir kainas; d) yra laisvas patekimas į rinką; 2.

monopolinė konkurencija: a) daug pardavėjų, parduodančius vienodus

produktus, kurie skiriasi tik reklama, įpakavimu, formos ženklu,

papildomis paslaugomis. 3. oligopolija: a) keletas įm gamina panašius

produktus, lemia kainas ir kontrolioja patekimą į rinką; 4. monopolija:

a) vienintelis gamintojas nustato kainą produktui ir neleidžia patekti į

rinką konkurentams; 5. monopsonija: a) daug gamintojų parduoda prekę

vienam pirkėjui; 6. oligopsonija: a)keletas pirkėjų ir daug pardavėjų;

7.dvipusė monopolija: a) vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.

3. PAKLAUSA: DĖSNIS, KREIVĖ. PAKLAUSOS VEIKSNIAI. Paklausa – lentelė arba

grafikas, rodantis, kiek prekių ir paslaugų pirkėjai nori ir gali

nupirkti visomis galimomis kainomis per tam tikrą laikotarpį. Paklausos

dėsnių – vadinamos kainos ir perkamos prekės kiekio ryšys, kai pastarasis

kinta priešinga kainos keitimo linkmė. Paklausos f-ja: Q(D)=f(P,J,P(s)

,P(c),N,CT,.) Mažejant prekių kainai, paklausa didėja dėl 2

priežasčių: 1. esant ,ažesniai kainai, galima įsigyti daugiau tos prekės

vnt; 2. kainos mažėjimas pritraukia daugiau pirkėjų. Paklausa gali mažėti

arba didėti del šių priežasčių: 1. vartotojų pajamos ir jų paskirstymas;

2. substitutų kainos pokečiai; 3. kitų, komplementarių kainų pokyčiai; 4.

vartotojų skonis irpokyčiai madoje; 5. vartotojų optimizmas ir

pesimizmas. Paklausos kreivė rodo prekės paklausos kiekio ir kainos

tarpusavio oriklausomybę per tam tikrą laikotarpį.

4. PASIŪLA:DĖSNIS,KREIVĖ. PASIŪLOS VEIKSNIAI. Pasiūla – tai parduodamas

prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo kainos. Pasiūlos dėsnių

vadinamas ryšys tarp kainos ir parduodamas prekės kiekio, kaip pastarasis

kinta kainos kitimo linkme. Pasiūlos kiekis matuojamas siūlomų prekių

kiekių per laiko vienetą. Pasiūlos f-ja: Q(S)=f(P,P(r),T,N,.). Pasiūlos

kreivė rodo siūlomu pirkti prekės kiekio ir kainos tarpusavio

priklausomybe per tam tikrą laiką. Veiksniai lemiantis pasiūlos

pokeičius: 1. sąnaudos; 2.technologijos; 3.gamtinės,klimatinės sąlygos;

4. tarpusavyje susijusių prekių kainos; 5kiti būdai gauti pelną;

6.

ateities lūkeščiai.

5. RINKOS PUSIAUSVYRA. Pusiausvyros kaina – tai kaina, kuriai esant prekės

ar paslaugos paklausa lygi jos pasiūlai. Esant pusiausvyrai, pirkėjai

norintys įsigiti prekių rinkos kaina, lengvai įgyvendina savo

interesus,pardavėjai norintys parduoti šią kainą nesunkiai suranda šiai

prekiai pirkėjų.

6. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS. Elastingumas – paklausos ir pasiūlos

kiekio kitimo procentas,kainoms pakitus vienu procentu. Absoliutus

elastingumas – elastingumo tipas kai be galo mažas kainų pasikeitimas

sąlygoja didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą. /Ed/= iki

begalibes. Santykinis elastingumas – eelastingumo tipas, kai tam tikras

keinų kitimas lemia didesnį paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą.

/Ed/>1, /Es/>1 Vieneto elastingumas – elastingumo tipas, kai tam tikras

kainų kitimas, išreikštas procentais, sukelia tokį pat paklausos ir

pasiūlos kiekio pasikeitimą. /Ed/=1 Santykinis neelastingumas – elastin

tipas ,kai kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos ir pasiūlos

kiekio pasikeitimą. Absoliutus neelastingumas – elastin tipas, kai kainų

kitimas nepakeičia paklausos bei pasiūlos. /Ed/=0 Substitucija –

vartojimų prekių pakeičiamumas.

3. VARTOTOJO ELGSENA.

3.1. BENDRASIS IR RIBINIS NAUDINGUMAS. Vartotojo naudingumo teorijai

priklauso šios prielaidos: 1. vartotojas disponoja ribota pinigų suma ir

sieka gauti maksimalų pasitenkinimą, išleisdamas šiuos pinigus prekėms

bei paslaugoms pirkti; 2. jis gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms

išleisti pinigus; 3. visi kiti veiksniai yra nekintami. Naudingumas – tai

prekės aar paslaugos vartojimo teikiamos pasitenkinimas. 2 naudingumo

tipai: 1. bendrasis naudingumas (BN)- tai bendras suvartoto prekių ar

paslaugų kiekio teikiamas pasitenkinimas; 2. ribinis naudingumas (RN) –

tai bendrojo naudin pasikeitimas, sunaudojus kiekvieną papildomą prekės

ar paslaugos vienetą. Mažėjantis ribinis naudingumo dėsnis – tam tikru

periodu,esnat nekintačiam vartotojo skoniui,kiekvienas vartojamo produkto

vnt teikia mažėjantį ribinį naudingumą.

2. OPTIMALAUS PIRKIMO TAISYKLĖ. : labiausiai vertinamas išsirinkimas tos

prekės, kurios nauda didesnė už pinigų naudą, t.y. suteikia maksimalų

ribinį naudingumą didesnį už kainą.

3. SMITO VETRĖS PARADOKSAS. Vertė – tai prekės galia pasireiškianti ją

mainant į kitas prekės ir paslaugas. Smito vertės paradoksas – yra

nemažai produktų,kuriu ribinis naudingumas labai mažas arba lygus nuliui,

esant labai dideliam bendrajam naudingumui. Naudingumo teorijos 2 ydos:

1. produktų nedalamumas; 22.naudingumo matavimo problema.

4. VARTOTOJO ABĖJINGUMO KREIVĖS. Vartotojas – tai pagrindinis vartojimo

vnt, tai kiekvienas, kuris naudoja prekes ir paslaugas. Visuma – tai

nauda, kurią gauna vartotojai pirkdami prekes ir paslaugas. Vartotjų

prekių krepšelių vadinamas ivairių prekių rinkinys apimantis atitinkama

prekių kiekį derinį. Indiferentiškumo teorijai priklauso 2 prilaidos: 1.

vartotojas yra pasirengęs sumažinti vienos prekės vartojimą, kad

padidintų kitos prekės vartojimą; 2. alternatyvinių kaštų kitimas.

Iniferentiškumo kreivė – atitinka vartotojo norą pirkti tam tikrą vienos

ar kitos prekės kiekį. Ribinė pakeitimo norma (MRS) – kai rinkinys

sudarytas iš labai mažo vienos prekės kiekio ir labai didelio kitos

prekės kiekio, vartotojas pasirengęs atsisakyti didesnio skaičiaus antros

prekės,kad nors nežymiai padidintų pirmosios prekės vartojimą.

5. VARTOTOJO BIUDŽETAS. VARTOTOJO NAUDOS MAKSIMIZAVIMAS. Vartotojo

biudžetas – pinigines pajamos skirtos ir išleistos prekėms bei paslaugoms

pirkti. Vartotojo biudžieto f-ja – priklausomybė tarp vartotojų pajamų

dydžio bei prekių ir paslaugų kiekio ir kainų sandaugų sumos.

M=(QA*PA)+(QB*PB). Biudžeto tiesė – nusako vartotojo galimybę pirkti

prekę, esant pastovioms kainoms ir pajamoms. Vartotojo biudžieto sistema

– biudžietinės tiesės aprobotas plotas kordinačių sistemoje.

6. VARTOTOJO NAUDINGUMO MAXIMIZAVIMAS. Vartotojo naudingumo maximizavimo f-

ja – vartot elgsenos abėjingumo ir vartotojų f-jos priklausomybė

pasirenkant ir perkant prekių rinkinį labiausiai tenkinanti vartotojo

poreikį. Vartotojo pusiausvyros taškas – padėtis, kai sumažėjus prekės

kainai ir net išlikus tokiam pačiam naudingumo lygiui, pirkėjas mieliau

rinksis šią prekę, nei kita, kurios kaina nepakito.

4. GAMYBOS KAŠTAI.

4.1 EKONOMINIŲ KAŠTŲ SAMPRATA IR PELNAS.

1. ALTERNATYVIEJI KAŠTAI. Kaštai – tai panaudoti ištekliai tam tikram

tikslui. Gamybos kaštai – tai įmonės piniginės išlaidos būtinos visiems

gamybos veiksniams apmokėti už prekes pagaminimą arba paslaugų teikimą.

Ekspliciniai (buhalteriniai) kaštai – tai įm piniginės išlaidos darbo

užmokėsčiui, palūkanoms, mokesčiams sumokėti,žaliavoms,kurui,įrengimams

pirkti. Impliciniai (numatomieji) kaštai – tai nuosavų gamybos išteklių

naudojimo kaštai, kkurie skaičiuojami pajamomis, kurias galima būtų gauti

kitu geriausiu budu.

2. NORMALUS IR EKONOMINIS PELNAS. Normalujį pelną sudaro impliciniai kaštai

lygus mažiausioms pajamoms, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų

išteklių panaudojimą. Ekonominis (grynasis) pelnas – tai lėšos, kurios

lieka atskaičius iš bendrųjų pajamų visus kaštus,tai yra pelnas virš

normaliojo pelno.

1. TRUMPOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI. Trumpas gamybos laikotarpis – laiko

tarpas, per kurį neįmanoma pakeisti įm gamybinių pajėgumų t.y.

pagrindinio kapitalo. Trumpojo laikotarpio gamybos f-ja nusako ryšį tarp

gamybos rezultatų ir gamybos veiksmių. Q=f(K,L). Bendrasis produktas –

visas pagamintų per tam tikrą laikotarpį produktų kiekis. Vidutinis

produktas – bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kintamojo veiksnio

sąnaudų vienetų. Ribinis produktas – tai bendrojo produkto kitimo

laipsnis, pakitus kintamojo veiksnio vnt-ui.

1. KAŠTŲ PASKIRSTYMAS. Bendrieji pastovus kaštai (BPK)=((BFK) – tai

išlaidos,kurios nekinta keičiantis gaminamos produkcijos kiekiui.

Bendrieji kintami kaštai (BKK) – tai išlaidos, kurios kinta priklausomai

nuo gaminamos produkcijos kiekio,pvz žaliavos, darbininko darbo

užmokestis. BKK=BK-BPK Bendrieji kaštai (BK) – tai visos piniginės

išlaidos susijusios su produkcijos pagaminimu, arba tam tikrų paslaugų

realizavimu. BK=BPK-+BKK Vidutiniai bendrieji ka6ati (VBK) – tai

bendrųjų kaštų dalis tenkanti vienam produkcijos vnt. VBK=VPK+VKK

Ribiniai kaštai (RK) – tai bendrųjų kaštų padidėjimas gaminant papildomą

produkcijos vnt-ą. RK=BK-BK/Q-Q .

5. TOBULA KONKURENCIJA IR EKONOMINĖS EEFEKTYVUMAS. Pelnas yra skirtumas

tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų. Identiškos prekės – tobulos

konkurencijos rinkos ypatybė, kai rinkoje yra daug produktų, pagamintų

didelio skaičiaus gamintojų, tačiau visi produktai nesiskiria savo

kokybinėmis charakteristikomis ir tai vartotojas neteikia panašumo

atskiriems tos pačios rūšies produktams. Neribotas įšteklių mobilumas –

tobulos konkurencijos rinkos ypatybė, kai nėra įėjimo į bet kokios prekės

rinką barjerų. Įmonės pasivumas kainų atžvilgiu – tobulos konkurencijos

rinkos ypatybė, kai nė vienas iš pardavėjų negali paveikti laisvos rinkos

kainos. Išsami informacija – tobulos konkurencijos rinkos ypatybė, kai

visi pirkėjai ir pardavėjai turi info apie paklausos ir kaštų kreives,

žino kokiomis kainomis gai pirkti ir parduoti prekes. Atskirų įmonių

bendros pajamos – pajamos ,kurios lygios parduotų prekių skaičiaus ir jų

kainos sandaugai. Vidutinės pajamos – pajamos už vieno produkto vnt-ą.

Ribinės pajamos – bendrųjų pajamų pakitimas, pardavus papildomą prekės

vnt-ą. Trumpuoju laikotarpiu, esant ekonominiam pelnui, neoptimali

gamybos apimtis leidžia išsilaikyti įmonei. Technologinis ir dinaminis

efektyvumas – efektyvumas, kuris yra geriausias paskirstytų išteklių

panaudojimas produktų gamybai ir gali būti išreikštas minimaliomis

sąnaudomis produkcijos vnt-ui. Pareto efektyvumas – pasiekiamas, kai

susidaro tokia padėtis, jog nėra kitokio alternatyvaus išteklių

panaudojimo būdo, kuris pagerintų bent vieno visuomenės nario padėtį,

nepabloginus nė vieno kito.