kalbos kultura

TINGINIAMS

Įžanginė paskaita

I. Kurso pristatymas ir atsiskaitymo tvarka

II. Kultūros istorijos objektas

III. Europos kultūros ypatybės, periodizacija; Europos koncepcijos

IV. Europos priešistorė – šiuolaikinės kultūros ištakos

II. Kultūros istorijos objektas

Kultūros istorija – žmonių buities vaizdavimas, kaip ji reiškėsi religijoje, filosofijoje, moksle, mene, literatūroje, visuomeninio – valstybinio gyvenimo formose, teisėje, ekonomikoje, kasdienybėje ir kt.

Kultūros istorijos terminas atsirado XVIII a. švietėjų (Voltero, vėliau Herderio) pastangomis, kaip priešpastatymas politinei – valstybių ir valdovų istorijai. XIX a. kultūros istorija pradėjo pretenduoti į pilnutinį visuomenės atvaizdavimą ir gamtos mokslų įtakoje praeityje ieškojo universalių visuomenės ggyvenimo įstatymų. XIX a. pab. nuo gamtos mokslų griežtai atsiribojo. Šiuo metu dalyko turinys labiausiai priklauso nuo autoriaus interpretacijos

Priskaičiuojama arti šešiasdešimties termino kultūra apibrėžimų. Žemiau pateikiama keletas, kuriais bus remiamasi kurso eigoje.

Kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas) – socialinė sistema, kurios funkcionavimas užtikrina materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį.

Suprimityvinant – visa, kas nėra natura (gamta), yra cultura (žmogaus veiklos rezultatas).

Kultūros skirstymas į materialinę ir dvasinę yra sąlyginis ir aiškios rribos išvesti negalima. Materialinė kultūra – tai verslai ūkis transportas, technologijos ir t.t.; dvasinė – menas, mokslas, religija ir t.t. Kultūros istorija apima abi minėtas veiklos sritis.

Europos kultūros istoriją priimta skirstyti į tam tikrų bendrų idėjų, meno stilių epochas. Tai PPriešistorė, Antika, Viduramžiai, Renesansas, Barokas, Apšvieta, Romantizmas, Modernizmas. Jos ne visai sutampa su visuotinės istorijos periodizacija ir neturi griežtų chronologinių rėmų.

II.I Kultūrologija. Filosofiniai kultūros apibrėžimai

A.Maceina: Kultūra – tai žmogiškoji kūryba, suprasta vidinio nusiteikimo, veiksmo ir jo išdavų bei organizacijos prasme.

Kultūrinis nusiteikimas – žmogiškoji prigimtis: pastanga išsilaikyti pasaulyje, noras save išreikšti, polinkis apvaldyti žemę. Žmogus gamtoje neturi savo „specializacijos“, gyvenimo sąlygas priverstas kurti pats ir tai daryti kolektyviai.

Veiksmas – sąmoningas gamtos materijos perdirbimas pagal savo idėją suteikiant jai naują formą.

Išdava – ženklas, vertybė, organizacija. Būti ženklu yra giliausia kultūros paskirtis. Kultūra – žmogaus ženklas. Vertybė – gamtos medžiaga plius žmogaus idėja. Didžiausias kultūros pažangos idėjos kritikas – Ž.Ž.Ruso.

Kultūrinių kūrinių organizacija tam tikros erdvės bei tam tikro laiko rėmuose yra vadinama civilizacija. SSt.Šalkauskis

III. Europos kultūros ypatybės, periodizacija;Europos koncepcijos

Keletas Europos kultūrai būdingų bruožų.

Individualizmas – socialinių struktūrų raida

Žmogaus išskyrimo iš kosmoso filosofija

Privatinė nuosavybė

Demokratija

Krikščionybė

Terminas „Europa“ tarp XIV – XVIIIa. pakeitė „Krikščioniškajį pasaulį“. Pastarasis terminas paskutinį karta pavartotas 1713m. Utrechto taikos proga. Gyvena, aišku, europiečiai.

Europos ribos antikoje ir iki viduramžių – nuo Helesponto iki Dono. Tik 1730m. Rusijoje tarnavęs švedų karininkas Strahlenbergas pasiūle ribą vesti nuo Dono iki Uralo kalnų ir upės. Motyvai – politinis Rusijos iškilimas ir krikščionybė.

Europos istorijos pradžia – Antikos pabaiga, krikščioniško pasaulio ssusikūrimas.

Didžiosios Britanijos (salų) išimtis.

Mitelleuropa ir Centrinės Europos sąvokų atsiradimas

IV. Europos priešistorė

Tai pati ilgiausia epocha, apimanti laikotarpį nuo žmonijos atsiradimo iki pirmųjų civilizacijų. Tai laikotarpis, kuomet susiformavo biologinis žmogaus tipas, kalbos ir religijos, atsirado meno ir mokslo užuomazgos.

Priešistorė, pagal medžiagas, iš kurių daryti įrankiai, skirstoma į Akmens ir Metalo (Bronzos ir Geležies) amžius. Akmens amžius užtruko beveik 2 mln. Metų – 8 tūkst.

Antropologai žmogų iš gyvūnų išskiria, kuomet jis pradeda gaminti įrankius ir bendrauti artikuliuota kalba. Archeologai žmogų iš gyvūnų išskiria, kuomet jis pradeda naudoti padarytus įrankius.

Šiuolaikinės antropologijos duomenimis žmogaus protėviai nuo kitų primatų atsiskyrė prieš maždaug 2mln. metų. Akmens amžius pagal „technologinę pažangą“ skirstomas į paleolitą, mezolitą ir neolitą.

Paleolite (2 mln. – 9 tūkst pr. Kr.) du kartus pasikeitė biologinis žmonių tipas. Seniausieji Europos gyventojai – pitekantropai (Heidelbergo žmogus) gyveno 730 000– 125 000 ir buvo klajojantys medžiotojai ir rankiotojai, gyvenę nedideliais būriais ir ir apsistodavę urvuose ar laikinose stovyklose. Pagrindinis įrankis – universalusis kirtiklis – skaldant nusmailintas akmuo, naudotas praktiškai visiems darbams. Laikotarpio pabaigoje, įsisavinus smulkaus skaldymo techniką, atsiranda kirvis, ietis, rėžtukas, peilis. Yra ugnies, tik neaišku, ar mokėta ją išgauti.

Prieš 125 tūkst. Europoje apsigyveno tobulesnio biologinio tipo žmonės neandertaliečiai. Svarbiausi jų bruožai – būsto statyba, nuolatinis ugnies naudojimas, ddaugiau specializuotų įrankių. Atsiranda kauliniai įrankiai ir titnago retušavimas. Pastebimos tikėjimų užuomazgos – laidojimai ir gyvūnų kultas.

Prieš 40 000 prasidėjo paleolito revoliucija: šiuolaikinio tipo žmonės homo sapiens sapiens (Kromanjono žmogus) apsigyveno Europoje išstumdami neandertaliečius. Kromanjoniečiai taip pat buvo medžiotojai – rankiotojai, tačiau jie apgyvendino visas klimato zonas iki pat Arktikos. Dauguma liko klajokliais, tačiau laikotarpio pabaigoje didesnių vandens telkinių pakrantėse atsirado sėslių žvejų gyvenviečių. Naudojo kalbą, gyveno kraujo ryšiais susietomis grupėmis po 30 – 50 žmonių. Būstus statė iš šakų, karčių, mamutų kaulų ir kailių. Ugnis naudota šilumai ir maistui gaminti.

Įrankiai specializuoti. Išmokta akmenį gludinti. Naudoti gyvulių kaulai ir ragai, jie pjaustyti, gludinti, gręžti. Įrankiai prie kotų pritaisomi klijuojant derva, pririšant karnomis ar odos diržais. Atsiranda lankas ir iečių svaidyklė, medžioklei naudojamos gamtinės kliūtys.

Pirmosios transporto priemonės – plaustai, luotai, slidės, rogės; mainų prekyba – keičiamasi dirbiniais ir žaliavomis.

Darbo įrankiai puošti sudėtingais ornamentais, kas liudija permainas dvasinėje kultūroje. Ant žmonių gyventų urvų sienų randama aukšto lygio realistiškai pavaizduotų žvėrių figūrų; randama moterų ir žvėrių skulptūrėlių. Visoje Europoje randama petroglifų – uolų piešinių.

Paskutiniame paleolito periode atsiranda ir pirmosios religijos apraiškos. Manoma, kad to laikotarpio meno kūriniai – religinių apeigų ir magijos priemonės. Randama daug kapinynų, kas rodo, jog žmogus išskiria save iš ggyvūnų, suvokdamas save ne vien kaip biologinį kūną. Atsiranda protėvių kultas.

Paleolite:

Nuo gyvūnų būrio – iki giminės ir genties

Nuo rankinio kirtiklio – iki specializuotų įrankių

Nuo klajoklių stovyklų – iki sėslaus kaimo

Nuo įrėžų akmenyje – iki tapybos, skulptūros, raižymo

Religijos atsiradimas

Mokslinio pažinimo užuomazgos (gamtos pažinimas ir jos panaudojimas)

Mezolito (X – VII tūkst. pr. Kr.) laikotarpį išskiria ne visi tyrinėtojai, tačiau neabejotinai svarbiausias to laikotarpio (moterų) atradimas – keramika, arba moliniai indai. Pradedame valgyti virtą maistą (valio!)

Išnyksta realistinis ir atsiranda schematinis menas

Neolito (Europoje 6500 – 2500 pr. Kr.) revoliucija – perėjimas nuo pasisavinamojo prie gamybinio ūkio. Rankiotojai ir medžiotojai tapo žemdirbiais ir piemenimis. Priežastys iki šiol nėra iki galo aiškios. Galbūt dėl palankaus klimato labai padaugėjus gyventojų išgyveno alternatyvų maisto šaltinių įsisavinusios bendruomenės. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad daugumos archainių kultūrų mituose sakoma, jog žemdirbystės, metalų lydymo ir miestų statybos išmokę dievai. Esmė – prisitaikymą prie gamtos pakeitė gamtos keitimas.

Archeologai teigia, jog žemdirbystė atsirado Artimuosiuose rytuose, iš kur plito po Vakarinę Aziją, Šiaurės Afriką ir Europą. Maždaug tuo pačiu laikotarpiu prijaukintos ožkos, avys, karvės, kiaulės.

Įsitvirtina sėslus gyvenimo būdas, statomi tvirti ilgalaikiai būstai, planuojamos didelės gyvenvietės. Tai jau architektūra ir urbanistika. Atsiranda stambių gyvenviečių (1000 – 3000 žmonių), piemenų klajonės apsiribojo tam tikromis apibrėžtomis

teritorijomis, stengiantis per daug nenutolti nuo stambesnių gyvenviečių.

Turtingos gyvenvietės tampa viliojančiu grobiu menkiau išsivysčiusioms gentims ir priverstos fortifikuotis.

Didesnėse bendruomenėse atsiranda darbų pasidalinimas – amatai tampa savarankišku verslu, kurių vienas svarbiausių – metalų gavyba ir apdirbimas. Metaliniai įrankiai nekeitė verslų pobūdžio, tik spartino gamybinio ūkio ir socialinę raidą, todėl prie archeologų išskiriamo metalų laikotarpio čia nesustosime.

Atskiru verslu tampa prekyba, vandens keliai – prekybos keliais. Atsiranda prekės ekvivalentas – pinigai, kiek vėliau – raštas.

Žemė, gyvuliai, prekės – tai turtas. Pereinama prie privačios nnuosavybės, o per tai – prie turtinės ir socialinės diferenciacijos. Naujai visuomenės santvarkai paprotinės teisės nebeužtenka, tvarka palaikoma jėga ir įstatymais. Socialinė raida pasiekia valstybės stadiją.

Turtas – viliojantis grobis; grobikiškų žygių ir karų metu atsiranda karo meno, strategijos ir taktikos pradmenys.

Daugėjant gyventojų formuojasi sudėtingi etniniai junginiai; juose – sudėtingos religinės sistemos.

Žemdirbių visuomenėje menas, ypač taikomasis, padarė didelį šuolį. Puošiama viskas – buities rakandai, drabužiai, ginklai, gaminami papuošalai.

Šiuo metu priešistorės pabaiga ir istorijos pradžia sutarta laikyti rašto atsiradimą. Europos priešistorė pietuose bbaigėsi atsiradus Kretos civilizacijai (XIV a. pr. Kr.), o šiaurėje – II tūkst. pradžioje, susikūrus Baltijos regiono valstybėms.

REZIUMĖ

· Priešistorė Europoje tęsėsi nuo jos apgyvendinimo 1,8 mln. pr. Kr. iki XIV a. pr. Kr. atsiradusios Kretos civilizacijos.

· Gyveno mažiausiai trys biologiniai žmonių tipai: ppitekantropai, neandertaliečiai, kromanjoniečiai

· Susiformavo žinomos ir jau mirusios kalbos

· Socialinė raida vyko nuo pirmykščio būrio – giminės – genties iki genčių sąjungos ir priartėjo prie miesto – valstybės

· Etninės raidos ir migracijų rezultatas – Europos etninės grupės

· Pirmykštis klajoklis tapo žveju, piemeniu, žemdirbiu, amatininku

· Universalų akmeninį kirtiklį keitė specializuoti akmens, kaulo rago, galiausiai metaliniai įrankiai

· Užuovėją, urvą, laikiną stovyklą keitė sėslių žvejų gyvenvietės su žeminėmis, jas –žemdirbių kaimai su moliniais ir mediniais namais ir įtvirtintos miesto tipo gyvenvietės.

· Primityvius tikėjimus ir magiją keitė sudėtingos religinės sistemos su hierarchiniais panteonais, žynių luomais ir kultu

· Primityvias įrėžas keitė daiktų ornamentavimas ir vaizduojamasis menas

VIDURAMŽIAI

(juodraščio teisėmis)

Plačiausios chronologinės ribos – V – XV a. Ankstyvieji/vėlyvieji – XI a.

Pasaulėžiūra ir pagrindinės idėjos. Trys drambliai – katalikų bažnyčia, feodaliniai santykiai ir viduramžių miestai. Centrinis žodis –– scholastika (mastymo, mokymo bei rašymo būdas). Idealas – tarnavimas ir ištikimybė. Riterių dvaro ir bažnyčios kultūra. Teocentrinė pasaulėžiūra.

Bizantija – R.E., Roma – V.E. maišosi senosios Europos paveldas (riterystės šaknys, senieji papročiai, apeigos ir menas) ir christianizacija.

Yra du pasauliai – tobulas, trokštamasis, pomirtinis, amžinasis ir šis – ašarų pakalnė. Pastaroji dar dalinasi į Dievo vaikų ir velnio karalystes. Pastarojoje – mes, atseit pagonys.

Laiko samprata – linijinė – tiesinė nuo pasaulio sukūrimo iki paskutinio tesimo. Jokių pokyčių! Pasaulis statiškas, visuomenė konservatyvi.

Elgsenos ddualizmas: riterių kurtuazija, garbės kodeksas/ kraujo kerštas, kova dėl valdžios/ saviplaka, kančios ir askezės idealizavimas. Mirties, pragaro ir skaistyklos kultas.

Feodalizmas: Romos palikimas– latifundijos, kolonai; naujovė – laisvasis frankų valstietis, alodas (paveldima). Feodas (dovana už prievoles). Senjoras – vasalas. Trys luomai.

Korporacinė visuomenė – bažnyčios, vienuolynai, miestai, gildijos, cechai. Nėra individo, yra horizontali lygybė, teisė, laisvė. Galioja Romos, bažnytinė ir paprotinė teisės.

1347 – 1350 – maras.

Vienuolynai

290 – 346 – Pachonijus Egipte, 330 – 379 – Bazilijus Kapadokijoje.

Benediktas Nursietis (489 – 543) – 528 – Monte Casino. Mokyklos, knygų perrašymas. Ligoninės, misijos.

Katalikas (gr. visuotinis), popiežius (gr. Tėvas, mokytojas), vyskupas (gr. Prižiūrėtojas, globėjas)

Švietimas: vienuolynų mokyklos; u-tai.

Mokslas: teologija – komentarai, kompiliacijos, plagiatai.

Pasaulietiniai menai, medicina, teisė, architektūra, miestai, amatai, prekyba, leidyba – antikos paveldas ir arabų tarpininkavimas.

Menas. Teologizacija. Anonimiškumas. Amatininkiškumas. Erdvėlaikio nepaisymas. Perspektyvos nebuvimas ir ano pasaulio vaizdavimas.

Stiliai: romaninis (VIII – XI a.), gotika (XII – XVI a.)

Architektūra.

Romaninis (normanų) stilius. Karingoji Bažnyčia, Dievo tvirtovė – bazilika. Funkcionalu.

Gotika. Džiaugsmas ir didingumas. Smailėjanti arka – karkasas; kontraforsas. Puošybai – kolonados, skulptūros, vitražai. Altorių tapyba – atvirkštinė perspektyva.

Dailė.

Funkcinė taikomoji; anoniminė – bažnytinė; amatininkų.

Iliuminuotos, miniatiūrom išpieštos knygos. Freskos. Mozaika.

Literatūra

Herojinis epas. Rolando giesmė, Nibelungų giesmė, Egilio saga.

Riterių literatūra. Trubadūrai, truverai, menezingeriai. Riterių romanas – Rožės romanas.

Pasaulietinė. Lotynų k.

Hagiografija.

Istorija ir istoriografija –– kronikos, analai. Senovės idealizavimo ir dabarties niekinimo idėjos.

Bizantija (Rytų Romos imp.).

324 – 395 – 476 – 1453.

Justiniano I laikai (VI a.) – klestėjimo laikai. Romos teisės kodifikacija, priv. Nuosavybės įteisinimas. Bažnyčios pajungimas valstybei. Luominė, karinė, biurokratinė imperija.

1054 – D. schizma.

Antikinio paveldo saugotojai: Konstantinopolio akademija.

Literatūra – graikų žanrai, hagiografija, chronografija.

Architektūra. Bazilika ir bažnyčia. Sofijos soboras.

Dailė. Skulptūra sunyko; klesti reskos, ikonos, knygų menas, mozaika.

Menas kanonizuotas. Nėra judesio, savitumo, individualumo.

Vienuolynų kultūra. Karolingų renesansas.

RENESANSAS

(juodraščio teisėmis)

Terminas G.Vasari, 1550; rinascimento, renesans

Ribos – XIII pab. – XIV – XVI a.// XV – XVI a.- Šiaurės renesansas

Pasaulėžiūra ir idėjos.

Antikos atgimimas. Humanizmas – visuomenės minties kryptis aukštinanti ir skatinanti kūrybinius žmogaus privalumus, ginanti žmogaus laisvę, visuomeniniuose santykiuose skatinanti kovą už bendražmogiškus dorovės principus.

Dievo ir žmogaus santykio peržiūrėjimas; pasaulietiškumas ir individualizmas; gamtos ir socialinė filosofijos; utopija, mistika, reformacija.

Renesanso žmogus – laisvas, valingas, veiklus ir drąsus savimi pasitikintis kūrėjas – garbėtroška, siekiantis būti žinomu ir nesiskaitantis su priemonėmis. Sukurtas pagal Viešpaties paveikslą, reiškia – galintis kurti. Umbilicus mundi – viskas mano ir man; čia ir dabar.

Reformacija. Šiaurės renesanso dalis. Oksfordo prof. Viklifas; husitai; M.Liuteris. Siekiai pigios ir nacionalinės bažnyčios, mažinti popiežiaus autoritetą. Biblija – vienintelis šaltinis. Nukrypimai: fanatizmas; puritonizmas; religiniai karai.

Atsiradimo aplinkybės. Italijos miestai – necentralizuoti, vystantys tranzitinę prekybą rrinkos (dab. prasme) sąlygomis – laisvų, išsilavinusių, lygiateisių miestiečių visuomenė.

Yra feodalinė ir formuojasi buržuazinė visuomenė; geografiniai ir astronominiai atradimai; reformacija ir nazionalinių valstybių užuomazgos; Bizantijos žlugimas ir jos intelektualų invazija; Ispanijos įsigalėjimas ir Nyderlandų revoliucija.

Menas. Pasaulietiškumas, humanizmas, realizmas.

Architektūra. Antika. Proporcijos, simetrija, horizontalios linijos, plokščios sienos, kolonados, arkados. Brunaleskis. Mikelandželas, Rafaelis. Pasaulietinė architektūra, miestų planavimas.

Dailė. Autorinė (atsiranda dailininkų kartos); mokyklos; mecenatai; žanrai (peizažas, portretas); perspektyva; spalvos, fonas.

Florencijos mokykla. Botičeli, Rafaelis, Mikelandželas, da Vinčis.

Venecijos m-kla. Ticianas, Tintoretas, Džordžonė.

Flamandų. Van Eikas, Memblingas, Boscho, Van dar Veidenas.

Vokiečių. Diureris, Kranachas.

Skulptūra. Apvaliosios, erdvinės sugrįžimas. Donatelas. Mikelandželas.

Mokslas. Kopernikas (1473 – 1543) 1515 – heliocentrinė sistema

Galilėjus (1564 – 1642) pagreitis ir teleskopas.

Servetas. Kraujotakos sistema.

Kelionės. Vasko da Gama (1469 – 1524) – 97 – 98 – Indija. Magelanas. (1480 – 1521) pasaulis. Kolumbas.

Istoriografija. Viduramžiai – tai pauzė. Mokslinė ir pragmatinė istoriografijos. Šaltinių tyrimas ir interpretacija. L.Bruni, N.Makiaveli. J.Wofas.

Muzika. Pasaulietinė tematika; kantata, opera, oratorija; polifonija. Nacionalinės muzikos mokyklos.

Literatūra. Racionalistinis konstruktyvizmas, kaip pasaulio atkūrimo principas. Psichologizmas – žmogaus veiklos prasmė.

Italija – Dantė, Petrarka, Bokačo.

Vokietija – reformatai, biurgeriai, Faustas, Ulenšpigelis.

Prancūzija – Rablė

Ispanija – riterių ir nuotykių romanai; Servantesas, de Vega.

Anglija – romanas, drama; Šekspyras – 154 sonetai, komedijos, tragedijos, kronika

Bendra charakteristika – humanizmas,pasaulietiškumas, stiprus herojus, kūrėjas. Erotika, žemiškieji malonumai. Nuotykių romanas, dramos

atgimimas, romano ir novelės žanrai.

Inkvizicija. Pradžia – XIII a. 1215 m. Laterano bažnytinis susirinkimas. 1252 Inocento IV leidimas kankinti. Klesti XVI a. – eretikai, raganos, burtininkai. Uždrausta 1859.

XIII – XIX a. – 9 – 12 mln. žm.

BAROKAS

(juodraščio teisėmis)

Terminas

Barocco – absurdiškas;Prancūzijos švietėjų terminas. (Kaip Renesansui gotika)

Baroccio – abejotina financinė veikla

Baroco – netaisyklingos formos perlas.

Chronologinės ribos – XVI a. pab. – XVIII a. pr. Absoliutizmo, kontrreformacijos ir triumfuojančios katalikų bažnyčios amžius. Prabangos ir manieringumo era.

Pagrindinės idėjos – visiškas renesanso propaguotos natūralios prigimties, ssielos ir kūno darnos, proporcijų ir humanizmo atmetimas. Tai jausmo įtampos, kontrasto ir judesio, nenatūralumo, manieringumo, dirbtinumo, prabangos, perdėto puošnumo, alegorijos ir teatrališkumo menas. Išimtinai aristokratų ir bažnyčių menas. Visuomenė skyla į kultūrines grupes. Nuo mokslo galutinai atsiskiria aukštasis menas ir amatininkiškoji – taikomoji dailė.

Kultūros ir mados centras iš Ispanijos persikelia į Paryžių (absoliutizmas; prabanga)

Pilietinių karų epocha: 30 metų karas Vokietijoje, pasibaigęs 1648Vestfalio taika; Kromvelio vadovaujama revoliucija Anglijoje ir Fronda Prancūzijoje; „Tvanas“ ATR.

Ekonomikoje – V.Europa – mokesčiai; R.E. – antrasis įįbaudžiavinimas. Kolonizuojamos Amerika ir Afrika.

Religijoje – kristalizacija: katalikai Prancūzijoje, Flandrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Bavarijoje, Austrijoje, ATR; liuteronai Skandinavijoje, Latvijoje, Estijoje,Vokietijoje; kalvinistai – Šveicarijoje, Olandijoje; anglikonai – Anglijoje. 1545 – 1563 – bažnytinis Tridento susirinkimas. Jokių nuolaidų reformatams; kovoti švietimu, menu, tobulėjimu.

Asmenybės

Dekartas –– filosofija – matematika. Pažinimas dėl gamtos valdymo. Racionalizmo pradininkas; įgimtos idėjos ir abejonė, kaip pažinimo metodas

Paskalis – tikimybių teorija. Žmogaus prigimties dualizmas.

Leibnicas – matematika; klasikinės vok. Filosofijos pradininkas.

Niutonas – fizikos dėsniai

Meno idėjos ir teorijos: neoplatonizmas – grynųjų idėjų paieška, , kūrybinio prado iškilimas ir dinamizmas; grynojo, gamtoje neesančio meno paieška; mecenatų amžius; bohemos laikai; meno rinkos laikai. Menas turi įtikinti, sujaudinti, suteikti nepaprastų įspūdžių, suaudrinti jausmus.

Architektūra.

Horizontalių, tiesių linijų, plokščių paviršių, monochromijos, proporcijų ir patogumo išnykimas. Atsirado perėjimas nuo statikos į dinamiką, linijų ir plokštumų suktumą, puošnumą. Akcentuojamas fasadas. Suktos kolonos.

Medžiagos – auksas, marmuras, akmuo. Spalvos – kontrastai. Dekoras – linijų, skulptūrų ir ornamentų gausa, šviesos ir tamsos žaismas. Interjere – įrėmintos ornamentuotos sienos, veidrodžiai, spalvos, portjeros, auksas, ornamentinis parketas, ggipsatūros, dekoruoti baldai. Italija – Jėzaus bažnyčia, Romos perstatytojas D.Fontana; Prancūzija – Versalis.

Dailė.

Būdinga: milžiniški masteliai, dinamika, šešėliai, judesio momentas, juslingumas ir religinė ekstazė, mistinis patyrimas, kontrastai, paradoksai, dailininkų specializacija. Didžiulės freskos, atvirame danguje sklendžiančios figūros.

Bolonijos mokykla – kūno studijos ir karikatūra. Karavadžo; smuklės, natūralizmas

Vatikano – skulptorius Lorenco Bernini – „Šventoji Teresė“

Flamandų – „miestėjimas“ – turtingiems miestiečiams pritaikytas menas. Portretai, peizažai. Van Deikas, Rubensas, Rembrantas

Prancūzijos akademija (nuo 1649) – Prusenas. Alegorijos, fantazijos, antikos siužetai.

Ispanų – jausmo įtampa, portretai. Velaskesas.

Bendrai – nnatūralizmas/ vizijos ir ekstazės/ alegorijos (Versalis – saulės sostas ir t.t.)

Literatūra.

Tikros ir netikros tiesų opozicija, racionalumas ir misticizmas. Manieringumas ir perdėtas puošnumas.

Žodinis puošnumas – metaforos, alegorijos aliuzijos.

Vartotojiškumas – rel. Šventės, ceremonialai, spektakliai

Kontrastai – dangiško ir žemiško, erotinio ir mistinio sugretinimas

Žanrai – epigrama, komplimentas, kalambūras, tragedija, komedija, burleska

Teatras

Esminis baroko meninės kultūros bruožas. Visas gyvenimas – spektaklis. Teatralizuoto aukštuomenės laidotuvės; miniai – vežimų teatrai.

Muzika

Bažnytinė – teatrališka, iškilminga, monumentali

Pasaulietinė – opera, oratorija, kantata, sonata, suita.

Abiem – puošnumas, vingrumas, dalių kontrastas.

Muzika – Bachas, Hendelis, Monteverdis, Skarlatis, Vivaldis

APŠVIETA (apšvietos amžius)

(Pilnas tekstas)

Įvadas

Apšvietos terminas naudojamas kultūrinei Europos ir Šiaurės Amerikos srovei, dominavusiai iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos apibrėžti. Terminas, skirtingai nuo prieš tai buvusių epochų, nukaltas pačių sąjūdžio dalyvių, pabrėžiant atsiskyrimą nuo Baroko ir kontrreformacijos – „tamsos ir neišprusimo“ laikų ir įžengiant į mokslo, argumentų ir pagarbos žmogiškumui amžių. (Age of Reason; Luimjer; Aufklärung)

Plačiausios chronologinės ribos – 1685 – 1815 m.

Pagrindinis šio laikotarpio filosofų ir intelektualų bruožas buvo absoliutus tikėjimas žmogaus protu. Laikotarpis buvo paveiktas Izaoko Niutono visuotinės traukos dėsnio atradimo. Jei žmonija gali atrasti Visatos, taigi ir Dievo, principus, tai kodėl gi ji negali ištirti gamtos ir visuomenės principų? Manyta, jog tik per protą ir pažinimą įmanomas technologinis ir moralinių vertybių progresas. Sekdami filosofu Dž. Loku, XVIII aa. rašytojai teigė, jog žinojimas nėra įgimtas, bet atsiranda iš protu suvoktos patirties, todėl tinkamai auklėjant ir šviečiant žmonijos prigimtis gali būti pakeista į geresniąją. Tiesos pradėtaieškoti stebint gamtą, o ne studijuojant autoritetus – Aristotelį ar Bibliją. Nors į bažnyčią – ypač į Romos katalikų – buvo žiūrima kaip į žmogaus proto įkalintoją dauguma Apšvietos veikėjų neatmetė religingumo apskritai. Jie propagavo Deizmą – savotišką religinę filosofiją, pripažįstančią Dievo buvimą, tačiau neigė visą krikščionių teologiją. Pasaulietiškas džiugesys buvo iškeltas labiau už religinius išgyvenimus. Pagrindinis švietėjų kritikos objektas buvo turtingoji ir įtakingoji Bažnyčia.

Apšvieta buvo daugiau nei tam tikrų idėjų rinkinys – tai buvo mąstymo būdas. Dauguma švietėjų nebuvo filosofai tikrąja to žodžio prasme. Dažnai jie buvo populistai, save pristatantys „žmonijos dalimi“ ir besistengiantys laimėti visuomenės palaikymą anoniminių pamfletų, gausių žurnalinių ir laikraštinių straipsnių pagalba. Būdami tiek pat žurnalistai kiek ir flikosofai, jie istorikų buvo pavadinti prancūzų kalbos žodžiu philosophes.

Apšvietos tėvynė – Prancūzija. Vienas ankstyviausiųjų sąjūdžio atstovų teisininkas Šarlis Monteskje savo satyras ir rimtas politines institucijas kritikuojančias studijas pradėjo leisti Paryžiuje Tuo pačiu metu Denis Didro ten pat pradėjo leisti Enciklopediją (1751-1772). Šis, daugiau kaip 50 bendradarbių sutelkęs turėjo du tikslus – visų esamų žinių rinkinys ir poleminis ginklas, pristatantis švietėjų poziciją ir ppuolantis oponentus. Tačiau įtakingiausias Apšvietos veikėjas be abejo yra Volteras. Karjerą pradėjęs kaip dramaturgas ir poetas šiandien jis žinomas kaip politinių pamfletų, esė, satyrų ir trumpų novelių, kuriose populiarino mokslą ir savojo laikotarpio filosofiją, autorius, taip pat dėl jo didžiulės korespondencijos. Dar originalesni yra Žano Žako Ruso darbai. Jo Visuomeninė sutartis (1762), Emilis (1762), ir Išpažintis (1782) ir daug kitų giliai įtakojo vėlesnes politines ir edukologines ir tapo impulsu XIX a. romantizmui. Apšvieta buvo kosmopolitinis ir antinacionalistinis sąjūdis su daugeliu atstovų įvairiose šalyse. Kantas Vokietijoje, Hjumas Anglijoje, Cezarė Bordžija Italijoje, Bendžaminas Franklinas ir Tomas Džefersonas JAV – visi jie palaikė ryšius su Prancūzų švietėjais, buvo Apšvietos idėjų skeidėjai ir jų generatoriai.

XVIII a. pirma pusė buvo sunki. Keletas buvo įkalinti, daugumai trukdė valstybės cenzūra ir Katalikų bažnyčios puolimasVėliau, įvykus persilaužimui apie 1770-ius, antrosios generacijos švietėjai jau gavo valstybines algas ir vadovavo mokslų akademijoms. Milžiniškas laikraščių ir knygų skaičiaus didėjimas prisidėjo prie plataus švietėjų idėjų paskleidimo. Moksliniai eksperimentai ir filosofavimas tapo įvairių visuomenės grupių – tame tarpe ir nobiliteto bei klero mada. Visa eilė Europos monarchų taip pat įsisavino Apšvietos idealus ar bent jau žodyną. Volteras ir kiti švietėjai, kurie propagavo karaliaus – filosofo idealą, ir liaudieš švietimą „iš viršaus“, sveikino taip

vadinamąjį „apšviestąjį absoliutizmą“ Frydrichą II Prūsijoje, Jekateriną II Rusijoje ir Pranciškų Juozapą Austijoje. Nors, tiesą sakant, dauguma valdovų Apšvietos idėjasišnaudojo propagandai ir buvo labiau despotai, negu švietėjai.

XVIII a. antroje pusėje Apšvieta išgyveno savotišką transformaciją. Ruso įtakoje jausmingumas ir emocionalumas pradėjo stelbti proto dominavimą. Apie 1770-ius rašytojai išplėtė kritikos lauką ir nusitaikė į politines ir ekonomines problemas. Šiam posūkiui didelę įtaką padarė Amerikos revoliucija. Nepriklausomybės deklaracija ir Nepriklausomybės karas europiečiams parodė, jog galima nueiti ir padaryti daugiau, negu diskusijos apie švietimą, kkad galima jas įgyvendinti praktiškai. Amerikos revoliucija padrąsino ir Europos režimų oponentus.

Įprasta sakyti, jog Apšvieta baigiasi su Prancūzijos Didžiaja revoliucija 1789 m. Apšvietos laikotarpiu revoliucija subrendo ir įkūnijo daugumą jos idėjų, tačiau kruviniausiu savo periodu (1792-94) dauguma Apšvietos idealų amžininkų akyse buvo laikinai diskredituoti. Apšvieta XIX ir XX a. paliko modernųjį sekuliaricmą, paskatino politinį ir ekonominį liberalizmą ir humanistines XIX a. reformas. Ji leido patikėti progreso, kuris įsigalėjo tik XX a., galimybe ir būtinumu.

Konspektai

Žmogaus idealas

Išsilavinimas, filantropija, kuklumas, darbštumas, patriotizmas, išmintis, ssavitvarda, teisingumas, narsumas, dorybė. Apšvietos žmogus – aktyvus visuomenininkas.

Politiniai įvykiai:

Šiaurės karas 1700 – 1721

Septynerių metų karas – 1756 – 1763

JAV Nepriklausomybės karas 1775 – 1783

Didžioji Prancūzijos revoliucija

Abiejų Tautų respublikos padalijimai

150 įvairių draugijų.

Skaitymo Vokietijoje, Žemdirbystės ir ūkininkavimo Anglijoje, Krašto bičiulių Ispanijoje iir t.t. Įvairios agrarinės dr-jos Olandijoje, Anglijoje, Prancūzijoje.

Masonų ložės. Švietėjai iš prigimties. Laisvieji mūrininkai – bažnyčių statytojai. Tradicijos, ceremonialas. Masonas – gera valia, žmogiškumas, garbė ir sąžinė, turtingųjų ir vargšų draugas. Tikslas – taika ir vienybė tarp žmonių (Dievo karalystė?) Tolerancijos mokykla – priklausyti gali visi. Įsipareigojimas daryti gerus darbus. Moksliniai kontaktai su kitom draugijom, ekonominių – socialinių reformų iniciatoriai.

Draugijos glaudžiai siejasi su moksline veikla – eksperimentais, atradimų taikymu praktikoje, gamtos tyrinėjimais, darbų publikavimu.

Akademijos: Prancūzijos akademija, Prancūzijos mokslų akademija, Prancūzijos menų ak., Londono karališkoji gamtos pažinimo plėtojimo ak., Karališkoji Berlyno ak. Ispanijos ak. ir t.t.

Skyriai:

Eksperimentinė filosofija, chemija, anatomija, botanika

Matematika, geometrija, mechanika, astronomija

Spekuliatyvioji filosofija, dorovė, etika

Dailieji menai – antika, istorija, retorika

ŠVIETIMAS: parapijinės m-klos, kolegijos, u-tai. Kinta turinys – ne tik antikos aautoriai, bet ir užsienio kalbos, taip pat gamtamokslis.

Naujos mokyklos: Veterinarijos, Inžinerijos, Karo technikos, Kalnakasybos, Prekybos.

LEIDYBA: periodiniai draugijų leidiniai, žurnalai, laikraščiai, almanachai, ENCIKLOPEDIJA.

ENCIKLOPEDIJA: 1750 – 1772 m. – 28 tomai, 50 autorių.

Architektūra ir urbanistika: taisyklingas gatvių tinklas, atviros aikštės, dideli visuomeniniai pastatai, rūmų ansambliai ir parkai. AMPYRAS – imperinis, didingas ir puošnus.

Dailė: griežtas žanrų apibrėžimas ir kompozicijos principai. Žanrų hierarchija: aukštieji – istoriniai, mitologiniai, religiniai siužetai; žemieji – portretas, peizažas, natiurmortas. Ž.Davidas.

Literatūra: N.Bualo „poezijos menas“. Pilietiškumas, visuomeniškumas, didaktiškumas.

Filosofija: prigimtinės teisės ir vvisuotinio susitarimo idėjos. Valstybės pagrindas – susitarimas tarp valdžios ir valdinių.

Žmogaus ir piliečio teisių teorija: asmens, teismo, nuosavybės,sąžinės laisvės. Renkama įstatymų leidžiamoji ir paveldima vykdomoji (karalius) – Monteskjė.

XIX a. – ROMANTIZMAS

(juodraščio teisėmis)

Ribos – XVIII pab. – XIX a. Nuo XIX a. vid. – literatūroje – realizmas, dailėje – impresionizmas. Ankstyvasis – racionalusis, vėlyvasis – iracionalusis.

Pasaulėžiūra ir idėjos.

Reakcija į Apšvietos idealų griuvimą.

Romantiškas – nerealus, nervingas, liguistas, poetiškas. Klasicizmo priešprieša.

Principai: neišsprendžiamas konfliktas tarp niekingos tikrovės ir aukštų etinių ir visuomeninių idealų; principų sistemos nebuvimas.

Filosofija – jausmas, intuicija, fantazija; tobulo ir nepasiekiamo pasaulio ilgesys ir siekimas; nėra ribų tarp tikrovės, svajonių, sapnų, fantazijų, šio ir kitų gyvenimų. Tai amžinas begalybės ir idealo siekimas.

Žmogus – Melancholikas. Visų pirma jausmas, jokio racionalumo. Kūryba svarbiau už kūrinį – gausu nebaigtų darbų.

Gamta – amžinybė. Idealas, natūralumas, amžinas kitimas. Orientalistika.

Viduramžių idealų renesansas: neogotika; riterystė, legendos, bažnyčia, ideali meilė; religinė mistika; mirtis – centrinis išgyvenimas.

Politinis kontekstas – Prancūzijos revoliucija, Vienos kongresas, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, ATR revoliucijos/sukilimai.

Demokratijos versijos: koncervatyvizmas ir liberalizmas. Nacionalizmas. Tauta = individas. Politinis ir ekonominis liberalizmas.

Pramoninė revoliucija – socializmas – marksizmas – anarchizmas.

Literatūra: poezijos universalumas, žanrų ir menų susimaišymas, muzikalumas. Romantizmas įsigalėjo į refleksiją ir misticizmą linkusiose germanų tautose. Baironas (1788 – 1824), Heinė, Puškinas (1799 &– 1837), Lermontovas (1814 – 1845) Slovackis, Mickevičius (1798 – 1855), Šatobrianas (1768 – 1848). Romaną keičia novelė, lyrika, drama. Johanas Gotfrydas Herderis – Schturm und Drang teoretikas. Broliai Grimai. V.Skotas (1771 – 1832). E.Po, Kuperis, Irvingas. V.Hugo (1802 – 1885).

Daukantas, poška, Stanevičius, Maironis, Basanavičius.

Menas. Nėra vieningo epochos stiliaus. Tradicija nutrūksta. Globojami viduramžių paminklai. Domimasi liaudies kūryba ir šventųjų gyvenimais. Klesti grafika.

Tapyboje – poezijos ir tapybos sintezė.

Nuo 1874 – impresionizmas – Monė, Renuaras, Pisaro, Dega. Antroji banga – Sezanas, van Gogas ir Gogenas.

Architektūroje – neogotika, neoklasicizmas.

Prancūzijoje romantikai – savo širdies ir intuicijos klausantys dailininkai. Opozicija klasicizmui ir akademizmui. Eženas Delakrua, Fr. Mile, Eduardas Manė, Viljamas Bleikas.

Muzika. Aukso amžius. Vokiečių literatūros duktė. Temos – folkloras, senovė, fantastika, heroizmas. Ryškiausia muzikos epocha istorijoje. Dominuoja Vokietija. Haidnas, Bethovenas, Mocartas. Šubertas, K.M.Vėberis, H.Berliozas, Mendelsonas, Šumanas, Listas, Vagneris.

Operoje – italai ir prancūzai. Rosini, Belini, Verdi, Guno, Bize.

XIX 2p. – neoromantikai. Bramsas, Čaikovskis, Maleris, R.Štrausas, Rachmaninovas, Sensansas, Smetana, Dvoržakas, Grygas, Moniuško, Glinka, Musorgskis, Borodinas.

Operetė – Ofenbachas, J.Štrausas.

Muzika šėjo į viešąjį miestiečių gyvenimą.

Mokslas. Pozityvizmas. Darvinizmas – antrasis smūgis (tarp Koperniko ir Froido). Fizinė ir kultūrinė antropologija. Psichologija, psichiatrija, sociologija.

MODERNIZMAS

Atslūgstant romantizmo bangai literatūroje ir mene ima gausiai reikštis įvairių estetinių tendencijų, kurias įprasta apibendrintai vadinti modernizmu. Modernizmo aatsiradimo laiką nustatyti gana keblu. Be kita ko, tai priklauso ir nuo to, kaip kokį meno ar literatūros kūrėją vertinsime. Netgi vieną ryškiausių rusų XIX amžiaus rašytojų Fiodorą Dostojevskį literatūros tyrinėtojai vadina ir realistu, ir modernistu, prancūzų poetą Š. Bodlerą – ir romantiku, ir simbolistu, ir dekadentu. Vis dėlto dažniausiai modernizmui priskiriamos XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kryptys. Pats bendriausias modernizmo bruožas – atsisakymas (gal valingas vengimas?) klasikinių, realistinių tradicijų, ieškojimas kitokių vertybių. Modernizmo plėtotei neabejotinos įtakos turėjo psichologijos mokslo raida.

Dauguma XX amžiaus pirmojo ketvirčio literatų modernistų savo pirmtakais laikė XIX amžiaus pabaigos poetus Bodlerą (Baudelaire), Rembo (Rimbaud), Verleną (Verlaine).

Modernizmas, dėl viso savo sukilimo prieš praeitį, neatmeta absoliutų; kaip tik per meną jis bando juos pasiekti – gryną formą, neįkūnytą grožį, žmogiško išgyvenimo „tiesą“. Modernizmas, su savo humanistinėmis pastangomis apsieiti be Dievo, žlugo.

Modernistai taip išaukštino meną, jog eiliniams žmonėms jis tapo nepasiekiamas. Menininkai buvo elitiniai šventikai. Tik didžiai išsilavinę specialistai ar kiti „nusimanantys“ galėjo suprasti, ką menininkai bando pavaizduoti.

Modernizmas akcentavo vienovę, o postmodernizmas mėgsta skirtingumą. Postmodernizmas implikuoja „multikultūralizmą“ ir nuolat sukelia „pliuralizmą“. Skirtingumo kaip dominuojančios vertybės principas pasireiškia ir stilistiškai.

Modernistai atsisakė praeities kaip irelevantiškos dabarčiai, o postmodernistai praeitį laisvai pritaiko. Naujutėlaitis įstaigos pastatas su

gorgulijomis bei neskoninga puošyba perkelia į šiandieną viduramžius ir Viktorijos erą. Televizija suderina skirtingus istorijos periodus – vesternai, primenantys XIX a. Ameriką, animaciniuose filmuose atgyjančios viduramžiškos pasakos bei Edvardo laikų Anglijos dvasią atkuriantys spektakliai.

. Modernistų kultūra bandė įvesti naujutėlaičius stilius, o postmodernistai – nors lygiai taip pat besivaikantys stilių – atgaivina tai, kas sena, nostalgiškai žvelgia į 5-ąjį, 6-ąjį ir net (padėk, dangau!) 8-ąjį dešimtmetį, visa tai išreikšdami išėjusiais iš mados, „retro“ būdais.

Modernistai meno kūrinį suprato kaip pperžengiantį laiką, o postmodernistai kūrinį mato tik laike. Modernistai, kaip ir tradicionalistai, vertino išliekamumą. Postmodernistai vertina praeinamumą. Todėl postmodernistinis menas, visiškai pripažindamas, kad jame (ar kur nors kitur) nieko nėra amžino, begėdiškai orientuojasi į madą.