Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas?

A.Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje (tėvas turėjo 20 ha žemės). Seniau jo protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai.

Istorikas M.Biržiška rašo, jog ,,A.Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vvėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu”1.

Pirmas A.Smetonos konfliktas su caro valdžia įvyko 1896 m., kai jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Tuo metu visi vaikai buvo versdami prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai. A.Smetona ir keliolika kitų mokinių atsisakė tai daryti ir buvo pašalinti iš gimnazijos. Tada A.Smetonai teko važiuoti į Peterburgą pas Rusijos Švietimo ministrą ir prašyti leidimo baigti mokslą. Jo prašymas buvo patenkintas, ir A.Smetona pratęsė mokslą Peterburgo gimnazijoje.

Vėliau A.Smetona įstojo įį Peterburgo universitetą, kur studijavo teisę. Jį visada labiausiai traukė filologijos mokslai, bet teisės pasirinkimą lėmė perspektyvesnės karjeros siekimas.

Nepaisant A.Smetonos priešiškumo marksizmo idėjoms, jis dalyvaudavo studentiškuose protestų mitinguose ir už tai 1899 m. buvo ištremtas į Vilnių, bet po mėnesio jjam buvo leista grįžti į Peterburgo universitetą.

1902 m. A.Smetona buvo suimtas už lietuviškų knygų laikymą, bet po dviejų savaičių paleistas dėl įkalčių stokos. Tais pačiais metais jis baigė studijas Universitete ir grįžo į Lietuvą.

1904 m. jis vedė Sofiją Chodakauskaitę, su kuria susipažino dirbdamas jos brolio korepetitoriumi.

Grįžęs iš Peterburgo A.Smetona iš pradžių dirbo advokato padėjėju, vėliau susirado darbą Žemės banke. Dirbdamas banke, pradėjo įsitraukti į visuomeninę veiklą: vertė knygas į lietuvių kalbą, dalyvavo Lietuvių demokratijos partijos suvažiavimuose.

Kiek vėliau A.Smetona buvo išrinktas į Seimą, kaip LDP kandidatas. Būdamas LDP atstovas, A.Smetona dirbo ne vien savo partijos labui, bet daugiausia dėmesio skyrė visai tautai dominančioms temoms.

A.Smetona dažnai pasisakydavo už ,,kultūriškąją kovą”2, tai yra be ginklų ir kraujo. Tikriausiai jis suprato sukilimo neperspektyvumą, todėl ddaugiausia dėmesio skyrė kultūriniam lietuvių vystymui.

1905-1906 metais A.Smetona pamažu tampa tautininku ir pasitraukia iš LDP. O 1907 m. spalį su J. Tumu-Vaižgantu pradėjo leisti laikraštį ,,Viltis”, kuris išeidavo tris kartus per savaitę. Šiame leidinyje A.Smetona kritikavo lietuvių veiklą Rusijos politikoje ir neigiamai vertino lietuvių kišimąsi į Rusijos reikalus, manydamas, jog pirmiausia reikia domėtis lietuvių reikalais.

A.Smetonos nerimą kėlė didelį mastą pasiekusi lietuvių emigracija.

Lietuviai (vos 1,3% Rusijos imperijos gyventojų) sudarė beveik 10% šalies emigrantų, daugiausia į JAV. 1899-1910 m. iš Rusijos į JJAV emigruodavo vidutiniškai: rusų – 1 iš 11 552 gyventojų, lenkų – 1 iš 200, lietuvių – 1 iš 212, žydų – 1 iš 78 gyventojų. Išvykdavo daugiausia jauni, energingi ir darbingiausi žmonės. L. Truskos apskaičiavimais, gyventojų emigracija ir migracija į kitas Rusijos imperijos vietas blogino demografinę situaciją: vien į JAV 1868 – 1898 m. išvyko apie 55000 lietuvių, apie 9000 išvyko iki 1914 m. į Didžiąją Britaniją. 1899-1914 m. į JAV išvyko dar 252 594 lietuviai, o 74 000 per tą patį laiką persikėlė gyventi į Rusijos imperijos miestus – Rygą, Liepoją, Peterburgą, Odesą, Maskvą ir kitur3.

1914 ir 1915 m. A.Smetona paskelbė du straipsnius4 apie Vilniaus krašto etninę situaciją. Juose jis pabrėžė, jog Rusija ir Prūsija savo gyventojų surašymuose specialiai žymiai sumažina lietuvių skaičių, nes bijo lietuvių tautinio atgimimo. A.Smetona bandė paneigti šituos duomenis, remdamasis XIX a. vidurio etnografinėmis lietuvių analizėmis, kurias savo darbuose surašė bešališki, anot Smetonos, R. D’Ekertas, A. Koreva, M. Janžulas.

A.Smetonai rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūrimo klausimas bei apskritai kapitalizmo vystymosi Lietuvoje problema. Jis ragino valstiečius mokytis amato ir persikelti gyventi į miestą.

A.Smetona dalyvavo tokių lietuvių kultūros organizacijų veikloje: ,,Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, ,,Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, ,,Žiburėlyje”, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose VVilniaus gimnazijose.

Jis buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų, kuri įsteigta 1907 m. A.Smetona buvo išrinktas knygininku, tačiau savo veiklą draugijoje nelabai vertino ir kartais atsiliepdavo apie jos susirinkimus su pašaipa.

1914 m. A.Smetona pasitraukė iš ,,Vilties” leidyklos, tapo dvisavaitinio žurnalo ,,Vairas” redaktoriumi.

A.Smetona visada labai norėjo išvykti studijuoti į užsienį, bet jo noras neišsipildė (mirė dukra, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas).

1915 m. Vokietijai okupavus Lietuvą, A.Smetona liko Vilniuje ir tapo vienu iš svarbiausių Lietuvos veikėjų.

A.Smetona įėjo į 1915 m. sukurtą komisija, kuri per 5 metus išleido 115 vadovėlių įvairių mokslo dalykų: logikos, psichologijos, lietuvių kalbos, literatūros, matematikos, fizikos, istorijos, kalbų5.

A.Smetona didžiausią dėmesį skyrė kultūriniam lietuvių vystymui, nes manė, jog to meto politinė situacija nebuvo palanki Lietuvai siekiant nepriklausomybės aktyviais politiniais veiksmais. Kartą lietuvių politikos veikėjams svarstant, kieno pergalė – Vokietijos ar Rusijos – būtų naudingesnė Lietuvai, A.Smetona pasakė esąs nepalaikantis nė vieno varianto: ,,Nei vienas, nei kitas mums neduos nepriklausomybės”6.

1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta Krašto Taryba, kurią patys lietuviai vadino Lietuvos Taryba. Į jos sudėtį įėjo ir A.Smetona, kurį rugsėjo 24 d. išrinko Tarybos pirmininku.

1917 m. lapkričio 2-10 d. Berne vyko lietuvių politinių veikėjų konferencija, kur A.Smetona pasisakė už konstitucinę monarchiją, siūlydamas kviesti į Lietuvos sostą Vilhelmą Urachą. SSmetona akcentavo turinio, o ne valdymo formos, svarbą: ,,Yra demokratinių monarchijų ir nedemokratinių respublikų. Jei mes dedamės su vidurine Europa, tai mums reikalinga monarchija”7.

1918 m. vasario 15 d. A.Smetona atsisakė toliau eiti Tarybos pirmininko pareigas, ir juo tapo vienbalsiai visų išrinktas J.Basanavičius. Tačiau jau kitą dieną, po Nepriklausomybės Akto paskelbimo, A.Smetona vėl išrenkamas Tarybos pirmininku.

Pakartotinai tapęs Tarybos pirmininku, A.Smetona ir toliau laikėsi nuomonės, kad į Lietuvos sostą reikia pakviesti karalių iš Vokietijos. Toks A.Smetonos požiūris nebuvo populiarus ir susilaukė nemažai kritikos. P.Klimas savo dienoraštyje pažymi, jog ,,Smetona mažai kam bepatinka savo ,,vokiškumu”.

1918 m. liepos 13 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi, tikėdamasi iš Vokietijos didesnės paramos nepriklausomybei siekti.

Tačiau 1918 m. lapkričio 2 d. Taryba atšaukė savo nutarimą, nes akivaizdžiai paaiškėjo, jog Vokietija pralaimės karą prieš Antantę. Tą pačią dieną buvo išleista laikinoji Lietuvos konstitucija, o po savaitės A.Voldemaras sudarė pirmąją vyriausybę8.

1918 metų pabaigoje, Vokietijai pralaimint karą ir artėjant prie Lietuvos Raudonajai armijai, A.Smetona patraukė į Vokietiją. Jį bandė raminti M.Sleževičius, tikindamas, kad ,,bolševikai dar taip greitai į Vilnių neįžengs, kad reikia organizuoti gynybą”9, tačiau A.Smetona vis tiek išvažiavo.

Išvažiavimo priežastimi A.Smetona paskelbė ketinimą prašyti paskolą iš Vokietijos. Beje, jis tą paskolą Lietuvai gavo (100 milijonų markių).

Politiniai veikėjai, tuo

metu pasilikę Lietuvoje, neigiamai vertino Smetonos išvažiavimą. Vienas jų, K.Škirpa sakė, kad išvažiavus A.Smetonai ir A.Voldemarui, ,,mes pasijutome likę be jokio vairo. Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, visų buvo suprastas kaip visiškas supasavimas, mažiausia – netekimas visų vilčių.”10

Toks A.Smetonos poelgis paprastai nebuvo minimas tarpukarinėje literatūroje, ir tik J.Augustaitis, vienas iš nedaugelio, taip apibūdino šį pasielgimą: ,,viską pametęs išvažiavo į užsienį. Viskas pakriko!”11.

Tačiau užsienyje A.Smetona nesiliovė rūpintis Lietuvos reikalais. Skandinavijos šalyse jis ieškojo savanorių Lietuvos kkariuomenei, taip pat įvairiai stengėsi kelti Lietuvos nepriklausomybės problemas tose šalyse. Būdamas Švedijoje, A.Smetona susitarė su Latvijos ministru-pirmininku dėl Lietuvos galimybės naudotis Liepojos jūros uostu. Tačiau kaip Lietuvos lyderis A.Smetona buvo visai neaktyvus.

1919 m. kovo 31 d. A.Smetona grįžo į Lietuvą, ir balandžio 4 d. buvo išrinktas valstybės prezidentu. Tada jis užleido Tarybos pirmininko pareigas S.Šilingui.

1920 m. birželio 19 d. A.Smetona atsisakė prezidento pareigų ir perdavė jas Steigiamojo seimo pirmininkui A.Stulginskiui.

1920-1921 m. A.Smetona dalyvavo Arbitražo komisijoje, nustatant Lietuvos ir Latvijos ssienas. To darbo rezultatas – Lietuva atgavo Palangą ir Mažeikius.

1923 m. sausio pabaigoje A.Smetona buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte. Tačiau tų pačių metų balandį šių pareigų atsisakė, motyvuodamas savo sprendimą nepakankama turima realia valdžia.

Nuo 1923 m. sausio A.Smetona LLietuvos universitete dėstė etiką, filosofiją, poetiką, stilistiką, mokslinėje literatūroje paskelbė kelis straipsnius, išvertė į lietuvių kalbą Platono veikalų.

Nuo 1924 m. jis pradėjo eiti Tarptautinio banko vicepirmininko pareigas.

Savo nutolimo nuo valdžios metais A.Smetona redagavo žurnalus ,,Vairas” ir ,,Lietuvis”. Už išspausdintą ,,Vairo” žurnale straipsnį jis buvo dviems mėnesiams pasodintas į kalėjimą. Bet po keturių dienų jį paleido, nes J.Tumas-Vaižgantas su kitais visuomenės veikėjais surinko 2000 litų ir išpirko Smetoną nuo bausmės. Tai buvo tikrai didelė sensacija: pirmasis Lietuvos prezidentas – kalėjime!

Tautininkų partija, kuriai priklausė A.Smetona, kelis metus neturėjo Seime nė vieno atstovo. Vėliau, atsiradus galimybei, Tautininkai delegavo tris savo atstovus: A.Smetoną, A.Voldemarą, V.Mironą.

A.Smetona kartu su tautininkais jau 1920-25 m. propagavo diktatūrą. Be to, jie labai žavėjosi Italijos fašizmu, apie tai rašė ,,Vairo” llaikraštyje: ,,Fašistų perversmas atnešė Italijai tikrą išvadavimą, pakėlęs italų prestižą užsieny ir ekonominę krašto gerovę viduje”12. Pats A.Smetona tautininkų polinkį diktatūrai aiškino taip: ,,Jie ne revoliucionistai, o evoliucionistai; būdami beribės laisvės priešininkai, jie yra griežtai teisėtos tvarkos šalininkai”13.

Negalima neigti, kad A.Smetona buvo nacionalistas. Tačiau jo nacionalizmas reiškėsi tik kaip kuriamoji jėga. Jis visada gėrėjosi ukrainiečių ir baltarusių tautinio atgimimo judėjimais ir ragino siekti jų pavyzdžiu.

1926 m. birželio 7 d. Seimo posėdyje buvo išrinktas naujas Lietuvos prezidentas – Kazys Grinius. Po ppusmečio, gruodžio 16 d. įvyko perversmas, ir valstybės prezidentu vėl buvo išrinktas A.Smetona.

Perversmo organizatoriai, norėdami pasiteisinti prieš tautą, perversmą motyvavo noru neleisti įvykti planuotam komunistiniam perversmui. Norėdami dar labiau tai pabrėžti, jie skubotai nuteisė keturis komunistų veikėjus mirties bausme. Kaip žinia, A.Smetona tam neprieštaravo.

Eidamas prezidento pareigas, A.Smetona dažnai išeidavo į liaudį, bendravo su paprastais žmonėmis. Tuo metu jis jautė nesąs labai populiarus, todėl jo kulto formavimas buvo organizuotas dirbtinai.

A.Smetona daug dėmesio skyrė kariuomenei: dalyvavo įvairiose jos šventėse, karininkams buvo mokamos bene didžiausios algos.

A.Smetonai valdant, Lietuvoje įsigalėjo fašistinė politikos santvarka. Manoma, kad jis netgi norėjo grąžinti monarchijos valdymą, o sau pasiskirti Lietuvos karaliaus titulą.

Visgi valdymo santvarka tuometinėje Lietuvoje ne visai atitiko fašizmą, nes:

ü nebuvo uždraustos kitos partijos ;

ü valdančioji partija nebuvo paversta masine;

ü nebuvo genocido, rasizmo.

Po truputį A.Smetona pradėjo nesusitarti su A.Voldemaru, nes pastarasis eidamas vyriausybės vadovo pareigas dažnai menkindavo Smetonos valdžią ir pats priiminėdavo svarbius sprendimus. Konfliktui įgavus didesnį mastą, Voldemaras buvo atleistas iš vyriausybės.

1933 m. pabaigoje A.Smetona pasisako prieš Vokietijos fašizmą, įtardamas kylančią grėsmę Lietuvai.

1934 m. Lietuvoje prasidėjo teisminis procesas prieš hitlerininkus, per kurį buvo nuteisti 87 asmenys. Vokietija dėl to pradėjo ekonominį Lietuvos spaudimą, taip pat pareiškė pretenzijas dėl Klaipėdos krašto.

Nepaisant Vokietijos fašizmo netoleravimo, pats A.Smetona Lietuvoje įvedė gana griežtai vykdomą aautoritarinį režimą. 1935 m. valstiečiams organizavus streiką (nepardavinėjo ,,Pienocentrui” pieno, nes buvo mažai mokėta), policija 3 streikininkus nušovė, vėliau teismas 5 paskyrė mirties bausmę.

1938 m. kovo 19 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą: atkurti diplomatinius santykius arba Lenkija pradės karinius veiksmus. Ultimatumą priėmus, A.Smetonos autoritetas gerokai smuko, tačiau kitos išeities prezidentas tuo metu nematė.

Dar sudėtingesnė situacija tapo 1939 m. kovą, kai Vokietija atėmė iš Lietuvos Klaipėdą.

Reikia pažymėti A.Smetonos garbei, kad prasidėjus Hitlerio agresijai, jis neįtraukė Lietuvos į avantiūrą kartu su Vokietija pulti Lenkijos, nors motyvų tam tikrai turėjo (Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai).

1940 m. birželį SSRS pradėjus įgyvendinti Lietuvos užgrobimą, A.Smetona nedviprasmiškai pareiškė: ,,Aš nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą”14. Dėl to jis atsistatydino ir pagal Konstituciją perdavė valdžią ministrui pirmininkui A.Merkiui. Oficialiame pareiškime atsistatydinimo priežastį aiškino sunegalavimu: ,,<.> Man sunegalavus (pabraukta – D. U.) <.>, prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose.<.>”15. Tokį žodį, anot J. Audėno, A.Smetona specialiai pasirinko, mat jį rusams labai sunku išversti. Taigi bent tokiu būdu Smetona bandė keršyti. Dar pabrėžtina, kad oficialiai A.Smetona neatsistatydino, o paskyrė A.Merkį jį pavaduoti. Matyt, A.Smetona vis dar tikėjosi sugrįžti į Lietuvą kaip jos prezidentas.

Po šito apsisprendimo A.Smetona su šeima patraukė į Vokietiją. Sovietų valdžia tuo buvo labai nepatenkinta ir bandė jį ssugrąžinti, tačiau pastarajam visgi pavyko gauti iš Vokietijos leidimą pasilikti jų šalyje su sąlyga, kad jis neves jokios politinės veiklos. Jį nuolat lydėjo vokiečių paskirtas pareigūnas, be kurio leidimo A.Smetona netgi neturėjo teisės išeiti pasivaikščioti.

1940 m. rugsėjo 18 d. A.Smetona išvyko iš Vokietijos į Berną, vėliau į Braziliją, ir 1941 m. kovo 10 d. A. Smetona jau buvo Niujorke. JAV vyriausybė leido jam apsigyventi šalyje kaip paprastam žmogui, bet ne kaip prezidentui. Tad A.Smetona pasižadėjo nepasirašyti jokių dokumentų kaip Lietuvos politikos veikėjas ir apskritai nedalyvauti politikos veikloje.

JAV A.Smetona apsigyveno Juozo Bačiūno vasarvietėje Mičigano valstijoje, skaitė paskaitas tautininkams apie uzurpacinę SSRS užsienio politiką. Jo tikslas buvo sudaryti užsienyje vyriausybę in exile (tremtyje)16.

Nepaisant visų apribojimų A.Smetona bandė kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą Amerikoje viešai. Žinodamas, jog daugelis lietuvių jautė antipatiją jo nustatytam autoritariniam režimui, A.Smetona pabrėždavo, kad ,,pokarinė Lietuva turėsianti būti atsteigta tik 1918 m. sukurtosios demokratinės Lietuvos pagrindais. Jos vadovybės klausimo sprendimas priklausąs visai tautai”17.

Iš pradžių JAV nepripažino Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, JAV ir TSRS tapo sąjungininkais, ir į Lietuvos okupavimą jau buvo žiūrėta kiek atlaidžiau.

Dauguma Amerikos lietuvių organizacijų, organizuotų Lietuvos išvadavimui, nebuvo linkę bendrauti su A.Smetona bei tautininkais, nes neigiamai vertino autoritarizmą, organizuotą Lietuvoje Smetonos valdymo

metais.

Todėl tautininkai įsteigė savąją organizaciją, kurią pavadino Lietuvai vaduoti sąjunga (LVS). Jos garbės pirmininku buvo paskirtas A.Smetona, tačiau realios valdžios jis neturėjo. Be to, LVS ne tik nepadėjo A.Smetonos tariamas tarptautinis autoritetas, bet netgi kentė jos bendravimui su kitomis valstybėmis.

A.Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klyvlende. Namo, kuriame jis gyveno, rūsyje buvo kilęs gaisras. Visi gyventojai spėjo išbėgti, o A.Smetona – ne. Gaisrininkai rado jo lavoną virtuvėje: bandydamas gelbėtis nuo smalkių, jis užsidengė galvą kailiniais. Buvo įtarimų, kad gaisras bbuvo organizuotas SSRS agentų, tačiau tai nėra įrodyta.

Palaidojo A.Smetoną Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau palaikai buvo perkelti į Nolvudo (Knollwood) mauzoliejų.

Taigi kokį vaidmenį A.Smetona suvaidino Lietuvos istorijoje? Ar jis buvo tik ambicingas karjeristas, kuriam akivaizdžiai sekėsi, ir jo vadovavimas valstybei išsiskyrė tik tuo, kad jis buvo pirmas prezidentas, ar vis dėlto būtent jo dėka Lietuva šį tą pasiekė, ko nebūtų pasiekusi su kitais valdovais?

Be abejo, Nepriklausomybės akto paskelbimas, kur A.Smetona vaidino ne paskutinį vaidmenį, svarstytinas pirmiausia, ir lyg tai atperka viską. TTačiau nereikia pamiršti, jog tai įgyvendinti padėjo idealiai susiklosčiusios po Pirmojo pasaulinio karo politikos aplinkybės, ir turbūt retas patriotas pasielgtų A.Smetonos vietoje kitaip. Bet toje vietoje vis dėlto buvo A.Smetona, o alternatyvi istorija retai kelia pasitikėjimą. Tad šis A.Smetonos indėlis įį Lietuvos istoriją yra svarbiausias ir jo negalima nesumenkinti.

Kitų tokios svarbos pėdsakų A.Smetona, tikriausiai nepaliko. Bet ar galima buvo ko nors tikėtis, kai agrarinę šalį supo dvi galingiausios to meto Europos valstybės, negana to, karingai nusiteikusios? Juk tik labai neparanki (karo atžvilgiu) geografinė padėtis sutrukdė Lietuvai išlaikyti neutralitetą.

Kita vertus, ambicingajam A.Smetonai buvo anksta tokioje mažoje šalyje, ir autoritarinis režimas buvo viena iš priemonių padidinti valdžios įtaką valstybės gyvenimui. Pažymėtina, jog smetoniška autoritarinė santvarka turėjo ir fašistinių, ir demokratinių požymių, kurių dauguma, beje, buvo teigiami.

Tikriausiai A.Smetona, pasirinkdamas politikos kursą, stengėsi garantuoti lėtą, bet stabilų Lietuvos augimą ir vystymąsi, tačiau sutrukdė karas.

Ir pats jis buvo kūrėjas-diktatorius, tačiau antrąjį vaidmenį tomis aplinkybėmis buvo vaidinti daug lengviau, ir tai jam turbūt pasisekė geriau, kad iir kaip būtų gaila.

Informacija apie A.Smetonos vaikus

ü Dukra Marija (mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbas) ištekėjo už kavalerijos karininko Aloyzo Valušio;

ü Sūnus Julius (g. 1913 m.) domėjosi sportu, vedė pianistę Birutę Nasvytytę, studijavo teisę, 1937-1939 m. gyveno Paryžiuje.

Išvados

Mano referato tema ,,Prezidentas Antanas Smetona – diktatorius ar Lietuvos kūrėjas?”. Jau iš pavadinimo aišku, kokia referato problema. Taigi man reikėjo panagrinėti literatūrą apie Antano Smetonos asmenybę, kaip Lietuvos politikos veikėjo, vieno svarbiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos visuomenės varomųjų ašių.

Tam tikslui aš naudojau Alfonso EEidinto parašytą knygą ,,Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai”. Šios knygos autorius, man regis, išreiškia neutralią nuomonę A.Smetonos politikos atžvilgiu, akcentuodamas tikrus faktus ir minėdamas skirtingų pažiūrų žmonių žodžius. Ta knyga mane patraukė stiliaus paprastumu ir biografinių faktų apie Antaną Smetoną tiksliu atskleidimu. Šios knygos dėka ne tik atsakiau į referato keliamą klausimą, bet ir praplėčiau savo žinias.

Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos darbo momentus. Nauju rakursu Antanas Smetona pasirodė, kaip mokslininkas. Netikėta buvo sužinoti, kad jis vertė Platono veikalų ir apskritai domėjosi filologijos mokslais. Man buvo nežinoma, kad net emigravęs į Ameriką, Antanas Smetona buvo laikomas Lietuvos prezidentu iki mirties. Įdomu, kad Antano Smetonos valdymo santvarka buvo savotiškai unikali: ji turėjo ir fašistinių, ir demokratinių požymių.

Susidarė įspūdis, jog Antanas Smetona buvo neeilinė asmenybė, suvaidinusi didelį vaidmenį Lietuvos valstybės istorijoje.

Literatūra:

A.Eidintas Antanas Smetona: Politinės biografijos bruožai. – Vilnius: Mintis, 1990.