Gyvsidabris

GYVSIDABRIS (Hydrargyrum), Hg, periodinės elementų sistemos II grupės cheminis elementas. Atominis skaičius 80, atominė masė 200,59. Išorinių elektronų konfigūracija 5d106s2. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1, +2. gyvsidabris sudaro 8,3·10-6% Žemės plutos masės. Gamtoje paplitęs junginių, dažniausiai mineralo cinoberio HgS, pavidalu. Grynuoliai, randami kai kuriose uolienose lašelių pavidalu, labai reti.

Gyvsidabris – sidabriškai baltas blizgantis skystas metalas. Virimo temperatūra 356,95ºC, lydymosi –38,87ºC, tankis 13595 kg/m³. Specifinė varža 94,07·10³ Ώ·m. Kietas gyvsidabris panašus į šviną. Chemiškai nelabai aktyvus; cheminės savybės panašios į tauriųjų metalų. SSausame ore nekinta. Kaitinamas lėtai oksiduojasi. Lengvai reaguoja su halogenais ir siera, su kai kuriais organiniais junginiais sudaro gyvsidabrio organinius junginius. Tirpsta azoto ir karštoje koncentruotoje sieros rūgštyse, taip pat ir karališkajame vandenyje. Tirpina daugelį metalų ir virsta amalgama. Gaunamas pirometalurginiu būdu – deginant cinoberį: HgS+O₂gHg+SO₂

arba hidrometalurginiu būdu – elektrolizuojant HgS, ištirpintą šarminiame natrio sulfido tirpale. Gyvsidabris vartojamas termometruose, manometruose, densitometruose, Vestono elementuose, poliarografuose, gyvsidabrio lempose, gyvsidabriniuose jungikliuose, lygintuvuose, gyvsidabrio ventiliuose. Gyvsidabrio katodai naudojami natrio šarmui ir chlorui gauti eelektrolize. Gyvsidabris yra katalizatorius organinėje sintezėje, šaldymo agentas plutonio reaktoriuose. Jo junginiai vartojami dažų pramonėje, fotografijoje, sprogstamųjų medžiagų gamyboje, medicinoje. Organizme gyvsidabrio yra milijoninės procento dalys; kai kuriose žuvyse (menkėse, lynuose) jo susikaupia iki kelių šimtatūkstantųjų procento dalių. Nuodingas. Apsinuodijama ggyvsidabrio junginiais arba garais (gyvsidabris garuoja kambario temperatūroje). Patekęs į organizmą, gyvsidabris kaupiasi inkstuose, kepenyse, smegenyse, kauluose ir trikdo jų funkcijas. Iš organizmo išsiskiria su šlapimu, išmatomis, seilėmis, prakaitu. Pirmoji pagalba apsinuodijus – skrandžio plovimas, priešnuodžiai (pienas, kiaušinio baltymas). Iš patalpų gyvsidabris šalinamas mechaniškai (gaudykle, siurbliu šepetėliu) ir chemiškai – geležies trichlorido FeCl₃ 20% tirpalu, druskos rūgštimi parūgštintu kalio permanganato tirpalu. Gyvsidabris – vienas seniausių žmogaus vartojamų metalų. Apie XVI a. pr. m. e. iš aukso, sidabro ir gyvsidabrio lydinių buvo gaminami papuošalai, VI a. pr. m. e. amalgamavimu iš rūdų būdavo išgaunami taurieji metalai. Alchemikai gyvsidabrį laikė būtinu visų metalų komponentu; jie atrado gyvsidabrio oksido HgO, gyvsidabrio chlorido HgCl₂ ir gyvsidabrio sulfato gavimo būdus.

Gyvsidabrio chloridai,

gyvsidabrio ir chloro junginiai. VVienvalenčio gyvsidabrio chloridas, Hg₂Cl₂, kitaip kalomelis. Gyvsidabrio dichloridas, sublimatas, HgCl₂, bespalviai kristalai. Tirpsta vandenyje. Nuodingas. Gaunamas iš gyvsidabrio sulfato HgSO₄ ir natrio chlorido arba gyvsidabrį veikiant chloru. Yra dezinfekuojanti priemonė, katalizatorius organinėje sintezėje; iš jo gaunami kiti gyvsidabrio junginiai.

Gyvsidabrio oksidai,

HgO, Hg₂O, HgO₂, gyvsidabrio ir deguonies junginiai. Gyvsidabrio oksidas HgO, kristaliniai geltoni arba raudoni (spalva priklauso nuo smulkumo) milteliai. Nuodingas. Vandenyje beveik netirpsta. Kaitinamas skyla į gyvsidabrį ir deguonį. Gaunamas iš gyvsidabrio nitrato. Vartojamas kaip oksidatorius, cheminėje analizėje, organinėje sintezėje, medicinoje. IIš jo gaminamos apsauginės laivų korpusų dangos. (Di)gyvsidabrio oksidas, Hg₂O, juodi labai nepatvarūs milteliai. Gyvsidabrio peroksidas, HgO₂, raudoni milteliai, iš kurių lengvai atskyla deguonis.

Gyvsidabrio oksido elementas,

galvaninis elementas, kurio teigiamasis elektrodas – gyvsidabrio oksidas, neigiamasis – cinkas, o elektrolitas – kalio šarmas. Pradinė įtampa 1,25-1.40 V; iškrauti galima iki 0.9 – 1,0 V; saugojimo laikas iki 5 metų. Dėl nedidelių gabaritų ir masės gyvsidabrio oksido elementas paplito raketinėje technikoje.

Gyvsidabrio organiniai junginiai,

Organiniai junginiai, kuriuose gyvsidabrio atomas tiesiog susijęs su anglies atomu. Pagal angliavandenilio radikalą būna alifatiniai, aromatiniai, heterocikliniai. Dar skirstomi į simetrinius, RHgR (čia R-angliavandenilio radikalas) ir mišriuosius, RHgX (čia X-Cl, Br, J, CN, NO₃). Žemesnieji RHgX tipo gyvsidabrio organiniai junginiai – sunkūs skysčiai, aukštesnieji – kristalinės medžiagos, RHgX tipo – aukštos lydymosi temperatūros kristalinės medžiagos. Daugelis gyvsidabrio organinių junginių , ypač simetrinių, gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose, netirpsta vandenyje. Gyvsidabrio organiniai junginiai, palyginti su kitų metalų organiniais junginiais, stabilūs: nesuyra, veikiami šarmų ir silpnų rūgščių, nesioksiduoja. Gyvsidabrio organiniai junginiai gaunami, gyvsidabrio druskas veikiant magnio ar ličio organiniais junginiais, vandenilio atomą organiniuose junginiuose pakeičiant gyvsidabriu, gyvsidabrio druskas prijungiant prie nesočiųjų angliavandenilių:

XCH=CHHgX HC=CH HgX₂ CH₂=CH₂ XCH₂-CH₂HgX

Vartojami organinėje sintezėje (kitiems elementų organiniams junginiams gauti, įvairioms grupėms, pvz., COR, CN įjungti į organinių junginių mmolekulę). Kai kurie gyvsidabrio organiniai junginiai vartojami kaip fungicidai (pvz., granozanas), sėklų beicai, dezinfekavimo medžiagos. Be to yra nuodingi.

Gyvsidabrio rūda,

mineralų, kuriuose yra gyvsidabrio junginių, sankaupa. Svarbiausias gyvsidabrio rūdos mineralas – cinoberis HgS. Žinomi dar 26 reti gyvsidabrio mineralai; svarbesnieji – timanitas HgSe, koloradoitas HgTe, montroiditas HgO, kalomelis Hg₂Cl₂, livingstonas HgSb₄S₇, korderoitas Hg₃S₂Cl₂. Gyvsidabrio rūda, turinti ~1% gyvsidabrio, laikoma sodria, 0,2-

0,3% – paprasta, 0,02 – 0,06% – skurdžia. Rūdoje būna stibio, vario, švino, cinko, volframo, aukso, sidabro priemaišų; arsenas – žalinga priemaiša. Gyvsidabrio rūda gali būti hidroterminės, vulkaninės kilmės. Svarbiausi gyvsidabrio rūdos telkiniai yra hidroterminės kilmės: užsienyje – Ispanijoje (Almadeno gyvsidabrio rūdos telkinys), JAV (N.Almadeno telkinys), Italijoje (Monte Amiatos telkinys), Ukrainoje, Š.Kaukaze, Užkaukazėje, Jakutijoje, Vid.Azijoje, Altajuje. Žemėje yra ~500 000 t. gyvsidabrio rūdos išteklių.

Gyvsidabrio preparatai,

vartojami dažniausiai kaip antiseptikai ir kaip priemonė skysčių pertekliui iš organizmo šalinti. Patogeniniams mikroorganizmams odoje ir gleivinėse naikinti vartojamas gyvsidabrio dichloridas (sublimatas), gyvsidabrio cianidas ir oksicianidas, gyvsidabrio amidochloridas ir geltonasis gyvsidabrio oksidas. Gyvsidabrio organinio junginio diocido tirpalais sterilizuojami chirurginiai instrumentai. Gyvsidabrio dijodidu ir pilkuoju gyvsidabrio tepalu kartais gydomas sifilis. Gyvsidabrio organiniai junginiai merkuzalis, promeranas ir novuritas skatina šlapimo išsiskyrimą.

Gyvsidabrio lempa,

dujinio išlydžio šviesos šaltinis, kurio balionas prileistas gyvsidabrio garų ir inertinių dujų. Gyvsidabrio lempos balione gali būti iir volframinis kaitinimo siūlelis, pagerinantis gyvsidabrio lempos spektrą. Gyvsidabrio lempos spinduliavimo spektras apima matomąją šviesą, ultravioletinius ir dalį infraraudonųjų spindulių. Įvairesniam spektrui gauti vidinis lempos paviršius apipurškiamas liuminoforu, į gyvsidabrio garus pridedama jodidų, natrio, talio ir kitų medžiagų. Galingesnės gyvsidabrio lempos paprastai aušinamos vandeniu. Gyvsidabrio lempos vartojamos gatvių ir plentų apšvietimui, medicinoje, kino technikoje, buityje.

Gyvsidabrio termometras,

labiausiai paplitęs temperatūros matavimo prietaisas. Jį sudaro stiklinis arba kvarcinis cilindrinis indas su gyvsidabriu, matavimo kapiliaras ir skalė

Veikimas pagrįstas gyvsidabrio šiluminiu plėtimusi.

Gyvsidabrio stulpelio milimetras,

nesisteminis slėgio vienetas. Žymimas mm Hg. Lygus 1 mm aukščio gyvsidabrio stulpelio slėgiui 0 ºC temperatūroje, kai laisvojo kritimo pagreitis lygus 9,80665 m/s² (gyvsidabrio tankis 13595,1 kg/m³). 1 mm Hg =1 Torr = 133,3224 Pa.

Gyvsidabrio ventilis,

joninis ventilis su lankiniu elektros išlydžiu gyvsidabrio garuose. Susideda iš metalinio indo, skysto gyvsidabrio katodo, plieninio ar grafitinio anodo, mechaninio ar elektrinio įtaiso lankiniam išlydžiui sukelti. Dažniausiai turi dar ir valdomąjį elektrodą – tinklelį. Lankinį elektros išlydį sukelia žadinimo išlydis. Pagal jo valdymo būdą gyvsidabrio ventiliai skirstomi į eksitronus ir ignitronus. Eksitrone žadinimo išlydis sukeliamas prieš įjungiant gyvsidabrio ventilį ir palaikomas visą darbo laiką; ignitrone trumpalaikis žadinimo išlydis sukeliamas kiekvieną kintamosios įtampos periodą. Gyvsidabrio ventiliai vartojami galinguose elektros srovės lygintuvuose (išlygintos srovės vidutinis stiprumas gali būti keli

tūkstančiai amperų), kaip iškrovikliai impulsiniuose įrenginiuose.