tikyba
Regisi, jog šiandien tradicines religijos formas praktikuoja daugiau aukštųjų mokyklų studentų, nei kada anksčiau per mano trisdešimties metų dėstytojavimo laikotarpį.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad religijos suvešėjimas universitetų miesteliuose reikštų rubrikoje „politinis korektiškumas“ konservatorių seniai kritikuojamų tendencijų pasikeitimą. Tačiau iš tiesų vyksta dar šis tas. Dar kartą kairė ir dešinė virsta viena kitos atspindžiais; religinis korektiškumas yra tiesiog naujesnė politinio korektiškumo forma. Iš tiesų atrodo, kad kuo studentai tampa religingesni, tuo mažiau jie linksta leistis į kritinius tikėjimo apmąstymus.
Nemalonų tokios nnuostatos poveikį tiesiogiai patyriau prieš pora metų, kai universiteto, kuriame tuomet dėsčiau, administratorius išsikvietė mane į savo kabinetą. Vienas studentas buvo pasiskundęs, kad užsipuoliau jo tikėjimą, nes paraginau jį pamąstyti, ar nyčiška religijos analizė iš tiesų sumenkina tikėjimą absoliutais. Administratorius primygtinai reikalavo, kad studento atsiprašyčiau (tą padaryti atsisakiau).
Ši mano patirtis – neunikali. Šiandien profesoriai susilaukia kabinėjimosi ar dar blogesnių padarinių, jei į mokymo programą įtraukia „nepriimtinų“ knygų arba jei religines idėjas ir praktikas nagrinėja taip, kaip pasirodo netinkama jų religiškai kkorektiškiems studentams.
Žinomi keleto didžiausių JAV universitetų mokslininkai buvo smerkiami ir netgi sulaukė grasinimų mirtimi už tai, kad savo paskaitose bei spausdintuose darbuose siūlė psichologinių, sociologinių ar antropologinių religinių tekstų interpretacijų. Esama atvejų, kai tikėjimo gynėjai reikalauja, kad tiktai tikriems tikintiesiems bbūtų leidžiama dėstyti jiems jų religinę tradiciją.
Tokiais laikais, kai koledžai ir universitetai vykdo didžiules kampanijas ir yra įnikę į viešuosius ryšius, dėstytojai nebegali būti tikri, jog galės laisvai kelti aktualius klausimus.
Daugelį metų savo paskaitas pradėdavau nuo to, kad pasakydavau studentams, jog tuo atveju, jeigu išklausę mano kursą jie nepasijus dar labiau sutrikę ir netikri, nei kurso pradžioje, manysiu, kad kursą išdėsčiau prastai. Dabar vis daugiau religiškai korektiškų studentų tokią nuostatą laiko tiesioginiu jų tikėjimo užsipuolimu. Bet juk mąstymo ir mokymo užduotis, ypač kylančių fundamentalizmų amžiuje, yra ugdyti tikėjimą abejone, kuri keltų klausimus apie kiekvieną neabejotiną dalyką.
Kiekviena atsakinga religijos studijų mokymo programa XXI a. turėtų remtis dviem pagrindiniais principais: pirma, aiškiai atskirti religijos studijas ir jos praktikavimą; antra, plačiai suvokti, kas yyra religija ir kokį daugialypį vaidmenį ji atlieka gyvenime. Kritinės analizės tikslas yra ne priimti sprendimą apie religinius įsitikinimus ar jų praktikavimą – nors kai kurie sekuliarieji dogmatikai neteisingai peržengia šią liniją, – o išnagrinėti, kokios sąlygos būtinos jų formavimuisi bei apmąstyti tą daugybę funkcijų, kurias atlieka religija.
Taip pat labai svarbu išnagrinėti skirtingų religijų panašumus ir skirtumus. Religinės tradicijos nėra fiksuotos ir monolitinės; jos yra tinklai simbolių, mitų ir ritualų, kurie laikui bėgant kinta, derindamiesi prie aplinkybių. Jei nepakankamai įvertinsime rreliginių tradicijų tarpusavio bei vidinę įvairovę bei sudėtingumą, pražiopsosime tai, kad daugybė skirtingoms tradicijoms priklausančių žmonių tarpusavyje dažnai turi daug daugiau bendro nei su daugeliu jų tradicijai priklausančių žmonių.
Jei šovinistiškai nusistatę tikintieji labiau paanalizuotų savo religiją, savyje jie imtų pastebėti tai, dėl ko kritikuoja kitus. Eroje, kurioje klesti tiek religinė, tiek politinė poliarizacija, šią pamoką itin svarbu įsiminti – ji toli peržengia akademinę aplinką.
Religija dažnai būna įtakingiausia ten, kur tai mažiausiai regima. Todėl būtina tyrinėti tiek manifestuojamas, tiek latentines religijos plotmes. Kada tikėjimo gynėjai labiau susimąsto apie savo pačių įsitikinimus, jie ima suvokti, kad religija jiems gali ne tik suteikti atsakymų, kurie jų gyvenimą padaro saugesnį, tačiau ir parengti juos neišvengiamiems gyvenimo sunkumams ir netikrumams.
Dar visai neseniai daugelis įtakingų analitikų teigė, jog religija yra ankstesnio žmonijos vystymosi etapo rudimentas ir nunyks, žmonėms tapus tobulesniems ir racionalesniems. Žinoma, kad taip nenutiko. Maža to, XXI a. amžiuje religija vyraus taip, kaip prieš kelerius metus nebuvo galima nė įsivaizduoti. Religinė nesantaika bus ne tiek tikėjimo ir netikėjimo kova, o susidūrimai tarp tų tikinčiųjų, kurie palieka vietos abejonei, ir tų, kurie abejonei vietos nepalieka.
Įspėjamieji ženklai aiškūs – jei neužmegsime nuoširdaus dialogo tarp įvairių įsitikinimų, pradedant religiniu fundamentalizmu ir baigiant sekuliariuoju dogmatizmu, ateities konfliktai, ko ggero, bus dar baisesni.