Volteras

Volteras (1694 – 1778m.)

Francois Marie Arouet (slapyvardis, kuriuo jis pasirašinėjo – Voltaire – Volteras) gimė 1694 metų lapkričio 21 dieną Paryžiuje. Voltero stilius, protas, intelektas ir aštrus protas teisingumui padarė jį vienu iš garsiausių Prancūzijos rašytojų ir filosofų.

Jaunas Francois Marie gavo puikų išsilavinimą Jėzuitų mokykloje. Jis baigė mokyklą šešiolikos ir greitai susidraugavo su grupele rafinuotų Paryžiaus aristokratų. Paryžiaus visuomenei jis patiko dėl savo proto, humoro ir nuostabaus sugebėjimo rašyti poeziją. 1717 metais jis buvo suimtas ir įkalintas Bastilijoje uuž tai, kad parašė keletą satyriškų eilėraščių, išjuokiančių prancūzų vyriausybę. Per 11 mėnesių kalėjime jis parašė savo pirmą svarbią dramą – „Oedipe“, kuri 1718 metais susilaukė ypatingos sėkmės. Kaip tik tada jis ir pasirinko sau slapyvardį – Volteras.

Po to, kai 1726 metais Volteras įžeidė galingą didiką, jam buvo suteikta teisė pasirinkti: kalėjimas arba tremtis. Rašytojas pasirinko tremtį ir nuo 1726 iki 1729 gyveno Anglijoje. Ten Volterą patraukė Džono Loko filosofija ir didžio mokslininko Sero Izaoko Niutono idėjos. Sugrįžęs iš Anglijos, jjis parašė knygą girdamas anglų tradicijas ir institucijas. Daugelis pagalvojo, kad knyga parašyta norint iškritikuoti prancūzų vyriausybę ir Volteras vėl buvo priverstas pradingti iš Paryžiaus.

Bijodamas nemalonumų, Volteras iš Paryžiaus pasitraukė į Šampaniją. Svarbiausias to meto kūrinys – istorinis „Liudviko XIV aamžius“. Vis labiau garsėjantį Volterą Prancūzų akademija išrinko savo nariu. Fridrichas Didysis pasikvietė jį į savo dvarą. Volteras gavo daug pinigų už tai, kad mokėjo sąmoningai kalbėti, kad sugebėjo taisyti karaliaus eilėraščius. Dėl pamfleto apie vieną Berlyno akademiką, Volteras susipyko su Fridrichu ir išvažiavo.

1759 metais Volteras įsigijo dvarą, vadinamą „Ferney“ prie Prancūzijos, Šveicarijos sienoje. Ten jis gyveno beveik iki savo mirties. „Ferney“ greitai tapo intelektualia Europos sostine. Per savo tremties metus Volteras pastoviai leido knygas, dramas, brošiūras ir laiškus. Jis buvo proto balsas ir nuoširdi kritika religinei netolerancijai ir persekiojimui.

Šis žmogus grįžo į Paryžių būdamas jau 83 metų. Kelionė jį taip sujaudino ir to jam buvo per daug – jis mirė Paryžiuje. Voltero kūno neleido palaidoti bažnyčios kapinėse, nes jjis ją kritikavo. Galų gale jis buvo palaidotas vienuolyne, esančiame Šampanijoje. 1791 metais jo palaikai buvo perkelti į Panteoną Paryžiuje.

1814 metais grupelė dešiniųjų ekstremistų pavogė Voltero palaikus ir sumetė juos į šiukšlių krūvą. Kai jo didžiulis sarkofagas (priešais Ruso) buvo patikrintas, palaikai, aišku, buvo dingę. Liko jo širdis, kuri buvo pašalinta anksčiau, ir dabar guli Bibliotheque nationale, Paryžiuje. Liko ir smegenys, tačiau po 100 metų perpardavinėjimo, viename aukcione jos dingo.

Volteras kaip žmogus. Voltero charakteryje sutapo bajoro ir miestiečio žymės. Nors ggimė kaip miestietis, bet aristokratų tarpe jis tikras bajoras. Stengdamasis jiems prilygti, Volteras mėgo visokius titulus, garbės ženklus. Jo ambiciją ypač glostė susirašinėjimai su didikais ir karaliais.

Bet Voltere yra ir miestiečių ydų. Kaip miestietis, jis jautė, kad pinigai gali duoti tai, ko nė kilmė neduoda. Nors Volteras visus niekino, bet jis žinojo, kad turi pelnytis galingųjų paramą ir pinigų. Dėl to jis tyčiojosi iš imperatorių, bet kartu ir pataikavo jiems; jis kovojo su dvasininkais, bet popiežiui rašė laiškus ir dedikavo knygą; jis išjuokė katalikybę, bet pats ėjo į bažnyčią ir priėmė komuniją, kai jam prireikė; kalbėjo apie žmoniškumą, bet savo kapitalo dalį skyrė vergų prekybai. Visur elgėsi taip, kaip jam tuo momentu naudingiau. Nesivaržė dorovės, džentelmeniškumo, teisybės principų.

Jei kas Volterą kritikavo ar įžeidė, jis visą gyvenimą to neužmiršdavo, bet prieš galinguosius, iš kurių buvo naudos ar garbės, jis mokėjo nusilenkti ir jiems pataikauti.

„Jame yra susijungę nuostabūs gabumai ir niekinga siela“,- sakė apie Volterą jo amžininkas Fridrichas Didysis.

Volteras kaip rašytojas. Volteras sugebėjo būti viso amžiaus vadu, nes jo aktyvus ir apsukrus charakteris geriausiai tiko šiam kovos amžiui. Jis apsigimęs publicistas, žurnalistas. Jį domino visos sritys ir temos, kurios tik pasirodė jam aktualios ir kuriam nors tikslui naudingos. Volteras prisirinkdavo žinių ir rrašė tai, kas tuo metu buvo reikalinga: poemas, dramas, komedijas, pasakojimus, noveles, eilėraščius, literatūros kritikos, istorijos veikalus, pamfletus. Jis dažnai buvo svetimų minčių (ypač anglų) populiarintojas, dėl to daug jo raštų šiandien mažai beturi reikšmės, kaip apskritai praėjusių laikų publicistika, bet anais laikais jis buvo didžiausias viešosios nuomonės valdovas.

Visuomenę jis mokėjo žavėti ne tik lengvu, gyvu stiliumi, bet ir gražiais šūkiais: sąžinės ir minties laisve, tolerancija. Labiausiai tolerancijos šūkiais pridengia savo fanatišką kovą su krikščionybe. Katalikybė jam, tai „medis, kuris visada augino nuodus; tinklas, kuriuo apgavikai pančiojo kvailius per aštuoniolika amžių.“

Ir toje kovoje Volteras atrodė gyvo, judraus proto, ne plačios, bet lanksčios vaizduotės, greitos orientacijos, didelio pastabumo ir aštraus liežuvio savo priešams į miltus sumalti ir satyra apibarstyti.

Dėl to visuomenės gyvenime Volteras reikšmingesnis ne kaip kūrėjas, bet daugiau kaip griovėjas.

Grožinėje literatūroje Volteras buvo tik vidutiniškas rašytojas. Nė vienoje kūrybos srityje nesukūrė tokių vertybių, kaip klasikai, kuriais žavėjosi, bet jo stilius ir šiandien žavi.

Voltero pažiūros. Racionalizmas. Volteras teigė, kad protas yra tiesos matas. Protą jis laikė visagaliu ir patikimu. Jeigu pažinimas, dorovė, religija yra grindžiami vien tik protu, jeigu jie – racionalūs, tai jie teisingi. Volteras manė, kad ligtolinė mokslinė, religinė, dorovinė kultūra atsidūrė klystkelyje, nes rėmėsi autoritetu ir apreiškimu, kurie bbūdami iracionalūs veiksniai privalo būti išstumti, kad užleistų protui vietą.

Natūralizmas. Didžiausiu tiesos ir pažangos priešu Volteras bei jo bendražygiai laikė Kristaus mokslą. Volteras atmetė dualistinę pasaulio koncepciją, kuri skaldė pasaulį į gamtinį ir antgamtinį; jis atmetė dualistinę žmogaus sampratą, kuri žmogų, kaip turintį ne tik gamtinį kūną, bet ir antgamtinę sielą, laikė aukštesniu už kitas gamtines esybes; pagaliau, jis atmetė dualistinę žmogaus koncepciją, kuri žmogui kelia ne tik žemiškus, bet ir amžinus tikslus. Šias koncepcijas jis laikė klaidingomis ir kenksmingomis, nes jos sukuriančios prasimanymus, dėl kurių žmonės nustoja rūpinęsi realiu gyvenimu. Prasimanymų suvedžiotas žmogaus protas prarandąs gyvenimo vertės supratimą ir susikuriąs tragišką požiūrį.

Teisingumo ir kančių palengvinimo etika. Volteras etikoje stengėsi apseiti be antgamtinių veiksnių – veiklos tikslų jis ieškojo mūsų gyvenamame žemiškajame pasaulyje. Pasaulyje egzistuojantis blogis yra faktas, kurio paneigti negalįs joks filosofavimas, jokie teologiniai išvedžiojimai. Ištaisyti pasaulyje egzistuojantį blogį – štai žmonių veiklos tikslas. Nors metafizinių klausimų mes nemokame išspręsti, elitines problemas puikiausiai išsprendžiame, nes jos nepriklauso nuo metafizinių ir religinių tiesų. Kiekvienas žino, ką privalo atlikti, kiekvienam aiški visuotinė taisyklė: nugyventi gyvenimą taip, kad mirštant jis atrodytų nugyventas tinkamai, o su kitais elgtis, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Tai, kad pasaulyje esantis blogis ir kančia gali

būti sumažinti, yra faktas, o kad teisingumo privalo užtekti visiems – aksioma. Mūsų uždavinys – sumažinti kančias ir kovoti už teisingumą.

Volteras pripažino dieviškąją pasaulio kilmę, jis manė gamtą vystantis pagal savo pačios dėsnius. Kovodamas prieš bažnyčią, dievą jis laikė būtina visuomenės dvasinio stabilizavimo priemone, o liaudies mases laikė pavojinga stichija. Parodydamas protingo gyvenimo būtinumą visa filosofo, publicisto, poeto, dramaturgo, politiko veikla, jis tapo švietėjų vadu, ir savo kūryba, ir savo gyvenimu įrodžiusiu, kad žinojimas yra kiekvieno žmogaus, ir visuomeninio likimo ppagrindas. Individuali mintis, anot Voltero, įsilieja į visuomenės mintį, kurdama visuotinį protą, kuris ir lemia pasaulio reikalus: kiek brandus ir veiklus yra tas visuotinis protas, tiek brandus yra ir visuomenės gyvenimas.

Keletas Voltero minčių:

„Slepiamas sielvartas žiauresnis negu visos negerovės.“

„Žmogus visada nori sunaikinti tai, ko bijo.“

„Ne nelygybė gniuždo, o priklausomybė.“

„Savimeilė yra oro pripūstas balionas: bakstelėtas jis triukšmingai sprogsta.“

„Tinginiai visada esti vidutinybės.“

„Žmogus visą gyvenimą praleidžia tikėdamasis ir miršta dar turėdamas vilties.“

„Geriausias linkėjimas žmogui yra linkėjimas būti žmogumi.“

„Jei nebūtų dievo, reikėtų jį išgalvoti.“

„Žmogus laisvas ttada, kai jis gali tai, ko nori, bet jis nelaisvas norėti: neįsivaizduojama, kad jis norėtų be priežasties.“