VERSLO VERTINIMAS, SISTEMA, METODAI, PINIGŲ SRAUTŲ PROGNOZAVIMAS

VERSLO VERTINIMAS, SISTEMA, METODAI, PINIGŲ SRAUTŲ PROGNOZAVIMAS

1. Verslo vertinimo sistema 2

1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai 2

1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas 3

1. 3. Verslo vertinimo principai 5

1. 4. Verslo vertinimo metodai 11

2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu 14

2. 1. Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės 14

2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas 15

3. Pinigų srautų prognozavimas 19

3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės 19

3. 2. Pinigų srautų planavimas 20

3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai 24

3. 4. PPasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams 25

Literatūros sąrašas 281. Verslo vertinimo sistema

1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai

 

Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios

verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje

Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas – nešališkas

verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą,

vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną

piniginę vertę rinkoje. Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne

rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas,

susiejantis laukiamą grąžą bei riziką, ko pasekoje nustatoma verslo vertė

[16;1186]. Ten ppat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas

laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų

įvertinimui.

Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo

sampratos [17;5]. Pagal pirmąją verslo vertinimas – tai įmonės, turinčios

juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją vverslo vertinimas – tai

ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių,

technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų,

kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės,

technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji

samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.

Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti

kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma

vertinamo objekto vertė.

Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina [24; 2]. Vertė –

prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal

atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos

požiūrį į naudingumą. Kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar

sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra

reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų

teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis.

Atstatomoji vertė (išlaidos) – vertinimo metu nustatyta pinigų suma,

kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui

sukurti, pagaminti arba pastatyti.

Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai

vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant

tų „nefunkcionuojančių“ įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo

linijose, rinkos vertę.

Verslo linija – tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir

konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų

(dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo

sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų

srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama

produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu

projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime

terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip

sinonimus.

Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus [17;9]:

1)      įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu

nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;

2)      nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą,

kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų

tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo

kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);

3)      įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė

(neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos

vienintelės verslo linijos verte;

4)      nustatyti investicinio projekto, sutampančio su

nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;

5)      nustatyt.i orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo

kapitalo rinkos vertę.

Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo

tikslus [17;14]:

1)      patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos

kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;

2)      sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių

nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;

3)      ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių

arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo-

pardavimo;

4)      suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie

įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.

 

 1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas

 

Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo

sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos

turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins

užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos

Sąjungos bendrąją rinką.

1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų

asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo

unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais

turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos

pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir

įgyvendinimas. Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis

tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto

vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų

vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL),

Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų

narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.

1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie

leidiniai: TEGOVOFA parengtos „Pagrindinių fondų vertinimo metodinės

pastabos“ bei TIAVSC parengti „Tarptautiniai vertinimo standartai“.

Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita

užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė „Turto vertinimo

laikinuosius metodinius nurodymus“. Šio dokumento tikslas – pereinamuoju

ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.

Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis

Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 „Dėl

turto vertės nustatymo“. Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų

nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto

vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino „Bendruosius turto vertės

nustatymo principus“. Šių principų tikslai ir paskirtis yra:

a)              reglamentuoti vienodus visai Lietuvos

Respublikai, harmonizuotus pagal ttarptautinę turto vertinimo sistemą

turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo

profesionalumo bei etikos reikalavimus;

b)              nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms

taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai;

c)              sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar

verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.

Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų

atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m.

birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 „Dėl Turto vertintojų atestacijos

komisijos nuostatų patvirtinimo“. TVAK tikslas – diegti Lietuvos

Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo

sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansini.ų, informacinių,

metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir pagrįstą tarptautiniais turto

vertinimo metodais ir kriterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus.

Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų

profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.

1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu „Dėl turto

vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo“ buvo patvirtinti Turto

vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai

reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto

vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims – turto vertintojams.

Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė

dvi laikinąsias darbo grupes „Turto vertinimo metodikai“ ir „Turto

vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams“ parengti.

1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo

metodikos“ LRV patvirtino „Turto vertinimo metodiką“, kuri reglamentuoja

Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose

teisės aktuose nustatytų,

harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo

vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat

turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.

Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei

kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 „Dėl

Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtino

Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarką.

Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo

jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų

taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo

būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir

atsakomybė.

Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali

būti vertinami, kai: a) keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas,

perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas,

paveldimas; b)jis apdraudžiamas; c) jis apmokestinamas, deklaruojamas; d)

jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;

e) jis įkeičiamas; f) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus; g)

jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos

pagrindais ar patikėjimo teise; h) jjis paimamas įstatymų nustatyta tvarka

visuomenės poreikiams; i) jis pripažįstamas bešeimininkiu; j) įmonėms

taikomos bankroto procedūros; k) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir

nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys

baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys

įkeistą turtą parduoti iš varžytinių; l) to pageidauja turto savininkas

arba turto vertinimo užsakovas.

Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje

situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.1. 3. Verslo vertinimo principai

Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių

vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio

ekspertų-vertintojų patirtimi. Šie principai išskiriami į keturias

kategorijas [ 19;65]:

1.      Įmonės naudotojo principai.

2.      Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio

vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.

3.      Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.

4.      Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso

panaudojimo principas.

 Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi

būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali

skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo

konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.

Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo, ir laukimo

principus.

 Naudingumo principas. Įmonė turi vertę, jjei ji gali būti naudinga

potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra

būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją – gaminti tam tikrą

produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga

konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar

patenkina kitus savininko psichologinius poreikius.

Naudingumas – tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo

poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios

pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai

išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.

 (Pa)keitimo principas. Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau,

nei mmažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu

naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę

daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną

laikotarpį. Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas,

nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių,

charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus.

Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma

kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su

ekvivalenčiu naudingumu.

 Laukimo principas. Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų

pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip

laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o

taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis.

Laukimas – tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gauta

iš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus

pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas,

gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi

laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas

diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo,

dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike

pataisa.

 

Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės

turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus

kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų,

subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo išskaidymo

ir sujungimo.

 Likutinis žemės sklypo produktyvumas. Bet kuri ūkinė veikla

paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo

ir žemės (žr. 1. lentelę). Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi

atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.

1. lentelė

Gamybos veiksniai ir kompensacija už juos

|Nr. |Veiksnys |Kompensacija . |

|1 |Darbas |Atlyginimas |

|2 |Kapitalas |Pelnas |

|3 |Valdymas |Pelnas, atlyginimas |

| | |vadovams |

|4 |Žemė |Renta (mokesčiai, nuoma)|

 

Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra „pririšt“

prie jos. Visų pirma apmokami trys „pririštieji“ gamybos veiksniai, o po to

žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos

mokestį. Tokiu būdu žemė turi „likutinę vertę“ („likutinį produktyvumą“),

t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš

likusio pelno. Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasis

pelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo

išlaidos.

Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta,

leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir

tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui,

įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės

maksimizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama

įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės

padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas

už šią įmonę sumokės didesnę kainą, nei už analogišką įmonę, nutolusią nuo

žaliavų kasyklos.

 Indėlis. Panagrinėkime kitą pavyzdį. Savininkas nusprendė parduoti

savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Norėdamas gauti

maksimalią kainą, savininkas iš anksto surentė naują tvorą, nudažė pastatą

ir įrengimus, įeinančius į įmonės turtinį kompleksą, šiems darbams

išleisdamas 500 tūkst. Lt. Po šių pertvarkymų įmonės vertė pakilo iki 29,5

mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. įmonės vertę

padidino 450 tūkst. Lt.

Šiuo atveju indėlis – tai priedas prie įmonės vertės, kuris padidina

jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas. Tačiau indėlis gali būti

ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę. Tokiu būdu indėlis

– tai suma, kuria padidėja arba sumažėja įmonės vertė arba grynasis pelnas

dėl gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, valdymo, žemės) tam tikrų

patobulinimų ar pakeitimų.

 Didėjantis arba mažėjantis našumas. Žemės sklypo, kuriame įsikūrusi

įmonė, savininkas dažnai susimąsto, kaip intensyviai verta užstatyti žemės

sklypą. Pastačius vieną cechą, jis gauna tam tikrą pelno dydį, pastačius

antrą, jis gauna didesnį pelną, pastačius trečią – jis dar labiau padidina

savo pelną, tačiau pastaruoju atveju pelnas uždirbamas per laikotarpius,

viršijančius normatyvinius. Tai reiškia, kad trečiasis cechas pasirodė

neefektyvus atsipirkimo požiūriu.

Didėjančio arba mažėjančio produktyvumo principas teigia, kad prie

pagrindinių gamybos veiksnių pridedant lėšų, grynasis pelnas turi

tendenciją didėti augančiais tempais iki tam tikro momento, po kurio

bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais. Šis lėtėjimas trunka

iki tol, kol vertės padidėjimas tampa mažesniu nei išlaidų padidėjimas

pridėtiniams ištekliams.

Įmonės subalansuotumas (proporcingumas). Visi įmonės gamybos

veiksniai turi būti

subalansuoti. Čia omenyje turimas santykis tarp

pagrindinės ir pagalbinės gamybos, tarp pagalbinių ir papildomų darbininkų,

tarp darbininkų ir valdančiojo personalo ir pan. Subalansuotumo arba

proporcingumo principas teigia, kad bet kuriai gamybai yra atitinkami

optimalūs gamybos veiksnių deriniai, kuriems esant pasiekiamas maksimalus

pelnas, vadinasi, ir maksimali įmonmės vertė.

Optimalus dydis (mastelis). Šis principas gali būti taikomas bet

kuriam gamybos veiksniui. Pagal jį bet kuris gamybos veiksnys turi būti

optimalaus dydžio – ar tai būtų pati įmonė (kai esant optimaliam įmonė.s

pajėgumui, gaunamas maksimalus pelnas), ar jos atskiros gamybos, ar žemės

sklypas, kuriame įsikūrusi įmonė. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad norint

pasiekti normalią konkrečios produkcijos rūšies gamybos technologiją,

būtinas atitinkamo dydžio žemės sklypas, kuris ir bus optimalus šiai

technologinei sistemai.

Dalinis optimalaus dydžio pavyzdys yra žemės sklypo pridėtinės vertės

supratimas – kai du ar keli žemės sklypai yra apjungiami į vieną. Tokio

jungtinio sklypo vertė viršija atskirų sklypų verčių sumą. Šis perviršis ir

yra žemės sklypo pridėtinė vertė. Tokiu būdu, atskirų gamybos veiksnių

optimaliu dydžiu yra laikomas dydis, užtikrinantis maksimalaus pelno

gavimą.

 Nuosavybės turtinių teisių suskaidymas ir sujungimas. Turtinių

teisių ssistema leidžia išskirti ir atskirai parduoti turtines teises į

nuosavybę, taip pat ir į įmonę. Kiekvieną atskirą sudedamąją dalį galima

pateikti kaip vieningo paketo sudedamąją. Nuosavybės turtinių teisių

ekonominio išskyrimo arba sujungimo principas teigia, jog turtines teises

reikia suskaidyti ir sujungti taip, kad padidėtų bendroji įmonės vertė.

Galimi tokie teisių suskaidymai:

•        fizinis suskaidymas: teisių naudotis oro erdve,

žemės sklypu ir jo gelmėmis išskyrimas;

•        suskaidymas pagal valdymo trukmę: įvairios nuomos

rūšys, valdymas iki gyvenimo pabaigos, būsimos turtinės teisės;

•        suskaidymas pagal įmonės valdymo teises: ribota

teisė naudotis įmonės turtu, licenzijos, turto panaudojimo

apribojimai;

•        suskaidymas pagal turtinių teisių rūšis: bendroji

nuoma, partnerystė, trastas, korporacija, opcionas, kontraktas su

aptartomis pardavimo sąlygomis;

•        suskaidymas pagal kreditoriaus teises į įmonės

nuosavybę: įkeitimai, užstatai, teisminiai užstatai, dalyvavimas

valdyme.

 Nuosavybės teisių paketo ekonominio suskaidymo pagrindinis

kriterijus yra investitorių, įdedančių savo lėšas į įmonę, ir įmonės

savininkų interesų skirtumas. Nuosavybės turtinių teisių ekonominis

suskaidymas ir sujungimas realizuojamas visuomet, kai vyrauja interesų

skirtumas į šią nuosavybę. Optimalūs turtinių teisių išskyrimai ir

susjungimai didina įmonės vertę.

 Į rrinkos išorinės aplinkos principų kategoriją įeina tokie principai

kaip priklausomumas, atitikimas, pasiūla ir paklausa, konkurencija ir

pasikeitimas.

Priklausomybė. Priklausomybės principas teigia, kad įmonės vertė

priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, stambių pramoninių įmonių

vertė priklauso nuo ekonominės aplinkos, regiono, kuriame veikia įmonė, nuo

nacionalinio šalies charakterio, tarptautinių ryšių ir pan. Ši

priklausomybė nustatoma ryšiais, kurie matuojami laiko, piniginių lėšų

sąnaudomis arba kitais vienetais. Pavyzdžiui, jeigu stambios pramoninės

įmonės yra išsidėstę priemiestiniuose rajonuose, tai darbininkų kelionės į

darbą metu sunaudojama daug laiko ir energijos. Dėl to galiausiai gali

sumažėti darbo našumas. Greitkelio sstatyba leistų sumažinti šias išlaidas,

netiesiogiai padidintų darbo našumą ir tuo pačiu padidintų įmonės vertę.

Priklausomybės principas pasireiškia ir tuo, kad pati vertinama įmonė

įtakoja aplinkinių nekilnojamojo turto objektų ir kitų įmonių vertę,

esančių šiame regione. Taigi yra svarbu ištirti ryšius bei nustatyti

priklausomybes tarp įmonės vertės ir ją lemiančių veiksnių. Tai leistų

tiksliau ir patikimiau nustatyti įmonės vertę.

 Atitikimas. Bet kuri įmonė turi atitikti rinkos ir miesto plėtros

standartus, būdingus tam tikram regionui. Įmonių projektai turi atitikti

bendrai priimtas tradicijas ir patvirtintas nuostatas dėl žemės sklypų

naudojimo tam tikroje viet.ovėje. Pavyzdžiui, yra nepriimtina statyti

chemijos gamyklą tankiai apgyvendinto rajono centre.

Atitikimas – tai kokiu lygiu pati įmonė, jos architektūra ir jos

įtaka supančiai aplinkai atitinka šią supančią aplinką ir rinkos poreikius.

Pasiūla ir paklausa. Įmonės vertei didelę įtaką daro santykis tarp

paklausos ir pasiūlos. Jeigu produkcijos paklausa viršija pasiūlą, tai,

kitiems veiksniams nekintant, jos kainos kyla, jei pasiūla viršija paklausą

tai kainos krenta, o jei paklausa atitinka pasiūlą, – kainos

stabilizuojasi. Jeigu įmonė dirba netobulos konkurencijos sąlygomis, tai

jos pirkimo-pardavimo kainai (nesant paklausos ir pasiūlos atitikimo)

didelę įtaką daro tokie veiksniai kaip derybų menas, derybų dalyvių

skaičius, šio sandorio finansavimo schemos ir kt. Šių veiksnių įtaka

sustiprėja, kai sutartis turi būti pasirašyta per trumpą laikotarpį.

Paprastai paklausa įmonės kainai daro didesnę įtaką, nei pasiūla, nes

paklausa yra labiau kkintama nei pasiūla. Pasiūla – tai parduodamų įmonių

(arba jų turto), siūlomų rinkoje už tam tikrąkainą skaičius; o paklausa –

tai įmonių (arba jų turto), kurių pageidaujama įsigyti už tam tikrą kainą,

skaičius.

Konkurencija. Kapitalas juda ten, kur yra didelis pelnas. Todėl nauji

subjektai veržiasi įsitvirtinti ten, kur gaunami pertekliniai arba

monopoliniai pelnai. Konkurencija – tai verslininkų varžybos gauti pelną;

ji aštrėja tose ekonomikos sferose, kur numatomas pelno augimas, o tai veda

prie pasūlos augimo ir pelno mažėjimo (jei paklausa nedidėja).

Pasikeitimas. Situacija rinkoje pastoviai keičiasi: atsiranda naujos

įmonės, keičiasi jų profilis, įmonės bankrutuoja; taip pat keičiasi

ekonominė, socialinė, techninė, politinė įmonės veiklos sfera. Naujos,

labiau progresyvios gamybos technologijos įdiegimas gali žymiai pakelti

įmonės kainą. Be to, kiekviena įmonė turi savo gyvavimo ciklą, kurio fazės

yra gimimas, augimas, stabilizacija ir nuosmukis. Nuo to, kurioje gyvavimo

ciklo stadijoje yra šiuo metu įmonė arba ūkio šaka, smarkiai priklausys ir

įmonės vertė.

Pasikeitimo principas teigia, kad įmonės vertė nuolat keičiasi

veikiama vidinių veiksnių, supančios aplinkos ir rinkos kitimo. Dėl šios

priežasties ekspertai-vertintojai įmonės vertę nustato tam tikrai

konkrečiai datai.

 Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo

principas – tai protingas ir teisiškai galimas, finansiškai naudingas

įmonės panaudojimas, kuomet vertinamas turtas įgauna didžiausią vertę.

Tai pagrindinis vertinimo principas, nes jis nustato veiksnių,

darančių įtaką įmonės vertei, rinkinį ir tuo pačiu apsprendžia kitus

žinomus principus – naudingumo, (pa)keitimo, laukimo, likutinio

produktyvumo, indėlio, didėjančio arba mažėjančio našumo, subalansuotumo,

optimalaus (ekonomiško) dydžio, nuosavybės teisių ekonominio suskaidymo,

priklausomybės, pasiūlos ir paklausos, atitikimo, konkurencijos ir

pasikeitimo.

 .1. 4. Verslo vertinimo metodai

Egzistuoja keliolika įmonės vertės nustatymo metodų ir būdų,

užsienio šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami (lietuviškos

mokslinės literatūros verslo vertinimo tema kol kas praktiškai dar neturime

– aut. past.).

Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas

atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo

požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Didžiausią

specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų

klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes:

•                palyginamosios vertės (pardavimo kainos

analogų) požiūris kurio esmė yra palyginimas, t.y. turto rinkos vertė

nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas,

kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo

skirtumus;

•                atstatomosios vertės (kaštų) požiūris, kurio

pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės

būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal

vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;

•                naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo

arba diskontuotų pinigų srautų) požiūris, kai turtas vertinamas ne

kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną.

Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų

dabartinė vertė. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad

vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės

turto vertę

rinkoje.

LR Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje dar

atskirai išskiriamas ypatingosios vertės metodas, taikomas unikalioms meno

ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams,

įvairioms kolekcijoms įvertinti.

Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties

ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka

keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos.

 Rekomenduojama taikyti palyginamosios vertės požiūrio metodus, kai

reikia vertinti:

♣         žemės ūkio paskirties žemės sklypus;

♣         miškų ūkio paskirties žemės sklypus;

♣         kitos paskirties (privačioms namų valdoms, įvairios

paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir pramonės objektams statyti,

transporto, rryšių ir kitoms komunikacijoms įrengti, rekreacijai, kitai ne

žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai skirtos žemės) sklypus;

♣         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (išskyrus

šių objektų vertinimą draudimui, jeigu savininkas pageidauja vertinti

kitu metodu);

♣         gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus,

statinius ir įrenginius;

♣         smulkias įmones;

♣         likviduojamas įmones.

 Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas palyginimo arba rinkos požiūriu,

apima tokius vertinimo metodus:

⎫      šakinių atitikimų,

⎫      kapitalo rinkos,

⎫      sandėrių,

⎫      kainos vienam akcininkui,

⎫      potencialiai galimų dividendų kapitalizacijos, ir

⎫      visa eilė metodų, kuriuose panaudojami įvairūs

multiplikatoriai.

Rekomenduojama taikyti atstatomosios vertės požiūrio metodus, kai

reikia vertinti:

♣         žemės sklypų priklausinius, įrenginius bei inžinerinės

infrastruktūros (komunikacijų) objektus;

♣         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (jų

draudimo atveju);

♣         gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus,

statinius ir įrenginius;

♣         specialiosios paskirties turtą, t.y. ribotos paklausos

ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto . objektus, valdžios

institucijų ir reprezentacinius pastatus, elektrines, specialius

įrenginius ir kita);

♣         kitą turtą (tais atvejais, kai jo vertės „pasyviosios“

rinkos sąlygomis negalima nustatyti palyginamosios vertės ar naudojimo

pajamų vertės metodais, arba kai nustačius turto vertę šiais metodais,

užsakovas papildomai nori sužinoti turto vertę, nustatytą atstatomosios

vertės metodu);

♣         vertinamo objekto pagerinimo vertę.

Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas atstatomosios vertės arba turto

požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:

⎫      balansinės vertės,

⎫      sukoreguotos balansinės vertės,

⎫      atstatymo (pakeitimo),

⎫      likvidacinės vertės ir kt.

Rekomenduojama taikyti naudojimo pajamų vertės požiūrio metodus, kai

reikia vertinti:

♣         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius;

♣         gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus,

statinius ir įrenginius;

♣         įmones, išskyrus smulkias arba likviduojamas (planuojant

investicijas, įmonių sanavimo, reorganizavimo ir kitais atvejais);

♣         kitą turtą kaip verslo objektą, duodantį pelną, arba

tikintis, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės

jo vertę rinkoje.

 Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas pajamų požiūriu, apima tokius

vertinimo metodus:

⎫      diskontuotų pinigų srautų,

⎫      pajamų kapitalizacijos,

⎫      perteklinio pelno,

⎫      atsipirkimo laiko,

⎫      vidinės pelno normos ir kt.

  Aukščiau apžvelgti verslo vertinimo metodai nenaudojami

izoliuotai, jie vienas kitą papildo, t.y. įmonės ar projekto vertei

nustatyti paprastai naudojami keli skirtingų vertinimo požiūrių metodai.

Skirtingais vertinimo metodais gauti rezultatai yra lyginami tarpusavyje ir

tik tuomet gaunamas galutinis įvertinimas.

 Taigi apibendrindami šį skyrių, galime teigti, jog:

1. Verslo vertinimas – tai procesas, kurio metu pagal pasirinktą

vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.

2. Verslas vertinamas remiantis keliolika principų, kurie

klasifikuojami į keturias kategorijas.

3. Egzistuoja keliolika verslo vertinimo metodų ir būdų, užsienio

šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami. Turto ar verslo vertės

nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali

užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje

rinkoje. Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo

metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes: a)

palyginamosios vertės požiūris, b) atstamosios vertės požiūris, c)

naudojimo pajamų požiūris.

Šiame darbe plačiau panagrinėsime diskontuotų pinigų srautų metodą,

bene dažniausiai taikomą įvairiems materialaus turto bei finansinių aktyvų

vertinimui, atsižvelgiant į būsimus pinigų srautus. Shanon Pratt nuomone,

yra visuotinai pripažinta teorinė struktūra, sudaranti pagrindą verslo

interesų vertinimo procesui. Teorijoje interesų versle vertė priklauso nuo

būsimosios naudos, kuri atiteks tiems interesams, bei būsimosios naudos

vertę diskontuojant į dabartinę vertę, esant tam tikrai tinkamai diskonto

(kapitalizavimo) normai. Taigi, teoriškai teisingas modelis yra projektuoti

būsimąją naudą (paprastai, pelną, pinigų srautus ar dividendus) ir

diskontuoti planuojamą srautą į dabartinę vertę [13;20].. 2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu

2. 1. Metodo eesmė, privalumai bei taikymo galimybės

 

Diskontuotų pinigų srautų metodas yra laikomas pačiu universaliausiu

verslo vertinimo metodu, todėl yra plačiausiai taikomas išsivysčiusiose

Vakarų šalyse.

Šiuo metodu verslas ar jo dalis vertinamas kaip objektas, iš kurio

tikimasi gauti seriją pinigų srautų. Metodo pagrindą sudaro būsimų pinigų

srautų dabartinės vertės suradimas arba diskontavimas.

Galima išskirti šiuos pagrindinius diskontuotų pinigų srautų

metodo etapus:

1.      Vertinimo momento nustatymas;

2.      Būsimų pinigų srautų prognozavimas;

3.      Individualios diskonto normos įvertinimas;

4.      Būsimų pinigų srautų diskontavimas;

5.      Būsimų pinigų srautų dabartinės vertės nustatymas;

6.      Nefunkcionuojančių įrengimų įvertinimas bei galutinės

verslo vertės nustatymas.

 Pagrindiniai diskontuotų pinigų srautų metodo privalumai yra šie:

•        atspindi aktyvų sugebėjimą, duoti pajamas;

•        leidžia įvertinti išorinės aplinkos riziką;

•        įvertina visus laukiamus pinigų srautus;

•        pasižymi universalumu.

Skirtingi verslo vertinimo metodai taikytini tam tikroms,

pasižyminčioms konkrečiomis charakteristikomis, situacijoms. Kitaip

tariant, visuomet yra konkrečiai situacijai geriausiai tinkantis verslo

vertinimo metodas.

Parenkant verslo vertinimo metodą svarbiais kriterijais laikomas

įmonės tipas pagal jos nuosavybės struktūroje dominuojančius materialius

bei nematerialius aktyvus, įmonės dydis bei amžius, ūkio šaka, kurioje

funkcionuoja įmonė ir kiti veiksniai.

Be to, pasirenkant verslo vertinimo metodą, atsižvelgiama į galimybę

gauti reikalingą pradinę informaciją (mažiausiomis laiko bei piniginėmis

sąnaudomis), nes verslo vertinimas remiantis netinkama, pasenusia ar

nepatikima informacija, sąlygos klaidingų rezultatų gavimą.

Diskontuotų pinigų srautų metodas naudotinas vertinant veikiančias ir

artimiausioje aateityje veiksiančias įmones, t.y. tuomet, kai galima remtis

įmonės veiklos tęstinumo principu. Juk diskontuotų pinigų srautų metodu

vertinama įmonė kaip būsimų pinigų srautų šaltinis. Taigi jau iš anksto

daroma prielaida, kad įmonė veiks ir ateityje.

Atsižvelgiant į įmonės tipą, diskontuotų pinigų srautų metodas labiau

tinkantis „jaunų“ įmonių vertinimui. Šiuo metodu dažnai vertinamos

inovacinės rizikingos įmonės, gaminančios perspektyvius produktus bei

turinčius aiškiai išreikštus konkurencinius pranašumus. Diskontuotų pinigų

srautų metodas minėtu atveju pateisinamas, jeigu perspektyvaus produkto

pinigų srautai rodo aiškią augimo tendenciją, t.y. galima susidaryti

nuomonę apie verslo ar produkto gyvavimo ciklo kreivę (žr. 2.2. poskyrį).

Diskontuotų pinigų srautų metodu gauti rezultatai gali būti įtikinami

jeigu [17; 152]:

•        įmanoma prognozuoti gaminamo produkto realizavimo bei

išteklių konjunktūrą (kainų bei konkurencijos požiūriu);

•        įmonės produktų linijos rizika yra palyginama su šalies

ekonomikai būdingu rizikos lygiu, t.y. sisteminę riziką atspindintis

koeficientas ( nesmarkiai skiriasi nuo vieneto;

•        šalyje pasiektas finansinis stabilumas, kurį atspindi

nežymiai besikeičiančios Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos

lygis.

 Diskontuotų pinigų srautų metodas gali būti įvairiai modifikuojamas,

kuo geriau pritaikant jį konkrečiai situacijai, t.y. vietoj pinigų srautų

galima naudoti grynąjį pelną, dividendus, palūkanas, kupono mokėjimus,

nuomos mokesčius ir pan., todėl šiuo metodu yra vertinamos ne tik įmonės

bei investiciniai projektai, bet ir įvairių ūkinių veiklų efektyvumas,

finansinių instrumentų bei operacijų pelningumas.

Taigi diskontuotų pinigų srautų metodas pagrįstai

laikomas

universaliausiu verslo vertinimo me.todu.

 

2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas

 

Verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodą pritaikysime

įmonės, gaminančios vieną produktą ar produktų liniją, įvertinimui.

Nagrinėdami įmonę, laikysimės įmonės tęsiamos veiklos principo,

reiškiančio, kad įmonė įsteigta neribotam laikui ir artimiausioje ateityje

neketina nutraukti savo veiklos.

Vienproduktės įmonės produktų liniją galima suprasti kaip įmonės

turimų produkto gamybos technologijų, išteklių įsigyjimo ir prekių

pardavimo kanalų visumą [16;48]. Disponavimas būtinomis technologijomis

atsispindi nuosavybės teisėse į jas (patentuose) arba įmonėje naudojamu

know-how. Išteklių įsigyjimo ir prekių pardavimo kanalų patikimumas yra

charakterizuojamas arba jau sudarytais,

arba ruošiamais pasirašymui kontraktais ar ketinimo protokolais, arba

aiškiai išreikštais konkurenciniais pranašumais, kuriuos užtikrins

kontraktų pasirašymas ateityje.

Pirmjame verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodu etape

reikia tinkamai pasirinkti verslo vertinimo momentą. Tinkamą šio momento

pasirinkimą panagrinėsime atlikkdami trumpą verslo (produkto) gyvavimo

ciklo analizę.

Bet kokia produktų linija arba produktas turi savo gyvavimo ciklą.

Produkto gyvavimo ciklas – tai laiko tarpas nuo jo sukūrimo iki gamybos

nutraukimo. Produkto gyvavimo ciklą sudaro šios penkios stadijos:

•        produkto gimimas,

•        diegimas į rinką,

•        sspartus augimas,

•        branda, ir

•        kritimas.

Verslo vertės požiūriu labiausiai vertintoją domina produkto

pelningumo kitimas jo gyvavimo ciklo metu. Produkto gimimo stadijoje įmonė

jokių pajamų iš prekės neturi, patiriamos tik išlaidos, susijusios su

produkto kūrimu. Šioje fazėje įmonė patiria įvairias išlaidas: a)

kapitalines išlaidas – tai išlaidos pagrindinių priemonių, licenzijų,

patentų ir pan. įsigyjimui; b) pradines išlaidas – tai išlaidos personalo

mokymui, reklamai, išlaidos juridiniam veiklos įforminimui ir kt.; c)

išlaidos apyvartiniam kapitalui. Produkto diegimo į rinką stadijoje dėl vis

dar didelių sąnaudų pelningumas nedidelis. Produkto spartaus augimo

stadijoje pasiekiamas maksimalus pelningumas, kuris brandos stadijoje ima

mažėti, kol kritimo stadijoje tampa nuliniu arba produktas tampa

nuostolingu.

Produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklo pabaiga sutampa su

vadinamu „naudingu produkto gyvavimo laiku“ [16 ;50]. Normaliu atveju šis

periodas baigiasi pasiekus pardavimų augimo arba pardavimų pelningumo

mažėjimo stadiją, tačiau produktui dar netapus nuostolingu. Ekonomiškai

nenormaliu atveju įmonė nutraukia produkto gamybą gerokai vėliau.

Produkto gyvavimo ciklo normalumas arba nenormalumas susijęs su tuo,

ar įmonė laiku ėmėsi naujo produkto kūrimo. Ekonomiškai normaliu atveju,

prasidėjus dabartinio produkto pelno masės ir normos kritimui, įmonė rinkai

pasiūlo naują produktą, kuris jau yra diegiamas į rinką. Tokiu pačiu būdu

galima nagrinėti ir produktų linijas. Taigi, remiantis šiuo mechanizmu,

įmonės pardavimai bei pelnas laiko bėgyje arba išlieka pastovūs, arba

tolygiai didėja.

Ekonomiškai nenormaliu atveju įmonė priversta gaminti ir pardavinėti

nuostolingus seno modelio produktus.

Ekonomiškai normalus produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklas

vaizduojamas 1. pav. Taigi matosi, kad tam tikrą laiko periodą nuo pradinių

investicijų I0 iki laiko t* piniginės įplaukos bus neigiamos. Vėliau

pardavimų didėjimo bei išlaidų mažėjimo, piniginės įplaukos tampa

teigiamomis ir toliau didėja, po to sstabilizuojasi ir ima mažėti. Tam tikru

periodu T vis mažiau pelningesniu tampančio produkto gamyba nutraukiama.

Šio produkto kapitalizuotos pajamos nuk.reipiamos naujų produktų kūrimui bei

diegimui į rinką. Laikas nuo pradinių investicijų iki laikotarpio T yra

vadinamas naudingu projekto gyvavimo laiku.

[pic]

1. pav. Produkto (verslo)gyvavimo ciklas.

 

Taigi vienproduktę įmonęgalima nagrinėti kaip įmonę, vykdančią tam

tikrą investicinį projektą. Tokiosįmonės gyvavimo ciklą galima suskirstyti

į du periodus: prognozuojamą irtęstinumo (žr. 2. pav.). Prognozuojamas

periodas sutampa su pradinių investicijųI0įdėjimo momentu ir baigiasi

įmonės vertinimo momentutnp. Įmonės veiklos tęstinumo periodas tęsiasi iki

produktų linijosar produkto gamybos nutraukimo momento, kuris gali būti

tikprognozuojamas.

Prognozuojama įmonės vertėbus lygi būsimų periodų įplaukų ir išlaidų

skirtumų arba grynųjų pinigų srautųsumai. Ši pinigų suma be abejo vilios

investitorių, jo akimis įmonės (arbaperkamos įmonės dalies) vertė visiškai

nepriklauso nuo ankstesnių savininkųinvesticijų, nes šių investicijų

duodamos pajamos iki perpardavimo momentoatiteko ankstesniems šeimininkams.

Laukiama įmonės vertėmomentu tnpsudaro prognozuojamą tęstinumo (po

nurodyto momento)įmonės vertę arba liekančią būsimų pajamų (pinigų srautų)

sumą. Laukiama įmonės,gaminančios vieną produktą, tęstinumo vertė parodyta

2. pav. Ji yra lygiprognuozuojamam pajamų perviršiui virš išlaidų visais

kalendoriniais periodaispo planuojamo įmonės (ar jos dalies) perpardavimo

momento iki naudingo produktogyvavimo laiko pabaigos (arba iki įmonės,

gaminančios vieną produktą, naudingogyvavimo laiko pabaigos).

 

[pic]

2. pav. Laukiama įmonės tęstinumo(nediskontuota) vertė.

 

Siekiant pritraukti investitorius įnaujai steigiamą įmonę,

lemiamą vaidmenį suvaidins tai, ar pritraukiama pradiniųinvesticijų suma

bus mažesnė nei tam tikram laikotarpiui prognozuojama įmonėstęstinumo

vertė. Jeigu ši sąlyga bus patenkinta ir laiko momentas, kuriam

busskaičiuojama įmonės tęstinumo vertė, nebus nukeltas į tolimą ateitį,

taiinvestitoriai bus motyvuoti investuoti į įmonę. 3. Pinigų srautų prognozavimas

3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės

 

Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu grindžiamas verslo

(investicinio projekto) projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai rodo

būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas [2;7]. Vienas

atsakingiausių ir sudėtingiausių verslo vertinimo momentų laikomas būsimų

pinigų srautų prognozavimas artimiausių penkerių metų laikotarpiui [19;48].

Pelnas, rodomas Pelno (nuostolio) ataskaitoje parodo tik įmonės

veiklos efektyvumą, tačiau neparodo įmonės pinigų judėjimo grynąją forma.

Pinigų judėjimas yra atsietas nuo pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo,

taigi grynojo pelno rodiklis dažniausiai nesutampa su to paties

ataskaitinio laikotarpio grynųjų pinigų srautu.

Įmonės grynųjų pinigų srautas labai priklauso nuo pasirinkto

nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kuo didesnė nusidėvėjimo atskaitymų norma,

tuo mažesnis pelnas, tačiau šie atskaitymai nereiškia piniginių išlaidų,

kaip kiti sąnaudų staraipsniai. Didėjant nusidėvėjimui, mažėja grynasis

pelnas, o dėl mažėjančios mokesčių sumos, didėja firmos pinigų srautas

[7;11].

Be to, grynasis pelnas nuo pinigų srauto gali skirtis, nes

a)      ne visuomet Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiami

mokesčiai turi būti sumokėti tais pačiais metais,

b)      kai kurios prekės gali būti parduodamos skolon ir už

jas gali būti atsiskaitoma ne pinigine forma,

c)      pelnas labai priklauso nuo pasirinkto atsargų

įvertinimo metodo (FIFO, LIFO ir kt.),

d)      palūkanų kaupimas, nuoma, draudimas kaupiami

tolygiai ir paskirstomi ataskaitiniams laikotarpiams, nors tais

laikotarpiais pinigai realiai negaunami ir neišleidžiami.

Įmonės pinigų judėjimas atspindimas Pinigų srautų ataskaitoje (PSA),

kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Iš PSA

sužinome apie ūkio subjekto gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis,

kaip bendroji įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla [3;94].

Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose

naudojami pinigai. Įmonė gauna grynųjų pinigų iš tokių šaltinių, kaip

grynasis pelnas, debitorinio įsiskolinimo sumažėjimas, atsargų sumažėjimas,

kreditorinio įsiskolinimo padidėjimas, ilgalaikio turto pardavimas,

įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Įmonėje sumažėja grynųjų pinigų tuomet,

kai sumažėja kreditorinis įsiskolinimas, padidėja debitorinis

įsiskolinimas, įsigyjamas ilgalaikis turtas ar vertybiniai popieriai,

sumažėja įmonės įsiskolinimas, išperkami įmonės vertybiniai popieriai,

išmokami dividendai ir pan.

PSA pateikiami duomenys yra svarbūs akcininkams, vadybininkams,

investitoriams bei kreditoriams. Akcininkams ir vadybininkams pinigų srautų

analizė parodo įmonės plėtros poveikį likvidumui, galimybę išmokėti

dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. Investitoriams ir

kreditoriams svarbu, ar į įmonę ateis teigiami pinigų srautai, ar ji

išmokės dividendus, grąžins paskolas bei palūkanas ir apskritai, ar įmonės

vadybininkai sugeba efektyviai valdyti pinigų srautus.

PSA gali būti sudaroma dviem būdais – tiesioginiu ir netiesioginiu.

Taikant tiesioginį metodą, pinigų srautai nustatomi apskaičiuojant pajamų

uždirbimą ir sąnaudų patyrimą, o taikant netiesioginį metodą, nustaomas

grynųjų pinigų pokytis.

Sąvoka „pinigų srautas“

yra žymiai mažiau apibrėžtas nei sąvoka

„pelnas“. Pinigų srauto nustatymo formulė gali būti pasirenkama pagal

atitinkamą verslo vertinimo situaciją, jis gali būti apibrėžtas įskaitant

ar pašalinant bet ką, ką analitikas mano esant tinkamu tikslui [13;32].

Naudojant diskontuotų pinigų srautų metodą, skaičiavimuose galima

operuoti arba vadinamuoju „pinigų srautu nuosavam kapitalui“ arba pinigų

srautu be. įsiskolinimo.

  3. 2. Pinigų srautų planavimas

 

Pinigų srautų planavimas (prognozavimas) yra viso verslo vertinimo

diskontuotų pinigų srautų metodu pagrindas. Kiekviena vertinama įmonė ar

projektas turi turėti mažiausiai penkerių metų veiklos planą, kurio

sudėtine ddalis būtų finansinis planas. Be detalaus verslo finansinio plano,

kuriame atsispindėtų būsimi pinigų srautai, nebus įmanoma tiriamu metodu

nustatyti verslo vertės. Finansinį planą gali rengti vertinamos įmonės

darbuotojai, specialiai pasamdyti konsultantai arba bendromis jėgomis.

Smulkiai pinigų srautų planavimą nagrinėjo G. Smalenskas [15].

Verslo pinigų srautų planas, kuriame planavimui naudojamas pilnas

pinigų srautas (nuosavam kapitalui), turėtų parodyti [17;65-66]:

–         kokiais finansavimo šaltiniais ir apimtimis būsimu

periodu t numatoma tenkinti šio periodo investicijų poreikį, taip

pat tikėtiną apyvartinių lėšų poreikio padidėjimą (susijusį su

produkcijos apimties augimo sąlygotu žžaliavų, nebaigtos ir gatavos

produkcijos apimčių augimu, taip pat vidutinio pinigų likučio

einamojoje ar atsiskaitomojoje sąskaitoje padidėjimu).

–         kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas

kreditų, kuriuos įmonė planuoja paimti, aptarnavimas. Kreditai gali

būti dengiami iš tokių šaltinių kaip įstatinis kkapitalas, sukauptas

pelnas, rezervų fondai, kitų kreditorių paskolos, lėšos, gautos iš

papildomos akcijų emisijos, avansai už forvardinius kontraktus dėl

diegiamo produkto tiekimo, pelnas, gautas iš šio produkto

realizacijos, pajamos už nefunkcionuojančių aktyvų pardavimą arba

pajamos iš laikinai laisvų patalpų nuomos, pajamos už turimų

įrengimų grąžintiną lizingą, pelnas iš kitų veiklos sferų, pajamos

už nereikalingų žaliavų, komplektuojančių dalių ir pusfabrikačių

pardavimą ir pan.

–         kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas

obligacijų, jei įmonė ruošiasi jas išleisti, aptarnavimas.

–         kokio dydžio ir kada planuojama akcininkams

(pajininkams) išmokėti dividendus, tenkančius paprastųjų ir

privilegijuotųjų akcijų savininkams, jeigu tai akcinė bendrovė.

Apibendrindami galime teigti, kad finansinis planas nukreiptas į

kiekvieno ateities periodo t finansavimo subalansavimą. Jis parodo

investicijų poreikį kiekvieno periodo eigoje bei skolinamų ir pritraukiamų

lėšų ppadengimą kiekvienu periodu.

„Pinigų srautas nuosavam kapitalui“ (arba „pilnas pinigų srautas“)

savo struktūroje atspindi planuojamų pradinių ir tolesnių investicijų,

skiriamų produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklui, finansavimo būdą.

Kitaip tariant, šis rodiklis parodo, kiek ir kokiomis sąlygomis

investicinio proceso finansavimui bus pritraukiama skolintų bei nuosavų

lėšų. Jame atsispindi tokie ateities periodų rodikliai kaip laukiamas

įmonės ilgalaikio įsiskolinimo augimas, įmonės įsipareigojimų sumažėjimas,

palūkanų už kreditus išmokėjimas pagal einamasias skolų aptarnavimo

sąlygas.

Kadangi pačiame prognozuojamame pinigų sraute yra atsižvelgiama į

skolintų lėšų, skirtų verslo (investicinio projekto) finansavimui, dalį ir

kainą, pinigų srautai gali bbūti diskontuojami (operuojant „pilnais pinigų

srautais“) naudojant diskonto normą, kurios pageidauja investitorius

(įvertinus riziką) ir kuri yra lygi minimaliai nuosavų lėšų įdėjimo pelno

normai. Ši diskonto norma dar vadinama diskonto norma nuosavam kapitalui.

Pinigų srautas nuosavam kapitalui įvertinti (pilnas pinigų srautas)

gali būti prognozuojamas dviem būdais [17;59]:

1)      pagal įplaukų ir išlaidų, numatytų sudarytose

pirkimo, realizavimo, darbo, nuomos, kreditų ir kitose sutartyse,

terminų, apimčių ir .sąlygų analizę, jeigu jų laikotarpiai pilnai

apima nagrinėjamų produktų linijų ar produktų gyvavimo ciklus, o

tai įmanoma tik pakankami trumpalaikiams projektams, kurių

įgyvendinimui jau yra bent atitinkamų kontraktų projektai.

2)      remiantis investicijų poreikių įvertinimu bei

būsimųjų įmonės pajamų bei išlaidų prognoze.

Žinoma, yra kur kas patikimiau remtis laukiamų pajamų bei

išlaidų prognozavimu nei planuoti būsimus lėšų likučius sąskaitoje pagal

sudaromų kontraktų analizę.

Pinigų srautą tam tikru ateities periodu t (dažniausiai jo gale)

galima išreikšti taip [17,59]:

 

„Pinigų srautas periodu t“ =

„Pelnas (nuostolis) periodu t“

+ „Nusidėvėjimas (amortizacija) per periodą t“

– „Palūkanų už kreditus išmokėjimai per periodą t“

– „Pelno mokestis“

– „Investicijos periodu t“

+ „Ilgalaikio įsiskolinimo padidėjimas periodu t“

– „Ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimas periodu t“

– „Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas periodu t“

 

Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas čia suprantamas kaip žaliavų ir

medžiagų, nebaigtos produkcijos bei gatavos, bet neparduotos aar neapmokėtos

produkcijos atsargų padidėjimas – tai yra visos apyvartinės lėšos, kurios

yra „surištos“ ir yra skirtos piniginių išteklių papildymui.

Be to, pateikiamoje formulėje neatsispindi įmonės trumpalaikio

įsiskolinimo kitimas, nes laikoma, kad jų apyvarta atsispindės įmonės

ataskaitinio laikotarpio lėšų apyvartoje.

Pilno pinigų srauto formulės struktūra yra pakankamai paprasta: su

minuso ženklu pažymimi straipsniai, mažinantys pinigų kiekį, o su pliuso

ženklu – didinantys pinigų kiekį. Išimtį sudaro tik nusidėvėjimo

straipsnis. Kaip jau buvo minėta, nusidėvėjimo atskaitymai nereiškia

realiai patiriamų išlaidų, jie įskaitomi į įmonės nusidėvėjimo fondą.

Pinigų srautų prognozavimui patogu naudoti pinigų srautų ataskaitą.

Pinigų srautų prognozė – tai būsimi pinigų gavimai, išleidimai ir

prognozuojamas pinigų balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje [12;30].

Pinigų srautų ataskaita padeda įvertinti įmonės sugebėjimą valdyti pinigų

srautus, papildomo finansavimo poreikį, galimybę ateityje gauti teigiamus

pinigų srautus, apmokėti įsiskolinimus.

Pinigų srautų ataskaitoje visi pinigų srautai suskirstomi į tris

grupes:

•        pinigų srautai iš įmonės pagrindinės veiklos;

•        pinigų srautai iš investicinės veiklos;

•        pinigų srautai iš finansinės veiklos.

Prognostinė pinigų srautų ataskaita gali būti parengta pagal

specialiai tam parengtą lentelę [8;47] (žr. 1. priedą).

Pinigų srautas be įsiskolinimo (dar vadinamas laisvu pinigų srautu)

neatspindi planuojamų kreditinių lėšų, reikalingų investavimo finansavimui,

kitimo ir kainos, todėl skaičiavimuose operuojant šiuo rodikliu laukiamus

projekto pinigų srautus reikėtų diskontuoti pagal normą, lygią tam tikros

įmonės kapitalo kainos svertiniam vidurkiui (galimu įmonės pardavimo

momentu).

Tokiu būdu sumuojant diskontuotus pinigų srautus be įsiskolinimo,

laukiama įmonės tęstinumo vertė jos perpardavimo momentu sutaps su

investuoto kapitalo į įmonę verte, t.y. siekiant nustatyti įmonės nuosavo

kapitalo vertę (arba įmonės rinkos vertę), būtinai reikės išskaičiuoti tam

tikram laikotarpiui planuojamą ilgalaikį įmonės įsiskolinimą.

Pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti nustatytas panašiai kaip ir

prieš tai pateiktoje pilno pinigų srauto apskaičiavimo formulėje. Skirtumas

tik tas, kad čia nebus palūkanų mokėjimų bei ilgalaikio įsiskolinimo

sumažėjimo ir padidėjimo.

Pačiu pagrindiniu pinigų srauto elementu visada yra laukiamas pelnas,

gaunamas realizavus produkciją. Pelno pr.ognozė periodu t gali būti

apskaičiuota pagal šią formulę [17;60]:

[pic]

čia Gt – pelnas, gautas realizavus produkciją, periodu t;

Pt – laukiama produkto realizacijos kaina periodu t;

Qt – planuojamas įmonės produkto pardavimo kiekis, esant kainai

Pt, periodu t;

Ptk – žaliavos k įsigyjimo kaina periodu t;

Qtk – žaliavos k, reikalingos galutinio produkto kiekiui Qt

pagaminti, apimtis natūrine išraiška;

Wt – numatomos pridėtinės išlaidos periodu t (įmonė, gaminanti

vieną produktą, gali jų neturėti).

Informacija apie galimas produkto realizacijos kainas periodu

sąryšyje su numatoma pardavimo apimtimi, gali būti gauta iš produkto

būsimos paklausos marketingo tyrimų (jos imlumas ir kainų elastingumas).

Duomenys apie galimas išteklių kainas turėtų būti gauti iš dabartinės ir

būsimos atitinkamo išteklio pasiūlos marketingo tyrimo.

Reikalingų išteklių kiekiai nustatomi pagal produkto gamybos

technologinę dokumentaciją.

 

3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai

 

Pinigų srautas nuosavam kapitalui bei pinigų srautas be įsiskolinimo

gali būti tiek nominaliais (būsimų periodų kainomis), tiek ir realiais

(bazinio periodo, t.y. periodo, kuriam sudaroma atitinkama prognozė,

kainomis).

Nominalių pinigų srautų prognozei reikia įvertinti, kaip keisis visų

išteklių, reikalingų produkto gamybai, kainos ir kaip keisis diegiamo

produkto kainos. Be to, reikia įvertinti laukiamą infliacijos lygį, kuris

greičiausiai skirsis atskirų prekių ir paslaugų rinkose. Taigi

prognozuojant išteklių ir pačio produkto kainas, atsižvelgiama į skirtingus

infliacijos tempus, bei siekiama nustatyti faktines būsimų pirkimų bei

pardavimų kainas.

Nominalių pinigų srautų apskaičiavimas gali užtikrinti kur kas

didesnį investicinių skaičiavimų tikslumą su sąlyga, kad vertintojas iš

tiesų gerai orientuojasi dabartinėse ir būsimose išteklių bei diegiamo

produkto rinkų konjunktūrose, remiasi patikimais šių rinkų marketingo

tyrimais, adekvačiai įvertina būsimą konkurenciją. Jeigu tokie marketingo

tyrimai nebuvo atlikti, tuomet investiciniuose skaičiavimuose geriau

nenaudoti nominalių pinigų srautų. Tokioje situacijoje geriau tiktų realių

pinigų srautai.

Realūs pinigų srautai – tai periodu t laukiamas įplaukų ir išlaidų

(perkant išteklius ir parduodant produktus), įvertinus jas bazinio periodo

kainomis, saldo. Tai visai nereiškia, kkad kainos, naudojamos būsimų pinigų

srautų prognozavimui, nesikeis. Skirtingais ateities periodais jos skirsis,

tačiau tik tol, kol pradinė kaina taps priklausoma nuo prognozuojamų

išteklių pasiūlos bei produkto paklausos.

Nustatant būsimas diegiamo produkto realizavimo kainas, taip pat

reikėtų įvertinti ir įmonės pasirinktą kainų politiką. Įmonė pradiniu

laikotarpiu, siekdama įsitvirtinti rinkoje, gali pasirinkti rinkos

užkariavimo strategiją ir pardavinėti prekes mažesne kaina nei savikaina,

arba, priešingai, jei įmonė pasirinks vadinamąją „grietinėlės nugriebimo“

kainų strategiją ir pradiniu laikotarpiu pardavinės prekes aukštomis

kainomis, gaunami pinigų srautai ženkliai skirsis.

Pasirinkus pinigų srauto tipą, kurį naudosime produkto linijos

tęstinumos vertės nustatymui numatomu įmonės perpardavimo momentu, taip pat

turime pasirinkti atitinkamą diskonto normą, pagal kurią diskontuosime

prognozuojamus produkto pinigų srautus.

Jeigu skaičiavimuose naudosime nominalius pinigų srautus, tai ir

diskonto norma turi būti nominali, t.y. įvertinanti vidutinį infliacijos

lygį diegiamo produkto (produktų linijos) naudingo projekto gyvavimo

periodo metu. Jeigu pasirinksime realius (bazinio periodo kainomis) pinigų

srautus, tai ir diskonto norma neturi atspindėti laukiamos i.nfliacijos.

Investiciniuose skaičiavimuose naudojant pinigų srautus nuosavam

kapitalui, diskonto norma galima pasirinti nominalią arba realią

(priklausomai nuo pasirinktų pinigų srautų tipo) nerizikingą palūkanų

normą, kuri ppraktikoje būna lygi ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų

normai.

Ši norma vadinama įmonės nuosavo kapitalo įvertinimo diskonto norma,

nes (skaičiuojant prognozuojamus pinigų srautus juose įvertinama skolintų

lėšų, pritraukiamų investicinio projekto finansavimui, apimtis ir kainą)

joje neatsižvelgiama į skirtingą nuosavo ir skolinto kapitalo, naudojamo

įmonėje, kainą.

Tais atvejais, kuomet dėl kokių nors priežasčių yra neįmanoma

planuoti produktų linijos pinigų srautų atsižvelgiant į skolintų lėšų

kitimą, derėtų palyginamąją skolinto ir nuosavo kapitalo kainą atspindėti

bent jau diskonto normoje. Tokia situacija gali pasitaikyti, jeigu

konkretūs investicijų finansavimo būdai dar nenumatyti, sutartys dėl

kreditų gavimo neparuoštos, galimi kreditoriai dar tik kviečiami ir

supažindinami su projektu. Tokiu atveju diskonto norma turėtų atspindėti

svertinę nuosavo ir skolinto kapitalo kainą.

Be to, nuosavo kapitalo kaina atsispindės prarastoje galimybėje

tokiomis pačiomis pradinių investicijų sąlygomis uždirbti palūkanas už

skolintą kapitalą, kuomet tokios operacijos rizika atitinka duoto projekto

riziką.

Skolinto kapitalo kainą galima charakterizuoti palūkanų norma, kuri

atsispindi planuojamose sudaryti arba jau sudarytose kredito sutartyse. Ši

norma turėtų būti pakoreguota pelno mokesčio ekonomijos dydžiu, jeigu

įstatymuose numatyta galimybė dengti ilgalaikius įsiskolinimus iš pelno

prieš jo apmokestinimą.

  3. 4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams

 

Didelę įtaką būsimiems pinigų srautams daro pasirinktas įsigyjamo

arba investicijomis sukuriamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos)

skaičiavimo metodas. Pagal tarptautinius apskaitos standartus kiekvienai

ilgalaikio turto grupei (konkretiems įrengimams, nekilnojamam turtui,

nematerialiajam turtui) gali būti parenkamas tam tikras nusidėvėjimo

skaičiavimo būdas ir, laikui bėgant, jis negali būti keičiamas.

Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo aspektu nusidėvėjimo

skaičiavimas yra sudėtinė apskaitos sistemos dalis, įstatymų leistinose

ribose tvirtinama pačios įmonės.

Pasirinktas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas apsprendžia nusidėvėjimo

atskaitymų dydį, kuris yra vienas iš pagrindinių pinigų srautų

apskaičiavimo formulės elementų, t.y. jis nustato, kokią dalį pajamų nuo

pagamintos produkcijos pardavimų įmonė kiekvienu būsimu periodu atidėdinės

į nusidėvėjimo fondą.

Nusidėvėjimo atskaitymai ne tik, kad „neišeina“ už įmonės ribų (todėl

pinigų srautų formulėje jie atspindimi su pliuso ženklu), bet jiems

tenkančia dalimi sumažėja pelno mokestis, nes nusidėvėjimo atskaitymai

įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Šie du veiksniai didina

įmonės pinigų srautą.

Tokiu būdu nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimo laisvė leidžia

įmonei manipuliuoti pelno dydžiu, rodomu Pelno (nuostolio) ataskaitoje.

Esant didesniems nusidėvėjimo atskaitymams, įmonės balansinis pelnas bus

mažesnis, o esant mažesniems – didesnis. Atitinkamai keisis ir mokėtinų

mokesčių dydis.

Pasaulinėje nusidėvėjimo skaičiavimo praktikoje yra žinoma keletas

paplitusių ir plačiai naudojamų finansiniame planavime nusidėvėjimo

skaičiavimo metodų.

Pirma, naudojamas tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, kuomet

vienodi, dažniausiai maksimaliai galimi, nusidėvėjimo atskaitymai

apskaičiuojami pagal nusidėvėjimo skaičiavimo normas, patvirtintas

atitinkamuose norminiuose aktuose. Tai pats paprasčiausias nusidėvėjimo

skaičiavimo metodas.

Antra, naudojami įvairūs pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo

metodai. Jiems visiems būdinga tai, kad:

a)      Bet kuriuo atveju pagreitintas nusidėvėjimas

suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Šis

laikotarpis išlieka nepakitęs tiek tiesiniame, tiek ir

pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Nusidėvėjimo

laiko ribose yra pagreitinamas nusidėvimo aktyvo vertės perkėlimo į

nusidėvėjimo fondą grafikas taip, kad ankstesniais aktyvo

eksplotavimo laikotarpiais būtų galima priskaityti didesnius

nusidėvėjimo atskaitymus.

b)      Reguliarus pagrindinių fondų perkainojimas pagal

normatyvinius koeficientus dėl infliacijos savaime lyg ir

papildomai veikia pagreitintą nusidėvėjimą, nes padidina ilgalaikio

turto likutinės balansinės vertės, apskaičiuotos pagal pasirinktą

pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, perkainojimo

koeficientus.

 Trumpai panagrinėsime du pasaulinėje praktikoje dažniausiai

naudojamus pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus.

  Mažėjančio likučio metodas (declining-balance method). Mažėjančio

likučio metode naudojamas nustatytas nekintamas „pagreitinimo

koeficientas“, vykdantis daugiklio funkcijas, kuriuo kiekvienu ataskaitiniu

aktyvo nusidėvėjimo laikotarpiu padidinama tiesinio nusidėvėjimo norma,

taikoma šiam aktyvui. Be to, nusidėvėjimo pagreitėjimas pasiekiamas dėl to,

kad nusidėvėjimo norma kiekvienu metu taikoma ne pradinei aktyvo vertei, o

likutiniai atstatymo vertei, kuri, savo ruožtu, kiekvienu ankstesniu

periodu tampa mažesne tokiu būdu priskaičiuota nusidėvėjimo atskaitymų

suma.

 Metų skaičiaus sumos . metodas (sum-of-the-years’-digits method).

Šiuo metodu apskaičiuojamas nusidėvėjimo koeficientas visuomet turi būti

taikomas pradinei nudėvimo aktyvo vertei, tačiau pats koeficientas

skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio

ribose. Šis koeficientas yra trupmena, kurios vardiklis pastovus, o

skaitiklis kintamas.

Vardiklį sudaro aktyvo normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio metų

skaičiaus suma, t.y. jeigu nusidėvėjimo laikotarpis 3 metai, tai vardiklis

bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Trupmenos skaitiklis turi būti lygus metų

skaičiui, kuris lieka nuo duoto momento iki aktyvo nusidėvėjimo laikotarpio

pabaigos.

Šį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą galima išreikšti tokia formule:

 

[pic]

čia:

Dt – metų t (t=1,.,Ta) nusidėvėjimo atskaitymai;

Ta – normatyvinis aktyvo nusidėvėjimo laikotarpis;

V0 – pradinė (atstatyta) aktyvo vertė.

Paskutiniais aktyvo nusidėvėjimo metais jo likutinė vertė pilnai

nusirašo.

Be abejo, yra taikomi ir kiti pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo

metodai, tačiau jų taikymas mūsų šalyje yra ribotas, nes nėra patikimų

dokumentuotų atitinkamų aktyvų rinkos ir likutinės verčių kotiruočių. Literatūros sąrašas

 

1.      Aleknevičienė V. Investicijų rizikos valdymas. Kaunas:

LŽŪU Leidybos centras, 1997. 100 p.

2.      Bivainis J., Griškevičius A., Jakštas V.

Investicinių

projektų vertinimas. V.: LII, 1997. 39 p.

3.      Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas:

Technologija, 1998. 246 p.

4.      Copeland T., Koller T., Murrin J. Valuations: Measuring

and managing the value of companies. Jon Willey & Sons, 1995. 576 p.

5.      Gaidienė Z. Finansų valdymas. K.: Pasaulio lietuvių

kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1995. 112 p.

6.      Garškienė A. Verslo rizika. V.: LII, 1997. 36 p.

7.      Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė pagal

prof. E. Bubnio iš Suffolk’o universiteto (JAV, Bostonas) 1990-1991

metais KTU skaitytas “Įmonės finansų valdymo” paskaitas. Kaunas:

Technologija, 1997. 218 p.

8.      Jasienė M. Palūkanų normos rizikos valdymas. V.: LII,

1998. 57 p.

9.      Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. V.: LII, 1997. 63

p.

10.  Lumby S. Investment appraisal and financial decisions. 5th

ed. UK, Chapman & Hall, 1995. 667 p.

11.  Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinės ataskaitos. V.:

Katalikų pasaulis, 1997. 351 p.

12.  Pelanienė N. Firmos verslo planas. V.: LII, 1997. 668 p.

13.  Pratt S. Valuing a Business: The Analysis and Appraisal of

Closely Held Companies, 3rd edition McGraw-Hill, 1996. 850 p.

14.  Rastenienė A. Vertybinių popierių rinka. V.: LII, 1998. 64 p.

15.  Smalenskas G. Finansinis pinigų srautų planavimas. V.: VU

leidykla, 1998. 100 p.

16.  Woelfel J. Charles. Encyclopedia of banking & Finance. 10th

ed. A bankline publication. Probus publishing Company, 1994. 1220 p.

 

 

Kitų informacijos šaltinių sąrašas

 

Teisės aktai

 

1.      Dėl turto vertės nustatymo. – Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimas Nr. 440. – 1995 m. kovo 28 d.

2.      Dėl turto vertinimo metodikos. – Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimas Nr. 244. – 1996 m. vasario 14 d.

3.      Dėl turto vertintojų atestacijos komisijos nuostatų

patvirtinimo. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 895. –

1995 m. birželio 23 d.

4.      Dėl turto vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo. –

Lietuvos Respublikos Finansų ministro įsakymas Nr. 92. – 1995 m. rugsėjo

6 d.

5.      Dėl turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos

patvirtinimo. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1157. –

1998 m. rugsėjo 28 d.

6.      Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatymo projektas.

7.      Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios

apyvartos įstatymas. 1996 01 16, Nr. I-1169.

8.      Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 – 2000 metų veiklos

programa.

 

Internetas

 

1.      Central Securities Depository of Lithuania. www.csdl.lt

2.      Lietuvos bankas. www.lbank.lt

3.      Lietuvos Respublikos Seimas. www.lrs.lt

4.      Lietuvos Respublikos Vyriausybė. www.lrvk.lt

5.      National Stock Exchange of Lithuania. www.nse.lt

6.      ŪŪkio ministerijos WWW serveris. www.ekm.lt