Lietuvos nepriklausomybe

Svarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo sąjudžio tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulio karo metais iškilęs klausimas: su Rusija ar su Vokietija susieti savo likimą, tapo vienu svarbiausiu lietuvių inteligentijos diskusijų objiektu.

Valstiečių kilmės lietuvių veikėjai nebuvo linke atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jie siekė, kad Lietuvos valstybė būtų atkurta lietuvių gyvenamose žemėse, nepamirštant įtraukti ir nutautėjančių rytinių pakraščių, atkreipiant dėmesį ir į Mažają Lietuvą. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę, sudariusia sąjungą su Lenkija. Pirmojo pasaulio karo pradžioje į LLietuvą ėmė pretenduoti ir trečia ( be Rusijos ir Lenkijos ) valstybės – Vokietija. Tačiau karui užtrukus ir silpstant Vokietijos galiai, paaiškėjo, kad Lietuvos ji nebeišlaikys.

Pasitraukę į Rusijos gilumą, Lietuvos gyventojai telkėsi didžiausiuose miestuose. Rūpintis pabėgėliais caro vyriausybė pavedė Lietuvių draugijai, kuri buvo įkurta Vilniuje, 1914 m. pab. Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje pradėjo kelti nepriklausomybės klausymą. Jau pačioje karo pradžioje jie viešai pareiškė, kad lietuvių tautos troškimas yra sujungti Mažąją Lietuvą su Lietuva, esančia caro valdžioje, ir išreikalauti jai pplačią politinę bei kultūrinę autonomiją. Tuos pat siekius caro vyriausybei įteiktose deklaracijoje ( 1914 m. rugpjūčio mėn. ) tuomet paskelbė ir Vilniaus lietuvių atstovai.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė sąlygos legaliai pabėgėlių politiniai veiklai. Tų pačių metų kovo mmėn. Petrograde buvo sudaryta Lietuvių tautos daryba, Kurią sudarė įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytu lietuvių seimą Petrograde ( 1917 m. gegužės 27 d. ). Didesnioji seimo dauguma už nepriklausomos Lietuvos kurimą, likusieji pasiūlė siekti autonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo, nepriėmęs nutarimo.

Nepriklausomybės siekenčiai lietuvių inteligentijai ypač svarbi buvo užsienio lietuviu parama. Švedijoje gyvenantys lietuviai 1915 m. ir 1917 m. surengė lietuvių konferencijas. Jų dalyviai pareiškė ryžtą atkurti Lietuvos valstybę. Dar vienoje konferencijoje 1916 m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuotos Lietuvosatstovais paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. Amerikos prezidentas Vudras Vilsonas nnet paskyrė specialią dieną rinkliavai. Komiteto nariai iš popiedžiaus Benedikto XV išsirūpino tokią pat dieną rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

Dar 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskrlbė, jog Lenkijos valstybė yra atstatoma iš Rusijay priklausiusių žemių. Naujoji įkurta lenkų taryba tuoj pat pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba į jos dalį. 1917 m., laimėjus Vasario revoliucijai Rusijoje, lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas aktyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Paneikdami lenkų argumentus ir klaidingus tvirtinimus, Lietuvių veikėjai 1917 mm. liepos mėn. Kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėle Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Lietuvių politiniai veikėjai Vokietijos vyriausybei iškėlė savo sąlygas. Svarbiausias lietuvių reikalavimas buvo sušaukti lietuvių konferenciją.

Vokietilos vyriausybei leidus. 1917 m. rugsėjo 18 –22 d. Vilniuje vyko Vilniaus konferencija. Daugiau kaip 200 lietuvių atstovų nuo visų luomų, politinių srovių ir partijų susirinko svarstyti Lietuvos politinės ateities klausimo. Atstovai daugiausia ginčijosi dėl to, kaip siekti politinio Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės, kuri kaimynine valstybe remtis. Visi kalbėjusieji nepritarė artimiems Lietuvos santykiams su Lenkija. Dalį delegatų veikė Rusijos Vasario revoliucija ir jos paskelbti demokratiniai lozungai. O Vokietijos okopacinė politika gązdino daugeli lietuvių inteligentu. Tačiau didelio pasirinkimo nebuvo. Vasarą lietuvių inteligentija tikėjosi daugiau laimėti iš vokiečių. Tikėta ir nepalankia vokiečiams karo baigtimi. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą, demokratiniais principais tvarkomą Lietuvos valstybę, turinčia etnografines sienas. Vulniuje sušauktas Steigiamasis seimas konferencijos nutarymu turėjo priimti valstybės konctituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms buvo numatytos kultūrinės teisės. Konferencija sutiko pareikšti: jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę ir Taikos konferencijoje parems jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo plėtotei, galės užmegzti su ja tam tikrus, ddar nustatytinius santykius.

Konferencijos delegatai išsirinko Vygdomąjį organą – Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų. Ji turėjo įgyvendinti konferencijos nutarymus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona.

Vokiečiai ne tik nemanė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės, bet net vengė žodžio “nepriklausomybė” ar “Lietuvos valstybė”. Okupacinė valdžia Lietuvos Tarybą norėjo laikyti klusniu patariamuoju vokiečiu valdžios organu. Lietuvos Taryba siekė padidinti savo įgaliojimus. 1917 m. rudenį jai pavyko susisiekti su lietuviu tautos dalies, pasitraukusios į Rusiją ir gyvenančios Vakarų valstybėse, atstovais ir gauti jų palaikymą.

Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos paskelbimas. Tam susidarė ir naujos palankios sąlygos. 1917 m. spalio pab. Rusijoje, kai į valdžią atėjo bolševikai,kilo suirutė. Ji nebegalėjo kariauti su Vokietija ir pradėjo taikos derybas. Jose Vokietijai rūpėjo okupuotų kraštų likimas ir ji siekė pasirašyti dokumentą, kuris nusakytų Lietuvos ir Vokietijos santykius. Taip Vokietija būtų išlaikiusi Lietuvą savo valdžioje.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė, pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe. Davus tokį pažadą Vokietijai, kilo lietuvių visuomėnės nepasitenkinimas.

Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, o apie nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Lietuvos Taryba pasijuto apvilta ir savo santykius su kitomis valstybėmis nutarė nustatyti būsimajame Steigiamajameseime. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos TTaryboje. Keturi tarybos nariai – socialdemokratai S. Kairys, M. Biržiška ir demokratai J. Vileišis, S. Narutavičius ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Sausio pab. Lietuvos Taryboje išryškėjo dvi srovės. Vieni reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybę be jokiųryšių su Vokietija, kiti norėjo palaikyti su vokiečiais gerus santykius ir ragyno laukti palankių aplinkybių ir okupantų nuolaidų. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietuvos neprilausomybės, subrendo sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba paskelbtu Lietuvą neprilausoma valstybe.

Lietuvos Taryba ieškojo būdų susigrąžinti iš Tarybos pasitraukusius atstovus, kad Nepriklausomybę paskelbtų visa Lietuvos Taryba. Pasitraukę iš tarybos nariai, prieš skelbiant Nepriklausomybės aktą, pareikalavo perinkti Tarybos pirmininką A. Smetoną, kaip pataikavusi vokiečiams ir praradusi Tarybos pasitikėjimą. A. Smetona pats sutiko, kad skelbiant Lietuvos Nepriklausomybės aktąTarybai pirmininkautų tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius.

1918 m. vasario 16 d. visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name ( dabar Pilies g. 26 ) ir pasirašė naują nutarimą – Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Jsme buvo paskelbtas, kad atkuriama nepriklausoma ir “demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje”. Valstybės santykius su kitomis valtybėmis nustatysianti demokratiniu būdu išrinktas Strigiamasis seimas. Nepriklausomybės aktas išreiškė visų lietuvių tautų partijų ir srovių sutarima dėl svarbiausio dalyko – kurti ir gyventi nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvos

valstybėje, laisvoje nuo bet kokių išankstinių įsipareigojimų kitoms valstybėms.

Vokiečių valdžia neleido skelbti Nepriklausomybės akto. Ji pareiškė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija atsisako pripažinti Lietuvos valstybę pagal vasario 16-osios aktą ir reikalavo grįžti prie 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos.

Kovo mėn. 23 d. Lirtuvos Tarybos deklaracija Berlyne Vokietijos kancleriui pateikė tokį Nepriklausomybės paskelbimo aktą, koks jis buvo paskelbtas vasario 16 d. Tačiau buvo pažymėta, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svarstomi gruodžio 11 d. akto pagrindais. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II tą pačią ddieną pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą.

Lietuvos valstybės Nepriklausomybės pripažinimas nepakeitė okupacinio rėeimo. Vidaus padėtis dar labiau blogėjo. Vokietija puoselėjo planus Lietuvą sujungti su Prūsija ar Saksonija. 1918 m. liepos pr. Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba.Vokiečiai nesutiko jos pripažinti ir darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu. Norėdami išgelbėti Lietuvos valstybę, Tarybanusprendė ieškoti su maža katalikiška Viurtenbergo valstybe, kviesdami kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą būti būsimosios Lietuvos karaliumi Mindaugu II Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13 d. LLietuvos Valstybės Taryba išrinko Urachą Lietuvos karaliumi. Dalis Tarybos narių karaliaus išrinkimą pripažino neteisėtu ir pasitraukė iš Tarybos. Vokiečiųvyriausybė nenorėjo pripažinti Uracho, nes tikėjosi Lietuvą sujungti su Prūsiją.

Keruris mėnesius Lietuvos Valstybės taryba kovojo su vokiečių okupacnia valdžia dėl savarankiškos vyriausybės ssudarymo. Tik tada, kai Vokietijos pralaimėjimas pasidarė akyvaizdus, Vokietijos kancleris spalio 5 d. pranešė, kad Vokietija yra pasirengusi perduoti Lietuvos valdymą lietuviams, kai tik Lietuvos vyriausybė bus pajėgi perimti valdžią.

1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris priėmė Lietuvos valstybės Tarybos deklaraciją, kuriai pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietuviams spręsti dėl santykių su kitomis valstybėmis. Kitą dieną Lietuvos laikinosios atstovybės patalpose buvo apsvarstyta Lietuvos ministro pirmininko kandidatūra. Juo numatyta skirti Augustą Voldemarą. Lietuvos Valstybės Taryba panaikino savo ankstesnįjį nutarimą kviesti Urachą užimti Lietuvos sosto. 1918 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė A. Voldemarui sudaryti Lietuvos vyriausybę. Ministrų kabinetas siekė išlaikyti tvarką valstybėje ir apsaugoti jos sienas. Buvo numatyta susitvarkyti valstybės viduje, suorganizuoti vastybės valdymą, teismą, švietimą. TTuo metu dar nebuvo nustatytos valstybės sienos, būsima Lietuvos valstybės teritoriją valdė okupacinė Vokiečių valdžia. Vyriausybė pradėjo kurti ministras, kitas valdžios įstaigas, kreipėsi į krašto gyventojus, ragyno organizuoti vienos valdžios organus. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo burti savo kariuomėnę valstybės sienoms ginti. Valstybės atkūrimas ir lietuviškos valdžios sudarymas kėlė gyventojų pasitykėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltį.

Baltijos respublikose pasipriešinimas ir disidentinė veikla nebuvo išnykusi visą SSRS okupacijos laikotarpį. Žmonės nepamiršo prarastos nepriklausomybės. Lietuvos disidentai leido pogrindinę spaudą. SStichiškos demonstracijos, nors ir nedažnai, kildavo per sporto varžybas, rpko koncertus, religinių ir tarpukario respublikos valstybių švenčių dienomis. Po kiekvieno viešo protesto valdžia griebdavosi įvairiausių represijų. Jų baimė vertė žmones veikti labai apdairiai, net ir M. Gorbačiovo perestroikos laikais.

Perestroikos metu platesnė opozicija sovietiniai pirmiausia pasireiškė įvairių kultūrinių, gamtosauginių organizacijų veikla. Šių ne valdžios įkurtų organizacijų atsiradimas buvo naujas reiškinys. Estijoje pasiprieštinta planams statyti fosfatų kasyklas, nes dėl šio plano į respubliką turėjo atvykti tūkstančiai rusų darbininkų. Latvijoje Žalieji pasipriešino naujųjų hidroelektrinių ant Dauguvos upės upės statybai. Didžiausius protestus sukėlė ketinimai statyti ketvirtąjį reaktorių Ignalinos atominėje elektrinėje. Savotišką opoziciją Maskvos vygdomai politikai reiškė ir ekonomistų kuriami įvairūs projektai, kurių pagrindinė mintis – ūkinis respublikų savarankiškumas.

1987-ieji – pirmųjų viešų politinių demonstracijų metai. Latvijos disidentų grupė “Helsinkis-86” birželio 14 d. Rygoje, prie Laisvės paminklo, paminųjo 1941 m. birželio trėmimus. Tais pačiais metais rugpjūčio 23 d. visų Baltijos respublikų sostinėse vtko demonstracijos, kurių dalyviai pasmerkė Molotovo – Ribentropo paktą. Tą dieną Vilniuje į demonstraciją apie A. Mickevičiaus paminklo susirinko tik keli šimtai žmonių, daugiausia buvusiu politinių kalinių ir disidentų, bet ji turėjo didžiulį psihologinį efektą. Nors šios demonstracijos dalyviai vėliau buvo terorizuojami ir smerkiami , Lietuvos gyventojai pajuto ir pamatė, kad vieėas savo ppožiūrio demonstravimas perestroikos sąlygos yra įmanomas. Praėjus metams šimtatūkstantinė demonstracijos tapo politinio gyvenimo kasdienybe.

1988 metai žymi svarbią ribą kovoje už nepriklausomybę. Tais metais Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje susikūrė visuomėniniai politiniai judėjimai – Estijos ir Latvijos Liaudies Frontai bei Lietuvos Sąjūdis. Šios masinės organizacijos subūrė daugumą respublikų gyventojų. Veiklos pradžioje naujieji judėjimai deklaravo tik visuomeninio gyvenimo reformų būtinumą, paramą Gorbačiovo peristroikai, bet visiems buvo aišku, kad atėjus laikui bus prabilta už nepriklausomybės atkūrimą.

Liaudies frontai ir Sąjūdis darė didelį poveikį politiniai Baltijos respublikų raidai 1988 – 1989 m. Jiems reikalaujant visų trijų respublikų Aukščiausiosios Tarybos sugrąžino ankščiau draustus tarpukario respublikų simbolius – himnus, herbus, vėliavas, paneigė 1940 m. Sovietų aneksijų teisėtumą. 1989 metais Lietuvoje Vasario 16- oji buvo minima oficialiai. Visose respublikose nacionalinės kalbos paskelbtos valstybėmis. Didelę svarbą turėjo priimtos suvereniteto deklaracijos, kurios teigė, kad respublikų įstatymai viršesni už sąjunginius.

1989 m. pabaigoje įvikių Baltijos respublikose verčiamas SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Molotovo – Ribentropo paktą paskelbė negaliojančiu. Tuo metu Lietuvoje Latvijoje ir Estijoje buvo atvirai svarstoma, kaip siekti nepriklausomybės.

Naujomis politinio gyvenimo aplinkybėmis, bijodamos prarasti bet kokį gyventojų palaikymą, nuo TSKP atsiskyrė Lietuvos ir Estijos komunistų partijos.

1988 – 1989 m. Liaudies Frontai ir Sąjudis pasiekė viską, ką buvo galima iškovoti liekant SSRS sudėtyje. Visus ššiuos pasikeitimus palaikė absoliuti gyventojų dauguma, savo pritarimą demonstruodama šimtatūkstantiniuose mitinguose. 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvyko įspūdinga priš okupaciją nukreipta demonstracija “Baltijos kelias”. Apie du milijonus Baltijos šalių gyventojų susikabine rankomis sudarė nenutrūkstamą grandinę nuo Vilniaus iki Talino.

Šių įvikių akivaizdoje Maskva tapo visiškai bejėgė ir nedaro jokių priemonių, gėlėjusių bent kiek pristabdyti įvikių raidą. Diktatūros sąlygomis puikiausiai veikusios institucijos (KGB ir kitos) SSRS vadovams negalėjo pasiūlyti nieko racionalaus. Visišką Maskvos sutrikimą rodė Brežnevo laikų stiliaus pareiškimas, paskelbtas po “Baltijos kelio”. Pagrindinė šio dokumento mintis – dėl visko, kas vyksta Baltijos respublikose, kalti nacionalistai.

1990 m. pradžioje įvyko eiliniai respublikų Aukščiausiųjų Tarybų rinkimai. Juos didele persvara laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjudis, gavęs daugiau nei 90% vietų. Tai buvo svarbiausia prielaida legaliai išstoti iš SSRS ir atkurti nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos AT, pirmininkaujant V. Landsbergiui, priėmė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą.

SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir M. Gorbačiovas ėmė reikalauti jį atšaukti ir neketino taikstytis su įvykusiu faktų. SSRS nutraukė naftos tiekimą Lietuvai. Lietuvos AT buvo priversta 1990 m. birželio 23 d. priimti Nepriklausomybės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimti su išlyga, kad po jo prasidės tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos. Jis nereiškė, kad atsisakoma pagrindinio politinio tikslo

– nepriklausomybės.

Maskvos reakcija į Kovo 11-osios aktą Estiją ir Latviją skatino rinktis laipsniškesnį kelią į nepriklausomybę. Estijos ir Latvijos AT panaikino sovietų aneksiją ir paskelbė pereinamajį laikotarpį iki visiškos nepriklausomybės.

Baltijos šalių ir Kremliaus santykiai atsidūrė aklsvietėje. Maskvos pozicijos nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Tapo visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimas ar propaganda atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti.

Sovietai ginkluotam polimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje. Sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos ppriemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. 1991 m. sausio 2 d. kariškiai užgrobė Rygos spaudos rūmus, sužeidė keletą žmonių. Į Vilnių atvyko desantininkai iš Pskove dislokuotos divizijos. Sovietų vidaus ministerijos ir desantiniai daliniai užiminėjo pastatus Vilniuje, tuo keldami vis didesnę įtamoą ir provokuoti konfliktus. Sausio 11 d. jie, šaudydami į orą, užimė Vilniaus spaudos rūmus. Keturi žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti Parlamentą, radijo ir televizijos komiteto ppastatą, televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis.

Prieš pradedant didžiausią smurto akciją, pasaulio ir Rusijos visuomenei suklaidinti buvo paskelbta, kad Lietuvoje valdžią perima “nacionalinis gelbėjimo komitetas”, niekam neatstovaujanti ir nežinoma organizacija. Naktį iš sausio 12 į 113 d. Vilniuje SSRS kareiviai, šaudydami į beginklę minią, užimė televizijos bokštą, radijos ir televizijos komiteto pastatą. Tryliką žmonių žuvo po tankų vikšrais ar nuo kulkų, keli šimtai buvo sužeisti. Po savaitės Rygoje karinės pajėgos šturmavo VRM pastatą. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai. Rygoje 1991 m. rugpjūčio 21 d. penki beginkliai žmonės žuvo, kai sovietiniai kariškiai bandė užimti vyriausybinius pastatus. Šiais desperatiškais veiksmais Maskva siekė įbauginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. Kraujo praliejimo ir kitų Maskvos priemonių poveikis buvo visiškai priešingas: Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai šimtatūkstantiniuose mitinguose palaikė savo demokratiškai išrinktą valdžią. Atsirado Vakarų visuomenę stebinantis reiškinys – neapykanta reformatoriui Gorbačiovui.

Užgrobusi kai kuriuos svarbius pastatus ir nužudžiusi kelioliką žmonių Maskva nnieko nepasiekė. Baltijos respublikose ji ir toliau realiai nekontroliavo padieties. Griebtis platesnio masto teroro ar nušalinti teisėtai išrinktą valdžią M. Gorbačiovas neiždryso.

1991 m. rugpjūčio 19-21 d. Maskvoje kilo pučas, kurio organizatoriai siekė nutraukti šalies demokratizmą.Pučistai pralaimėjo. Tarp pagrindinių reformų politikos gynėjų ir kovos organiztorių buvo Rusijos prezidentas B. Jelcinas, tuo metu palaikęs Baltijos tautų apsisprendimą. Pučo žlugimas pakeitė 1991 m. sausio mėn. susiformavusią ekstremalią situaciją. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybę pripažino Sovietų Sąjunga ir kitos pasaulio valstybės. 1991 m. rrugsėjo 17 d. vidos trys Baltijos šalys buvo priimtos į JTO. 1993-1994 m. iš Baltijos valstybių išvesta sovietų armija.

Baltijos valstybės, siekdamos išsivaduoti iš komunizmo ir atkurti savo valstybę, atsidūrė nepaprastai sudėtingoje padėtyje. Jų ūkis buvo visiškai integruotas į Sovietų Sąjungos ekonomiką. 1989 m. kiekviena respublika eksportavo už Sovietų Sąjungos ribų mažiau kaip 5 % produkcijos. Respublikos neturėjo savo valiutų, ginkluotųjų pajėgų, pasienio apsaugos, muitinių, diplomatinių tarnybų, centrinių bankų. Reformas teko vygdyti ekonominio nuosmukio sąlygomis. Kelerius metus trukusi kova už nepriklausomybę, padidėjusios rusų naftos ir dujų kainos sutrikdė ekonomikos funkcionavimą. Dvejus metus uš eilės pramonės gamybos nuosmukis viršijo 32%, realusis darbo užmokestis nukrito apie 45%, benzino kainos pakilo daugiau kaip 10 000%, infliacija siekė 1000%. Dėl didelių energijos kainų ir dėl to, kad nutrūko ryšiai su buvusia SSRS, pramonės nuosmukis Baltijos šalyse buvo netgi didesnis negu pačioje Rusijoje. 1992 m. žiemą visos trys respublikos buvo atsidūrusios keblioje padėtyje. Trūko elementariausių dalykų. Dauguma butų karštą vandenį gaudavo tik dvi dienas per savaitę. Kambario temperatūra nepakildavo aukščiau 13 laipsnių.

Pasiekus nepriklausomybę, nebeliko skirtingų pažiūrų žmones vienijančio veiksmo. Todėl sustiprėjo Sąjūdžio politonė diferencija, kūrėsi politinės partijos, dažnai kildavo nesutarimų tarp buvusių bendražygių. Kartais jie įgaudavo aštrių konfliktų formų, kai atskiros frakcijos boikotuodavo Seimo posėdžius ar oorganizuodavo demonstracijas priešininkams “paspausti”. Seimo Pirmininkas V. Lansbergis pamažu Seime prarado daugumos paramą. Todėl dešiniųjų insetyva 1992 m. spalio 25 d. įvyko prieš laikiniai Seimo rinkimai. Kritęs gyvenimo lygis, objiektyviai jaunos valstybės problemos, įvairios buvusios dešiniųjų daugumos klaidos lėmė kairiųjų – Lietuvos demokratinės darbo partijos, vadovaujamos A. Brazausko, absoliučią pergalę. LDDP iškovojo 76 (iš141) vietas Seime.

Kartu su Seimo rinkimais vyko ir referendumas dėl naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucija numatė sukurti visuotiniai renkamo prezidento instituciją. Absoliuti dauguma, 1 447 334 rinkėjai (78%), balsavo už naują pagrindinį įstatymą.

1993 m. vasario mėn. Lietuvos Prezidento rinkimus laimėjo A. Brazauskas, buvęs LDDP vadovas. Už jį balsavo 60,03% rinkimuose dalyvavusių piliečių. A. Brazauskui pralaimėjo S. Lozoraitis, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro sūnus, Lietuvos pasiuntinys Vašinktone.

Per ketverius metus trukusį LDDP valdymą valstybės gyvenime pasiekta nemažai pažangos, buvo sustabdytas ūkio nuosmukis, augo eksportas, bet rinkėjams labiau įsiminė bankų bankrotai, nusikaltėlių siautėjimas, įvairios eferos. Į vieną iš garsiusių skandalų įsipainiojo tuometinis LDDP vadovas ir Ministras Pirmininkas A. Šležiavičius, kuris prieš pat vieno banko bankrotą, atsiėmė savo indėlį. Vėliau pasklido žinia, kad jis banke gaudavo didesnius procentus nei kiti indėlininkai. Tai stipriai supurtė valdžią LDDP. Smuko net buvusio šios partijos vadovo, Prezidento A. Brazausko, šiaip jau aukštas reitingas.

Visa tai llėmė 1996 m. spalio mėn. įvykusių eilinių Seimo rinkimų rezultatus. Juos didžiule persvara laimėjo V. Lanzbergio vadovaujamas Tėvynės Sąjunga. Į Seimą pateko 70 šios partijos iškeltų atstovų. Dar 16 vietų Seime iškovojo koncervatoriams artima Krikščionių demokrątų partija. Šios dvi partijos vyriausybinę koaliciją. Koalicinei vyriausybei vadovauja G. Vagnerius. Absoliučią daugumą Seime turėjusi LDDP iškovojo tik 12 Vietų. Tarp įtakingiausių partijų Seime – Centro sąjunga (13 vietų) ir Socialdemokratų partija (12 vietų).

1998 m. sausio mėn. Prezidento rinkimus, aplenkęs buvusį prokurorą A. Paulauską, laimėjo nuosaikių centrinių pažiūrų politikas Valdas Adamkus.

Sudėtingiausia užsienio politikos problema – santykiai su Rusija. Su Maskva niekaip nepavyksta pagerinti santykių. Iki 1998 m. iš Baltijos šalių tik Lietuvai su Rusija pavyko pasirašyti sutartų dėl sienų, bet ir ji sukėlė didelį įvairių Dūmos frakcijų priešiškumą. Iki 1998 m. Lietuvai nebuvo grąžinti po 1940 m. okupacijos užgrobti ambasadų pastatai Romoje ir Paryžiuje. Rusija Baltijos šalių prekėms taiko grižtas importo sąlygas ir didelius muitus. Dėl propagandinio puolimo prieš nepriklausomybę atgavusias šalis daug Rusijos gyventojų priešiškai žiūri į Lietuvą, o ypač į Latviją ir Estiją. Pastarosios šalys nuolat kaltinamos tariamu ten gyvenančių rusų teisių pažeidinėjimu. Nuolatiniai Rusijos dešiniųjų ir kairiųjų nacionalistų propagandiniai išpuoliai ir neaiškios šios didžiulės šalies raidos perspektyvos sukuria Baltijos šalių visuomenėje

netikrumo dėl ateities jausmą ir verčia ieškoti saugumo garantų Vakaruose. Visos trys Baltijos šalys siekia narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Bet tam ypač priešinasi Rusija, o ir Vakarų šalys nenori imtis įsipareigojimų dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos saugumo. Nepaisant Rusijos priešinimuisi Estija, Latvija ir Lietuva jau įstojo į NATO.

Duomenys gauti iš 9-10 klasės

istorijos vadovėlio