Užsienio šalių mokeščiai

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BENDRA UŽSIENIO VALSTYBIŲ MOKESČIŲ APŽVALGA 4

2. MOKESČIAI KAI KURIOSE IŠSIVYSČIUSIOSE ŠALYSE 7

2.1. Mokesčių sistema Japonijoje 7

2.2. Mokesčių sistema Vokietijoje 8

2.3. Mokesčių sistema Ispanijoje 10

2.4. Mokesčių sistema Anglijoje 11

2.5. Mokesčių sistema Italijoje 13

IŠVADOS 16

LITERATŪRA 17ĮVADAS

Mokesčiai, kaip žinoma, sudaro pagrindinę rinkos ekonomikos šalių valstybės biudžeto pajamų dalį. Įvairių šalių mokesčių sistemos susiklostė veikiant nevienodoms ekonominėms, politinėms ir socialinėms sąlygoms. Pagal imamų mokesčių rinkinį, pavadinimus, sudarymo būdus, bazes, tarifus, veikimo sferas ir t.t. jos gana skirtingos.

Išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikos mechanizme mokesčiai vaidina dvigubą vaidmenį. Valstybė ne tik iš jų formuoja savo ppajamas (tai yra istoriškai susiklosčiusi jos fiskalinė funkcija), bet ir netiesiogiai skatina ekonomiką. Mokesčių tarifais, sankcijomis, lengvatomis realizuoti ekonominę politiką yra daug efektyviau nei tiesiogiai kištis į ūkinę veiklą.

Suteikdama verslininkams mokesčių lengvatas, valstybė užtikrina kapitalo judėjimą į silpnai išvystytas, bet perspektyvias sritis, skatina įmonių ir jų produkcijos konkurentabilumą pasaulinėje rinkoje. Sumažindama mokestį už pelną, reinvestuojamą į gamybą, valstybė skatina jos vystymąsi. Išlaisvindama nuo taupymui skirtų lėšų apmokestinimo, ji skatina išlaidų vartojimui mažinimą. Padidindama kai kurių pajamų mokesčių tarifus, ji apriboja sspekuliaciją turtu ir vertybiniais popieriais.

Pagal šiuolaikinį vertinimą, mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka tris reikalavimus:

a) užtikrina reguliarų piniginių lėšų įplaukimą į biudžetą numatytais dydžiais ir tų sumų atitinkamą augimą didėjant pajamų mokesčiui;

b) stimuliuoja reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio suvartojimo lygį;

c) leidžia racionaliai dderinti įvairių lygių valdžios organų finansinius interesus pagal principą: “kiekvienai biudžeto rūšiai – savas pajamų šaltinis”.

Mokesčių sistema kiekvienoje užsienio šalyje pasižymi sava specifika, kurią nulemia priklausymas tam tikram ūkio tipui, valstybinės struktūros, administracinio-teritorinio suskirstymo ypatumai, istorinės tradicijos.

Darbo tikslas – išsiaiškinti keletos valstybių nuolat tobulinamus mokesčius, jų reikšmingumą, būdingus bruožus.

Darbo objektas- Japonijos, Vokietijos, Anglijos, Ispanijos, Italijos mokesčiai.

Šiame referate, pasitelkdamas įvairią literatūrą, informaciją internete, apžvelgiau kai kurių užsienio šalių dominuojančius mokesčius, jų daromą įtaką šalies ekonomikai, bei visam vidaus gyvenimui.1. BENDRA UŽSIENIO VALSTYBIŲ MOKESČIŲ APŽVALGA

Užsienio šalyse imami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.

Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, imami valstybės betarpiškai iš mokesčių mokėtojų pajamų ar turto. Tiesioginiai mokesčiai skirstomi į realinius ir asmeninius. Realiniai mokesčiai imami už atskiras turto rūšis, remiantis kkadastru, kuris atsižvelgia į vidutinį, o ne į tikrą mokėtojo pajamingumą. Čia priklauso mokesčiai: žemės, namo, verslo, už vertybinius popierius. Asmeniniai mokesčiai – tai mokesčiai už fizinių ir juridinių asmenų pajamas ar turtą. Jie imami prie pajamų šaltinio ar pagal deklaraciją. Priklausomai nuo apmokestinimo objektų yra tokios asmeninių mokesčių rūšys: pajamų, pajamų už piniginius kapitalus, kapitalo padidėjimo, korporacijų pelno, pajamų iš naftos gavybos, viršpelnio, palikimo ir dovanojimų, turto, pagalvės.

Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai už prekes ir paslaugas. Jie nustatomi kkainų ar tarifų priedų pavidalu. Skirtingai nuo tiesioginių mokesčių, netiesioginiai betarpiškai nesusiję su mokėtojo pajamomis ar turtu. Netiesioginiai mokesčiai yra trijų rūšių: akcizai, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai, muitų rinkliavos.

Išsivysčiusiose užsienio šalyse taikomos šios pagrindinės mokesčių formos: fizinių ir juridinių asmenų pajamų (pelno) mokestis, apyvartos mokestis, įnašai į socialinio draudimo fondą, vartojimo mokesčiai, turto mokesčiai. Atskirų šalių mokesčių sistemos struktūra bei mokesčių našta matyti iš 1 lentelės. Pagrindiniai mokesčiai yra šie:

 pajamų ir pelno mokesčiai, įskaitant ir kapitalo prieaugio pelno mokestį;

 socialinio draudimo mokesčiai;

 darbo užmokesčio mokesčiai;

 turto mokesčiai (nekilnojamojo turto, žemės nuosavybės, paveldėjimo ir dovanojimo, finansinio sandorio bei kiti vienkartinio pobūdžio mokesčiai);

 prekių ir paslaugų mokesčiai (pardavimai, PVM, akcizai, importo ir eksporto mokesčiai);

 kiti mokesčiai (palūkanos, piniginės baudos ir kiti daugelyje šalių nelabai reikšmingi mokesčiai).

1 lentelė

Kai kurių užsienio šalių mokestinių išteklių struktūra ir mokesčių našta

1992 metais, proc.

Šalis Pajamų ir pelno mokesčiai Soc. draudimo mokesčiai Darbo užmokesčio mokesčiai Turto mokesčiai Prekių ir paslaugų mokesčiai Kiti mokesčiai Mokesčių našta

Australija 55,4 – 7,3 10,0 28,4 – 28,5

Austrija 26,9 33,0 6,0 2,7 30,2 1,4 43,5

Belgija 36,0 36,0 – 2,5 25,5 – 45,4

Kanada 45,0 16,5 – 11,1 26,1 1,4 36,4

Danija 59,5 3,1 0,7 4,0 32,5 0,2 49,3

Suomija 42,8 23,2 – 2,2 31,6 0,2 46,9

Prancūzija 17,3 44,6 2,1 5,0 26,8 4,2 43,7

Vokietija 32,0 38,4 – 2,7 26,9 – 39,6

Graikija 18,2 30,7 0,6 4,4 46,1 0,1 40,5

Islandija 29,6 7,9 0,1 9,1 50,0 3,4 33,3

Airija 38,8 15,3 1,3 4,4 40,2 – 36,6

Italija 39,1 31,3 0,3 2,4 26,9 – 42,4

Japonija 42,4 32,8 – 10,5 14,0 0,3 29,5

Liuksemburgas 35,4 28,4 – 7,9 28,4 – 48,3

Olandija 31,4 38,8 – 3,6 25,8 0,5 46,9

Naujoji Zelandija 56,7 – 1,4 6,5 35,4 – 35,9

Norvegija 32,2 26,7 – 3,1 37,1 0,9 46,5

Portugalija 28,8 25,4 – 2,3 43,0 0,4 33,0

Ispanija 30,2 36,6 – 4,7 28,5 0,1 35,8

Švedija 38,5 28,8 2,5 3,7 26,5 0,1 49,8

Šveicarija 41,0 34,9 – 7,1 17,0 – 32,0

Turkija 32,5 20,4 – 2,0 29,8 15,3 23,1

Didžioji Britanija 36,1 17,8 – 7,9 34,4 3,7 35,2

JAV 41,5 29,9 – 11,4 17,1 – 29,3

Šaltinis: 4, P. 140.

1 lentelėje pateiktose šalyse dominuoja trys mokesčių grupės: pajamų ir pelno, socialinio draudimo ir prekių bei paslaugų mokesčiai (apie 92 proc. visų mokestinių išteklių), tačiau priklausomai nuo šalyje vykdomos mokesčių politikos šios grupės mokestinių išteklių struktūroje pasiskirsto nevienodai. Kaip 1 lentelės duomenys rodo, vienose šalyse pagrindinę mokestinių išteklių dalį sudaro pajamų ir ppelno mokesčiai (Australijoje, Danijoje, Naujoje Zelandijoje, Kanadoje, Suomijoje, Japonijoje, Šveicarijoje, JAV), kitose – soc. draudimo įmokos (Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje), trečiose dominuoja netiesioginiai mokesčiai (Graikijoje, Islandijoje, Airijoje, Portugalijoje, Norvegijoje). Kai kuriose šalyse mokestiniai ištekliai pasi.skirstę beveik vienodai (Austrijoje, Belgijoje, Liuksemburge). Turto mokesčiai visose šalyse palyginti yra nedideli. Be to, iš lentelės matome, kad mokesčių našta šalyse taip pat labai skiriasi – mažiausia ji Turkijoje (23,1 proc.) ir didžiausia Švedijoje bei Danijoje (apie 50 proc.). Tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose mokesčių našta mažesnė, ekonominio augimo tempai yra didesni, pvz., Japonijoje, JAV.

Kaip jau buvo minėta, formuojant bet kurios valstybės mokesčių sistemą, susiduriama su mokestinių įplaukų poreikio didinimo ir to didinimo galimybių prieštaravimu. Išsivysčiusiose užsienio valstybėse nuolat ieškoma būdų, viena, – kaip sumažinti valstybės išlaidas, o antra vertus, – kaip padidinti mokesčių sistemos ekonominį efektyvumą, jos teisingumą. Šiose valstybėse galima išskirti tokias apmokestinimo problemas:

 sudėtingas mokesčių sistemas sunku suprasti mokesčių mokėtojams, o šalies mokesčių organams keblu jas efektyviai valdyti; pasekmė – vengiama mokėti mokesčius;

 dėl aukštų mokesčių tarifų sunku priimti racionalius ekonominius sprendimus, ir mokesčių mokėtojai pereina į šešėlinę ekonomiką;

 kompanijų investicijų neapmokestinimas skatina daryti investicinius sprendimus, remiantis ne ekonominiais, bet mokestiniais motyvais: tai turi neigiamą įtaką ribotų finansinių išteklių paskirstymui bei investicijų kokybei;

 dažnai vienodo llygio asmeninės pajamos apmokestinamos nevienodai (tai susiję su apmokestinimo laikotarpiu); šiuo atveju pažeidžiamas teisingumo principas.

Todėl užsienio šalyse, kaip ir Lietuvoje, mokesčių sistemos keičiamos bei tobulinamos. Mokesčių sistemų reformoms dažniausiai būdingi tokie pertvarkymai:

 mokesčių bazės išplėtimas. Tai dažniausiai liečia asmeninių pajamų mokestį (apmokestinamos nedarbo pašalpos, išmokos ligos atveju ir pan.);

 apmokestinimo lygio mažinimas, mažinant apmokestinimo progresyvumą ir aukštutinius mokesčių tarifų dydžius. Tačiau pastaraisiais metais šalių vyriausybės pradėjo atsargiau žiūrėti į mokesčių tarifų mažinimą. Galbūt taip elgiamasi norint sumažinti valstybinių biudžetų deficitus;

 pajamų, gaunamų iš įvairių šaltinių, apmokestinimo lygio suvienodinimas;

 mokesčių sistemų supaprastinimas, atsisakant kai kurių apmokestinimo lengvatų (tai dažniausiai prisideda prie mokesčių bazės išplėtimo);

 kompanijų išmokamų ir akcininkų gaunamų dividendų dvigubo apmokestinimo mažinimas;

 PVM, vadinamojo neutralaus mokesčio, kai kuriose šalyse, vaidmens didinimas. Paprastai naujų mokesčių įvedimas sukelia stiprią opozicinę mokesčių mokėtojų reakciją;

 infliacijos veiksnio įvertinimas. Kai kuriose šalyse, kurioms būdinga infliacija, infliacijos įtaka apmokestinamoms pajamoms neutralizuojama progresinio tarifo dydžiais, taikomais realių (o ne nominalių) pajamų sumoms.

Nors įvairių užsienio šalių mokesčių sistemoms būdingi tam tikri bendri bruožai, tačiau kiekvienoje valstybėje mokesčių mokėtojų pečius slegia nevienodo dydžio įvairūs, kartais tik toje šalyje egzistuojantys mokesčiai.2. MOKESČIAI KAI KURIOSE IŠSIVYSČIUSIOSE ŠALYSE

2.1. Mokesčių sistema Japonijoje

Dabartinės Japonijos mokesčių sistema veikia 1949 m. atliktos reformos pagrindu, nors ir vėliau ji buvo koreguojama, taisoma (didesni

pataisymai bei papildymai atlikti 1989 m.). Japonijos mokesčių sistemą sudaro daugybė įvairių mokesčių, kurios įstatymo pagrindu ima kiekvienas teritorinis valdymo organas į savarankišką biudžetą. Vietiniams biudžetams tenka apie 33-36 proc. šalies mokestinių išteklių. Japonijoje įvairių valdymo lygių biudžetuose, skirtingai nei kitose šalyse, nemažą dalį sudaro nemokestinės pajamos (valstybiniame – 15 proc., vietiniuose – iki ¼ biudžeto pajamų). Tai nuomos, loterijos, paskolų pajamos, municipalinio nekilnojamojo turto ir žemės sklypų pardavimas, netesybos, baudos ir kt. Mokestiniai ištekliai paskirstomi taip: apie 2/3 sunaudojami vvietinėms reikmėms, o likusieji – bendravalstybinių funkcijų vykdymui.

Japonijos mokesčių sistema pateikiama 2 pav. Žinoma tai, kad valstybės imamuose mokesčiuose pajamų mokestis sudaro apie 56, turto – 25 ir vartojimo – 19 proc. bendros sumos. Vietiniuose biudžetuose daugiau nei pusė surenkamos mokesčių sumos taip pat sudaro pajamų mokestis.

Fiziniai asmenys moka fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokestį pagal progresinį 10, 20, 30, 40 ir 50 proc. tarifą. Asmenys, gaunantys daugiau kaip 50 mln. Jenų per metus, apmokestinami aukščiausiu tarifu. Vadinasi, JJaponijoje daug palankesnės apmokestinimo sąlygos mažas pajamas turintiems žmonėms ir griežtesnės turtingiems asmenims. Be valstybinio, dar mokamas prefektūrinis (5, 10 ir 15 proc.) ir vietiniai pajamų mokesčiai. Atrodo, kad Japonijoje fizinių asmenų pajamų mokestis yra didelis, tačiau jis priklauso nuo mmokėtojo šeimyninės padėties, atimamos gydymo išlaidos ir žymi neapmokestinamojo minimumo suma, kuri sudaro apie 30 proc. visų pajamų; taikomos ir kitos lengvatos.

Fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokestis

TIESIOGINIAI

Nuosavybės (turto) mokestis

PVM (pardavimų mokestis)

VARTOJIMO

(šalutiniai)

Kiti (akcizai, muitai bei kiti)

1 pav. Japonijos mokesčių sistema

Japonijoje korporacijos moka pajamų mokestį iš pelno. Šio mokesčio tarifai pasiskirsto taip: 33,5 proc. valstybinis tarifas, 5 proc. nuo valstybinio arba 1,7 proc. nuo pelno – prefektūrinis tarifas ir 12,3 proc. nuo valstybinio arba 4,12 proc. nuo pelno – miestų tarifas. Taigi pelno mokestis mokamas į visų valdymo organų lygių biudžetus. Vidutinis Japonijos korporacijų pajamų mokesčio tarifas sudaro apie 42 proc. paskirstomo pelno. Mokesčių tarifai priklauso dar nuo juridinių asmenų grupės ir gaunamo per metus ppelno apimties ( iki 8 mln. jenų pelnas apmokestinamas 27 proc. tarifu). Pelno mokesčiai Japonijoje sudaro maždaug 1/5 mokesčių įplaukų.

Vartojimo mokesčių tarpe svarbiausią vaidmenį vaidina PVM, kurio tarifas palyginti žemas – 3 proc.; jį ketinama didinti. Kaip žinia, Lietuvoje pagrindinis šio mokesčio tarifas siekia net 18 proc., t.y. 6 kartus didesnis nei Japonijoje.

Nuosavybės (turto) mokestis imamas taikant vienodą tarifą (apie 1,4 proc. turto vertės). Į apmokestinamąją vertę įskaičiuojamas nekilnojamasis turtas bei žemė, vertybiniai popieriai, procentiniai pinigai už banko ddepozitus. Be to, šiai mokesčių grupei dar priklauso palikimo, herbinis, žemės irigacijos bei gerinimo, už licencijas mokesčiai.

Socialinio aprūpinimo finansavimo šaltiniai yra valstybiniai soc. draudimo fondai (moka į fondus darbdaviai ir darbuotojai), valstybės ir vietinių biudžetų lėšos, įmonių pensijų fondai.2.2. Mokesčių sistema Vokietijoje

Vokietijos mokesčių sistema gana sudėtinga, patys vokiečiai ją kritikuoja, ypač dėl to, kad palyginti didelius mokesčius turi mokėti firmos. Ypač svarbus nagrinėjamos mokesčių sistemos bruožas – griežtas įvairių valdžios lygių kompetencijos ribojimas ir labai detalus mokesčių mokėjimo mechanizmas. Šalyje yra 3 lygių mokesčiai: federaliniai, žemių ir vietinių valdžios organų ( bendruomenių). Federacija gauna visą mokestį (akcizą) už spirito ir degtinės gaminius, visus vartojimo mokesčius (išskyrus alų), taip pat draudimo ir visas muitų rinkliavas. Žemės gauna turto, palikimų bei žemės pirkimo, taip pat automobilių, alaus, loterijų bei žirgų lenktynių rengimo, lošimo namų laikymo, priešgaisrinės apsaugos mokesčius. Bendruomenės gauna verslų, žemės ir vadinamuosius vietinius mokesčius (pvz., už šunis, medžioklę, žvejybą).

Kai kuriuos mokesčius ima kartu įvairių lygių valdžia, tačiau kiekvienu atveju tiksliai nustatoma, kokia dalis kam priklauso. Bendra mokesčių suma pasiskirsto maždaug tokia proporcija: federacijai 48 proc., žemėms 34 proc. ir bendruomenėms 13 proc. Likusi dalis skiriama vadinamajam išlyginimo fondui ir ES rinkliavai.

Vokietijoje imama apie 50 rūšių įvairių mokesčių ((Lietuvoje – 18). Bendra Vokietijos mokesčių tvarka, galiojanti visoms mokesčių rūšims, aptarta 1977 m. įsigaliojusiame mokesčių teisyne (iki tol veikė 1919 m. priimtas imperijos teisynas). Mokesčių įstatymai nustato, kokiu atveju ir kokie mokesčiai turi būti mokami, o teisynas išaiškina, kaip tai turi būti daroma, t.y. reglamentuoja visą apmokestinimo procedūrą. Pagal apmokestinimo objektus galima išskirti 3 svarbiausias mokesčių grupes.

Pirmiausia tai turto valdymo (nuosavybės) mokesčiai. Čia įeina pajamų ir turto mokesčiai. Pajamų mokestį moka visi fiziniai asmenys. Tai svarbiausia mokesčių rūšis, duodanti beveik 40 proc. visų mokesčių įplaukų. Šis mokestis tarsi susideda iš 2 dalių – iš uždarbio išskaitomo mokesčio ir atskiro mokėjimo nuo pajamų, gautų iš kapitalo. Pajamų mokesčiu apmokestinamos visos pajamos, gautos iš verslo ir žemės ūkio veiklos, paties žmogaus ar samdomo darbo, patalpų nuomos ir pan., įskaitant net ir spekuliavimu gautas pajamas. Mokesčio tarifas taikomas pagal proporcinę – progresinę 19-53 proc. skalę (iki 1990 m. buvo 22-56 proc.), ir skiriasi vienišiems asmenims bei šeimoms. Apmokestinamosios pajamos nustatomos, iš asmens bendrųjų pajamų atėmus neapmokestinamąjį minimumą, išlaidas, susijusias su darbu, gyvybės draudimo įmokas, kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidas, dalį išlaidų, skirtų nuosavo namo statybai ir kita. Mokesčiai iš uždarbio išskaitomi, naudojant mokesčių kortelę, kurioje nurodomos dirbančiojo neapmokestinamosios sumos, atsižvelgiant į šeimos ppadėtį, priklausymas religinei konfesijai (bažnyčios mokesčiui apskaičiuoti) ir lengvatos invalidams.

Savo pajamas deklaruoja visi samdomo darbo nedirbantys asmenys, taip pat samdomieji, kai jų uždarbis viršija tam tikrą lygį arba esant papildomoms pajamoms. Užpildyti mokesčių deklaracijas gana sudėtinga, čia reikalinga konsultantų pagalba.

Korporacinis mokestis iš esmės – tai irgi pajamų mokestis, tik jį moka ne fiziniai, bet juridiniai asmenys – įvairios komercinių tikslų siekiančios ir pajamas gaunančios organizacijos. Korporaciniai mokesčiai apskaičiuojami pagal juridinio asmens metines pajamas. Korporacinių mokesčių dydis priklauso nuo daugelio aplinkybių. Jis įvairuoja, nors dažniausiai imama 50 proc. (tai didžiausias tarifas). Apskritai Vokietijoje imami korporaciniai mokesčiai yra patys didžiausi iš visų išsivysčiusių šalių. Ketinama juos sumažinti iki 43 proc. Korporaciniai mokesčiai sudaro tik 4,5 proc. visų mokesčių įplaukų. Procentu daugiau duoda verslo mokesčiai, imami iš gamybinių įmonių ir skaičiuojami nuo jų pelno bei kapitalo. Kiti tiesioginiai mokesčiai bendroje sumoje sudaro nedidelę dalį (turto mokestis 1 proc., žemių mokestis 1,4 proc. ir kiti).

Antra mokesčių grupė – apyvartos mokesčiai. Tai PVM, importo mokestis, automobilių mokestis, atsi.skaitymai iš lošimo namų, draudimo mokestis ir kt. Šios grupės mokesčiai priklauso prie netiesioginių. Bene svarbiausias šioje grupėje PVM, apskaičiuojamas pagal vieningus tarifus visoms prekėms ir paslaugoms. Šio mokesčio apskaičiavimas gana sudėtingas, kadangi imamas

tik vieną kartą, nežiūrint, kiek iki tol prekė perėjo tarpinių etapų.

Trečia mokesčių grupė – tai vartojimo mokesčiai (akcizas). Joje galima išskirti 3 pogrupius: maisto prekių mokesčius (cukrus, druska ir kt.), malonumų produktų mokesčiai (tabakas, kava, alus ir kt.) ir kiti vartojimo mokesčiai (pvz., naftos produktų). Visi jie, išskyrus už naftos produktus, labai nedideli. Šiuos mikesčius moka gamintojas, kuris tą sumą įskaito į gaminio kainą, tad iš tikrųjų juos moka vartotojas. Naftos produktų mokesčiai duoda 7,6 proc. visų mokesčių įplaukų. GGana nemažas tabako gaminių mokestis, duodantis 2,3 proc. visų mokesčių įplaukų. Kiti šios grupės mokesčiai ne tokie dideli. Pvz., už kavą gaunama 0,3, už alų – 0,2 proc. visų įplaukų. Šie mokesčiai gerokai diferencijuoti. Smulkesnių vietinių mokesčių gana daug, bet jie duoda tik 0,7 proc. bendruomeninių įplaukų. Bažnyčios mokestį moka tik jos nariai.

Vokietijoje mokesčių našta siekia apie 40 proc. BVP, todėl jau prieš šešerius metus Vokietijos parlamentas (Bundestagas) pradėjo svarstyti, kaip palengvinti mokesčių naštą. Po ilgai trukusių debatų nuspręsta mmažinti mokesčius Vokietijos bendrovėms. Keliais etapais nutarta sumažinti maksimalią pajamų mokesčio ribą. Praėjusiais metais ji siekė 51 proc. Kaip patys vokiečiai karčiai juokauja, valstybei jie dirba daugiau nei sau. Iki 2005 m. šis mokestis turėtų sumažėti iki 43 proc. Minimali ppajamų riba sumažės nuo 22,9 iki 15 proc. Pasak Vokietijos finansų ministro Hanso Eichelio, iš viso gyventojams ir verslui mokesčių našta turėtų sumažėti apie 60 mlrd. markių.2.3. Mokesčių sistema Ispanijoje

Ispanijoje tiesioginiai mokesčiai sudaro 50,8 proc., netiesioginiai – 49,2 proc. biudžeto pajamų (1996 m.).

Valstybės biudžeto pajamų didžiausią lyginamąjį svorį sudaro:

 pajamų mokestis 43,1 proc.

 PVM 27,9 proc.

 verslo (korporacijų) mokestis 15,8 proc.

 specialūs (akcizai ir kt.) 10,4 proc.

Be to, dar yra kitų mokesčių ir lokalinių mokesčių, kurių tarifai skirtingi atskirose administracinėse teritorijose.

Mokesčių mokėtojai klasifikuojami į 5 grupes pagal gautas pajamas:

• labai dideli mokėtojai – per 10 tūkst. mln. pesetų;

• dideli mokėtojai – per 1000 mln. pesetų;

• vidutiniai (verslininkai) – mažiau kaip 1000 mln. pesetų;

• mažos kompanijos;

• pajamų mokesčio mokėtojai (dirbantieji, kurie neturi jokio verslo).

Pirmąsias 2 mokėtojų grupes kkontroliuoja atskiras Finansų ir mokesčių inspekcijos departamentas Madride. Regioninės agentūros kontroliuoja mokesčių mokėtojus nuo 3 grupės.

Ispanija turi labai kompiuterizuotą, visoje teritorijoje vieningą sistemą. Duomenų bazėje yra sukaupta labai daug įvairių duomenų apie mokesčių mokėtojus. Yra keletas informacijos pateikimo “modulių”, kuriuos privaloma užpildyti ir pateikti Mokesčių agentūrai visiems mokėtojams. Vėliau ši informacija gretinama su kiekvieno mokėtojo pateikta deklaracija (Ispanijoje visuotinis deklaravimas, todėl deklaracijas pildo kiekvienas fizinis asmuo). Be to, kiekvienas mokėtojas, vykdantis ūkinę ir komercinę veiklą, pateikia informaciją apie savo rryšius su kitais mokėtojais, t.y. iš ko pirko, ką pirko, už kiek pirko, kam pardavė, ką ir už kiek. Vėliau ši informacija kryžminama kompiuteriais ir tikrinama, ar visos pajamos buvo deklaruotos, ar apskaičiuoti visi mokesčiai. Pvz., kadangi šeima gali deklaruoti pajamas drauge, panorus pažiūrėti vieno iš sutuoktinių gautas pajamas, automatiškai kompiuteris nurodys ir antrojo turimas sąskaitas bankuose, gautas palūkanas, dividendus ir kt. pajamas.

Kompiuterių atmintyje kaupiama 5 m. informacija, nes pagal galiojančius įstatymus Ispanijoje mokėtoją galima tikrinti tik už penkerius metus. Mokėtojai Ispanijoje taip pat žino, kad Mokesčių agentūra yra sukaupusi apie juos didžiulę informaciją, ir tai yra veiksminga, drausminanti priemonė. Kiekviena įmonė ir fizinis asmuo nuo 14 metų turi mokėtojo kodą (fiziniam asmeniui pridedama vertė). Registruojantis mokesčių mokėtoju pirmiausia turi kreiptis į Mokesčių agentūrą, gauti kodą, o tik paskui įsiregistruoja Rejestro tarnyboje (priešingai nei Lietuvoje). Akcizų mokėtojai turi dar atskiro mokėtojo kodą.

Ispanijoje kaip anksčiau minėtose valstybėse mokamas pridėtinės vertės mokestis. Yra 4 PVM tarifai: 16 proc. – visoms prekėms ir paslaugoms; 7 proc. – keleivių transportas, viešbučių paslaugos, valstybinių kelių valymas, kinai, teatrai, kitos kultūrinės paslaugos, vaistai gyvuliams, meno dirbiniai, namų apyvokos daiktai ir kt.; 4 proc. – duona, miltai duonai, pienas, sūriai, vaisiai, žalios daržovės, knygos, laikraščiai, žurnalai, mmedikamentai žmonėms, neįgaliųjų žmonių mašinos ir kt.; 0 proc. – eksportas. Taip pat yra ir neapmokestinamosios prekės ir paslaugos ( bankų, pašto ir kt.).

Yra 2 rūšys PVM deklaracijų (ketvirtinė ir metinė) ir keletas modelių, priklausomai nuo veiklos rūšies, pvz., žemės ūkio produkcijos gamintojams – skirtinga. Ketvirtinėje deklaracijoje nurodomi tik 3 skaičiai (pardavimo PVM, pirkimo PVM ir grąžintina ar mokėtina suma). Metinė deklracija yra sudėtinga, nes joje nurodomos pajamos ir pardavimo PVM iš skirtingų veiklos rūšių. Deklaracijos forma parduodama spaudos kioskuose arba Mokesčių agentūroje. Esant grąžintinam PVM, jis grąžinamas tik kartą per metus, pristačius metinę deklaraciją. Grąžinimo terminas – iki kitų metų birželio 1 d. Mokėtojas nurodo deklaracijoje (yra atskira dalis), ar nori, kad PVM jam būtų grąžintas, ar įskaitytas kitiems mokėjimams. Galimas grąžinimas kas mėnesį tik l.abai stambiems mokėtojams ir tik eksporto atveju.

Mokesčių agentūrų struktūra, funkcijos ir uždaviniai, darbo organizavimas tokie pat kaip ir Lietuvos Valstybinės mokesčių inspekcijos.2.4. Mokesčių sistema Anglijoje

Didžiosios Britanijos (Anglijos) mokesčių sistema susiformavo praėjusiame šimtmetyje. Ji dažnai keičiasi – priklausomai nuo partijos, kuri valdo.

Kaip ir kitose šalyse, Anglijoje mokesčiai imami į valstybės biudžetą ir į vietinius biudžetus. Mokesčiai sudaro apie 90 proc. valstybinio biudžeto pajamų. Pagrindiniai mokesčiai yra šie:

• gyventojų pajamų mokestis;

• korporacijų pajamų mokestis;

• kapitalo pprieaugio mokestis;

• palikimo mokestis;

• turto mokestis;

• vartojimo mokesčiai.

Palyginus su Lietuvos žmonių mokesčiais, anglas sumoka vos ne pusantro tūkstančio kartų daugiau, tačiau jie žymiai daugiau ir uždirba. Kiekvienas anglas, uždirbantis daugiau kaip 4000 svarų per metus, savaime netenka ¼ atlyginimo, mokėdamas vadinamąjį “income tax” – pajamų mokestį. Gyventojų pajamų mokestis sudaro apie 64 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokestinių išteklių. Šis mokestis imamas nuo bendrųjų pajamų, kurios paskirstytos pagal pajamų šaltinį. Kiekvienas šalies gyventojas turi teisę į neapmokestinamą pajamų sumą, į vadinamąją asmeninę nuolaidą (3005 svarai sterlingų). Asmens pajamos, viršijančios asmeninę nuolaidą, apmokestinamos baziniu 25 proc. tarifu. Jeigu pajamų suma viršija 20700 svarų sterlingų, taikomas 40 proc. mokesčio tarifas. Be to, numatyta nemažai lengvatų: neapmokestinamos vedyboms sunaudotos lėšos, kreditai butui įsigyti, pajamos iš privačių pensijų fondų, atsižvelgiama į šeimyninę padėtį ir pan. Pajamų mokestis mokamas 4 kartus per metus lygiomis dalimis, ir balandžio 6 d. patikslinama mokesčio suma. Asmenys, neturintys kitų pajamų šaltinių, išskyrus darbo užmokestį, deklaracijas pildo kartą per penkerius metus. Tačiau darbuotojas, negavęs ketvirtadalio savo atlyginimo, dar neatsikvepia. Jo laukia “nacionalinis draudimas”, kuriam atimami dar 5 proc. atlyginimo. Šie pinigai padengia nemokamo gydymo išlaidas. Policijai, mokymo sistemai bei miestų švarai palaikyti įvestas garsusis “poll tax” mokestis, oficialiai vadinamas “bendruomenės pajumi”. “Poll tax” palyginti

nedidelis, nuo 300 iki 500 svarų per metus. Šį specifinį mokestį turi to paties rajono gyventojai turi mokėti vienodai, nepriklausomai nuo turto ir socialinės padėties.

Korporacijų pajamų mokestis sudaro apie 19 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokestinių išteklių. Bendras mokesčio tarifas yra 35 proc. Jei apmokestinamos pajamos (pelnas) nesiekia 200000 svarų sterlingų, taikomas lengvatinis 25 proc. tarifas. Išmokėdama dividendus, įmonė iš anksto turi sumokėti pelno mokestį. Naftos gavybos ir perdirbimo įmonės vietoj pelno mokesčio moka naftos mokestį, kuris sudaro 50 proc. ppajamų.

Kapitalo prieaugio mokestis mokamas iš pelno, gauto pardavus turtą. Taikomas 30 proc. tarifas nuo gautų pajamų.

Turto mokestis mokamas į vietinių valdžios organų biudžetus. Mokesčių tarifai skiriasi atskirose teritorijose ir dažnai priklauso nuo finansinių išteklių poreikio. Be to, mokesčio tarifas priklauso ir nuo apmokestinimo objekto.

Anglijoje PVM imamas nuo 1937 m. Tai mokestis, kurio neišvengia net turistai. Perkant bet kurią prekę, nesvarbu, šokolado plytelę ar automobilį, sumokamas ir VAT (value added tax) – 17,5 proc.(beveik toks pat, kaip ir Lietuvoje, tt.y. 18 proc.) nominalios produkto vertės antkainis. Jis irgi įplaukia į valstybės iždą.

Akcizų mokestis, kaip ir kitose šalyse, uždedamas alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, degalams, transporto priemonėms. Akcizų tarifas svyruoja nuo 10 iki 30 proc.2.5. Mokesčių sistema Italijoje

Italija – rinkos eekonomikos šalis, tačiau ligi šiol plačiai taikoma valstybinio reguliavimo sistema. Čia priimta daugiau negu 8000 mokesčių sistemą reguliuojančių normatyvinių aktų.

Dabartinė Italijos mokesčių sistema ir struktūra atitinka ekonominę šalies padėtį, atspindi įvairius valstybinio reguliavimo aspektus: fiskalinį, socialinį, investicijų skatinimo, įvairių prekių grupių, skirtų gyventojams, vartojimo reguliavimo, mokesčių sistemos pertvarkymo. Platus valstybinis reguliavimas lemia ir tai, kad Italijos mokesčių sistema turi didelę įtaką darbo rinkai. Lėšos, skiriamos naujoms darbo vietoms sukurti, apmokestinamos mažiau, o kur nedarbas ypač didelis, jos visiškai neapmokestinamos.

Formuojant Italijos mokesčių politiką ypač daug dėmesio kreipiama į mokesčių įtaką kapitalo rinkai. Tai pasireiškia tuo, kad iš finansinio kapitalo gautos pajamos, pajamos perpardavus vertybinius popierius apmokestinamos ne pagal progresinį, o pagal proporcinį tarifą. Be to, vertybinių popierių kurso vertės pprieaugis apskritai neapmokestinamas. Pajamos, gautos perpardavus akcijas ir skiriamos reinvesticijoms, taip pat neapmokestinamos. Tokiu būdu mokesčių sistema leidžia kapitalizuoti fizinių ir juridinių asmenų pajamas, skatina akcininkus iš korporacijų veiklos gautas pajamas pirmiausia skirti kapitalo prieaugiui. Per mokesčių sistemoje numatytas lengvatas skatinamos tos veiklos rūšys, kurios negarantuoja pajamų pagal nustatytą vidutinę pelno normą. Jos numatytos ir konkrečioms nuostolingoms įmonėms bei suteikiamos iki 5 metų griežtai aptartomis sąlygomis. Jeigu per numatytą laikotarpį įmonė rentabilia netampa, ji likviduojama.

Italijos mokesčių sistema sudaryta taip, kkad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo. Įvairių mokesčių tarifų dydis turi būti tarpusavy suderintas. Be to, apmokestinimo tarifai turi būti susieti su kainomis, procentais už kreditą, t.y. su visa ekonominių normatyvų sistema, garantuojančią tarpusavy susietą valstybinių ir šakų finansų, gyventojų pajamų ir kredito reguliavimą.

1987 m. atsižvelgus į šalies ekonomikos specifiką suformuota Vakarų Europoje galiojanti tiesioginio ir netiesioginio pajamų apmokestinimo sistema. Dbartinė Italijos mokesčių sistema yra tikslios struktūros, turi unifikuotas mokesčių mokėjimo ir lėšų surinkimo į biudžetą taisykles.

Svarbi tiesioginių mokesčių rūšis yra fizinių asmenų pajamų mokestis. Visos fizinių asmenų pajamos Italijoje suskirstytos į 5 kategorijas:

1) pajamos iš žemės nuosavybės, nekilnojamo turto ir pastatų;

2) pajamos iš kapitalo;

3) samdomų ir laisvų profesijų darbuotojų darbo užmokestis;

4) pajamos iš individualios savarankiškos veiklos;

5) kitos pajamos.

Apmokestinamų pajamų, gautų iš žemės nuosavybės, žemės ūkio veiklos bei statunių ir įrenginių, dydis apskaičiuojamas kadastriniu metodu.

Pajamos iš kapitalo apima įvairias pinigines rentos formas. Šiai mokesčių kategorijai būdinga, kad mokestis paprastai imamas “prie pajamų šaltinio”, todėl jos neįtraukiamos į fizinių asmenų apmokestinamas pajamas. Mokesčio tarifas yra vienodas visiems mokesčių mokėtojams ir nepriklauso nuo pajamų dydžio. Mokestinės pajamos iš darbo uždarbio ir jam prilygintų išmokų sudaro 80 proc. visų apmokestinamų pajamų.

Italijoje numatytos mokesčio bazę mažinančios lengvatos, kurių dydis priklauso nuo faktiškos mokėtojo padarytų išlaidų sumos. VVisos šios išlaidos turi būti patvirtintos dokumentais, likusi suma apmokestinama.

Pajamų mokestis apskaičiuojamas pagal sudėtingą progresiją sudarytus tarifus. Yra sudaryta gradacijų lentelė (iš viso 7 dydžių tarifai, nuo 10 iki 50 proc.). Po to mokesčių suma mažinama atsižvelgus į individualių lengvatų sumą, kurių dydis priklauso nuo šeimos sudėties, vaikų ir išlaikytinių skaičiaus. Iš tokios mokesčių sistemos laimi mažas pajamas gaunantys asmenys. Tai skatina einamąjį vartojimą.

Juridinių asmenų pajamų mokestis yra universalus įrankis apmokestinant korporacijų pelną. Šiuo metu jis yra vienodas visiems mokėtojams ir sudaro 36 proc. (Lietuvoje. pagrindinis šio mokesčio tarifas – 24 proc.). Tokį mokestį moka visos pramonės, komercinės ir finansų – kredito kompanijos, esančios šalies teritorijoje, taip pat jų užsienio filialai.

Italijos mokesčių įstatymai numato vietinį pajamų mokestį. Tai vietinių valdžios organų nuosavų lėšų formavimo šaltinis. Mokestį moka tiek privatūs asmenys, tiek ir korporacijos, tačiau apmokestinimo objektas yra ne visos pajamos, pagal imamas įprastinis pajamų mokestis. Šiuo metu vietinis pajamų mokestis sudaro 16,2 proc. apmokestinamų pajamų.

Be pajamų mokesčio, vietiniai valdžios organai savo lėšas dar formuoja iš paveldėjimo ir dovanojimo mokesčių, nekilnojamojo turto mokesčio ir pan. Paveldėjimo mokesčio tarifas sudarytas pagal dvigubą progresiją, jis apima paveldimo turto dydį ir giminystės laipsnį.

Svarbiausias iš netiesioginių mokesčių – PVM. Italijoje jis įįvestas 1973 m. panaikinus anksčiau funkcionavusį apyvartos mokestį ir daugiau negu 20 akcizų. Šiuo metu šis mokestis sudaro 67 proc. visų Italijos netiesioginių mokesčių. Tai daugiapakopis mokestis, kuris numato prekių apmokestinimą per kiekvieną pirkimo – pardavimo aktą. PVM perskaičiuojamas kas mėnesį pagal ankstesnio mėnesio rezultatus. Vieną kartą per metus sudaroma deklaracija pagal visą apyvartą per metus. Nuo tokios procedūros atleistos smulkios įmonės. Jos su valstybe gali atsiskaityti vieną arba du kartus per metus. PVM tarifas Italijoje diferencijuotas: lengvatinis – 4 ir 0 proc. (taikomas būtiniausioms prekėms, duonai, pienui ir kitiems maisto produktams, taip pat laikraščiams ir žurnalams), pagrindinis – 9 proc. (juo apmokestinamas platus pramoninių prekių asortimentas) ir du padidinti tarifai – 19 ir 38 proc.(alkoholiniai gėrimai ir produktai, parduodami restoranuose, taip pat benzinas ir naftos produktai (19 proc.), prabangos daiktai (38 proc.)). Kai kurioms prekėms ir paslaugoms Italijoje išlikę specialūs akcizai (elektros energija, cukrus, alkoholiniai gėrimai ir kt.).

Ypatinga netiesioginių mokesčių rūšis Italijoje yra herbo, registracinis ir koncesinis mokestis. Šie mokesčiai imami parduodant specialų herbinį popierių arba įregistruojant sandorius atitinkamose valstybinėse įstaigose. Koncesinis mokestis kartais imamas papildomai prie registravimo mokesčio, kai konkrečioms operacijoms atlikti valstybė duoda savo sutikimą, leidimą ar licenciją.

Italijos mokesčių sistema numato viešą priėjimą prie finansinių dokumentų tiek

mokesčių žinybų specialistams, ekonomistams, tiek ir akcininkams. Visos didelės įmonės skelbia ataskaitas apie pajamas, sąnaudas ir mokesčius. Tai leidžia ne tik efektyviau kontroliuoti kompanijų veiklą ir mokesčių mokėjimą, bet ir stebėti jų finansinę būklę. IŠVADOS

Darbe pateikta apžvalga apie požiūrį į mokesčius ir apmokestinimą išsivysčiusiose užsienio šalyse leidžia daryti išvadą, kad rinkos ekonomiką plėtojančių valstybių mokesčių sistemoms bei pagal tai susiklosčiusioms mokestinėms prievolėms būdingi panašūs bruožai.

Tačiau yra ir esminių skirtumų. Vadinasi kiekvienoje šalyje funkcionuoja tiktai jos ūkiui pritaikyti mokesčiai. Kita vertus, mokesčių ddydžiui ir apmokestinimo tvarkai įtakos turi ir valstybės valdžios sandara, verslo ir nuosavybės politika. Mokesčiai ne tik sudaro dalį nacionalinių pajamų, bet ir naudojami įvairių socialinių grupių pajamoms ir ūkiui stiprinti.

Taigi, pagrindinių mokesčių reikšmė įvairiose šalyse gana skirtinga. Vokietijai, Italijai ir Didžiajai Britanijai reikšmingiausi yra pajamų mokestis (pirmoms dviem šalims taip pat ir socialinio draudimo įnašai) ir netiesioginiai mokesčiai. Japonijoje, Ispanijoje pajamų mokestis taip pat sudaro didžiąją dalį bendros surenkamų mokesčių sumos (Japonijoje jis sudaro daugiau nei pusę surenkamos bendros mmokesčių sumos, Ispanijoje-43,1 proc.), nors nemažas svoris tenka ir socialinio draudimo mokesčiams (ypač Ispanijoje). Prekių ir paslaugų mokesčiai nagrinėtose šalyse taip pat yra sudedamoji (ir gana svari) tų šalių surenkamų mokesčių dalis. Lietuvoje minėti mokesčiai, t. y. pajamų ir pelno, PPVM ir soc. draudimo įmokos yra pagrindiniai šalyje renkami mokesčiai.LITERATŪRA

1. Autukienė R. , Dainauskienė I. ir kt. Lietuvos verslininkui apie mokesčius užsienio šalyse.Vilnius, L II, 1995.

2. Bartkienė A. Italijos mokesčių sistema // Aljansas.-1997.-Nr. 5.-P. 29-36.

3. Buškevičiūtė E. , Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas: “Technologija”, 1998.

4. Čepienė I. ir kt. Mokesčiai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.

5. Iš užsienio spaudos. Šiuolaikinė mokesčių sistema // Litas.-1993. Spal. 22.-P. 14.

6. Lukaševičius K. Verslas ir mokesčiai. Kaunas: Technologija, 1999.

7. Pajuodienė G. M. Mokesčių sistemos formavimas išsivysčiusiose šalyse. Vilnius; Lietuvos informacijos institutas, 1996.

8. Petrauskis K. Vokiečius slėgs mažesni mokesčiai // Veidas.-2000.-Nr. 29.-P. 19.

9. Varneckienė M. Mokesčių sistema Ispanijoje // Sąskaityba.-1998.-Nr. 10-P. 41-51.

10. Pagal užsienio spaudą. Vietiniai mokesčiai pirmaujančių Vakarų šalių ekonomikoje // Litas.-1993. Spal. 5-7.-P. 15.