REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ KLASIFIKACIJA

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ

KLASIFIKACIJA

Turinys

Įvadas 4

I. Regionų ekonomikos objektas 4

II. Regionų ekonomikos metodai 4

2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai 4

2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti 6

III. Regioninės ekonomikos uždaviniai 7

IV. Regionai ir jų klasifikacija 9

Išvada 18

Literatūra: 19

Įvadas

Regionas – valstybės teritorijos vientisa dalis, kurioje vykdoma

valstybės (nacionalinė) regioninė politika. Regionų ekonomika – tai

ekonomika, kurioje sprendžiamos optimalios gamybos vietos problemos bei

nustatoma kompleksinė regionų ūkinės veiklos kryptis, leidžianti nagrinėti

vietines problemas. Svarbus uždavinys yra regionų išskyrimas ir

identifikavimas, ekonominės erdvės klasifikavimas ir regionų bazės

parinkimas šalies mastu, nustatant patrauklumo zonas.

Svarbiausia regionų plėtros esmė (dalis) susijusi su gyvenimo kokybės

užtikrinimu. Regioninei politikai įgyvendinti reikalinga: nacionalinė

politika ir teisinė bazė; aiškus užduočių atskyrimas tarnacionalinės ir

regioninės valdžios institucijų. Galima teigti, kad kol nebus suteikta

regionams pakankamai savarankiškumo, pačio regiono plėtros galimybės yra

labai ribotos. Regioną efektyviai sustiprinti gali tik išsilaikanti

ekonomika.

Regionų ekonomikos objektas

Objektas (moksle) – reiškinys, verstas žmogaus praktinės ir pažintinės

veiklos dalyku.

Šiuolaikinės ekonomikos objektas yra šalies gamybos išdėstymas,

ekonominiai, socialiniai, demografiniai ekologiniai regiono ypatumai.

Šiuolaikinė regionų ekonomika tai analizė, prognozavimas, gamybinių jėgų

išdėstymo pagrindimas, įskaitant bendrą ekonominę socialinę plėtojimo

strategiją ir ekologinius reikalavimus, regionų ir šalies ekonomikos bei

tarpregioninių ekonominių ryšių tyrimas, taip pat teritorinis ūkio

organizavimas.

Regionų plėtra tturi būti vykdoma nuosekliai, planingai. Labai svarbu

suformuoti lanksčią regionų plėtros politiką, jautriai reguojančią į

ekonominius, socialinius ir politinius pokyčius. Vienas iš svarbiausių

regioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį,

naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti

išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominei

socialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai.

II. Regionų ekonomikos metodai

2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai

Metodas (moksle) – tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka

sąmojingai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti. Metodas – reiškinių

tyrimo būdas.

Mokslinėje literatūroje regiono investicinio klimato ir regiono

investicinio patrauklumo sąvokos dažnai vartojamos sinonimai. Tačiau

ekonomistai (Bendavid-Val A. 1991 m. , Folomjev A., Revazov V. 1999 m.)

siūlo šias savokas vertinti skirtingai. Regiono investicinio klimato

vertinimo metodai yra trys:

Pirmasis metodas – apibendrintasis. Jis remiasi bendrų rodiklių

įvertinimu: bendro vidaus produkto iir gamybos įmonių produkcijos apimčių

pokyčių; privatizavimo eigos; investicinės veiklos teisinio reglamentavimo;

įvairių investicinių rinkų, tarp jų fondų ir pinigų rinkų plėtojimo.

Antrasis metodas – išsamusis, paremtas detalia veiksnių analize. Šiuo

metodu vertinama:

• Ekonominio potencialo charakteristika (regiono apsirūpinimas

ištekliais, klimato sąlygoa, laisvų žemės plotų potencialas,

energetinių bei darbo išteklių lygis, mokslinio-techninio

potencialo bei infrastuktūros plėtros lygis);

• Bendrų veiklos sąlygų išvystymas (ekologinis saugumas, gamybos

ir statybos bazės plėtros lygis, nebaigtos statybos apimtys);

• Regiono rinkos plėtros lygis (rinkos infrastruktūros raidos

lygis, infliacija ir jos įtaka investicinei veiklai,

konkurencinės aplinkos plėtojimo lygis, vietinės rinkos apimtis,

tarptautinių bei tarpregioninių ryšių plėtra, eksporto

galimybės, užsienio kapitalo apimtys);

• Politiniai veiksniai (gyventojų pasitikėjimo regiono valdžia

lygis, regiono ir valstybės valdžios bandradarbiavimo lygis);

• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (gyvenimo lygis, darbo

užmokesčio dydis, gyvenimo sąlygos, sveikatos priežiūros lygis,

migracijos įtaka investiciniam procesui)

• Organizaciniai teisiniai veiksniai ( valdžio požiūris į užsienio

investuotojus, regiono valdžios institucijų laikymasis

įstatymų, įmonės įregistravimo sudėtingumas, prekių, kapitalo ir

darbo jėgos judėjimo sąlygos);

• Finansiniai veiksniai (regiono biudžeto struktūra, vienam

regiono gyventojui tenkančių nebiudžetinių fondų lėšų dydis,

valstybės ir regiono biudžetų parama investicijoms, kredito

užsienio valiuta sąlygos, bankų teikiamų paskolų palūkanos,

nuostolingai veikiančių įmonių dalis regione).

Regiono investicinio klimato vertinimo pagal antrąjį metodą galėtu

būti: regiono investiciniam klimatui darantys įtaką veiksniai ir jų

sąveika vertinama atsižvelgiant į statinius duomenis, sumažinama

subjektyvių vertinimų galimybė, diferencijuojamos regiono veiklos sritys,

suteikiama išsami informacija investuotojams. Taikant antrajį metodą būtina

laikytis tokių nuostatų:

• Suderinti regiono ir investitorių interesus;

• Įvertinti, numatyti ir efektyviai panaudoti regiono mokslinį –

technologinį ir inovacinį potencialą;

• Lyginant atskirų regionų investicinio klimato rodiklius,

stengtis eliminuoti sunkiai pamatuojamus veiksnius;

Trečiasis metodas – rizikos įvertinimas. Šiuo metodu atstovaujama

pirmiausia strateginio investuotojo interesams, galima įvertinti ne tik

regiono patrauklumą investicijoms, bet ir rizikos lygį. Analizuojant

regiono investicinę riziką, išskiriamos šios rizikos rūšys: politinė –

priklausanti nuo regiono valdžio pastovumo ir gyventojų politinių pažiūrų;

ekonominė – susijusi su ekonominių procesų dinamika regione; socialinė –

apibūdinama socialinės įtampos lygiu; kriminalinė – nusakoma nusikaltimų

skaičiumi beijų pobūdžiu; ekologinė – apibūdinama aplinkos užterštumo

lygiu; finansinė – įvertinanti regiono biudžeto padėtį ir regino įmonių

bendrusius veiklos rezultatus; teisinė – apibūdinama teisinių normų,

reguliuojančių ekonominius santykius.

Apibendrinant šiuos metodologinius aspektus galiam teigti, kad

investicinis klimatas – tai ypatinga institucinės ekonominės sistemos

dalis, sudaranti sąlygas efektyviai naudoti socialinį – ekonominį bei

mokslinį – technologinį potencialą regionui (valstybei) plėtoti per aktyvią

investicinę veiklą.

2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti

Regioninės politikos formavimo procese susiduriama su daugeliu

problemų. Nėra moksliškai pagrįstos regioninių plėtros programų rengimo

metodikos ir rekomendacijų programinei regiono vadybai įdiegti. Todėl

rengiamos regioninės ir kaimo plėtros programos pasižymi paviršutiniškumu,

joms trūksta gilaus regiono vidinių išteklių ir jų pasitelkimo regiono

plėtrai galimybių įvertinimo, išorinių plėtros veiksnių analizės,

ilgalaikių prognozių, visapusiško plėtros strateginių krypčių ir

instrumentarijaus pagrindimo ir suderinimo.

Silpna regionų vadybos vieta – regione pasiektų socialinių ir

ekonominių rezultatų kompleksinis vertinimas. Neturint vieningos vertinimo

metodikos, pagrįstos integruotais rodikliais, apskaičiuotais pagal tų pačių

informacijos šaltinių duomenis, rezultatų vertinimuose daug subjektyvumo.

Tokie rezultatai netinkami ar mažai tinkami tarpregioniniams palyginimams.

Kaip rodo regionų plėtros įvairių aspektų analizė, svarbiausia

problema, kad strateginiai regionų ypač jų ekonomikos ir vadybos,

sprendimai ppradėti priiminėti be gilesnio sisteminio teorinio pagrindimo,

nesukūrus šioje integruotoje srityje naujų mokslo žinių sistemos. Lietuva

jau turi skaudžią patirtį, kai be gilesnio mokslinio pagrindimo, o tik

vadovaujantis bendromis rinkos ekonomikos giliai neperprastomis sąvokomis

bei politiniais interesais, buvo vykdoma valstybinio turto privatizacija,

agrarinė reforma, kai kurios kitos šalies ekonomikos permainos. Padarytų

sunkiai ištaisomų klaidų negalima kartoti naujuose strateginiuose

sprendimuose, tame tarpe ir dėl regionų plėtros.

Kaimo vietovių būklė turi didelę įtaką regionų plėtrai, nes čia

istoriškai susiklostė didesnė ūkinė priklausomybė nuo agrarinio sektoriaus,

jo keliamų struktūrinių pertvarkymų ir problemų. Kaimo vietovėse mažesnis

gyventojų tankumas, nepalankus susisiekimas, žemesnis aprūpinimo

infrastruktūros elementais lygis.

Iš problemų susijusių su regionų plėtra ir jų kaimiškumo ir

agrariškumo požiūriu, galima išskirti svarbiausias:

1. Problemos, sąlygojančios žemesnio, struktūriškai nesubalansuoto

išteklių lygio;

2. Problemos, susijusios su nepalankiais demografiniais procesais;

3. Problemos, atsirandančios dėl nevienodų plėtros tempų.

Šių problemų identifikavimui ir sprendimo priemonių parinkimui tenka

analizuoti didelį skaičių rodiklių, turinčių daug variantinių reikšmių.

Minimalaus ir pakankamai reprezentatyvaus jų skaičiaus nustatymui naudojami

šiuolaikinės faktorinės analizės ir skaitmeninės taksonomijos metodai.

Šiuolaikinės faktorinės analizės metodai (ypač gerai tinka

svarbiausiųjų faktorių metodas) įvertina rodiklių tarpusavio ryšius ir tuo

pagrindu atrenka esminius rodiklius, tuo pačiu juos apjungdamas į

aukštesnio lygio apibendrinamuosius faktorius, kurie iš esmės atitinka

kriterijų apibūdinimą.

Skaitmeninės taksonomijos metodai leidžia išskirti vieningas tiriamų

objektų grupes pagal didelį skaičių požymių, todėl gali būti

labai

sėkmingai taikomas probleminių regionų identifikavimui.

III. Regioninės ekonomikos uždaviniai

Pagrindinis regioninės politikos uždavinys Lietuvoje yra išlyginti

atskirų regionų (apskričių) ekonominį lygį ir priartėti prie Europos

Sąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius. Šio

uždavinio sprendimas sudėtingas ir įvairiapusiškas, reikalaujantis didelių

finansinių išteklių ir verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros programų

ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.

Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti dvi regioninės politikos kryptis:

Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir pačios

Lietuvos regioninė politika. Suprantama šios abi kryptys tarpusavyje labai

susijusios. Jų formavimas ir realizavimas sudaro galimybes Lietuvai

dalyvauti Europos Sąjungos regioninės politikos paramos programose.

Siekiant gauti Europos Sąjungos paramą regioninės politikos įgyvendinimui,

reikalinga šalyje gerai funkcionuojanti ir ES nuostatus atitinkanti

valstybės regioninė politika. Todėl būtina:

• parengti ir įgyvendinti nacionalinės regioninės ekonominės ir

socialinės plėtros programą, atspindinčią regionų specializaciją pagal

ekonomines veiklas;

• tinkamai administruoti Europos Sąjungos struktūrinės paramos

programas.

Lietuvoje tik pastaraisiais metais atkreiptas dėmesys į ekonominės ir

socialinės raidos netolygumus atskiruose regionuose, didelius jų gyventojų

užimtumo, gyvenimo sąlygų, išsilavinimo lygio skirtumus. Ekonominė veikla

Lietuvoje daugiausiai sukoncentruota prie transporto magistralių,

didžiuosiuose miestuose ir keliuose mažesniuose pramonės centruose. Šiuose

regionuose plečiasi pramonės ir paslaugų sektoriai, didėja investicijos.

Tačiau kai kurie Lietuvos regionai, kurie anksčiau buvo išplėtoti ir

orientuoti į produkcijos gamybą Rytų rinkai, dabar susiduria su rimtomis

socialinėmis problemomis, susijusiomis su nedarbu. Išlyginti regioninių

skirtumų pati savaime rinka negali. Priešingai rinkos poveikyje šie

skirtumai turi tendenciją didėti. Todėl reikalingas tikslinis valstybės

poveikis formuojant ir realizuojant regioninę stuktūrinę politiką.

Vertinant Lietuvos regioninę politiką, galima pasakyti, kad ji

atitinka ES regioninės politikos nuostatas, bet ji yra dar tik pradinėje

stadijoje. Šiuo metu yra formuojama institucinė infrastruktūra ir teisiniai

ekonominiai regioninės politikos pagrindai: yra suformuota bazinė

institucinė struktūra ES investicinei paramai administruoti, formuoti bei

įgyvendinti Lietuvos regioninę politiką, yra įkurtos regioninės plėtros

agentūros, patvirtinti regioninės politikos metmenys, rengiamas Regioninės

politikos įstatymas ir su juo susiję teisės aktai. Lietuvos Respublikos

Seimas 2000 m. patvirtino Regioninės politikos įstatymą, o 2002 m. buvo

patvirtintas šio įstatymo pakeitimas. Šių dokumentų priėmimas sudaro

regioninės politikos institucinius pagrindus, tačiau būtina juos plėtoti,

suformuoti aiškią regioninės politikos koncepciją, numatyti regioninės

politikos metodus, rengti regionų plėtros programas, pritraukiant jų

vykdymui privataus kapitalo iinvesticijas, remiant verslo įmonių kūrimąsi

regionuose, sukurti ekonomiškai atsilikusių regionų paramos mechanizmą,

numatyti ir realizuoti finansines regioninės politikos priemones.

Pasak G.Mačio ir V.Stempkausko 2000 m. moksliniame žurnale „Ekonomika

ir vadyba – 2000: aktualijos ir perspektyvos“ išspausdinto straipsnio

„Regionų ekonominė plėtra: analizės metodika ir finansiniai šaltiniai„ –

regioninė politika turėtų būti suprantama kaip visuma priemonių, kuriomis

siekiama efektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau

juos panaudoti ekonominei – socialinei regionų plėtrai.

Teoriškai, visiškai nėra garantijos, jog netgi įgyvendinus tobulą

konkurenciją „laisvos rinkos“ modelis taip pat reikštų lygybę tiek tarp

individų, tiek tarp pačių regionų. Dar daugiau tokiame modelyje

neįvertinamas kompleksiškas realaus pasaulio vaizdas, tiek svarbių faktorių

regioniniai skirtumai, tiek rinkos deformacijos, paverčiančios rinką

neefektinga.

Praktiškame lygmenyje, laukiami rinkos rezultatai yra „ilgalaikiai“

reikalaujantys dešimčių ar netgi šimtmečių, o pats perėjimo procesas nėra

neskausmingas. Rinkos pokyčiai dažnai gali sukelti masinę migraciją ir

pareikalauti milžiniškų socialinių kaštų, kai atskiros bendruomenės ar

netgi kultūros sugriaunamos vardan mistinio ar abejotino „efektyvumo“.

Mistinio, nes pradinės tokio modelio sąlygos niekur, išskyrus patį modelį,

neegzistuoja. Abejotino, nes modelis nagrinėja tik materialius visuomenės

poreikius, o kiti ignoruojami. Taip socialiniai, kultūriniai, politiniai ir

psichologiniai kaštai dažnai aukojami dėl materialių pranašumų, kurie

dažnai taip ir nepasiekiami. Pagrindinė regionų plėtros strategija yra

įkurti institucijas, keisti fizinę infrastruktūrą ir įgyvendinti regionines

politikas, užtikrinančias ilgalaikę palaikomą plėtrą. Plėtra apima platesnę

viziją, nei paprastai padidintas vartojimas. Tai reiškia ne tik augantį

gyventojų skaičių, bet vis labiau patenkintus jų socialinius, politinius,

kultūrinius ir materialius siekius. Plėtra yra daugiau nei ekonominis

augimas ar tokio augimo strategija, nes visuomenės poreikiai apima daugiau

nei materialus komfortas ar ekonominių rodiklių augimas. Todėl priimant

sprendimus reikia propažinti ir įvertinti kompromisus tarp materialios

naudos siekimo bei kitų socialinių tikslų, kaip socialinė lygybė ar

kultūra, o pačios įgyvendinimo politikos pirmiausiai turi pripažinti

socialinių faktorių svarbą plėtros procesuose.

Atsižvelgiant į minėtus socialinius ir ekonominius faktorius,

regioninės politikos uždaviniai būtų:

1. Padidinti vietinį darbo našumą, efektyviau panaudojant vietinius

ekonominius išteklius. (Regionuose pastebimo ženklūs nedarbo

lygio skirtumai. Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus,

tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėtos

smulkaus verslo sektoriaus plėtros kaimiškose vietovėse);

2. Panaikinti socialinius – ekonominius regionų skirtumus (Lietuva

– nedidelė šalis, tačiau gamtos ir visuomenės teritoriniai

skirtumai joje pakankamai ryškūs. Jie pasireiškia dirvožemio,

reljefo, klimato, kraštovaizdžio skirtingumais, ekonominiais

pasiekimais, socialiniais – kultūriniais, demografiniais,

etniniais (net kalbos) skirtumais. Valstybės politika gali šiuos

skietingumus slopinti, skatinti ar rūšiuoti, palaikydama

pozityvų gamtinį bei kultūrinį savitumą ir lygindama socialinius

– ekonominius skirtumus.);

3. Pereiti prie programinio atskirų plėtros projektų finansavimo;

4. Užtikrinti visų regionų piliečių lygias galimybes į kokybiškesnį

ir geresnį gyvenimą bei pragyvenimo lygį;

5. Sukurti prielaidas tolesnei plėtriai.

Šių uždavinių sprendimas sudėtingas ir įvairiapusis, reikalaujantis

didelių finansinių išteklių bei verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros

programų ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.

IV. Regionai ir jų klasifikacija

Šiandien regionų problematikoje egzistuoja daug prieštaravimų. Jie ne

tik egzistuoja, bet dar ir didėja. Kurgi yra problema? Problema yra tame,

kad regionas yra tyrinėjamas įvairiais mokslais, kiekvienas iš kurių turi

savo požiūrį. Paskutiniu metu vis dažniau yra kalbama, kad yra patiriami

vis didesni nuostoliai mokslinių tyrimų praktikoje. Apie regioną mes turime

daugiau žinių visumoje, negu kad įsivaizduojam jį kaip visumą. Todėl nnorint

padidinti regiono kompleksinio tyrimo efektyvumą būtina turėti bendrą

supratimą apie tyrimo objektą. Svarbiausia dabar mokslui apibrėžti vieningą

„regiono“ sąvoką, nustatyti jo ribas.

Regiono samprata. Mokslinėje literatūroje ir praktikoje dažnai yra

naudojamos tokios sąvokos kaip: teritorija, regionas, teritorinė sistema,

regioninė ekonomika, rajonas ir kt., kurios dažnai naudojamos kaip

sinonimai.

Regionų integruotos plėtros rėmimo diferencijavimui sėkmingai gali

būti pritaikyti ir regionų tipizavimo rezultatai. Tipizavimo, t.y. regionų

suskirstymo į tipines grupes rezultatai leidžia geriau išryškinti

regioninius skirtumus, o tuo pačiu ir parinkti tinkamiausias rėmimo

priemones. Atlikti šalies kaimo regionų tipizavimo tyrimai leido nustatyti

atskirų rajonų gamtinių sąlygų, ekonominio lygio bei socialinius –

kultūrinius skirtumus ir pasiūlyti konkrečius rėmimo priemonių

diferencijavimo lygius.

Pagal žymų Rusijos mokslininką A.B.Alaevą teritorija – tai kieto žemės

paviršiaus dalis su savo gamtinėmis, antropogeninėmis savybėmis ir

ištekliais, kuri yra charakterizuojama geografiniu išsidėstymu ir kitomis

savybėmis. Socialinę-ekonominę erdvę skirstant į dalis naudojami

teritoriniai vienetai – arealai, zonos, rajonai, regionai, anklavai[1] ir

kt. Dažniausiai yra naudojamos „rajonas“ ir „regionas“ sąvokos. Nemažai

mokslininkų teigia, kad dvi sąvokos: „rajonas“ ir „regionas“, nors ir yra

giminingos, tačiau skiriasi viena nuo kitos. Rajonas yra apibrėžiamas kaip

teritorija su jai priklausančių elementų visuma. Ir ši elementų visuma

skiria vieną teritoriją nuo kitos. Pastebėtina yra tai, jog praktiškai nė

vienoje Vakarų šalyje terminas „rajonas“ nėra naudojamas, nežiūrint į

pastarojo užsienio kilmę – vietoj šio termino naudojamas terminas

„regionas“.

Termino „rajonas“ etimologija[2] yra paini.

Dažnai yra aiškinama, kad

šis terminas yra kilęs iš Prancūzijos, tačiau žymus Rusijos mokslininkas

E.B. Alaev pažymi tai, kad šis terminas yra kilęs iš Ispanijos, kadangi ten

jis turi teritorinę prasmę. Vėliau atsirado terminas „regionas“. Šis

terminas pasirodė daugiau elastingas ir svarbu laisvas nuo

teritorinio -administracinio prisirišimo. Todėl būtina dabar pateikti

regiono apibrėžimą. Tačiau reikia pastebėti, kad iki šiol nėra vieningo jo

apibrėžimo. Perry Anderson teigia, kad „regiono“ sąvoka yra labai

neapibrėžta. Pasak jo, ji svyruoja tarp specifinio teritorinio ir bendrai

sektorinio apibrėžimo. Žymus rašytojas Cornello universiteto profesorius

Benedict Anderson tteigia, kad į regioną galima žiūrėti, kaip į socialinę ir

politinę struktūrą. Į regioną įeina žmonių tapatybės ir socialinė veikla,

politinės institucijos ir ekonominės organizacijos. Tačiau mūsų nuomone,

pats aiškiausias ir priimtiniausias yra klasikinis regiono apibrėžimas,

kuris teigia, jog regionas tai visų pirma – teritorija, pasižyminti tam

tikromis specifinėmis gamtinėmis, demografinėmis, socialinėmis ir

ekonominėmis sąlygomis, kurios jį charakterizuoja ir skiria nuo gretimų

teritorijų. Kartu terminas „regionas“ gali apibrėžti ir grupę regionų,

susijungusių į vieną didesnį, ir peržengiantį nacionalinės valstybės

sienas.

Regionas, kaip pagrindinis socialinės-ekonominės erdvės vienetas, yra

charakterizuojamas taip pat kai kuriomis struktūrinėmis savybėmis. Tuo

atveju, jeigu regiono atsiradimą lemiantys požymiai mažėja nuo centro iki

periferijos, regionas yra vadinamas tolydžiu. Priešingu atveju –

netolydžiu. Pagrindiniais regiono struktūriniais elementais yra laikomi

tokie: taškas, centras, židinys, fokusas, branduolys, periferija. Taškas –

tai bet koks ekonomikos objektas, regiono ddalis. Centras – taškas regiono

ribose. Židinys – šis elementas labai panašus į centrą, tačiau tai ne tik

centras, o difuzijos centras, skleidžiantis energiją, finansus, informaciją

visam regionui arba jo daliai. Fokusas yra laikomas kaip traukos centras.

Periferija – apskritimas; konors pakraštys, išorinė dalis (kaip priešiška

centrui).

Dažniausiai centras, židinys, fokusas, branduolys yra viena regiono

teritorija, o kita yra vadinama periferija.

Daugybė įvairių požiūrių į regioną, jo funkcijas nulėmė margumą

regiono terminologijoje (žr. 1 pav.) ir regionų klasifikacijoje.

Dažniausiai regionų klasifikaciją nulemia tokie kriterijai:

1) ekonominio išsivystymo lygis;

2) regiono ekonominio vystymosi tempai;

3) ūkio teritorinės struktūros tipas (tolydus ūkio vystymas, netolydus

ūkio vystymas);

4) gyventojų tankumas teritorijoje;

5) gyventojų augimo tempai;

6) ūkio specializacijos pobūdis ir lygis (rekreacijos, turizmo,

pramoninis ir kt.);

7) kiti kriterijai.

Regionų klasifikacija išsivysčiusiose šalyse yyra be abejo turtingesnė

negu besivystančiose šalyse. Čia pagrindinai išskiriami tokie regionai:

• Depresiniai – parodantys pakankamai aukštus augimo tempus praeityje;

• Stagnaciniai -jie skiriasi santykinai žemu augimo tempu;

• Mikroregionai – dalijant į smulkesnius, jie netenka tam tikrų regiono

požymių;

• Probleminiai – tokie regionai išskiriami ir išsivysčiusiose šalyse, ir

charakterizuojami labai žemu augimo tempu; ir kt.

[pic]

1 pav. Regiono terminologijos variantas

„Teritorijos“ ir „regiono“ sąvokų esmė ir jų tarpusavio ryšiai leidžia

suformuluoti praktinę reikšmę turinčias išvadas:

• Kadangi tteritorija ir regionas yra laikomi kaip visuma, tai sąvokas

„teritorinis planavimas“, „teritorinis valdymas“ reikia naudoti tais

atvejais, kai kalbame apie tam tikrų jėgų pasiskirstymą erdvėje;

• Sąvokos „regionas“ ir „rajonas“, kurios apibrėžia bendrą teritorijos dalį

yra laikomos sinonimais ir naudojamos apibrėžti tam tikrą erdvės dalį.

Taigi matome kokie yra regiono struktūriniai elementai, kiek daug

regiono klasifikacijos kriterijų, o taip pat kiek įvairių regiono

apibrėžimų. Tačiau pastebėjome, kad kiekvienas regionalistas nors ir kitaip

apibrėžia tą pačią sąvoką, norėdamas kažką išryškinti savo, laikosi tokių

bendrų trijų požymių: teritorija, specializacija, ekonominiai santykiai.

Anksčiau buvo pateikta įvairių regiono apibrėžimų, tačiau remiantis

užsienio ekonomikos mokslais norėtume pateikti dar tokį regiono apibrėžimą:

Regionas – tai socialinės-ekonominės erdvės visuma, charakterizuojama visų

nuosavybės formų gamybos struktūra, gyventojų, darbo vietų koncentracija,

bei turinti savo teritorijos valdymo organus. Todėl toliau panagrinėsime

regioną kaip socialinę-ekonominę sistemą.

Regionas kaip socialinė-ekonominė sistema. Būtina pabrėžti, kad

vienodų regionų nėra, yra centriniai ir periferijos, yra regionai, kuriuose

gyventojų skaičius auga, kituose mažėja ir t.t. taipogi regionai skiriasi

savo socialine struktūra, naudingųjų iškasenų apimtimi, atstumu nuo

issivysčiusių pramoninių, kultūrinių ir sostinės centrų. Todėl manome, kad

į visus tokius skirtumus mokslas turi atsižvelgti, ypač formuluojant

stabilizacijos, išėjimo iš ekonomikos krizės, rinkos santykių vystymo

rekomendacijas.

Būtina taip pat atsižvelgti į tai, kad artimiausiu metu turi būti

mokslu apibrėžtas naujas ekonominis rajonavimas, atsižvelgiant į

reorganizavimą. Šitą svarbią problemą būtų tikslinga išspręsti

vadovaujantis schema, pateikta 2 pav.

[pic]

2 pav. Schema padedanti apibrėžti ekonominį rajonavimą

Ekonomikos literatūroje pastaruoju metu vis didesnis dėmesys yra

skiriamas regionų tematikai. Tačiau noriu pridurti, kad ta tematika

susidomėjo ir mokslininkai – sociologai. Bet sociologijoje kol kas dar

neprieita prie vienos nuomonės aiškinant regiono sampratą.

Sprendžiant socialinių-ekonominių regionų plėtros problemas, jų

ekonominio savarankiškumo problemas, didelių rezultatų yra pasiekusi

ekonominė geografija. Ji teigia, kad labai didelę reikšmę apibrėžiant

regionų ekonominį savarankiškumą turi demografinė situacija. Regioninės

sąlygos vykstant demografiniams procesams yra skirtingos.

Kartu su kitomis mokslo disciplinomis regionų problemas tiria

ekologija. Šiandien nėra tokio regiono, kur aplinkos užterštumas nekeltų

žmonių nerimo.

Taigi ekonomikos mokslai apibrėžia regioną kaip socialinę-ekonominę

visumą, kur vyksta materialinės gamybos procesai. Socialinė-ekonominė

geografija apibrėžia jį kaip gamybos objektą, arba kaip aplinką, kurioje

žmogus ir materialinė gamyba yra tarpusavyje susiję. Regioną, kaip

gyvenamąją aplinką, kurioje yra kuriamos žmonių gyvenimo sąlygos, tiria

demografija. Ekologija susidomėjo regionu kaip teritorija, kuri daro

poveikį supančiai aplinkai.

Iš tikrųjų, kaip matome, tai, kad regionas yra tyrinėjamas įvairiais

mokslais, kiekvienas iš kurių turi savo požiūrį, t.y. kad nėra bendros

vienos nuomonės, yra svarbi mokslo problema, reikalaujanti ypatingo

dėmesio.

Šiandien regionas Lietuvoje tapo svarbiu ekonominių ir politinių

santykių objektu. Todėl labai svarbu šitoje situacijoje apibrėžti regionų

ekonomikos formavimo specifiką, vieno ar kito regiono prioritetus, regiono

istorinę, kultūrinę raidą. Lietuvoje galima sakyti dar žengiami pirmieji

žingsniai regioninės politikos srityje. Lietuvos regioninė politika yra

orientuota visų pirma į regioninių skirtumų šalies viduje mažinimą. Tačiau

kalbant apie regioninę politiką Lietuvoje, vienas iš esminių klausimų

išlieka regiono kaip teritorinio darinio samprata. O apibrėžiant regionus

remiantis įvairiais požiūriais, problema iškyla dėl to, kad paprastai

regionai, nusakyti remiantis tais atskirais požiūriais, nesutampa. Todėl

būtina integruoti šitų mokslų požiūrius, tam kad apibrėžti vieningą

„regiono“ sąvoką, nustatyti jo ribas.

Lietuvos regioninės struktūros formavimosi raida. Lietuvos

apgyvendinimo sistema formavosi istorijos bėgyje, nueitas ilgas kelias.

Lietuvos dabartinės regionų struktūros ištakų toli ieškoti nereikia.

Socialiniame – ekonominiame Lietuvos vystyme (SSSR sudėtyje) nemažas

vaidmuo teko optimaliai regioninei politikai, kuri buvo vykdoma nuo

praėjusio šimtmečio VI dešimtinečio vidurio. 1964 m. Lietuvos SSR Ministrų

Taryba patvirtino Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemą. Joje

rajonavimo principu, panaudojant gyvenamųjų vietovių hierarchijos sistemą,

nustatyti socialiniai -ekonominiai atraminiai taškai. Schemą 1962-1964 m.

parengė Pramonės projektavimo institutas, Kauno Politechnikos Institutas

kartu su kitomis organizacijomis laikotarpiui iki 1980 metų, kuri analogų

neturėjo visoje SSSR.

Svarus indėlis rengiant šį projektą įdėtas Lietuvių liaudies kaimo

architektūros tyrinėtojo prof. K.Šešelgio. Projekte numatyta respublikos

teritorijos vieninga apgyvendinimo sistema, susidedanti iš 10 sąlyginai

tolygiai išdėstytų tarprajoninių (regioninių) centrų, atliekančių

epizodinio aptarnavimo vaidmenį, 26 rajoninių centrų atliekančių periodinį

gyventojų aptarnavimą, 174 mikrorajoninių centrų vykdančių pastovų

aptarnavimą ir 4 tūkst. plėstinų kaimo gyvenviečių (centrinių, pagalbinių).

1974 m. buvo nustatytas koordinacinis planas kompleksiniam

problemos

sprendimui „Lietuvos TSR vieninga apgyvendinimo sistema laikotarpiui iki

1990 m.“ Schemos pagrindu apribotas pagrindinių miestų (Vilnius ir Kaunas)

augimas, išspręstas tolygaus apgyvendinimo išdėstymo klausimas, sparčiau

vystyti vidutinio dydžio miestai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys) ir maži

(Alytus, Utena, Kapsukas (dabar Marijampolė) ir kt.). Lietuvos eksperimento

esmė kad visi miestai ir rajonai rado savo vietą bendrame kontekste.

Vieningos apgyvendinimo sistemos privalumai:

• Schema atliko savo vaidmenį minėtame istoriniame periode. Įrodytas

Lietuvos pajėgumas plėsti gyvenamųjų vietovių struktūrą vidiniais

resursais, nepritraukiant gyventojų iš SSSR

• Sukurtas tolygus gyvenamųjų vietovių tinklas

• Vidutiniai miestai paversti naujais atraminiais taškais, sukurta

„atsvara“ didesniems miestams.

Vieningos apgyvendinimo sistemos trūkumai:

• Mažai respublikai užimančiai tik 65,3 tūkst. km2 plotą, 10 regioninių

centrų per daug. Lietuvos regionų teritorijos sąlyginai mažos. 15-20 metų

patirtis, vystant transporto, kultūros, buitinio aptarnavinio struktūras,

parodė šio skaičiaus mažinimo galimybę. Paskutinieji sistemos projektai

numatė perspektyvoje vystyti 6 grupinių sistemų gyvenamas vietoves

(regionus) -Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus.

Europos Sajungos regionų teritorinė struktūra. ES taikoma 3 lygių

regionų teritorinės struktūros sistema:

1. Nacionaliniu lygiu (mikroregionai);

2. Europiniu lygiu (mezoregionai, susidedantys iš mikroregionų);

3. Globaliniu lygiu (makroregionai, susidedantys iš mezoregionų).

ES regionų struktūra žemiausiu (nacionaliniu) lygiu pasižymi formų

gausa, teritorinės – administracinės struktūros įvairove (3 pav.),

nacionalinių regionų teritorijos dydžiu.

3 pav. ES regionų tteritorinės struktūros schema

Lietuvos regionų dydžio vidurkis 6,530 tūkst. km2, žymiai mažesnis už

ES valstybių mikroregionų dydį.

Rytų Europos valstybės, išskyrus Vengrįją, įvykdė

regioninę restruktūrizaciją.

Kaimyninė Lenkija buvo suskirstyta į 49 vaivadijas (provincijas), 2384

komunas (837 miesto ir 1547 kaimo).1999 m. įvykdžius administracinę

reformą, šiandien Lenkija padalinta į 16 vaivadijų, 65 miestus pavietų

(lenk.-pawitow) teisėmis ir 308 pavietus. Lenkijos vaivadijos vidutinis

plotas 19543 km2 sudaro beveik trečdalį Lietuvos ploto.

Pagrindinės priežastys ES sistemos valstybių regionų transformavimui:

• „EU Standarts -the NUTS 1(5 regions“(angl.)

• ES regionų struktūriniai fondai

• ES erdvinis modelis ir vystymo planas „Europa -2000+“ (aktualus

Lietuvos atveju).

NUTS

Europos Sąjungoje galiojanti unifikuota teritorijos skirstymo į

regionus sistema (Nomenclature des Unités Territoriales Statistiques).

Pagal ją skiriami penkių lygių teritoriniai dariniai:

NUTS I: dažniausiai tai visa šalis, kai kuriais atvejais tai ggali būti

ir smulkesni teritoriniai dariniai (pvz., Vokietijos Länder, Belgijos

régions – tai visų pirma turi būti susiję su federacine šių šalių

santvarka);

NUTS II: santykinai dideli regionai (Prancūzijos régions; Italijos

regione; Ispanijos autonominės provincijos – Comunidades Autónimas;

Nyderlandų provincijos);

NUTS III: paprastai tai tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldos

(Vokietijos Kreise, Prancūzijos départements, Švedijos Län, Suomijos

Maakunnat, Graikijos Nomoi);

NUTS IV: savivaldos vienetai (Prancūzijos communes, Švedijos kommuner,

Vokietijos Gemeinder);

NUTS V: už savivaldos darinius smulkesni teritoriniai vienetai

(analogiški mūsų seniūnijoms).

ES regioninė politika yra įgyvendinama per aukščiausio lygmens

administracinius &– teritorinius vienetus – NUTS I, NUTS II, kartais NUTS

III regionus. Lietuva ES kontekste bus traktuojama kaip NUTS II lygio

regionas, o tarpiniai teritoriniai dariniai tarp savivaldybių ir

nacionalinio lygmens (šiuo metu tai apskritys) – kaip NUTS III lygio

vienetai.

EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIAI FONDAI

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę

paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.

Fondas numato:

• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo

vietas;

• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika)

siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės,

žemės ūkio rajonus;

• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių

konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);

• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines

(pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:

• švietimą ir profesinį mokymą;

• paramą įsidarbinant;

• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas

mokslinio tyrimo įstaigose);

• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų

priežiūros įstaigas);

• švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų

kvalifikaciją).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalis

laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes

teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią

ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis iinstrumentas. Remia naujų metodų

diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi

žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.

Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti

Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos

valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)

reikalavimai.

Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius kelių

tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo

pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis

fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo

metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:

1.Tikslas

Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos

pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis

nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų

tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų

gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama

visos Lietuvos teritorija.

2.Tikslas

Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti

į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos

pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip

pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos

pokyčių.

3.Tikslas

Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui.

Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo

rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos

socialinio fondo.

„Europa -2000+“

Parengtas planas „Europa -2000+“ sulaukė gausios kritikos dėl jo

rengimo principų. Planas traktuotas kaip nacionalinių scenarijų suma.

Nuspręsta rengti naują planą kuris taip ir pavadintas „Naujasis Europos

planas“. Jame centrais imamos pagrindinės sostinės, infrastruktūra,

karkasai vystomi jas jungiant. Trijų Baltijos šalių atveju centru tampa

Ryga -stambiausia sostinė ir taškas. Lietuva lieka provincija, tranzito

koridoriumi.

Regionalizmo teoretikai Michael Keating ir John Lauglin ES sudėtyje

mato keturias regionų kategorijas:

1. Ekonominiai regionai

2. Istoriniai / etniniai regionai

3. Administraciniai / planiniai regionai

4. Politiniai regionai

Daugumoje atvejų „regionas“ reiškia administracinį planinį vienetą,

atitinkantį ekonominį regioną. Politinių regionų kategorija reiškia vieneto

valdžios renkamumą. Lietuva šiai kalegorijai negali būli priskiriama.

Didžioji dalis ES regionų priskiriami trečiajai kategorijai,

suformuoti naudojant teritorijų planavimo metodiką. Regionai formuojami

naudojantis etalonu „EU Standarts -the NUTS 1-5 regions (angl.)“. Dominuoja

regionai, tnrintys teritorijoje miestą virš 100 tūkst. gyventojų ir jį

supančias gretimybes: smulkesnes teritorines struktūras, mažesnius miestus.

Tankiai apgyvendintose Europos teritorijose regionai gali turėti po keletą

tokių miestų. Mažai apgyvendintuose regionuose centriniai miestai gali būti

mažesni. Pagrindinė regionų klasifikacija tiesiogiai priklauso nuo regionų

administracinės struktūros, skiriamos 4 rūšys:

1. „klasikiniai regionai“ su istoriniu miestu ir keletu smulkių miestų

kaimo teritorijoje. Pavyzdys galėtų būti Salamankos provincija:

istorinis universitetinis 190.000 miestas centre kaimiško regiono su

15 gyv./km2 tankumu.

2. Rusiškos/Sovietinės apskritys (oblast rus.) regionai Belgijos ar

Nyderlandų dydžio su stambiais gamybiniais centrais virš 250

tūkst.

gyventojų.

3. Didelio tankumo regionai (virš 100 gyv./km2), kuriuose ištisinės

urbanizuotos teritorijos, aukšto lygmens mobilumas, ekonominis tinklas

apsunkina regioninį tikslių ribų nustatymą.

4. Mažai apgyvendinti regionai.

Šioje klasifikacijoje Baltijos valstybės patenka į pirmą kategorįją.

Pažymėtina, kad regionų teritorijų formavime etniniai ar istorinių sąjungų

kriterijai atmetami. Teritorijų planavimo principu pagal griežtus kanonus

sufomuoti unifikuotų regionų neįmanoma ir netikslinga. Europoje 500

„projektinių“ regionų.

Išvada

Dėmesys regionams – būtina Europos Sąjungos valstybių politikos

dalis. Lietuva įstojusi į Europos Sąjungą turi įgyvendinti regionų

ekonomikos iškeltus tikslus ir uždavinius nnorėdama susilyginti su kitomis

Europos Sąjungos šalimis.

Literatūra:

1. Mačys G., Stemkauskas V. “regionų ekonominė plėtra: analizės metodika

ir finansiniai šaltiniai”; Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir

vadyba – 2000 m. 252-254 psl.

2. Graužinis A. “Lietuvos regionų teritorinio planavimo modelis Baltijos

regione” KTU 79-85 psl.

3. Bartaškienė D. “Lietuvos regioninės politikos uždaviniai”

Tarptautiniai konfliktai, Regioninė ekonomika ir plėtra 1999 m. spalio

21-22 d. Kaunas 12 psl.

4. Bagdzevičienė R. “Regioninės ekonomikos vykdymo prielaidos” Regioninė

ekonomika ir plėtra 2001 m. KU 116-21 ppsl.

5. LR regioninės plėtros įstatymo pakeitimo projektas 2002 m.

6. Kirstukas J. “Integruotos regionų plėtros rėmimo diferencijavimo

kriterijai” Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir Metodologija;

199-201 psl.

7. Bagdzevičienė R. “Regioninė politika – vidinis poreikis ar ES ssalyga?”

KTU Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir vadyba – 2000 m. 49-50

psl.

8. Bagdzevičienė R. , Rimas J., Venckus A. “Regionų ekonomikos plėtros

strategija” KTU, Lietuvos regionų tyrimų institutas 30-35 psl.

9. Mačerinskienė I. Sabaitė G. “Regiono institucinio klimato vartojimo

metodai” KTU Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir

Metodologija; 249-251 psl.

10. Šimelevič K., Bagdzevičienė R “Kas yra regionas” KU 274-278 psl.

11. Graužinis A. “Lietuvos regioninė struktūra ES kontekste” Regionų

plėtra – 2001 m. KTU 143-148 psl.

12. Damašienė V., Butkus M. “Regionų ekonomikos teorijų genezė” Verslas,

vadyba ir studijos 2002 m. 19-25 psl.

———————–

[1] Anklavas – valstybės teritorija arba jos dalis iš visų pusių apsupta

kitų valstybių ir neturinti jūros kranto.

[2] Etimologija – [gr. etymologija