Filosofijos konspektas

1. Filosofijos atsiradimas ……………………..3

2. Filosofijos istorijos apžvalga

2.1. Antikos filosofija …………………..8

2.2. Naujųjų amžių filosofija………………29

2.3. Šiuolaikinė filosofija………………..60

3. Pagrindinės filosofijos temos ir problemos

3.1. Tikrovės sampratos variantai…………….87

3.2. Pažinimo problemos filosofijoje……………89

3.3. Žmogaus (prigimties) problema …………… 107

3.4. Etikos problemos filosofijoje……………..112

3.5. Politinė filosofija………………….127

3.6. Žmogus ir gamta; žmogus technizuotame pasaulyje….139

3.7. Egzistencinės žmogaus problemos………….140

1. FILOSOFIJOS ATSIRADIMAS

Mąstymo istorijoje filosofijos atsiradimas buvo labai reikšmingas dalykas, nes filosofija pradeda mokslinio pažinimo istoriją. Nors tarp filosofijos ir mokslo negalima dėti lygybės ženklo, nors tarp jų vėliau išsivystė tikras antagonizmas, kai kiekviena pusė stengėsi įįrodyti savo pranašumą, filosofijos formavimosi metu to nebuvo ir negalėjo būti jau vien todėl, kad filosofija buvo vienintelis mokslas.

„Filosofija formuojasi ant pirmykštės pasaulėžiūros pagrindo. Ji daugiau ar mažiau sąmoningai priešstato save mitologiniam, magiškam mąstymo būdui, grynai religiniam pasaulio aiškinimui, pagaliau, paprastam, naiviam, kasdieniam mąstymui”.

„Perėjimas nuo pirmykščio mitologinio mąstymo prie mokslinio pažinimo (šitą perėjimą visų pirma žymi filosofijos atsiradimas) buvo perversmas žmonijos sąmonės raidoje”.

Kuo tas perversmas pasireiškė, kuo gi skiriasi filosofinis pasaulio aiškinimas nuo pirmykščio mitologinio?

Pirmykštė visuomenė ir jos sąmonė – ttai labai ilgas ir sudėtingas laikotarpis. Palyginus su juo mums žinomas istorijos laikotarpis tėra visai nežymus.

Pirmykštės mitologinės sąmonės savitumui suprasti būtina nepamiršti dviejų dalykų: pirmykščių žmonių santykio su gamta ir jų tarpusavio santykių.

Pirmykščių žmonių poreikių tenkinimo būdas yra ne tiek eekonominis, kiek gamtinis. Šių žmonių pragyvenimas priklauso beveik vien nuo gamtinių procesų. Šie procesai visai nepriklauso nuo žmogaus valios, ir žmogus, remdamasis savo menku patyrimu tik stengiasi panaudoti tų procesų rezultatus. Žmogaus priklausomybė nuo gamtos dar tokia didelė, kad žmogus dar negali jai savęs priešstatyti, tad ir suvokia save kaip gamtos dalį.

Pasaulio daiktai žmogui dar nėra griežtai apibrėžti, jie nepastovūs, kiekvienas gali virsti bet kuriuo kitu. Pirmykštis žmogus remiasi tuo, ką jam sako jutimai, o šie neduoda nieko pastovaus, ir sąmonė neturi kuo remtis, negali nubrėžti griežtesnių linijų. Toks mąstymo būdas rudimentų forma yra išlikęs daugelyje vietų, ir dėl to šiuolaikiniam žmogui, civilizuotam, mitologija atrodo keista ir paslaptinga. Bet žiūrint to meto žmogaus gyvenimo sąlygų, jo patirties požiūriu, ji yra jjo gyvenimo padarinys ir atspindys.

Žmogus suvokia pasaulį pagal analogiją su geriausiai jam žinomu dalyku – savo paties veikimu. Žmogus įžiūri „veikėjus” ir gamtos procesuose. Tokie veikėjai įžiūrimi iš pradžių pačiuose stebimuose reiškiniuose, įasmeninami patys paprasčiausi fiziniai daiktai (fetišizmas), vėliau daiktų demonai atsiskiria nuo pačių daiktų ir įgyja tam tikrą savarankiškumą (animizmas).

Tokiu būdu mitologiniame pasaulėvaizdyje susiformuoja ištisas dievų, demonų, herojų pasaulis, ir tai yra būtent būdas paaiškinti pasaulio procesus.

Antras momentas, kurio, sakėme, reikia neužmiršti, tai pirmykščio žmogaus santykiai su kitais žmonėmis.

Pirmykštis žžmogus gyvena bendruomenėje, ir bendruomenė jam irgi yra gamta, su kuria jis tiesiogiai susijęs, kurioje įkūnyti tai, kas jis yra, ko jam reikia ir kaip tai galima įgyti. Be bendruomenės žmogus pražūtų.

Natūralu, kad pirmykštis žmogus žiūri į pasaulį bendruomenės akimis. O bendruomenė – tai visų pirma giminystės santykiai, tėvai ir vaikai, protėviai ir ainiai, begalinė kartų eilė. Gimininių santykių perkėlimas į gamtą ir sukūrė tai, ką civilizuotas žmogus vadina pirmykščių žmonių fantazija, vaizduote, ir t. t.

Besiformuojanti filosofija išskiria save iš ankstesnių mąstymo formų kaip tikras, teisingas žinojimas. Filosofija pasaulį pradeda vertinti tiesos požiūriu. Pitagoras (jo mokykla egzistavo nuo VI iki IV a. p. m. e.) esąs pasakęs, kad gyvenime vieni vergiškai siekia garbės, kiti valdžios, o kiti yra filosofai, kurie ieško tiesos. Filosofai siekią visapusiškai pažinti pasaulį, gamtą ne kokios nors naudos skatinami, o iš meilės tiesai.

Kad filosofijos atsiradimas yra perversmas mąstymo istorijoje, geriausiai parodo tai, kad filosofija jau yra specializuota žmonių veiklos sritis.

Filosofijai kaip specializuotai veiklos rūšiai atsirasti materialias prielaidas parengė gamybos išsivystymas. Reikėjo tam tikro pragyvenimo priemonių gausumo, jų santykinio pertekliaus, kad dalis visuomenės būtų išlaisvinta nuo alinančio kasdienio fizinio darbo, kad ji galėtų mąstymą paversti savo profesija.

Pažinimas tada tapo sisteminga, tikslinga veikla, darbo rūšimi.

Taigi viena iš ffilosofijos ypatybių ir yra ta, kad ji atitrūksta nuo žmonių, kad šis mąstymas jau nėra būdingas žmogui apskritai.

Pirmykštis mąstymas buvo organiška žmogaus darbo ir jo gyvenimo bendruomenėje dalis. Pirmykščio žmogaus vaizdiniai tiesiogiai susiję su primityvia jo praktinės veiklos technologija. Filosofija jau nuo pat savo atsiradimo yra visai kitokio pobūdžio. Ji yra iškilusi virš žmogaus kasdienių vaizdinių, atitrūkusi nuo žemės, nuo baigtinių, kintančių, laikinų dalykų ir nukreipia savo žvilgsnį į tai, kas tvirta, pastovu, amžina. Ji jau nebegali būti vien žmonių požiūris, ji turi būti viršžmogiškas požiūris, ji turi kalbėti proto ir tiesos vardu. Kaip aukštesnis požiūris, kaip išmintis, filosofija įgyja autoritetą, be kurio, praradusi savo tiesioginį ryšį su praktiniu gyvenimu, ji neturėtų jokios galios.

Iš čia ir kitas filosofijos savitumas – ji atitrūksta nuo materialinės veiklos, nuo tiesioginių gamybos poreikių. Ją domina pasaulis ir žmogaus gyvenimas apskritai, ją skatina pažinimo poreikis, tapęs savarankiškas.

Filosofija stengėsi įveikti mitologinio pasaulio paveikslo daugiareikšmiškumą, neapibrėžtumą, t. y. stengėsi tą paveikslą racionalizuoti.

Tas racionalizavimas pasireiškia tuo, kad daiktų savybės imamos sieti su daiktų struktūra, o daiktų kitimas – su natūraliomis priežastimis.

Tuo ir pasireiškia senovės filosofijos moksliškumas, skyręs ją nuo mitologijos.

Jau Homero poemose (VIII – VII a. p. m. e.) šalia dievų valios jau veikia ir natūralios priežastys ar llogika (likimo pavidalu) ir nepersonifikuotos stichijos (Okeanas), Hesiodo poemose – Chaosas. Homero dievai visai žmogiški, jie skiriasi nuo žmonių tik nemirtingumu ir antžmogiškomis savybėmis. Moralės požiūriu jie visai nėra pranašesni už žmones, ir sunku suprasti, kaip jie galėjo įkvėpti didelę pagarbą (ar nuolankumą). Kai kur Homeras juos traktuoja su volterišku nepagarbumu. Tikrai religinius jausmus Homero poemose galime aptikti ne tiek Olimpo dievams, kiek Likimui, Būtinumui, kuriems pajungtas netgi Dzeusas.

Likimo idėja padarė didelę įtaką visai graikų minčiai, ir ji, galimas daiktas,

buvo viena iš šaltinių, iš kurių mokslas sėmėsi tikėjimo į natūralų dėsnį. (Raselas)

Homero dievai – tai užkariautojų aristokratijos dievai. Daugelio tautų dievai pretendavo į pasaulio sukūrimą. Olimpiečiai į tai nepretendavo. Jie užkariavo jį. Jie vadai-užkariautojai, karališki piratai. Jie kariauja, puotauja, muzikuoja, pasigeria, juokiasi iš raišo kalvio.

Hesiodo (VIII a. p. m. e. pab. arba VII pr.) dėmesys sukoncentruotas paaiškinti, kaip atsirado žemė, kaip jūra tapo audringa ir kt. Ir tas jo Chaosas pasireiškia kaip visko substancialus pradas.

Graikų mitologija ryškiau evoliucionavo per zoomorfiškumą į antropomorfišką. Jau šis bruožas rodė, kad žmogus čia pasiekė didesnę galią prieš gamtą, kad dvasiniame graikų gyvenime formavosi ryškesnis asmens vaidmuo.

Graikų mitologija pasaulietiškesnė, nes nesant vieningos centralizuotos valstybės nereikėjo ir vieningos religinės-ideologinės sistemos tam valstybingumui palaikyti. Religinių

elementų neryškumą užtat atsvėrė meniniai.

Taigi filosofija formuojasi priešstatydama mitologijos antropomorfiškumui pasaulio kaip objektyvių, beasmenių jėgų veikimo lauko supratimą, o mito tradiciškumui ir betarpiškumui – sąmoningą loginių formų ieškojimą. Žinoma, tas antropomorfiškumo įveikimas yra labai sąlygiškas.

PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS ATSIRADIMO ŽIDINIAI:

Indija (sen. indų filosofija siekia net 15-10 a. p. m. e.)

Kinija (sen. kinų filosofija siekia 10 a. p. m. e.)

Graikija (žinių apie pirmąsias mokyklas turime iš VI a. p. m. e. )

Indų Vedos („žinojimas”) kurtos apie tūkstantmetį (nuo II tūkst. p. m. e. vvidurio iki I tūkst. p. m. e. vidurio)

Vedų keturios grupės: samchitos, brachmanai, aranjakos ir upanišados

Samchitos – tai keturi rinkiniai: Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atcharvaveda

Dab. Indijos filosofijoje ortodoksinės sistemos (pripažįstančios Vedų autoritetą): vedanta, mimansa, sanchja, joga, njaja ir vaišešika

neortodoksinės (nepripažįstančios Vedų autoriteto – nors tai labai sąlygiška): čarvakai-lokajatikai, budistai, džainistai

Kinijos filosofija: konfucianizmas – Konfucijus (Kung Dzė) gyveno 551 – 479 p. m. e.

daosizmas – Lao Dzė

Konfucijaus mokykloje buvo dėstomos 4 disciplinos: moralė, kalba, politika ir literatūra. Sen. Kinijos filosofijoje dangus ((tian) buvo suvokiamas kaip aukščiausias valdovas, likimas ir visa ko, kas egzistuoja, pagrindas.

Susiformavus pirminės materijos (ci) sąvokai, manoma, kad ją sudaro penki elementai – vanduo, ugnis, medis, žemė ir metalas.

Daosizmas kaip savarankiška filosofinė srovė nutrūko IV m. e. a.

XX a. ppradžioje Kinijoje buvo skelbiamos Vakarų Europos filosofijos ir sociologijos koncepcijos: neokantizmas, socialinis darvinizmas, pragmatizmas.

Antika – tai ne tik apie pusantro tūkstančio metų apimantis laiko tarpas, bet ir margiausias kylančių ir smunkančių visuomenių kaleidoskopas. Per tą laiką antika nuėjo kelią nuo smulkių miestų valstybių, besiformuojančių ant gimininės santvarkos griuvėsių, iki stambių konglomeratiškų helenizmo laikotarpio politinių junginių, pagaliau iki Romos imperijos, kuri, bent jau jos gyventojų supratimu, apėmė visą pasaulį.

Antikoje filosofijos objektas – viskas, kas domino to meto mąstytojus. Filosofas – žmogus, siekiantis tiesos, nepriklausomai nuo to, ar ji naudinga, ar ne.

Kol žmogus laikomas kosmoso dalimi, tol dominuoja kosmoso, gamtos, jos sandaros klausimai. Kiek įsisąmoninama, kad žmogus yra polio dalis, tiek iškyla valstybės klausimai.

IV a. p. m. e. žinių jau susikaupė ttiek, kad Aristotelis bando skirti bendrąją filosofinio tyrimo sritį nuo specialiųjų (teorinė filosofija: fizika, matematika ir pirmoji filosofija; praktinė filosofija: etika, politika, ekonomika ir poetika).

2. FILOSOFIJOS ISTORIJOS APŽVALGA

2.1. ANTIKOS FILOSOFIJA

Nors filosofijos pradžios reikėtų ieškoti ne Graikijoje, o Rytų kraštuose, tačiau seniausiam filosofijos raidos etapui analizuoti dažniausiai pavyzdžiu imama graikų filosofija.

Visų pirma dėl to, kad graikų filosofijos įtaka vėlesnei filosofijai yra žymiai didesnė. Rytų filosofija naujausiais laikais buvo lyg iš naujo atrasta.

Antra, Graikijoje buvo žymiai mažesnis religinio gyvenimo vaidmuo negu Rytuose, iir pirmosios graikų filosofinės mokyklos buvo pasauliečių, o ne dvasininkų mokyklos.

Trečia, esame europiečiai, tad natūralu, kad pirmiausia reiktų žinoti Europos filosofijos ir mokslo ištakas ir pradžią.

Tiesa, antika – tai ne vien graikų filosofija.

Pats terminas antika, iš lotynų kalbos (antiquus – senas) per prancūzų kalbą nuo XVIII a. įsigalėjusi sąvoka, apima senovės graikų ir romėnų pasaulį bei šių abiejų tautų kultūrą.

Anot Halės profesoriaus Celarijaus (XVII a.), antika apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250 m. p. m. e.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476 m.) arba iki 529 m., kai buvo uždaryta Atėnų akademija (t. y. kai buvo uždarytos paskutinės filosofinės antikos mokyklos).

Geografinė antikos erdvė – Viduržemio jūros pakrančių kraštai.

Ant šio senojo pasaulio padėti Europos kultūros pamatai.

ANTIKOS FILOSOFIJOS RAIDOS ETAPAI:

1. Graikų natūrfilosofija

2. Antropologinis posūkis graikų filosofijoje

3. Helenizmo epochos filosofija ir vėlyvoji antika

GRAIKŲ NATŪRFILOSOFIJA

Seniausi graikų filosofų veikalai, kurie beveik visai išlikę pasiekė mus, yra iš IV a. p. m. e. Ankstesnieji išliko tik citatomis per vėlesnius autorius, kurie apie juos rašė, rėmėsi jais ar kritikavo juos. Tokiu keliu seniausios rašytinės žinios apie senąją filosofiją yra iš VI a. p. m. e. apie vadinamąją Mileto mokyklą. Miletas – Jonijos miestas, o Jonija – graikų išeivių jonėnų įkurta kolonija Mažosios Azijos pakraščiuose. Dėl patogios ggeografinės padėties (prie Viduržemio jūros, prie didžiųjų prekybinių kelių su Rytais) čia išaugo ir suklestėjo ekonomiškai stiprūs miestai Miletas, Efezas, Klazomenai, Priena ir kt.

Iš Mileto filosofų žinomi Talis, Anaksimenas, Anaksimandras.

Remdamiesi tuo, ką matė, pirmieji filosofai stengėsi išaiškinti gamtą. Labiausiai jiems rūpėjo nustatyti, iš ko pasaulis sudarytas. Dėl to visi jie ieškojo pirmapradės medžiagos, pirminio elemento ar pirmojo pagrindo, kurį graikiškai vadino archė. Tuo pirmuoju pradu jie dažniausiai laikė vandenį, orą, ugnį arba žemę. Iš jo tam tikromis sąlygomis gali susidaryti kiti.

Talis, pavyzdžiui, manė, kad visos esamybės pradžia, pirminis elementas yra vanduo, drėgmė. Viskas iš vandens atsiranda, viskas į vandenį pavirsta. Juk visa, kas gyva, kas gyvena, – drėgna, o kas išdžiūsta – netenka gyvybės.

Talis išgarsėjo tuo, kad numatė Saulės užtemimą, kuris įvyko 585 m. p. m. e. ir buvo istorikų užfiksuotas. Iš to žinome apytikriai Talio gyvenimo metus.

Anaksimenas manė, kad visko, kas egzistuoja, pradžia yra oras. Iš jo viskas atsiranda ir į jį vėl viskas suyra. Pasikeitimų priežastis – judėjimas. Nuo judėjimo priklauso oro retėjimas ir tirštėjimas. „Kai jis retėja, tampa ugnimi, o kai tirštėja – tampa vėju, po to debesimi, kai dar labiau sutirštėja, tampa vandeniu, vėliau žeme, pagaliau – akmeniu”.

Anaksimandras manė, kad pirminiu tikrovės pradu negali būti nei vvanduo, nei oras. Jo nuomone, yra kažkoks vieningas, neapibrėžtas, beribis, nekintamas pradas, kurį jis pavadino apeironu. Jis yra visų daiktų pradžia. Iš jo atsiranda vanduo, oras, žemė ir ugnis, o iš šių elementų savo ruožtu atsiranda visi daiktai, pasauliai. Jų atsiradimą sąlygoja tame pirmajame prade slypintys prieštaravimai. Apeirone slypi šilumos, šalčio, sauso ir drėgno priešybės.

Išsiskirdamos ir išryškėdamos priešybės lemia materijos perėjimą iš vienos formos į kitą. Iš vieno atsiranda daugybė, o iš daugybės – vienas. Toks priešybių judėjimo procesas yra nuolatinis, amžinas.

Taigi Mileto filosofai bando spręsti vieningos, jų požiūriu, gamtos įvairovės klausimą. Ir jie iškėlė mintį, kad daiktų įvairovės pagrindas yra jų struktūra. Keičiantis struktūrai, kinta ir daiktai. O kitimo priežastis – priešybės.

Tokius pat principus kaip ir miletiečiai plėtojo kitas Jonijos filosofas – Herakleitas iš Efezo miesto.

Pagrindiniu pradu jis laikė ugnį – tik tiek skyrėsi šiuo požiūriu nuo miletiečių.

Tačiau aiškindamas antrą klausimo pusę – savaiminio kitimo pagrindus – jis pralenkė miletiečius.

Anot Herakleito, visa gamta, visas pasaulis nuolat kinta, nieko nėra pastovaus, net pačios reiškinyje slypinčios priešybės yra nuolat kintančios, yra tik santykiškos.

Taigi nuolatinėje kaitoje dingsta griežtos reiškinių ribos, priešybės pereina viena į kitą. „Šalta šyla, šilta šąla, drėgna džiūva, sausa drėgsta”.

Pasaulio keitimasis vyksta ne bet kaip, o pagal griežtus dėsnius.

„Viskas atsiranda per kovą ir iš būtinumo”.

Dėsningumą Herakleitas vadina logu (logos). Logos graikų kalba reiškia ir žodį, ir protą, ir dėsnį. Herakleitas šį žodį visų pirma vartoja kaip dėsningumą.

Logą Herakleitas dar vadina pasaulio protu. Jis siūlo įsiklausyti „į pasaulio balsą” ir pažinti logą. Pažinus jį darosi aišku, kad visi pasaulio daiktai, kokie skirtingi bebūtų, sueina į vieną darnią visumą.

„Šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas nei iš dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus aamžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti”.

Negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. „Tuos kurie braidžioja po tas pačias upes, skalauja vis kiti ir kiti vandenys”. Taigi, „pirmieji graikų natūrfilosofai, ieškodami būdų visatai aiškinti, pirmiausia išskyrė tai, ką jie vadino archė – pirminiu pradu. Surasti tokį pradą tuo metu reiškė išskirti visus pasaulio reiškinius vienijantį medžiaginį substratą. Pastarasis iš pradžių irgi dar negalėjo atitrūkti nuo vaizdinių, būdingų mitologijai. Tai matyti iš to, kad šis substratas paprastai buvo tapatinamas su kkuria nors viena iš tų stichijų, kurios buvo žinomos dar mitologijoje. Tokie yra Talio vanduo, Anaksimeno oras, Heraklito ugnis. Bet natūrfilosofų pirminis pradas nėra medžiaginis šiuolaikine žodžio reikšme. Medžiaga yra pasyvi, o anas pradas – aktyvus, jis žymi ir daiktų vvieningumą, ir dėsningumą, ir jų amžiną judėjimą. Todėl nenuostabu, kad šis pradas kai kada vadinamas ir dievu, ir protu, ir siela”. (Lozuraitis)

PITAGORAS

(570 – apie 500 m. p. m. e.)

Kilęs iš Samo salos Krotone įkūrė savo mokyklą, paslaptingą, mistifikuotą, kaip savotišką sektą.

Pitagoriečiai žiūrėjo į pasaulį ir žmogų per matematikos prizmę. Matydami, kad viskas, ką galima pažinti, išreiškiama skaičiais, jie patikėjo skaičiaus kūrybine galia ir paskelbė jį visų daiktų pagrindu. Skaičiuose ir jų santykiuose atsispindi visa, kas egzistuoja, kas atsiranda. Pasaulį, kur viešpatauja matematiškai išreiškiama tvarka, jie vadino kosmu.

Skaičius pitagoriečių filosofijoje priminė Talio vandenį ar Anaksimeno orą.

Tačiau tokio prado įvedimas reiškia, kad daiktų pagrindas yra formalus, todėl turi būti ir tai, kas apiforminama.

Taigi posūkis dualizmo link.

ELĖJOS MOKYKLA

Įkurta apie 540 m. p. m. ee. Elėjos mieste Pietų Italijoje.

Žymiausi jos filosofai Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Melisas

Jie sukūrė visai skirtingą nuo miletiečių ir Herakleito filosofiją.

Ksenofaną labiau domina ne tai, kas kinta, kas praeina, bet kas pastovu, kas nekintama.

Ksenofanas ir kiti elėjiečiai mano, kad tiesa pasiekiama tik protu, jutimams ji neprieinama. Tad į pasaulį elėjiečiai žvelgia vadovaudamiesi loginiu mąstymu. O jų logika tokia: būtis yra tai, kas egzistuoja. „Būtis yra, o nebūties nėra”. To, ko nėra, negalima nei pažinti, nei išreikšti žodžiais. Todėl pažinimo objektas yra tik bbūtis. Būtis yra amžina. Ji neatsirado ir neišnyks. Juk atsirasti ji galėtų tik iš nebūties, bet tokios nėra, o iš nieko niekas neatsiranda. Neturi būtis ir pabaigos, nes ji negali išnykti: juk tada ji turėtų virsti nebūtimi, o tokios nėra.

Vadinasi, būtis yra viena, stabili, nekintama. Judėjimas negalimas, nes nėra tuštumos, vadinasi, nėra kur judėti.

Jei nėra nebūties, nėra ir dalių. Juk jei būtų dalys, tai tarp jų turėtų būti nebūtis.

Taigi elėjiečiai paneigia abu pagrindinius miletiečių ir Herakleito principus (kad yra pradai, iš ko viskas sudaryta, ir kad vyksta nuolatinis kitimas). Būtis jiems yra visaapimanti, nekintama ir nedaloma.

Jie įžvelgė problemą, kaip paaiškinti judėjimą nepažeidžiant logikos. Spręsdami ją jie skiria regimybę ir tikrąją būtį.

Zenonas duoda tokį pavyzdį, kad jutimas neduoda tiesos: jei mesim vieną grūdą, tai nesuvoksim jo kritimo garso, jei mesim maišą grūdų – suvoksim. Protas tada mums sako, kad arba ir vienas grūdas sukelia garsą, arba ir maišas jo nesukelia, tik jutimas duoda tokią regimybę.

ATOMISTINIS MATERIALIZMAS

Pradininkas Leukipas, bet apie jį žinome tik tiek, kad jo mokinys buvo Demokritas iš Abderų miesto (apie 460 – 350 m. p. m. e.)

Demokritas atkreipė dėmesį į elėjiečių loginius argumentus, kad amžinumas nesuderinamas su kintamumu. Jis ieško būdo, kaip suderinti miletiečių ir elėjiečių principus. Ir padaro ttai šitaip: juda nekintamos dalelės atomai. Taigi yra tuštuma ir joje judančios mažiausios nekintamos dalelės atomai. (Gr. kalboje atoma reiškia nedaloma, nepjaustoma dalis).

Atomai tokie maži, kad jutimais suvokti jų negalima. Jų buvimas nustatomas protu.

Atomai skiriasi forma, padėtimi ir tvarka. Kokybiškai atomai nesiskiria.

Visos kitos daiktų savybės – spalva, temperatūra, skonis, garsas – yra suvokimo rezultatas.

Antrinių savybių suvokimą jis siejo su pirminėmis.

Daiktų įvairovė priklauso nuo atominės struktūros įvairumo.

Natūralaus būtinumo idėja buvo būdinga visai antikos filosofijai. Tačiau Demokritas naujai suformulavo determinizmo principą: būtinumą jis siejo su priežastiniu sąlygotumu. Būtinumas suprantamas kaip priežastingumas. Tokiu atveju orientuojama neapsiriboti būtinumo konstatavimu, o konkrečiai tyrinėti ir aiškinti egzistavimo sąlygas. „Man geriau surasti vieną priežastinį paaiškinimą, negu užimti Persijos sostą”, – esąs pasakęs Demokritas.

Tačiau susiejęs būtinumą su priežastiniu sąlygotumu, Demokritas atmetė atsitiktinumą. Atsitiktinumas esąs tik žodis, rodantis mūsų nežinojimą. „Žmonės išgalvojo atsitiktinumo stabą, kad galėtų juo pasinaudoti kaip dingstimi, pridengiančia jų pačių neprotingumą”.

Toks griežtas determinizmas neišvengiamai vedė prie fatalizmo. Todėl vėliau Epikūras modifikuos Demokritą, kad būtų vietos ir atsitiktinumui.

Gyvybė Demokritui taip pat yra mechaninių gamtos jėgų padarinys. Žmogų sudaro kūnas ir siela, kuriai jis priskiria tris funkcijas: juslinio suvokimo, mąstymo ir jausmų. Siela, kaip ir visa kita, sudaryta iš atomų, tik sielos atomai ypatingesni: jie rutulio formos, labai jjudrūs ir švelnūs. Sielos atomai prasiskverbia į visą kūną ir, patys judėdami, judina visus kitus. Taigi siela suteikia judėjimą, o kartu ir gyvybę.

Demokrito manymu, miršta ne vien tik kūnas. Siela taip pat mari. Jis kritikuoja tikėjimą į pomirtinį gyvenimą.

Taigi, žmoguje, pasak Demokrito, lyg mažame pasaulyje atsispindi visa didžiojo pasaulio tvarka.

ANTROPOLOGINIS POSŪKIS GRAIKŲ FILOSOFIJOJE

SOFISTAI

Vyresnieji: Protagoras, Gorgijas, Hipijus,

jaunesnieji: Alkidamas, Pelas, Kritijus ir kt.

Protagoras (apie 484 – 401 m. p. m. e.): „Žmogus yra daiktų matas – esančių, kad jie yra, o nesančių, kad jų nėra”.

Sofistai ir Sokratas pakeičia graikų filosofijos orientaciją. Sofistai pereina prie antropologinių problemų, prie praktinių žmogaus poreikių.

Sofistų požiūriu, žinių paskirtis ne tiek aiškinti pasaulį, kiek padėti žmonėms gyventi, sėkmingai tvarkyti praktinius reikalus, mokyti juos „gyvenimo meno”.

Filosofija sofistams ne tiek tiesos ieškojimo priemonė, kiek pats proto išradingumas, kuris gali būti panaudojamas pačiu įvairiausiu būdu.

Sofistams išryškėja, kad žmonių gyvenimas savo įvairumu daug turtingesnis už natūrfilosofų teorines konstrukcijas ir kad jo pagrindai nėra tokie jau neabejotini ir tvirti, kaip lig tol buvo manoma.

Tarp žmogaus ir gamtos pastebima ne vien harmonija.

Svarbiausia kūrybos sritis antikos piliečio akimis – valstybės valdymas. Tačiau paaiškėja, kad šioje srityje žmogaus veikla yra praradusi tvirtesnį pamatą, kad teisingumas ir įstatymai remiasi laikinais žmonių interesais, kad jie priklauso nuo vietos

ir laiko atsitiktinių sąlygų. Todėl valstybės valdyme beveik viskas priklauso nuo žmonių ir beveik niekas – nuo gamtos.

Tačiau juk antikoje iki tol dominuoja mintis, kad tik gamta gali suteikti tvirtą pamatą politinei veiklai ir teisingumo kriterijų.

Viešai pripažįstamame teisingume sofistai įžiūri klaidos, apgaulės ir prievartos požymius. Jie siūlo grįžti prie to teisingumo, kurį diktuoja gamta, tačiau gyventi pagal gamtą reiškia gyventi įveikiant kitus, gyventi nepaisant įstatymų.

SOKRATAS

(469 – 399 m. p. m. e.)

Sokratas kaip filosofas iškilo Atėnų suklestėjimo metais, matė Atėnų demokratijos ssuklestėjimą, Periklio reformas, bet buvo ir Periklio mirties liudininkas, Atėnų silpnėjimo ir tironų valdžios atėjimo, pagaliau vėl demokratijos atkūrimo liudininkas.

Sokrato interesai artimi sofistams: jam irgi rūpi žmogaus gyvenimo reikalai. Tačiau, priešingai negu sofistai, jis nesitenkina marga gyvenimo tėkme, o mėgina jį suprasti, išryškinti jo logiką ir net ištaisyti jį.

Socialinės žmonių būties problemą Sokratas susiaurino iki etinių problemų.

Jei sofistai, svarstydami papročių ir įstatymų teisingumą, jį paneigia ar bent padaro labai problematišką, tai Sokratas dorybę ir teisingumą laiko visiškai tikrais žinojimo objektais. JJis mano, kad galima pažinti pačią dorybę, patį teisingumą, patį gėrį.

Žmogaus prigimtyje Sokratas mano esant dviejų nesuderinamų pradų kovą, o kuris laimi – tai priklauso nuo paties žmogaus.

Tų pradų buvimą Sokratas perkelia ir į valstybę. Būtinumas save apriboti, suteikti kiekvienam ppradui jam priderančią vietą perkeliamas ir valstybei.

Gera valstybė ta, kurioje viešpatauja įstatymas. Būtina vykdyti visus valstybės paliepimus, nes tai ir yra teisingumas.

Bet, antra vertus, Sokratas nėra geros nuomonės apie to meto valstybę ir visuomenę. Kam rūpi teisingumas, tas turi likti privatus asmuo ir nelįsti į valstybės reikalus.

Vienintelis objektas, į kurį turi būti nukreiptas veiklumas – tai pats žmogus. Jis turi pats save pažinti. Žinojimas sutampa su dorybe, išmintingas žmogus negali pasielgti nedorai ir neteisingai, nes toks žmogus neims kenkti sau.

Taigi, žinojimas, išmintis, filosofija yra ir prasmingas bei laimingas gyvenimo būdas.

Būtent iš Sokrato vėlesnių laikų filosofija perėmė mintį, kad pažinimu galima doroviškai pertvarkyti žmonių gyvenimą.

Sokratas pirmasis atranda, kad idealybė skiriasi nuo realybės (teisingumas – tai ne teisingi žmonės, bet pats teisingumas). BBet idealybę Sokratas atranda ir mato tik pro realaus, įprasto, kasdienio gyvenimo reiškinius, idealybės jis dar nelaiko visai savarankišku pasauliu.

Sokrato filosofijos kredo: aš žinau tiktai tiek, kad nieko nežinau.

Gyvendamas taip, kaip mokė, derindamas žodžius su veiksmais, jis tapo filosofijos įsikūnijimu.

„Norint išsigelbėti nuo to, kad jūsų nekoneveiktų, geriausias ir lengviausias būdas neprievartauti kitų, o pačiam taip laikytis, kad būtum kuo geresnis”.

PLATONAS

(427 – 347 m. p. m. e.) iš Atėnų

Viena iš Sokrato pasekėjų mokyklų – Platono akademija.

Išliko 36 Platono dialogai.

Platonas tikrovę aiškina kkaip idealios prigimties dalyką. Juntamasis daiktų pasaulis nėra tikrasis pasaulis. Daiktai išnyksta, kinta, o būties tikrumą išreiškia jos amžinumas (taip manė daugelis senovės graikų filosofų).

Jei tikrasis žinojimas paremtas bendrybe, tuo, kas nekinta, tai toks turi būti ir sąvokų objektas. Jutimiškai suvokiami daiktai tokių savybių neturi, vadinasi, sąvokų objektas yra kažkas kita.

Dėl to šalia jutimiškai suvokiamų daiktų Platonas pripažįsta savarankiškai egzistuojančias jų esmes, kurias jis vadina idėjomis. Idėja tai tarsi daikto modelis, jo siekiamas tikslas, jo vertinimo kriterijus.

Pavyzdžiui, grožio idėja: pasaulyje yra daug gražių dalykų, tačiau kas yra grožis pats savaime? Konkretus grožis – nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis – jo nepaaiškina. Konkretus grožis – santykinis ir praeinantis. O Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis, tas, kurio dėka tampa gražu visa, su kuo tik jis susyja, – „akmuo ir medis, žmogus ir dievas, kiekvienas veiksmas ir kiekvienas žinojimas”.

Tą amžiną savarankišką grožį Platonas ir vadina grožio idėja. Ji apima visa, kas gražu. Ji yra konkretaus grožio priežastis ir tikslas, jo vertinimo kriterijus.

Panašiai Platonas aiškino ir kitas idėjas. Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra ir didumo bei lygybės idėjos. Šioms nuo daiktų abstrahuotoms bendrybėms Platonas pripažįsta savarankišką egzistenciją.

Idėjų hierarchijos viršūnėje yra absoliutaus gėrio idėja.

Materija Platono filosofijoje yra tikrosios bbūties – idėjų pasaulio – priešybė, gryna nebūtis. Kad ji taptų kažkuo, kad būtų galima kalbėti apie jos egzistavimą, reikalinga idėja. Pati materija apibrėžtumo neturi. Ji – nuolatinis tapsmas. Kiekviename materijos pasireiškime, kiekviename reiškinyje idėja tarsi žaidžia, verčia reiškinį nuolat kisti ir siekti tobulumo.

Taigi, materija Platonui – tik galimybė idėjai įsikūnyti, grynas esaties tapsmas. Bet tapsmas – tai ne niekas. Per tapsmą įsikūnija idėja. Vadinasi idėja ir materija, Platono požiūriu, yra dvi priešybės, kurias sieja dialektinė priklausomybė.

Tačiau tikroji būtis Platonui – idėjos, daiktų esmės, o patys daiktai tik idėjų šešėliai. Dėl savo nuolatinės kaitos jie kartu yra ir jų nėra. Taigi Platonas neneigė Heraklito teorijos, tik manė, kad amžino kitimo teorija tinka tik daiktams, o ne idėjoms.

Idėjų negalima matyti, jas galima suvokti protu.

Kai siela „nukreipia savo žvilgsnį ten, kur spindi tiesa ir būtis, ji suvokia ir pažįsta jas, taigi, yra protinga, o kai nukrypsta į tai, kas sumišę su tamsa, kas gimsta ir žūva, ji turi tik nuomones, blaškosi”.

Taigi tikrasis žinojimas, protas priešstatomas nuomonei.

Nuo Platono idėjų teorijos atsiranda ir pati kryptis, ir jos pavadinimas – idealizmas.

Pažinti tas daiktų esmes – idėjas žmogus gali dėl to, kad jo siela yra buvusi idėjų pasaulyje, todėl ji pažįsta tikrovę prisimindama. Daiktai, būdami idėjų ššešėliai, panašūs į idėjas, primena žmogui tas idėjas.

Platonas iškelia proto, mąstymo reikšmę pažinimui, parodydamas, kad mąstymas kokybiškai skiriasi nuo juslinio pažinimo. Juslėmis gauti duomenys, anot Platono, tik trukdytų.

Žmogaus siela susijusi su pasaulio siela, ji – pasaulio sielos dalis. Todėl ji taip pat artima idėjoms.

Ji – žmogaus esmė. Ji padaro žmogų tuo, kuo jis yra. Tai ji suteikia kūnui gyvybę, o kūnui mirus nuo jo atsiskiria. Kūnas, anot Platono, yra sielos kalėjimas.

Trys sielos funkcijos, galios: protingoji, aistringoji ir geidžiančioji.

Protingosios sielos dorybė – išmintis, aistringosios (kurios buveinė krūtinėje) narsumas, o geidžiančiosios nuosaikumas. Šias tris dorybes susiejanti ketvirtoji – teisingumas.

Dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, o ją lemia teisingumas – kai kiekvienas sielos pradas rūpinasi tuo, kas jam priklauso: protingoji siela siekia išminties, aistringoji – garbės, geidžiančioji – malonumų, turto, naudos ir pan.

Protas įgalina nuspręsti, kas gera, kas naudinga ir kas padaro žmogų laimingą.

Laimės problema viena iš svarbiausių visoje graikų etikoje. Platonas ėjo eudemonistinės etikos keliu.

Platonas manė, kad žmogų laimingą padaro meilė, o meilę suprato, kaip siekimą to, ko žmogui trūksta. Todėl žmogus siekia tobulumo, nemirtingumo (todėl žmogus rūpinasi savo palikuonimis. Jie tarsi pratęsia trumpalaikės prigimties egzistenciją).

Meilės objektas – tobulybė, pasireiškianti kaip Grožis.

Pirmiausia ji įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio, tačiau pamažu imama suprasti, kad

sielos grožis vertingesnis už kūniškąjį. Taip meilė ima aprėpti visą pasaulį, kildama iki grynojo grožio ir gėrio.

Laimės, dorybės, ir viso gyvenimo tikslo žmogus pasiekti gali tik visuomenėje, kurioje gyvena, užima tam tikrą vietą ir kuriai jaučiasi įsipareigojęs.

Valstybės tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui.

Valstybę jis suprato, kaip organizmą, kurio dalys paklūsta visumai.

Kaip ir visoje Platono filosofijoje atskirybė čia subordinuota bendrybei, piliečių gyvenimas pajungtas valstybės idėjos įgyvendinimui.

Platonas kūrė valstybės teoriją – utopiją, kuri turėtų prilygti tobulos valstybės idėjai.

Tobulos valstybės ppagrindinis valdymo principas – teisingumas. O teisingumas valstybėje bus tada, kai kiekvienas daro tai, kas jam skirta. Taigi valstybė ir turi sekti, kad kiekvienas dirbtų, kas jam priklauso, bet ne daugiau. Platono manymu, vieniems į krūtinę įlieta aukso – tai vertingiausi žmonės, išmintingiausi, tie, kurie skirti valdyti; kitiems į krūtinę įlieta sidabro – jų dorybė turėtų būti drąsa, jie tinka būti sargybiniais; treti nešioja krūtinėje geležį ir varį – tai gamintojai, amatininkai ir žemdirbiai, jų yra daugiausia.

Taigi idealioje valstybėje Platonas mmatė tris luomus. Priklausomybę luomui nulemia prigimtis – dvasinės ir moralinės savybės.

Daugiausiai dėmesio Platonas skyrė valdovų ir karių luomui, nes būtent jie rūpinasi bendraisiais valstybės reikalais.

Platonas mano, kad iš valstybės veiklos turėtų būti pašalintas privatiškumas. Ypač kai kalbama apie karius iir valdovus. Tik eliminavus privatų interesą bus rūpinamasi bendra valstybės gerove. Todėl Platonas mano, kad valdovų ir karių vaikai turi būti paimami ir auklėjami valstybės mokyklose, kad tėvai net nežinotų, kuris yra jų vaikas.

Platonas manė, kad tam, jog būtų išauklėtas geras pilietis, doras žmogus, valstybė per savo valdovus turėtų reguliuoti santuokas, gimimų skaičių.

Meną Platonas irgi siūlė pajungti valstybei, auklėjimo uždaviniams, neleisti tokio meno, kuris skatina ištižimą, begėdystę ir pan.

Kalbėdamas apie valdymo formas, Platonas sako, kad timokratija (valdingųjų valdžia) virsta oligarchija (turtingųjų valdžia). Tada neturtingųjų sukilimas priveda prie demokratijos. Demokratijų laisvę Platonas tapatino su savivale, anarchija. O per didelė laisvė ne tik individą, bet ir valstybę atveda į vergiją, nes įsiviešpatavęs chaosas atveria kelius tironijai.

Anot Platono, turėtų valdyti filosofai arba bent jjau valdovai tapti filosofais

ARISTOTELIS

(384 – 322 m. p. m. e.)

Sukūrė sistemą, kuria aprėpė visas ano meto žinojimo sritis, kiekvieną nagrinėjamą klausimą paremdamas gausybe faktinės medžiagos.

Gyveno tuo metu, kai graikų miestai valstybės, praradę nepriklausomybę ir smukdami ekonomiškai, kultūroje dar pirmavo.

Turėdamas 17 metų atvyko iš Stagiro (gimtojo) miesto į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Čia jis praleido 20 metų (iš pradžių kaip mokinys, vėliau – kaip mokslo vyras).

Vėliau, po Platono mirties, paliko Akademiją ir išvyko iš Atėnų. 356 m. p. m. ee. buvo pakviestas ir 3 metus auklėjo Aleksandrą Makedonietį. Grįžęs įkūrė Likėjuje savo mokyklą (peripatetikai).

Aristotelio laikais filosofija vis dar buvo visaapimantis mokslas, tačiau žinių, faktinės medžiagos susikaupė tiek daug, kad bubo būtina ją grupuoti. Aristotelis skyrė teorinę filosofiją (fizika, matematika ir pirmoji filosofija) ir praktinę (etika, politika, ekonomika ir poetika).

Dideli Aristotelio nuopelnai logikoje. Aristotelio logika – tai terminų ir samprotavimų logika. Logika jam – pažinimo įrankis (Samprotavimo du tipai: dedukcinis, pvz., kiekvienas žmogus yra marus, Sokratas yra žmogus, vadinasi, Sokratas yra marus, ir indukcinis – jo keliu gautos žinios tikėtinos, jas dar reikia patikrinti).

Analizuodamas Platono idėjų teoriją, Aristotelis prieina išvadą, kad gnoseologiškai ji yra nepagrįsta. Ji apsunkina pažinimą, nes padaugina pažinimo objektų skaičių. Juk kiekvienas daiktas, turėdamas daug savybių, turėtų sietis su daug idėjų. Pripažinus, kad kiekviena savybė atitinka savarankišką idėją, vietoj vieno daikto tektų pažinti daug idėjų.

Neatsako idėjų teorija ir į tai, kaip nekintančios, amžinos idėjos gali būti nuolat kintančių daiktų priežastimis.

Pagaliau, jei idėja yra daikto esmė, tai kaip ji gali būti atskirai nuo daikto.

Aristoteliui savarankiška būtis, kurią jis vadina substancija, yra konkretūs daiktai. Tačiau pažįstant daiktą, mintis išskiria jame du komponentus: materiją ir formą. Materijai apibrėžtumą suteikia forma; forma – aktyvi ir nesunaikinama jėga. Būtyje egzistuoja tik apiforminta mmaterija. Forma yra lyg ir tikrovę formuojantis dalykas. Forma padaro kiekvieną objektą tuo, kuo jis yra. Per formą jis įgyja savo individualybę. Visoje esamybėje Aristotelis įžvelgia formų grandinę, kurioje žemesnė forma yra materija aukštesnei formai. Aukščiausia forma materijos jau nebeturi. Tai gryna mintis.

Taigi, pradėjęs Platono idėjų teorijos (idealizmo) kritiką iš materializmo pozicijų, baigia panašiai kaip ir Platonas. (Viduramžiais Aristotelio mintis apie aukščiausiąją formą kaip aktyvųjį tikrovę formuojantį pradą buvo teologų paimta kaip vienas iš dievo buvimo įrodymų).

„Būti” Aristoteliui reiškia veikti. Būties esmę sudaro energija, aktyvumas, veiksmas, ir visa tai Aristotelis sieja su forma.

Materija tai tik galimybė, kurioje realizuojasi forma. Bet ir forma gali realizuotis ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje yra galimybė jai realizuotis. Žmogų gimdo tik žmogus, neišsilavinęs gali tapti išsilavinusiu. Skulptūra daroma iš marmuro, bronzos ar pan., bet ne iš vandens.

Materija formos realizavimesi dalyvauja, tačiau ji yra stabdis (marmuras nepasiduoda, išsilavinusiu galima tapti irgi tik įveikus kliūtis). Dėl tokio materijos priešinimosi atsiranda „netobuli” daiktai, neįprasti.

Stengdamasi realizuotis, forma veikia tikslingai. Čia Aristotelis mėgina suderinti Demokrito determinizmą su Platono tikslingumu. Taigi Aristotelis remiasi žmonių veiklos tikslingumu, kurį suabsoliutina ir mato visur.

Formos realizacija būtinai siejasi su judėjimu. Svarbiausia ir bendriausia judėjimo forma – vietos pakeitimas. Nagrinėdamas judėjimą Aristotelis užčiuopė ddaug problemų: kur riba tarp seno ir naujo, ar seno pasikeitimas laipsniškas ar šuoliškas.

Judėjimą suprantant kaip vietos pakeitimą iškyla klausimas, kas išjudina.

Pirmasis judintojas – pasaulio protas.

Pirmoji priežastis –viso pasaulio tikslas.

Pasaulis rutulio formos – centre žemė.

Siela – kūną aktualizuojanti jėga, energija, kuri išjudina kūną:

augalų (maitinančioji siela)

gyvulių (juntančioji)

žmogaus (mąstančioji)

Aristotelio etika – tai vidurio doktrina. Atkreipęs dėmesį į tai, kad gamtoje viskas žūva nuo stokos arba nuo pertekliaus, Aristotelis šitą matą taiko ir aiškindamas, kas yra dorybė. Dorybė – tai vidurys tarp dviejų ydų: drąsumas yra vidurys tarp bailumo ir nutrūktgalviškumo, dosnumas – tarp šykštumo ir nesaikingo švaistymo.

Dorybės yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybės kyla iš mokslo, būdo – iš įpročio.

Anot Aristotelio, dauguma žmonių laimę supranta taip, kaip įprasta kasdieniame gyvenime, ir laime laiko malonumą.

Aristotelis sako, jog yra trys pagrindiniai gyvenimo būdai: gyvenimas, kupinas malonumų, gyvenimas tarnaujant valstybei ir filosofo gyvenimas.

Žmogus – politinis gyvūnas. Tik valstybėje žmogus galįs realizuoti savo žmogiškąją esmę. Todėl valstybės teorija Aristoteliui labai svarbi. Sakoma, kad Likėjuje buvo analizuojamos 158 valstybių konstitucijos. Taigi Aristotelis rėmėsi daugybe konkrečių faktų. Tačiau jo atramos taškas – valstybės priežasties ieškojimas žmogaus prigimtyje.

Pasak Aristotelio, pati gamta sukūrė žmones taip, kad vieniems lemta valdyti, kitiems dirbti. Vergas tėra darbo priemonė.

Tikrieji piliečiai –

laisvieji graikai, žmonės, kurie gali atsidėti teoriniams ir valstybės reikalams.

Betgi ir tarp laisvųjų buvo turtingų, neturtingų, vidutinių. Aristoteliui kėlė susirūpinimą patys neturtingiausi, nes tokie mažai skiriasi nuo vergų. Ir jie yra pavojingi valstybei, nes jie, kaip laisvieji žmonės, siekia lygybės. Todėl Aristotelis sakė, kad valstybėje neturtingųjų žmonių turi būti nedaug.

Kritiškai Aristotelis vertino ir besaikį turtų kaupimą. Jo simpatijos yra vidutiniokų pusėje, tų, kurie turto turi tiek, kad galėtų žmoniškai gyventi ir tobulintis. Jiems Aristotelis siūlo atiduoti ir valstybės vairą.

Valstybė yra ttam, kad rūpintųsi savo piliečiais. Aristotelis nurodo tris galimus geros valstybės tipus:

monarchiją – vieno žmogaus valdymą

aristokratiją – nedaugelio išrinktųjų valdymą (aristos – geriausias)

politiją – daugumos valdymą.

Visos tos formos gali išsigimti.

Kai monarchas ima rūpintis tik savimi ir artimaisiais – valstybė virsta tironija.

Išsigimusi aristokratija virsta oligarchija (rūpinasi tik turtingaisiais).

Politija gali virsti demokratija.

Demokratiją Aristotelis suprato kiek kitaip, negu mes šiandien. Demokratijos principus laisvę ir lygybę jis suprato kaip darymą, ką nori, ir darymą to, ką nutarė minia. Tačiau vis dėlto demokratiją jis laikė ggeresne už tironiją ir oligarchiją. Aristotelis samprotavo, kad būtų gerai suderinus demokratijos ir aristokratijos principus.

Valstybės funkcijos, anot Aristotelio: ne tik garantuoti saugumą, materialias gyvenimo sąlygas, bet ir rūpintis piliečių dorove ir laime, auklėti piliečius.

Valstybė netgi turinti neduoti galimybės turėti žmogui ddaugiau negu reikia.

HELENIZMAS IR VĖLYVOJI ANTIKA

(IV – 1 a. p. m. e.)

(hellenizmos – mėgdžiojimas to, kas graikiška)

Graikijos miestai, vidinių ir išorinių prieštaravimų draskomi, taip nusilpo, kad nepajėgė apginti savo nepriklausomybės. Į politikos areną iškilo nauja jėga – Makedonija, kuri sujungė graikus kovai prieš persus, bet jau po Makedonijos vėliava: 338 m. p. m. e. Pilypas Makedonietis sutriuškino graikų polių pasipriešinimą ir prijungė Graikiją prie Makedonijos.

334 m. p. m. e. jo sūnus Aleksandras pradėjo didelius užkariavimus Rytuose. Aleksandras laimėjo lemiamą pergalę prieš persus. Daugeliu karo žygių jis prijungė Egiptą ir visus Rytų kraštus iki Indijos prie graikų civilizacijos.

Sukuriama pasaulinė valstybė, kurioje vyrauja graikų kultūra ir graikų kalba. 323 m. p. m. e. Aleksandras Didysis nelauktai mirė. Po vidaus karų susikūrė trys hhelenistinės monarchijos: Egiptas, Sirija ir Makedonija.

Tas laikotarpis, trukęs apie 300 metų, ir vadinamas helenizmu.

146 m. p. m. e. Graikiją nukariavo Roma.

Maždaug nuo 50 m. p. m. e. karinį ir politinį pranašumą įgijo Roma, įsiviešpatavusi galų gale nuo Ispanijos vakaruose iki Azijos gilumos. Prasidėjo Romos laikai, kitaip dar vadinami vėlyvąja antika.

Helenizmo epochoje tebeegzistavo senosios mokyklos (Platono akademija, Aristotelio sekėjai peripatetikai, Sokrato sekėjai kinikai), bet atsirado ir naujesnės: skeptikai, epikūriečiai, stoikai.

KINIKAI (cinikai)

Mokykla įkurta apie 400 m. p. m. e. Kinosargo gimnazijoje (nepilnateisiams aatėniečių vaikams) Antisteno.

Tikrasis kinikų išminčius – laisvas, stiprus ir savarankiškas žmogus.

Turtas, garbė – ne antraeiliai dalykai, bet jų iš viso reikia atsisakyti. Kinikų požiūriu, malonumas yra blogis, kuris daro žmogų vergu.

Išminties dorovei maža (skirtumas nuo Sokrato, anot kurio žinojimas daro žmogų dorovingą). Antisteno požiūriu, kad žmogus taptų geras, jis turi grūdintis, tai yra jis turi nuolat kovoti su aistromis, potraukiais ir norais.

Diogenas gyveno pagal Antisteno skelbtąsias taisykles: valgė žolę, šaknis, nevirtą mėsą, miegojo ant žemės, tik nuo blogo oro slėpėsi statinėje.

„Cinizmas (gr. kynismos) – moralės principas, pagrįstas priklausomybės nuo visuomenės neigimu; reiškiasi nihilistine pažiūra į dvasinę kultūrą, dorovės normų ignoravimu, tyčiojimuisi iš jos principų ir idealų” – taip šiandien žodynas aiškina žodžio „cinizmas” reikšmę.

SKEPTIKAI

(abejojantieji, kritikuojantieji)

Pironas (apie 360 – 270 m. p. m. e.), Karneadas (213 – 128 a. p. m. e.)

Skeptikai perėmė ir plėtojo sofistų reliatyvizmo ir konvencionalizmo principus. Tiesos kriterijaus nėra, yra tik tikimybės.

Pirono skepticizmo atramos taškas yra susilaikymo nuo sprendinių (gr. epochē) ir sielos ramybės (ataraxia) sąryšis. Jis mano, kad kiekvienam teiginiui galima rasti lygiavertį priešingą teiginį

Etikoje skepticizmas vedė prie visiško chaoso. Buvo galima pateisinti bet kokį poelgį.

Karneadas vieną dieną paskaitoje gynė Sokrato teiginį, kad blogiau tam, kuris pavogė, o ne tam, kurį apvogė, o kitą dieną įįrodinėjo priešingai.

EPIKŪRIEČIAI

Epikūras (341 – 270 m. p. m. e.)

Apie 300-uosius m. p. m. e. įkūrė filosofinę mokyklą Atėnuose. Pasakojama, kad epikūriečiai rinkdavęsi sode, virš kurio vartų kabojęs užrašas: „Pašalieti, čia tau bus gera. Aukščiausias gėris čia – malonumas”.

Epikūras išplėtojo Aristipo malonumo etiką, sujungdamas ją su Demokrito atomizmu.

Tačiau Epikūras atmetė Demokrito visatos centro idėją. Epikūro manymu, atomai dėl svorio juda žemyn, o dėl susidūrimų – ir kitomis kryptimis. Taip atsiranda galimybė susidaryti atsitiktiniams daiktams. Taigi, Epikūras modifikavo Demokrito teoriją, kad išgelbėtų atsitiktinumą (anot Demokrito, viskas būtina).

Negana to, Epikūras sako, jog be būtinų ir atsitiktinių yra dar ir dalykai, kuriuos aš (mes) įvykdau.

„Siela yra kūnas, susidedąs iš švelnių dalelyčių, išsklaidytas po visą atomų sambūrį, bet labai panaši į dvelkimą, turintį kažkokią karščio priemaišą.”

Visi kūnai siunčia nuolat nuo savo paviršiaus plonyčius savo atvaizdus, kurie ir sukelia švelnumo, spalvos ar skonio supratimą.

Epikūras sukūrė etiką, kurios didžiausia vertybė ir didžiausias gėris yra malonumas. Vėlesniais laikais Epikūro etika buvo interpretuojama kaip propaguojanti lengvą gyvenimą, malonumų vaikymąsi. Bet taip nėra. Epikūro etikos tikslas – išmokyti žmogų gyventi protingai, įvertinti veiksmų, kuriais siekiama malonumo, padarinius, visas jėgas skirti tam, kas užtikrina dvasios ramybę.

Poreikius Epikūras skirstė į 1) natūralius ir būtinus (ištroškus – gerti),

2) natūralius, bet nebūtinus (pavyzdžiui, prašmatnūs rrūbai, ypatingi valgiai) ir

3) nenatūralius ir nebūtinus (nesaikingas turto ar garbės siekimas).

Taigi Epikūras nepriešstatė kūno ir dvasios malonumų, nes pagrindinį malonumą – gyvenimo džiaugsmą – sąlygoja sveiko kūno ir vidinės ramybės vienovė. Be to, kūno malonumai dažnai būna pirmesni (alkio, troškulio patenkinimas).

Tačiau dvasios malonumai neabejotinai svarbesni, o didžiausias malonumas – sielos ramybė.

Norint gyventi laimingai svarbu įveikti mirties baimę. Šiuo klausimu Epikūras rėmėsi Demokrito teorija apie sielos atomus: mums mirus visi sielos atomai pasklinda į visas puses.

„Kai mes esame, tai mirties dar nėra, o kai mirtis ateina, mūsų jau nėra”. Epikūras savo filosofiją apibūdino tokiomis išvadomis:

Dievų nereikia bijoti.

Mirties nereikia paisyti.

Laimę nesunku pasiekti.

Nelaimes lengva ištverti.

„Gyvenk paslapčia”

Epikūro „sode” buvo ir moterų.

Savo raidos pradžioje epikūrizmas buvo sugriuvusios polio bendruomenės nario pasitraukimo į vienatvę pasaulėžvalga, o stoikų filosofija – besikuriančios pasaulinės valstybės piliečio kosmopolitinis savęs ieškojimas. (Kinikas Diogenas pirmasis apsiskelbė pasaulio piliečiu).

STOIKAI

Stoikų filosofija atsirado Atėnuose apie 300 m. p. m. e.

Pradininkas Zenonas, su savo klausytojais susitikdavęs po kolonomis (stoa – kolona). Daugiausiai žinome apie vėlyvuosius stoikus: Lucijų Anėjų Seneką (4 m. p. m. e. – 65 m. p. Kr.), Epiktetą (50 – 130 m.) ir Marką Aurelijų (121 – 180 m.)

Stoikams pasaulis yra vieningas, gyvas kūnas, persmelktas viską sudvasinančios ugnies (pneumos). Ta ugnis – ir

protas, ir dievas.

Žmogaus gyvenimas suprantamas tik kaip to pasaulio atvejis, kaip būtinos priežasčių grandinės dalis. Todėl žmogaus gyvenimas besąlygiškai pavaldus pasaulio protui, arba likimui.

Stoikai visai atmeta drąsų Epikūro teiginį, kad žmogus gali priešstatyti save dievams, ieškoti savyje savo veikimo įstatymo.

Seneka sako, kad pakeisti pasaulio tvarkos mes negalime, užtat galime įgyti dvasios tvirtybę, vertą doro vyro, ir kantriai iškęsti visas negandas, nesiginčydami su gamta.

Vienintelis kelias į dvasinę laimę – tai išsivadavimas nuo besaikio prisirišimo prie viso to, kas nepriklauso nuo žmogaus vvalios.

Visatos protas sukūrė žmones bendram gyvenimui.

Kadangi visų žmonių tėvas – pasaulio protas, tai visi žmonės yra broliai, sudarą vieną pasaulinę visuomenę su vienu, visiems bendru įstatymu.

Vergija – likimo arba pasaulio proto duota.

Mirtis visus sulygina – susiliejama su pasauline ugnimi.

Taigi, žmogaus idealas stoikams – išminčius, kuris vadovaujasi protu, niekuo nesistebi, vienodai ramiai išgyvena ir sėkmę, ir nelaimę.

Kadangi stoikai gyveno tokiu metu, kai laisvasis žmogus, kaip anksčiau vergas, pasijuto bejėgis, valdomas svetimų, jo nekontroliuojamų jėgų, todėl jie ir turi tikslą ugdyti žmogaus ddvasinės nepriklausomybės ir orumo jausmą.

Tačiau, kita vertus, stoikai, raginę išmokti susitaikyti su likimu, teigia tokią pat besąlygišką žmogaus valios ir pastangų reikšmę, žmogaus galimybę ir pareigą sąlygoti savo elgesį ne pagal išorines aplinkybes, o tik siekiant gėrio ir dorybės.

Gyventi reikia nne kaip minia gyvena, bet kaip dera išminčiui.

Stoikų monoteizmas, ugnies pavidalu pasirodanti šventoji dvasia, pasaulinė jų bendruomenė, žmonių lygybės idėja, šaukimas pasitraukti į dvasinio tobulėjimo vienatvę įėjo į krikščionybės pagrindus.

***

Ir Epikūras, ir stoikai kalba apie tokį gyvenimo būdą, kuris yra vertingas, siektinas, bet kuris pasitaiko gyvenime labai retai.

Epikūras mano, kad žmogus turi susirasti vertingo gyvenimo principus remdamasis savo prigimties, savo poreikių žinojimu.

Stoikai vertingo gyvenimo principus siejo su gamta, pasauliu, o vertingiausia pasaulyje protas.

Epikūriečių požiūriu, apie tai, kas vertinga, dora, sprendžiama iš to, kas reikalinga žmogui, o stoikų požiūriu – iš to, kas vertinga pasaulyje apskritai, sprendžiama, kas reikalinga žmogui.

Taigi stoikai priartėjo prie išvados, kad vertybės negali būti paaiškintos remiantis kažkuo kitu, kas nėra vertybė.

2.2. RENESANSAS IR NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJA

Renesansas Europoje ttruko nuo XIII a. pabaigos iki XVII a. vid.

Dantė, Petrarka, Bokačio, Rable, Servantesas, Šekspyras, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis,

Kopernikas, Bruno, Kepleris, Galilėjus,

Daktaras Faustas, M. Liuteris,

M. Mažvydas, M. Daukša.

Viduramžiškas dvasingumas ir asketizmas užleido vietą renesansiniam prakticizmui ir hedonizmui, o filosofija ištirpo veržliame retorikos sraute.

Religijos ar jos sankcionuojamų santykių kritika dažnai įgauna žmogaus ar kurios nors jo galios perdėto aukštinimo, apologijos pavidalą.

Renesanso žmogui svarbu ne tiek titulai ir luomai, kiek jų teikiama nauda.

Tai lemia ir moralę – dėl tikslo, kuris paprastai yra llabai praktiškas, galima ir išduoti, ir apšmeižti, ir nunuodyti, o laisvalaikiu ir toliau gėrėtis šedevrais.

Renesanso dvasia Italijoje, ypač po Habsburgų dinastijos, priblėsta, tuo tarpu už Alpių ji įsitvirtina kaskart giliau ir plačiau, nuo nepasitenkinimo bažnytininkų lupikavimu išaugdama iki Reformacijos ir protestantizmo, nuo Biblijos tyrinėjimo ir kritikos – iki naujos astronomijos, mechanikos ir fizikos.

Renesanso filosofija neapeina religinių problemų, bet jos sprendžiamos su tam tikru kryptingumu. Ji norėjo sutaikyti kūną ir dvasią, panteizmą ir antropocentrizmą, pagonybę ir krikščionybę, bet lygybės neišėjo, ir pirmavo pagonybė, kūnas, žmogus.

Dievas yra net radikaliausiai nusiteikusių Renesanso mąstytojų filosofijoje.

Fičinas gieda himną žmogaus genijui, kuris beveik lygus dangaus šviesulių kūrėjo genijui.

Italų XV a. Renesansas apskritai teisingai laikomas grįžimu į pagonybę ir apibūdinamas kaip laisvamanybės arba kartais kaip religinio indiferentiškumo epocha.

Pirmosios spausdintos vokiečių humanistų knygos buvo mokslinė literatūra (kartografijos ir astronomijos knygos, antikinių autorių publikacijos). Religinis apvalkalas yra antrinis dalykas. Svarbiausia vokiečių humanizme – nacionalinio sąmoningumo ir kovos su Romos kurija idėja.

Svarbiausia Renesanso filosofijoje – tas stiprus trūktelėjimas, kuriuo mąstytojai ir kūrėjai sugebėjo išplėšti žmogų iš nuolankumo būklės, padaryti jį visatos centru, gyvenimo šeimininku, visų jo vertybių kūrėju.

Renesanso epochos didieji moksliniai pasiekimai:

1440 spauda

parakas

Koperniko (1473 – 1543) heliocentrinė pasaulio teorija, pakeitusi Ptolemėjo (apie 90 – 168 m.) geocentrinę sistemą.

Dž. Bruno (1548 –– 1600) teorija, kad pasaulis yra begalinė ir amžina materialių objektų – žvaigždžių, saulių, planetų – visata, kuri neturi nei ribų, nei centro.

Koperniko teoriją patobulino jau XVII a. Kepleris ir Galilėjus (1564 – 1642). Atrodo, Galilėjus išrado termometrą.

Renesansas išklibino sustingusią scholastinę sistemą.

Tačiau išsivadavimas iš scholastikos reiškė ir tai, kad buvo nekritiškai paimamos kai kurios antikos idėjos. Pačiais didžiausiais astrologijos šalininkais buvo laisvamaniai.

Apie 1590 m. buvo išrastas mikroskopas

1608 m. teleskopas (Lipersijaus išrastas)

Jo mokinys Toričelis barometrą

1600 m. Gilberto knyga apie magnetą

1628 m. Harvėjus parašė veikalą apie kraujo apytaką.

Renesanso epochos pabaigoje iki tol vyravęs laisvas nevaržomas humanistinis ir gamtamokslinis filosofavimas ėmė įgauti grynumą, apibrėžtumą. Renesanso mokslininkams atsivėrusi nauja gamtos tvarka tarsi primetė ją ir filosofijai.

1687 m. Niutono „Pradai.”

Po Niutono atrastų dėsnių dievas dar atrodė reikalingas tam, kad paleistų, užvestų visą tą gamtos mechanizmą.

Bet kai Laplasas padarė prielaidą, kad tos pačios jėgos, kurios veikia dabar, galėjo būti ir planetų atsiradimo priežastimi (jos tų pačių jėgų veikiamos išsiskyrė iš Saulės), dievo vaidmuo dar sumenkėjo. Jis galėjo likti kūrėju, bet ir tai darėsi abejotina, nes nebebuvo aišku, ar pasaulis turėjo pradžią laike.

Kita svarbi aplinkybė, kuri plaukė iš mokslo laimėjimų – tai esminė permaina dėl žmogaus vietos pasaulyje. Todėl Raselas rašo, Renesanse nėra tokio autoriaus, kurio Aristotelis ar PPlatonas nesuprastų, o XVII a., t. y. naujieji laikai, Platonui, Aristoteliui, Akviniečiui būtų visai nesuprantami.

Kadangi tas naujasis pasaulio vaizdas tiesiogiai prieštaravo tam, kuris buvo susidaręs religijoje, bažnyčia pradžioje priėmė tuos mokslo atradimus kaip eretiškus, kaip nusikalstamus.

Esmingiausi Naujų amžių persitvarkymai susiję su garo ir elektros panaudojimu.

Džeimso Vato (1736 – 1819) garo mašinos, kur tiesiaeigių judesys, transformuotas į sukamąjį, įgalino sukurti visai naują kartą techninių įrengimų, pervedusių pramonę iš manufaktūrų į fabrikinę-mašininę stadiją.

Pasirodo pirmieji garlaiviai (1807 m.) ir garvežiai (1814 m.)

REFORMACIJA

Su Reformacija (Liuterio tezės 1517 m.) Vakarų Europa įžengė į idėjinio pliuralizmo principinio galimumo epochą.

Liuteris ir Kalvinas grįžo prie Augustino, bet išsaugojo tik tą jo mokymo dalį, kuri kalba apie sielos ryšį su dievu, bet ne tą, kur su bažnyčia.

Neliko skaistyklos, indulgencijų.

Mokymu apie sielos likimo po mirties išankstinį nulemtumą pasiekta nepriklausomybė nuo dvasiškių.

„Liuteris nugalėjo vergovę iš dievobaimingumo tik tuo, kad į jos vietą pastatė vergovę iš įsitikinimo. Jis sudaužė tikėjimą autoritetu atkūręs tikėjimo autoritetą. Kunigus jis pavertė pasauliečiais, pavertęs pasauliečius kunigais. Jis išvadavo žmogų iš išorinio religingumo padaręs religingumą vidiniu žmogaus pasauliu. Jis emancipavo kūną nuo pančių, surakinęs pančiais jo širdį” (K. Marksas).

UTOPINIO SOCIALIZMO IDĖJOS

Tomas Moras (More) (1478 – 1535) – „Utopija” 1516 m.

Nėra privačios nuosavybės

Renkama valdžia (visi pareigūnai)

Yra kunigaikštis,

bet jo valdžia apribota įstatymais

Griežtas darbo pasidalijimas

Mieste ir kaime dirbančiųjų apykaita (kaime atidirbti po 2 metus)

Visi dirba visuomenei naudingą darbą, nevengia fizinio darbo, net mokslininkai.

Gabieji vaikai į mokslą.

Į netikinčius labai griežtai neigiamas požiūris, nes netikįs žmogus, nejaučiąs baimės, kad po mirties negaus bausmės už nusikaltimus, visus įstatymus ir papročius laikysiąs niekais.

Tikėjimas aukščiausia būtybe – gamta, bet polinkis į krikščionybę.

Pakantumas bet kokiai religijai.

Tomazas Kampanela (Campanella) (1568 – 1639) – „Saulės miestas” 1602 m.

Idealas – beklasė visuomenė, vieningai vieno valdovo, kuris rrenkamas pareigūnų iki gyvos galvos, valdoma viso pasaulio valstybė, kurioje visos tautos būtų lygiateisės.

Saulės mieste nėra privačios nuosavybės, visi dirba, mokosi, auklėjami bendruomenėje. Šeimos buitis smulkmeniškai reglamentuota.

***

Makiavelis (Machiavelli) (1469 – 1527). Garsiausias jo veikalas „Valdovas“.

Valdžios pasiekimo meno kultas

Valdžia turi priklausyti tam, kas ją sugeba užgrobti ir išlaikyti (nebėra jokios motyvacijos, kad valdžia iš biblinių laikų, dievo ar pan.)

Juridinių teisių atskyrimo idėja (valdovo, aukštuomenės ir liaudies)

Priemonės visos geros, jei tikslas laikomas geru.

Politikos, bažnyčios ir moralės atskyrimas.

M. Montenis (1533 – 1592)

„Esė” – 11580 03 01 – tokią datą nurodo autorius skaitytojui

Jei mokslas nesutaurina mūsų sielos – tai kam jis?

Montenis sako: aš nemanau, kad mokslas – visų dorybių tėvas, o kiekviena yda – tamsumo vaisius.

Labiausiai Monteniui rūpėjo išsiaiškinti pasaulėžiūros, moralės, religijos santykius, mokslo vvaidmenį.

F. BEKONAS (BACON)

(1561 – 1626)

Pagrindinis veikalas: „Naujasis organonas, arba teisingi nurodymai, kaip aiškinti gamtą”

Jau savo veikalo pavadinimu jis pabrėžia, kad bando įveikti kai kuriuos stabus – autoritetus: organonu vadinosi Aristotelio pažinimo traktatų rinkinys.

Bekonas rašo, kad Aristotelis bandymą tarsi kankinį ar belaisvį pritempė prie savo sprendimų, todėl jį reikia labiau kaltinti negu naujuosius jo sekėjus (filosofų scholastų giminę), kurie visiškai atsisakė bandymo.

Bekonas ir bando sukurti indukcijos teoriją, siedamas ją su eksperimentu.

„Nuoga ranka ir pats sau paliktas protas neturi didelės jėgos”.

„Tiesa – Laiko duktė, ne Autoriteto”.

Mokslą Bekonas traktavo plačiai, pagal senovės ir viduramžių tradiciją, taip plačiai, kad į mokslo sąvoką pateko ir poezija. Mokslus jis klasifikavo taip: atminties mokslai – istorija, vaizduotės – poezija, proto – mokslas arba filosofija.

Mokslą Bekonas laikė priemone praktiniams tikslams ppasiekti: „Scientia ergo potentia”. Žinios jam ne tik tiesa, bet ir galia žmogaus kovoje su gamta. Jei mokslo tikslas praktiškas, tai ir metodas turi būti praktiškas.

Bekono manymu, žmogaus galvojime atsiranda stabai, kurie trukdo laisvai mąstyti. Tų stabų yra 4 rūšys: giminės, olos, aikštės, teatro.

Giminės stabai: „Jie kyla arba iš žmogaus dvasios substancijos vienodumo, arba iš išankstinio jos nusistatymo, arba iš jos ribotumo, arba iš nepaliaujamo jos judėjimo, arba dėl aistrų įtakos, arba dėl jutimų nepakankamo pajėgumo, arba iš suvokimo būdo”.

Aikštės sstabai: Žmonės tiki, kad jų protas valdo žodžius. Bet atsitinka ir taip, kad žodžiai nukreipia savo jėgą prieš protą. Tai filosofiją ir mokslą padarė sofistiškus ir neveiklius. Mat, žodžiai dažniausiai imami minios vartojama reikšme ir suskaido daiktus pagal tas ribas, kurios akivaizdžiausios minios protui. O kai aštresnis protas arba atidesnis stebėjimas nori tas ribas perkelti, kad jos labiau atitiktų gamtą, žodžiai ima priešintis. „Stabai, kurie užvaldo protą per žodžius būna dviejų rūšių: mat jie arba nesamų daiktų vardai. arba egzistuojančių daiktų vardai, bet neaiškūs, prastai apibrėžti, neapgalvotai ir šališkai atsieti nuo daiktų”. Pavyzdžiui, pirmosios rūšies stabai: lemtis, pirmasis judintojas, ugnies elementas.

Olos stabai: kiekvienas, be apskritai žmogaus prigimčiai būdingų klaidų, turi olą ar kokią nors nuosavą skylę, kuri laužia ir iškreipia gamtos šviesą. Taip atsitinka arba dėl kiekvieno žmogaus tik jam būdingos individualios prigimties, arba dėl auklėjimo, autoritetų, kuriuos garbina „nes aišku, kad žmogaus dvasia priklausomai nuo to, kaip atskirų žmonių ji sutvarkyta, yra nepastovus, painus ir tartum atsitiktinis dalykas”. „Nesuskaičiuojamais, kartais net nepastebimais būdais aistros užkrečia ir sutepa protą”.

Eksperimentas ir indukcija – du Bekono metodologijos stulpai. Tik taip galima įveikti stabus. Eksperimentas tarnauja faktams nustatyti, indukcija jiems apibendrinti. Eksperimentas turi pakeisti atsitiktinį paliudijimų surinkimą, o laipsniška indukcija turi pakeisti silogizmą ((dedukcinį samprotavimą.) Indukcijos tikslas – nustatyti savybes, kurios sudaro daiktų esmę arba jų „formą”.

„Mes neturime būti panašūs nei į vorus, kurie audžia tinklą iš savęs, nei į skruzdes, kurios tik surenka, o turim būti panašūs į bites, kurios ir renka, ir tvarko”.

Bekonas apie valstybę

„Be to, kaip teisingai pažymėjo Makiavelis, kai valdovai, kurie turi būti tėvais visiems savo pavaldiniams, prisideda prie kurios nors partijos ir linksta prie vienos iš šalių, valstybė tampa panaši į laivą, kuris apsiverčia dėl to, kad nevienodai paskirstytas svoris” (Bekonas)

„Taigi, kai išklibintas ar susilpnintas vienas kuris iš keturių valstybės ramsčių – religija, teisingumas, svarstymas ar iždas, – žmonės turi melstis, kad neištiktų nelaimė”.

Dvejopos maištų priežastys:

didelis skurdas ir didelis nepasitenkinimas.

Motyvai (maištų): religinės naujovės,

mokesčiai, įstatymų ir

papročių pakeitimai,

privilegijų pažeidimai

„Iš pinigų, kaip ir iš mėšlo, nieko gero, jeigu jie neišskirstyti”.

Bekono tradicijas tęsė

T. HOBSAS (HOBBES)

(1588 – 1679)

Jis taip pat kritikavo viduramžių scholastinį galvojimą, ypač viduramžių realizmą. Juokinga ir galvoti, sakė Hobsas, kad be atskirų žmonių yra ir dar kažkas, ką mes vadiname žmogumi apskritai.

Visko pradu Hobsas laikė kūną, materiją. Mūsų pojūčių priežastis – išorinis objektas, kūnas. Patyrimą sudaro jutimai; žmogaus protas tampa pažįstančiu tiek, kiek jame susikaupia jutiminės medžiagos.

Jutimas ir atmintis – įgimti, protingumas – įgytas patyrimu, sugebėjimas samprotauti – įgyjamas darbštumu.

Taigi kkiekvieno žinojimo pagrindas yra jutimų ir vaizduotės vaizdiniai, juos mes natūraliai pažįstame. O mokslas yra faktų tarpusavio ryšių ir priklausomybės pažinimas

„Norint filosofuoti, reikalingi tam tikri jusliniai prisiminimai, kurie padėtų atgaivinti primirštas mintis”.

„Visuotinumas yra ne daiktų, o žodžių ypatybė”., „nes daiktai nebūna nei vienareikšmiai, nei daugiareikšmiai, nei santykiniai, nei absoliutūs”.

„Jų (bendrybių – G. J.) visų vienintelė ir bendra priežastis yra judėjimas. Mat visokių formų įvairovė atsiranda iš jas sukuriančių judėjimų įvairovės”.

„Taigi filosofavimo metodas yra trumpiausias kelias prieiti padarinius, žinant jų priežastis, ir prieiti priežastis, žinant jų padarinius”.

Hobsas manė, kad žmogaus protavimą galima suvesti į aritmetinius veiksmus (kibernetikos idėja): „Samprotavimu aš laikau skaičiavimą. Juk skaičiuoti – tai rasti daugelio sudedamų daiktų sumą arba nustatyti liekaną, kai viena atimama iš kito. Vadinasi, samprotauti yra tas pat kaip sudėti ir atimti, o jei kas prie to pridurs – dauginti ir dalinti, neprieštarausiu, nes daugyba yra tas pat kaip ir lygių dalykų sudėtis, o dalyba – lygių dalykų atimtis, kartojama tiek kartų, kiek tai įmanoma. Taigi, kiekvienas samprotavimas yra du proto veiksmai: sudėtis ir atimtis”. „Pridėdami arba atimdami, t. y. skaičiuodami, vadiname šitai „mąstyti”.”

„Filosofijos tikslas, arba paskirtis, yra tas, kad numatę padarinius, galėtume pasinaudoti jais savo patogumui”.

Bekonas ir Hobsas, vėliau Lokas suformavo empirizmo kryptį

pažinime. Jie manė, kad scholastinio galvojimo trūkumai susiję su tuo, kad einama nuo bendrybės prie atskirybės. Ir jie kėlė atvirkščią kelią: nuo atskiro prie bendro, nuo patyrimo eiti prie apibendrinimo.

Hobsas apie valstybę

„Tie, kas nagrinėja kūnų atsiradimą bei savybes, susiduria su dviem visiškai skirtingomis kūnų rūšimis. Pirmosios rūšies kūnai vadinami gamtiniais, nes jie sukurti gamtos. Antrąją rūšį sudaro dalykai ir reiškiniai, atsiradę žmonių valia, iš jų susitarimų ir sutarčių, vadinami valstybe. Todėl ir filosofija susideda pirmiausia iš dviejų dalių – gamtos ffilosofijos ir valstybės filosofijos”. Valstybės filosofija skyla į dvi dalis: etika tiria papročius ir polinkius, o politika – piliečių pareigas.

„Mat iškėlę kokį nors klausimą, pavyzdžiui, ar tam tikras veiksmas teisėtas ar neteisėtas, ir apibrėžę teisėtą veiksmą kaip įstatymams neprieštaraujantį veiksmą, įstatymą – kaip įsakymą to, kuris turi valdžią ir gali priversti, valdžią – kaip valią žmonių, įvedusių tokią valdžią taikos labui, prieisime išvadą, kad žmonių aistros ir sielos judesius turi pažaboti kokia nors valdžia, kitaip jie amžinai vieni su kitais kkariaus”.

„Juk menas sukūrė tą didįjį Leviataną, vadinamą Respublika, arba Valstybe (lot. civitas), kuris yra ne kas kita kaip dirbtinis žmogus, nors ir stambesnis bei stipresnis už natūralų, kurį saugoti ir ginti jis buvo sukurtas”.

„Galutinė priežastis, tikslas arba sumanymas, dėl kurių žžmonės, iš prigimties mėgstantys laisvę ir viešpatauti kitiems, įsivedė sau tuos apribojimus, kurių suvaržytus mes matome juos gyvenant valstybėse, yra rūpinimasis savisauga ir patogesniu gyvenimu; kitaip tariant, žmonės siekia atsikratyti vargingos karo būklės, kuri ., yra neišvengiamas natūralių žmonių aistrų padarinys, kai nėra regimos valdžios, kuri laikytų juos baimėje ir, grasindama bausme, priverstų vykdyti susitarimus bei laikytis prigimtinių įstatymų.”

„O žodžiai, kuriuos ištarus mes nieko nesuvokiame, išskyrus garsą, yra tai, ką mes vadiname absurdu, beprasmybe arba nesąmone. Štai kodėl, jei žmogus man imtų kalbėti apie apskritą keturkampį arba apie duonos akcidencijas sūryje arba apie nematerialias substancijas, arba apie laisvą subjektą, apie laisvą valią, arba apie bet kokią laisvę, išskyrus laisvę nuo išorinių kliūčių, aš nesakyčiau, kad jis klysta, bet sakyčiau, kad jjo žodžiai neturi prasmės, kitaip sakant, yra absurdiški”.

Taigi Hobsas davė pradžią vadinamajai visuomenės sutarties teorijai: valstybė kyla iš piliečių susitarimo, kad būtų įveikta laukinė karo visų prieš visus būsena. Ta laukinė karo visų prieš visus būsena padaro gyvenimą be perspektyvų, gyvulišką, nesaugų ir šito žmonės išvengia susijungę į bendruomenes, pajungtas centrinei valdžiai.

Susitarę dėl valstybės, piliečiai praranda visas teises, išskyrus tas, kurias jiems laiko tikslinga suteikti suverenas.

Hobsas teikia pirmenybę monarchijai, nes jis mano, kad Anglijoje pilietinis karas dėl to ir kilo, kkad valdžia buvo pasidalyta tarp karaliaus, lordų rūmų ir bendruomenių rūmų. Nuosavybės įstatymai turi būti absoliučiai pajungti suverenui. Suverenas gali būti despotiškas, bet vis tik tai geriau negu anarchija. Aristotelio darytą skirtumą tarp tironijos ir monarchijos Hobsas atmeta. Monarchas gali remtis savo interesais, bet jei valdys susirinkimas, tai susirinkimo nariai visi gali turėti savų interesų; monarchas gali turėti savo favoritų, bet susirinkimo nariai kiekvienas gali turėti favoritų, tai jų bus dar daugiau, ir t. t. monarchijos naudai.

Laisvė – tai tik išorinių kliūčių judėjimui nebuvimas. Pavaldiniams reikia mokytis paklusti. Jie laisvi ten, kur nesiekia įstatymai. Pavaldiniams Hobsas pripažįsta vienintelę teisę: savigyną net prieš monarchus, nes savęs išsaugojimas ar išlikimas ir yra valstybės įkūrimo motyvas. Tada jis su išlygomis pripažįsta, kad galima atsisakyti kariauti. Iš čia ir kita logiška išimtis: pavaldinys gali nepaklusti valdovui, jei jis nesugeba jo apginti.

Karalius turi nustatyti religiją, jis turi būti ir bažnyčios galva.

Dž. LOKAS (LOCKE)

(1632 – 1704)

1690 m. „Žmogaus proto apybraiža”. Čia jis bando atsakyti į du klausimus: iš kur žmonės ima savo mintis ir vaizdinius ir ar galime pasitikėti tuo, ką mums sako pojūčiai.

Lokas mano, kad mintys ir vaizdiniai tėra atspindys to, ką esam matę ir girdėję. Kol nieko nejuntame, mūsų sąmonė yra „tabula rasa” (švari llenta). Iš pojūčių kyla paprastos idėjos, jos permąstomos – taip atsiranda refleksinės idėjos.

Pirminės ir antrinės daiktų kokybės.

Dėl pirminių savybių: tįsumo, svorio, formos, judėjimo, skaičiaus visi gali turėti bendrą nuomonę, nes tos savybės glūdi pačiuose daiktuose, bet antrines – spalvą, skonį – įvairūs gyvūnai ir žmonės suvokia skirtingai. Tačiau Lokas mano, kad tos antrinės daiktų savybės atsiranda pirminių pagrindu, todėl jis neabejoja, kad pažinimo pagrindas yra juslinis patyrimas, kad mes galime juo pasitikėti.

Vėliau šią Loko teoriją iki loginės pabaigos nuves Berklis ir Hjumas.

„Esė apie pilietinę valdžią” (1692 m.)

Paveldimos valdžios kritika. Natūralios būsenos pripažinimas. Visi žmonės iš prigimties yra prigimtinėje būklėje ir išlieka joje tol, „kol savo pačių susitarimu padaro save vienos ar kitos politinės visuomenės nariais”. „.kad pasaulis buvo atiduotas bendrai visiems žmonių vaikams, kaip iš tikrųjų buvo, – galime suprasti, kodėl darbas galėjo suteikti teisę privačiai naudotis atskiromis jo dalimis, nekylant dėl to jokiems ginčams ar kivirčams”.

„Taigi politine valdžia aš laikau teisę kurti įstatymus, numatančius mirties bausmę ir atitinkamai visas mažesnes bausmes, kad būtų tvarkoma ir saugoma nuosavybė, ir teisė naudoti bendruomenės jėgą vykdant šiuos įstatymus bei ginant valstybę nuo išorės pavojų, ir visa tai – tik bendram labui”.

„Prigimtis nustatė nuosavybės saiką pagal žmogaus darbą ir jo gyvenimiškas reikmes”.

Žmonės iiš prigimties yra laisvi, lygūs ir nepriklausomi. Politinė visuomenė atsiranda tik tada, kai kiekvienas iš jos narių yra atsisakęs savo prigimtinės galios ir atidavęs ją į bendruomenės rankas visais tais atvejais, kai jam nėra atimta galimybė kreiptis dėl apsaugos į jos sukurtą įstatymą: „Tie, kurie yra susieti į viena, kurie turi visiems bendrą įstatymą ir teismą, į kurį galima kreiptis ir kuris įgaliotas spręsti jų nesutarimus bei bausti nusikaltusius – visi jie yra pilietinėje visuomenėje”.

Taigi pagrindinė žmonių jungimosi į valstybę priežastis – noras išsaugoti nuosavybę, o nuosavybė atsirado darbo pagrindu. Valstybė atsiranda iš piliečių susitarimo, ji – taip pat sutarties dalyvė, ir jei nevykdo sutarties, jai galima priešintis.

Valdžios padalijimas: vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji. Loko nuomone, valdžios padalijimas būtinas norint išvengti tironijos. Tautos atstovai turi leisti įstatymus, o karalius arba vyriausybė – rūpintis jų įgyvendinimu. Tik taip galima teisinė valstybė.

Pasisakė už moterų ir vyrų lygiateisiškumą, už sąžinės laisvę ir toleranciją.

Loko politinės filosofijos idėjos, išplėtotos Monteskje (Montesquieu), atsispindi amerikiečių konstitucijoje (1787), vėliau britų ir 1791 m. priimtoje prancūzų.

Taigi Lokas padėjo pagrindus liberalizmui, kuris ir gimė Anglijoje ir Olandijoje. Jis gynė religinį pakantumą, iš esmės buvo protestantiškas. Jis reiškė didžiulę pagarbą privačiai nuosavybei, ypač kai ji susikaupdavo iš savo paties darbo.

Nors valdžios

paveldėjimo principas ir nebuvo visai neigiamas, bet ribojamas labiau negu bet kada anksčiau; neigiama dieviška karalių teisė ir skelbiama, kad valdymo formą žmonės gali nusistatyti kokią nori. Polinkis į demokratiją.

Ankstyvasis liberalizmas buvo priešiškas ir viduramžių politikai, ir filosofijai, bet jis buvo priešiškas ir savo amžininkams kalvinistams bei anabaptistams.

Liberalizmo judėjimui būdingas individualizmas. (Filosofijoje individualizmas įsigalėjo su Dekartu: „mąstau, vadinasi, esu” ir akivaizdumo bei aiškumo akcentavimas pažinime).

Sveiko proto akcentavimas – taip pat liberalizmo bruožas.

Ir tikėjimas harmonija tarp individualių ir visuomeninių interesų.

R. DEKARTAS (DESCARTES)

(1596 –– 1650)

Filosofas, matematikas, gamtininkas

Gyvūnų ir žmonių kūnus jis laikė mašinomis. Tik žmogus turi sielą, kuri yra kankorėžinėje liaukoje. Ten ji kontaktuoja su gyvybinėmis dvasiomis ir tokiu būdu atsiranda sąveika tarp sielos ir kūno.

Taigi, Dekartas pratęsia sielos ir materijos dualizmo koncepciją.

Materialusis pasaulis Dekarto teorijoje griežtai determinuotas.

Žmogaus esmė – mąstymas. Mąstymą Dekartas supranta labai plačiai: tai ir abejojimas, ir supratimas, ir suvokimas, ir tvirtinimas, ir neigimas, ir norėjimas, ir įsivaizdavimas, ir jutimas.

„Kadangi aš galiu įsivaizduoti, jog neturiu kūno, nėra jokio pasaulio, jokios vvietos, kur esu, bet niekaip negaliu įsivaizduoti, kad neegzistuoju, iš to plaukia išvada, kad aš yra substancija, kurios esmė ir prigimtis yra tik mąstymas ir kurios egzistavimas nepriklauso nuo jokio materialaus daikto”. Abejoti reikia viskuo, tik negali abejoti tuo, kad aabejoji. „Mąstau, vadinasi, esu” = „Cogito, ergo sum”.

Taigi naujųjų amžių filosofija pradeda tuo, kuo baigė antikos filosofija. Tik senųjų amžių abejojimas buvo susijęs su skepticizmu, (ribotas žinojimas, nėra kriterijų, kuris teiginys teisingas), o naujųjų amžių su racionalizmu. Dekartas rašo: „Aš nesekiau skeptikais, kurie abejoja dėl abejojimo ir visada lieka neryžtingi“. Jo abejojimas nukreiptas į tai, kad būtų prieita kokių nors tikrų tiesų. Jos turi būti nesudėtingos, akivaizdžios, o iš jų vėliau galima sukurti visą pažinimo rūmą.

Taigi, ieškodamas metodo, kuris duotų patikimas, tikras žinias, Dekartas prieina išvadą, kad patikimumo matas yra aiškumas ir akivaizdumas. Akivaizdu ir aišku tai, kas paprasta.

„Aritmetika ir geometrija daug tikresnės už kitus mokslus: jų objektas toks aiškus ir paprastas, kad jos nėra reikalingos jokių patyrimo atžvilgiu netikrų pprielaidų, jos yra tik nuoseklaus samprotavimo vados”.

„Tiriamuose dalykuose reikia ieškoti ne to, ką apie juos galvoja kiti arba ką mes patys apie juos manome, bet to, ką galime aiškiai ir akivaizdžiai suvokti intuicija arba patikimai dedukuoti, nes kitaip žinojimo pasiekti neįmanoma”.

„Intuicija aš laikau ne tikėjimą netvarių pojūčių liudijimais ir ne apgaulingus netvarkingos vaizduotės sprendimus, bet gryno ir įdėmaus proto suvokimą, tokį paprastą ir aiškų, kad tai, ką mąstome nebekelia jokių abejonių arba, o tai viena ir tas pat, neabejotiną gryno iir įdėmaus proto suvokimą, atsirandantį iš natūralios proto šviesos, dėl savo paprastumo tikresnį ir už pačią dedukciją.”

Iškėlęs abejojimo principą ir jutimais taip pat, Dekartas turi paaiškinti, kuo protas gali remtis, skirdamas tiesą nuo netiesos. Belieka griebtis įgimtų tiesų teorijos

Taigi, pagrindiniai intelekto veiksmai, anot Dekarto intuicija ir dedukcija:

„jei tiriamų dalykų eilėje pasitaikys toks, kurio mūsų protas intuityviai negali pakankamai gerai suvokti, reikia apsistoti prie jo ir nebetirti kitų, sekančių, susilaikant nuo bereikalingo darbo”.

Tas Dekarto iškeltas akivaizdumo principas (abejoti tol, kol prieisi tokių paprastų ir akivaizdžių tiesų, kuriomis jau nebegalima abejoti) užkliuvo jau kai kam iš vėlesniųjų racionalistų (kas akivaizdu vienam protui, gali būti visai neakivaizdu kitam). Tačiau Dekarto nuopelnas, kad jis davė pradžią naujųjų laikų racionalizmui. Jei Bekonas, Hobsas, Lokas suformavo empirizmo kryptį (požiūrį, kad pažinimo pagrindas yra patyrimas – juslinis ar eksperimentinis), tai Dekartas pradėjo racionalizmą – požiūrį, kad protas turi ir savarankiškos galios pažinti pasaulį. Tačiau paaiškinti, iš kur šita žmogaus proto galia, Dekartas įstengė tik vienu būdu – ji suteikta dievo.

B.SPINOZA

(1632 – 1677)

Pagrindinis Spinozos veikalas „Etika” išspausdintas po jo mirties.

Spinoza racionalistinei filosofijai suteikė panteistinį atspalvį: Gamtą jis sutapatino su Dievu. Gamtą-Dievą jis laikė vieninga substancija, kurios atributai yra tįsumas ir mąstymas. Vadinasi mąsto visi materialūs kūnai. Jie skiriasi ttik mąstymo lygiu, pvz., ant akmens esą įbrėžimai rodo, kad akmuo prisimena susilietimą su kitu kūnu. Taigi tapatinama materijos savybė atspindėti su mąstymu.

Gamta-dievas yra pati savęs priežastis. Be gamtos modusų (vienetinių išraiškų), nieko kito nėra.

Pažinimo procese žmogus turi reikalo tik su baigtiniais modusais (konkrečiu žmogumi, daiktu), kurie yra nepakartojami, todėl empirinis pažinimas esąs nepagrįstas, nes lyginami nepakartojami dalykai ir jų pagrindu daromos išvados.

Taigi patikimiausia dedukcija.

Žmogus – taip pat gamtos modusas, tad jo veiksmai sąlygoti, ir jis negali pakeisti įvykių eigos. Viskas, kas atsitinka – dėsninga.

„Spinoza mano, kad jeigu jūs žiūrėsite į savo nelaimes tokias, kokios jos yra iš tikrųjų – kaip į priežasčių sąveikos, besitęsiančios nuo amžių iki dabar, momentą – jūs pamatysite, kad jos yra nelaimės tik jums, o ne visatai, kuriai jos tik praeinantis disonansas didėjančioje harmonijoje” (Raselas).

Pritarė Hobso visuomenės sutarties teorijai, tik manė, kad sutartis neamžina, kad sutartis turi būti koreguojama, nes viskas kinta. Demokratijos šalininkas.

ŠVIETIMAS

atsirado Anglijoje XVII a. (Lokas), bet suklestėjo XVIII a. Prancūzijoje: Monteskje (Montesquieu) 1689 – 1755

Ruso (Rousseau) 1712 – 1778

Melje (Meslier) 1664 – 1729

Volteras (Voltaire) 1694 – 1778

Didro (Diderot) 1713 – 1784

Lametri (Lamettrie) 1709 – 1751

Helvecijus (Helvetius) 1715 – 1771

Holbachas 1723 – 1784

Kondorsė (Condorcet) 1743 – 1794

Kondiljakas (Condillac) 1715 – 1780

Švietėjų filosofija grindžiama tto meto enciklopediniu mokslu, o „Enciklopedijos” (arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno) centras ir siela buvo Deni Didro ir D’Alamberas. Aktyviai Enciklopediją kūrė: Volteras, Kondiljakas, Helvecijus, Holbachas, Monteskje, Ruso, Tiurgo (Turgot; 1727 – 1781; ekonomistas, valst. veikėjas), Reinalis (Raynal; 1713 – 1796; istorikas, sociologas atsisakė vis. sutarties teorijos), Biufonas (de Buffon; 1707 – 1788; gamtininkas, nuo 1739 m. Paryžiaus botanikos sodo direktorius), Mabli (Mably; 1709 – 1785)

Pirmasis Enciklopedijos tomas išėjo 1751 m. Iki 1772 išėjo 28 tomai, vėliau (iki 1780) išleisti papildymai ir rodyklė.

1784 m. Kanto „Atsakymas į klausimą „Kas yra švietimas?”

Daugelis prancūzų švietimo filosofų lankėsi Anglijoje. Čia juos sužavėjo anglų gamtotyra, ypač Niutonas ir jo universalioji fizika, o taip pat juos įkvėpė britų filosofija, visų pirma Lokas, jo politinė filosofija.

Didelės įtakos turėjo ir Dekarto tradicija, abejojimas ir kova su autoritetais, nukreipta prieš bažnyčios, karaliaus ir diduomenės valdžią.

Kaip ir antikos humanistai (Sokratas, stoikai), Švietimo filosofai (dauguma) tvirtai tikėjo žmogaus protu. Kadangi naujoji gamtotyra, jų manymu, parodė, kaip protingai sutvarkyta gamta, Švietimo filosofai savo užduotimi laikė sukurti moralės, religijos ir etikos pagrindus, kurie atitiktų nekintamą žmogaus protą. Jie manė, kad įgijusi proto ir žinių, žmonija darys didelę pažangą. Imta kalbėti apie liaudies masių švietimą. Manyta, kad skurdas ir

priespauda kyla iš žmonių tamsumo ir prietarų. Todėl toks dėmesys vaikų ir liaudies auklėjimui. Neatsitiktinai pedagogikos mokslas buvo pagrįstas šviečiamajame amžiuje.

Tiesa, įdomu, kad kai kurie švietėjai vis tik kritikavo civilizaciją ir paskelbė šūkį „atgal į gamtą” (Ruso): gamta gera, žmogus iš prigimties taip pat, jį sugadina visuomenė.

Švietimo epochos mąstytojų požiūris į religiją nevienodas. Kai kurie kovojo už humanišką krikščionybę, kai kurie buvo deistai, t. y. manė, kad dievas kažkada sukūrė pasaulį, o paskui jau šiame pasaulyje nepasireiškia tiesiogiai, o tik pper gamtą ir jos dėsnius. Tačiau nuoseklieji materialistai buvo ateistai. Į religiją jie žiūrėjo kaip į tamsumo ir prietarų padarinį.

Prancūzų švietėjai nepasitenkino teoriniais samprotavimais apie žmogaus teises, jie aktyviai kovojo už vadinamąsias prigimtines teises. Tai teisės, kurios esančios įgimtos visiems žmonėms ir kurias privao turėti visi žmonės vien dėl to, kad yra gimę žmonėmis. Tai laisvės, lygybės, privačios nuosavybės teisės. Iš to plaukė jų kova su cenzūra, už spaudos laisvę, už laisvę turėti ir reikšti nuomonę religijos, moralės ir politikos kklausimais.

„Didieji žmonės, kurie Prancūzijoje švietė galvas artėjančiai revoliucijai, patys reiškėsi labai revoliucingai. Jie nepripažino jokio išorinio autoriteto, kokio pobūdžio jis bebūtų. Religija, pažiūros į gamtą, visuomenė, valstybinė santvarka – viskas buvo negailestingai kritikuojama, viskas turėjo pateisinti savo buvimą prieš proto tteismą arba išnykti. Vieninteliu mastu visam kam pasidarė mąstąs protas” (F. Engelsas).

1789 m. Prancūzijos nacionalinis susirinkimas paskelbė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”.

1787 m. švietėjas Kondorsė rašė apie tai, kad moterys turi tas pačias prigimtines teises kaip ir vyrai.

Viena iš aktyviausiai kovojusių už moterų teises Didžiosios prancūzų revoliucijos metu buvo Olimpa de Gūž (g. 1748 m.). 1791 m. ji paskelbė moterų teisių deklaraciją. Deja, 1793 m. ji buvo giljotinuota (už Robespjero kritiką ir Liudviko XVI gynimą).

Lietuvoje susidomėjimas prancūzais švietėjais buvo toks didelis, kad kai kurie iš jų buvo kviečiami atvykti į Lietuvą. 1778 m. karališkųjų ekonomijų valdytojas A. Tyzenhauzas kreipėsi į Ž. Ž. Ruso, siūlydamas apsigyventi palivarke prie Baltvydžių girios ir vykdyti tenai visuomeninius bandymus, bet Ruso jau buvo susenęs ir nnetrukus mirė. Kiek vėliau Lietuvos didikų panašiai buvo kviečiamas G. Mably.

1777 m. rugsėjo mėn. 2 d. Edukacinė komisija kreipėsi į Kondiljaką, prašydama jį parašyti logikos vadovėlį. Kondiljakas pasiūlymą priėmė ir vadovėlį parašė, kuris buvo išspausdintas 1780 m. ir išsyk verčiamas į lenkų kalbą (Vilniuje išspausdintas 1802 m. Jono Znockos vertimas).

Karaliaučiaus universitete, kur profesoriavo I. Kantas, mokėsi nemažas būrys lietuvių. Kantas bendravo su K. Milkum, jo paskaitų klausėsi L. Rėza ir kiti.

1800 m. Kantas parašė Milkaus sudarytam vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbos žžodynui įvadinį žodį, pavadinęs jį „Draugo prierašu”, kuriame smerkė polonizavimo ir germanizavimo idėjas. Kantas rašė, kad lietuvis tikrai nusipelno, kad būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė.

„Bet ir nežiūrint tos naudos, kurią valstybei gali duoti tautos su tokiu charakteriu parama, nereikia menkinti ir viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti savitumą jau savaime yra labai svarbu” (Milkaus žodyno 31 p.).

Lietuvoje švietėjiškas sąjūdis prasidėjo kiek pavėluotai (XIX a.) Vilniaus universitete (V. Europoje švietimas formavosi už akademinių įstaigų ribų).

ŠVIETIMO EPOCHOS FILOSOFAI MATERIALISTAI

(Lametri (Lamettrie), Helvecijus, Holbachas)

Bendruoju ir galutiniu visos būties pagrindu laikė materiją, kuri esanti amžina, nesunaikinama, nesukuriama, judanti ir pasireiškianti begaline formų įvairove. Jie manė, kad materija susideda iš „galutinių” nekintamų dalelių – atomų, o judėjimą tapatino su mechaniniu.

Būdama nepriklausoma nuo žmogaus sąmonės, materija veikia jutimo organus ir sukelia pojūčius (Holbachas).

Gamtoje jie manė veikiant dėsnius (nekintamus), kurių veikimas buvo suprantamas taip griežtai ir vienareikšmiškai, kad įgaudavo fatališką prasmę.

Tokia tikrovės koncepcija sąlygojo ir jų pažinimo teorijos pobūdį: jei žmogus yra gamtos dalis, tai gamta, veikdama žmogaus jusles, sukelia pojūčius. Žmogaus juslės liudija apie išorinę materialią ttikrovę, jos reiškinius, o protas, pasinaudodamas tais liudijimais, apibendrina tuos jutimų duomenis ir siekia visuminio pažinimo. Taigi pažinimo teorija remiasi atspindėjimo principu.

Mokslas nustato tiesas, o tai naudinga visuomenei. Pagrindinė kliūtis pažangai, jų manymu, yra religinis fanatizmas, religija, kilę iš nemokšiškumo.

Visuomenę aiškino atramos tašku imdami žmogų. Visuomenė yra tokia, kokie žmonės ją sudaro (geri ar blogi).

LAMETRI

(1709–1751)

„Žmogus – mašina” 1747 m.

„Mes mąstome ir esame dori žmonės tik tada, kai būname gerai nusiteikę ir žvalūs, viskas priklauso nuo to, kaip dirba mūsų mašina. Kartais galima net pamanyti, kad siela yra skrandyje ir kad van Helmontas, jo buveine laikęs skrandžio prievartį, klydo tik tiek, jog dalį palaikė visuma”.

„Panašiai kaip smuiko styga ar klavesino klavišas virpa ir skleidžia garsą, taip ir smegenų stygos, užgautos skambančių spindulių yra sužadinamos perteikti arba atkartoti jas sudirginusius žodžius.

.vos tiktai akys, gerai pritaikytos regėti, pamato daiktų atvaizdus, smegenys negali nesuvokti jų vaizdo ir neįžiūrėti skirtumo, o kai šių skirtumų ženklai įsispaudžia ir įsirėžia smegenyse, siela būtinai privalo tirti jų tarpusavio santykius”.

„Taigi sprendimas, protavimas, atmintis anaiptol nėra visiškai atskiros sielos dalys, bet gryniausios modifikacijos savotiško smegenų audinio, kuriame tarsi stebuklingame žibinte atsispindi akyje užsifiksavę daiktai”.

„Žmogaus sandara yra pirmasis jo pranašumas ir visų kitų šaltinis, o auklėjimas yra antrasis jo pranašumas”.

„Kas žžino, ar pats žmogaus buvimas nėra jo būties esmė?”

„Tačiau jeigu visi sielos sugebėjimai taip priklauso nuo ypatingos smegenų ir viso kūno sandaros, kad iš esmės yra ne kas kita kaip tos sandaros rezultatas, tai žmogų galime laikyti gana apsišvietusia mašina!”

(Va, kur nuvedė struktūrinis aiškinimas, pradėtas miletiečių).

„Pagaliau jei netgi žmogus vienas būtų apdovanotas prigimties dėsniu, argi jis dėl to nustotų buvęs mašina? Keletas sraigtelių ar spyruoklių daugiau, nei jų turi patys tobuliausi gyvūnai, smegenys šiek tiek arčiau širdies, todėl ir gauna daugiau kraujo – ir kas dar? Šiaip ar taip, nežinomos priežastys pagimdo tą taip lengvai įžeidžiamą sąžinę, tą sąžinės graužimą, kurie materijai nėra svetimesni už mąstymą, – žodžiu, visą tariamą skirtumą tarp žmogaus ir kitų gyvūnų. Bet ar viską pakankamai paaiškina minėtų organų sandarą? Taip, kartoju tai dar kartą: jei mąstymas akivaizdžiai vystosi kartu su organais, tai kodėl materija, iš kurios jie sudaryti, negalėtų jausti sąžinės graužimo, jeigu ji įgijo sugebėjimą jausti? Taigi, siela tėra judėjimo pradas arba juntanti materialioji smegenų dalis, kurią neapsirinkant galima laikyti pagrindine viso mechanizmo spyruokle, veikiančia kitas dalis ir, atrodo, atsiradusia pirmiausia”.

„Kūną galima palyginti su laikrodžiu, kuris užvedamas nauju maistu”.

„Nors ir nežinau, kaip inertiška ir paprasta materija virsta veiklia ir turinčia organus, bet nenusimenu dėl

to, kaip nenusimenu, kad negaliu žiūrėti į saulę be spalvoto stiklo”.

„Tepripažįsta jie drauge su manimi, kad organizuota materija turi judėjimo pradą, kuris vienas ją skiria nuo neorganizuotos (argi galima paneigti šį akivaizdų dalyką?), kad visi gyvūnų skirtumai priklauso nuo jų organizacijos įvairovės, kaip aš jau pakankamai gerai įrodžiau, ir to užteks substancijos ir žmogaus mįslei įminti. Visatoje, kaip matome egzistuoja vienintelė substancija, o žmogus – tobuliausia jos dalis ”.

Taigi, aiškindamas žmogų pagal analogiją su mechanizmu, Lametri turi pripažinti, kad negali ppaaiškinti, kaip atsiranda sąžinė, sąžinės graužatis, kurie materijai, anot jo, nėra svetimesni už mąstymą.

I. KANTAS

(1724 – 1804)

Ikikritinis ir kritinis laikotarpiai (taip jis pats suskirstė savo veiklą).

1755 m. „Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija”

1781 m. „Grynojo proto kritika”

1788 m. „Praktinio proto kritika”

1791 m. „Sprendimo galios kritika”

1783 m. „Prolegomenai”

1785 m. „Moralės metafizikos pagrindai”.

Kanto filosofijos centrą sudaro pažinimo klausimai.

Kantas kelia klausimą, kaip galima pažinti daiktus, kaip galima nuo sąvokų ir vaizdinių, kuriuos turi žmogus, pereiti prie daiktų, nuo subjekto prie objekto. Savo šios pproblemos tyrimus Kantas vadino transcendentaliniais (lotyniškai transcendere – pereiti, peržengti). Jie turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žmogus išreiškia, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes žmogus juos taiko daiktams.

Kantui ypač reikšmingas buvo susipažinimas su D. Hjumo koncepcija, kuri, kkaip jis pats sako, „nutraukė mano dogmatinį snaudulį ir pasuko mano ieškojimus spekuliatyviosios filosofijos srityje visai kita kryptimi”.

Savo kriticizmu Kantas norėjo išspręsti empirizmo ir racionalizmo ginčą.

Pasak Kanto, žmogaus sąmonė nėra tik pasyvi „lenta” (Loko „tabula rasa”), kuri priima juslinius įspūdžius iš išorės. Sąmonė pati daro poveikį pasaulio suvokimui. Jusliniai įspūdžiai paklūsta mūsų „stebėjimo formoms”.

Juslinis pažinimas

Pažinimas intelektu (verstand – рассудок – intelektas)

Pažinimas protu (vernunft – разум – protas)

„Verstand” sritis – gamtotyros empirinių dėsnių nustatinėjimas

„Vernunft” – pasaulio kaip visumos aiškinimas

Bet kurį pažinimo būdą sąlygoja nuo patyrimo nepriklausomos, paties proto sukurtos sąvokos, kurias Kantas vadina apriorinėmis. Apriorinės pažinimo formos – tai savotiškas tiklelis, lyg žmogaus mąstymo programa, pagal kurią apdorojami juslinio patyrimo duomenys.

„Protas niekada nėra tiesiogiai susijęs su objektu, bet susijęs tik su iintelektu ir per jį – su savo empiriniu taikymu; vadinasi, jis nesukuria jokių sąvokų (apie objektus), o tik jas sutvarko ir suteikia joms tą vienumą, kurį jos gali turėti, būdamos labiausiai išplėstos. Vadinasi proto objektas iš esmės yra tik intelektas ir jo tikslingas taikymas, ir panašiai kaip intelektas įvairovę objekte suvienija per sąvokas, taip ir protas savo ruožtu sąvokų įvairovę suvienija per idėjas” (Grynojo proto kritika, 455 p.).

„Tad kiekvienas žmogiškasis pažinimas pradeda nuo stebinių, nuo jų eina prie sąvokų ir bbaigia idėjomis. Nors visų trijų elementų atžvilgiu jo žinojimo šaltiniai yra aprioriniai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nepaisantys bet kokio patyrimo ribų, vis dėlto nuodugnesnė kritika mus įtikina, kad joks protas, taikomas spekuliatyviai, niekada negali su šiais elementais išeiti už galimo patyrimo srities.”

(490 p.).

Taigi, Kanto manymu, tikrovės faktai netaptų pažintiniais, jeigu nebūtų įvelkami į apriorines (ikipatyrimines) formas. Juslinio suvokimo formos yra erdvė ir laikas. Laiko ir erdvės formomis sutvarkytą medžiagą toliau tvarko intelektas su kitų dvylikos tokių pat apriorinių sąvokų (kiekybė, kokybė, priežastingumas ir pan.) pagalba.

Bet jeigu intelektas paverčia tikrovės faktus pažintiniais, tai intelekto veiklos rezultatas yra „daiktas mums” (das Ding für uns), o „daiktas savaime” (das Ding an sich) lieka mums neprieinamas. Vadinasi, intelektas nieko nepasako apie objektyvųjį pasaulį, palieka mus reiškinių (fenomenų) pasaulyje.

Vis tik Kantas mano, kad žinios, kurias duoda jutimai ir intelektas, proto nepatenkina, ir jis stengiasi išsiveržti iš reiškinių pasaulio. Protas bando sudaryti tikrovės kaip visumos paveikslą ir susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais (antinomijomis), kurių negalima nei paneigti, nei įrodyti: ar pasaulis amžinas, ar turi pradžią? ar pasaulyje viešpatauja laisvė ar būtinumas? ir pan.

Taigi analizuodamas pažinimą Kantas prieina prie išvados, kad teorinis protas yra ribotas: mėgindamas išsiveržti už reiškinių, už daiktų mums, jis pakliūna į neišsprendžiamus pprieštaravimus. Bet tai, ko negali teorinis protas, gali praktinis protas. Taip Kanto filosofijoje atsiranda praktinio proto sfera. Tas praktinis protas pasirodo besąs galingesnis už teorinį: jis sukuria tokias idėjas kaip laisvės, sielos nemirtingumo, dievo ir kt.

Kantas yra rašęs: „Visi mano proto interesai (ir spekuliatyvieji, ir praktiniai) susijungia šiuose trijuose klausimuose:

1. Ką aš galiu žinoti?

2. Ką aš privalau daryti?

3. Ko aš galiu tikėtis?”

(Grynojo proto kritika, 551 p.)

Ieškodamas atsakymo į pirmąjį klausimą Kantas ir sukūrė savąją pažinimo teoriją. O pažinimo teorijoje iškilusio praktinio proto sfera – tai atsakymas į klausimą, ką aš privalau daryti. Taigi su Kanto pažinimo teorija tiesiogiai susijusi jo dorovės teorija.

Žmogaus dorovinę vertę nulemia proto nustatytų apriorinių elgesio taisyklių, arba moralės dėsnių, laikymasis. Kantas moralę atriboja nuo laimės. Laimė labai įvairiai suprantama, nepastovi, o moralės principai turi būti vienodi visiems. Tad moralės pagrindas – pareiga: veiksmo vykdymas pagal proto įsakymą neatsižvelgiant į savo norus, laimę. Tai, kad žmogus laikosi principų nustatytų protu, iš pagarbos pačiam sau, rodo žmogaus didingumą. „Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje” (Praktinio proto kritika, 186 p.).

Moralinio gėrio Kantas ieško tik žmogaus veikloje. JJoje dvi pusės: veiksmas ir paskata – valia. Veiksmą sąlygoja ne vien veikiantysis, bet ir aplinkybės, kiti žmonės. O grynai nuo žmogaus priklauso tik veiksmui impulsą duodanti vidinė jėga – valia. Užtat Kantas tiek daug reikšmės skiria gerai valiai. Tik noras vykdyti pareigą sutampa su gera valia.

Moralaus elgesio taisykles, kurias žmogus nusistato pats sau, Kantas vadina maksimomis. Jos formuluojamos taip, kad įgytų bendrų dėsnių (imperatyvų) formą (hipotetinis ir kategorinis imperatyvas). Hipotetinis – kai elgiamasi moraliai siekiant kokio nors tikslo, pavyzdžiui, atpildo už gerą elgesį, (laimės), kategorinis – kai elgiamasi moraliai iš pagarbos pačiam moralės dėsniui.

Moralus ir legalus elgesys.

Kanto kategorinio imperatyvo apibrėžimai

„Elkis taip, kad visuomet galėtum norėti, kad tavo elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu” (Moralės metafizikos pagr., 27 p.).

„Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas” (Praktinio proto kritikoje, 45 p.).

„Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą” (Dorovės metafizikos pagrindai, 62 p.).

Kanto manymu, moralė nurodo, kaip mes privalome tapti verti laimės, o ne kaip mes privalome tapti laimingi.

Tokia dorovės koncepcija įmanoma tik įrodžius valios autonomiją. Laisvės problemą Kantas sprendžia taip: žmogus, kaip jutiminio pasaulio dalis, laisvas būti negali, jis determinuotas, bet žmogus,

kaip turintis protą, turi būti laisvas. „Žmogus jaučia stiprų priešinimąsi tam, ką jam diktuoja pareiga, kurią protas suvokia kaip didelės pagarbos vertą reiškinį. Kūnas tuo tarpu turi savo poreikius ir polinkius“.

„Laisvę, kaip visų protingų būtybių valios savybę, reikia priimti iš anksto“ „.Žmogų, kai jį vadiname laisvu, mes mąstome kitokia prasme ir kitokiu požiūriu, negu kai jį laikome gamtos dalimi, paklūstančia gamtos dėsniams, ir kad abi prasmės ir abu požiūriai ne tik puikiai gali egzistuoti vienas greta kito, bet ir turi bbūti mąstomi kaip būtinai susiję tame pačiame subjekte” (Dorovės metafizikos pagrindai).

.

GEORGAS VILHELMAS FRYDRICHAS

HĖGELIS

(1770 – 1831)

Hegelis atgaivina tampančio pasaulio koncepciją ir priešstato ją metafizinei (tiek idealistinei, tiek materialistinei).

Kurdamas savo filosofinę sistemą Hegelis pirmenybę teikia visumai ir ieško tokio pagrindo, kuris galėtų pagrįsti žinojimą apie visą empirinę ir dvasinę tikrovę. Tokiu atramos tašku Hegelis laiko absoliučią idėją. Tai sudievinta sąvoka, galinti reikšti visos žmonijos protą, žinojimą, ir egzistuojanti šalia žmogaus. Egzistuodama objektyviai, ta idėja yra gamtos ir dvasios pradžia, visų daiktų esmė ((„ji yra bet kurio gyvenimo pradžia”, „begalinė kūrybinė forma, kuri turi savyje visą bet kurio turinio išsamumą.”).

Pažinimą Hegelis traktuoja kaip veiklą, kurioje subjektas ir objektas sutampa, nes tas subjektas (absoliuti idėja) savo raidoje sukuria objektą.

Pabrėždamas visumos pirmumą prieš dalis, Hegelis mmano, kad pažinimo atramos taškai negali būti faktai. Tapimo, nuolatinės raidos požiūriu empirinis faktas duoda tik momentinį tikrovės paveikslą, todėl jis negali išreikšti daikto ar sąvokos esmės. Daikto ar sąvokos esmė apima daug būsenų, slepia savy istoriją ir potenciją, kylančią iš santykių su tikrove kaip visuma. Taigi išaiškinti daiktą reiškia išaiškinti, kuo jis tampa visumos sąlygų požiūriu. Kiekvienas daiktas gali būti pažinimo objektu ne kaip savarankiškas, bet kaip tampantis visumos atžvilgiu. Vadinasi, sąvokos tiesa yra ne fakto tiesa, bet mąstymo proceso kaip visumos tiesa. Mąstymo procesas talpina savy visas sąvokas kaip sąveikaujančią sistemą. Todėl Hegelis savo filosofijos atramos tašku ir ima mąstymo mąstymą, t. y. absoliučią idėją.

Hegelis klaidinga laikė pažiūrą, traktuojančią pažinimą kaip besąlygiškai teisingų teiginių kaupimo procesą. Tiesos visada eesančios konkrečios, virstančios netiesa kitų konkrečių sąlygų atžvilgiu.

Hegeliui atrodė, kad pažinimo procese atskleidžiamas tikrovės dialektiškumas esąs nesuderinamas su jos materialumu, nes materialumą jis tapatino su inertiškumu. Todėl jis manė tikrovę esant dvasinės prigimties ir tą prigimtį nusakė kaip absoliučią idėją. Tikrovė kaip gamta, kaip daiktų pasaulis yra tik idėjos kita būtis, jos susvetimėjimas. Žmonijos pažintinėje veikloje pasireikšdama kaip pažinimo procesą įgalinanti pasaulio dvasia, gamtoje absoliutinė idėja laipsniškai atpažįsta save pačią, t. y. grįžta vėl į savo loginę būtį, bet jau ppraturtintą daiktinio konkretumo aspektais.

Vadinasi, Hegelio išanalizuoti dialektiniai procesai pasirodė besą tik absoliučios idėjos vidinio turinio atsiskleidimo procesai, o žmonijos vykdomas pažinimas – jos savęs suvokimo procesas.

Labai svarbi Hegelio filosofinės sistemos dalis – istorijos filosofija.

Visuomenės istoriją Hegelis aiškino kaip prieštaringą laisvės realizavimo suvokimo formomis procesą. Dėsningą.

Laisvė sudaro dvasios esmę. Laisvas yra tik žmogus, nes suvokia laisvės esmę. Kaip materijos substancija yra svoris, taip dvasios substancija, dvasios esmė, yra laisvė. Laisvė yra vienintelė dvasios tikrovė.

Rytų tautos dar nežino, kad dvasia arba žmogus savaime yra laisvas; kadangi to nežino, tai jie nėra laisvi. Jie tik žino, kad vienas yra laisvas. Tokia laisvė – tik prigimties atsitiktinumas arba savivalė.

Ir tik graikuose atsirado laisvės supratimas, ir dėl to jie buvo laisvi. Tačiau jie, kaip ir romėnai, tik žinojo, kad kai kurie yra laisvi, o ne žmogus apskritai. Dėl to graikai ne tik turėjo vergų, nuo kurių priklausė jų gyvenimas bei gražios laisvės patvarumas, bet ir pati jų laisvė buvo iš dalies tik atsitiktinė, praeinanti ir trumpalaikė gėlė, o iš dalies ir sunkus pavergimas to, kas žmoniška ir humaniška.

Ir tik germanų tautos krikščionybėje suprato, kad pats žmogus yra laisvas, kad dvasios laisvė yra pati esmingiausia žmogaus prigimties savybė.

Laisvės principo pritaikymas pasaulietiškam gyvenimui, jo įdiegimas ir jo pprasiskverbimas į pasaulietišką būvį – ilgas procesas, kuris sudaro pačią istoriją.

Taigi „pasaulio istorija yra pažanga laisvės supratime, pažanga, kurią turime pažinti kaip būtinumą”. „Laisvė yra pati sau tikslas, kurį ji vykdo, ir tai yra vienintelis dvasios tikslas”. Šiam tikslui „ant plataus žemės altoriaus ir per ilgus metus buvo aukojamos visos aukos”.

„Klausimas apie priemones, kuriomis laisvė įgyvendina save pasaulyje, nukreipia mus prie pačios istorijos pasireiškimo”. „Iš arčiau pažvelgę į istoriją įsitikiname, kad žmonių veiksmai išplaukia iš jų poreikių, jų aistrų, interesų, talentų. Kai stebime tą aistrų dramą ir matome, kokias pasekmes turi jų smurtas ir neišmintingumas, kurio esama net ir ten, kur turima gerų ketinimų, teisingų tikslų – galime pajusti tik gilų liūdesį”.

„Ta begalinė daugybė norų, interesų ir veiklos yra pasaulio dvasios įrankiai ir priemonės įvykdyti savo tikslą, pakelti jį iki sąmoningumo ir įgyvendinti”. „Pasaulio istorijoje žmonių veiklos dėka atsiranda iš viso kažkas kita, negu tai, ką užsibrėžia ir ko siekia, negu tai, ką jie betarpiškai žino ir trokšta; žmonės siekia savo interesų, bet kartu su tuo realizuojasi dar kažkas tolesnio, kažkas toks, kas dar tūno tuose interesuose, bet ko nebuvo žmogaus sąmonėje ir siekimuose”.

„Reikėtų pavadinti proto klastingumu, kad jis leidžia aistroms veikti savo labui, kai tuo tarpu nukenčia ir skriaudas ppatiria tai, per ką protas įgyja egzistenciją.” „Privatiškumas dažniausiai yra per smulkus bendrybės požiūriu: individai yra aukojami ir išduodami. Duoklę už savo egzistenciją ir praeinamumą idėja apmoka ne savo, bet individų sąskaita”.

Bet vis tik individai, anot Hegelio, turi ir tai, kas juose yra amžina, dieviška. Tai moralė, dorovė, religingumas. (Priemonės turi būti tokios, kad turėtų ką nors bendra su tikslu).

„Moralinį nepasitenkinimą žmonėse sukelia (ir jie tuo nepasitenkinimu šiek tiek didžiuojasi) tas faktas, kad, anot jų, dabartinė tikrovė neatitinka tų tikslų, kuriuos jie laiko teisingais ir gerais, ypač dabartinė valstybės santvarka – jos idealui: šitokiai dabarčiai jie priešstato savo pareigą vykdyti tai, ko reikalauja dalyko teisėtumas. Čia pasitenkinimą nori rasti ne privatus interesas, ne aistra, bet protas, teisėtumas, laisvė”.

„Tauta be valstybės (tauta savaime) tiesą sakant, neturi istorijos, kaip jos neturėjo žmonės iki valstybinės santvarkos sukūrimo ir šiandien dar neturi laukiniai žmonės”.

Kiekvienoje epochoje kokios nors tautos dvasia suvaidina lemiamą vaidmenį. O istorinės asmenybės tokiomis tampa tiek, kiek „pagauna“ tą epochos dvasią ir ją išreiškia.

„Valstybė yra dvasinė idėja, pasireiškianti žmogaus valios ir laisvės forma“.

1831 m. Hegelis staiga mirė (jo „Istorijos fiosofija“ buvo išleista pagal studentų konspektus). Mirė išgarsėjęs, sulaukęs didžiulio dėmesio, sekėjų. Iš sekėjų, hėgelininkų, išsiskyrė dešinieji ir kairieji (jaunahėgelininkai). Kurį laiką

prie jaunahėgelininkų buvo prisišliejęs ir Karlas Marksas, vėliau perėjęs į kritikus.

A. ŠOPENHAUERIS (SCHOPENHAUER)

(1788 – 1860)

„Pasaulis kaip valia ir vaizdinys” 1814 – 1818 m.

„Gyvenimo išminties aforizmai” 1851

Šopenhaueris mano, kad tai, ką juslėmis suvokiame kaip kūną, iš tikrųjų yra valia. Taigi kūnas yra regimybė, kurios realybė („daiktas sau”) yra valia.

Bet valia, kuri slypi už reiškinių, negali būti sudaryta iš atskirų valios aktų (nes erdvė ir laikas galioja tik reiškinių srityje). Todėl valia negali turėti pradžios ir pabaigos, susidėti iš dalių. Todėl „mano” vvalia yra vienintelė, belaikė, negana to – ją reikia tapatinti su visos visatos valia. „Mano” valios atskirumas yra tik iliuzija. Realu tik viena didžiulė valia, pasireiškianti visoje visatos tekmėje, tiek gyvojoje, tiek negyvojoje gamtoje. Toji kosminė valia pikta. Ji yra visų mūsų kančių šaltinis. Kančia yra esminė viso gyvenimo dalis. Ji didėja, didėjant pažinimui. Kančios šaltinis – valios įtempimas. Vadinasi, kuo mažiau valią mankštinsim, tuo mažiau kentėsim.

Tokio dalyko kaip laimė nėra, nes neįgyvendinti troškimai kelia skausmą, o įgyvendinti atneša persisotinimą. ŽŽmogus tik gali priimti viso pasaulio kančią, nusisukti nuo pasaulio ir neigti savo paties prigimtį.

(Keistas derinys: valios pirmumo teigimas ir pesimizmas).

Geras žmogus gyvena griežtai, savanoriškam neturte, pasninkaudamas. Taip jis nuslopins savo individualią valią. Atsisakius valios: „visi tie reiškiniai išnyksta, išnyksta tta nuolatinė įtampa ir begaliniai bandymai – be poilsio visuose objektyvumo lygiuose, kuriuose ir per kuriuos yra pasaulis, išnyksta įvairios formos, palaipsniui einančios viena po kitos, visi valios pasireiškimai ir, pagaliau, universalios pasireiškimo formos – erdvė ir laikas, o taip pat paskutinė fundamentali jo forma – subjektas ir objektas, – ir viskas išnyksta. Nėra valios, nėra minties, nėra pasaulio. Prieš mus tik nebūtis”.

Taigi žmogus gali mažinti blogį tik slopindamas valią, bet jis niekada neprieis prie jokio gėrio.

Racionalistinei Dekarto tezei „mąstau, vadinasi, esu” Šopenhaueris priešpriešina budistinę tezę „kenčiu, vadinasi, esu”.

F. NYČĖ (NIETZSCHE)

(1844 – 1900)

Visi pagrindiniai Nyčės veikalai išversti į lietuvių kalbą:

„Štai taip Zaratustra kalbėjo”

„Anapus gėrio ir blogio”

„Stabų saulėlydis”

„Linksmasis mokslas”

„Apie moralės genealogiją”

„Ryto žara“

Nyčei nepriimtina racionalistinė filosofija, jis mano, kad loginis racionalus mąstymas (nuo SSokrato laikų) vis labiau gožė instinktyvų veiklaus gyvenimo žinojimą.

Iš pradžių buvo veikiamas Šopenhauerio valios filosofijos, bet vėliau nuo jos atitrūko, nes Šopenhaueris reikalavo neigti pasaulį kuriančią ir kančią gimdančią valią. Nyčė priešingai – teigia valios jėgą.

Nyčei patinka negailestingumas, karas, aristokratinis išdidumas, bet, antra vertus, jis mėgsta filosofiją, meną, ypač muziką. Nyčė žavisi kai kuriomis savybėmis, kurios, jo manymu, galimos tik aristokratų mažumoje. Dauguma turi būti tik priemonė mažumos iškilimui. Daugumai nereikia pripažinti pretenzijų į laimę ir gerovę.

„Viskas, kas sušvelnina, suminkština žžmogų, ir kas išveda „liaudį” arba „moterį” į priekį, veikia visuotinės rinkimų teisės labui, t. y. žemų (prastų) žmonių viešpatavimo labui”.

Nyčė aistringas individualistas, tiki herojumi. (Tad nors ir kritikavo romantizmą, bet jo jame aiškiai yra). Visos nacijos kentėjimas reiškia mažiau negu asmenybės kentėjimas. Svarbiausia – valia siekti galios (Wille zur Macht). Užuojautą Nyčė traktavo kaip silpnybę, su kuria reikia kovoti.

Tas Nyčės propaguojamas stipraus žmogaus (antžmogio) kultas kyla iš jo žavėjimosi Napoleonu. Jo manymu, beveik visos XIX a. gražiausios viltys atsiradusios su Napoleonu).

Nyčė piktai pasisako ir prieš krikščionybę. Už jos vergišką moralę. Krikščionybė turi būti pasmerkta už „išdidumo, . didelės atsakomybės, besiveržiančio gyvenimo džiaugsmo, gražaus panašumo į žvėrį, karo ir užkariavimo instinkto, aistros, keršto, pykčio, jausmingumo, rizikos ir žinojimo” neigimą“.

„Dievo sąvoką išgalvojo kaip priešingybę gyvenimo sąvokai – viskas, kas kenksminga, kas nuodija, kas mirtinai priešiška gyvenimui, sukaupta jame į neįtikėtiną vienumą!”

„Pomirtinį pasaulį”, „tikrąjį pasaulį” išgalvojo, kad nuvertintų tą vienintelį pasaulį, kurį mes turime, kad jokio tikslo, prasmės, problemos nepaliktų mūsų žemiškajai tikrovei”.

„Gryna dvasia” – tai gryna kvailystė: numeskim nuo svarstyklių nervų sistemą ir jausmus, t. y. mirtingąjį apvalkalą – kas liks? – Nieko!”

Krikščionybės šventojo vietoje Nyčė nori matyti tą, kurį jis vadina kilniu žmogumi. O to kilnaus žmogaus esmingiausias bbruožas yra valia siekti galios (valdžios).

(Raselas sako, kad tas valdžios siekimo aukštinimas yra iš baimės. Jis sako, kad yra dvi šventųjų rūšys: vieni šventi, kad jiems tai teikia džiaugsmo, kiti – iš baimės.)

Taigi neigdamas krikščionybę už vergišką paklusnumą, Nyčė propaguoja herojų tironų (antžmogių) kultą.

Nyčė, kurį dažnai laiko mąstytoju, pribaigusiu spekuliatyvią metafiziką, iš tikrųjų suteikė jai naują, iracionalią, formą. Pavyzdžiui, išjuokdamas grynos dvasios sąvoką, jis spiritualizuoja kūną, laikydamas jį immaterialios valios siekti galios įsikūnijimu.

O šit kaip vaizdžiai Nyčė palygina stoikus ir epikūrininkus

„Epikūrininkas pasirenka vietą, asmenis ir net įvykius, tinkančius jo nepaprastai jautriai intelektinei struktūrai; viso kito – vadinasi, beveik visko – jis išsižada, nes tai būtų per stiprus ir per sunkiai virškinamas maistas. O stoikas, priešingai, lavinasi ryti akmenis ir kirmėles, stiklo šukes ir skorpionus ir nesišlykštėti; jo skrandis turi pagaliau priimti viską, ką į jį įkratys būties atsitiktinumas” (Linksmasis mokslas, p. 211).

2. 3. ŠIUOLAIKINĖ FILOSOFIJA

(XIX a. antra pusė – XX a.)

1831 m. mirė Hėgelis. Su juo pasibaigė ir didžiųjų filosofinių sistemų era. Po 1830-ųjų randasi jau kitokios filosofijos. Labiausiai XIX a. vidurio ir antrosios pusės filosofijos dvasią išreiškia pozityvizmas (1830 metais pradėjo eiti Ogiusto Konto (Auguste Comte) „Pozityviosios filosofijos kursas“).

XIX a. viduryje nuo jaunahėgelininkų atitrūkęs, bet kai kurias Hėgelio idėjas pperėmęs, savo fiosofiją ir revoliucinę teoriją sukuria Karlas Marksas (Karl Marx). Jo teorijos pagrindu XIX a. antrojoje pusėje kuriasi srovė, įgavusi marksizmo pavadinimą.

Atsiranda pragmatizmas, egzistencijos filosofija, XX amžiuje – fenomenologija, hermeneutika, pagaliau postmodernizmas.

Kai kurios iš tų XIX a. atsirandančių srovių linkusios traktuoti filosofiją kaip vieną iš mokslų, taikančių tokius pat metodus, kitos pabrėžia filosofijos skirtingumą nuo specialiųjų mokslų. Svarstymai, kas yra filosofija, kokia jos vieta kultūroje, tebesitęsia iki mūsų dienų.

Pradėkime nuo pozityvizmo, nuo idėjos, kad filosofija turi tapti pozityviu mokslu.

POZITYVIZMAS:

Ogiustas Kontas (Auguste Comte) (1798 – 1857)

Džonas Stuartas Milis (John St. Mill) 1806–1873

Herbertas Spenseris (H. Spenseris) 1820–1903

Emilis Durkheimas (1858–1917)

Pozityvizmo pradininkas yra Ogiustas Kontas.

Pagrindiniai jo veikalai: „Pozityviosios filosofijos kursas” 1830 – 1842 m. (6 tomai), „Pozityviosios politikos sistema” 1851 – 1854 m.

Savo filosofiją Kontas pavadino pozityviąja, pabrėždamas, kad atsisakoma abstrakčių, tradicinių filosofijos problemų ir siekiama suformuluoti pozityvaus mokslinio žinojimo bei mokslų klasifikacijos principus.

Tirdamas žmogaus proto vystymosi eigą Kontas sako atradęs dėsnį: kiekviena svarbiausia mūsų mintis, mūsų žinojimo šaka nuosekliai pereina tris būsenas:

teologinę, arba fiktyviąją;

metafizinę, arba abstrakčiąją;

mokslinę, arba pozityviąją.

Teologinėje būsenoje siekiama absoliutaus žinojimo, įsivaizduojama, kad reiškinius sukelia antgamtiniai veiksniai.

Metafizinėje stadijoje antgamtiniai veiksniai pakeičiami abstrakčiomis jėgomis, tikromis esmėmis.

Pagaliau pozityvioje būsenoje žmogaus dvasia suvokia absoliutaus žinojimo negalimumą, atsisako tirti esamo pasaulio kilmę ir paskirtį, siekia

pozityvių žinių. Pagrindinė pozityvių žinių įgijimo sąlyga – tirti realius daiktus, jutiminiu patyrimu gautus faktus ir tik tokiais faktais paremti daromas išvadas.

Mokslas tiriąs tik faktus ir jų ryšius, atsakąs į klausimą kaip, o ne kodėl. Mokslas negalįs išaiškinti jokių pirminių priežasčių ir tikslų, galutinių pradų ir principų, jokios daiktų esmės, negali spekuliuoti tuo, kas betarpiškai nesuvokiama. Remdamasis faktais, mokslas turįs formuluoti tikras ir aiškias žinias, kurios galėtų būti panaudotos praktikoje, gerinant žmonių gyvenimą.

Atskiros pažinimo šakos pozityvų lygį pasiekiančios ne vienu mmetu: pirmas pozityvus mokslas esanti matematika, po to – astronomija, chemija, biologija. Filosofija taip pat turi virsti pozityviu moklslu. Ji turi tirti patį pažinimą, mokslą. Analizuodamas mokslų sistemą, jis daro išvados, kad trūksta dar vieno mokslo. Jei yra fizika, kuri tiria gamtą, turi būti ir socialinė fizika, kuri tirtų visuomenę. Greitai Kontas socialinės fizikos terminą pakeitė sociologijos terminu. Sociologija turinti užimti aukščiausią vietą mokslų hierarchijoje, anksčiau priklausiusią teologijai. Aukščiausią todėl, kad jos objektas esąs sudėtingiausias.

Kontas sociologiją laikė mokslu apie socialinę ttvarką ir pažangą. Esą būtina tyrinėti socialinius faktus, atrasti natūralius visuomenės dėsnius, šalinančius tariamai laisvą valią, ir numatančius tvarką.

Kontas socialinės tvarkos idėją bandė suderinti su pažangos idėja, nes, jo nuomone, socialinė tvarka yra esminė socialinės pažangos sąlyga. Pažanga galima tik kkonsolidavus socialinę tvarką.

Socialinės pažangos kriterijumi Kontas laikė didėjančią žmogaus valdžią jį supančiam (gamtiniam) pasauliui.

Visuomenės pažangą sąlygoja tris pakopas pereinantis žmogaus protas; nuo jo priklauso besikeičiančių socialinių jėgų tipai, visuomenės tipai ir trys religijos raidos stadijos. Paraleliai su teologinės, metafizinės stadijos raida į pozityviąją būtinai vyksta perėjimas iš karinio į industrinį gyvenimą ir kartu iš ginklo ir diduomenės viešpatijos – į didžiųjų industrijos magnatų viešpatiją.

Laikant visuomenę tyrimo objektu, žmogus netenka reikšmės, nes jis yra visuomenės absorbuotas. Istorinio proceso subjektas yra žmonija, kurios santykis su asmeniu yra tik bangos santykis su srautu. Dėl to žmonijos subrendimo amžiuje visuomenė esanti verta religinio garbinimo.

Konto idėjas plėtojo

HERBERTAS SPENSERIS

(1820 – 1903)

(nors pats ir neigė savo pažiūrų ryšį su Konto idėjomis)

Specifinis Spenserio pažiūrų bruožas yra visuotinės evoliucijos iidėja, taikoma ir gamtai, ir visuomenei, ir sąmonei.

Visuomenę aiškino pagal analogiją su organizmu.

Pagrindinis visuomenės raidos dėsnis esąs labiausiai prisitaikiusių visuomenių išlikimas. O labiausiai prisitaikiusios esančios klasinės struktūros visuomenės.

„Kadangi visuomenės savybės panašios į gyvo kūno savybes, tai reikia išanalizuoti pagrindus, leidžiančius tvirtinti, jog pastovūs santykiai tarp visuomenės dalių yra analogiški pastoviems gyvo kūno dalių santykiams. Fiziologinio darbo pasidalijimo požiūriu socialinis organizmas ir individualus organizmas visai vienodi”.

„Jei kiekvienas, laisvai plėtodamas savo gabumus ribose, nesusikertančiose su tokia pat kitų laisve, gauna iš savo ddraugų už savo paslaugas tiek, kiek, jų nuomone, jis nusipelno, palyginus su kitų paslaugomis, jei visur taip vykdomos sutartys duoda kiekvienam tokiu būdu nustatytą dalį ir jei kiekvienas naudojasi savo asmenybės ir savo teisių apsauga taip, kad gali patenkinti savo poreikius pagal savo pajamas, tada garantuojamas ir individualaus, ir socialinio gyvenimo gyvybinis principas. Be to, taip bus garantuojamas ir gyvybinis socialinės pažangos principas, nes tokiomis sąlygomis labiausiai vertingi individai vystysis sėkmingai ir dauginsis labiau negu mažiau sėkmingi individai. Taigi nauda, nustatyta ne empiriniu, bet racionaliu būdu, reikalauja palaikyti individualias teises ir uždrausti tai, kas joms gali būti priešiška”.

Taigi turtuoliai yra turtingi, nes labiau prisitaikę, vienos tautos viešpatauja kitoms, nes natūraliai yra aukštesnės ir stipresnės.

EMILIS DURKHEIMAS

(1858 – 1917)

Pagrindiniai veikalai:

„Apie visuomeninio darbo pasidalijimą“

„Savižudybė“

„Elementaraus religinio gyvenimo formos“

„Sociologijos metodo taisyklės“

Emilis Durkheimas daug nusipelnė filosofijai. Jis pabrėžė, kad sociologija visai nepriklauso nuo filosofijos, kad ji atsirado tada,kai atsirado nuojauta, jog socialiniai reiškiniai, nebūdami materialūs, vis vien yra realūs daiktai. „Į socialinius faktus reikia žiūrėti kaip į daiktus”. Socialiniai faktai yra išoriški individams, jie slypi veiksmų arba mąstymo būduose, atpažįstamuose iš to, kad jie gali daryti prievartinį poveikį atskiroms sąmonėms.

Taigi visuomenė nėra tik individų suma, kurios vienybę palaiko prievarta; visuomenę palaiko socialinis solidarumas, kuris kiekviename raidos eetape turįs tam tikrą išorinę struktūrą.

„Institucija galima pavadinti visus tikėjimus, visus elgsenos būdus, kuriuos nustatė grupė; sociologiją tada galima apibrėžti kaip mokslą apie institucijas, jų genezę ir funkcionavimą“.

E. Durkheimas derino evoliucinę visuomenės sampratą su struktūriniu funkciniu metodu: funkciją apibūdinęs kaip reiškinio atitikimą tam tikram socialinės struktūros poreikiui.

Svarbiausią vaidmenį visuomenės gyvenime jis priskyrė kolektyviniams vaizdiniams, o materialųjį visuomenės gyvenimą sąlygoja gyventojų skaičius ir gamtinė aplinka.

Savo meto visuomenės krizę aiškino tuo, kad niekas nepakeitė tradicinės moralės, paremtos religija. Sociologija ir turėtų padėti sukurti moralę, atitinkančią mokslo dvasią.

DŽONAS STIUARTAS MILIS

(1806 – 1873)

Parašė turbūt žymiausią XIX a. logikos ir mokslo metodologijos veikalą „Logikos sistema“, kuriame, kaip ir kiti empirikai, mokslo metodu laikė indukciją. Sistemingas ir apdairus indukcijos metodų taikymas turįs garantuoti mokslinio tyrimo rezultatų objektyvumą ir tikrumą.

„Indukcija yra toks samprotavimas, kurio dėka paradome išvadą, kad tai, kas (kaip mums žinoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam tikru atžvilgiu panašiais į pirmąjį (ar pirmuosius). Kitaip tariant, indukcija yra procesas, kurio metu mes padarome išvadą, kad tai, kas teisinga, kalbant apie keletą klasės individų, teisinga ir visai klasei, arba tai, kas teisinga tam tikru laiku, bus teisinga – esant panašioms aplinkybėms – visada“.

Taigi indukciniu samprotavimu nuo teiginių apie tam ttikrus atvejus kylame prie bendro teiginio arba remdamiesi keletu bendrų teiginių, išvedame iš jų dar bendresnį teiginį.

Milis – pagrindinis liberalizmo idėjų reiškėjas XIX a. Anglijoje. Jo esė „Apie laisvę“ – labai ryški individo laisvės apologija, liberalios visuomenės santvarkos gynimas. Tačiau jis matė ir demokratijos pavojų, ji gali virsti daugumos tironija. Labiau nei valdžios veiksmus (kaip derėtų liberalui) kritikavo viešosios nuomonės tironiją.

Savo pasisakymais už paskirstymo teisingumą paruošė perėjimą į nuosaikaus socializmo pozicijas.

„Jeigu visa žmonija, išskyrus vieną asmenį, būtų vieningos nuomonės ir tik tas vienas asmuo skirtingos, jį nutildžiusi žmonija būtų taip pat neteisi, kaip ir tas asmuo, jeigu, turėdamas tokią valdžią, priverstų nutilti visą žmoniją”.

„Jeigu uždraustasis įsitikinimas yra teisingas, iš žmonių atimama galimybė pakeisti savo klaidingą nuomonę; jeigu jis klaidingas, žmonės praranda ne mažiau vertingą galimybę aiškiau suprasti ir labiau pajausti tiesą, kuri atsiskleidžia sugretinus tiesą ir netiesą”.

***

Antroji pozityvizmo banga susijusi su vadinamąja fizikos krize. (1895 – atrasti rentgeno spinduliai, 1896 – radioaktyvumas, 1897 – elektronas (Dž. Tompsonas), 1900 – kvantas (M. Plankas), 1905 – specialioji reliatyvumo teorija, 1916 – bendroji reliatyvumo teorija (A. Einšteinas)

Žymiausi kūrėjai – austrų fizikas E. MACHAS (1838 – 1916) ir šveicarų filosofas AVENARIJUS (1843 – 1896).

Jie dar vadinami empiriokritikais.

Macho požiūriu, grynąjį patyrimo turinį

sudaro jutiminiai elementai. Mokslo paskirtis – suvesti tą patyrimo medžiagą į tam tikrą sistemą, kad ja būtų galima operuoti. Ir geresnė ta teorija, kuri paprasčiau ir ekonomiškiau išdėsto tą medžiagą. Kokios nors bendros teorijos ieškojimas už empirinio turinio yra tuščia metafizika.

XIX a. pab. – XX a. pradžioje empirizmas galutinai pasuko į loginių metodologinių tyrinėjimų sritį, į loginę metodologinę mokslo analizę.

Psichologinė sudėtingų idėjų redukcijos į paprastus pojūčius problema pakeičiama kita: kaip redukuoti teorinius mokslo terminus ir teiginius į terminus ir teiginius, kkuriais aprašomi tiesioginio stebėjimo rezultatai.

Taigi skirtingai nuo Bekono ir Milio, ieškojusių metodų naujoms žinioms gauti, XX a. empiristai, visų pirma loginiai empiristai, savo tikslu laiko turimų žinių analizę.

Naujausio pozityvizmo etapas susijęs su matematinės logikos suklestėjimu. Pradininkai – Bertranas RASELAS (Russell, 1872 – 1970) ir A. N. VAITHEDAS (Whitehead).

Jų veikalas „Matematikos principai“ parašytas 1910–1913 metais.

1950 metais Raselui paskirta Nobelio premija, „pripažįstant jo įvairiapusę ir reikšmingą kūrybą siekiant humanistinių idealų ir minties laisvės“.

Labai populiari iš jo paskaitų sudaryta knyga „Vakarų filosofijos istorija“ ((1945). Į lietuvių kalbą išversta „Religija ir mokslas“.

Antrame ir trečiame XX a. dešimtmetyje Raselas suartėjo su Vienos ratelio loginiais pozityvistais: M. ŠLIKU (Schlick) (1882 – 1936), R. KARNAPU (Carnap) (1891 – 1970), F. FRANKU (1884 – 1966), L. VITGENŠTEINU (Wittgenstein) ((1889 – 1951), drauge su D. MŪRU (Moore, 1873–1958) pagrindė lingvistinę filosofiją.

Svarbų žingsnį vystant loginę analizę žengė Vitgenšteinas „Loginiame filosofiniame traktate” iškėlęs mintį, kad teiginiai yra faktų vaizdai ir kad faktų struktūrą, t. y. daiktų santykius, atitinka juos vaizduojančių teiginių loginė struktūra, t. y. loginiai terminų santykiai. Dėl šios aplinkybės prasmingi yra tik tam tikros struktūros teiginiai – teiginio prasmingumas ar beprasmiškumas priklauso nuo jo loginės sandaros, nuo to, ar teiginys patenkina griežtas logikos taisykles ar ne.

Norint išreikšti žinias logiškai nepriekaištingu būdu, reikia jas išversti į dirbtinę, formalizuotą kalbą.

Elementarūs idealios kalbos teiginiai (sakiniai), sudaryti tik iš tikrinių vardų ir predikatų, vadinami atomariniais teiginiais. Visus sudėtingus idealios kalbos teiginius galima išskaidyti į pirminius atomarinius. Paprasčiausi pirminiai teiginiai turi fiksuoti paprasčiausius, pirminius jjutiminio patyrimo elementus. Kadangi tos idealios mokslo kalbos teiginiai yra arba pirminiai arba išskaidomi į pirminius, tai, pasak empiristų, mes visada žinome, kokius jutiminio patyrimo elementus šie kalbos teiginiai fiksuoja.

***

Pozityvizmas, pabrėžęs, kad atsisako abstrakčių tradicinių filosofijos problemų, kad siekia suformuluoti pozityvaus mokslinio žinojimo principus, akcentavęs, kad tikras mokslas turi būti paremtas faktais, padarė įspūdį ir Lietuvos tautinio atgimimo veikėjams J. Basanavičiui, V. Kudirkai.

Mūsų laikais bene stipriausias pozityvizmo idėjų plėtotojas ir reiškėjas Lietuvoje yra prof. Evaldas Nekrašas.

KARLO MARKSO (Marx, 1818 – 11883) socialinė teorija

„Ekonominiai ir filosofiniai 1844 m. rankraščiai”, „Tezės apie Feuerbachą”, „Vokiečių ideologija”, „Kapitalas”.

Markso filosofija yra iš esmės socialinė filosofija. Tradicinės filosofijos problemos (ontologinės, gnoseologinės) jo nedomina.

Marksą neabejotinai paveikusi Hėgelio idėja apie būtiną dėsningą pasaulio istorijos eigą. Tik Marksas manė, kad Hėgelio filosofija stovi ant galvos ir ją reikia pastatyti ant kojų. „Visa taip vadinamoji pasaulinė istorija yra ne kas kita, kaip žmogaus gimimas žmogiško darbo pagrindu”.

Taigi visuomenės ir žmogaus egzistavimo pagrindas yra darbas, praktinė gamybinė veikla. Toje veikloje Marksas išskiria dvi puses: gamybines jėgas ir gamybinius santykius. Gamybinės jėgos – tai žmonės, įvaldę tam tikrus įrankius, techniką, gamybiniai santykiai – santykiai susidarantieji tarp žmonių gaminant: santykis su gamybos priemonėmis, paskirstymas, mainai. Gamybinių santykių visuma sudaro ekonominę visuomenės struktūrą ir yra bazė antstatui: valstybei, teisei, ideologijai, religijai, mokslui, menui.

„Rankinis malūnas kuria visuomenę su viešpataujančiu feodalu, o garo malūnas – visuomenę su pramoniniu kapitalu”.

Markso manymu, gamybinės jėgos nuolat kinta ir gamybiniai santykiai ima nebeatitikti jų, ima trukdyti jų pažangai. Pagaliau tas neatitikimas pasidaro toks didelis, kad senieji santykiai turi būti pakeisti naujais, t. y. turi įvykti revoliucija. Marksas konstatuoja, kad tas gamybinių jėgų ir gamybinių santykių atitikimo būtinumas yra visos istorijos dėsnis. Realiai visuomenėje tą neatitikimą parodo aštrėjanti klasių kova: ttos klasės, kurios yra naujų gamybinių santykių „nešėjos” kovoja su tomis, kurios gina pasenusius gamybinius santykius, t. y. siekia išsaugoti savo socialinę padėtį visuomenėje (pvz., kylančių buržua kova su aristokratų viešpatavimu).

Analizuodamas kapitalizmo sistemą Marksas prieina prie išvados, kad ji pati sau išsiaugina duobkasį – proletariatą. Markso manymu, proletarų revoliucija yra būtina, prie jos veda kapitalizmo raidos logika, ir tik ji gali sukurti beklasę visuomenę. Tos būsimos visuomenės Marksas bent kiek aiškiau nėra aprašęs. Svarbiausias jos bruožas – nebebus privačios nuosavybės, nes būtent ji ir priveda prie krizių ir prie revoliucijos. Tačiau ką reiškia „visuomeninė nuosavybė”, kaip ta „visuomenė” valdys „savo” fabrikus ir pan. – to Marksas nesvarstė.

Taigi istorinės raidos varikliu Marksas laikė socialinių klasių antagonizmą. Klasių laikyseną, jų ideologiją lemia tai, kokią vietą ekonominiuose santykiuose jos užima. Klasių kovos keliu šalinami pasenę gamybiniai santykiai ir taip sudaromos sąlygos socialinei pažangai.

Marksas nepriskiria sau klasių ir klasių kovos atradimo nuopelnų. Laiške J. Veidemejeriui jis rašo, kad daug anksčiau už jį klasių kovos vystymąsi išdėstė buržuaziniai istorikai, o buržuaziniai ekonomistai – ekonominę klasių anatomiją. Jis tik įrodęs, kad klasių buvimas yra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos fazėmis, kad klasių kova veda į proletariato diktatūrą ir kad ši diktatūra bus tik perėjimas į vvisuomenę be klasių. Vadinasi klasių kovos teorija marksistinėje visuomenės istorijos sampratoje yra jungiamoji grandis tarp požiūrio į istoriją kaip į dėsningą procesą ir požiūrio į istoriją kaip į žmonių tikslingą veiklą.

„Istorija nieko nedaro, ji neturi jokio neaprėpiamo turto, ji nekovoja jokių kovų! Ne istorija, bet žmogus, tikras, gyvas žmogus – štai kas viską daro, viską turi ir už viską kovoja. Istorija nėra kažkokia ypatinga asmenybė, kuri naudoja žmogų kaip priemonę savo tikslams pasiekti. Priešingai, istorija yra ne kas kita, kaip savo tikslų siekiančio žmogaus veikla”

(Marksas ir Engelsas. Šventoji šeima.)

„Filosofai iki šiol įvairiai aiškino pasaulį, o reikalas tas, kad jį reikia pakeisti.“

(11-oji tezė apie Feuerbachą)

Kaip matėme, Marksas klasės padėtį ir jos ideologiją susieja su padėtimi gamybos sistemoje. „Vokiečių ideologijoje“, parašytoje kartu su Fridrichu Engelsu, rašoma, kad ta klasė, kuri yra viešpataujanti materialinė jėga, kartu yra ir viešpataujanti dvasinė jėga. Klasė, kuri turi materialinės gamybos priemones, kartu turi ir dvasinės gamybos priemones. Viešpataujančios mintys yra ideali viešpataujančių materialinių santykių išraiška. Tad kiekviena nauja klasė, kuri ateina prieš ją viešpatavusios klasės vieton, savo interesą turi vaizduoti kaip bendrą visos visuomenės narių interesą, savo mintis vaizduoti kaip visuotinai reikšmingas, vieninteles protingas ir pan. Todėl Marksas ir laiko ideologiją klaidinga sąmone, arba apverstu tikrovės

atspindžiu. Ideologija – iliuzinė sąmonė, nes joje sukuriamas bendrumas, kurio realiame gyvenime nėra.

Išnaudojimo, klasinės sąmonės, ideologijos teorija išliko gyva, įvairiai remiantis Marksu plėtojama ir mūsų dienomis.

Ypač daug dėmesio, sekėjų ir interpretatorių teko susvetimėjimo teorijai. Apie susvetimėjimą Marksas rašo jau savo „1844 m. ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose“. Laikydamas darbą žmogaus gimimo pagrindu, Marksas konstatuoja, kad kapitalizmo sąlygomis žmogui susvetimėja ir darbas, ir darbo produktai, o tai reiškia, kad žmogui susvetimėja jo paties rūšis.

Darbas darbininkui tampa daiktu, kurį jis gali gauti tik ddidžiausiomis pastangomis, nereguliariai. Darbas tampa išoriniu dalyku. Sunkiai dirbdamas, laikomas įrankiu, darbiniu gyvuliu, žmogus jaučiasi savimi, žmogumi, tik ne darbo metu. Kuo daugiau sukuria darbininkas, tuo mažiau tenka jam pačiam. Jo darbo produktai yra taip pat svetima, išorinė jėga. „Žmgaus pasaulio nuvertinimas tiesiog proporcingas daiktų pasaulio vertinimui“. „Koks yra žmogaus santykis su savo darbu, su savo darbo produktais ir su pačiu savimi, toks yra ir jo santykis su kitu žmogumi, taip pat su kito žmogaus darbu ir jo darbo objektu“.

Kaip iitin ryškią ideologinio susvetimėjimo formą Marksas ir Engelsas traktavo religiją. Susvetimėjimas religijoje pasirodo kaip pasaulio suskilimas į gamtinį, žmogiškąjį, žemiškąjį ir antgamtinį, dieviškąjį, dangiškąjį. Būtent antgamtiniam pasauliui ir jo būtybėms religija priskiria (taigi atima iš žmogaus: „Kuo daugiau žmogus suteikia ddievui, tuo mažiau belieka jam pačiam“.) pačius, atrodytų, elementariausius žmogiškumo atributus. Toks gamtos jėgų suasmeninimas – tai tam tikras tų jėgų įveikimas, jų pasisavinimas. Religija, Marksas sako, yra „arba dar savęs nesuradusio, arba jau vėl save praradusio žmogaus savimonė ir savęs jautimas“.

Antgamtinis pasaulis atitrūksta nuo žmogaus, įsikuria danguje, bet, kita vertus, jis yra labai žmogiškas, nes yra skirtas žmogui po jo mirties. Dangiškasis gyvenimas, kaip atlyginimas už žmogaus vargus žemėje, turi ir savo antipodą – pragarą, kaip bausmę už dievo nustatytos tvarkos pažeidimus. Taip religijoje žmogus suranda socialinio gyvenimo, savo visuomeninės padėties paaiškinimą, pateisinimą ir paguodą. „Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, panašiai kaip ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus“.

***

Įvairiai remiantis Marksu, iš ddalies įtraukiant kitas filosofines ir mokslines pažiūras, vyko marksizmo plėtotė: Frankfurto mokykla Vokietijoje, J. Ipolitas, R. Garodi, L. Altiuseris, Ž. P. Sartras Prancūzijoje, A. Gramšis Italijoje, G. Petrovičius Jugoslavijoje – žurnalas „Praxis“, L. Kolakovskis Lenkijoje, M. Adleris Austrijoje, E. Meškauskas Lietuvoje.

EGZISTENCIALIZMAS

Siorenas KJIRKEGORAS (Kierkegaard) (1813 – 1855)

M. HEIDEGERIS (1889 – 1976) („Būtis ir laikas” 1927 m.)

K. JASPERSAS (1883 – 1969) („Filosofija” 1932 m.)

Ž. P. SARTRAS (J. P. Sartre) (1905 – 1980)

A. KAMIU (Camus) (1913 – 1960)

M. MERLO-PONTI (Merleau-Ponty) (1908 – 1961)

G. MARSELIS ((Marcel) (1889 – 1973)

Pradininku laikomas danų filosofas Siorenas Kjirkegoras (Kierkegaard). Priešpriešindamas racionalistinei filosofijai savąją žmogiškojo apsisprendimo tikrovės atžvilgiu filosofiją, iškeldamas esamąją būtį su jos neišmatuojamomis dramomis, prieštaravimais ir sukrėtimais virš esmių ir visuotinių tiesų, jis padėjo pagrindus egzistencijos filosofijai.

Egzistencializmas suklestėjo XX amžiuje, visų pirma Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo, o Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo – Prancūzijoje. Egzistencialistai yra krikščioniškieji ir ateistai. Sartras save ir Heidegerį priskyrė prie ateistinių egzistencialistų.

Kjirkegoro svarbiausieji veikalai: „Arba-arba“ (1843), „Baimė ir drebėjimas“ (1843), „Filosofijos nuotrupos“ (1844).

Jo argumentai prieš racionalistinę (visų pirma – Hegelio) filosofiją:

Pirma, abstraktus racionalus mąstymas visuomet operuoja bendrybėmis, kuriose dingsta visa tai, kas individualu ir nepakartojama, būtent žmogaus individualybė.

Antra, racionalizmas, net ir tais atvejais, kai atramos tašku ima atskiro žmogaus egzistavimą (Dekarto cogito ergo sum), sutapatina žmogaus esmę su mąstymo sfera, palikdamas šone jo žmogiškosios būties visumą – valią, nuotaikas, aistras ir kt.

Trečia, racionalizmas, traktuodamas žmogų kaip objektą tarp kitų objektų, užmiršta jo galimybę vienaip ar kitaip realizuoti savo būtį, t. y. pasirinkti.

Taigi Kjirkegoras pasuka nuo tikrovės filosofijos prie egzistencinės arba žmogiškojo apsisprendimo tikrovės atžvilgiu filosofijos.

Kjirkegoras mano, jog klausimas vesti ar nevesti (konkrečiam žmogui) yra labai svarbus, ir būtent tokio pobūdžio problemos (o ne visuotinės tiesos ir sąvokos) liečiančios bet kurį žžmogų, bet kurioje epochoje ir turinčios lemiamos reikšmės atskiro individo gyvenime.

Esamoji būtis, egzistencinė, yra iškeliama virš esmių ir esmingumo. Bet šita būtis su jos neišmatuojamomis dramomis ir paslaptimis, prieštaravimais ir sukrėtimais, išslystančiais nuo bet kokių apibendrinimų, yra „nesugaunama” sąvokomis.

Pasak Kjirkegoro, yra trys skirtingi egzistavimo būdai: estetinis, etinis, religinis.

Estetinėje pakopoje žmogus gyvena šia akimirka ir nepaliaujamai siekia pasitenkinimo. Gėris yra tai, kas gražu arba malonu. Estetas tampa savo aistrų ir nuotaikų tarnu. Tas, kuris gyvena estetinėje stadijoje, labai greitai gali pajusti baimę ir beprasmybę.

Etinei stadijai būdinga rimtis ir nuoseklus pasirinkimas pagal moralinius kriterijus.

Pareigos galų gale žmogui nusibosta, ir jis arba grįžta į estetinę stadiją arba peršoka į religinę.

Taigi egzistencializmo filosofija formuojasi kaip iš principo atsiribojanti nuo orientuoto į mokslą filosofinio racionalizmo.

Klasikinė racionalistinė filosofija (nuo Dekarto – baigiant Hegeliu) išaugo iš gilaus tikėjimo absoliučiu objektyviai pasaulį pažįstančiojo proto autoritetu, jo autonomiškumu.

(Nors Bekonas sakė, kad aistros nesuskaičiuojamais būdais užteršia protą, bet manė, kad galima surasti metodą kaip to išvengti). Protas buvo laikomas ne tik visuotinai reikšmingo mokslinio pažinimo šaltiniu, bet ir praktinio pasaulio pertvarkymo (remiantis objektyviai teisingu gamtos pažinimu) pagrindu. Racionalistai tikėjo, kad pažįstantis žmogaus protas pajėgus įveikti anapusinę žmogiškąją tikrovę, jos svetimumą, nepalikdamas jokio iracionalaus likučio.

Be abejo, anksčiau ar vėliau toks maksimalizmas tturėjo baigtis blaivesniu proto galimybių vertinimu.

Taigi egzistencializmas ir kelia sau tikslą grįžti į žmogaus būtį, t. y. į žmogaus, ribotos erdve ir laiku būtybės, egzistenciją. Jo filosofavimo objektas ir yra žmogaus egzistencijos problemos.

Su tokia orientacija susijęs kitas esminis šios filosofijos bruožas – jos psichologizmas. Juk kai filosofo dėmesys sutelkiamas į egzistencinį subjektyvumą, t. y. į žmogų istoriškai ir jutimiškai konkrečioje situacijoje (skirtingai nuo racionalistinės filosofijos, kurioje subjektas reiškė žmogų apskritai ir kurioje buvo aiškinamasi to žmogaus, kaip rūšies, pažintiniai sugebėjimai), tai riba tarp egzistencinės ir psichologinės sričių beveik išnyksta. Filosofijai iškyla grėsmė virsti aprašomąja psichologija.

Šie egzistencijos filosofijos bruožai ją tarsi nukelia iš tradicinio filosofavimo aukštybių į, Heidegerio žodžiais tariant, vidutiniškąją kasdienybę.

KARLAS JASPERSAS

„Filosofija“, „Filosofijos įvadas“, „Kaltės klausimas“.

Iš pradžių studijavo teisę, vėliau – mediciną, ketindamas specializuotis psichiatrijoje.

1933 m. atleidžiamas iš visų pareigų, susijusių su (Heidelbergo) universiteto administracija, nes jo žmona žydė. O nuo 1937 m. naciai išmeta jį, kaip „nepatikimą”, ir iš profesorių.

Posūkis į filosofiją 1919 m., kai išėjo „Pasaulėžiūrų psichologija”.

Pažinimo srityje Jaspersas remiasi Kanto „daikto savaime” ir apriorizmo (pažinimo objektai sąlygoti mūsų sąmonės kategorijų) idėjomis.

Negalėdamas atskleisti būties apskritai kaip kažkokio empiriškai suvokiamų daiktų pagrindo esmės, filosofinis mąstymas tik nurodo, kad toji empirinė daiktų tikrovė yra tik absoliučios būties šifrinė kalba,

ir pats mokslinis pažinimas yra ribotas. Žmogaus egzistenciją nušviečiantis mąstymas gali tik įsitikinti jos buvimo faktu iš realiai žmogaus atliekamų veiksmų. Vadinasi, žmogaus būtis (egzistencija) negali būti racionaliai pažinta, paaiškinta, ji gali būti tik mąstymo nušviesta.

„Egzistencija nėra kažkas objektyvaus, išmatuojamo, ji negali būti patyrimo faktu.

Ji yra mano paties galimybė pasirinkti, tai mano paties pasirinkimas.

Egzistencija – tai žmogaus sąmonės heraklitiška tėkmė”.

Filosofijos uždavinys – kelti klausimus, kurie žymiai svarbesni žmogaus būties apšvietime negu atsakymai į juos.

Žmogiškoji būtis visuomet yra tam tikroje situacijoje. BBe kasdieniškų situacijų, kurias galima keisti, apeiti arba įveikti, būna ir tokių, kurių žmogus negali nei išvengti, nei įveikti. Tai ribinės situacijos (Grenzsituationen). Ribinėse situacijose ypatingai išryškėja žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas bei gyvenimo beprasmiškumas.

Žmoguje glūdinti potenciali egzistencija aktualizuojama kaip tik ribinėse kaltės, kovos, kančios bei mirties situacijose. Mes pasidarome patys savimi, kai atviromis akimis atsiduriame ribinėje situacijoje.

Pati reikšmingiausia situacija, atskleidžianti žmogiškąją egzistenciją, esanti mirtis, kuri tarsi valdanti visas kitas situacijas. Mirties situacijoje žmogus tampąs tartum vienu didžiuliu klausimu visoje savo bbūtyje.

Jasperso manymu, visų mūsų pastangų pažinti pasaulį nesėkmė, visų žmogiškųjų vertybių trapumas ir, svarbiausia, kiekvieno žmogaus, kaip baigtinės būtybės, nesėkmė suponuojanti dievo arba transcendencijos amžinybę, kuri tampa suvokiama tik tuomet, kai viskas nyksta ir griūva.

„Filosofuoti – reiškia mokytis mirti”.

„Bet filosofavimas pprasideda ten, kur proto žinojimui nubrėžtos ribos, racionalumo bejėgiškumas tuose dalykuose, kurie mums yra svarbūs nustatant tikslus, galutinę prasmę, pažįstant aukščiausiąjį gėrį, pažįstant dievą ir žmogiškąją laisvę, budinant mąstymą, kuris, nors ir proto priemonėmis mąstomas, yra daugiau negu protas. Todėl filosofavimas veržiasi prie protinio pažinimo ribų, čia ieškodamas įkvėpimo”.

(Jaspersas, „Filosofijos įvadas“)

ALBERAS KAMIU

„Sizifo mitas” 1940 – 1941

Absurdas – tai pasaulio dėsnis, kai protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi. Absurdas – tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos, gilumoje”.

Absurdo žmogus – tai ne beprotis, tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pavyzdžiui, žmogus gali staiga pajusti, kokie automatiški ir beprasmiški yra jo veiksmai. Kodėl? Kodėl žmogus vykdo automato funkcijas?

Kitas absurdo pojūčio atvejis –– vieną dieną pasijunti esąs taškas laiko kreivėje, kuri baigiasi mirtimi.

Pajutę absurdą, nustembame ir susimąstome. Atsiradusi sąmonė yra gėris. Sąmonė daro žmogų didingą, sukelia mintis apie maištą.

Taigi – maištas prieš absurdą! Būtina maišto sąlyga – laisvė.

Žmogus, pasirinkdamas gyvenimą, per laisvę ir maištą neigia absurdą, nors jo ir nesunaikina.

Akivaizdūs stoicizmo atgarsiai.

„Netekti gyvybės – nemenkas dalykas, bet matyti kaip mūsų gyvybė netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas – štai kas nepakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo“.

Egzistencializmas, stojęs prieš racionalizmą, vis tik nnėra nuosekliai iracionalistinis. Dedamos pastangos sukurti neracionalistinį racionalumą, ieškoma proto, bet ne mokslinio, ne pažįstančiojo, o kitokio.

Taigi egzistencializme, kaip ir marksizme, dominuoja socialinė bei antropologinė problematika; kitos tradicinės filosofijos problemos neturi savarankiškos reikšmės.

Ž. P SARTRAS ( JEAN PAUL SARTRE) (1905–1980)

„Būtis ir niekas“ (1934), „Egzistencializmas yra humanizmas“ (1946), „Dialektinio proto kritika“ (1960).

1964 m. jam paskirta Nobelio premija „už kupinus idėjų meninius kūrinius, kurie laisvės dvasia ir tiesos siekimu padarė didelę įtaką dabarčiai“.

Premijos atsisakė, nes visą laiką vengė bet kokių apdovanojimų, laikydamas, kad visi pažymėjimo ženklai darą įtaką skaitytojams; rašytojas turįs veikti tik savo spausdintu žodžiu. Be to, jam atrodė neteisinga, kad Nobelio premija teikiama Vakarų rašytojams arba Rytų „maištininkams“. Trečia, jam atrodė, kad priimdamas premiją, išduotų laisvės principą.

Žmogus, pasak Sartro, „yra pasmerktas laisvei“, nes savo esmę ir būtį žmogus turi projektuoti ir realizuoti, ir nuo šios būtinybės pabėgti negali. Žmogaus egzistencija yra ankstesnė už esmę. Žmogus yra tuo, kuo jis save padaro nuolat pasirinkdamas. Kai žmogus suvokia, kad nuo jo pasirinkimo priklauso ne tik jo, bet ir kitų žmonių, galų gale žmonijos gyvenimas, jis pajunta didžiulę atsakomybę, suvokęs atsakomybę, žmogus pajunta baimę. Sartras rašo, kad egzistencialistai teigia netgi, kad žmogus tai yra baimė.

Sartras yra buvęs Lietuvoje (1965 vasarą). Kartu su žmona SSimona de Bovuar (Beauvoir), taip pat rašytoja, egzistencialiste, savaitės viešnagės metu lankėsi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Pirčiupiuose, Trakuose.

Į lietuvių kalbą yra išversta Sartro autobiografinė apysaka „Žodžiai“, pjesė „Nepalaidoti mirusieji“, pirmasis romanas „Šleikštulys“, novelė „Siena“, ištrauka iš „Egzistencializmas yra humanizmas“. 1968 m. Vilniaus akademinis teatras buvo pastatęs jo pjesę „Altonos atsiskyrėliai“.

„Esminis dalykas yra ne tai, kas iš žmogaus padaryta, o tai, ką jis pats daro iš to, kas iš jo padaryta“.

E. FROMAS (FROMM) (1900–1980)

Fromą žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija. 1926 m. jis nutraukė ryšius su judaizmu, vėliau paaiškinęs, kad yra kategoriškai nusistatęs prieš bet kokį išankstinį žmonijos susiskirstymą, netgi religiniu pagrindu. Atėjus į valdžią naciams turėjo bėgti iš Vokietijos (1933 m. persikėlė į Šveicariją,1934 m. – į JAV). 1974 m. grįžo į Europą.

Svarbiausi darbai: „Bėgimas nuo laisvės”, „Sveikoji visuomenė“, „Menas mylėti“, „Psichoanalizė ir religija“, „Turėti ar būti“.

Knygoje „Be iliuzijos grandinių” Fromas rašė:

„Aš tikiu, kad nei gyvenimas, nei istorija neturi galutinės prasmės, kuri savo ruožtu suteiktų prasmę individo gyvenimui arba pateisintų jo kentėjimus. Turint galvoje prieštaravimus ir silpnybes, su kuriomis susijusi žmogaus egzistencija, visiškai natūralu, kad jis ieško „absoliuto”, kuris sudarytų jam tikrumo iliuziją ir išlaisvintų jį nuo konfliktų, abejonių ir atsakomybės. Tačiau joks teologinis, ffilosofinis ar istorinis dievas negali išgelbėti ar pasmerkti žmogaus. Tik pats žmogus gali rasti gyvenimo tikslą ir jo realizavimo būdus. Jis negali rasti išganingo galutinio ar absoliutaus atsakymo, tačiau gali siekti intensyvesnio, gilesnio ir aiškesnio šio tikslo išgyvenimo, kuris suteiktų jam jėgų gyventi be iliuzijų ir būti laisvam”.

Pagrindinė Fromo tema – visuomenės ir individo santykiai.

Išsiveržięs iš gamtos diktato, praradęs harmoniją su gamta, žmogus patenka į neįveikiamus egzistencinius prieštaravimus, iš kurių svarbiausias yra prieštaravimas tarp gyvenimo ir mirties. Iš čia susietumo, transcendencijos, prisirišimo, identiškumo, bei orientacijos sistemos ir atsidavimo poreikiai. Praradęs ankstesnę harmoniją su gamta, individas turi surasti naujus ryšius su pasauliu, susieti save su socialinėmis vertybėmis bei idealais. O bet kuri orientacijos sistema suponuoja ir atsidavimo objektą. Fromo manymu, nėra žmogaus be poreikio turėti orientacijos sistemą ir atsidavimo objektą.

Kultūra siūlo tam tikrus šio poreikio realizavimo variantus, tad bet kuri kultūra vykdo religines funkcijas. „Psichoanalizėje ir religijoje“ Fromas rašo: „Religiją aš suprantu kaip bet kokią žmonių grupės priimtą mąstymo ir veikimo sistemą, suteikiančią atskiram individui orientacijos struktūrą ir atsidavimo objektą”. Vieniem toks atsidavimo objektas yra dievas, kitiems – pinigai ar jėga, ar karjera.

Taigi religiją Fromas aiškina pagal jos socialines funkcijas. Religingumas be religijos.

Fromo skiriami religingumo bruožai:

1) žmogaus sugebėjimas jausti savo gyvenimą

kaip nuolatinę problemą;

2) nuolatinis siekimas optimaliai realizuoti savo vidines potencijas;

3) gyvenimo pajungimas vertybių hierarchijai, kurios atskaitos taškas yra žmogus;

4) žmogaus atvirumas pasauliui, vienybės su esatimi ir priklausymo jai jausmas;

5) savitranscendencija, t. y. savojo aš ribotumo įveikimas, išsivadavimas nuo egoizmo, godumo ir sugebėjimo mylėti, kurti, naudotis laisve bei pasirengimo nukentėti už savo įsitikinimus išsiugdymas

yra veikiau žmogaus etinės charakteristikos, o ne religinės.

***

Labai patraukli Fromo meilės teorija, išdėstyta knygelėje „Menas mylėti”.

Meilės poreikį ir svarbą Fromas kildina iš žmogaus egzistencijos dramatizmo (ar net ttragizmo). Žmogus – „yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš pproto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu“.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo rribotumą ir atrasti vienybę. Vienas iš būdų – orgiastinės būsenos (orgijos, tarp jų ir seksualinės).

Demokratinėje visuomenėje konformizmas labai didelis, Fromo manymu, dėl to, kad ieškant atsakymo į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu ir nerandant geresnio, tokiu atsaku ir tampa minios konformizmas. Bet konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri, ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo.

Dar vienas sąryšio būdas – kūrybinė, produktyvi veikla. „Vienybė pasiekiama produktyviame darbe nėra tarpasmeninė. Vienybė orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymas iš dalies į egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su kitu žmogumi per meilę.

Fromas pabrėžia, kad meile jis nevadina simbiozinių ryšių. Nei pasyvi jų forma mazochizmas ((pasidarymas kito asmens dalimi; tas kitas asmuo valdo, nurodinėja, religijoje – tai stabo garbinimas; galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai), nei aktyvioji simbiozė – sadizmas (sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės paversdamas kitą asmenį dalimi ar įrankiu) nėra brandžios meilės forma..

„Skirtingai nuo simbiozinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra žmogaus orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia“. Meilė yra veikla, davimas, o ne gavimas. Davimas produktyviam charakteriui yra aukščiausia pajėgumo forma. Duodamas aš patiriu savo jėgą, ggalią, sveikatą, išreiškiu savo gyvybingumą. (Skurdas žemiau tam tikros ribos žemina žmogų ne tik dėl to, kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo džiaugsmą.)

Svarbiausioji davimo sfera yra ne materialių daiktų, o specifiškai žmogiška: žmogus duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo apraiškas.

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais: rūpesčiu, atsakomybe, pagarba, žinojimu.

Meilė neįmanoma be rūpesčio. Jei moteris sako, kad myli gėles, bet pamiršta jas palaistyti – sunku bus patikėti jos „meile“.

Rūpestis, dėmesingumas apima ir atsakomybę, bet atsakomybė gali pereiti į dominavimą ir savininkiškumą, jei nebus pagarbos, t. y. meilės, buvimo išvien su žmogumi tokiu, koks jis yra, o ne koks jis man reikalingas. Taigi „pagarba asmeniui neįmanoma be pripažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu“

Fromas aptaria keletą meilės tipų.

Motinos meilė – meilė bejėgiui;

broliška meilė – meilė tarp lygiųjų;

erotinė meilė siekia visiško susiliejimo (Fromo manymu, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilė);

meilė sau;

meilė dievui.

Kad būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos ginti tam tikras vertybes, kaip svarbiausią dalyką – pasiryžti šuoliui ir viską vertinti pagal šias vertybes. Galia mylėti reikalauja pasitempimo, budrumo, padidinto vitališkumo, o tai kyla iš vaisingos ir vveiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse.

Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė kaip „komandos veikla”, gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi „normalios” meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje formos.

Meilė kaip išgyvenimas yra nuolatinis iššūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas.

Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.

Meilė – menas, o bet kurio meno praktika reikalauja:

disciplinos,

koncentracijos,

kantrybės.

Knygoje „Turėti ar būti?“, išėjusioje 1976 m. (po poros metų, kai Fromas grįžo iš tremties gyventi į savo tėvynę Vokietiją), išdėstytos visos svarbiausios Fromui idėjos, plėtotos ankstesniuose darbuose.

Knygos ašis – dvi gyvenimo nuostatos: gyvenimas, orientuotas į turėjimą, ir gyvenimas, orientuotas į buvimą. Turėtojiška nuostata – tai siekimas viską praryti, valdyti, dominuoti. Būtiška nuostata – tai kūrybiškumas, veiklumas, produktyvumas.

Fromas analizuoja įvairias situacijas, kaip jose elgiasi šių skirtingų nuostatų žmonės. Pavyzdžiui, pokalbis. Turėtojiškos nuostatos žmogui svarbu parodyti, ką jis turi, būtiškos orientacijos žmogus dalyvauja pokalbyje, įsiklauso į tai, kas sakoma.

Arba paskaita. Turėtojiškos orientacijos žmogus stengiasi viską užsirašyti, jam svarbu turėti konspektą. Būtiškos orientacijos žmogus dalyvauja paskaitoje, jis ateina pasirengęs paskaitai, girdi ir stengiasi įsigilinti į tai, kas sakoma, pagauti esmę.

Fromas rašo, kad turėtojiška nuostata šiuolaikiniame pasaulyje dominuoja. Tai rodanti net kalbos evoliucija: veiksmažodines formas keičia daiktavardinės su „turėti“, pavyzdžiui, jjei anksčiau sakydavome susirgau, persišaldžiau, karščiuoju, dabar dažniau: turiu slogą, turiu temperatūros. Užuot sakę nesuprantu, neaišku, sakome turiu problemų ir pan.

Fromas sako, kad XIX a. kapitalizmas ir XX amžiaus smarkiai skiriasi. Jei XIX a. buvo gaminama tai, ko reikėjo poreikiams patenkinti, tai dabar gaminama tai, kas naudinga pačiai sistemai. Tokioje visuomenėje, anot Fromo, žmogus yra tai, ką jis vartoja. (Palyginkime, koks pasikeitimas įvyko nuo antikos. Protagoras V a. p. m. e. sakė, kad žmogus yra daiktų matas, o dabar daiktai tampa žmogaus matu.)

FENOMENOLOGIJA

Fenomenologija atsirado kaip reakcija prieš pozityvistinį ir scientistinį mąstymo būdą, pagal kurį vienintelis teisingas pažinimo metodas – tai gamtos mokslų praktikuojamas eksperimentinis tyrimo metodas.

Jos pradininkas Edmundas Huserlis (1859–1938). „Loginiuose tyrinėjimuose“ Huserlis pagrindiniu tyrimo objektu laiko mokslo žinias ir pažinimą, o pagrindinė pažinimo problema – pažinimo objektyvumas. Tačiau trečiame XX a. dešimtmetyje Huserlis prabyla apie Europos mokslo krizę ir tos krizės esmę jis mato objektyvizmo krizėje, o jos įveikimo kelių jis ima ieškoti kasdienės patirties akivaizdumuose. Filosofijos funkcija jis ima laikyti ne mokslo pasaulio, bet gyvenimo pasaulio atskleidimą.

Fenomenologas privaląs susilaikyti nuo bet kokių teiginių, liečiančių pasaulio egzistavimą. Norint nustatyti būties prasmę, būtina apsiriboti tik prasmių sfera, kurioje būtis yra tik viena iš prasmių, o ne empirinis faktinis egzistavimas.

Ir

fenomeno sąvoką Huserlis vartoja ne tradicine reikšme. Fenomenas, anot Huserlio, nėra reiškinys, už kurio slypi ar kuriame reiškiasi kažkokia paslaptinga esmė ar Kanto daiktas savyje.

Fenomenas – tai save pačią parodanti daikto prasmė, tai prasmė, atskleidžianti save ir nurodanti į savo šaltinį – subjektyvumą. Suvokiamo daikto prasmė yra duota kartu su jo suvokimo būdu. Bet kiekvienas daiktas mums duodamas vienu metu daugybe būdų (pvz. stalas, suvokiamas jutimiškai iš tos pusės, kuria jis į mane atsisukęs, ir stalas kaip prisiminimas, aš prie jjo paprastai dirbu).

Taigi kiekvieno daikto, vadinasi, ir viso pasaulio būties prasmė pasirodo esąs „buvimas grynosios sąmonės akivaizdoje, buvimas fenomenu“.

Fenomenologinio tyrimo uždavinys dabar galėtų būti suformuluotas taip: analizuojant grynąją sąmonę, aprašinėjant įvairias fenomenų modifikacijas, nustatyti tuos būtinus sąmonės srauto momentus, kurie įgalina pasaulio būties prasmės susidarymą, nurodyti šią prasmę konstituojančias sąmonės būsenas.

Taigi fenomenologinio tyrimo svorio centras galutinai perkeliamas į sąmonę. Pasaulis praranda bet kokį savarankiškumą, nes jo būtis išvedama iš prasmę suteikiančių sąmonės aktų, pavyzdžiui, tą patį daiktą galima suvokti ir kkaip namą, ir kaip teatro dekoraciją – viskas priklauso nuo to, kokius horizontus primąstome, ir ką tikimės atskleisti tolesne perspektyva.

HERMENEUTIKA

Filosofinės hermeneutikos atsiradimas susijęs su vokiečių protestantizmu bei renesanso humanizmu. Teologinė hermeneutika suklestėjo reformatoriams siekiant apginti savąją Biblijos sampratą nuo tridentistinės tteologijos, o filologinę hermeneutiką lėmė humanistų dėmesys antikinei literatūrai. Tiek viena, tiek kita hermeneutikos rūšis sprendė tą pačią užduotį – ypatingomis supratimo (interpretacijos) procedūromis atrasti svetima kalba bei kitose epochose sukurtų tekstų tikrąją, autentiškąją, prasmę.

Taigi hermeneutika (nuo žodžio „aiškinu“) atsirado kaip tekstų aiškinimo menas ir teorija.

Kaip istorijos interpretavimo metodas hermeneutika buvo vystoma vadinamojoje istorinėje mokykloje (Rankė, Droizenas, ypač Diltėjus. Diltėjus hermeneutiką nusako kaip „raštu užfiksuotų gyvenimo pasireiškimų supratimo meną“).

Hermeneutiką vystė fenomenologinė filosofija. Analizuodamas grynąją sąmonę, Huserlis išskyrė joje neįsisąmonintą sąmonės aktų foną, horizontą, kuris jau duoda tam tikras, išankstines žinias apie objektą. Atskirų daiktų horizontai susilieja į vieną totalų horizontą, kurį Huserlis pavadino gyvenimo pasauliu. Būtent jis leidžia individams suprasti vieniems kitus. Užtat tiriant tolimesnę kultūrą pirmiausia reikia rekonstruoti tos kkultūros horizontą, gyvenimo pasaulį, ir tik tada mes galime suprasti atskiros kultūros paminklus.

Hermeneutiką kaip šiuolaikinės filosofijos kryptį pradėjo istalų istorikas E. Beti ir vokiečių filosofas Hansas Georgas Gadameris.

Anot Gadamerio, istorinio pažinimo pagrindą visuomet sudaro „išankstinis supratimas“, sąlygotas tradicijos, kurios rėmuose tik ir galima gyventi ir mąstyti. Tą išansktinį supratimą galima koreguoti, bet pabėgti nuo jo neįmanoma, tai yra bet kokio supratimo prielaida.

Mąstymas be prielaidų, nesuinteresuotas mąstymas – tai racionalizmo fikcija (racionalizmo, kuris išleidžia iš akių žmogaus patirties istoriškumą).

Supratimo tradicijos nešėja yyra kalba. Kalba yra kalbėjimo subjektas, o ne kalbantysis idividas.

Rikioras (Ricoeur) mano, jog Marksas yra vienas iš „demaskuojančios“ hermeneutikos klasikų. Marksas demaskavęs tariamai nesuinteresuotą teorinį mąstymą kaip ideologiją.

POSTMODERNIZMAS

Garsiausi postmodernistai: Bodriljaras (Baudrillard), g. 1929 (jo knyga „Simuliacija ir simuliakrai“ išversta į lietuvių kalbą), Liotaras (Lyotard), g. 1927, Derida, 1930–2004.

Pagrindinės postmodernizmo prielaidos:

1. neegzistuoja joks bendras vieningas pagrindas (prigimtis, tiesa, Dievas), kuriuo remdamiesi galėtume kalbėti apie pasaulio realumą ar objektyvią tiesą. Šią idėją geriausiai išreiškia: savarankiško subjekto egzistavimo kritika, istoricizmo kritika (procesas, galutinis istorijos tikslas neegzistuoja), reikšmės kritika (teiginys ir realybė nebūtinai turi sutapti, nėra vienos objektyvios reikšmės), pagaliau visos moderniosios filosofijos sąvokų kritika (tiesos, identiteto, priežastingumo, metafizikos ir pan.).

2. visos žmonių sistemos veikia taip, kaip funkcionuoja kalba. Kalba ne tik atspindi realybę, ji ją kuria. Taip pat ir visuomenė nėra duotybė, ji yra kuriama ir perkuriama diskursyvine struktūra, kurią galima perskaityti kaip tekstą, ir kiekvienas teksto skaitymas yra prasmingas.

Diskursu galima vadinti tam tikrą taisyklių valdomą socialinių santykių praktiką, kuri suformuoja tarpusavyje susijusių prasmių ir posakių sistemą, o kartu ir žinojimo formas. Analizuojant diskursų sistemas siekiama suprasti, kaip ir kodėl socialiniame pasaulyje įsigali vienoks ar kitoks diskursas su savo socialinės realybės samprata, savo reiškinių, žinių, institucijų sistema.

„Nuostatos, kad viskas yra „tekstas“, kad tekstų, visuomenių iir beveik visko kitko pagrindinė substancija yra reikšmė, kad reikšmes reikia dekoduoti arba „dekonstruoti“, kad objektyvios realybės samprata yra abejotina, – visa tai, ko gero, būdinga atmosferai arba miglai, kurioje postmodernizmas klesti arba kurią jis pradeda skleisti“, – sako E. Gelneris (Gellner) savo knygoje ,,Postmodernizmas, protas ir religija“.

Reliatyvizmas, anot Gelnerio, rodo pasaulį simetrišką, o jis iš tiesų yra asimetriškas: viena pažinimo rūšis (ypač efektyvi mokslų ir technikos srityje) atitrūko nuo kultūros ir moralės, tradicinių visuomenių irimas, visuotinis kultūrų maišymasis skatina kai kuriuos antropologus griebtis „hermeneutinio“ metodo: socialinės struktūros pasidarė tokios painios ir sudėtingos, kad jas labai sunku suvokti. Bet tai nereiškia, kad jos neegzistuoja arba kad gali būti redukuojamos iki reikšmių sistemų.

Hermeneutikų keliamas triukšmas dėl viešpatavimo, naudojančio simbolius, galų gale neišvengiamai užtemdo kitas, galbūt svarbesnes, prievartos formas.

Keista, kad interpretacinė antropologija reikšmės sampratą linkusi laikyti savaime aiškia, galutine duotybe. Bet juk taip nėra. Esama svarbių klausimų dėl reikšmių tipologijos, dėl to, kokios reikšmės yra kultūriškai specifinės, kokios nepaiso kultūrų ribų.

Jei pažinimas ir moralė yra esmingai ribojami kultūros arba joje įsišakniję, tai kas atsitinka Babelio bokšto situacijoje, kai kultūros nuolat sparčiai kinta ir taip susipynusios, kad neaišku, kur viena baigiasi, o kita prasideda?

Taigi: postmodernizmas pripažįsta neįveikiamą mąstymo būdų, veiklos orientacijų, gyvenimo formų, kkultūros pasaulių įvairovę ir laikosi nuostatos, „kad tikrovę sudaro ne vienalytė, o dramatiška, ne vienybe, o skirtybe pagrįsta struktūra“.

3. PAGRINDINĖS FILOSOFIJOS TEMOS IR PROBLEMOS

3.1.Tikrovės sampratos variantai

Antikos natūrfilosofija žiūri į pasaulį kaip į vieningą, ir tas vieningumas jiems atrodo savaime suprantamas, akivaizdus. To vieningumo pagrindas yra bendras tikrovės pradas (vanduo, oras, ugnis). Nors tas antikos natūrfilosofų pradas materialus, bet jis nėra medžiagiškas šiuolaikine žodžio prasme. Medžiaga pasyvi,o tas jų pradas aktyvus, jis žymi ir daiktų vieningumą, ir jų amžiną judėjimą. Tad nenuostabu, kad šis pradas kai kada vadinamas ir dievu, ir protu, ir siela.

Tas pasaulio vieningumas darosi problematiškas, kai imamas suvokti skirtumas tarp materialaus ir dvasinio, tarp materijos ir sielos.

Pirmasis iš graikų natūrfilosofų, kuris mėgina aiškinti sielą, yra Demokritas. Tačiau jam siela vistik nėra iš principo priešinga materialiems atomams: ji pati susideda iš rutulio formos, švelnių ir judrių atomų.

Kai žmogus sugeba jau bent kiek priešpriešinti save gamtai, suvokti kaip skirtingą nuo gamtos, susiformuoja ir filosofinės koncepcijos, kuriose atsiranda tas sielos ir kūno, materijos ir idėjos dualizmas, būties ir mąstymo dualizmas.

Materializmas – filosofinė kryptis aiškinanti pasaulį kaip materialią (lot. materialis – daiktinis, medžiaginis) tikrovę, o sąmonę laikanti tos tikrovės atspindžiu.

Idealizmas – filosofinė kryptis, aiškinanti pasaulį esant idealios prigimties; dvasia, protas,

idėja ar sąmonė yra pasaulio pagrindas, o materija tik jų reiškimosi forma.

Ir vis tik pasaulio vienumo idėja išlieka. Įvairūs filosofai ją įvairiai grindžia ir gina.

Viduramžiais dangiško ir žemiško dualizmas įveikiamas pripažįstant, kad visas pasaulis yra kuriančios dvasinės būtybės sfera.

Senovės hilozoizmas atgyja Spinozos panteizme – gamta irdievas susilieja: yra tik viena substancija – Gamta-Dievas, o pagrindiniai jos atributai yra mąstymas ir tįsumas.

Iracionalistinis pasaulio vienumo (prado) supratimas: akla, nesąmoninga kosminė valia (Šopenhaueris) arba gyvenimas kaip nesąmoninga psichinė veikla, pasireiškianti instinktais (Nyčė).

Hėgeliui absoliuti iidėja yra tas pradas, kuris yra visko pradžia ir esmė, gi gamta yra tik jo kitabūtis, o būties ir mąstymo tapatumą Hėgelis supranta taip: daikto esmė yra sąvoka, mąstome sąvokomis, vadinasi, sąvoka ir yra tas vienijantysis pradas.

Bet juk sąvoka, šiaip ar taip, yra tik mintis, ir niekas daugiau.

Markso filosofijoje būties ir mąstymo, materijos ir sąmonės priešstatoje sintezės vaidmenį atlieka praktika. Praktika, veikla nėra nei vien ideali, nei vien materiali. Praktinėje veikloje, vadovaujantis mintimi, iš medžiagos padaromas daiktas. Daiktas yra materiali mminties išraiška, bet lygiai taip pat ji yra ideali materijos forma.

O praktiškai veikiantys žmonės – tai visuomenė. Tad ontologija, kaip būties teorija, tampa nebeįmanoma, nes kalbėti apie būtį apskritai, kurti spekuliatyvią būties teoriją – jau lyg ir nueitas etapas.

Tiesa, susipažinusieji ssu egzistencializmu, visų pirma vokiečių, paskytų, va, o jie kuria naują ontologiją, pavyzdžiui, Heidegerio „Būtis ir laikas“.

Bet iš esmės toji ontologija yra dramatiškos ir kritiškos žmogaus padėties šiuolaikinėje visuomenėje aprašymas. Pasaulis čia suskilęs į būtį ir esiniją ar esamybę (rusai išsivertė сущее). Tas esinių pasaulis čia yra iš esmės vartotojiškos visuomenės pasaulis. Žmogus, anot egzistencialistų, užmiršęs tikrąją būtį, gyvena vartojamųjų verčių pasaulyje. Heidegeris, rašydamas apie šiuolaikinės technikos vaidmenį, sako, kad ji mums pateikia daiktus.

Požiūris į pasaulį kaip į vartojamų daiktų pasaulį užgožia tiesą (Heidegeris ją rašo iš didžiosios raidės).

Taigi tas pasaulio suskilimas į būtį ir esinius, apie kurį kalba Heidegeris, iš esmės yra visuomeninės žmogaus būties tam tikra būsena ar etapas.

***

Kai suvokiama, kad žmogaus būties pagrindai visuomenėje, – ką tada rreiškia materializmas? materiali veikla? materialūs santykiai?

Tada materializmas, matyt, reiškia pripažinimą, kad tuose žmogaus būties pagrinduose, žmogiškajame kultūros pasaulyje, yra ir kažkas objektyvaus.

„Tikrove aš laikau visa tai, su kuo aš turiu skaitytis. Šiuo metu aš turiu skaitytis su Einšteino ir de Broilio pasauliu“ (Ortega i Gasetas).

3.2. Pažinimo problemos filosofijoje (gnoseologija)

Tikrovės sampratos labai susijusios su jos (tikrovės) pažinimo klausimu.

Gnoseologija (pažinino teorija) formuojasi sofistų, vėliau Platono, Aristotelio filosofijoje. Jų filosofijoje pažinimo problema ne tik susieta su būties problema, bet ir susipina bei iiš dalies sutampa su ja.

Naujųjų laikų filosofijoje pažinimo klausimai (gnoseologija) tampa dominuojantys filosofinėje problematikoje.

Pažinimo galimybės klausimas

Agnostizicmas (gr. agnostos – nepažinus) – pažinimo teorijos kryptis, neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę. Galime išskirti kelias jo formas.

Pirmiausia – antikos skepticizmas. Jis neneigia žinojimo aplamai, bet atplėšia jį nuo objektyvios realybės. Sofistai, pvz. Protagoras, sako: „Žmogus yra daiktų matas“.

Taigi žmogus tik per save ir tik pagal savo mastelį gali prieiti prie pasaulio ir jį paaiškinti. Vadinasi, objektyviai paaiškinti pasaulį neįmanoma.

Antikos skepticizmas atsargus, subtilus, nukreiptas ne tik prieš pažintinį optimizmą, bet ir prieš dogmatizmą.

Pavyzdžiui, Karneadas skyrė tris pažinimo tikėtinumo laipsnius: 1) paprasčiausiai tikėtinas teiginys; 2) tikėtinas ir neprieštaraujantis kitiems teiginiams; 3) tikėtinas, neprieštaraujantis kitiems ir visapusiškai patikrintas teiginys.

Vadinasi, visi teiginiai tikėtini, bet galima pasiekti trečią laipsnį, ir nors ir čia neturime teisingumo garantijos, bet vis dėlto galima tokio žinojimo pagrindu veikti.

Kita agnosticizmo forma – Berklio, Hjumo agnosticizmas.

„Gamta laiko mus pagarbiame atstume nuo savo paslapčių ir suteikia mums tik nedaugelio paviršutiniškų savybių žinojimą“ (D. Hjumas).

Berklio ir Hjumo agnosticizmo pagrindas yra ta mintis, kad pažinimas remiasi subjektyvia pojūčių medžiaga. Todėl tai, ką gamtotyra laiko savo objektu, yra tik sužmogintas tikrovės paveikslas. Dėl to mokslas ir negali pasakyti, kokia yra tikrovė objektyviai ir ar iš viso ji yyra.

Kantas mėgino išvengti Hjumo subjektyvizmo ir agnosticizmo. Jis pripžįsta mokslo objektyvumą ta prasme, kad suvokdamas pasaulį žmogus įvelka jį į apriorines erdvės, laiko ir t. t. formas.

Taigi agnostikai akcentuoja konkretaus pažinimo rezultato santykiškumą, ryšį su subjektu, su jo išsivystymo laipsniu. Subjektyviosios pažinimo pusės atplėšiamos nuo objektyvaus pasaulio. Tas atplėšimas įgauna įvairias formas (Hjumas atplėšia pojūčius nuo objekto, Kantas padaro mąstymo formas savotiškomis savarankiškomis esybėmis).

Gamta, metafizinio materializmo koncepcijoje buvusi pažinimo aktyviąja puse ir turiniu, Kanto filosofijoje pavirsta nepažiniu daiktu savyje. Protas pažįsta tik reiškinius, sudarydamas iš jų būtiną gamtos mechanizmą. Taigi reiškiniai priešstatomi daiktams savyje, žmogus – gamtai, subjektas – objektui.

Fichtei intuicija, Hegeliui pasaulinė dvasia yra tie absoliutūs pradai, kur subjektas ir objektas sutampa.

Tad agnostizimo šaltinis galų gale yra

pažinimo subjekto, objekto ir jų santykio supratimas.

Paprastai pažinimo subjektu būdavo laikomas žmogus. Aš – subjektas, ne-Aš – objektas. Žmogus laikomas kaip mąstantis iš prigimties, ir ta prigimtis leidžia atspindėti tikrovę tokią, kokia ji yra. Nuosekliam idealistui žmogus, kaip dvasinės prigimties būtybė, gali pažinti tokios pat prigimties tikrovę. Kantas, tiesa, „Visuotinės istorijos idėjoje“ jau konstatuoja:

„Gamtiniai žmogaus (kaip vienintelės protingos būtybės žemėje) pradai, nukreipti į jo proto pritaikymą, visiškai išsivysto ne individe, bet rūšyje“.

Materialistai žiūrėjo į žmogų kaip į gamtos dalį, ir jjo pažintiniai sugebėjimai buvo grindžiami tuo, kad žmogus priima gamtos poveikius. Žmogaus protas atspindi tikrovę, kuri veikia žmogų, t. y. yra aktyvioji pusė.

Toks filosofų požiūris atitiko ir daugelio mokslininkų (ypač gamtininkų) požiūrį, kad mokslo žinios yra tik apie tą pasaulį, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo pačių tyrinėtojų veiklos, valios ir jų pažinimo. Šitokia pozicija atrodo savaime suprantama, kadangi žinios visuomet yra žinios apie kažką, kas yra už tų žinių.

Dar antikos laikais Demokritas manė, kad siela atspindi daiktus tiesiogine prasme: nuo daiktų atsiskiria tam tikros rūšies panašumai (gr. eidōla), susidedą iš atomų, ir, prasiskverbę į sielą, palieka ten pėdsaką.

Naujaisiais laikais Lametri smegenis palygino su ekranu, kuriame atsispindi akių fiksuojami daiktai.

Laikant pažinimą paprastu tikrovės atspindėjimu mūsų galvoje negalima paaiškinti, kaip subjektas sugeba pereiti nuo juslinio suvokimo prie mąstymo, sunku suprasti tiesos ir klaidos santykį pažinime. Šitokia pažiūra verčia ieškoti tiesioginių materialių atitikmenų teorinėms konstrukcijoms, o jų surasti neįmanoma.

Tokią pažinimo sampratą Marksas pavadino stebėtojiška.

Suprantant pažinimą kaip stebėjimą subjektui paliekama tik viena: neužtemdyti ir neiškraipyti tiriamojo dalyko jokiais subjektyviais sumetimais. Žodžiu, mokslinis pažinimas subjektą turi paversti bekūniu ir bekrauju. Subjektas turi būti toks pat pilkas ir neapibrėžtas, kokia yra grynoji mintis, idėja. Vienintelė aistra, kuri paliekama subjektui – siekti tiesos.

O jei objektas suprantamas

kaip visai išoriškas, priešstatytas subjektui, tada ir iškyla klausimas, kaip mąstymas gali peržegti tą ribą, skiriančią objektą ir subjektą.

Tiesą sakant, tokia pažinimo samprata veda prie pažinimo problemos panaikinimo. Juk jei protas, dvasinė veikla yra tik tiesioginis gamtos produktas, tai nutrinama riba tarp žmogaus, t. y. subjekto, ir objekto. Dvasinis žmogus yra tik fizinio žmogaus, jo organizacijos ir sąveikos su aplinka padarinys. Kadangi pažinimas tėra pasyvus gamtos mechanizmo funkcionavimo rezultatas, tai išeitų, kad jis turi būti laikomas tokia pat iliuzija kaip iir valios laisvė.

O jei jis ne iliuzija, tai jis numato tam tikrą vertinimo momentą: tiesa yra vertinga ir siektina, o netiesa – nevertinga ir atmestina. Žodžiu, tiesa yra pažinimo prasmė ir tikslas. O mechanistinio materializmo požiūriu, netiesa turi būti laikoma tokiu pat būtinu dalyku kaip ir tiesa, nes ji yra tam tikrų aplinkybių rezultatas (pasaulyje viskas vyksta taip, kaip vyksta). Kaip tada paaiškinti mokslo prigimtyje slypintį reikalavimą atskleisti tiesą ir tik tiesą?

Taigi suprantant pažinimą pasyviai, kaip stebėjimą, jis yra arba ttik iliuzija, arba ir tiesa, ir netiesa yra vienodai būtinos, aplinkybių padariniai.

Tokia pažinimo samprata kertasi su seniai filosofijoje pastebėta aplinkybe, kad pažinimas siejasi su veikimu.

Kad ir kokia vieta ir svoris būtų skiriami pasaulyje žmogui – ar jis tik menka dalelytė, aar atsakingas už pačią pasaulio tvarką – ir vienu, ir kitu atveju tam tikru mastu jis pats kuria savo egzistenciją.

Bet jei tiesa yra nesubjektyvi, nesusijusi su interesais, ji negali būti veikimo stimulas, o jei ji negali išlikti neįvelta į žmogaus veikimo stichiją, tai jau negali išlikti tiesa tikrąja to žodžio reikšme?

Šita dilema lydi filosofiją visą laiką.

Marksas žmogaus veiklą traktuoja kaip daiktinę, jutiminę veiklą, kaip praktiką. Ir tikrovė tada ne nuo žmogaus atskirta, už jo esanti sritis, o taip pat pati žmogaus veikla, praktika. „Žmogus – ne abstrakti, kažkur šalia pasaulio esanti būtybė. Žmogus – tai žmogaus pasaulis, valstybė, visuomenė“. Teorinis mąstymas, pažinimas yra tam tikra tikrovės įvaldymo proceso pusė. Teoriškumas, t. y. operavimas bendrybėmis, tradiciškai priskiriamas mąstymui, bet praktinės veiklos aanalizė rodo, kad ji taip pat pagrįsta bendrybėmis.

Teorija ir praktika yra dvi gamtos sužmoginimo pusės. Šis procesas yra praktinis, nes vyksta materialioje tikrovėje; kartu teorinis, nes jo rezultatai iš anksto numatomi, t. y. egzistuoja iš pradžių idealiai.

Teorijos galimybes sąlygoja praktikos galimybės.

Taigi gamta, tikrovė kaip pažininmo objektas yra lyg ir ta pati, ir vis nauja, nes įvaldant gamtą praktiškai, atsiranda vis naujų tyrimo aspektų.

Tas pats ir su subjekto pažintinėmis galiomis. Nėra subjekto su gatavais pažintiniais sugebėjimais. Jie neatskiriami nuo visuomenės, mokslo, ttechnikos išsivystymo. Žmogus suvaidina vaidmenį pažinimo procese tik per tai, kad jis dalyvauja visuomeniniame pažinimo procese.

Žinoma, kiekvienas žmogus labai individualiai įgyja, perima visuomeninį patyrimą, tačiau būtent tik to patyrimo pagrindu jis tampa pažinimo subjektu. „Tradicinės gnoseologijos klaida yra ta, kad ji iš pat pradžių izoliuoja žmogų nuo aplinkos, nuo pasaulio ir žiūri į jį kaip į Robinzoną, kuris visiškai netikėtai atsidūrė jam nežinomoje šalyje, visai neįprastose sąlygose ir turi prie jų prisitaikyti. Tokia pažiūra ne tik neturi pakankamo pamato, bet ir prieštarauja tikrai dalykų padėčiai, nes ir kaip pažįstantis subjektas žmogus pasilieka organiška būtybė, organizmas, kuris visa savo psichofizine struktūra yra susijęs su aplinkiniu pasauliu. Todėl į tai, kad žmogus pažįsta realų aplinkinį pasaulį, kad jo pažinimas yra transcendentinis aktas arba, kitaip tariant, kad jo sąmonė yra ne uždara, bet atvira, – į tai negalima žiūrėti kaip į stebuklą, mįslę, mistinį faktą. Mįslingas ir nenatūralus būtų kaip tik priešingas dalykas – jei žmogaus sąmonė būtų uždara“ (V. Sezemanas).

„Socialiniuose santykiuose istoriškai konkrečiai iškylanti žmogaus esmė, juslinė daiktinė žmonių veikla, gamyba, „ištraukianti“ iš realių objektų įvairias savybes ir iš jų formuojanti naują žmogiškai racionalią tikrovę – tai tie principai, kurie radikaliai pralaužė tradicinės gnoseologijos horizontus ir buvo jos idealizmo kritikos pamatas“.

„Jeigu pažinimo aaspektas įžiūrimas įvairiopuose žmogaus santykiuose su tikrove, t. y. jeigu ji suprantama ne kaip esanti pati savaime, o kaip žmogaus tikrovė, sužmoginta tikrovė, tai ji neapribojama vien moksliniu (ar net gatamoksliniu) žinojimu, o aprėpia ir žmogaus praktinį, socialinį, istorinį, kultūrinį gyvenimą, vienaip ar kitaip susiliečia su etine, estetine, religine sąmone, ir dėl to pati tampa daugiaaspektė“ (A. Lozuraitis).

Juslinio tikrovės suvokimo vaidmuo pažinime

Jutimas nėra specifiškas tik žmogui, bet jis yra sąlyga pažinti. Juslinis tikrovės atspindėjimas leidžia gyvam organizmui orientuotis aplinkoje, skirti daiktus, identifikuoti juos.

Aiškinant žmogaus juslinio suvokimo pažintines galimybes išsikristalizavo du požiūriai:

1) juslinis suvokimas yra specifinis tikrovės atspindys, ir būtent dėl to teikia informaciją apie objektus, kad yra jų atspindys;

2) juslinis vaizdas yra priklausomas nuo jutimų organų struktūros, ir dėl to juslinis vaizdas ir objektas negali būti sugretinti.

Jau Antikoje buvo keliamas klausimas, ar medus saldus, kai jo niekas neragauja. Naujaisiais amžiais Galilėjus tvirtino, kad pasaulis praras spalvas ir garsus, jei žmogui išdursim akis ir nupjausime ausis.

Hobsas kalbėjo apie pagrindinę jutimų apgaulę, verčiančią mus prirašyti spalvas, skonį ir kvapą išorės kūnams, tarytum jie turėtų tas savybes patys savaime.

Savotiškai suderinti tuos požiūrius bandė Lokas. Jis išskyrė pirmines ir antrines daiktų savybes. Pirminės (judėjimas, tįsumas, pavidalas) yra būdingos patiems daiktams, nepriklausomai nuo subjekto, o aantrinės atsiranda kaip tų pirminių pasekmė mūsų jutimų organuose.

Berkliui visas daiktas yra pojūčių kompleksas.

Subjektyvistinis požiūris kritikuotinas dėl to, kad čia pojūčiai traktuojami kaip savarankiški. Bet juk jie tokie nėra. Pojūčiai savo signalinę funkciją atlieka tik veikiant visam suvokimo susidarymo aparatui. Juk suvokimas svarbus organizmui ne dėl to, kad skirtų kvapų ar skonių variacijas, bet tuo, kad skirtų gyvybiškai svarbius tikrovės objektus.

Juslinio suvokimo lygmenyje nėra prasmės kalbėti, kad vaizdas teisingas ar klaidingas. Jutimo organų duomenys yra tik natūrali organizmo reakcija į aplinkos poveikius.

Taigi jutiminio vaizdo subjektyvumas nepaneigia jo teikiamos informacijos turinio objektyvumo (subjektyvią formą turi visa žmogaus sąmonė). Jutiminis vaizdas kokiu nors atžvilgiu yra panašus į juntamąjį objektą. Tiesa, tas panašumas nustatomas netiesiogiai, pirmiausiaia remiantis jutiminio vaizdo biologinio vaidmens analize (jei aukštesniųjų gyvūnų juslinis vaizdas nebūtų atvaizdavimas to, kas yra pačioje tikrovėje, gyvūnas negalėtų orientuotis aplinkoje – žūtų).

Juslinio vaizdo atspindimojo pobūdžio konstatavimas leidžia teisingai įvertinti ir atskirų pojūčių informacinį turinį: pojūčiai visuomet yra susiję su tam tikru atspindimu objektu (pvz., galima gauti karšto lygintuvo, karštos krosnies pojūtį, bet negalima pajusti karštį apskritai).

Pažintinio visuomenės santykio su gamta susidarymas iš esmės pakeitė ir jutiminio suvokimo vaidmenį. Be biologinių funkcijų jusliniai atspindžiai ėmė vaidinti ir pažinimo proceso įrankio vaidmenį. Jie tampa jungiamąja grandine

tarp visuomeninės ir individualios pažintinės veiklos. Tačiau kalbėti apie jutimines žinias nepagrįsta.

Pojūčiai ir suvokimai tampa žiniomis tik tada, kai įgauna sprendimo formą. Tai, kad tam tikra gėlė pavadinama tulpe, neduota jutimo, o yra mąstymo rezultatas.

Suvokimas – tai kategorizavimo aktas, kurio eigoje organizmas padaro loginę išvadą, susiedamas signalus su tam tikra kategorija, ir dažniausiai tas procesas yra nesąmoningas (Bruneris. Pažinimo psichologija).

„Jaunuolis, išaugęs lūšnose ir pasiekęs mokslo aukštuomenę, be vargo keičia kategorijas, kuriomis jis koduoja fizinį pasaulį. Betgi jam žymiai sunkiau pakeisti kkategorijų sistemą, su kurių pagalba jis koduoja jį supančio socialinio pasaulio reiškinius“.

Suaugusio žmogaus pažintiniuose procesuose (psichologine prasme) juslinę veiklą atskirti nuo mąstymo galima tiktai abstrahuojantis, teoriškai nagrinėjant minėtus procesus.

Chemiko, mediko ar biologo juslinė veikla analogiška, bet racionalioji visai kitokia.

Taigi neįmanoma išskirti juslinės ir abstraktaus mąstymo pakopų pažinime, kaip ir neįmanoma kalbėti apie faktinės medžiagos kaupimą kaip empirinį mokslo raidos etapą, nes nuo teorinės veiklos nepriklausomo medžiagos kaupimo iš viso nebūna.

Sąlygiškai kalbant, tas empirinės ir faktinės medžiagos kaupimo etapas gali reikšti ttik tai, kad tyrimai daromi remiantis priimtomis teorinėmis pozicijomis, jų nebediskutuojant (neabejojant jomis).

„Mokslininkas – ne sendaiktininkas ir nerankioja bet kokių faktų pagal principą: o gal pravers. Jis iš pat pradžių ieško faktų vadovaudamasis tam tikru tikslu, esančiu jau pačioje problemos fformuluotėje“ (Kopninas).

„Tik teorija nusprendžia, ką mes įsigudriname stebėti“ – pareiškė Einšteinas Berlyne koliokviume 1926 m.

„Idėjos yra šaltinis, iš kurio tyrinėtojas semia problemas, jos nuolat skatina jį dirbti ir atveria akis teisingam gautų rezultatų paaiškinimui. Tyrimas be idėjų būtų neplaningas, energija būtų švaistoma tuščiai. Tik idėjos eksperimentatorių daro fiziku, chronologą – istoriku, rankraščių tyrinėtoją – filologu“. (M. Plankas)

„Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra juslinių duomenų pasaulis, bet pasaulis, apie kurį mes kalbame, yra fizikinių objektų pasaulis“. (L. Vitgenšteinas)

Empirizmas ir racionalizmas

Filosofijos istorijos apžvalgoje jau esame kalbėję, kad vieni filosofai pažinimo pagrindu, žinių šaltiniu, laikė juslinį arba eksperimentinį patyrimą (empirizmas), kiti gi protą (racionalizmas).

Antikos filosofai, kurie norėjo pažinti daiktų pradus, pasaulio tvarką ar kas yra dorybė, gėris, grožis, aišku, greit priėjo išvadą, kad jų ppažinimo šaltinis negali būti juslinė patiritis. Demokrito atomai tokie maži, kad juslėmis jų buvimas nenustatomas. Platono idėjų taip pat negalima nei pamatyti, nei palytėti ar išgirsti.

Viduramžių filosofijoje įrodinėjant Dievo buvimą, tyrinėjant nemirtingą žmogaus sielą, ginčijantis dėl universalijų (bendrųjų sąvokų) ir dėl valios laisvės, aišku, vėlgi vadovas buvo protas, o ne juslinė patirtis.

Patyrimas kaip pažinimo šaltinis labiau pradėtas vertinti tik Renesanso epochoje, XV–XVI a. O didesnę įtaką jis įgyja tik XVIII a., kai gamtotyroje sistemiškai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas. Stebėjimu ir eeksperimentu įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę (techninę ir technologinę) reikšmę negu abstraktūs išprotavimai.

F. Bekonas krtikuoja racionalistus, kurie, kaip vorai, leidžia iš savęs voratinklį, todėl jų teorijos neturinčios ryšio su gyvenimu.

Patikimų žinių pagrindas galįs būti tik stebėjimo ir eksperimento faktais grindžiami teiginiai.

Bekonas tapo autoritetu gamtotyrininkams, juo dažnai rėmėsi I. Niutonas (Newton).

O Dekartas vis tik manė, kad juslinė patirtis negalibūti tikrų žinių šaltinis. Dekarto nuomone, tikros žinios yra aiškūs, akivaizdūs teiginiai, kaip matematikos žinios. O dar svarbiau, kad patyrimo faktams nebūdingas visuotinumas ir būtinumas.

Tokiu būdu Naujųjų amžių filosofijoje išsirutuliojo dvi pažinimo sampratos: empiristinė ir racionalistinė.

Empirizmo ir racionalizmo ginčą XVIII a. sprendė I. Kantas. Jo išvados racionalizmo naudai – pažinti pasaulį galima todėl, kad prote yra apriorinės sąvokos. Bet kadangi pasauliui primetame savo sąvokų tinklą, mes pažįstame pasaulį tokį, koks jis mums reiškiasi, bet ne tokį, koks jis pats savaime.

Iš kur žmoguje tos apriorinės sąvokos – Kantas to klausimo nesprendė.

Šiuolaikinėje filosofijoje empirizmo tradicijas tęsia pozityvizmas, arba kitaip – loginis pozityvizmas, analitinė filosofija.

Mokslininkai kariškiams padėjo nuo neatmenamų laikų. Žinoma kuo čia nusipelnė Archimedas, bet tikriausiai jis nebuvo pirmasis, kūręs karinę techniką. O Pirmojo pasaulinio karo metu chemikų pastangomis atsirado ir masinio naikinimo ginklas – nuodingosios dujos, nusinešusios tūkstančius rusų, vokiečių, prancūzų, anglų kkarių gyvybių. Deja, tai buvo tik pradžia – netrukus mokslininkai sukūrė bakteriologinį, biologinį ir pagaliau patį baisiausią – atominį ginklą.

Autoritetingi fizikai tvirtina, kad visai XX amžiaus istorijos eigai itin daug įtakos turėjo trys svarbūs mokslo atradimai, radę platų pritaikymą tiek karinės, tiek civilinės technikos specialistų. Tai lazeris, tranzistorius ir urano atomo branduolio skaldymas, kurio metu išsiskiria milžiniškas energijos kiekis ir gali prasidėti grandininė branduolinė reakcija. Pirmieji šį reiškinį pastebėjo vokiečių fizikai O. Hahnas ir F. Strassmanas, bet tai atsitiko pačiu netinkamiausiu laiku – 1939 metais, karo išvakarėse.

„Mokslas ir gyvenimas“ 2006

Tiesos problema

Vieną iš pirmųjų tiesos apibrėžimų davė Aristotelis: pažinimas teisingas, kai atitinka daiktus ir jų ryšius. („ne dėl to tu baltas, kad mes teisingai laikome tave baltu, bet (atvirkščiai) – todėl, kad tu baltas, mes, šitai tvirtinantys, esame teisūs“).

Tiesos, kaip teigimo arba neigimo, atitinkančio tikrovę, nusakymas tapo visuotinai priimtas filosofijoje.

Pragmatistas V. Džeimsas (James) rašė: „Tiesa, kaip jums praneš bet kuris žodynas, – tai tam tikra mūsų kai kurių vaizdinių ypatybė. Ji reiškia jų „atitikimą“ „tikrovei“, panašiai kaip klaidingumas reiškia jų neatitkimą jai. Pragmatistai ir intelektualistai vienodai priima šitą apibūdinimą kaip savaime suprantamą. Nesutarimai prasideda tarp jų tik tada, kai kyla klausimas, ką, tiesą sakant, reiškia tiksliai žodžiai „atitikimas“ ir „tikrovė“, – jjei tikrovė suprantama kaip tai, ką turi atitikti mūsų vaizdiniai“.

„Pažinimo uždavinys – pagauti realybę, kokia ji iš tikro yra – apsunkintas ne tik tuo, kad į statines schemas tenka įvesti realų tapsmą, dinaminius gamtos procesus, bet ir tuo, kad pats pažinimo aktas šiek tiek keičia tikrovę“ (Sezemanas).

Vienas iš objektyvios tiesos neigimo variantų – kantiškas. Pasak Kanto, tiesos objektyvumo požymiai yra visuotinumas ir būtinumas. Bet patyrimo keliu iš objekto negalima išvesti nei būtinumo, nei visuotinumo. Tai apriorinio (nepriklausomo nuo patirties) žinojimo požymiai.

Taigi būtinumo ir visuotinumo šaltinis yra ne objektas, bet subjektas.

Machas suvedė tiesą į paprasčiausią ir ekonomiškiausią pojūčių ryšį.

Objektyvaus idealizmo atstovai tiesą laikė egzistuojant už žmogaus žinių kaip kažkokią nepatyriminę, amžiną esmę, pavyzdžiui, Platono idėja arba aktualiosios esmės Vaithedo (Whitehead) filosofijoje XX a.

Pragmatistai į pažinimo teoriją vietoj gnoseologinio subjekto įvedė suinteresuotą subjektą, kuriam pažinimas ir tiesa nėra absoliutus tikslas, o tik priemonė realizuoti savo tikslus veikloje. Todėl ir teisinga įmama laikyti tai, kas naudinga. Džeimso filosofijoje žmogus dažniausiai atsiduria tokiose situacijose, kur reikia ne grynos tiesos, bet sprendimo ir pasirinkimo, o tam subjektui reikia pasirinkimo principo, jam svarbu žinoti, kas veiksminga konkrečioje situacijoje. Taigi idėja turi atitikti ne tiek išorinę realybę ar absoliutą, kiek savo pačios paskirtį

– būti veiksmo instrumentu. Bet tada juk tiesos objektyvumo klausimas pakeičiamas jos praktinio efektyvumo klausimu.

Markso filosofijoje praktika irgi traktuojama kaip tiesos objektyvumo kriterijus. Praktinis tikrovės keitimas, jos sužmoginimas yra ir raktas į jos istorijos paaiškinimą. Bet gamtos (tikrovės) istorija negali būti paaiškinta, atskleista vienu ypu ar vienu kokiu nors pjūviu. Visos tiesos turi apibrėžtą prasmę tik tam tikrame tikrovės modelyje, o kiekvienas modelis yra tik tam tikro artėjimo prie tikrovės forma. Pavyzdžiui, Mendeleliejevo numatymas, rodos, pasitvirtino, bet vėliau paaiškėjo, kad eelementų savybės priklauso ne nuo atominio svorio, bet nuo atomo struktūros.

XX a. filosofijoje objektyvios tiesos galimybė dažnai neigiama remiantis tiesų santykiškumu. Jei pažinimas yra teorijų kūrimo procesas, jei vienos teorijos keičia kitas ir dažnai viena kitai tam tikru atžvilgiu priešatarauja, tai ir iškyla klausimas, kaip galima objektyvi tiesa.

Tiesų absoliutinimo nuostatą labai ryškiai įkūnijo filosofijoje žinojimo ir nuomonės priešstata, kurios ištakos antikoje. Vienas iš pirmųjų šitai daro Platonas.

Nuomonės, laikui bėgant, keičiasi, nes jos paremtos patyrimu, tad permaininga potyrių kaita neša ir nnuomones.

Nuomones paversti žinojimu galima tik tada, kai jos susiejamos su idėjomis, kurios yra daiktų esmė, amžina ir nekintama.

Taigi nuomonės pagrindas yra patirtis, o žinojimo – idėjų įžiūrėjimas. Nuomonių objektas – juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis, žinojimo objektas – idėjų pasaulis, grynoji, ttikroji būtis.

Nuomonė tad yra tarp žinojimo ir nežinojimo.

Žinojimo ir nuomonės priešstata būdinga visai antikai, viduramžiams, Renesansui.

Išimtis antikoje buvo skepticizmas. Skeptikai iškelia mintį, kad visi mūsų sprendimai tiksliniai.

Viduramžiais skeptikų idėjos nebuvo populiarios.

Renesanso humanistinė filosofija nebuvo teoriška klasikine šio žodžio reikšme, tad ir grynai teoriškai grindžiama tikro žinojimo ir tik tikėtinos, abejotinos nuomonės priešstata nebuvo humanistų tarpe populiari.

Vėl akcentuoja žinojimo ir nuomonės principų skirtumą XVII a. Dekartas. Tikro žinojimo požymiai yra aiškumas ir akivaizdumas. „Tiriamuose dalykuose reikia ieškoti ne to, ką apie juos galvoja kiti arba ką mes patys apie juos manome, bet to, ką galime aiškiai ir akivaizdžiai suvokti intuicija arba patikimai dedukuoti, nes kitaip žinojimo pasiekti neįmanoma“. Taigi pagrindiniasi metodo, garantuojančio tikrą žinojimą, principai yra intuicija ir dedukcija.

Nors XVII ir XXVIII a. empirikai ginčijo daugelį Dekarto tezių ir kitaip aiškino pažinimo prigimtį, bet ir jie neabejojo, kad galima surasti žinių tikrumo neabejotinus pagrindus. XVIII a. jau aiškiai vyrauja požiūris, kad faktai yra teorijos pagrindas, ir kad faktų tikrumas garantuoja ir žinių tikrumą.

Niutono tezė „hipotezių nekuriu“ buvo kone visos XVIII a. Europos tezė. Ir empiristai, ir racionalistai tikėjo, kad hipotezėms moksle nėra vietos.

Naujų Amžių filosofijoje ieškoma buvo tokio metodo, kuris apginkluotų mokslą patikimu instrumentu mokslo praktinės funkcijos atžvilgiu. Šios epochos pirmtakus BBekoną ir Dekartą domina visų pirma ne klausimas kaip pažintinis mąstymas vyksta, kaip jis gali vykti, bet koks yra tas vienintelis būdas, kuriuo jis turi vykti.

Kadangi jų paieškų atskaitos taškas – suklestėjusi ir savo taikomąją galią spėjusi parodyti gamtotyra, o gamtotyra jau buvo pradėjusi diferencijuotis, tad susidarė sąlygos susiformuoti priešingiems požiūriams į geriausiąjį metodą: buvo supriešinta indukcija ir dedukcija ir suabsoliutintas vienos kurios nors vertingumas.

Taikant tą geriausiąjį metodą gaunamos žinios, kurios yra tikros, t. y. absoliučios.

Tiesų ar žinių objektyvumas buvo tapatinamas su jų absoliutumu.

Ginti tikro žinojimo ir tikėtinos nuomonės priešpriešą darėsi vis sunkiau, kai XIX a. išplito tikimybiniai metodai bei idėjos ir kai buvo suformuluota statistinė tikimybės interpretacija.

Mechanistinio objektyvizmo, tapatinusio tiesų objektyvumą su absoliutumu, nepagrįstumas ypač išsivysto XIX a. pabaigoje, prasidėjus vadinamajai fizikos krizei (1895 m. rentgeno spinduliai atrasti; 1896 – radioaktyvumas; 1897 – elektronas (Dž. Dž. Tomson); 1900 – kvantas (Maks Plank); 1905 – specialioji reliatyvumo teorija; 1916 – bendroji reliatyvumo teorija (Einšteinas).

Paaiškėjo, kad mokslo tiesų turinys yra santykinis, turįs apibrėžtą prasmę tik tam tikros teorijos atžvilgiu. Mechanistinei galvosenai tiesų santykinumo pripažinimas buvo tolygus jų objektyvumo neigimui.

Tada padaromas šuolis iš kraštutinio objektyvizmo į reliatyvizmą ir konvencionalizmą.

Reliatyvizmas – tai mokslo žinių ir tiesų santykinumo pervertinimas.

Mokslo žinių santykiškumui absoliutizuoti palankias ssąlygas ir sudaro periodiškai moksle vykstantis radikalus teorijų keitimasis. Žymus prancūzų matematikas Puankarė aiškino, kad skirtingų geometrijų (Euklido, Lobačevskio) teisingumo klausimas neturi prasmės. Galima kalbėti tik apie tai, kuri geometrija yra patogesnė, bet ne apie tai, kuri teisingesnė. Geometrijos aksiomos – tai tik konvencijų dalykas (vadinasi, tas pats kaip ir mandagumo taisyklės).

Konvencionalistinis mokslo teorijų aiškinimas kartais orientuojasi į kolektyvinę nuomonę (teisinga tai, kas priimta, dėl ko sutaria daugelis žmonių). Tačiau juk būtent Kopernikas buvo teisus, paneigęs geocentrinę pasaulio sampratą, o ne visi, manę kitaip.

Absoliutinant mūsų žinių ir tiesų santykiškumą, prieinama prie agnosticizmo.

Bet remiantis žmonijos istoriniu patyrimu, mes galime padaryti išvadą, kad visose mūsų žiniose yra ir tai, kas priklauso ne nuo mūsų, o nuo objektyvios tikrovės. Jeigu būtų kitaip, mes negalėtume keisti, kurti naujų dalykų. Visuomenės istorinė praktika rodo, kad mūsų žiniose yra toks turinys, kuris išlieka pažinimo procese ir tarnauja kaip atrama tolesniam pažinimui. Tai rodo, kad mūsų subjektyviose tiesose esama absoliutaus momento.

Įdomu, kad tai turi pripažinti ir tokie mąstytojai, kurie apskritai subjektyvistiškai traktuoja gamtotyros turinį. Pavyzdžiui, fizikas V. Heizenbergas straipsnyje, nagrinėjančiame fizinio gamtos aiškinimo istoriją, iš esmės neigdamas gamtotyros turinio objektyvumą, vis dėlto pažymi: „tačiau abstraktaus mokslo apie gamtą gyvybingumą bei vidinį nuoseklumą aiškiai rodo ta aplinkybė, kad nnepaisant visokiausių kaltininmų, jis nuolat vystosi ta pačia kryptimi; iš dalies tą gyvybingumą sąlygoja – ir to negalima užmiršti – galimybė valdyti pasaulį su abstrakčios gamtotyros pagalba“.

Kokiu mastu teorijų turinyje išreiškiama objektyvi tiesa – tai jau daug sudėtingesnis klausimas. Tikrovės teorinio atvaizdavimo galimybės priklauso nuo visuomenės praktinio santykio su ja raidos, kurioje ji, kaip visuma, tik santykiškai paverčiama žmogaus pažinimo objektu.

Teorija ir praktika

Pažinimo klausimų aiškinimasis įvairiais aspektais vis priveda mus prie žmogaus kaip visuomenės, kaip žmonijos nario, prie jo kaip praktiškai veikiančio, kuriančio, prie jo kaip veikiamo papročių, normų, ideologijos, mokslinės patirties, politikos, interesų ir t.t.

Vadinasi, pažinimo proceso analizė, ignoruojanti tai, imanti pažinimą lyg visai nepriklausomą nuo kitų žmogaus veiklos pusių, yra ribota

Pažinimas kaip veikla pirmiausiai buvo įsisąmonintas veiklą suvokiant kaip mąstomąją veiklą. Tokiu atveju pažinimas yra aktyvios veiklos (individo) rezultatas, bet jis vis dar lieka „neįveltas“, grynas, tad tiesa vis dar gali būti suvokiama kaip absoliutus dalykas, kaip tai, kas atspindi tikrovę.

Bet jei pažinimas yra praktinio veikimo kita pusė, jei nėra gatavos, nekintamos tikrovės, tai daug pažinimo ypatybių priklauso nuo praktikos.

Veiklos, praktikos įvedimas į pažinimo teoriją iškelia daug kitų sudėtingų problemų.

Filosofijoje ilgai tie du žmogaus veiklos aspektai, teorinis ir praktinis, buvo atskiriami, nes žmogus ir jo veikla

buvo suprantami abstrakčiai.

Bet jei sukonkretiname, konkretus žmogus – tai visų pirma visuomenė, kurios narys jis yra, ir antra – visuomenės istorija.

Bet visuomenės istorijoje nepavyksta išskirti tokio praktikos proceso, kuris tam tikru aspektu nebūtų ir teorinio pažinimo procesas ir atvirkščiai – teorinio pažinimo proceso, kuriame neslypėtų ir praktika.

Jei žmogaus esmė yra jo veiklumas, tai jis ne tik pažįsta reiškinius, bet ir vertina.

Žmogaus žinių ir patyrimo tvarkymo kriterijai dvejopi – loginiai ir vertybiniai. Jie vienas kitą riboja ir papildo.

Pirmieji nulemiami objektyvios daiktų ttvarkos, antruosius sąlygoja žmogaus poreikiai, interesai, tikslai, idealai bei rūpesčiai.

Bet jei praktinė ir teorinė veikla yra taip artimai susijusios, tai tiesos problemiškumas išlieka. Praktikos, interesų spaudimas gali ne tik stimuliuoti tiesų paiešką, bet ir iškreipti tiesą, pavyzdžiui, šiuolaikiniame pasaulyje vaistus gaminančių firmų spaudimas arba karinės pramonės spaudimas ir gamtosaugai, ir karo ideologijai.

Pagaliau realizuojant teorines idėjas, įgyvendinant jas praktikoje, sukuriami nauji objektai. Juose visada atsiranda tai, ko nebuvo teorijoje, kadangi realizuojant idėjas, visada susiduriame su tokiomis aplinkybėmis, kurios teorijoje neatsispindėjo, nes ttikrovė visuomet turtingesnė ir įvairesnė už teoriją (teorinis modelis visuomet yra pjūvis per tikrovę tam tikru aspektu).

Tiesa ir vertybė

Pagal Vakarų Europos filosofijoje tradiciniu tapusį racionalizmą, filosofijos problemos turi būti aiškinamos tiesos– netiesos požiūriu (iš tiesų tik filosofija pirmoji ir ppradėjo žiūrėti į pasaulį tiesos požiūriu). O kai pasirodė, kad ne visuomet tai padaryti įmanoma, kad daugelis klausimų, su kuriais filosofija susiduria yra tiktai tam tikros praktinės žmonių orientacijos, šiuolaikinėje filosofijoje ir buvo prieita išvada, kad tai yra antitiesos. Vienais atvejais jos buvo suvokiamos kaip neatitinkančios tiesos reikalavimų ir vejamos lauk iš filosofijos, kitais – iškeliamos virš tiesos ir paverčiamos pačia filosofijos siela. (Nyčės „Anapus gėrio ir blogio“ mintis, kad dažniausiai ne tiesos yra stimulas veikti.)

Prie vertybių problemos kaip autonomiškos filosofinės problematikos dalies išsiskyrimo prisidėjo Kantas. Būtent jo filosofijoje išskirta praktinio proto sfera, kur sukuriamos tokios idėjos, kurių teorinis protas nei pagrįsti, nei paneigti negali. Kanto originalumas visų pirma buvo tas, kad moksliniam pažinimui jis nubrėžė ribas, turėdamas aiškią tendenciją jjas peržengti. Juk jis suformulavo praktinio proto sritį ir to praktinio proto primatą prieš teorinį protą.

Savo praktinėje filosofijoje Kantas mėgina pasekti, kaip protas gali apibrėžti žmogaus moralinį elgesį ir nurodyti, ką žmogus privalo daryti, ir prieina prie išvados, kad protas šiuo aveju tegali reikštis kaip praktinė, o ne kaip teorinė galia.

Sudėtingos Kanto minties prasmė jo praktinėje filosofijoje – ne teorinio žinojimo pagrindimas.

Praktinio proto idėjas (valios laisvės, sielos nemirtingumo, dievo buvimo) jis išveda iš samprotavimų, kuriems teorinės galios nepripažįsta. Ir vis ddėl to esąs mumyse pagrindinis dorovės principas, rodąs esant juos mūsų sąmonės įsitikinimais. Taigi, be teorinio yra dar kitoks žinojimas, kurį protas atranda pats savyje.

Taigi, už teorinio proto, t. y. mokslo, galimybių ribos liko praktinis protas, kuris esąs pranašesnis už teorinį dar ir tuo, kad randa kelią į daiktų savyje sritį, kuri mokslui neprieinama. (Šitam ne teoriniam žinojimui vėliau buvo pradėtas taikyti aksiologijos terminas.)

Kanto idėjas šia prasme išplėtojo vadinamoji gyvenimo filosofija ir neokantininkų Badeno mokykla.

Gyvenimo filosofijos atstovai, sekdami Kantu, mokslo sričiai priskiriamus reiškinius laiko tik daiktų apvalkalu, slepiančiu jų esmę. Pastarąją gali įžvelgti tik filosofija. Ir dar: gyvenimo esmė gali būti įžvelgta tik tiesiogiai, per žmogaus vidinį išgyvenimą, o ne loginio išprotavimo keliu. Pagrindiniu metodu laikoma intuicija, kuri suprantama iracionalistiškai.

Visose gyvenimo filosofijos pakraipose galime pastebėti bendrą tendenciją – išsilaisvinti iš teorijos jungo, nes gamtamokslinis mąstymas pasirodė nepajėgus spręsti žmogaus gyvenimo problemų.

Vadinasi, tas problemas turi spręsti filosofija ir kitokiais metodais, negu gamtos mokslas.

Badeno neokantininkai, pvz., mano , kad filosofijos paskirtis mąstyti apie amžinas ir neišnykstančias vertybes, iškylančias virš nepastovių laiko interesų. Filosofija negali pagrįsti vertybių, remdamasi empiriškai duotu pasauliu, todėl ji išeina už tikrovės ribų, į idealaus privalėjimo sritį. Vertybės duodančios mums tą idealų mastelį, kuris lemia mūsų santykį su tikrove. TTaigi, galų gale išeina, kad realybė ir vertybė viena nuo kitos nepriklauso.

Prie šitokio realybės ir vertybės supriešinimo, kaip ir tiesų ir vertybių supriešinimo, veda tai, kad tiesos tyrinėjimams prielaida yra atskiras individas, jo sąmonė, jo pažintinė galia.

Bet jeigu pažinimas suprantamas kaip veikla, kaip visuomeninio istorinio praktikos proceso antroji pusė, tai bet kokia veikla yra tikslinga, tad remiasi tam tikromis prielaidomis. Teorinėje veikloje tai visų pirma ta problema, kurią norima išspręsti; kuri turi būti sprendžiama. Per tarpines grandis ji visuomet susijusi su visuomenine praktika, ir būtent todėl turi vertybės reikšmę. Taigi, vertybė yra tai, kas yra už teorinės sistemos kaip jos konstravimo principas.

Bet iš to neseka, kad vertybę reikia sieti su intuityviai suvokiamu betarpišku išgyvenimų pasauliu, nei su virš ar už realybės esančia privalėjimo sritimi. Vertybė gali būti racionaliai paaiškinta teorinėje sistemoje, kuri atstato jos ryšį su praktinės veiklos sąlygomis. Bet tai reiškia, kad vertybių aiškinimas mus išveda už gnoseologijos ribų į socialinio gyvenimo struktūrų aiškinimą.

Bet kai teorija, tirdama socialines struktūras, paaiškina tą ar kitą vertybę, tai ji tuo pačiu panaikina jos specifiškai vertybių reikšmę, paversdama ją teoriniu faktu.

Tačiau ji vis tiek pasilieka vertybė, kadangi joje fiksuotos tos reikšmės, kuriomis ji prabyla į žmogų.

Žinoma, teorinis nagrinėjimas negali prilygti pačios vertybės daromam ppoveikiui. Pvz., teorinis meno nagrinėjimas negali prilygti paties kūrinio padarytam įspūdžiui. Bet tai nereiškia, kad estetinė teorija neturi jokios reikšmės meno kūrinio suvokimui.

Mokslo raida

Naujaisiais amžiais neabejota, kad moksliniam pažinimui būdinga pažanga. Vyksta nuolatinis žinių kaupimas, prie senųjų tiesų prisideda vis naujai atrandamos tiesos. Taigi atrodė, kad mokslo raida yra natūrali, savaime supantama, neproblematiška. Kai kas net manė, kad ateity visos mokslo problemos bus išspręstos, visi gamtos dėsniai nustatyti.

Tačiau XIX ir XX amžių sandūroje įvyko tokios didelės permainos fizikoje, kad turėjo pasikeisti požiūris ir į gamtotyrą, ir į mokslo raidą apskritai. Kvantinės mechanikos ir reliatyvumo teorijos jau nebegalima vaizduoti kaip naujų tiesų, pridedamų prie senųjų (Niutono mechanikos) tiesų, nes jos buvo nesuderinamos, prieštaravo senosioms.

Taigi mokslo raida nėra tolygi evoliucija, nėra tik paprastas tiesų kaupimas.

Mokslo raida iš tikrųjų yra mokslo teorijų kaita. Naujos teorijos neigia senąsias, nors tarp jų gali būti ir tam tikras ryšys, perimamumas.

O kas lemia teorijų kaitą? Į tą klausimą filosofai atsako skirtingai. Pavyzdžiui, pozityvistinės orientacijos filosofai sako, jog priežastis – senų teorijų ir empirinių faktų neatitikimas. Bet teorijai susidūrus su jai prieštaraujančiais faktais, ji ne visuomet atmetama.

Vieną iš garsiauių XX a. antrosios pusės mokslo filosofijos knygų parašė amerikietis Tomas Kunas (Kuhn, 1992–1996). Tai „Mokslo revoliucijų struktūra“ (į

lietuvių kalbą išversta 2003).

Normalios mokslinės veiklos periodu mokslininkai nekelia sau uždavinio sukurti naujų teorijų. Jie tiria tuos reiškinius, kuriuos numato paradigma ir stengiasi juos paaiškinti tos paradigmos sąvokomis. Jie tarsi spaudžia pasaulį į paradigmą.

O paradigmas Kunas nusako taip: „Jomis aš laikau visuotinai pripažintus mokslo pasiekinmus tam tikru metu suteikiančius mokslinei bendruomenei problemų kėlimo ir jų sprendimo modelį“. Pavyzdžiui, klasikinės fizikos paradigmos šalininkai visą XVIII ir dalį XIX a. pasaulį laikė esant tokį, kokį jį vaizdavo Niutonas – pagal jo mechanikos ddėsnius judančią mechaninių dalelių sistemą.

Tačiau ilgainiui atrandami nauji reiškiniai, t. y. tokie, kurie negali būti suprasti ir paaiškinti remiantis tąja nusistovėjusia paradigma. Iš pradžių tokie reiškiniai laikomi nukrypimu. Teorijoje daromos pataisos, pagaliau dėl jų teorija tampa pernelyg sudėtinga, gremėzdiška, jos įtikinamumas krenta.

Prasideda mokslo krizė.

Iš krizės mokslas išeina priėmęs naują paradigmą, t. y. naują pasaulio matymo būdą. Šitokia mokslo raidos koncepcija sukėlė plačią diskusiją, tebevykstančią iki šiol.

Vienas jos kritikų – Poperis – mano, kad mokslo raida yra nuolatinė revoliucija, nėra jokios „„normalaus mokslo“ stadijos, kaip manė Kunas.

Taigi mokslo revoliucijų metu pakinta pasaulio matymo būdas, o jį sąlygoja ne vien logika, bet ir daugybė kitų veiksnių – psichologinių, praktinių. Mokslininkai, kaip ir visi kiti žmonės, remiasi ne vien loginiais argumentais. Mokslininkų bendrijos, kkurios atmeta vienas ir pripažįsta kitas mokslo teorijas, yra veikiamos tų kitų veiksnių.

3.3. Žmogaus (prigimties) problema filosofijoje

Filosofija visada tiesiogiai ar netiesiogiai atspindi tikrovę aiškinančio arba ją pertvarkančio subjekto situaciją pasaulyje, atskleidžia nesutapimus tarp jo keliamų tikslų ir gaunamų rezultatų.

Tačiau socialinėje, vadinasi, ir teorinėje, veikloje būna tokios posūkio epochos, kada iš pagrindų keičiasi žmogaus veiklos kriterijai bei principai, kada labai išryškėja žmonijos keliamų tikslų bei gaunamų rezultatų priešingumas, kad ỹra senosios gyvenimo formos, o naujosios dar tebesiformuoja, kada vyksta visų socialinių vertybių pervertinimo procesas. Tais visuomeninio lūžio laikotarpiais susidomėjimas žmogaus problematika labai išauga. Tai suprantama. Kol individo santykiai su visuomene bei tuos santykius išreiškiančios dvasinės vertybės išlieka maždaug pastovios, žmonės laiko juos natūraliais ir neabejotinais. Tačiau kai tik tradiciniai santykiai bei vvertybių sistemos, kuriomis remiasi žmonių veikla, susvyruoja, individų asmeninis gyvenimas ima nebesutapti su juos supančia socialine aplinka, jis darosi problemiškas ir reikalauja naujų sprendimų. Tokiais socialinio gyvenimo laikotarpiais, kai atgyvenusi socialinė aplinka individui tampa priešiška, imama domėtis žmogaus gyvenimo prasmės klausimais. Visuomenės krizės duoda impulsą iškilti į pirmą vietą vadinamajai antropologinei, arba sokratiškajai, tradicijai.

Žmogaus samprata nuo antikos evoliucionavo vis griežtesnio žmogaus skirtingumo nuo gamtos, jo savarankiškumo įsisąmonininmo linkme, ir šitą procesą lydėjo vis gilėjanti individualizmo bei subjektyvizmo tendencija filosofijoje.

Antikos filosofijoje žžmogus yra organiška pasaulio dalis, savo veiklos paaiškinimo ir pateisinimo jis ieško visoje visatoje, kosme. Žmogus yra tik atskiras kosmo atvejis, todėl kosmo struktūra kartu yra ir žmogaus sugebėjimų bei veikimo paaiškinimas ir pagrindimas.

Prisiminkime Demokritą: viskas sudaryta iš atomų, judančių tuštumoje – žmogus taip pat. Žmogus turi kūną ir sielą, bet ir siela sudaryta iš atomų, tik tobulesnės formos (rutulio), judresnių, švelnesnių. Sielos atomai prasiskverbia į kūno atomus ir padaro kūną gyvą, sielos atomams išėjus iš kūno ir išsisklaidžius, kūnas miršta.

Arba Platoną: regimasis, juntamasis daiktų pasaulis yra tik esmių (amžinų idėjų) šešėliai; žmogaus kūnas yra iš to daiktų pasaulio, o siela – iš idėjų. Kūnas yra tik sielos kalėjimas.

Judaistinė ir krikščioniškoji teologija, griežtai supriešinusi materiją (natūralumą) ir dvasią (antgamtiškumą), turėjo surasti vietą žmogui tarp šių priešingų polių. Žmogus buvo nužemintas prieš dievą ir išaukštintas gamtoje (dievo kūrinys, sukurtas pagal dievo paveikslą!).

Naujųjų amžių filosofijoje žmogus imamas traktuoti kaip gamtos dalis.

,,Žmogus pats sau yra mįslingiausias gamtos objektas: jis negali suprasti, kas yra kūnas, dar mažiau supranta, kas yra dvasia, o užvis mažiausiai – kaip kūnas gali būti sujungtas su dvasia.”

,,Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė.”

,,Taigi mąstymas yra visa mūsų didybė”

B. Paskalis (1623–1662)

Suklestėjus gamtotyrai, imamasi ir žmoguje aatskleisti viešpataujančius gamtos dėsnius. XVIII a. prancūzų filosofas Ž. O. Lametri (La Mettrie) savo traktate ,,Žmogus – mašina” taip apibendrino: ,,Tačiau jeigu visi sielos sugebėjimai taip priklauso nuo ypatingos smegenų ir viso kūno sandaros, kad iš esmės yra ne kas kita, kaip tos sandaros rezultatas, tai žmogų galime laikyti gana apsišvietusia mašina.”

Ir vis dėlto Lametri turi pripažinti, kad analogija su mechanizmais negali paaiškinti, kokios ,,priežastys pagimdo tą taip lengvai įžeidžiamą sąžinę, tą sąžinės graužimą, kurie materijai nėra svetimesni už mąstymą, – žodžiu, visą tą tariamą skirtumą tarp žmogaus ir kitų gyvūnų.”

Sielos terminą, Lametri manymu, protingas žmogus gali vartoti tik norėdamas pažymėti mąstančiąją mūsų organizmo dalį. Taigi kūno ir sielos problema keičiama materijos ir sąmonės (mąstymo) problema, o mąstymas suprantamas kaip iš organizmo sandaros kylantis dalykas.

Šiuo keliu dar toliau nuėjo Fogtas, Molešotas, padarę išvadą, kad smegenys išskiria mintis, taip pat kaip kepenys išskiria tulžį.

Didelį rezonansą sukėlė Č.Darvino (1809–1882) veikalai ,,Rūšių atsiradimas” 1859 m. ir ,,Žmogaus kilmė” 1871 m. Teoriją apie žmogaus atsiradimą ilgos gamtos evoliucijos (Darvinas apskaičiavo, kad Žemės amžius turėtų būti pie 300 milijonų metų – šiandien manoma, kad jis turėtų būti apie 4, 6 milijardų metų) procese kai kas priėmė kaip asmeninį įžeidimą, o daugiausia – kaip pasikėsinimą į ššventas tiesas (Darvino laikais vyravo nuomonė, kad Žemę Dievas sukūrė maždaug prieš 6000 metų (suskaičiavus kartas nuo Adomo ir Ievos).

Biologizuotą, bet įdomų, padariusį didelį poveikį, požiūrį į žmogų, į sąmonę sukūrė austrų psichiatras Z. Froidas (Freud, 1856–1939).

Froido studijų laikais (XIX a. pab.) tvirtai viešpatavo įsitikinimas, jog vis geriau ištyrus organus ir atlikus bandymus su gyvuliais, galų gale pavyks tiksliai apskaičiuoti sielos automatiką ir pataisyti kiekvieną ,,gedimą”. Gydytojai tikėjosi sukurti išsamų mokslą apie sielą darbuodamiesi su skalpeliais ir lancetais, nervų trūkčiojimus matuodami elektriniais aparatais.

Froido ir Brojerio tyrimais buvo nustatyta, kad isterija yra ne kūno liga, o sutrikimas, sukeltas vidinio, paties ligonio neįsisąmoninto konflikto, dėl kurio galų gale ir atsiranda tie ,,simptomai”, tie liguisti pokyčiai. Kaip dėl uždegimų kyla temperatūra, taip užslopinus jausmus pažeidžiama psichika.

Froido manymu, tai, kas nesąmoninga, taip pat priklauso psichikos sričiai.

Psichikos struktūroje Froidas išskyrė tris lygius:

id – tai (pasąmonė)

ego – aš – sąmonė, kontroliuojanti id, reguliuojanti id ir super ego konfliktą

super ego – aukščiau negu aš – auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis, padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius.

Iki Froido buvo laikoma, kad tas nesąmoningas pasaulis yra visiškai pasyvus, neveiklus, atgyvenęs, sustingęs, užmiršta praeitis, ir todėl neturįs jokio poveikio, jokios galios mūsų dabartiniam psichiniam gyvenimui.

Froido manymu, nesąmoningumas –

tai toli gražu ne psichinio gyvenimo atliekos,o pirmapradė medžiaga, kurios tik menka dalelė patenka į sąmonės nušviestą paviršių. Tad klaidina patys save tie, kurie mano, jog pojūčius ir veiksmus lemia vien tik mūsų aiškios mintys ir mums žinomos energijos.

Visas mūsų psichinis gyvenimas – puiki Froido sukurta vizija – pasirodo besąs nepaliaujama, aistringa ir nesibaigianti sąmoningų norų, atsakingų veiksmų ir neatsakingų mūsų geismų kova.

Kaip patekti į tą (pasąmonės, nesąmoningumo) pasaulį?

Froidas įsitikinęs, kad nesąmoningaumas nėra nebylus. Jis kalba, tiesa, kitais ženklais ir ssimboliais nei sąmonė:

apsirikimais (kalbant),

sapnais. Sapnai – tai poelgių pakaitalas. Jie dažnai apsaugo mus nuo veiksmų (kas susikaupia giliai širdyje, iščiaudoma per sapną – kinų patarlė).

Dienos sapnų forma – kūryba ir mitai. Kiekvieno tikro meno kūrinio paveikslai yra bėgimo-nuo-savęs-paveikslai.

Taigi, anot Froido, visi psichikos sutrikimai kyla dėl asmeninių – dažniausiai erotinio pobūdžio – išgyvenimų.

Visuose mumyse nesunaikinamai išlieka buvusios nevaržomos savivalės atmintis, ir būna akimirkų, kai mūsų etinis Aš pašėliškai užsigeidžia anarchijos, klajokliškos laisvės, grįžti prie gyvuliškos pradžių pradžios.

Klausdamas, ar protas kada nors įįstengs suvaldyti mūsų instinktus, Froidas neišsprendžiamai prieštarauja pats sau. Mat psichoanalizė neigia protą esant pranašesnį už pasamonę. Bet vis dėlto ji tvirtina: mes neturime jokios kitos priemonės savo instinktams sutramdyti, vien tik intelektą.

,,Mes galime ir toliau nepaliaujamai kartoti, jog žmonių iintelektas, palyginti su instinktais, yra bejėgis, ir būsime teisūs. Tačiau šis silpnumas kažkoks ypatingas; intelektas yra tyliabalsis, bet jis nenurimsta tol, kol neišklausomas. Galų gale, begalinę daugybę kartų mėgintą nuslopinti, jį vis dėlto išgirsta. Tai vienas iš nedaugelio taškų, ateityje žmonijai teikiąs vilčių, bet pats jis nedaug tereiškia. Žinoma, intelekto primatas dar labai toli, bet tikriausiai vis dėlto pasiekiamas.”

Neofroidistai Ė. Fromas, K. Horni, H. Salivenas, K. Jungas atsisakė Froido idėjos, kad visi psichikos sutrikimai kyla dažniausiai dėl seksualinio pobūdžio konfliktų, apskritai jaunoji psichoanalitikų karta yra prieš pernelyg ryškią žmogaus prigimties biologizaciją.

***

Apskritai jau XIX a. antroje pusėje (K. Marksas) ir XX a. ypač ima dominuoti požiūris, kad kokios nors nekintamos, nepriklausomos nuo laiko žmogaus prigimties nėra.

,,O žmogaus prigimties pastovumas ir nepereinamybė nnuo laiko – tai mitas, kuriuo tikėti mūsų laikų mokslas neleidžia. Nei biologiniu, nei socialiniu, nei pagaliau doroviniu atžvilgiu žmogaus prigimtyje negalima surasti tokio nekintamo branduolio, t. y. tokios pastovių požymių visumos, kuri vienareikšmiškai apibrėžtų konkrečią jo esmę.”

V. Sezemanas

Žmogaus esmė – tai tos socialinės istorinės formos, kuriomis jo gyvenimas vyksta. Tos formos visada determinuotos nepakartojamų laiko ir vietos sąlygų, todėl jų įvairumas begalinis ir jokios teorijos neaprėpiamas.

(Sartro mintis: jokios gatavos žmogaus esmės nėra; žmogus yra toks, kokį save padaro.)

Prieštaringa žmogaus ((kūrėjo ir savo kūrinių vergo) padėtis, kurioje kūrybos vaisiai tartum išslysta iš žmonių valdžios ir sukelia gręėsmę jų pačių saugumui, verčia daugelį filosofų ir menininkų susimąstyti, kokia kuriamos civilizacijos, mokslo ir technikos prasmė, kodėl žmogaus tikslai virsta antihumaniškais.

Klausimas nebe ,,kas mes esame?”, bet ,,kokie mes esame?” svarbesnis mūsų laikais.

,,Išmintingam žmogui nepriimtinas džiūgaujančio kvailio gyvenimo būdas, net jei tas kvailys dažniau patirtų malonumų. Geriau būti nepatenkintu Sokratu nei patenkintu kvailiu.”

Dž. St. Milis (Mill)

3. 4. Etikos problemos filosofijoje

Atsakyti į klausimą, kaip žmogus turi gyventi, kaip privalo elgtis, etinė teorija gali tik vienaip ar kitaip interpretuodama žmogaus prigimtį, t. y. aiškindama, kas yra žmogus.

Mūsų laikais socialinė dorovės prigimtis jau laikoma savaime suprantamu dalyku ir apskritai nesiginčijama, kad dorovė – tai tam tikros žmonių pareigos kitų žmonių atžvilgiu, t. y. tam tikras žmonių santykių aspektas.

Apie antiką to pasakyti negalima. Etika čia mėgina apibrėžti tik atskiro individo elgesį. Individualistiškai traktuojamos etikos uždavinys – pačiame žmoguje, jo prigimtyje atrasti jo gyvenimo paskirtį, tikslą, prasmę.

Todėl etika nukrypsta į įvairių žmoguje slypinčių potencijų ir jų reikšmės elgesiui aiškinimą.

Epikūras mėgina remtis žmogaus jutimais. Žmogaus prigimčiai būdingą malonumo-nemalonumo skyrimą jis bando paversti tuo dorovės kriterijumi, pagal kurį žmogus gali nukreipti savo poelgius ir realizuoti savo paskirtį. Bet jei jausti malonumą-nemalonumą ggali kiekvienas, tai skirti tikrus malonumus nuo netikrų sugeba tik išminčius. Susigaudyti malonumų jūroje, pasirodo, gali tik protas.

Daugiausia nemalonumų patiria tas, kas nori turėti daugiausia malonumų. Radikaliausias būdas išvengti nemalonumų – malonumų atsisakymas.

Stoikai dorybę suprato kaip nuolatinį žmogaus valios ugdymą, išminties siekimą, nes tik išmintis ir valia išvaduoja iš nežinojimo ir jį lydinčių ydų.

Pagrindinės keturios dorybės: išmintis, saikingumas, drąsa ir teisingumas.

Gėris – tai su prigimtimi suderintas gyvenimas, kuriame kūniškasis pradas yra tik medžiaga laisvai proto veiklai.

Antikos etika visuomenėje matė vien tik išorinę veiklos sąlygą, tad ir manoma, kad prasmingo gyvenimo pagrindus žmogus turi atrasti tik savyje.

Šviečiamoji filosofija ir etika formavosi visai kitomis sąlygomis. Praktinės filosofijos dėmesys – visuomenės pertvarkymui pagal proto dėsnius.

Dorovę, pasak jų, reikia pastatyti ant realaus pamato, kad ji nebūtų vien geranoriškas pageidavimas ir neprieštarautų žemiškiems žmonių interesams. O tas realus pagrindas – tai tezė, kad kiekvienas žmogus iš prigimties esąs egoistas, t. y. jis rūpinasi daugiau savo, o ne kito nauda.

Žmogaus siekimas asmeninės naudos, malonumų, laimės prancūzų materialistų švietėjų etikoje buvo laikomas įgimta žmogaus savybe, t. y. objektyviu faktu, kurio neįmanoma atmesti.

Todėl Holbachas ir jo bendraminčiai sprendė uždavinį: remiantis ,,įgimtu” žmogaus egoizmu išmokyti individą tarnauti visuotinei laimei bei gerovei.

Kaip tai padaryti?

Auklėti žmones protingojo egoizmo dvasia. Protingasis egoizmas –– tai asmeninio intereso derinimas su kitų interesais. Dorovinis kriterijus – asmeninis interesas, sutampantis su visuomeniniu. Kadangi žmonės visuomenėje vienas nuo kito priklauso, tad rūpindamasis bendrąja gerove, individas kartu rūpinasi ir savo.

Bet jei išeities taškas – žmogus ir jo poreikis, tai poreikio analizė veda prie supratimo, kad socialinis poreikio turinys toks – poreikis yra žmonių santykis, jų tarpusavio priklausomybė. Poreikis, kuris sieja žmones, atskiram žmogui pasirodo dvejopai: kartais kaip laisvai pasirinktas, kartais kaip būtinas.

Tačiau kuo labiau moralė mėginama suderinti su egoizmu, tuo labiau akivaizdėja kita jos pusė – priešingumas materialiniam interesui ir naudai. Moralinio elgesio paskatomis laikomos tos, kurios yra priešingos materialinėms ar bent jau apriboja jas.

Prisiminkime Kanto dorovės teoriją.

Jei iki Kanto dorovinių normų laikymasis buvo siejamas su tam tikru žmogiško intereso realizavimu (laimė, malonumas, geras gyvenimas, rojus, nirvana ir pan.), tai dorovės, kaip vidinės pareigos, nugalinčios žmogiškąjį interesą, samprata – naujųjų amžių socialinių santykių ir jų įprasminimo Kanto etikoje rezultatas.

***

Taigi – privatūs interesai, tapę žmonių santykių pagrindu, nepašalina moralės, o tik atplėšia ją nuo žmonių elgesio praktikos, priešpriešina jai ir taip paverčia ypatingu socialinio gyvenimo veiksniu.

Kuo labiau moralė mėginama suderinti su egoizmu ar net pagrįsti juo, tuo akivaizdesnė darosi kita jos pusė – priešingybė materialiniam intersui ir naudai.

Interese ir naudoje įžvelgiamas netgi pagrindinis moralaus elgesio priešas. Moralėje matomas ne interesas, malonumas, laimė, o būtent pareiga, pasiaukojimas, atsakomybė.

Dėl šito intereso ir pareigos, egoizmo ir pasiaukojimo priešybės, kurioje sukasi moralė, ji ir tampa ideologiška.

Moralė įsikuria idealybės sferoje, ji nusako ne tai, kaip žmonės elgiasi, o tai, kaip jie privalo elgtis, ji nusako ne esančius žmonių santykius, o tokius, kokie jie turėtų būti.

***

Paprotiniam elgesio vertinimui buvo būdinga tai, kad jis orientuotas į praeitį, į senovę: geras toks elgesys, kuris ppanašus į protėvių elgesį, kuris yra ne originalus, bet tradiciškas.

Išlaikyti praeities ir dabarties, individo ir visuomenės tapatumą yra svarbus visuomenės rūpestis, jos stabilumo garantija, ir tą padeda padaryti papročiai – tokia jų socialinė funkcija. O paprotinis vertinimas, susiejantis asmenybę su visuomenės istorija ir kultūra, yra viena iš asmenybės orumo, žmogiškosios vertės pajautimo, taigi ir dorumo, sąlygų.

Antra vertus, tik dėl asmens ir visuomenės tapatumo paprotys egzistuoja: kai žmonių gyvenimo sąlygos panašios, kai jos žymiai nepakinta iš kartos į kartą, kai visi ggyvena vieni kitų akivaizdoje, susiję asmeninės priklausomybės saitais, natūralu, kad jie panašiai ir elgiasi.

Atsakomybė už savo veiksmus papročių tvarkomoje visuomenėje kitokia: žmogus kaltas ir atsakingas net už tuos veiksmus, kuriuos jis atlieka ne savo valia.

Pažeidęs paprotį žmogus ne tik pats nnukenčia, bet ir užtraukia nelaimę savo namams, giminei. Todėl, vertinant pagal paprotį, nesvarstomi poelgio asmeniniai motyvai. Svarbu pats poelgis, nes paprotys numato žmogui tam tikrą tipišką poelgio formą tam tikrai socialinei padėčiai, vadinasi, ir žmogaus elgesio scenarijų.

***

Jei moralės esmė yra žmonių veiksmų pajungtumas aukštesniam už juos socialiniam visetui, tai kapitalistiniai santykiai, išlaisvinę individus nuo tokios priklausomybės, kartu išlaisvina juos ir nuo moralės.

Ir vis dėlto privatūs interesai, tapę žmonių santykių pagrindu, nepašalina moralės, o tik atplėšia ją nuo žmonių elgesio praktikos.

Žmogus, vadovaudamasis išimtinai moraliniais motyvais, pralaužia savo privačių materialinių interesų ratą, pripažįsta kitų žmonių savaiminę vertę ir tuo grindžia savo santykius su jais. Šiuo atveju moralėje matomas ne interesas, malonumas, laimė, bet pareiga, pasiaukojimas, atsakomybė.

Civilizuotoje visuomenėje moralė suprantama kaip individo apsisprendimas ppaklusti bendram teisingumui.

Deramo elgesio pagrindas jau yra ne tai, ką daro visi, bet tai, kas yra teisinga, garbinga, žmoniška.

O tai, kas yra teisinga, garbinga, žmoniška, ir reikia teoriškai pagrįsti (pirmasis, kuris tai daro, yra Sokratas).

Atsiranda skirtumas tarp to, kas moralu ir ne pagal idealias normas, ir to, kas toleruojama, kas ne visuomenėje.

Skirtumas tarp reikiamo ir esamo – iš čia kyla žmogaus apsisprendimo galimybės ir būtinumas.

Galima tarti, kad žmoguje visada glūdi dorovinės vertybės, tačiau jos yra niekas, kol žmogus nesukuria jų ssavo veikla. Gali sakyti, kad ištikimybė yra vertybė, bet kol ištikimybės nesilaikai, tol jos ir nėra.

Bet, kita vertus, poelgis yra dorovės reiškinys tik tada, kai jis suvokiamas idealios normos požiūriu. Šitas idealus matas yra pati dorovės esmė, nes tik dėl jo poelgis įgyja dorovinę reikšmę (pvz., jei santuokinė ištikimybė nebus laikoma vertybe, tai ištikimas vyras ar ištikima žmona – jų elgesys neteks moralinės reikšmės).

Taigi moralės sritis – žmogiškojo solidarumo normų ir vertinimo sritis. Tačiau žmogiškumo realizavimosi sritis labai keitėsi istorijos bėgyje. Socialinė ir ekonominė būklė negali neatsispindėti moralės turinyje.

Vertybių etika dorovę sugrąžina žmogui. Jei vertybės ir yra reikalavimai žmogui, tai jos yra reikalavimai pačiam sau.

Gali pasirodyti, kad tik sau taikomi reikalavimai turėtų apskritai pašalinti dorovę, nes žmogus nėra priverstas savo polinkiams užkarti tam tikrus reikalavimus – jis juk gali tuos reikalavimus pritaikyti prie savo polinkių (ir tai yra lengviau). Tokia išvada nebus visai klaidinga, nes atskirų žmonių gyvenime dorovė iš tikrųjų gali turėti mažai reikšmės. Bet tokia išvada nebus ir visai teisinga, nes tokie žmonės, vertindami kitų žmonių poelgius, dažniausiai pasirodo besą didžiausi doroviniai rigoristai.

Moralinė norma yra susijusi su vertybės idėja, normatyvumas yra tik savotiškas vertybinio sprendimo formulavimas.

O vertybės yra susijusios su tam tikrais socialinio gyvenimo, socialinio teisingumo principais, jų ppagrindimu.

Kadangi pirminis dorovės šaltinis yra suvereni žmogaus valia, tai dorovinės veiklos matas yra reali žmogaus padėtis ir jo realios galimybės visuomenėje.

Įvairių moralės teorijų bendras bruožas – jos remiasi abstrakčiu žmogumi.

Abstraktų žmogų atitikdavo abstrakti dorovė. Moralės teorija buvo priversta tenkintis tokiais ,,atradimais”, kaip kad visi žmonės kaip žmonės yra lygūs, žmogus žmogui yra tikslas, o ne vien priemonė, žmonės turi mylėti vienas kitą ir pan. Tai, be abejo, absoliuti dorovė, kylanti iš grynojo proto.

,,Žmogus ne abstrakti, šalia pasaulio esanti esmė. Žmogus – tai žmogaus pasaulis, valstybė, visuomenė” (Marksas).

Žmogaus esmė – tai tos socialinės istorinės formos, kuriomis jo gyvenimas vyksta.

Socialiai prislėgto ir bejėgio žmogaus veiksmai yra išoriškai sunorminti, ir jo paties valios pasireiškimui beveik nelieka vietos.

Žinoma, žmogus gali savo valiai pats užkrauti didesnę naštą, negu jai skirta visuomenėje. Tokią galimybę nurodo žmogui jo dorovinė sąžinė, bet kliūtys jai realizuotis yra sunkiai įveikiamos, todėl tikrai taurios asmenybės yra tokios didelės ir tokios retos.

Tam tikro reiškinio smerkimą tada galima laikyti visuomenės dorovinės sąmonės faktu, kai tos visuomenės nariai nuo jo atsiriboja, pvz., kai nė vienas nelaiko ar neprisipažįsta esąs sukčius, sukčių jis mato tik tarp savo kaimynų arba tik tarp politikų.

Žmogus realizuoja dorovines vertybes konfliktinėse gyvenimo situacijose, kuriose jam tenka doroviškai apsispręsti. Tokios situacijos žžmogui visada sunkios, jos reikalauja iš žmogaus dvasios tvirtumo ar sukelia sąžinės graužatį, todėl žmogus jų neieško. Ir vis dėlto tokias situacijas žmogus pats šiek tiek pasirenka. Kokias situacijas žmogus laiko savomis, už kokias jis save laiko atsakingu, – tai jau priklauso nuo paties žmogaus.

Žmogus gali tarti, kad nuo jo niekas nepriklauso, ir, iki minimumo susiaurinęs savo atsakomybę, pasiekti menkutės, nuolankios dorovinės skaistybės. Bet žmogus gali ir priešingai – prisiimti atsakomybę už viską, nepripažinti niekam išskirtinės, dieviškos teisės spręsti žmonių likimus, ir tada jis greitai įsitikina, kad vien dorovinės veiklos rėmai jam per ankšti. Pasidaro akivaizdu, kad dorovinė pozicija yra tiktai atskiras atvejis jo platesnės praktinės (socialinės, politinės) pozicijos.

Asmenybės dorovinę brandą rodo tai, kiek individas savo veikloje – privačioje, gamybinėje, valstybinėje – vadovaujasi ne vien praktiniais, ekonominiais, bet ir doroviniais kriterijais.

Norint suvokti, kada žmogus tampa dorovinės atsakomybės ir elgesio subjektu, būtina nustatyti ribas, kuriose individas veikia savarankiškai, ,,nuo savęs” ir ,,iš savęs”.

Apie asmenybės dorumą šiandien vis mažiau sprendžiama iš išorinio poelgių taisyklingumo – tradiciškumo. Vis daugiau apie asmenybės dorumą sprendžiama iš poelgio idėjinių motyvų ir jo socialinių padarinių.

Moralinis reguliavimas trim rangais:

1) nedarau bloga, nes pakliūsiu į kalėjimą;

2) nedarau bloga, nes širdis neleidžia;

3) nedarau bloga, nes galiu išdėstyti motyvus, kodėl tai yra bloga.

Morališkai vertinami

įvairūs žmonių santykiai, pvz., teisiniai, politiniai, darbo: nemoka dorai dirbti; išnaudotojiška visuomenė; susvetimėję santykiai ir t. t.

Moralės sfera po truputį siaurėja, nes vis daugiau patenka teisinio reguliavimo sferon.

Religijos filosofija

Religija – toks fenomenas, kuris labai skirtingai atrodo iš išorės, t.y. iš tyrėjo, pozicijų ir iš tikinčiojo, pavyzdžiui, kad ir tas dažniausiai pastebimas, t. y. konstatuojamas, religijos bruožas kaip antgamtiškumas ir jos vaizdinių fantastiškumas. Juk tikinčiajam jo vaizdiniai neatrodo fantastiški. Jam jie yra realūs, realesni ir vertingesni už jo paties gyvenimo sferą.

Religio ((lot.) – pamaldumas, šventumas, nuolankumas [sąžiningumas, abejonė, nuodėmė, prietaras].

Dievų kulto prasme religiją aiškino Ciceronas. Ilgainiui terminas įsitvirtino senovės romėnų papročių ir ritualų tradicijai nusakyti.

Krikščioniškąją (monoteistinę) prasmę religijai suteikė Laktancijus ir Augustinas: anot jų religija – tai žmogaus ryšys su dievu.

Etimologiškai religio siejamas su veiksmažodžiais relegere (vėl apmąstyti) ir religare (vėl surišti, susieti), turint galvoje apmąstymus apie pirmąją priežastį bei galutinį tikslą ir ryšį su jais arba žmogaus orientaciją į dievą, kaip į pirmąją priežastį ir galutinį tikslą.

Iš aštuonių stambiausių pasaulio rreligijų (krikščionybė, hinduizmas, budizmas, daosizmas, konfucionizmas, sintoizmas, judaizmas, islamas) tik 4 yra teistinės.: hinduizmas (Brahmanas-Atmanas), judaizmas (Jahvė), krikščionybė (vienas dievas trijuose asmenyse) ir islamas (Alachas).

Kiekviena religija paprastai reiškiasi tam tikra žmogaus ir gamtos samprata, tikinčiųjų gyvenimo nuostatais, kulto praktika (kas iir kaip garbinama), konfesiniu bendruomeniniu gyvenimu.

Vienos religijos daugiau orientuotos į gamtą, kitos į istoriją, vienų dievybės personifikuotos, kitų ne, vienos remiasi kreacionizmo principu, kitos – pripažįsta pasaulio amžinumą.

Visi tie skirtumai negali būti paaiškinti religiniais vaizdiniais bei sąvokomis. Tų skirtumų šaknys – tautų istorijoje ir kultūroje.

Religija gali stipriai laikytis liaudies buities bei kultūros tradicijose, visada turinčiose vienokią ar kitokią nacionalinę apraišką, ir po to, kai jos tikėjimo simboliai, fantastiniai vaizdiniai būna gerokai išblėsę.

Religijotyrininkas S. Tokarevas mano, kad pagrindinis religijos klausimas – blogio problema. Ne dievai ir teologiniai mokymai apie jų savybes, ne idėjos apie tariamus žmonių santykius su dievais, bet tai, kaip religija reaguoja į blogį, sudaro jos turinio pagrindą, nes „visoje ilgaamžėje religinių tikėjimų istorijoje, nepaisant labai skirtingų jų formų iir religinių, mitologinių vaizdinių įvairumo, jie iš esmės sprendė vieną didelę problemą: iš kur blogis ir kančios žmonių gyvenime ir kaip jų išvengti?“

Pirmykštėje bendruomenėje, kur dar nėra didelio atotrūkio tarp realybės ir idealų, gimininė bei gentinė religija buvo labiau praktiška (juk religija atsirado ne iš idėjų, o iš veiksmo, magijos), jos vaizdiniai – konkretūs, empiriški, emociniai, o į dievus kreipiamasi padėti, pasirūpinti.

Senovės rytų religijos nesudvejina pasaulio iki tokio laipsnio, kad nerealizuotos vertybės būtų įsivaizduojamos esančios kitame pasaulyje.

Tik monoteistinėse judaizmo, krikščionybės iir islamo religijose į pirmą vietą iškeliamos absoliutinės transcendentinės vertybės, o tai atspindi prarają tarp realybės ir idealų. Šios religijos sudvejina pasaulį, skelbia orientavimąsi į „anapus“, joms būdinga griežta idėjų sistema, dogmatizmas, organizacija. Tik šios religijos išryškina visišką žmogaus išskirtinumą dievo, gamtos, istorijos atžvilgiu. Žmogus pasirodo esąs sukurtas pagal dievo paveikslą ir savo esme orientuotas į savo kūrėją. Pasaulis taip pat esąs dievo sukurtas, jį žmogus panaudoja kaip priemonę savo dieviškajai orientacijai realizuoti. Šios religijos yra labiausiai sužmogintos: tikėjimo subjektas čia ne bendruomenė, o individas, tikėjimo simboliai – monoteistiškai personifikuoti, kiekvienas žmogus – sukurtos ir nemirtingos sielos nešėjas; jos išganymas – taip pat individualus reikalas.

Tos religijos giliausiai atspindi žmogaus savęs nesuvokimo ar praradimo situaciją, didesnį žmogaus esmės susvetimėjimą.

Religija išsirutuliojo iš pirmykštės pasaulėžiūros.

Pirmykštės religijos apraiškos: magija, totemizmas, fetišizmas, mirusiųjų kultas, animizmas.

Vaizduotėje sukuriamas materialios tikrovės mistifikuotas dvasinis analogas, ir stengiamasi jam padaryti poveikį.

Totemas, kaip grupės protėvis ir globėjas, yra saugomas ir garbinamas.

Fetišizmo liekanos katalikų bažnyčioje – pavyzdžiui, paveikslų, relikvijų kultas.

Socialinės permainos modifikuoja dievus. Genties dievai pirmykštėse religijose buvo užsiėmę savo reikalais ir savo pranašumą prieš žmones parodydavo tik atsitiktiniais atvejais; monoteistinėse religijose jie tampa nuolatiniais žmonių gyvenimo stebėtojais, teisėjais.

Kuo didesnė žmogaus galia gamtai, tuo labiau dievai išstumiami iš gamtos. Jie tampa vvis dvasiškesni, vis labiau prarandą kūnus, todėl jų atrama jausmuose vis menkesnė, jie persikrausto į protus, kur lengviau tampa filosofinės ir mokslinės kritikos aukomis.

Švietėjiška tradicija: sukritikuosi ir įveiksi religiją, jei įrodysi antgamtiškumo nebuvimą.

(Tiesa, Feuerbachas mėgina rasti ir pozityvų religijos turinį – religijos vaizdiniuose galima rasti žmonių gyvenimo reiškinių).

Bet tas antgamtiškumas iš tiesų yra viršžmogiškumas.

Antgamtinė sfera žmogui prasideda ten, kur jo egzistencijai svarbios aplinkybės jam nėra pavaldžios, jo nekontroliuojamos, kur pats žmogus priklauso nuo atsitiktinio šių aplinkybių susiklostymo, kuris tampa žmogui viršžmogiška galia, sąlygojančia jo religinį patyrimą ir religinę mąstyseną. Šiuo požiūriu socialiniam pasauliui atgamtiškumas anaiptol nėra svetimas, greičiau atvirkščiai – nuo tų laikų, kai žmogus tapo daugmaž nepriklausomas nuo gamtos jėgų, būtent socialinis gyvenimas ėmė produkuoti visas žmogų pranokstančias ir jį valdančias galias, taigi jis ir tapo žmogui tikrąja antgamtiškumo karalyste.

„Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, panašiai kaip ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus.“ K. Marksas.

O pasak Fromo, nėra žmogaus, kuriam nereikėtų orientacijos sistemos ir atsidavimo objekto, t. y. nėra žmogaus be religijos poreikio.

Orientacijos sistemos ir atsidavimo poreikis yra esminė žmogaus egzistencijos dalis.

Žmogus nėra laisvas pasirinkti turėti ar neturėti idealų, tačiau jis gali laisvai rinktis įvairius idealus, atsidavimą jėgos ar naikinimo garbinimui arba atsidavimą pprotui bei meilei. Visi žmonės yra „idealistai“, siekiantys kai ko daugiau, o ne vien fizinio pasitenkinimo. Jie skiriasi idealais, kuriais tiki.

Žmogus gali suvokti savo sistemą kaip religinę, skirtingą nuo pasaulietinių, arba manyti neturįs jokios religijos, o savo atsidavimą kokiems nors tariamai pasaulietiniams tikslms – jėgai, pinigams, pasisekimui – laikyti tik rūpinimusi praktiniais, naudingais dalykais.

Žmonėms reikia ne tik orientacijos sistemos, kuri suteiktų tam tikrą prasmę jų egzistencijai ir būtų visiems bendra, jiems taip pat reikia išreikšti savo atsidavimą vyraujančioms vertybėms bendrais veiksmais.

Ritualas plačiąja prasme ir yra kolektyvinis veiksmas, išreiškiantis bendrus siekius, sąlygotus bendrų vertybių.

Religinis fundamentalizmas

Esminis dalykas čia – tvirtai ir nenukrypstamai laikytis tam tikros tikybos su visais jos atributais, nesileidžiant į komporomisus, nešvelninant jos, nerevizuojant ir nemenkinant statuso. Taigi čia – religijos šerdis yra doktrina, o ne apeigos.

Fundamentalizmas atmeta tolerantišką modernistinį aiškinimą, kad konkrečios tikybos prasmė iš tiesų yra kur kas nuosaikesnė, anaiptol ne tokia uždara ir apskritai mažiau reikli, daug lankstesnė ir svarbiausia – visai suderinama su visomis kitomis tikybomis ir netgi (arba ypač) su netikėjimu.

Toks religinis modernizmas iš doktrinos išsunkia jos reiklumą, iššūkius ir nepakantumo apraiškas.

Tokio religinio modernizmo ištakomis kai kas laiko S. Kjirkegoro filosofiją. Su ja siejama mintis, kad religija iš esmės yra ne įsitikinimas kokios nors doktrinos

tiesa, bet angažavimasis pozicijai, kuri yra esmingai absurdiška, ir, tariant paties Kjirkegoro žodžiais, įžeidžia. Kjirkegoras sakąs, kad mes atrandame savąjį aš tikėdami tuo, kas giliai įžeidžia mūsų protą.

Kad egzistuotume, turime tikėti – ir tikėti ne šiaip kuo nors, o tuo, kuo baisiai sunku tikėti. Negali egzistuoti tikėdamas kokiu nors lengvai įtikimu dalyku.

Šis egzistencialistinis posūkis tikėjimą labiau susieja su savuoju aš (su tapatybe), o ne su įrodymais.

O galima tikėjimą vaizduotis ne kaip angažavimąsi, o kaip bendruomenės išaukštinimą. Tikėjimas antgamtiška sfera iššifruojamas kkaip ištikimybės socialinei sanklodai ir jos vertybėms raiška. Šitaip iššifruotos doktrinos nebeslegia dvejonės, nes doktrinos iš tikrųjų ir nelieka – tik narystė, kuri dėl kokių nors priežasčių pasitelkia doktrinos pavidalą.

Menas ir jo vaidmuo

Pirmykštėse visuomenėse meno kūryba yra vienas iš mažai diferencijuotos, sinkretiškos veiklos momentų (aspektų), neatskiriamas nuo kitų.

Autonomizuojantis menui iš pradžių nė viena jo rūšis nebuvo savarankiška, bet tarnavo praktinio gyvenimo arba religijos reikalams.

Vėlesnėse žmonijos raidos pakopose (pvz. antikoje, viduramžiais, renesanse) menas teoriškai dar aiškiai neskiriamas nuo mokslo, amatų ir ssudaro su jais vieningą „menų“ sandraugą.

Tačiau autonomizacijos procesas yra ir jo išlaisvinimo nuo pajungimo praktiniams tikslams procesas.

Žinoma, nėra turbūt tokios meno šakos, kurioje nebūtų kūrinių, kurie tarnauja komunikacijai, kurie turi ir kokių nors kitų funkcijų, pavyzdžiui, lopšinė, maršas, gedulo muzika, ppaminklas, proginis eilėraštis, šokių muzika, ir tokių, kurie yra, sakytume, grynasis menas, kurie yra labiausiai autonomiški. Kalbant apie meną kaip specifišką reiškinį ir aiškinantis jo vaidmenį, be abejo, labiausiai tinka būtent šie kūriniai.

Žinoma, kad ir kaip besiautonomizuotų menas, jis negali visai neturėti praktinės, instrumentinės paskirties. Bet kai menui keliami labai praktiški uždaviniai, jis darosi labai silpnas.

Tačiau yra tokie istoriniai etapai, kai menas nenori, negali būti autonomiškas nuo socialinių praktinių reikmių.

Romantizmo ideologijos ir pasaulėjautos įtakoje subrendo stipri tendencija meną, kaip tikrojo grožio, laisvės pasaulį, priešpriešinti prakticizmo dvasia persisunkusiai gyvenimo tikrovei, pabrėžti distanciją tarp meno ir tikrovės. Menas, pasak Šilerio, esąs „laisvės kūdikis“, nepaklūstantis viską pavergiančiam poreikio, naudos jungui. Iš čia du požiūriai į meno santykį su tikrove, į jo socialinį vaidmenį: vvienų tas santykis buvo suprantamas kaip atsiribojimas nuo tikrovės, jos ignoravimas, bėgimas nuo pasaulio, kaip protestas, maištas prieš asmenybės dvasinėms vertybėms prieštaraujančią realybę; kiti su menu siejo žmogaus ir pasaulio tobulinimo, atsinaujinimo, išgelbėjimo perspektyvą. Vieniems menas – saugus prieglobstis nuo meno nevertos gyvenimo tikrovės, kitiems menas – kaip tikrai žmogiškos egzistencijos forma, kaip veiksnys įgalinantis pertvarkyti pasaulį, užtikrinantis harmoningos, tobulos visuomenės vystymąsi.

Kita tendencija: nuo seno papalitusi tradicija meną aiškinti jo sukeliamu malonumo jausmu. Taip susidaro galimybė meną tapatinti su pramoga.

Šitokios hhedonistinės meno sampratos gali laikytis gana skirtingos koncepcijos.

Stichinis hedonizmas linkęs visas žmogaus vertybes aiškinti remiantis jų teikiamu malonumu (pavyzdžiui, Homero poemose: jo manymu, malonumą gali suteikti ir piemenų būgnai, ir šokiai, ir puotų linksmybės, ir geros, turiningos kalbos).

Teorinis hedonizmas ir pramoginė kultūra (epikūriečiai; Montenis; XIX a. psichologinė ir fiziologinė estetika – Spenseris, Froidas). Menas ten nėra atskirtas nuo gyvenimo srauto (religijos, karo, šeimos buities, amatų, ekonomikos, technikos). Menas traktuojamas kaip savotiška psichotechnika, atpalaiduojanti žmogų nuo dvasinės įtampos, padedanti išeikvoti energijos perteklių, išblaškanti.

Froidas žiūri į meną kaip į iliuzinį norų patenkinimo būdą, o tai padeda atsipalaiduoti nuo dvasinės įtampos.

Prabangiausios pramogavimo formos visais laikais buvo turtingųjų privilegija. Bet ypač jos buvo išplėtotos feodalinės valstybės, karalių ir feodalų rūmuose.

Jau nuo XIV a. rūmų baletas, plėtojamas kaip pagrindinis aristokratiškų iškilmių elementas. XVII a. viduryje feodalų rūmuose įsitvirtina opera.

Bet gryna pramoga menas rūmuose nevirto. Be pramoginės, jis atliko ir politinių, religinių idealų įtvirtinimo funkciją, diegė bendražmogiškas dorovines, pažintines ir kitokias vertybes.

Feodalinėje kultūroje labiau dominavo pramoginis meno vartojimas negu specialiai pramogoms kurtas menas.

Susidarė sąlygos meno profesionalizacijai.

Kapitalistinėje visuomenėje feodalų kultūros hermetiškumui pradedamas priešpriešinti liaudies kultūros atvirumas ir paprastumas. Kartais tai buvo daroma taip radikaliai, kad iš viso atmetamos profesinio meno formos (Ruso). Tokią meno pperorientavimo į liaudies kūrybos tradiciją misiją atliko romantikai ir realistinis menas, pavyzdžiui, nuo operų pompastikos prie realistinių kūrinių arba romantinių …

Tačiau ilgainiui meno kultūros raida įgavo šioje visuomenėje prieštaringą pobūdį. Profesinis menas įtraukiamas į prekių gamybos procesą, kuriame jis diferencijuojamas į „pigų“, masinį ir „brangų“, siauro rato žmonių (žinovų, specialistų, profesionalų, intelektualų) meną.

Griežtas meno formų suskirstymas į pramoginį masinį ir rimtą meną atspindi ne tik didelį kultūrinio išprusimo nevienodumą, bet ir padeda jį išlaikyti bei įtvirtinti.

Pramoginis masinis menas yra produktas tokios visuomenės, kurios narių dauguma visas savo jėgas išeikvoja siaurai, monotoniškai, nekūrybiškai veiklai, ir todėl neturi galimybių išsiugdyti platesnių kultūrinių poreikių. Žmogaus gyvenimas ima skilti į dvi dalis: „į darbą – priemonę ir į pramogą – tikslą“. Patenkama į uždarą ratą, iš kurio nelengva išeiti ir suvokti savo padėties dramatizmą. Ima dominti ir pramoginis meno kūrinių vartojimas.

Bet menas paprastai nepajėgia susidoroti su didele psichine įtampa, su sunkesniais rūpesčiais. Platesniam ir gilesniam meno suvokimui būtina tam tikra dvasinė pusiausvyra.

Estetinis hedonizmas. Aukštesnio malonumo ieškojimas.

Norint paaiškinti meno kultūrinį savitumą, formuojasi požiūris, kad meno teikiamas pasitenkinimas yra savitas.

Kantas radikaliai atskyrė rimtą savarankišką meną nuo pramogos bei meno pramoginio vartojimo.

Dailusis menas (schöne Kunst) ir malonusis (angenehme Kunst).

Tik dailusis menas esąs susijęs su aukščiausiomis dvasios sferomis, ttik jis remiąsis laisvu vaizduotės ir intelekto suderinimu.

Kanto manymu, „menu reikia laikyti tik tai, kas padaryta laisvai, t. y. , tarpininkaujant savivalei, kurią protas padaro savo veiklos pagrindu“.

Laisvo estetinio pasitenkinimo idėjos tapo vienu iš pagrindinių Šilerio estetikos principų.

Mūsų amžiuje bene atviriausiai hedonizmą propagavo K. Belas. Estetinė emocija yra esminis meno atpažinimo, jo išskyrinmo kriterijus. Estetinė emocija neturinti nieko bendro su gyvenimo emocijomis.

Belas: Estetinė emocija „tai tauri dvsasios būsena, tyra, jaudinanti ekstazė, „egzaltacija“, paslaptinga emocija.

Katarsis – apvalymas, taurinimas. Taigi vieni meną nužemina iki paprastų lengvų malonumų, kiti iškelia iki ypatingos, grynos, tikrąjį žmogiškumą ar net dieviškumą reiškiančios emocinės būsenos

Vieniems menas tik psichologiškai palengvina praktinį gyvenimą, kitiems – pakelia virš to praktinio gyvenimo.

Mėginimas išskirti meno poveikio skirtumą nuo natūralių reiškinių poveikio katarsio sąvokoje: iš visų malonimo formų svarbiausia yra katarsis – tai nekenksmingas džiaugsmas, palengvėjimas, kurį sukelia atsipalaidavimas nuo gailesčio, baimės ir kitų stiprių jausnmmų sukeltos įtampos. Vadinasi, menas turi sukrėsti, sujaudinti, kad patirtume atsipalaidavimo jausmą.

„Meno kūrinys ne dėl to vertingas, kad patinka, bet dėl to patinka, kad vertingas“.

Iš tikrųjų meno kūrinio reikšmingumas subjektyviai įvertinamas pasitenkinimu, kurį jis sukelia, bet tas pasitenkinimas gali pretenduoti į visuomeniškai reikšmingą tik tada, jeigu nustatoma, kad kūrinys tikrai turi visuomeniškai vertingą turinį.

Menas –

išgalvota realybė. Realaus praktinio žmonių gyvenimo vertybės čia transformuojamos į sąlygiškai toje tikrovėje išgyvenamas vertybes.

Išmonės pasaulis imponuoja ne pats savaime, ne dėl to, kad jis yra laisvos fantazijos, laisvo žmogaus kūrybiškumo ar grynų formų žaismo pasireiškimas, bet todėl, kad jame galima išgyventi vertybes, modeliuojančias realaus pasaulio reikšinių reikšmingumą.

Meninio pasaulio išgalvotumas ir iš to kylantis išgyvenimo sąlygiškumas, tyčinumas suteikia menui tam tikro nerimtumo, nepraktiškumo.

Kad žmogus pajėgtų pakankamai rimtai žiūrėti į meno išmones, jis turi būti pakankamai laisvas.

3. 5. Politinė filosofija

Valstybė ir ppolitinis gyvenimas yra labai sena filosofijos problema.

Valstybinių formų, politinių santykių įvairovė ir kintamumas verti ieškoti jų objektyvaus pamato, kuris galėtų būti jų vertinimo kriterijumi ir socialinės veiklos orientyru.

Darbas ir gamyba yra suaugę su pačia žmogaus prigimtimi ir yra būtina jo gyvenimo sąlyga, bet to paties negalima pasakyti apie valstybę.

Valstybė ir politinė valdžia atsiranda tiktai tam tikrame istoriniame tarpsnyje.

Visuomenė, kurioje nėra klasių, nėra ir valstybės, politikos.

Iš pradžių visuomenė natūraliai organizavosi į tam tikrus junginius pagal giminystę – šeimas, gimines, gentis. Tokioje bbendruomeninėje visuomenės santvarkoje yra ir seniūnų valdžia, ir vyresniųjų autoritetas, bet joje nėra ypatingos žmonių grupės, kuri užsiimtų tiktai kitų valdymu, kuri šiam tikslui sistemingai taikytų prievartos aparatą.

Natūralų gimininį ryšį išreiškia papročiai.

Seniūnų valdžia remiasi jų autoritetu; ji baigiasi praradus giminės ppasitikėjimą.

Bendruomeninį žmonių gyvenimo būdą sugriovė gamybos pažanga. Darbo pasidalijimas, jį lydintys mainai ir nuosavybė ardė gimines iš vidaus.

Privačios veiklos, tačiau visuomeniniam vartojimui (per mainus) skirti gaminiai įgyja savybę, kurios jie anksčiau neturėjo – mainomąją vertę. Joje koncentruota visuomeninė gaminio prigimtis ir jo viešpatavimas privatiems gamintojams.

Gaminimas mainams pajungia žmogų tam tikrai veiklos rūšiai. Žmogaus veiklos produktai ir pati veikla atsiskiria nuo žmogaus ir tampa už jį galingesne, svetima jėga, kuri suponuoja bendrus privačių individų interesus, kylančius iš jų tarpusavio priklausomybės.

Valstybė yra privačiais gamintojais tapusių individų bendro intereso išraiška. Ji yra susvetimėjęs bendras žmonių interesas ir susvetimėjusi bendra jų valia (analogija – daugiabutis namas ir jo valdyba). Ji saugo bendrąsias visuomenės egzistavimo sąlygas.

Taigi valstybė yra institutas, kuriuo ir per kurį reiškiasi žmonių bbendras, t. y. visuomeninis gyvenimas, o antra, ji yra politinė valdžia, daugiau ar mažiau iškilusi virš visuomenės.

Vadinasi, valstybė sujungia du dalykus, kurie, tiesą sakant, yra skirtingi, netgi priešingi: bendras žmonių gyvenimas ir žmonių valdymas.

Viešoji valdžia – svarbiausias valstybės požymis.

Antras požymis – teritorinis bendros žmonių veiklos organizavimo būdas.

Valstybės istoriniai tipai ir valdymo formos.

Valdymo formų skirtumai visų pirma remiasi valstybės valdžios šaltiniu, tos valdžios organizacija ir santykiu su gyventojais. Pavyzdžiui, antikoje pagal tai, kam priklauso valdžia, skiriama monarchija, aristokratija, demokratija.

Valdymo formų nagrinėjimas tturi dar vieną svarbų aspektą – politinis valdymas, kaip tikslingos veiklos rezultatas, vertinamas, kaip atlieka savo paskirtį. Pavyzdžiui, antikoje toks kriterijus, kaip valdymas atlieka savo paskirtį, – valdomųjų gerovė.

Bet bėda, kad valdantieji, priversti rūpintis savo valdžios išlaikymu, visada sako veikią valdomųjų labui, visuomenės interesams ir t. t.

Vergovinės visuomenės valstybė – tai laisvųjų tos visuomenės žmonių organizacija. Politiniam gyvenimui didžiausią reikšmę turėjo turtingosios bei kilmingosios aristokratijos ir nusigyvenusios liaudies kova, kurios svyravimai ir lemdavo valdymo formas.

Feodalinė valstybė turi luomų santvarkos formą. Luomo padėtį valstybėje nusako jo turimos teisės – privilegijos.

Feodalinės valstybės organizacija turi piramidės pavidalą ir oficiali jos valdymo forma yra monarchija.

Ant kapitalistinių ekonominių santykių išaugusi valstybė savo veikloje abstrahuojasi nuo klasinių skirtumų. Jos atžvilgiu visi žmonės tėra piliečiai, kurie yra lygūs vienodu įstatymų galiojimu.

Iš valstybės dabar visų pirma reikalaujama, kad ji nevaržytų ekonominės veiklos, nesupančiotų privačios iniciatyvos, o savo funkcijas apribotų bendrų gamybos sąlygų, t. y. privačios nuosavybės, saugojimu.

Iš kapitalistinių santykių prigimties logiškai plaukia demokratinė valdymo forma.

Laisvė ir lygybė – pagrindiniai demokratijos principai.

Daugumos principas ir konsensusas.

Valdžios kontrolės būtinumas. Ją sėkmingai gali atlikti tik pilietinė visuomenė.

„Netvarkinga visuomeninių judėjimų ir specifinių interesų grupių struktūra, gyvi debatai universitetuose bei pasipiktinusios minios demonstracijos gatvėse yra būtina pilietinės visuomenės dalis“ (R. Darendorfas).

***

Atplyšęs nuo stichinio kolektyvo žžmogus jau netapatina savęs su bendruomene. ,,Kiek žmogus, kaip privatus asmuo, jau priešpastato save visuomenei, tiek pastaroji pasidaro jam tokia pat išorinė tikrovė kaip ir gamta, tiek ji tampa ir vienu iš pažinimo objektų, į kurį reikia žiūrėti kritiškai.

Todėl žmonių santykiai dabar gali būti nagrinėjami, vertinami ir pagrindžiami grynai teoriniu, taigi tiesos, požiūriu”.

Bet individas, priešstatydamas savo visuomenei, kartu priešstato save sau, savo esmei.

Todėl socialinius santykius individas įsisąmonina kitaip.

,,Socialinis gyvenimas yra anksčiau susiejamas su žmonių veikla, nes jis bent iš dalies laikomas pačių žmonių kuriamu dalyku. Todėl būtent socialinių santykių sritį žmonės anksčiausiai suvokia kaip sritį, kurią būtina vertinti ne tik teoriniu, bet ir praktiniu požiūriu”.

Taigi, iširus natūraliems bendruomeniniams ryšiams, socialiniai santykiai įsisąmoninami dviem būdais, kurių logiškai neįmanoma suderinti: jie yra ir teorinio pažinimo, kuris remiasi būtinumo principu, objektas, ir praktinio veikimo, kuris remiasi laisvės principu, rezultatas.

A. Lozuraitis ,,Tiesa ir vertybė”, 29–30 p.

Utopijos

Jei utopija be socialinės bazės yra bejėgė, tai politinis judėjmas be utopijos – aklas moraliniu požiūriu.

M. Lasky

1516 m. pasirodžiusi anglų valstybės veikėjo ir mąstytojo Tomo Moro „Utopija“ davė vardą tam tikros rūšies literatūrai ir tam tikrai sąvokai.

,,Utopijoje“ Tomas Moras vaizduoja išgalvotą salą, kurioje yra ideali santvarka, visiškai priešinga tai, kuri yra įsigalėjusi to meto Europos šalyse. Kadangi visų nnelaimių ir blogybių šaknys tose šalyse yra privati nuosavybė, tai Utopijoje jos nėra. Visi Utopijos gyventojai dirba fizinį darbą. Nuo tos pareigos atleidžiami tik gabiausieji, kurie užsiima mokslu. Valdžios sarbiausia pareiga prižiūrėti ir organizuoti šalies ekonominį gyvenimą.

Moras yra įsitikinęs, kad pašalinus iš visuomenės dykūnus, įtraukus visus gyventojus į gamybą, susidarysiąs produktų perteklius, kuris galėsiąs patenkinti visų poreikius.

Visi ,,Utopijos“ vaikai mokosi viešose mokyklose, čia išmoksta rašto, amato ir žemdirbystės. Aukštasis mokymas – tiems, kurie rengiasi dirbti mokslinį darbą, bet ir fizinio darbo žmonės, jeigu nori, gali lankyti šiuos aukštuosius kursus.

Vyrai ir moterys ,,Utopijoje” lygiateisiai.

Taigi ,,Utopijoje“ (iš gr. k. – vietoje, kurios nėra) pavaizduotas visuomeninės santvarkos idealas, kaip priešingybė to meto santvarkai.

Socialinės utopijos ir suvokiamos kaip pažiūrų sistemos, pagrįstos esamų socialinių santykių priešstatymu kokybiškai kitokiems santykiams, adekvačiau atspindintiems žmonių reikmes.

Lenkas Sventochovskis netgi rašė: „Utopija kaip ideali socialinių santykių forma yra labiausiai paplitęs elementas dvasiniame pasaulyje“. Utopija tampa tokiu atveju moralinio ir socialinio idealo sinonimu, o utopistas – tai kiekvienas mąstantis žmogus.

Tada vieni autoriai mano, kad reikia pabrėžti, jog su utopija turime reikalą tik tada, kai idealas pateikiamas smulkiai aptartas. Kiti autoriai utopijomis siūlė vadinti tik tokias idealų sistemas, kurios atsirado kaip „gryno“ abstraktaus mąstymo produktas, atitrūkęs nuo realių revoliucinių kovų.

O dažnai žodžiui utopija suteikiama ir svajonės, chimeriško kūrinio, kur nesiskaitoma su faktais, nerealaus projekto reikšmė. Konkuruojančios politinės partijos dažnai kaltina viena kitą utopiškumu.

Manheimas utopija laiko totalinį būsimos visuomenės projektą, o ideologija yra socialinių sluoksnių interesų sąlygotos pažiūros, siekiant išsaugoti status quo.

XX a. visos tarpusavy kovojančios utopijų formos pasirodo vis labiau kaip konkuruojančios partijos.

Utopijų nykimą atitinka totalinio požiūrio dingimas.

Kuo labiau partija įauga parlamentinį bendravaldymą, tuo labiau ji atsisako pradžioje utopijoje buvusio totalinio požiūrio detalių tyrimo naudai. Utopinio tikslo siekimas sutrupinamas įį parlamento komisijos, į profsąjungų judėjimą ir t. t.

Ideologija

Ideologijos terminą įvedė į apyvartą prancūzų filosofas ir ekonomistas Destiut de Trasi (,,Ideologijos elementai“, 1–4 t., 1801–1815).

Kai kurie Vakarų tyrinėtojai tvirtina, kad ideologija atsirado XVIII a. kaip žmonių integracijos priemonė, kad jos pirmtakės buvo religija ir nacionalizmas kaip tautų savimonės formos.

Ideologija – socialinių santykių vertinimas, tų santykių normavimo principai. Ideologija – tai tokie vertinimai, kurie būdingi tam tikroms visuomenės grupėms, sluoksniams, klasėms, žodžiu yra daugiau ar mažiau paplitę, įsigalėję ir kuriuose pasireiškia vvisuomenškai reikšmingos žmonių santykių orientacijos. Susvetimėjus bendrajam interesui, individas yra suinteresuotas griežtu socialinių normų laikymusi visuomenėje (bet save yra linkęs laikyti išimtimi).

Ideologijai reikia tokio visuomeninių santykių pamato, kuris kiekvieną žmogų padarytų savo visuomenės nariu ir dalyviu, laikančiu save nors kkiek atsakingu už visuomenę ir galinčiu jai nors kiek aukotis. Ideologija kuria tą saolidarumą, be kurio visuomenė būtų negalima.

Tam tikras neatitikimas tarp socialinės tikrovės ir jos įsisąmoninimo – esminis ideologijos požymis, bet tas neatitikimas pasidaro matomas tik anksčiau buvusių istorinių epochų atžvilgiu. Tačiau buvusių ideologijų demaskavimas reiškia vien tai, kad visuomenei jau nereikia jų laikytis, t. y. kad materialios visuomenės egzistavimo sąlygos yra pasikeitusios ir teikia naujų galimybių.

Ideologiją kaip klaidingą sąmonę, kaip iškreiptą tikrovės atspindį traktavo K. Marksas. Ideologijoje klasinis interesas pavaizduojamas kaip bendrasis interesas.

Vokiečių sociologas Karlas Manheimas savo knygoje ,,Ideologija ir utopija“ (1929) įvertino Markso mintį, kad sąmonę sąlygoja būtis, ir būtent socialinė būtis. Jis skiria partikuliarinę ideologiją, kai vienoks ar kitoks interesas priežastingai veda į melą ar maskavimą, iir totalinę ideologiją – požiūrį, kad tą ar kitą socialinę padėtį atitinka koks nors požiūris, aspektas.

Ideologija, Manheimo manymu, prasideda tada, kai priešininkų melas imamas suprasti ne kaip jų gudrumo, blogumo rezultatas, bet kaip kylantis iš socialinių faktorių.

Į klausimą, kokia klasė gali duoti sintetinį visumos vaizdą tolesniam progresyviam istorijos plėtojimui, Manheimas atsako: reliatyviai beklasė klasė. Tokia vienareikšmiškai neužsiangažavusi, reliatyviai beklasė klasė yra ,,sozial freischwebende Inteligenz“ – ,,socialiai laisvai plevenanti inteligentija“.

XX a. paskutiniais dešimtmečiais atsirado ir deideologizacijos idėjos (Aronas, Belas) ir priešingai, –– požiūris, kad ideologija industrinėje epochoje sustiprėja, nes mokslas ir technika virsta ideologija (H. Markūzė).

***

Taigi ideologija:

1) suformuoja grupės (visuomenės) bendrumo jausmą; individui padeda įsisąmoninti priklausomybę konkrečiai bendrijai (kolektyvui);

2) padeda įtvirtinti tam tikrus simbolius ir dvasines vertybes, kurios padea kovoti už grupės interesus, prisideda prie grupės (kolektyvo) stabilumo;

3) pateikia grupei ar individui tam tikrą išeities tašką, kaip reikia vertinti socialinius reiškinius;

4) ideologijos ribose vyksta sąmoningas veiksmų programiškumas.

Ryškiausios mūsų laikų ideologijos: liberalizmas; konservatizmas; socialdemokratizmas.

Liberalizmas

Europos žemyne racionalistinės filosofijos pagrindu švietimo epochos filosofų dėka susiformavo toks liberalizmas, kurio esmė – ne tiek konkreti politinė doktrina, kiek bendra pasaulėžiūrinė nuostata, raginimas išsivaduoti nuo prietarų ir įsitikinimų, kurių negalima racionaliai pagrįsti, raginimas atsikratyti kunigų ir karalių valdžios. Kontinento liberalizmas nuo britiškojo labiausiai skiriasi laisvamanybe, taip pat ryšiu su demokratiniu judėjimu.

Britų liberalizmas – tai vigų doktrina, teigianti valdžią apribojančias visuotinės teisės normas, griežtai nustatytą vykdomosios valdžios kompetenciją ir individo laisvę, kurią įstatymu grindžiamas valdymas garantavo D. Britanijos piliečiams.

Liberalizmo aukso amžius – nuo Napoleono karų pabaigos iki pirmojo pasaulinio karo pradžios. Tai buvo praktinis liberalizmo idėjų triumfas, kuomet, pasak A. Teiloro, ,,įstatymą gerbiantis anglas galėjo nugyventi gyvenimą beveik nepastebėdamas, jog egzistuoja valstybė, išskyrus pašto tarnybą ir policiją“.

Pagrindinė liberalizmo vertybė – individo laisvė, laisvė veikti. ,,Laissez faire“ – leisti veikti, netrukdyti.

Naujų amžių filosofijoje iindividualizmas atsirado su Dekartu: ,,mąstau, vadinasi, esu“ ir akivaizdumo bei aiškumo akcentavimas pažinime.

Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nuomone, daro pasaulį geresnį – žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi. Net klaidos ir pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties. Žmonės siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra faktas. Ji atsiranda iš individų darbo, pastangų, kovos. Šią kovą geresnieji laimi, blogesnieji pralaimi, – ir tokia atomazga yra visiems geriausia.

Taigi visuomenė liberalams yra individų suma, individas yra svarbesnis už visuomenę.

Iš to išplaukia kitas liberalizmo bruožas – įtarus požiūris į valstybę, pastangos kuo labiau susiaurinti jos funkcijas. Valstybė sukurta individų, tad gali imtis tik to, ką individai jai patiki. Kuo mažiau jai patikima, tuo geriau. Liberalizmo formavimosi pradžioje minimalios valstybės idėja – valstybė tik naktinis sargas, garantuojantis nuosavybės apsaugą ir būtiniausią teisėtvarką.

Šitokiam požiūriui pagrįsti buvo pasirinkta prigimtinių teisių teorija. Pagal šią teoriją kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises: teisę gyventi, teisę būti laisvam, teisę įgyti nuosavybę.

Būtent ši teisė – teisė į privačią nuosavybę – yra liberalams svarbiausia iš visų teisių. Anot jų, privati nuosavybė yra žmogaus laisvės pamatas, todėl būtina ginti nuosavybę ir savininkus.

Taigi liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Paradoksalu, bet žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė socialinė nnelygybė: konkuruojant vieniems individams pasiseka geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems ir visai nepasiseka.

Liberalų manymu, tai natūralu. Gyvenimas yra kova dėl sėkmės, ir silpnesnieji ją pralaimi, nes turi pralaimėti. Todėl socialinė nelygybė yra teisėta ir prasminga. Į bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai žiūri kaip į neleistiną kišimąsi į individų laisvę, kuri, kaip sakėme, liberalams yra aukščiausia vertybė.

Individo teises garantuoti turėjo ir valdžios funkcijų atskyrimas, t. y. valdžios padalijimas į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią.

XIX a. pabaigoje prasidėjęs liberalizmo nuosmukis susijęs su tuo, kad vis akivaizdesni laisvosios rinkos ir laisvosios konkurencijos padariniai: labai skirtinga žmonių materialinė padėtis.

Formuojasi nauja teisingumo samprata – vadinamasis socialinis teisingumas.

Jau Dž. St. Milis (1806–1873) savo knygoje ,,Apie laisvę“ labiau kritikavo viešosios nuomonės tironiją negu valdžios veiksmus ir savo pasisakymais už paskirstymo teisingumą paruošė perėjimą į nuosaikaus socializmo pozicijas.

Taigi paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais imama suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti neužtenka teisinės lygybės. Imama suprasti, kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie konkurencinės kovos buvo nustumti į dugną.

Įrankis turėjo būti valstybė. Jos veiklos ribos turėjo būti išplėstos, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir turėtų lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiai viusuomenės daliai.

Grynas (Green) revizavo

liberalizmą. Jis buvo įsitikinęs, kad valstybė turi eiti toliau, negu tik finansuoti švietimą ir padaryti jį privalomą. Reikia plėsti sanitarinę kontrolę, padidinti gyvenamojo ploto normas, stiprinti darbo sutarčių kontrolę.

Grynas į liberalizmą perkėlė tokias vertybes, kad juo galėtų remtis visi žmonės. Grynas atspindėjo reikšmingą britų politinių pažiūrų atmosferos pasikeitimą: prarastą pasitikėjimą tariamu privačios iniciatyvos socialiniu efektyvumu ir didesnį norą panaudoti valstybės valdžią siekiant pašalinti privačios iniciatyvos piktnaudžiavimus ir ją humanizuoti.

Vis stiprėjantis įsitikinimas, kad vienodų ar lygių elgesio normų taikymas faktiškai daugeliu ppožiūrių labai skirtingiems individams duoda labai skirtingus rezultatus, vertė svarstyti, kaip išlyginti neišvengiamus įvairių žmonių materialinės padėties skirtumus valdžios veiksmais. Tai davė pradžią kitokiai teisingumo sampratai – socialiniam teisingumui.

Bendras gerovės kilimas iškėlė daug veiklos rūšių, tiksliau paslaugų, kurios labai pageidautinos, bet jų rinkos mechanizmas sukurti negali, nes jei tos viešos gėrybės bus teikiamos, jomis naudosis visi, bet ne tik tie, kurie už jas pasirengę mokėti.

Apsauga nuo nusikaltimų, kova su infekcinių ligų plitimu, kitos sveikatos apsaugos tarnybos ir t. t. gali bbūti organizuotos tik tuomet, jei jų išlaidas padengia mokesčių lėšos.

Tradicinė liberalizmo doktrina patyrė nesėkmę ir dėl to, kad ji niekad nesukūrė pakankamai aiškios efektyvią tvarką rinkoje garantuojančių įstatymų plėtojimo programos.

Nepakanka vien įstatymų-draudimų (apibrėžiančių neliečiamą individo sritį).

Reikalingos normos, skatinančios konkurenciją iir kiek įmanoma suvaržančios monopolijų vystymąsi.

Konservatizmas

Pagrindinis britų konservatizmo ideologas buvo Edmundas Berkas (Burke, 1729–1797). Jo supratimu, konservatizmo ideologijos pagrindas yra siekimas išlaikyti esamos padėties darną ir tvarką, kurios principus nustato religija ir tradicija. Tradicija, ,,toji mirusiųjų kartų nuomonė“, yra patikimo ir istorijos patvirtinto ištisų kartų patyrimo lobynas. Bažnyčia, šeima, privati nuosavybė – tai institucijos, kuriomis ypač remiasi konservatoriai, nes būtent jos labiausiai padeda išlaikyti tradicijas, patirtį.

Ir tvarkai, ir laisvei gyvybiškai būtina socialinė diferenciacija, hierarchija. Kiekvienas tam tikroje hierarchijos pakopoje esantis turi savopareigas ir teisies. Žemesnėms padėties žmonėms turi būti suteikta galimybė pakilti aukščiau, bet iškilti neturi būti pe lengva. ,,Jeigu retas gabumas yra rečiausias iš retų dlykų, jis turi praeiti tam tikrą gradaciją“.

Ypač pabrėžiamas elito vaidmuo.

Evoliucija, bet ne revoliucija. ,,,Kai nebūtina keisti, būtina nekeisti“.

Valstybės valdžia, konservatorių supratimu, turi būti stipri valdžia. Valstybė turi garantuoti teises, kurios skirtingos įvairioms visuomenės dalims.

Konservatoriams teko pritaikyti savo ideologiją prie parlamentinės demokratijos, teko adaptuoti savo įsitikinimą socialinės tvarkos hierarchiškumu bei stipria valdžia, nes didžiulių masinių organizacijų veikla (demokratijoje) prieštarauja konservatyviajai politinio žaidimo – kaip elitų, susiformuojančių iš geriausiųjų visuomenės sluoksnių, privilegijos sampratai.

Socialdemokratizmas

Paprastai kairiųjų judėjimų šūkiai – laisvės, teisingumo, gerovės idėjos, tačiau į pirmąjį planą visada iškeliama lygybė. Tik kartu su lygybės idėja llaisvės, teisingumo ir gerovės siekiai gali būti laikomi kairiaisiais.

Svarbus faktas kairiųjų idėjų raidoje yra socializmo sąvokos atsiradimas.

Plati socializmo samprata buvo siejama su laisvės ir socialinio teisingumo idėjų (kaip tik numatančių, kad gėrybės lygiai pasidalijamos visų bendrijos narių) realizavimu.

Ypatingą vietą tarp gausybės XIX a. pirmos pusės socializmo atmainų užėmė socializmas, vėliau pavadintas utopiniu (utopijos termino kilmę jau esame aptarę). Tai Š. Furje (Fourier, 1772–1837), K. A. Sen-Simono (Saint-Simon, 1760–1825), R. Oveno (Owen, 1771–1858) socializmas. Santykis su socialistų utopistų palikimu dalijo to meto socializmo – naujos santvarkos, kuri turėjo susikurti likvidavus kapitalizmą – šalininkus į dvi pagrindines stovyklas: reformistus ir revoliucionierius.

Britų reformistinio socializmo šalininkų intelektualiausią variantą suformavo Fabijaus draugija, įkurta 1884 metais. Vėliau jie dalyvavo kuriant leiboristų partiją.

Iš revoliucinių socialistų ryškiausi K. Marksas ir F. Engelsas.

XIX a. pabaigoje dėl liberaliųjų ir radikaliųjų jėgų poveikio to meto politinės sistemos demokratizavosi. Socialdemokratams buvo leista veikti legaliai.

Šiandieninės socialdemokratijos idėjinę esmę galima išreikšti taip: į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos laisvę pe socialinį teisingumą, galimybių lygybę solidarumo ir tausojamai valdomos raidos keliu.

Socialinio teisngumo ir solidarumo principai labiausiai skiria socialdemokratų ideologiją nuo liberalų ir konservatorių ideologijų. Socialdemokratų požiūriu, rinkos ekonomika turi būti derinama su pajamų perskirstymu, t. y. valstybė turi mažinti nelygybę paremdama tuos, kurie dėl objektyvių priežasčių ((ligos, nedarbas, nepelningi rinkos sąlygomis, bet visuomenei reikalingi darbai, vaikų auginimas ir t. t.) konkurencinėje kovoje pralaimi, atsiduria skurde. Socialdemokratai mano, kad vien tik rinkos sistema negali niekada užtikrinti ekonominės ir socialinės gerovės augimo. Demokratija be socialinio teisingumo yra tik elito, turtingųjų ir privilegijuotųjų žaidimas.

Su socialinio teisingumo principu labai susijęs solidarumo principas: tas, kuris pateko į bėdą, turi turėti galimybę pasikliauti visuomenės solidarumu. Stiprus palaiko silpnąjį, sveikas – ligotą, turtingesnis – vargšą.

Socialinio teisingumo ir solidarumo principams realizuoti socialdemokratai taiko progresinę mokesčių sistemą: didesnes pajamas gaunantysis moka į biudžetą didesnį procentą negu gaunantysis mažas pajamas.

3. 6. Žmogus ir gamta; žmogus technizuotame pasaulyje

Aiškinantis technikos pažangos poveikį žmogui, visuomenei, galimi du keliai: 1) abstrakčiai pasamprotauti, ar technika blogis ar gėris ir 2) istoriškesnė analizė, pavyzdžiui, ar šiuolaikinės technikos poveikis žmonėms ir aplinkai iš principo kitoks negu ankstesnėse epochose, ar jis priklauso nuo pačios visuomenės struktūros politinės organizacijos ir pan.

Šiuolaikinės technikos poveikio vertinimo variantai:

1) technika yra tik instrumentas, ji yra neutrali, už gėrio ir blogio ribų;

2) technika sukelia problemų, bet sukuria ir priemones, būdus joms išspręsti;

3) technika pavergia žmogų, nuasmenina, diktuoja tam tikrą gyvenimo būdą.

Technokratinis optimizmas, techniką traktuojantis kaip klusnų instrumentą (D. Belas), mūsų laikais galimas nebent jei turėtume galvoje techniką, kai ji atliekų krūvoje, bet juk iir atliekos šiais laikais jau tampa problema.

„Pačioj didžiausioj technikos nelaisvėj esame tada, kai matome ją kaip neutralią“ (M. Heidegeris)

Tie, kurie laiko techniką tik įrankiu už gėrio ir blogio ribų, „pamiršta“, kad technika „tempia“ paskui save tam tikrus veiklos būdus, kad jos funkcionavimui reikalingi didžiuliai energijos kiekiai, o tai galų gale daro žmogų labai priklausomą.

Šiuolaikinė technika, net ir geriems tikslams naudojama, turi blogų padarinių (automobilis gerai pervežti kroviniams, bet teršia orą ir eikvoja naftos resursus; atominė energija – pigiausia, bet. radioaktyvios atliekos ir t. t.)

Šiuolaikinės technikos poveikis ir padariniai įgavo globalų mastą erdvės ir laiko požiūriu (po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje radioaktyvūs debesys pasklido labai plačiai; šiltnamio efektas, klimato šiltėjimas – globalinės problemos), todėl tai labai padidina mūsų atsakomybę. Atsakomybę ne tik už žmogų, už būsimas kartas, bet jau ir už gyvybės Žemėje išlikimą. Spartėjantis rūšių nykimas yra pavojingas signalas, kad technizuoto pasaulio poveikis griauna Žemėje tas sąlygas, kuriomis gyvybė atsirado ir egzistavo.

Graikiškai technē – menas, amatas, mokėjimas.

„Techninės pažangos dvilypumas reiškiasi tuo, kad konstruktyviais sprendimais lengvinamas žmonių gyvenimas, kita vertus, peržengus leistinas ribas, naikinamos ne tik natūralios gyvenimo sąlygos (aplinkos, arba ekologinė, krizė), bet ir visa, kas laikytina žmogišku gyvenimu (humanizmas ir atitinkamas jo formavimas, o ne vien funkcinis efektyvumo siekimas),

prasmingu bendrabūviu ir natūraliu pasauliu, kurio principinės reikšmės (saugotinų kūrinių unikalumo) nevalia menkinti vien žmogaus reikmių tenkinimu. Daugiausia tokio pobūdžio problemų kelia atominė technika, genų inžinerija ir informacinės techologijos“ (Filosof. žodynas, 210 p.)

3.7.Egzistencinės žmogaus problemos

Laisvės problema

Laisvės klausimas iškyla tada, kai susiduriama su negalimybe ką nors realizuoti, įgyvendinti.

Dažniausiai laisvė nusakoma kaip nepriklausomybė, kaip nepriklausymas nuo nieko ar nuo ko nors.

Bet absoliuti nepriklausomybė šia prasme būtų tuščia – absoliučiai laisvas nuo visko žmogus būtų bejėgis.

Tikra laisvė ne tada, kai ji tikslas, bet ppriemonė ką nors įgyvendinti, laisvė kam nors, laisvė kaip galimybė ką nors padaryti.

Ir Platonas, ir Aristotelis manė, kad žmogus, kaip turintis protingą sielą, priklauso protingai pasaulio santvarkai; pažinimas, išmintis, filosofija leidžia žmogui susiliesti su šia protinga pasaulio esme ir yra žmogaus laisvės realizavimas.

Epikūrui tokia laisvė – ne laisvė. Tai laisvės priešingybė, baimės ir nerimo šaltinis. Jo požiūriu, dangaus kūnų pažinimas ir turi atskleisti, kad dievai nėra ir negali būti baimės ir netikrumo pamatas. Minia neteisėtai laiko dievus dangaus kūnų ir jjų judėjimo priežastimi, ji priskiria dievams žmonių ypatybes – norus, veiksmus, motyvus, pagaliau ji padaro dievus žmonių teisėjais, mokančiais geriems geru, blogiems blogu. Epikūras mano, kad nereikia dievams užkrauti tokių sunkių pareigų.

Atsitiktinumas, kurį Epikūras priskiria dangaus reiškiniams, turi suardyti griežtą ttvarką ir pašalinti galimybę interpretuoti juos kaip dievus.

Epikūras skiria tris reiškinių grupes, kurių kiekviena paklūsta savam principui: vieni įvyksta dėl būtinumo, kiti – atsitiktiniai, o dar kiti mums įsikišus. „O tai, kas vyksta mums įsikišus, nuo nieko nepriklauso“.

Taigi žmogaus laisvė yra toks elgesys, kuris yra paties žmogaus elgesys. Visas tas antikos filosofijai taip įprastas mistinis žmogaus prigimties bendrumas su protinga pasaulio sąranga Epikūro filosofijoje dingsta. Žmogus tarytum meta iššūkį pasauliui, pats darosi subjektas ir prisiima atsakomybę už savo veiksmus.

Stoikams laisvės problema yra pati sunkiausia.

„Pakeisti tokios daiktų tvarkos mes negalime, – sako Seneka, – užtat galime įgyti dvasios tvirtybę, vertą doro vyro, ir kantriai iškęsti visas atsitiktinumo negandas, nesiginčydami su gamta.“

Tik pasyvus ir menkas žmogus norės ir sieks pakeisti daiktų eigą, oo veiklus ir taurus piršto nepajudins tokiam beprasmiškam tikslui.

Jis nepaisys tos eigos, ir bus savo dvasia savarankiškas.

Laisvės problema religijoje: visažinio ir visagalio dievo idėja, rodos, nesuderinama su žmogaus laisve. Jei žmogus yra dievo kūrinys, ar gali jis save laikyti atsakingu už savo elgesį?

Volteras: laisvė tai tik galia veikti.

Jei laisvė pasireiškia kaip gebėjimas veikti aplinką, tai toks gebėjimas remiasi tam tikra subjekto jėga, jo galia. Šita jėga leidžia subjektui veikti ne tik palankiomis sąlygomis, bet ir nugalėti tas kliūtis, kurias jjis veikdamas sutinka.

Labai svarbų ir reikšmingą vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina grynas galimumas. Tai – teigiama subjektyvios laisvės pusė (man svarbu ne tiek, kad aš keliausiu, aplankysiu teatrą ir t. t. , kiek tai, kad aš galiu tai padaryti).

Materialios kultūros pažanga, nors ji ir didina bei išplečia žmogaus galią ir viešpatavimą gamtoje, kartu įstumia jį į kitą nemažesnę priklausomybę – padaro jį kultūros veikėju, kuris jau esti objektyvios kultūros valdžioje.

Ši objektyvioji kultūra stovi prieš žmogų kaip kažkas savaiminga, su kuo individas turi skaitytis, ką jis turi išsaugoti, kam galų gale jis turi tarnauti.

Kai žmogus iš daugelio veikimo galimybių pasirenka tinkamiausią, tai jam tenka įsidėmėti ne tik patį geidžiamąjį objektą, siekinį ir priemones, bet ir savo veikimo būdą ir aktyvumą.

Taigi individo laisvė tik reliatyvi, nes ji priklauso ir nuo išorinių salygų, nuo priemonių pasirinktiems tikslams realizuoti.

Laisvas veiksmas reiškia ne tik laisvas nuo ko nors, bet laisvas kam nors.

Už laisvės neigiamos reikšmės slypintis tam tikras teigiamas momentas ir pagrindžia laisvės vertę.

***

Kultūriniame pasaulyje žmogus vertina save ir kitus visų pirma kaip tam tikrų kultūrinių vertybių nešiotojus ir vykdytojus. Vadinasi, pats kultūros buvimas, kultūrinis gyvenimas reikalauja, kad žmogaus veikloje būtų tam tikras pastovumas, nuoseklumas, tvarkingumas, t. y. kultūros negali būti, jei žmogus savo gyvenime nevykdo ttam tikro būtinumo.

***

Laisvė kaip politinis piliečių apsisprendimas, kaip pačių dalyvavimas kuriant viešpataujančią valią valstybėje – ši antikinė laisvės idėja paprastai priešinama germaniškajai laisvės idėjai, apsiribojančiai tik laisvės nuo valdžios, laisvės nuo valstybės apskritai idėjai.

Tarsi paslaptinga saviapgaulė ši laisvės idėja išreiškia vien tam tikrą individo vietą visuomenėje.

Ruso: kaip nustatyti tokią visuomenės formą, kuri gintų ir globotų kiekvieną narį ir kurioje kiekvienas atskiras individas, nors ir susivienijęs su visais, vis dėlto paklustų tik sau ir liktų toks pat laisvas, kaip ir anksčiau?

***

Jei individo laisvė negelbstima, ji pamažu traukiasi į antrą planą, o į pirmą iškyla socialinio kolektyvo laisvė.

***

Jei laisvė suprantama formaliai, tai ji pati pasirdaro elgesio, veikimo tikslu: ne

svarbu, ką veikiu, svarbu, kad veikiu laisvai.

Taigi laisvė – ne gamtos reiškinys, tai žmogaus gyvenimo fenomenas, tai galimybė pasirinkti, tai vertybinis sprendimas. Studijuoti ar dirbti, dirbti legaliai ar nelegaliai, elgtis taip, kaip kokia nors grupė X ar pagal savo principus, balsuoti už tuos ar anuos, kurti gyvenimą čia, Lietuvoje, ar emigruoti, tylėti, kai žeminamas žmogus, ar protestuoti.

Neišvengiamas laisvės palydovas – atsakomybė.

Susvetimėjimas

Visuomenės būties susvetimėjmas atsispindi visuomenės sąmonėje visų pirma tuo, kad savo socialinių santykių pagrindus žmonės mato vienokioje ar kitokioje antžmogiškoje ir antsocialinėje realybėje. Žmonės savo socialinių santykių principus kildina iš pasaulio apskritai sąrangos iir nepastebi, kad iš tikrųjų jie patys tai pasaulio sąrangai yra priskyrę žmogiškus ir socialinius požymius.

Tačiau palaipsniui ideologinis susvetimėjimas silpnėja, socialiniai santykiai ir jų reguliavimas imami suprasti kaip pačių žmonių reikalas ir uždavinys.

Šitą supratimo, kad socialinis gyvenimas yra pačių žmonių veikla, stiprėjimą lydi socialinio gyvenimo išskyrimas iš tikrovės apskritai, atskyrimas nuo jos. Rezultatas yra tas, kad socialinis gyvenimas susiejamas su sąmoninga žmonių veikla, jos motyvais, su žmonių valia. Tada išryškėja asmeninių ir visuomeninių interesų skirtingumas, individo ir visuomenės konfliktas.

Susvetimėjimas išlieka, bet įgyja kitokį pobūdį. Individai suvokia visuomenę kaip būtiną savo egzistavimo sąlygą, tačiau kaip tokią sąlygą, kuri, derindama daugybę skirtingų ir net priešingų interesų, turi suvaržyti kiekvieną atskirą valią, ir šiuo atžvilgiu yra individams svetima.

Visuomenės istorija – tai ir yra žmogaus savęs kūrimas savo darbu. Tačiau šios kūrybos vaisiai – o tai ir yra žmogaus esmės momentai – iš pradžių konstituojasi kaip pačiam žmogui svetimos ir jį valdančios galios.

Markso požiūris į susvetimėjimą. “. Laikydamas darbą žmogaus gimimo pagrindu, Marksas konstatuoja, kad kapitalizmo sąlygomis žmogui susvetimėja ir darbas, ir darbo produktai, o tai reiškia, kad žmogui susvetimėja jo paties rūšis.

Darbas darbininkui tampa daiktu, kurį jis gali gauti tik didžiausiomis pastangomis, nereguliariai. Darbas tampa išoriniu dalyku. Sunkiai dirbdamas, laikomas įrankiu, darbiniu

gyvuliu, žmogus jaučiasi savimi, žmogumi, tik ne darbo metu. Kuo daugiau sukuria darbininkas, tuo mažiau tenka jam pačiam. Jo darbo produktai yra taip pat svetima, išorinė jėga. „Žmgaus pasaulio nuvertinimas tiesiog proporcingas daiktų pasaulio vertinimui“. „Koks yra žmogaus santykis su savo darbu, su savo darbo produktais ir su pačiu savimi, toks yra ir jo santykis su kitu žmogumi, taip pat su kito žmogaus darbu ir jo darbo objektu“.

Kaip itin ryškią ideologinio susvetimėjimo formą Marksas ir Engelsas traktavo religiją. Susvetimėjimas religijoje ppasirodo kaip pasaulio suskilimas į gamtinį, žmogiškąjį, žemiškąjį ir antgamtinį, dieviškąjį, dangiškąjį. Būtent antgamtiniam pasauliui ir jo būtybėms religija priskiria (taigi atima iš žmogaus: „Kuo daugiau žmogus suteikia dievui, tuo mažiau belieka jam pačiam“.) pačius, atrodytų, elementariausius žmogiškumo atributus. Toks gamtos jėgų suasmeninimas – tai tam tikras tų jėgų įveikimas, jų pasisavinimas. Religija, Marksas sako, yra „arba dar savęs nesuradusio, arba jau vėl save praradusio žmogaus savimonė ir savęs jautimas“.

Antgamtinis pasaulis atitrūksta nuo žmogaus, įsikuria danguje, bet, kita vertus, jis yyra labai žmogiškas, nes yra skirtas žmogui po jo mirties. Dangiškasis gyvenimas, kaip atlyginimas už žmogaus vargus žemėje, turi ir savo antipodą – pragarą, kaip bausmę už dievo nustatytos tvarkos pažeidimus. Taip religijoje žmogus suranda socialinio gyvenimo, savo visuomeninės padėties ppaaiškinimą, pateisinimą ir paguodą. „Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, panašiai kaip ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus“.

***

Ta ekonominė galios koncentracija, kuri būdinga šiuolaikinėms industrinėms visuomenėms, parodo, kad žmogaus poreikiai gali būtu atplėšti nuo žmogaus, jo veiklos ir subjektyvumo. Poreikių tenkinimo priemones kuria gamyba, bet ji, praradusi privačios iniciatyvos teikiamas galimybes ir atskleidusi savo visuomeninę prigimtį, tas priemones padaro poreikius formuojančiu veiksniu.

Masinė gamyba padaro poreikius savarankišku ir objektyviu dalyku, o žmogus tampa tik jų kombinacija.

***

,,Todėl kasdienio gyvenimo pasmerktas daugybei vaidmenų ir jau jam pačiam akivaizdžiai suvokiamam teatrališkumui, žmogus ilgisi tikrumo, t. y. vienintelio tikro vaidmens, kuriuo galėtų gal net patikėti nesant vien vaidmeniu. Šios autentiškumo vilties, šio noro turėti savo uostą pasaulyje iir galimybę nuleisti jame prasmės inkarą nenumalšina net iš pažiūros toks patrauklus išgyvenimų kiekybės užmojis”.

S. Jankauskas

,,Problemos” 2006 Nr. 69, P. 123

„O susvetimėjimas, alienacija, kaip išjautimas ir atsiranda tarp savęs veikiančio, kalbančio, norinčio ir, iš kitos pusės, žvilgsnio į savo „vidinį“ aš, kuris skamba tuščias kaip gilus šulinys, ne, ne gilus, – kaip tuščias skardinis kibiras“.

(A. J. Greimas, 1985)

Mirties situacija. Socializacija pasireiškia tuo, kad žmogus išmoksta spręsti uždavinius, kurie toli pranoksta individualaus gyvenimo poreikius. Tų uždavinių sprendimui ir reikalingas tikslingai veikiantis protas. OO toks protas, jo nelaimei, ir suvokia savo būties baigtinumą. Iš čia ir kyla žinomas žmogaus būties paradoksas. Dėl to, kad „protas įgyjamas“ tik socializacijos procese, ir dėl to, kad socializacija iškelia uždavinius, pranokstančius individualios būties poreikius, susidaro padėtis, jog dauguma žmonių net iki visiško subrendimo nesupranta gerai žinomo dėsnio, kad „visi žmonės yra mirtingi“. Žinoma, ne ta prasme nesupranta, kad jo racionaliai nepriima. Atvirkščiai, jį priima gana lengvai, tačiau savotiškai vengia jį taikyti sau.

Tačiau anksčiau ar vėliau beveik kiekvienas patenka į kritines, ribines situacijas, gyvenimo krizes, kurios suardo įprastą gyvenimo tvarką, priimtą vertybių hierarchiją, išmuša iš po kojų gyvenimo pamatus.

Tokių krizių pagrindą paprastai sudaro vienokios ar kitokios gyvenimo formos praradimas (veiklos, sugebėjimų, sveikatos, pvz., luošumas po avarijos) arba išryškėjusi gyvenimo praradimo grėsmė.

Kartais su tuo susiduria jauni žmonės (vadinamasis jaunystės pesimizmas), arba praradę artimus žmones arba patyrę kokias nors nelaimes.

***

Epikūras yra sakęs, kad jam tenka guosti žmones, kuriems patirti gyvenimo džiaugsmą trukdo mirties baimė.

„Kai mes esame, tai mirties dar nėra, o kai mirtis ateina, mūsų jau nėra.“

„Dievų nereikia bijoti.

Mirties nereikia paisyti.

Laimę nesunku pasiekti.

Nelaimes lengva ištverti.“

„Gražiai gyventi ir gražiai numirti yra vienodas rūpestis.“

Bet mirtis – nėra nebūtis, tai procesas, su kuriuo žmogus susiduria dar gyvendamas. Ir tas susidūrimas labiau gąsdina nnegu pati nebūtis.

Stoikų pozicija orsnė, išdidesnė. Skurdas, liga, susiluošinimas, mirtis baisūs ne patys savaime, o tik dėl mūsų nusiteikimo. O nusiteikimą mes galime valdyti. Vadinasi, jei žmogus patenka į dvasinę krizę, kaltas yra pats, kad pasiduoda ištižimui ir bejėgiškumui.

Stoikų rekomendacijos labai vertingos, bet jomis nelengva pasinaudoti. Kas nėra išmokęs stoiškai gyventi, tam stoikų patarimai bus tik nepritaikomi gyvenimui pašaliečio patarimai.

***

Egzistencialistai siūlo nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios nė akimirkaos iš akių neišleisti savo būties laikinumo. Dažnai siūloma pasirinkti gyvenimo berasmiškumo (absurdiškumo – Kamiu) principą. Tokiam žmogui gyvenimas negali prarasti prasmės vien dėl to, kad jis niekados nėra jos turėjęs.

Suprantama, su tokiu principui lengviau pasitraukti, bet gyventi su juo neįmanoma: sąmoningai gyventi – tai visada teikti gyvenimui kokią nors prasmę.

Gyvenimo krizėms įveikti nuo seno naudojamos ir įvairios žmogaus nemirtingumo idėjos. Materialistinės galvosenos žmogus savo išliekamumą paprastai motyvuoja tiek galimybe palikti palikuonių, tiek ir savo kūrybos produktų (pasodinti sodą, pastatyti namą).

Toks požiūris nuosekliam racionalistui gali tapti patvaria jo gyvenimo strategija, padėti išlaikyti dvasinę pusiausvyrą kritinėse situacijose. Bet ne kiekvienam ir ne visada jis gali padėti. Toks požiūris duoda tik bendrą principą, o gyvenimo krizės visada labai asmeniškos. Krizės suteikia visiems aplinkos reiškiniams, daiktams, žmonėms kitą vertę, kitą emocinį toną. Kitą prasmę įgyja žžodžiai, bendravimas su žmonėmis. Čia daugiau negu bet kada susidaro galimybių likti neteisingai suprastam, izoliuotis, likti vienam su savo sunkia kančia. Tokiais atvejais reikalinga subtili kitų žmonių pagalba, taktiškas įsikišimas, atsargi globa. Ji čia daug svarbesnė negu daugelis moralinių įsipareigojimų visiems laimingiesiems. Yra daug situacijų, kai medikas jau nieko negali padėti, o psichologas ar net paprasčiausiai jautrus subtilus žmogus visada gali. Svarbiausia – nepalikti žmogaus su jo kančia.

Reikia neamiršti ir to, kad daug gyvenimo situacijų virsta kritinėmis iš esmės vien tik dėl subjektyvių priežasčių. Tai reiškia, kad dramatiška asmens reakcija, krizės pajautimas gali būti neadekvatus objektyviai situacijai. Yra nemažai greit panikuojančių žmonių. Daug jų atsiranda dėl netinkamos auklėjimo praktikos, kuri aklai saugo žmogų nuo gyvenimo sunkumų, neleidžia jam išmėginti savęs tais sunkumais, užsigrūdinti ne tik fiziškai,bet ir dvasiškai.

Taigi depresija, dvasinė krizė greičiau paklupdo silpnesnius, menkai užgrūdintus žmones. Bet tai nereiškia, kad su jomis nesusiduria net stipriausios natūros. Skirtumas čia tik tas, kad pirmieji palūžta, o antri pajėgia su ja susidoroti.

Kančios prasmė. Akivaizdu, kad ne dėl kiekvieno blogio ar nelaimės kenčiame.

Sukėlusi kančią priežastis atrodo neįveikiama, nes tai, dėl ko kenčiame, kėsinasi į mūsų dvasinės ar fizinės egzistencijos pagrindus.

Kančia yra nuoroda į nebūtį, į baigtį, tai jos ženklas. Ji ne

visuomet prie kapo duobės, gal dažniau mūsų vienatvėje, susvetimėjime, dvasios bejėgiškume ar kūno aklame triumfe.

Nupurčiusi mus nebūties tvaiku, kančia ir tesugeba užtvenkti ligtolinę kasdienybės tėkmę, sujudinti sąmonę, padėdama pervertinti ligtolines gyvenimo vertybes.

Žmogaus esmė atskleidžia ir tai, dėl ko jis kenčia, ir tai, kaip jis kenčia, ką žmogus pajėgus pakelti ir kaip jis išeina iš kančios.

Į kančią galima žiūrėti kaip į žadintoją jau esančių,bet laiko dulkėmis nuklotų dalykų. Atrasti galime tik tai, ką buvome praradę, iškentėti tiek, kiek jau esame stirprūs.

Stoikai, kkrikščionybė manė, kad kančia lengvėja, kai ją supranti.

Naujųjų laikų optimizmas: kentėjimai, kaip ir kitos „aistros“ yra tik praeinančios nuotaikos.

Identiteto problema. Naujieji laikai – maksimalios asmens autonomizacijos epocha. Laikui bėgant iškyla vis nauji jo savarankiškumo ir individualumo reikalavimai – universalumas, minties laisvė, orumas, troškimas dominuoti.

Ypač išryškėja socialinių vaidmenų pasirenkamumas ir pakeičiamumas, konformizmo, ideologinio maskavimosi pavojai.

Postmodernizmas, suardydamas protą, vienumą, įteisina asmens identiteto netektį: asmuo subyra į atsitiktines personažų sankaupas, kur mano šiandienykštis aš nenori turėti nieko bendra su vakarykščiu aš, viešas aaš su privačiu, politinis – su buitiniu, racionalus su jusliniu ir t. t.

Toks asmuo – kaip standartinis televizijos kanalas – neturi jokios apibrėžiamos laikysenos, pasaulėžiūros, galvosenos, nuomonės, įsitikinimų.

***

„Netekti gyvybės – nemenkas dalykas, bet matyti kaip mūsų gyvybė netenka pramės, kaip nnyksta mūsų gyenimo tikslas – štai kas nepakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo.“

(Kamiu)

„Esminis dalykas yra ne tai, kas iš žmogaus padaryta, o tai, ką jis pats daro iš to, kas iš jo padaryta.“

(Sartras)