LIETUVOS RUSŲ IR LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO SANTYKIAI 1988 –92 M.

Turinys

Įvadas…………………………1

Darbo aktualumas………………………..1

Darbo tikslai…………………………2

1. Tyrimo kontekstas………………………3

1.1. Demografinė ir tautinė gyventojų situacija…………3

1.2. Sąjūdžio susikūrimas…………………. 3

2. Sąjūdžio pozicija Lietuvos rusų atžvilgiu…………….4..

2.1. Teisinis problemos sprendimas……………….5

2.2. Nacionalizmo klausimas………………. 9.

3. Rusų padėties Respublikoje pasikeitimas………….. 10

3.1.Rusakalbių identiteto klausimas………………11

3.2. Valstybinės kalbos ir pilietybės įstatymai………… 12

4. Rusų ir rusakalbių Respublikos gyventojų reakcija į pasikeitimus..15..

4.1. Lietuvos rusų dalyvavimas prosovietinėse organizacijose…… 15

4.2. Liberalusis Lietuvos rusų sparnas………………. 19.

5. Išvados…………………………20

6. Išnašos…………………………21

7. Literatūros sąrašas………………………23Įvadas

1988 – 1992m. laikotarpis pasirinktinas neatsitiktinai, tai laikotarpis nuo 1988m. birželio 3d., kai įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ( toliau Sąjūdis ) iki 1992m. , kai laimėję rinkimus valdžią perėmė eks –– komunistai – LDDP. Šiame darbe aš pabandysiu peržvelgti, kaip šiame laikotarpyje buvo formuojama “Sąjūdžio” pozicija Lietuvos rusų atžvilgiu ir kaip savo ruožtu į Sąjūdį reagavo Lietuvoje gyvenantis rusai.Darbo aktualumas

Lietuvos rusų laikysena LPS atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad LPS atstovavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjai, leidžia interpretuoti šią temą taip – Ar Lietuvos rusai palaikė Lietuvos valstybės atkūrimą ar pasisakė už jos išlikimą okupacinėje TSRS sudėtyje ? Iš čia iškyla viena pagrindinių dilemų:

Rusai Lietuvoje – Lietuvos piliečiai ar rusai? Kas nusveria jjų pasirinkimą ar lojalumas savo valstybei ar savo tautybei? Atsižvelgiant į Lietuvos ir Rusijos santykių nedviprasmiškumą – ( Rusija net 5 kartus okupavo Lietuvą; apie pusė milijono Lietuvos gyventojų buvo suimti, kankinti, nužudyti, deportuoti į Sibirą: beveik per 200m. Rusija LLietuvoje išplėšė turto už maždaug 1,5 mlrd. JAV dolerių tik pagal oficialią Lietuvos sąskaita už 1940 –1990-ųjų okupacijos žala. Čia neįskaičiuoti XIXa. išplėšti dvarai, universitetas, muziejai. sunaikintas visuomenės elitas. ( Rimvydas Valatka. Dviprasmybės – tariamos ar tikros; Lietuvos rytas 2004 01 12, Nr. 8. p.4. )) – atsiranda labai opi problema – kas yra Lietuvos rusai? Ar tai integrali Lietuvos valstybės piliečių dalis ar pavojingai kaimynei Rusijai lojalūs žmonės, kitais žodžiais tariant, ar tai nėra uždelsto veikimo bomba, gresianti mūsų valstybės saugumui, ir ar neturėtume ypač saugotis šių asmenų, neleisti jiems užimti jokių pareigų jėgos ir politinėse struktūrose? Sprendžiant pagal Lietuvos Respublikos Tautinių Mažumų Įstatymą, kurį priėmė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1989 10 23, o 1991 01 29 papildė ir ppakeitė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, tokie ksenofobiniai jausmai neužvaldė lietuvių proto, nes jame aiškiai pasakyta: Lietuvos Respublika visoms tautinėms mažumoms garantuoja teisę būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose, teisę eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, pabrėžia, kad Valstybė vienodai gina visų tautybių Lietuvos piliečius. Tačiau egzistuoja ir tokie vertinimai, kaip “Estijos derybų su Rusija delegacijos atsakingojo sekretoriaus A. Titmano pasisakyme, išspausdintame 1994m. “ Socialinių studijų instituto informaciniame biuletenyje” nr. 7(25), kur jis teigia, kad 10,5 tūkstančio bbuvusių Rusijos kariškių, šiuo metu gyvenančiu Estijoje, kelia grėsmę valstybės saugumui, jie turėtų išvykti į savo tėvynę kartu su išvedama Rusijos okupacine kariuomene. Panašiai padėtį apibūdina ir Latvijos profesorius Bagatais: “.bėda ta, kad Latvijos vyriausybė demobilizuotiems karininkams suteikė teisę į pilietybę. Tai didelis pavojus Latvijai ir visoms trims Baltijos šalims [.] Iki šiol jie dar neišmoko latvių kalbos, esą “šuniškos” kalbos nėra ko mokytis.”” 1 Tokių nuomonių pateikimas, net aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose, rodo, kad problema egzistuoja ir, kad ją reikia nagrinėti ir ieškoti sprendimo būdų.Darbo tikslai

Be abejo, tai labai plati ir daugiapakopė problema ir aš šiame darbe neužsibrėžiu tikslo iki galo išnarplioti šį sudėtingą klausimų mazgą. Šiame darbe aš pabandysiu pažvelgti tik į vieną trumpą, bet labai svarbią Lietuvos istorijos atkarpą 1988 – 1992m. ir mėginsiu nustatyti:

1. Kaip šiame didelių išbandymu etape elgėsi Lietuvos rusai, bent jau aktyvioji jų dalis?

2. LPS požiūris į Lietuvos rusus šiame etape?

3. Teisinis problemos sprendimas?1. Tyrimo kontekstas

1.1. Demografinė ir tautinė gyventojų situacija

Demografinė ir tautinė gyventojų situacija Lietuvoje aptariamajame laikotarpyje, atrodė maždaug taip2 – kompaktiška lenkų tautybės žmonių bendruomenė ir teritoriniu atžvilgiu išskaidytos decentralizuotos rusų, žydų, baltarusių, ukrainiečių ir kt. tautinės mažumos. Pabrėžtinas faktorius, kad dauguma rusakalbių gyventojų ( be rusiškai kalbančių lenkų) nebuvo autochtonai, o atvykėliai iš Rusijos. Dauguma jjų telkėsi Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Visagine, pietryčių ir rytų Lietuvos rajonų centrų, kolūkių gyvenvietėse. Jie daugiausia buvo miesto gyventojai. 89,7 procento visų Lietuvos rusų gyveno miestuose. Paprastai jų neproporcingai daug buvo partinėse ir administracinėse įstaigose, sąjunginio pavaldumo pramonės objektuose. 1989m. duomenimis rusų tautybės žmonės sudarė 9,4 procento ( 344,5 tūkstančio ) Lietuvos gyventojų.

“Rusų tautybės žmonės natūralios bendruomenės Lietuvoje nesudarė. Susitelkę kai kuriuose Lietuvos regionuose ( Ignalinos, Zarasų, Jonavos, Trakų, Vilniaus ) jie buvo susiskirstę į atskiras stovyklas pagal ideologinius ar pasaulėžiūrinius ypatumus.” 3

“Lietuvoje sąlygos rusakalbiams buvo palankios: veikė ikimokyklinės ir bendrojo lavinimo įstaigos rusų kalba, ši kalba buvo vartojama viešajame gyvenime, taip pat profesinėse, specialiose vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, buvo leidžiama spauda rusų kalba, veikė Rusijos masinės informacijos priemonės ir t.t. “ 41.2. Sąjūdžio susikūrimas

1987m. rugpjūčio 23d. Lietuvoje vos keli šimtai žmonių teišdrįso ateiti į mitingą, organizuota disidentų ir buvusių politiniu kalinių. Bet jau toliau įvykiai klostėsi nepaprastai greitai. Kitų metų gegužės mėnesį disidentai pranešė apie naują organizaciją – Lietuvos Laisvės Lyga ( LLL ), neva veikusia jau nuo 1978m.; 1988m. birželio 3d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1990m. vasarį LTSR AT panaikino 1940m. deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, o kovo 11d. paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe.2. SSąjūdžio pozicija Lietuvos rusų atžvilgiu

“Imperijos žlugimas prasidėjo taikiu keliu. Sąjūdiečiai, užsiėmę rinkimais ir mitingu organizavimu, visai nebuvo suinteresuoti diskriminuoti rusakalbius. Atvirkščiai, Sąjūdžio programos buvo palankios tautinėms mažumoms. Teigiama, kad pokomunistinės Lietuvos nacionalizmo pobūdis buvo tik instrumentinis, kad lietuviško nacionalizmo nedera laikyti vienijančia naujosios ideologijos šerdimi. Nes jau nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų buvo nuolatos pabrėžiamas skirtumas tarp rusų tautos ir bolševikų bei partinės kremliaus nomenklatūros. Ir antra, šiuo laikotarpiu iš esmės nebuvo nė vieno ryškesnio nacionalinio konflikto, ., 1989 – 1991m. nacionaliniai šūkiai buvo nukreipti tiesiogiai prieš komunistinę ideologiją, bet jokiu būdu ne prieš rusakalbius Lietuvoje. Santykius su rusakalbiais kiek komplikavo prosovietinių jėgų provokacijos, tačiau įžiebti konflikto nepavyko, nes, kaip teigia A. Lieven, dėl vietinių sąlygų ir pabaltijiečių būdo savybių nebuvo tam tinkamo istorinio, socialinio, kultūrinio klimato.” 5

““Mieli tautiečiai”, visi Lietuvos žmonės ir gerbiami svečiai!”, “Piliečiai ir Lietuvos draugai! Graždanie i druzja Litvy! Obywatele i przyjaciele!” – tokiomis frazėmis prasidėdavo daugelis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamųjų suvažiavimų, ar Sąjūdžio mitinguose pasakytų kalbų.” 6 Tokie pasisakymai, atrodo, turėjo užkirsti kelią bet kokiems tautinių mažumų būgštavimams dėl savo ateities; tuo labiau, kad minėtose kalbose nebūdavo akcentuojamas jų išskirtinumas, o buvo skatinama vienytis, dažnai vartojama tokia bendrumo jausmą kurianti frazė kaip “Lietuvos pilietis”.

Teigiamo

pobūdžio politikos vykdymas tautinių mažumų atžvilgiu atsispindi ir interviu su profesoriumi V. Landsbergiu periodiniame leidinyje “Draugystė” publikuotame pertvarkos tekstų knygelėje “Atgavę viltį”.

Paklaustas, ar pagrįsti Lietuvos TSR tautinių mažumų būgštavimai, kad LPS gali pakenkti jų teisėms arba interesams, profesorius atsakė, kad “Sąjūdis siekia vienodo atominio saugumo visiems Lietuvos gyventojams, kovoja už visų mūsų tyresnį orą ir vandenį, sveikesnį maistą, prieš socialines neteisybes ir kultūrines skriaudas”. Dėl Sąjūdžiui daromų priekaištų, kad jo eilėse maža kitų tautų atstovų, V. Landsbergis paaiškino: “Iš ddalies – dėl viešumo stokos, iš dalies – tyčia skleidžiamais gandais, žmonių apgaudinėjimu.” 7

“Panašūs klausimai buvo užduoti 2002m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais atliktoje etnografinėje praktikoje. Didžioji dauguma apklaustųjų į klausimą “Kaip žiūrėjote į Sąjūdyje dalyvavusius kitataučius?” atsakė, kad teigiamai. Dar kitaip komentavo konservatorius J. Razma teigdamas, kad jo požiūris į rusakalbius buvo pagarbus, turint omeny, kad jų prisirišimas prie okupacijos sukurtos sistemos galėjo būti daug stipresnis nei mūsų.

Į užduotą klausimą dėl tautinių mažumų būgštavimo dėl savo ateities, daugelis atsakė, kad ttokie būgštavimai buvo nepagrįsti. Nebuvo aiškių konkrečių garantijų, bet ir kraštutinių nacionalistinių idėjų Sąjūdyje nebuvo.” 8

Ne mažiau optimistiškai skamba V. Landsbergio kalba, pasakyta 1994m. gruodžio 16 – 17d. konferencijoje. “Man Lietuva – tai kraštas su žmonėmis arba žmonės šiame krašte. JJie ne tik yra, jie kuria save kaip visumą, kuria istorijos bėgyje , ., o kartu visi sudarome piliečių tautą.” 9

““Lietuvis ir kitatautis – lygus prieš įstatymą. Tik šiuo keliu eidami, mes galime sutelkti Lietuvos labui visus joje gyvenančius žmones, visas tautines mažumas.” – buvo pasakyta Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 10 22.” 102.1. Teisinis problemos sprendimas

Kokia situacija buvo Lietuvoje galima išsiaiškinti tiriant kai kuriuos to meto teisinius dokumentus. “Sąjūdžio laikraštis “Sąjūdžio žinios” 1988m. liepos 6d. susirūpino nacionaliniu klausimu. Čia išdėstytos Sąjūdžio Programos ketvirtas punktas skelbė apie būtinybę įsteigti vidurines mokyklas ar specialias klases tautinėms mažumoms gyvenančioms Lietuvos teritorijoje; šioje vietoje, be abejonės turimos omeny tokios tautinės mažumos, kurios buvo ignoruojamos sovietmečiu, antai kaip totoriai, karaimai, vargu ar čia kalbama aapie rusakalbių padėtį Lietuvoje, kuri, kaip žinome ir be Sąjūdžio rūpesčio buvo privilegijuota. šeštas – iškelti nacionalinį ir migracijos klausimus; septintas – įkurti visuomenines organizacijas ir kultūros centrus visoms tautinėms mažumoms, gyvenančioms respublikoje. Tai, kad Sąjūdis nuo pat pirmų dienų susirūpino nacionalinio klausimo teisiniu įforminimu, rodo, kad jie iš anksto stengėsi apsidrausti nuo kai kurių galimų Maskvos manipuliacijų čia gyvenančiais kitataučiais. Tai patvirtina ir 1988m. spalio 22 – 23d. Vilniuje įvykęs kongresas. Penktas skyrius Sąjūdžio programoje šiame kongrese pilnai skirtas ttautinėms problemoms. Tai buvo labai demokratiškas dokumentas, išreiškiantis pagrindinį žvilgsnį į skirtingas tautines bendruomenes gyvenančias Lietuvoje ir apirėžiantis kalbos ir kultūros perspektyvas kiekvienai tautinei mažumai. Jis pabrėžė būtinybę ginti lygybę tarp skirtingų tautybių atstovų ir plėtoti jų kultūras saugant įstatymams.” 11 Kaip matome Sąjūdis nuo pat pradžių parodė savo teigiamą nuostatą Lietuvoje gyvenančių kitataučių atžvilgiu, nors yra ir vienas bet. Rusai gyvenantis Lietuvoje 1988m. nebuvo jokia tautinė mažuma, jie buvo dauguma didžiulėje imperijoje ir jiems tautinės mažumos padėtis, kokia ji bebūtų, vargu ar galėjo būt priimtina.

Lietuvos Respublikos Tautinių Mažumų Įstatyme priimtame Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 10 23, o 1991 01 29 papildytame ir pakeistame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rašoma:

“Lietuvos Respublika visiems savo piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės garantuoja lygias politines, ekonomines ir socialines teises bei laisves, pripažįsta tautinį identiškumą, kultūros tęstinumą, skatina tautinę savimonę bei jos saviraišką. Šis dokumento teiginys 1989m., be abejonės buvo labai pažangus ir turėjo patraukti į savo pusę Respublikos kitataučius ar bent jau paskatinti juos nedalyvauti kontrsąjudiniame judėjime. Tuo labiau, kad šiame įstatyme patvirtinama ir nemažai garantijų Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams, tačiau, mano akim žiūrint, yra viena silpna šio dokumento pusė – jo neapibrėžtumas laiko ir garantijų santykyje, bei nedetališkumas šių garantijų apibrėžimuose, jos labiau pprimena gražias deklaracijas, nei garantijas, nors, kaip sakiau pradiniu Sąjūdžio etapu šie dokumentai buvo tikrai pažangūs parodydami aiškų nusistatymą nepasiduoti nacionalistinėms tendencijoms.

Lietuvos Respublika, . visoms jos teritorijoje gyvenančioms tautinėms mažumoms garantuoja laisvą plėtojimąsi, reiškia pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai.

.vienodai gina visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečius.

Lietuvos Respublika, . garantuoja:

teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą;

teisę mokytis gimtąja kalba, sudarant sąlygas turėti ikimokyklines įstaigas, pamokas ir bendrojo lavinimo mokyklas, taip pat grupes, fakultetus ir filialus aukštosiose mokyklose, rengiančius auklėtojus, mokytojus bei kitus tautinių bendrijų poreikiams tenkinti reikalingus specialistus;

teisę į spaudą ir informaciją gimtąja kalba;

teisę išpažinti bet kurią religiją.;

teisę jungtis į tautinės kultūros organizacijas;

teisę būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose, .;

teisę visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, .;

Priklausomai nuo poreikių ir galimybių Lietuvos aukštosios ir specialiosios vidurinės mokyklos . rengia specialistus tautiniams. kultūriniams poreikiams tenkinti. Prireikus Respublikos piliečiai gali būti siunčiami mokytis į kitas valstybes.

Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos kalba. .informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būt ir tautinės mažumos kalba.” 12

Lietuvos Sąjūdžio programoje parengtoje Sąjūdžio Seimo programos ir įstatų rengimo grupė ir Sąjūdžio IV ssuvažiavimo organizavimo komisijos ( Vilnius 1993 11 20 ) irgi patvirtinama, kad “Tautinių mažumų teises turi reguliuoti įstatymai, pagrįsti tarptautiniais paktais ir konvencijomis.” 13

Nedinamiškai, palyginus su prieš tai pateiktų dokumentu atrodo ir LPS XI Seimo sesijoje priimtos LPS tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos ( Vilnius 1990m. sausio 20d. ) dokumente “paaiškinami ir plėtojami Sąjūdžio bendrojoje programoje tautiniais klausimais išdėstyti teiginiai. “Sąjūdžio tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos grindžiamos bendražmogiškomis vertybėmis, tarptautinės teisės nuostatomis, visų Lietuvos tautinių bendrijų interesais bei istorinėmis Lietuvos valstybės tautinės politikos tradicijomis.

Vienas iš svariausių Sąjūdžio dabarties uždavinių – talkinti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų sambūvio darnos atstatymui ir sąlygų visapusiškai jų saviraiškai atkūrimui. .

Lietuvių tauta .. turi siekti, kad Lietuvos valstybiniame gyvenime būtų atsižvelgiama į visų čia gyvenančių tautinių bendrijų ir etninių grupių poreikius. .

Tautinių klausimų sprendimo principai

Tautinės teisės ir pareigos kaip neatskiriama pilietinių teisių ir pareigų dalis.

Tautinės teisės turi būti užtikrintos per pilietines teises. Visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo jų tautybės, turi vienodas pilietines teises ir pareigas. .

Teisinis tautinių klausimų sprendimo pobūdis

Spręsdamas tautinius klausimus, Sąjūdis vadovaujasi Lietuvos konstitucija, SNO 1948m. Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio ir Vienos tarptautiniais susitarimais Žmogaus teisių klausimais bei čia išdėstytais Sąjūdžio tautinės politikos Lietuvoje principais. Sąjūdis siekia, kad visos Lietuvoje gyvenančių

tautinių bendrijų teisės ir pareigos būtų apibrėžtos Lietuvos Konstitucijoje. .

Sąjūdis yra už visų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų ir etninių grupių atgimimą, visapusišką jų saviraiška, nepažeidžiant kurios nors kitos tautinės bendrijos ar etninės grupės žmonių pilietinių teisių ir orumo. .

Kultūrinio savarankiškumo formas kuria, palaiko ir realizuoja pačios tautinės bendrijos, vadovaujamosios Lietuvos Konstitucija ir įstatymais. Kiekviena tautinė bendrija ir etninė grupė rūpinasi savo kultūra, kalba, švietimu, paminklais, tautinėmis tradicijomis ir kitom ir vertybėmis. Valstybė turi teikti joms paramą.” 14

Tokie žodžiai, kaip ttalkinti, lietuvių tauta turi siekti, turi būti ir panašiai nėra, mano manymu, visiškai tinkami sprendžiant tokias opias problemą, kaip rusakalbių statuso naujojoje Respublikoje užtikrinimą, ypač turint omeny to meto įtemptą situaciją. Manau Sąjūdis turėjo aiškiau ir detaliau suformuluoti tautinių mažumų į kurias pateko ir prieš tai buvusi dominantė – rusai programą. Sakinys – Tautinės teisės ir pareigos kaip neatskiriama pilietinių teisių ir pareigų dalis. – puikiai tiko 1988 –89m. ,bet 1990m. šis dokumentas absoliučiai nedinamiškai ir nieko naujo nepasako. Nors, bbe abejonės, tokios deklaracijos ne tik, kad nesuteikė tautinėms mažumoms jokio preteksto “eiti į gatves”, bet ir turėjo juos nuraminti ir suteikti jiems didesnio saugumo pojūtį..2.2. Nacionalizmo klausimas

“A. Lieven mano, kad susirūpinimas dėl statuso Pabaltijo rusų, gyvenančių už Rusijos ribų, aatsirado . iš stipraus įsitikinimo, kad jie yra pavojingi. Tas pavojaus jausmas atsirado istorinės patirties kontekste. Jau ir senasis rusų imperializmas XIX a. buvo pavojingas Lietuvai. Iki šiol nepamirštama šiurkšti carinė rusifikacija, o “atmintį turime neblogą”, – sako T. Venclova. Dar gyvesni prisiminimai apie sovietų valdžios vykdytą kultūros ir tradicijų naikinimą.” 15 Manau, kad A. Lieven yra visiškai teisus, tik pavojingi, manau, atrodė ne rusai, o Rusija, o dar tiksliau – Kremlius. Tik, savaime aišku, buvo manoma, ir taip ir atsitiko, Kremlius visų pirma griebėsi manipuliuoti čia gyvenančiais rusais, teisingumo dėlei, reiktų pridurti, kad ir dabar yra daroma taip pat. T. Venclova irgi šneka apie rusišką imperializmą, vykdomą iš Maskvos, o ne apie rusus.

“.taiki Sąjūdžio laikų retorika ir liberali ppolitika tautinių mažumų atžvilgiu. Taikus lietuvių “dainuojančios revoliucijos” pobūdis, viešų mitingų populiarumas ne tik padėjo išvengti konfliktų, kuriuos kurstė prosovietinės jėgos, bet ir pelnyti Lietuvoje gyvenančių kitataučių simpatijas ir palaikymą.” 16 Lietuvai, skirtingai, skirtingai nei pvz. Balkanams nėra būdingi perdėti ksenofobiniai jausmai kitataučiams, iš to ir išplaukia taiki Sąjūdžio laikų retorika.

E. Gellner17 apibrėžia nacionalizmą pirmiausia kaip politinį principą, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti ir toliau nagrinėja nacionalinio principo pažeidimo būdus. Lietuvos atveju aktualiausias ( E. Gellner aapibūdinamas ir kaip ypač užgaunantis nacionalistinį jausmą ) būtų, – kai politinio vieneto valdytojai priklauso kitai tautai nei dauguma tų, kuriuos jie valdo. Taip atsitinka, kai nacionalinė teritorija inkorporuojama į didesnę imperiją, arba dėl vietinio svetimtaučių grupės dominavimo. Lietuva puikiai atitinka šį Gellner apibrėžimą, tik noriu pabrėžti, kad nacionalizmas yra vienintelis kelias išlikti tokioms tautoms kaip lietuviai, o labiausiai užgauna nacionalinį jausmą teisių į egzistavimą ir savitą kultūrą nepripažinimas, ką būtent ir darė kontrasąjūdinės organizacijos, tokios kaip “Jedinstvo” ir štai būtent čia logiškai mąstant turėtų kilti kur kas didesnė konfrontacija. Manau to ir tikėjosi Kremliaus režisieriai, tačiau kodėl to neatsitiko, juk neįvyko nė vieno didesnio susidūrimo. Ko gero vienintelis atsakymas būtų toks, kad Lietuvoje nebuvo to nacionalizmo, kuri stengiasi atrasti tokie tyrinėtojai kaip Gellner ar Smith, ir kurio taip bijojo pasak G. Jefremov Lietuvos rusai. Mano manymu, tai buvo pervargusių ir nusivylusių sistema žmonių noras keisti gyvenimą, tik savo tikslo lietuviai siekė būtent per tautiškumo – nacionalizmo kelią, kuris tapo realia atsvarą TSRS hegemonui. “Aiškinama, kad “kategoriškojo” lietuviško nacionalizmo nedera laikyti vienijančia jėga, kad lietuviškos pokomunistinės revoliucijos požymis yra ne ją nuolat kurstęs ar palaikęs “kategoriškasis” nacionalizmas, o, atvirkščiai, tik instrumentinė, proginė ir trumpalaikė jo vartosena, puikiai deranti su ideologiniu, artikuliaciniu ““dainuojančios revoliucijos” laikotarpiu.” 18 Dar kitoks ar papildantis požiūris išsakomas Banuškevičiūtės Giedrės Bakalauro darbe:

“. Sąjūdžio metais dar nepastebima diskriminacijos ar nepakantumo rusakalbiams atvejų. Rusakalbių padėties blogėjimas siejamas daugiau su nepriklausomos Lietuvos politika. Kovos už nepriklausomybę metais lietuvių liberali politika tautinių mažumų atžvilgiu kildinama iš Sąjūdžio “taikios strategijos” ir “filosofų pertekliaus” jo gretose.” 193.Rusų padėties Respublikoje pasikeitimas

Kardinalus situacijos pasikeitimas po 1990m. kovo 11d., kai rusakalbiai iš daugumos Sovietų Sąjungoje tapo mažumomis kiekvienoje iš naujai susikūrusių nepriklausomų valstybių, be abejo turėjo stipriai paveikti šių žmonių sąmonę, ypač tų kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesuvokė gyvenantys kitoje, tik okupuotoje valstybėje. Akivaizdu, kad valstybių kaip nepriklausomų nacionalinių darinių, atsiradimas lėmė pakankamai staigius etninių grupių kultūrinio statuso pasikeitimas. Vis labiau ryškėjančio nacionalinio atgimimo akivaizdoje tautinių mažumų padėtis, o ypač rusų ir rusakalbių, ėmė visiškai skirtis nuo jų buvusios padėties Sovietų Sąjungoje, kur valstybių sienos turėjo reikšti tik teritorinius suskirstymus, o jokiu būdu ne kultūrų skirtumus. Tokie pokyčiai trijose Pabaltijo valstybėse buvo ypač ženklus rusams, prie kurių kartais priskiriami ir rusiškai kalbantys gyventojai, tapatinantys save tiek su rusų, tiek su sovietinio laikotarpio kultūra. Rusakalbių padėtį tautinių atgimimu laikotarpiu komplikavo trijose Pabaltijo šalyse sukurti prosovietiniai judėjimai ( Estijoje – “Estijos SSR darbininkų tarptautinis judėjimas”, Latvijoje – ““Interfrontas”, Lietuvoje – “Vienybė – Jedinstvo – Jednosc” ), ir prosovietinių sluoksnių bandymas manipuliuoti Pabaltijo rusakalbiais, siekiant sukelti jų pasipriešinimą nepriklausomybei.

“Šnekant apie pačių rusakalbių poziciją, jie prisijungė prie Lietuvos tautinio judėjimo tik dalinai, nes judėjimas nuo pat pradžios buvo atstovaujamas daugiausia pačių lietuvių. Kaip pastebi A. Lieven 20 , vietinės tautinės mažumos, palaikiusios kovą už nepriklausomybę, darė tai arba remiamosios istorinio teisingumo pojūčiu, arba linkdamos prie vakarietiškų demokratijos standartų, ir labai retai iš lojalumo vietinei tautinei daugumai. . Kodėl taip buvo pabandysiu atsakyti per du aspektus: 1. Rusų identiteto pasikeitimą į sovietinį identitetą

2.Sovietinės propagandos iškreiptas vaizdas neleido jiems susiorientuoti įvykiuose

3. Kalbos barjeras3.1. Rusakalbių identiteto klausimas

Rusai ar sovietiniai piliečiai? Toks klausimas iškyla natūraliai. Rusų tautybės žmonės atsikėlę į Pabaltijį per 1940 – 1990m., su kuo jie save tapatino su rusais ar su TSRS piliečiai? Gavosi toks paradoksas, kad Rusijai įkurus TSRS neliko vietos pačiai rusų kultūrai, nes jie tapo tartum oficialiąja TSRS tauta. Rusų kalba – TSRS kalba, Maskva – ne Rusijos, o TSRS sostinė, Vakaruose TSRS ir joje gyvenę žmonės iki šiol tapatinami su rusais. Kita tapatumo klausimo pusė yra pačių rusakalbių savęs identifikavimas. Per 70 socializmo metų buvo naikinamas ruso identitetas ir kuriamas sovietinis identitetas, be abejonės, tai buvo daroma

ir kitų tautų atžvilgiu, tačiau rusai kitų akyse, skirtingai nei kitos tautos tapo ne aukomis, o budeliais, o ir pačių rusų savimonę tartum kuteno pasididžiavimas sava ruso – sovietine imperija, dėl to, jie daug lengviau prarado savo identitetą, nei kitos tautos, kurios būdamos aukų padėtyje vis tiek vienom ar kitom priemonėm priešinosi nutautinimui.

Nauja situacija ir naujas statusas rusakalbius privertė apsispręsti, ar tapti tautine mažuma ar emigruoti. Tapimas tautine mažuma, drįstu teigti, didele dalim išgelbėjo rusus nuo nutautėjimo, nes jie nnorom nenorom turėjo suvokti save kaip rusus, o ne kaip imperijos, kurios nebėra piliečius. Tokios pozicijos laikosi ir A. Juozaitis, bei A. Lieven:

“.rusai ir kiti rusakalbiai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo atsidūrė kiek kitokioje situacijoje nei kitos etninės grupės. Pagrinde tai susiję su ypatingu rusų tautos statusu buvusioje TSRS, kada daugelis rusų nejautė jokio poreikio bent kiek giliau adaptuotis. A. Juozaitis tai vadina “sovietinio žmogaus” fenomenu. Paveikti Kremliaus vykdomos tautų “lydymosi katilo” (tautinių, kultūrinių ir kitų skirtumu panaikinimo) politikos, kitose vvalstybėse jie jausdavosi pakankamai saugūs ir nematė priežasčių kurti specialias kultūrines ar politines organizacijas. Kaip teigia A. Lieven, būtent todėl rusakalbės Pabaltijo mažumos paprastai kaltinamos, jog neturi tautinio jausmo ir yra tikri “homosovieticus” pavyzdžiai, nors prarasta tautinė kultūra ir prisirišimas pprie komunizmo simbolių – ne vien Pabaltijo rusų problema. Veikiant sovietų propagandai, visi rusų tradiciniai simboliai buvo sunaikinti arba nuvertinti, todėl juos sunkiau sugrąžinti nei Baltijos tautų simbolius, kur jie, nors ir draudžiami, buvo išsaugoti.” 21 Taigi, identifikuodami save su sovietiniu piliečiu, o ne su rusu ar lenku, šie žmonės niekaip negalėjo palaikyti savo Imperijos byrėjimo, skaudu pripažinti, bet tarp šių žmonių atsirado ir ne vienas lietuvis. Kaip teigia G. Jefremovas: “Įstatymui nuolankus rusai per daugelį dešimtmečių pripratę prie nuasmeninimo, buvo pasiruošę viskam, ., bet tik ne sąmoningam centrinės imperijos valdžios susilpninimui. Jie ir dabar siunčia į CK laiškus, į prezidiumo susirinkimus raštelius su klausimu: “Kur žiūri .?” 393.2. Valstybinės kalbos ir pilietybės įstatymai

“Aršias diskusijas sukėlęs Lietuvos pilietybės klausimas buvo ggana palankus tautinėms mažumoms. Sunkiau buvo su kalbos mokėjimu. Be tapatinimosi su Sovietų Sąjunga, rusų kalba kartais laikoma pačia svarbiausia rusakalbius vienijančia savybe. Bet būtent valstybinių kalbų nemokėjimas ir abejingumas vietinei kultūrai pabaltijiečius labiausiai ir erzina.” 22

A. Juozaitis 23 komentuoja ir 1989m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtą kalbos įstatymą, skelbiantį lietuvių kalbą oficialia valstybine kalba. Rusų, lenkų ir kitas kalbas buvo leista vartoti visose visuomeninio gyvenimo sferose. Bet oficialūs dokumentai ir spauda valstybiniame lygmenyje turėjo būti lietuviška. Toks įstatymo fformulavimas tikrai buvo pakankamai liberalus. The Hutchinson Educational Encyclopedia (1999) duomenimis daugumoje Vakarų Europos valstybių galioja vienos valstybinės kalbos įstatymas. Vokietijoje – vokiečių, Prancūzijoje – prancūzų, Ispanijoje – ispanų, Olandijoje –olandų, Portugalijoje – portugalų, Italijoje –italų, Švedijoje – švedų, Norvegijoje – norvegų, Didžiojoje Britanijoje – anglų, ir tik keturios Vakarų Europos valstybės turi daugiau nei vieną valstybinę kalbą, tai Šveicarija, Belgija, Airija ir Suomija. Taigi Lietuvos pasirinktas kelias tikrai nėra kažkoks išskirtinis ar unikalus, atvirkščiai, jei ji nuspręstų įteisinti daugiai nei vieną valstybinę kalbą, tai iš tiesų būtų išskirtinis atvejis, o Rytų Europoje, tai būtų unikalus atvejis.

teisę į spaudą ir informaciją gimtąja kalba;

Priklausomai nuo poreikių ir galimybių Lietuvos aukštosios ir specialiosios vidurinės mokyklos . rengia specialistus tautiniams kultūriniams poreikiams tenkinti.

Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mmažumos kalba. .informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būt ir tautinės mažumos kalba. “ 24

Tai patvirtinama ir LPS XI seimo sesijoje priimtos LPS tautinės politikos Lietuvoje principinėse nuostatose:

“Valstybinės kalbos statuso įgyvendinimas, užtikrinant kitakalbių piliečių teises:

.Įstaigų nuolat bendraujančių su gyventojais, Vadovai turi užtikrinti, kad žmonės turi būt aptarnaujami ne tik lietuvių, bet prireikus – ir kita abiem pusėm priimtina kalba. Sąjūdis siekia, kad visi Lietuvos žmonės galėtų mokyti savo vaikus gimtąją kalba, . .Valstybė turi užtikrinti galimybę įgyti nemokamą, Lietuvos valstybinės švietimo programas atitinkantį pradinį ir vidurinį mokymą gimtąją kalba (vietovėse kur yra bent kiek didesnis ta kalba kalbančių vaikų skaičius ) bei aukštąjį mokymą valstybine kalba. Valstybės lėšomis turi būti parengtos ir vykdomos papildomos mokymo programos moksleiviams nelietuvių . kalba, tinkamai paruošiant juos mokymuisi aukštosiose mokyklose valstybine kalba. Visoms Lietuvoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms Sąjūdis pripažįsta teise kurti savas nevalstybines mokyklas Lietuvoje . .” 25

1991m. gruodžio 5d. Pilietybės įstatymas ne mažiau liberalus. Pilietybė suteikiama visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams užsiregistravusiems iki 1991m. lapkričio. “Pilietybės suteikimas būtų vienas svarbiausių tautins mažumos integravimo į visuomenę aspektų. Teisės literatūroje dominuoja nuomonė, kad pilietybė yra asmens ir valstybės nuolatinis, pastovus erdvėje ir laike, efektyvus ryšys, reiškiantis asmens priklausomybę valstybei. Jis būtinai abipusis, nes išreiškia aasm.ens ir valstybės teisių ir pareigų visumą bei jų abipusę atsakomybę.” 26

A.Lieven 27 teigia, kad Pabaltijo valstybėse žmogaus teisės nebuvo pažeidinėjamos – tai patvirtino kelios tarptautinės institucijos, tarp jų – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija ir Jungtinės tautos. Tačiau buvo vienas labai nemalonus aspektas, kad sovietinės propagandos paveikti kitakalbiai jautėsi įžeidžiamai dėl to, kad jie privalės išmokti valstybinę kalbą, tokį jų požiūrį labai gerai iliustruoja G. Jefremovas. “Autorius pasakodamas apie jam rašomus laiškus, pateikia “patį švelniausią iš rusiškai parašytų laiškų. :

.Likimo valia aš atsiradau Lietuvos TSR, išmokau šiek tiek kalbėti lietuviškai, bet kai mane verčia kalbėti lietuviškai, tai iš karto pajuntu pasišlykštėjimą ne tik kalba. Nes žinau, kaip tarybinė liaudis pakėlė Lietuvą iš atsilikimo. .” 38

4. Rusų ir rusakalbių Respublikos gyventojų

reakcija į pasikeitimus

“Rusų tautybės žmonės .kitakalbiai Lietuvos gyventojai gana nepalankiai sutiko valstybinį lietuvių kalbos įstatymą.” 29

Konfrontacijai stiprėjant, sovietų atstovai ragino lenkus ir rusus Lietuvoje priešintis savarankiškos LKP įkūrimui, o baltarusius reikšti pretenzijas į Vilniaus kraštą. “Kaip pastebi A. E. Senn, 1990m. ekonominės blokados paskelbimas sumažino tik vieną – dirbtinį įtampos tarp Lietuvos ir Sąjungos vyriausybės aspektą. Galima pridurti, kad visi minėti Sovietų Sąjungos veiksmai Lietuvoje darė neigiamą poveikį jei ne rusakalbių atžvilgiu vykdomai politikai, tai bent jau

požiūriui į juos. Sąjūdis teigė, jog reikės dar daug pakovoti, kad būtų įveiktas negatyvus socialinis elgesys, pasilikęs iš sovietinės santvarkos. “ 284.1. Lietuvos rusų dalyvavimas prosovietinėse organizacijose

Kaip jau minėjau, Sovietinės propagandos iškreiptas vaizdas neleido daugeliui kitataučių susiorientuoti įvykiuose, tuo netruko pasinaudoti Kremlius, ėmęsis skubiai organizuoti kontra sąjūdinį judėjimą.

“Prieš Lietuvos nepriklausomybę nusistatę daugiausia kitataučiai Lietuvos gyventojai 1988m. ėmė burtis į priešiškas Sąjūdžiui organizacijas.

“Viena iš priemonių pasipriešint Sąjūdžiui . buvo Internacionalinių frontų ( alternatyvių kitakalbių prokomunistinės orientacijos šalininkų susivienijimų) steigimas.”. LLietuvoje tokio nacionalinio fronto atitikmuo buvo socialistinis judėjimas už pertvarką – “Vienybė – Jedinstvo – Jednosc”. 1988m. lapkričio 4d. įsikūrusi organizacija pirmiausia nukreipė pastangas kovai prieš lietuvių kalbos paskelbimą valstybine Respublikos kalba. Kas, be abejonės, leido jiems į savo pusę patraukti rusakalbius Lietuvos gyventojus. Kitais 1989m. “Jedinstvo” ypač atkakliai per savo laikraštį “Vienybė – Jedinstvo – Jednosc” protestavo prieš valstybinės kalbos įstatymą ir ragino rusakalbius ir lenkų tautybės žmones streikuoti, pagaliau kurti net lenkų – slavų autonomiją. Organizacija talkinama bendraminčių ssurengė keletą gausių triukšmingų net agresyvių mitingų.

1989m. gegužės 14d. įvyko steigiamasis “Jedinstvo” organizacijos suvažiavimas, kuriame įregistruoti 707 delegatai. Organizacijos vadovu tapo Valerijus Ivanovas.Gana greitai ši organizacija įsijungė į TSRS darbo žmonių frontą.

Buvę “Jedinstvo” organizacijos iniciatoriai Jurijus Galcevas, Ivanas Kučerovas ir kkt. subūrė dar vieną prokomunistinę organizaciją – Lietuvos darbo žmonių socialistinę federaciją –bei pradėjo leisti šios organizacijos savaitraštį “Vmeste i naravne”. Ši organizacija buvo akivaizdaus antilietuviško pobūdžio.” 33

“Didžiųjų Vilniaus gamyklų partijų sekretoriai ir administracija įsteigė Tarybų valdžios Lietuvoje gynimo komitetą, kuris nuo 1989m. gruodžio tapo 20 gamyklų komunistinių organizacijų veiksmus koordinuojančia institucija. Sekretorių tarybai vadovavo V. Antonovas.

1989m. rugpjūčio 26d. Buvo paskelbtas TSKP CK pareiškimas “Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose”. Tai buvo atviras grasinimas susidoroti su nepriklausomybės siekiančiomis jėgomis. 1989m. rugsėjo 3d. “Jedinstvos” mitinge Vilniuje paskelbta rezoliucija pritarianti minėtam TSKP CK pareiškimui.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo įsteigtas Lietuvos demokratinių jėgų kongresas, kurio vadovu tapo M. Burokevičius, pavaduotojais “Jedinstvo” lyderis V. Ivanovas ir LKP (TSKP) sekretorius J. Jermalavičius. Pats kongresas anot steigėjų, ssuvienijo 22 įvairias grupes ir organizacijas: LKP (TSKP), “Jedinstvo”( atstovavo V. Ivanovas ir A. Vasiljevas), Socialistinę darbo žmonių federaciją ( I. Kučerovas ), Tarybų Lietuvos darbininkų sąjungą (S. Toliautas) ir kt.” 34

“Tiesa, daugelis šių organizacijų buvo negyvos “popierinės”, taip buvo stengiamasi sudaryti regimybę apie neva plačią socialinę atramą visuomenėje.

1990m.balandžio 28d. Dalyvaujant 534 delegatams įregistruotas vadinamasis TSRS piliečių judėjimas, kurio branduoliui – Lietuvos TSR piliečių komitetui, vadovavo atkaklus Lietuvos nepriklausomybės priešas – LKP (TSKP) sekretorius V. Švedas, jo pavaduotojai _ I. KKučerovas, J. Jermalavičius ir V. Dobyčinas. Į komitetus per kitakalbių kolektyvus mėginta suvienyti rusų, lenkų, kitų tautybių žmones ir svarbiausia, priešpriešinti juos Lietuvos valstybinėms struktūroms. Buvo įsteigti Vilniaus miesto ( vadovavo G. Mcghitavianas), Kauno ( V. Levinderis ), Klaipėdos ( V. Nikolajenko ), Šalčininkų ( S. Peško ), Vilniaus rajono ( J. Tomichina ) ir kt. LTSR piliečių komitetai.

1990m. rugpjūčio mėn. Centrinis LTSR piliečių komitetas priėmė darbininkų draugovių nuostatas. Tokiu būdu buvo įsteigta jėgos struktūra, kurios atsakingu organizatoriumi buvo plk. Jevgenijus Kuryliovas.” 35

“Atsargos kariškiai ir saugumiečiai, jų šeimų nariai, sąjunginių ir kitų įmonių darbininkai – daugiausia kitakalbiai – aktyviausiai veikė Vilniaus draugovėse. Šios draugovė.s 1991m. sausio 8d. Pradėjo maištą prieš Lietuvos Respublikos aukščiausiąją valdžią.” 36

“.kontrasąjudinis judėjimas formavosi tiesiog ant akių ir greitai gimė visa forma. Štai kelios išnašos iš socialistinio judėjimo už pertvarką Lietuvoje “Vienybė – Jedinstvo – Jednosc” deklaracijos:

..Mes įsitikinę, kad (.) tik komunistinė ideologija atspindi pagrindinius skirtingų tautybių žmonių (.) interesus.

Judėjimas pasisako už visapusišką TSRS suverenių respublikų sąjungos tvirtinimą.” 37

“Daugeliui rusų atstovavo ar bent pretendavo atstovauti LKP ( TSKP ), “Jedinstvo”, kitų prokomunistinių organizacijų nariai . .Čia buvo daug rusų tautybės žmonių, kurie dėl demokratinių reformų Lietuvoje prarado stabilią socialinę padėtį visuomenėje, kiti net privilegijas. . LKP (( TSKP ) veikėjai manipuliavo jų politiniu neišprusimu ir psichologiniu savisaugos instinktu sunkiai suvokiamo lietuvių tautinio atgimimo sąlygomis.” 30 Dėl tokios padėties susidarymo iš dalies kalti ir patys sąjūdiečiai nepanorę, pasak G. Jefremovo kurti rusiškojo Sąjūdžio atitikmens, kuris ko gero būtų daug priimtinesnis kitakalbiams Lietuvos gyventojams. “Ilgą laiką L. Černaja įkalbinėjo mane ir kitus sukurti kažką panašaus į rusišką “Sąjūdį” ar rusiškąjį LPS sparną. Kažkurį laiką ir aš buvau įsitraukęs į projektų kūrimą, kaip mes visi susirinksime po vienu stogu ir kiek gerų darbų padarysime. Aš specialiai perteikiu savo požiūrį su ironija – taip pat į šią mintį sureagavo ir dauguma judėjimo už pertvarką lyderių.” 42

Tuo tarpu prosovietinės organizacijos skubiai rinko nesusiorientavusius žmones. “Sausio 27d. Lena Zabegaeva atsiuntė man laišką, rašo G. Jefremovas,

(.) Aš žinau, kaip pas mus kūrėsi “Jedinstvo” sekcija. Žmonės buvo veikiami baimės prieš lietuvius. Vasarą tarp mūsiškių buvo baisi panika, diena iš dienos laukėme pjautynių. Garbė ir šlovė lietuviams, kad jie nesutepė krauju savo laisvės. Aš irgi bijojau dėl savo vaikų, kad neprimuštų, ar neduok dieve, dar blogiau.

.Viena jauna moteris, protinga, apsirūpinusi, turinti vyrą ir vaikus, viskas kaip pas žmones, sako man: kas dabar bus? Kad nors lietuviai kraują kam paleistų, kad mūsų kariuomenę įvestų. Tat ttaip. O tai čia jų mažai, mūsų kareivių, .” 44

“LKP ( TSKP ) iš 120 žmonių, tik ketvirtadalis buvo lietuviai.” 31. Panašiai buvo ir kitose prosovietinėse organizacijose, tai rodo, kad neužteko vien deklaruoti geros valios kitakalbių, ypač rusų atžvilgiu.

“M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP ( TSKP ) partijos planuose, suprantama buvo ir sovietinė švietimo sistema. Didelis vaidmuo šioje veiklos srityje buvo skiriamas LR mokyklų su dėstomąja rusų kalba mokytojų asociacijai. Dar 1990 rugpjūčio 27d. Lietuvos rusų mokyklų mokytojų komitetas atvirame laiške M. Gorbačiovui . skundėsi, kad Lietuvoje iš mokyklų ujama viskas kas sovietiška ir susiję su socialistiniu pasirinkimu,. .

Artėjant lemtingosioms dienoms 1991 sausi 8d., vadinamasis Vilniaus mokytojų pilietinis komitetas telegramoje TSRS prezidentui M.Gorbačiovui reikalavo panaudoti visą prezidento valdžią ir sustabdyti “ambicingų politikierių”, bei ekonomikos diletantų savivalę ir antihumaniškas, antikonstitucines Lietuvos vadovybės akcijas.

Po to, kai už Lietuvos laisvę žuvusius žmones išniekino kraupiu melu persunkti A. Nevzorovo tele reportažai, po jų autoriui siųsta telegrama pirmiausia pasirašė mokyklų su dėstomąja rusų kalba mokytojų asociacija. Padėka prasidėjo šitokiais žodžiais” “Brangus Aleksandrai! . su ašaromis akyse dėkojame jums už tokią retą ir taip mūsų laukiamą objektyvią informaciją apie Lietuvoje vykstančius įvykius..” “ 32 Visas šis gausus prosovietinių organizacijų vaizdas, vienijantis daugiausia kitakalbius Lietuvos gyventojų, kaip jau

minėjau buvo pastatytas anttrijų banginių:

1. Rusų identiteto pasikeitimą į sovietinį identitetą

2.Sovietinės propagandos iškreiptas vaizdas

3. Bei kalbos barjeras

Ir iš dalies dėl Sąjūdžio lyderių nuvertinto Lietuvos rusakalbių galimo pasipri.ešinimo masto.4.2. Liberalusis Lietuvos rusų sparnas

“Tačiau dalis rusakalbių žmonių suvokė sparčiai besikeičiančią situaciją ir palaikė lietuvių siekius. Tokių demokratiškai nusiteikusių žmonių nebuvo daug ne visi integravosi į Respublikos visuomenę, kiti liko neutralūs radikalioms tautinėms permainoms.” 40

“.lojalūs lietuvių siekiams rusų inteligentai, susivieniję į rusų kultūros centrą, kartu su kitų tautinių mažumų atstovais 1989m. rrugpjūčio mėn. Pasirašė pareiškimą ragindami paremti valstybės atkūrimo idėją. Tokiu būdu išsilavinę Lietuvos rusai įrodė ne tik savo demokratinį nusiteikimą, bet ir lojalumą kraštui, . . Lietuvos rusų kultūros elitas iki 1992m. įkūrė 11 kultūrinių, religinių, visuomeninių organizacijų, kaip antai Klaipėdos rusų kultūros draugija “Otečestvo”, LR mokyklų dėstomąja rusų kalba mokytojų asociacija, Visagino kultūros centras ir kt.” 41

G. Jefremovas cituoja vieną Lietuvos rusės laišką:

“(.) Labai daug rusų, deja, nesupranta lietuvių siekio, o kiti nusistatę tiesiog priešiškai. Man gėda už ssavo tautą. Aš noriu, kad įsigalėtu teisingumas. Lietuvių tauta turi pilną teisę būti laisva.

Aš irgi noriu dalyvauti išsivaduojamajame Lietuvos judėjime. Kiek galėsiu. Vardan tų, kurie negrįžo iš Sibiro .” 43

“Dar noriu duot tau paskaityt laišką iš Sibiro nuo mano kklasės draugės. Aš jai užsiminiau apie tai kas pas mus darosi, na ir ji iš savo pusės papasakojo apie jų reikalus. Tokius laiškus reikia reguliariai duot skaityt tiems rusams, kurie mano, kad jie pagerbė lietuvius savo buvimu. O, kad mes čia svetima sąskaita skaniau valgome, tai čia dėkingųjų aborigenu mokestis už malonumą mus matyti. “ 44

Liberalusis Lietuvos rusų sparnas, mano manymu, buvo būtent rusų, o ne sovietinių piliečių aktyvus pasireiškimas. Būtent šių žmonių egzistavimas Lietuvos visuomenėje teikia vilčių dėl artimesnio skirtingų tautų Lietuvos piliečių bendradarbiavimo ir supratimo.5. Išvados

Kaip matome Sąjūdis nuo pat pradžių parodė savo teigiamą nuostatą Lietuvoje gyvenančių kitataučių atžvilgiu, taip bandydami apsidrausti nuo kai kurių galimų Maskvos manipuliacijų čia gyvenančiais kitataučiais, bei parodydamas savo gerą valią kitataučių aatžvilgiu. Tačiau dėl susiklosčiusios istorinės situacijos rusai gyvenantis Lietuvoje nesijautė jokia tautinė mažuma. Taip susidarė dėl to, kad per 70 socializmo metų buvo naikinamas ruso identitetas ir kuriamas sovietinis identitetas, be abejonės, tai buvo daroma ir kitų tautų atžvilgiu, tačiau rusai kitų akyse, skirtingai nei kitos tautos tapo ne aukomis, o budeliais, o ir pačių rusų savimonę tartum kuteno pasididžiavimas sava ruso – sovietine imperija, dėl to, jie daug lengviau prarado savo identitetą, nei kitos tautos, kurios būdamos aukų padėtyje vvis tiek vienom ar kitom priemonėm priešinosi nutautinimui. Taigi, identifikuodami save su sovietiniu piliečiu, o ne su rusu ar lenku, šie žmonės niekaip negalėjo palaikyti savo Imperijos byrėjimo.

Dar viena kliūtis atsiradusi tarp Sąjūdžiu ir Lietuvos rusakalbių, buvo sovietinė propaganda, kuri taip iškreipė vaizdą, kad iš tiesų galėjo atrodyti, kad Sąjūdis yra kažkokia fašistuojanti,bei meluojanti organizacija. Sąjūdis labai veiksmingai kovojo su sovietine propaganda lietuvių gretose, bet nepakankamai įvertino rusiškojo piliečių sluoksnio padėtį, atmetę rusiškojo Sąjūdžio steigimo įdėją, jie patys pastūmėjo kitataučius į Maskvos propagandos glėbį.

Tačiau didesnių susidūrimų tarp Sąjūdžio ir prosovietinių daugiausia kitakalbius atstovaujančių organizacijų neįvyko, kas paliudija lietuviškojo nacionalizmo išskirtinumą. Lietuvai, skirtingai, skirtingai nei pvz. Balkanams nėra būdingi perdėti ksenofobiniai jausmai kitataučiams, iš to ir išplaukia taiki Sąjūdžio laikų retorika. Lietuvoje nebuvo to nacionalizmo, kuri stengiasi atrasti tokie tyrinėtojai kaip Gellner ar Smith, ir kurio taip bijojo pasak G. Jefremov Lietuvos rusai. Mano manymu, tai buvo pervargusių ir nusivylusių sistema žmonių noras keisti gyvenimą, tik savo tikslo lietuviai siekė būtent per tautiškumo – nacionalizmo kelią, kuris tapo realia atsvarą TSRS hegemonui. Šiame laikotarpyje išryškėjo ir kitoks rusų požiūris į Lietuvoje vykstančias permainas – liberalusis Lietuvos rusų sparnas – kuris parodė, kad galimas ir visai kitoks Lietuvos rusų ir lietuvių ssantykis, kaip sakė G. Jefremov “Mes žmonės vieni kitiems.6. Išnašos

1. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 21.

2. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 183.

3. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 187.

4. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 10.

5. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 11.

6. Landsbergis Vytautas. Atgavę viltį: Pertvarkos tekstų knygelė. – Vilnius, 1990. psl. 13; 46.

7. Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema. 1995. p. 21 – 22.

8. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 20.

9. Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema: Konferencijos medžiaga. – Vilnius: Pradai, 1995. psl. 21; 22.

10. Juozaitis Arvydas. Sąjūdis ir demokratija; Periodika: straipsnių rinkinys. –Vilnius, 1990. psl 17.

11. Juozaitis A. The Lithuanian Independence: Movement and National Minorities; Peace Research Reports. – Frankfurt, 1992. psl. 11 –12.

12. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, 1991 01 29. – Mažumų teisės: Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius, 1996.

13. Lietuvos Sąjūdžio programa: Projektas. – Vilnius, 1993 11 20.

14. LPS XI seimo sesijoje priimtos LPS tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos; Vilnius: Lietuvos kelias 1, 1989. psl. 71 –72.

15. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rrusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 18.

16. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 9.

17. Gellner Ernest. Tautos ir nacionalizmas; Vilnius: Pradai, 1996. psl. 13 –14.

18. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 16.

19. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 8.

20. Lieven Anatol. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę; Vilnius: Baltos lankos, 1995. psl xiix.

21. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 13.

22. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 14.

23. Juozaitis A. The Lithuanian Independence: Movement and National Minorities; Peace Research Reports. – Frankfurt, 1992. psl. 11 –12.

24. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, 1991 01 29. – Mažumų teisės: Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius, 1996.

25. LPS XI seimo sesijoje priimtos LPS tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos; Vilnius: Lietuvos kelias 1, 1989. psl. 73.

26. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 25.

27. Lieven Anatol. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę; Vilnius: Baltos lankos, 1995. psl. xxv, xxxi.

28. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003. psl. 7.

29. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius:

Diemedžio leidykla , 2000. psl. 185.

30. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 187.

31. Ganusauskas E. Penktoji kolona;. Vilnius: V. Užtupo leidykla , 1996. psl. 40.

32. Ganusauskas E. Penktoji kolona;. Vilnius: V. Užtupo leidykla , 1996.psl. 42.

33. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 338.

34. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 339.

35.. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 340.

36. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; VVilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 341.

37. Jefremov Georgij. Mi liudi drug drugu; Moskva: Progres, 1990. psl. 212.

38. Jefremov Georgij. Mi liudi drug drugu; Moskva: Progres, 1990. psl. 266.

39. Jefremov Georgij. Mi liudi drug drugu; Moskva: Progres, 1990. psl. 274.

40. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 187.

41. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000. psl. 188.

42. Jefremov Georgij. Mi liudi drug drugu; Moskva: Progres, 1990. psl. 212.

43. Jefremov Georgij. Mi liudi drug drugu; Moskva: Progres, 1990. psl. 2267.

44. Jefremov Georgij. Mi liudi drug drugu; Moskva: Progres, 1990. psl. 274.7.Literatūros sąrašas

1. Banuškevičiūtė Giedrė. Pokomunistinėje Lietuvoje rusakalbių atžvilgiu vykdoma politika; Bakalauro darbas. Vilnius, 2003.

2. Ganusauskas E. Penktoji kolona;. Vilnius: V. Užtupo leidykla , 1996.

3. Gellner Ernest. Tautos ir nacionalizmas; Vilnius: Pradai, 1996.

4. Juozaitis Arvydas. SSąjūdis ir demokratija; Periodika: straipsnių rinkinys. –Vilnius, 1990.

5. Jefremov Georgij. Mi liudi drug drugu; Moskva: Progres, 1990.

6. Juozaitis A. The Lithuanian Independence: Movement and National Minorities; Peace Research Reports. – Frankfurt, 1992.

7. Kšanavičius A. Lietuvos atgimimo dienoraštis; Kaunas , 1988 .

8. Lietuvos suvereniteto atkūrimas 88 –91 m.; Vilnius: Diemedžio leidykla , 2000.

9. Landsbergis Vytautas. Atgavę viltį: Pertvarkos tekstų knygelė. – Vilnius, 1990.

10. Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema: Konferencijos medžiaga. – Vilnius: Pradai, 1995.

11. Lieven Anatol. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę; Vilnius: Baltos lankos, 1995.

12. The Hutchinson Educational Encyclopedia (1999)

13. Venclova Tomas. Vilties formos: Eseistika ir publicistika. – Vilnius, 1991.

14. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, 1991 01 29. – Mažumų teisės: Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius, 1996.

15. Lietuvos Sąjūdžio programa: Projektas. – Vilnius, 1993 11 220.

16. LPS XI seimo sesijoje priimtos LPS tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos; Vilnius: Lietuvos kelias 1, 1989.