Actekų Civilizacija

Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos

vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos

tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių

klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir

šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių

ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir

kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92

mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių

palikuonys.

Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų.

Visos jos vertos dėmesio iir patrauklios, bet pačios didžiausios tai –

actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė

giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbėdami apie didžiąsias mūsų

kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo

pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.

Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris

pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie

apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo

olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo

laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir

actekų iimperijos metas.

Actekai – Saulės kariai (įvadas)

Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu

vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino

šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais

augalais ir šaknimis. Buvo žžinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam

kraštui.

Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios

taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir

kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik

šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą

laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant

Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie

pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos

apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje

veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai

išgyveno.

Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo

savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad

kai jie ateis įį vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,

apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti

ieškojimams.

Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko

slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs

kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.

Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė,

kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti

vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė

turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo

maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.

Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero

negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus

nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug

turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes

galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys

sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai

(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.

Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet

atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.

Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir

žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir

medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes

ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip

kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,

vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.

Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas

Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė

turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo

apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir

pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs

kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu,

medžiojančiu dievu ir galiausiai SSaulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur

jie turi apsistoti.

Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės

moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net

prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad

jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie

juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo

ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo

muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis

mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,

perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,

perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.

Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –

erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir

dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,

oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.

Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopinėlyje prie Tekskoko ežero. Ši

vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti

pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų

kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus

sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat

naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie

tęsė mainus su kaimynais.

Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai vvaldė kanojas, jie

buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto

priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami

kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už

vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat

ten niekas niekada nematė arklių.

Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą

pamatę tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai

palikdavo raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino

skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse,

bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.

Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana

išsilavinę ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija

jiems buvo aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas

buvo paremtas tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių

įsitikinimus. Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug

darbo, ryžto ir, žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.

Ežero miestas – Tenotičlanas

Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai

pradėjo statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis

miestas tapo didžiausiu metropoliu Naujajame pasaulyje. Jau vien kai

Kortesas pamatė šį nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija.

Činamposai suvešėjo ir įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė

medžių, kurie stabdė gruntą nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais,

puikiai pastatytais kanalais. Trys

didžiuliai grįsti keliai jungė salą su

žemynu.

Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno

aukšto, baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgai

gatvių. Kiekvienas namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiai

augdavo gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp

milžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiais

tekėjo gėlas ir švarus vanduo.

Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje”

rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiau

jų buvo ant žemės. Mes stebėjomės iir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur

išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš

vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas.”

Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti

įvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galima

nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti ar

išgerti”.

Miestas klestėjo. Jame buvo sandėliai, maisto saugyklos, paukščių

fermos, laukinių žvėrių aptvarai (tari mūsų zoologijos sodai), gausu

fontanų ir tvenkinių žuvims, marmuro baseinai, mokyklos, valstybės svečių

užeigos, šventikų rajonai ir kita. Virš pastato matėsi šventyklų piramidžių

viršūnės. Didžiausioji piramidė (maždaug pusės Egipto Gizos piramidės

aukščio, bet dvigubai platesnė) buvo Cholula mieste. Ir nuostabus

Tlatelolco turgus, tiesiog pakerėjęs ispanus, kurie sakėsi, anksčiau nieko

panašaus dar neregėję. Buvo atskiri skyriai Cholula juveryrams ir

puodžiams, Azcapotzalco auksakaliams, Tezcoco dailininkams, Tenayuca

akmentašiams, Xilotepec medžiokliams, Cuitlahuac žvejams, Quauhtitlan

krepšių pynėjams, XXochimilco gėlininkams. Meno lygis buvo tokio aukšto

lygio, kad jie sugebėdavo iš vientiso kristalo gabalo išrėžti natūralaus

dydžio žmogaus kaukolę.

Galėjai nusipirkti bet ką – auksinius papuošalus ir auksinius

paukščius, indus iš lakuoto medžio ir molio, bronzinius kirvius, kario

šalmus ir šarvus, kardus, medvilnines liemenes, skustuvus ir veidrodžius,

kailius ir odinius reikmenis, prijaukintus ir laukinius gyvulius.

Neminėsime jau įprasto maisto daržovių prekių, kurias paįvairindavo kakavos

ir nealkoholinio Pulque gėrimai. Actekai nuo pirmojo eros amžiaus valgė su

šaukštais ir šakutėmis – o juk Europoje lėkštės, šaukštai ir šakutės nebuvo

visuotinai paplitę iki pat XVI a. pabaigos.

Pačiame miesto viduryje buvo įspūdingo dydžio aikštė, kur stovėjo

Imperatoriaus pilis. Dabar ten yra nacionalinė pilis, kartu su

prezidentūra. Tais laikais Tenotičlanas talpino apie milijoną gyventojų.

Tai tik 1/20 dabartinio žmonių skaičiaus.

Bet nežiūrint į jų progresą iir nuostabų skonį, gražią aplinką, actekai

viduje visiškai nepasikeitė. Ilgus metus jie tęsė savo kovas su kitais

lordais, gyvenusiais tame pačiame slėnyje. Jų tikslas buvo užgrobti ir

išgauti iš to kuo daugiau naudos. Senais laikais, jie kovojo už savo laisvę

ir laimę, o dabar jie ėmė belaisvius, kad jų širdys galėtų pamaloninti

dievus.

Actekų kosmologija ir kosmogonija

Visas actekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų. Jo šaknys – sostinėje

Tenotičlane. Actekai turi net ir dangaus sukūrimo mitą. Jis sako, kad

pirmųjų dievų pora – Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus:

Raudonąjį Tekatlipoką, Juodąjį Tekatlipoką, Kekalkoatlį ir Huicilopočtlį.

Kekalkoatlis ir Huicilopočtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę

Saulės (kuri tik ‘truputį šviečia’), žmones ir kalendorių. Po to visi

susitinka vėl, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas – saulė

nešviečia.

Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penkti laikmečiai. Jie

patys gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkama

dievybė, o jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji, pagal mitus, pasibaigs

didžiuliu žemės drebėjimu.

Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas,

tūnodamas prie ugnies, iš savo tarpo išsirenka 2 dievus, Nanhuaciną ir

Tekucteatlį, kurie turi pasiaukoti ugnyje, kad sukurtų naują epochą. Jiedu

pasiaukoja ir iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio rasa, deja, Saulė

neteka. Kekatkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jos saulė vos ne vos pakyla,

juda į kairę ir dešinę, tačiau taip ir nepateka. Šią tragišką akimirką visi

dievai nutaria pasiaukoti. Ekatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ši auka

taip pat neišjudina saulės – tik vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą.

Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jį

palaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu.

Tam tikra prasme actekai jautėsi atsakingi už visą kosmosą, už kasdieną

Saulės judėjimą dangaus skliautu. Jo ritualai ir buvo skirti palaikyti

Saulę. Ir nėra didesnės jėgos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekai

kariaudavo karus, susirinkę pakankamai belaisvių. O per pagrindinius

metinius aukojimus bbūdavo nužudoma apie dešimt tūkstančio žmonių. Tada

saulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, dar vieną ciklą.

Religijos branduolys – žmonių aukojimas

Ši religija turėjo tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais

išsigąstų. Prieš aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo

atžvilgiu tokia religija buvo vienintelė pasaulyje.

Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bent

jau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose

religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgi

pasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi.

Žemdirbių religijos kartais, prieš sėjos pradžią, numanydavo žmogaus

aukos galimybes, rečiau tokia auka buvo dedama per derliaus šventes.

Religiniu istoriniu požiūriu tai suprantama taip: visos žemdirbių genties

likimas priklausė nuo derliaus, tad dievams prieš sėją būdavo skiriama pati

baisiausia, bet ir vertingiausia auka – žmogaus gyvybė. Bet vis dėl to

religijų istorijoje tai pakankamai reti atvejai. Actekuose buvo kitaip.

Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dėlto nebuvo kažkokio

prigimtinio jų bjaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To

paprasčiausiai reikalavo „pasaulio tvarka“, to reikalavo mitai, pagal

kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas. Pirmavaizdžiai

visada sąlygoja religijas.

Pasak actekų mitologijos, kadaise gyvenęs „aukso amžiaus“ kultūrinis

didvyris Kekalkoatlis valdė laimingą tautą. Tačiau į žėrintį pasaulį

įsiveržė burtininkas Tekatlipoka- „Rūkantis veidrodis“. Jis organizavo

prieš Kekalkoatlą nukreiptą judėjimą ir jo tikslas buvo ne tik Kekalkoatlą,

bet ir įvesti žmonių aukas.

Mat Kekalkoatlio valdymo metu jjo valia buvo praktikuotos tik gyvačių,

drugelių, žiogų aukos. Žmogaus aukojimo Kekalkoatlis vengė. Tekatlipokų

klasta ir maginėmis priemonėmis pavyko įsibrauti į tuometinę sostinę

Tolaną, valdovų rūmus. Jis nugirdo Kekalkoatlą, kuris apsvaigęs santykiavo

su savo seserimi, vyriausiąja žyne, ir dėl tos priežasties buvo priverstas

atsisakyti sosto.

Atgailaudamas dėl savo nusižengimo Kekalkoatlis paliko miestą ir

išplaukė plaustu, tačiau pasižadėjo kada nors sugrįžti. Įsiviešpatavo

piktasis burtininkas Tekatlipoka, su visomis to viešpatavimo lemtimis,

taigi ir su žmonių aukojimu.

Iš šio mito galima spėti, kad ir patiems actekams žmonių aukojimas

nebuvo toks jau įprastas dalykas, jie puikiai nuvokė, kad tai „nėra gerai“.

Tačiau to reikalavo religija. Tekatlipokos eroje žmonių aukos yra

neišvengiamos. Juolab, kad kruvina auka ir aukojimasis buvo kosmoso

pagrindas.

Kamuolio žaidimas – religijos dalis

Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus

ir į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio

praleidimo būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar

net kultiniu žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos

buvo gana sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip

jis buvo žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes

arba kelius. Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias

pašventindavo dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai

kartu su vaisių ir kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį

prieš žaidimą visi privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys

turėjo

būti pataikytas į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai

kamuolys iškrisdavo iš aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo

taip retai, kad laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir

brangenybių. Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur

vaizduojamas žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus

galvą. Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.

Legenda apie Baltąjį dievą

“Jie gali padaryti beveik bet ką – atrodo, kad jiems

nėra nieko, kas būtų per sunku <.>; ir visa tai ateina iš

Quetzalkoatlio menų ir žinių”. FFray bernardino Sahagun.

Daug legendų apie Baltąjį dievą byloja, kad jis atnešė indėnams visus

jų mokslus, žinias ir išmanymą, įstatymus ir aukštesniąją civilizacijos

lygį. Kvuetzalkoatlis mokė žmones moralės dalyko, davė jiems protingus

įstatymus ir parodė, kaip reikia dirbti žemę. Jis draudė žmonių aukas ir

šlovino taiką. Žmonės nustojo žudyti gyvulius ir to nedarė net dėl maisto –

jie maitinosi vaisiais ir augalais. Panašiai kalbama apie Baltąjį dievą

legendos visose Centrinės ir Pietų (bei kai kuriose Šiaurės) Amerikos

indėnų gentyse.

Tačiau aukso amžius truko neilgai ir demonas sugundė Kvuetzalkoatlą

nusidėti taip smarkiai ištvirkaujant ir apleidžiant savo religines

prievoles, kad buvo priversta palikti salą kartu su savo pasekėjais. Kitose

legendose pasakojama, kad jis sėdo į laivą ir išplaukė į salą, iš kurios

buvo atvykęs. Bet pažadėjo sugrįžti.

Pietų Amerikoje ispano chronikas Cieza de Leon mini faktą, kad

Titikaka ežero apylinkėse lankėsi galingas barzdotas vyras, kuris mokė

žmones įstatymų ir civilizacijos dalykų. Jis buvo visų daiktų Kūrėjas ir

mokė žmones gyventi be prievartos. Legendos apie baltąjį žmogų buvo taip

įdiegtos į indėnų sąmonę, kad ispanus jie priėmė kaip pranašystės

išsipildymą. Tuo labiau, kad įvykiai sutapo laike.

Actekų žyniai buvo nustatę, kad Baltasis dievas palikęs juos Ce-acatl

(1 nendrės) metais turi grįžti Ce-acatl metais, kurie pagal actekų

kalendorių kartojasi kas 52 metai. Artėjant Ce-acatl buvo tiriamos

žvaigždės ir ieškoma kitų ženklų, liudijančių naujo ciklo pradžioje grįš

Baltasis dievas. Ir keistas sutapimas įvyko prieš atkeliaujant ispanams –

pasklido kalbos apie „vandens namus su gulbių sparnais“, kurie plaukioja

prie jų krantų. Ir netrukus po Ce-acatl pradžios pasirodė Kortezas. Sutapo

net išpranašauta „9 vėjų“ diena. Baltasis dievas palikęs indėnus nešiojo

juodą bberetę ir juodą mantiją – kaip ir Kortezas. Tai buvo 1519-ojo

balandžio 22 d., ketvirtadienis.

Kaip galėjo indėnai nepatikėti tokiu stebuklu? Tačiau šį kartą

barzdotieji baltieji tebuvo piratų ir ieškotojų gauja – jiems gyvybė buvo

pigi, o atėjo jie su kardu ir ugnimi. Indėnai kančias priėmė kaip atpildą

iš Baltojo dievo rankų – ir tai padėjo saujelei avantiūristų sunaikinti

civilizaciją beveik žemyne. Tačiau mes negalime atmesti žiaurių kruvinų

žmonių aukų karo dievybių šventyklose. Kovojant ir pavergiant aplinkines

tautas augo karo dievų svarba – neigiant Baltojo dievo priesakus. Ispanų

metu per vieną dieną būdavo paaukojama net keli tūkstančiai žmonių.

Pasakojama, kad kraujas tekėjo upeliais.

Tai buvo gera prielaida tvirtinti, kad ispanai naikina barbarų

visuomenę. Bet kartu buvo sudeginta tūkstančiai indėnų religinių, istorinių

ir mokslinių traktatų. Buvo griaunamos ir šventyklos – taip naikinant

„stabų“ garbinimą. Bernal Diaz ražė: „.visos melagystės buvo atiduotos

žemei; ir nieko neliko“. Toks indėnams buvo Baltojo dievo sugrįžimas.

Ispanų lemtingasis įsiveržimas – istorijos rykštė

Pirmasis ispanas įžengęs į šį paslaptingą žemyną buvo Valdivia. Jo

laivelis nuskendo jam bekeliaujant į San Domingo. Su 11 keliautojų jis buvo

paimtas į nelaisvę ir paaukotas. Likusieji ispanai, kurie buvo per liesi

aukojimui ir valgymui tuo metu buvo įkalinti. Jiems vėliau pavyko

pasprukti. 2 ispanai sukūrė šeimas ir gyveno toje visuomenėje. Jie dar buvo

gyvi, kai Hernanas Kortesas atkeliavo 1519 metais. Vienas iš ispanų tapo

Korteso vertėju.

Kortesas su savimi atsivežė 653 karius. Jis nežinojo su kuo teks

susidurti, todėl jam šis skaičius pasirodė ne per mažas. Jį čia atvedė

godulys ir aukso troškimas. Jis pats yra pasakęs, kad ispanai serga tokia

liga, kurią galima išgydyti tik auksu. Jis savo tikslą pasiekė per maždaug

2 metus, nors jo karių buvo daug kartų mažiau nei actekų.

Kortesas buvo lydimas sėkmės. Jis su savo mažyte armija nugalėjo tokią

civilizaciją vien dėl actekų neišmanymo. Jie niekada nebuvo matę arklių,

todėl jie vvarė jiems panišką baimę. Taip pat jam pasisekė, nes jis surado

vertėją – La Malinche, kurios pagalba galėjo susišnekėti su actekais.

Kortesui taip pat labai pasisekė, nes Montezuma – tuometinis

Imperatorius supanikavo ir pasidavė. Jis net atidavė Kortesui savo pilį, o

tai ir buvo didelės actekų civilizacijos žlugimo pradžia. Vėliau Kortesas

sudegino visus savo laivus, norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks kariai.

Užkariautojas išvyko iš Tenočtitlano prie pakrantės ir tai buvo jo klaida.

Be vadovavimo jo kariai plėšikavo, reikalavo aukso, moterų ir maisto.

Actekai sukilo ir išžudė visus karius religiniame festivalyje. Montezuma,

bandęs atstatyti tvarką, buvo nužudytas savo pačio žmonių. Vėliau grįžęs

Kortesas įsakė likusiems kariams pasiimti aukso ir keliauti namo, bet

daugelis jų nuskendo pelkėse, mūšių metu, nes buvo apsikrovę auksu. Bėgdami

jie prarado 1/3 visų likusių karių.

Bet Kortesas ir tada nepasidavė. Jis liko ištikimas indėnams, kurie

kovojo prieš actekus ir su jų pagalba užėmė Tenočtitlaną.

Ir tada, 1521-aisiais, actekai buvo galutinai pavergti.

Įvairiuose šaltiniuose Kortesas yra traktuojamas skirtingai.

Dabartiniai Meksikos gyventojai į jį žiūri labai neigiamai. Visai Europos

istorijai ir Ispanijai jis suteikė labai daug. Todėl jį reikia vertinti

atsargiau, o geriausia – nešališkai.