Zalgirio muis

I. Įvadas ir istoriografija.

1-2 psl.

II. Žalgirio mūšio priežastys:

1. Trumpa ilgo konflikto istorija.

3 psl.

2. 1409 m. žemaičių sukilimas – didžiojo karo su Ordinu pradžia

4 psl.

III. Rengimasis karui:

1. Karo paskelbimas ir pradžia.

5 psl.

2. Čekijos ir Vengrijos valdovų orbitražas dėl paliaubų.

5 psl.

3. Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms.

5-6 psl.

4. Kariuomenės telkimas.

6 psl.

5. Vadai ir vadovybė.

6 psl.

6. Karo strategija.

7 psl.

IV. Karo žygis nuo Vilniaus iir Volbožo iki Marienburgo:

1. Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko.

8 psl.

2. Mūšio pradžia. Kariuomenių išsidėstymas.

8 psl.

3. Lietuvių manevras.

8 psl.

4. Kautynės centre ir kairiajame sąjungininkų sparne.

9 psl.

5. Žygio pabaiga.

9 psl.

6. Žygis į Marienburgą.

9 psl.

7. Torno taika

10 psl.

8. Rex iustus (teisusis karalius).

10 psl.

9. Pabaiga.

10 psl.

V. Išvados.

11 psl.

VI. Literatūros sąrašas.

12 psl.

Įvadas: Jau žemesnėse klasėse mane domino mūšiai, kuriuos laimėdavo

lietuvių kariuomenė, ddar pagonybės laikais, todėl ir referato tama ir

tikslas geriau sužinoti apie vieną tokių mūšių – tai “Žalgirio mūšis”. Man

buvo įdomu kas su kuo šiame mūšyje kariavo, dėl kokių priežaščių šis mūšis

vyko, šio mūšio pabaiga.

Istoriografija: Aš naudojausi knyga – “Žalgirio mūšis”, kurią

recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. Ši knyga

atskleidžia visas Žalgirio mūšio priežastis, rengimasi karui, jo eigą bei

pasekmes ir rezultatus.

Žalgirio mūšio priežastys:

Trumpa ilgo konflikto istorija:

Ordino valstybė plėtėsi prūsų žemėse. 1230 iki 1283 m. ordinas

užkariavo visą Prūsiją ir artėdamas prie Nemuno tapo Lietuvos ir Lenkijos

priešu. 1308 – 1309 m. ordinas užėmė Lenkiją. Ir Lietuva nuo tada tapo

Lenkijos sąjungininke.

1337 m. Lietuva ir Rusia buvo padovanota1 ordinui, imperatoriaus

Liudviko. 1343 m. – Lenkijos pamarys2 buvo perduotas Ordinui. Tas žemes

atidavė Lenkijos karalius Kazimieras, pasirašydamas Kališo sutartį. 1343 m.

numalšinus estų sukilimą, Ordinas užėmė Revelį, Narvą ir kitus miestus.

Ordinas nukreipė savo jėgas prieš žemaitiją, nes ji trukdė sujungti ordino

valdas Prūsijoje ir Livonijoje.

XIV a. sistemingai ir tikslingai naikinama Lietuva, nes Ordinas

siekė3: 1) kad lietuvių žemės būtų niekieno žemėmis. 2) dažnais

puldinėjimais lietuvių valdovus paversti nuolaidiasniais.

1340 – 1410 m. riteriai apiplėšė 135 lietuvių žemes ir vietoves.

Labiausiai buvo niokojama žemaitija. 1360 m. vokiečiams neužteko žemaitijos

plėšiamų žemių ir traukdavo į Vilnių, Trakus, Ukmergę, Lydą, Gardiną ir kt.

Jie tai darė visoje Lietuvoje.

Riterių žygiai buvo labai žiaurūs. Jų žiaurumas turėjo susilpninti

lietuvių priešinimasi. Svarbiausi jų bazė Lietuvoje buvo karaliaučius. Taip

jie siekė užkariauti Lietuvą, tačiau XIV a. kare su žemaičiais ir

lietuviais jiems nepasisekė, nes Lietuva tapo galinga RRytų Europos valtybė

– Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tik prisijungus rusų žemes Lietuva tapo

galinga ir pavojinga Ordinui.

1340 – 1410 m. lietuviai kartu su rusais žygiavo į Prūsiją ir tai jie

darė 55 kartus4. Šie žygiai būdavo sėkmingi.

Svarbiausia Lietuvos ir Ordino konflikto priežastis buvo, kad imperatoriai

ir popiežiai skatino prievartinę misiją prieš baltų tautą, nes jie stengėsi

išplėšti katalikų tikėjimą Rytų Europoje. Katalikiškosios Lenkijos

politikai du kartus suklydo, bet Jogaila tapęs Lenijos karaliumi, tas

klaidas ištaisė.

1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P.33

2. Ten pat. P. 33.

3. Ten pat. P.36.

4. Ten pat. P.37.

1409 m. žemaičių sukilimas-Didžiojo karo su Ordinu pradžia:

Žemaitija ordiną užgrobė intrigomis. Traktatai, kuriais Jogaila,

Vytautas, Švitrigaila, Jogaila ir Vytautas atidavė žemaitiją ordinui, tuo

sudarė įspūdį, kad žemaitijos klausimą Ordinas išsprendė savo naudai.

Didžiojo karo pagrindinės priežastys, ordino siekiai – nustumti

Lenkiją ir Lietuvą nuo Baltijos jūros ir kontroliuoti visus išėjimus į

Baltijos jūrą nuo suomių įlankos, Dauguvos bei Oderio. Ordinui buvo

svarbiausia: a) išsaugoti teritorinį ryšį su Vokietija, per Brandenburgo

žemę vakarinių Lenkijos žemių sąskaita; b) padedant Vokietijai sujungti

valdas Prūsijoje ir Livonijoje per žemaičių žemę. Dėl to ir kilo Ordino

konfliktas su Lenkija ir Lietuva. Ir žemaitija buvo pagrindinė to karo

priežastis.

Lenkija ir Lietuva sujungus jėgas buvo stipresnė už Ordiną. Bet reikėjo

laiko sutelkti jėgas bendrai kovai prieš Ordiną. Reikėjo sureguliuoti

santykius su stiprėjančia Rusia. 1406 – 1408 m. Vytautas kariaudamas su

Maskvos Kunigaikštyste siekė garantuoti jos neutralumą kilus karui su

Ordinu. Tai buvo padaryta 1408 m. rugsėjo mėnesį Ugros taika1.

1409 m. gegužės mėnesį žemaičių sukilimas buvo tiesioginis Ugros

taikos sutarties rezultatas2. Torno analisto teigimu sukilimas prasidėjo

Vytauto noru ir įsakymu. Jogaila ir Maskvos kunigaikštis Vosylius I-asis

ragino ir ankščiau Vytautą nutraukti sutartį su Ordinu. Magistrui nepatiko

Vytauto ryšiai su Maskva – tai rodo, kad Maskva ėjo prieš ordiną su Jogaila

ir Vytautu.

Žalgirio lauke ginkluotas susirėmimas ir konflikto priežastis buvo

Lenkijos ir Lietuvos unijos išbandymas. Unija apgynus savo poziciją

Centrinėje ir Rytų Europoje neleido įsigalioti Ordinui tų tautų sąskaita3.

1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 60.

2. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 61.

Rengimasis karui

Karo paskelbimas ir pradžia:

Karas kilo dėl žemaitijos.Lenkijos ir Lietuvos valdovai – Jogaila ir

Vytautas – pradėjo karą prieš Ordiną dėl to, kad norėjo atgauti Žemaitiją.

Karas buvo paskelptas ne sąjungininkų o magistro, kuris sužinojąs,

kad kilus konfliktui su ordinu, Jogaila rems Vytautą ir žemaičius. 1409 m.

rugsėjo. pabaigoje, karo veiksmai prasidėjo Lenkijoje –Dobrynės

žemėje.Lenkijos pasienio pilys neatlaikė Ordino staigaus puolimo ir visa ši

žemė buvo užimta. Tuo magistras tikėjosi Jogailą priversti atsakyti parama

Vytautui ir žemaičiams. Už prarastą žemaitiją, DDobrynė tapo įkaitu.

1409 m. spalio 8 dieną baigėsi karo veiksmai paliaubomis, o ginčas

perduotas Europos valdovų arbitražui.

Čekijos ir Vengrijos valdovų arbitražas dėl paliaubų:

Ordinas buvo palaikomas visos Vakarų Europos. Prieš Lenkijos

irLietuvos valdovus buvo nuteikta visa Europa, tai padarė Ordinas

teikdamas, kad yra Rusų schizmatikų ir totorių sąjungininkai.

Vienas kitą remti, sutartimi buvo pasirašę Ordinas ir Vengrijos

karalius bei šv. Romos imperijos valdytojas Zigmantas I-asis. Vengrija

tikėjosi pasipelnyti ir iš Lenkijos, atimti Podolę ir Moldaviją, o už karo

paskelbimą Lenkijai gauti iš Ordino pinigų.

Čekijos karalius Vaclovas IV-asis, Zigmanto I-ojo brolis, taip pat

rėmė Ordiną. Šių abiekų valdovų neutralizuoti nepavyko ir visos pastangos,

kurias dėjo Lenkijos ir Lietuvos diplomatai nuėjo niekais. Iš Europos

valdovų, sąjungininkai nesitikėjo nei karinės, nei moralinės paramos.

Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms:

1409 m. Jogaila ir Vytautas pirmą kartą iškėlė Ordinui kaltinimą –

jog Ordinas visiškai nesirūpina pagonių krašte platinti krikščionybės ir

neatlieka jam priklausnčios paskirties. Po visą Europą, Jogailos ir Vytauyo

išsiuntinėti manifestai skelbė, kad Lietuva niokojama Ordino jau

krikščioniška ir, kad šalyje vis tiek toliau platinama krikščionybė.

Ideologinio karo pradžia buvo Jogailos ir Vytauto skundai per 200

metų kryžiuočių užkariauta Europos opinija kratėsi pamažu jų įtakos. Kur

kas tipriasni už kalaviją buvo krikščionių tikėjimas, mokslas ir

civilizacija (visa tai plėtėsi prie Baltijos krantų).

Kryžiuočių noras buvo vienas: padedant

vakarams susigrąžinti

žemaitiją. Sąjungininkų stiprybė kryžiuočiams trukdė net užsiminti apie

imperatotiaus Liudviko (1337 m. ) aktą, kuriuo Lietuva ir Rusia buvo

padovanota Ordinui. Tai rodė, kad smarkiai pasikeitė ir karinių jėgų

santykis. Galutinai paaiškėjo jog kryžiuočiams rūpi neplatinimas katalikų

tikėjimo, o tik svetimos žemės – tai žemaitija.

Ankščiau nieko kito nedaręs, kaip tik kaltinęs Ordinas turėjo

teisintis. Roma žinojo, kad Lietuvoje buvo statomos bažnyčios. Apie tai

kalbėjo popiežiaus legatas; Roma apribojo katalikų tikėjimo plitimą

Lietuvoje ir už tai buvo pagirti Lietuvos valdovai. Vakarai jau žinojo apie

Jogailos nnuopelnus krikščionybei. Lietuvoje plečiamas katalikų tikėjimas,

Rytų Europoje įkurtas Krokuvos universitetas.

Kariuomenės telkimas:

Sąjungininkų kariomenė pranoko Ordino ir jo talkininkų pajėgas karių

gausumu ir materealiniu pasirengimu: žirgais, maisto bei pašaro atsargomis

ir kt. Sąjungininkų mobilizacinės galimybės viršijo Ordino mobilizacines

galimybes, nors Ordino kraštas bbuvo gyvenamas tankiau. Karo baigtį nulėmė

materaelinė ir moralinė sąjungininkų persvara.

Reikia patikėti karaliumi Jogaila, jog jis ir jo pusbrolis Vytautas

savo kariuomenėje turėjo judviejų valdinius. Kitų rytų Europos tautų

atstovų buvo nedaug ir jie nelėmė mūšio ir karo sėkmės. Mūšyje dalyvavo

lenkai, lietuviai ir rrusai iš Smolensko, bei Mstslavlio ukrainiečiai, o

daugiausiai buvo baltarusių.

Karo sėkmę lėmė Lietuvos ir Lenkijos valdovų kariuomenės

mobilizaciją. Jie patraukė į Ordino žemes. Bene pirmą kartą Lenkijos ir

Lietuvos pajėgos buvo gerai koordinuotos. Nereikia užmiršti ir to, kad 1386

m. buvo sudaryta unija ssu Lenkija ir, kad Žalgiris – tiesioginis unijos

rezultatas. Maksimalus raitelių skaičius (raitelių mūšyje) 18000 – Lenkijos

raitelių, 11000 – Lietuvos raitelių ir 21000 – Ordino raitelių. Per abi

puses iš viso buvo aoie 50000 raitelių ir apie 10000 pėstininkų.

Vadai ir vadovybė:

Vyriausias karo vadas – Lenkijos karalius Jogaila – Vladislovas; jis

vykdė politinę ir karinę funkciją. Vytautas buvo Jogailos padėjėjas – visos

sąjungininkų ir Lietuvos karioumenės vadas. Karo vadovybėje jis užėmė

ypatingą vietą, nes nuo kariuomenės priklausė mūšio sėkmė. Vytautas buvo

pavyzdingas karys mūšio lauke.

Jogaila Lenkijos komandai nekomandavo, visa tai buvo pavedęs vadams:

Lenkijos kariuomenės maršalui – Zbignevui iš Bžezės ir kariuomenės

administratoriui – Zindramui iš Maškovišių.

O vytautui badėjo Vilniaus seniunas Manvydas ir Smolensko bei

Mstislavlio pulkų vadas Jogailos brolis Lengvenis – Simonas. Petras

Goštautas, Jonas Žedevidas, kauno seniūnas Sungaila, žemaičių vadas

Rumbaudas ir Ukmergės seniūnas Kęsgaila vadovavo atskiriema daliniams.

Karo strategija:

Jogaila ir Vytautas sąjungininkų vadai turėjo gerai apgalvotaą ir

aiškų karo planą. Visa iniciatyva buvo jų rankose. Ordino magistras buvo

numatęs gynybinį karą, bet silpnai jį aptarė su savo karo žinovais.

Jogailos ir Vytauto siekis neblaškyti jėgų, bet po mūšio jie pasidavė

nereikalingam gaištui ir Ordino pilių bei miestų užiminėjimui. Dėl

strateginio plano Jogailą ir Vytautą galima vadinti gerais viduramžių

strategais. Viskas buvo puikiai apskaičiuota ir apgalvota. Neturime žinių

ar buvo aaptarta mūšio taktika, nėra jokių abejonių, kad Jogaila ir Vytautas

ir ją buvo numatę. Vytauto kairiuomenė išsidėstė kautynėms dešiniąjame

sparne neatsitiktinai.

Tai buvo susiję su vėlesnio Lietuvos kariuomenės manevru.

Karo žygis nuo Vilniaus ir Volbožo iki Marienburgo

Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko:

Ordino magistras nežinojo ar sąjungininkai puls kartu ar arskirai.

Vytautui žygiuojant palei Bebrą ir Narevą, Ordino šnipų pranešimai rodė,

kad Vytautas atskirai nuo Jogailos įsiverš į Osterodės apylinkes. Ordino

vadovybė turėjo laikyti kariuomenę išsklaidytą ir ilgai negalėjo susitelkti

prieš pagrindinę sąjungininkų žygio kryptį. Vegrų pasiuntiniai tik

orasidėjus žygiui bandė sutaikyti kariaujančius. Sąjungininkai būtų ėję į

kompromisą, jei Ordino vadovybė būtų pažadėjusi Lietuvai atiduoti

žemaitiją, o Lenkijai – Dobrynę. Ulrichas fon Jungingenas buvo per daug

išdidus ir savimi pasitikintis magistras, ir net negalvojo apie teritorinę

nuolaidą ir taiką.

Iš šnipų magistras gavo duomenis apie sąjungininkų žygio kryptį ir

galėjo sutelkti savo kariuomenę ties Kauerniku, o vėliau ties Griunfeldu ir

Tanenbergu. Jie galėjo pastoti sąjungininkams kelią jiem palankiose

geografinėse sąlygose. Bet Lenkijos ir Lietuvos manevras nuo Kauerniko ir

Drevncos visiškai pasiteisino. Sudarytas žygio planas vėliau pasikeitė,

tačiau upelio forsavimas ties Kauerniku buvo įsitvirtinę kryžiuočiai ir

grėsė dideli nuostoliai bei didelis pavojus visai kariuomenei.

Mūšio pradžia. Kariuomenių išsidėstymas:

Jogaila neleido pradėti mūšio ar pasitikti dar žygiuojančių

kryžiuočių, uždelsė kautynių pradžią trim valandom, dėl taktinių sumetimų.

Kaip Vytauto kariuomenė elgsis Jogaila žinojo ir laukė, kol mūšio lauke

susirinks pagrindinė vokiečių kariuomenė. Puolimą pradėjo magistras

nesilaikydamas jokio savo taktikos plano. Puolimas buvo pradėtas Vytauto

kariuomenės sparne, tai atitiko Jogailos ir Vytauto sumanymą.

Lietuvių manevras:

Mūšis buvo pradėtas visu frontu, prieš Vytauto kariuomenę atvestas

maršalo Frydricho Valenrodo ir Jurgio Gersdorfo samdinių rinktinis pulkas.

Po valandą trukusios kovos Vytauto kariuomenė iš kovos pasitraukė. Jos

tikslas buvo suardyti priešo eiles, išvesti dalį riterių iš mūšio lauko, ir

pačiai persirykiuoti. Vytauto numanytas manevras, kuris buvo žinomas

Jogailai – tai kariuomenę patraukti nepriverstai ar pralaimėjus. Manevras

visiškai pavyko, riteriai patikėjo, jog Vytauto kariuomenė sumušta, ėmė ją

persekioti. Šis manevras nulėmė pergalingą mūšio baigtį.

Kautynės centre ir kairiajame sąjungininkų sparne:

Pagrindinis mūšis vyko tarp Liudvigsdorgo ir Griunfeldo kaimų. Čia

buvo sutriuškinta Ordino kariuomenė. Kol Lenkų kariuomenė susigrupavo mūšio

centre, vokiečių puolimą prilaikė trys Smolensko pulkai, vadovaujami

lietuvių kunigaikščio Lengvenio Algirdaičio. Galima išskirti šias mūšio

fazes: a) Vytauto kariuomenės puolimas ir pasitraukimas; b) antra fazė;

krito didžioji Lenkų baltojo erelio vėliava ir vokiečiai užtraukė pergalės

giesmę; c) kai magistras Ulrichas fon Jungingenas vedė iš miškelio

šešiolika rezervinių pulkų ir sudarė kritišką situaciją; d) ketvirtoji fazė

– Ordino kariuomenę ištiko katastrofa; e) penktoji fazė – ordino stovykloje

Frogenau žuvo likę kryžiuočiai.

Žygio pabaiga:

Mūšis užtruko apie10 valandų, pradžia – apie 11 valandą, o baigėsi

apie 21 valandą. Ant kalvos ties Frogenau galutinai buvo sutriuškinta

Ordino kariuomenė. Bėgantys riteriai dar bandė slėptis ir gintis. Mūšyje

buvo sunaikinta rinktinė Ordino kariuomenė: žuvo beveik visi Ordino karo

vadai, nukauti arba paimti į nelaisvę.

Žygis į Marienburgą:

Aukštesnieji Lenkijos pareigūnai ir patarėjai mūšio lauke sulaikė

Jogailą trim dienom. Kiti siūlė kuo skubiau žygiuoti į Marienburgą, kol

nesusirinko iš kitų pilių bėgliai ir Ordino kariai. Marienburge pilies

gynėjų buvo nedaug. Jogailos vedama kariuomenė pasirodė po dešimt dienų,

nors galėjo ateiti per 3-4 dienas. Jie atsidavė linksmybei, pergalės

džiaugsmui, praleido brangų laiką ir sumenkino pergalę. Buvo labai delsiama

ir Dlugošas buvo tuo nepatenkintas. Jogaila visą Ordino kraštą paėmė kaip

lengvą grobį.

Jogaila liepė surasti magistro palaikus ir juos su bažnyčia palaidoti

Marienburge. Marienburge kryžiuočių pralaimėjimu niekas negalėjo patikėti.

Jogaila įsakė surašyti visus kryžiuočių belaisvius. Daugiausiai buvo čekų

ir sileziečių.

Torno taika:

Pagaliau karas baigėsi. 1411 m. vasario 1 dieną buvo pasirašyta Torno

taika. Lenkijos ir Lietuvos vardu ją sudarė Jogaila ir Vytautas, o Prūsijos

ir Livinijos vardu – Didysis Ordino magistras Henrikas fon Planenas.

Nugalėtojai pasidalino įtakos sferas: Lenkijos karalystei atiteko – Kulmas,

Michalovas, Pamarys, o Lietuvai – žemaitija ir Rytų Prūsija. Ordinas sutiko

atiduoti žemes, bet nesutiko atiduoti prūsų žemių į Rytus nuo Vyslos. Ten

buvo gynybinė Ordino reikmė.

Sąjungininkai neišnaudojo pergalės Žalgirio mūšyje, todėl kad: nebuvo

paimta Ordino sostinė ir aktyviai

veikė Ordino magistras vietininkas

Henrikas fon Planenas. Sąjungininkų kariuomenės diduma pasitraukė iš

Prūsijos. Ordinui pavyko susigrąžinti daugelį pilių ir miestų. Ordinas buvo

remiamas vakarų bei popiežiaus su imperatoriumi. Tolesnias sąjungininkų

nesėkmes lėmė: lėtas žygis į Marienburgą (apie 10 dienų), kai laikas buvo

labai brangus. Lenkų noras pakeliui užimti pilis bei miestus ir prisiplėšti

barangenybių. Karaliaus iždas buvo tuščias ir jis negalėjo samdyti karių.

Vokiečių riteriai buvo apsukresni: būdami nugalėti, jie sugebėdavo išvežti

iš krašto turtus, kurie buvo skirti kariuomenei samdyti. Ordino išlikimą

lėmė tai, kad jis turėjo stiprią pilių sistemą. Lietuva nebekariavo su

Ordinu (ypač po Melno taikos 1422 m.)

Rex iustus (teisusis karalius):

Jogaila rėmėsi tautomis, kurias kryžiuočiai laikė neapkenčiamomis

tautomis, o magistras – vakarais. Ordino ideologija rėmėsi vidurinių amžių

samprata, jog pagonis galima krikštyti naudojant prievartą, tai įvyko pirmą

kartą 1414 – 1418 m. Ši polemika buvo perkelta į tarptautinį forumą.

Ideologinė kova vyko šeis klausimais: prievartinis pagonių krikštymas

ir jų žemių užėmimas, Neteisingas ir Teisingas karas, Ordino pirmasis

pralaimėjimas. Pagonių tautų likimas priklausė nuo to kaip ir kas jas

krikštys. Arenoje išryškėjo ddu krikštytojai – Ordinas ir Lenkija. Laimėjo

lenkai teikdami, kad pagonis krikštyti ne kalaviju o taikiai.

Pasigirdo ir balsų, ginančių ir Lietuvos civilizaciją.

Pabaiga:

Žalgirio mūšis pakeitė daugelio tautų istoriją ir turėjo didelę

reikšmę politinei centrinės ir Rytų Europos istorijai: kartu Lenija ir

Lietuva buvo stiprasnė už Ordiną. Ordinas neteko tolesnės ekpansijos

galimybės, tačiau kurį laiką išlakė gausius miestus ir pilis.

Trylikamečiame kare 1454 – 1466 Ordino valstybė virto autonomija Lenkijos

sudėtyje. Ordino siekius Rytinėje Baltijos pakrantėje sutrikdė Žalgirio

mūšis. Šis mūšis išsprendė ir konkrečius Lenkijos ginčus su Ordinu.

Lietuva ir Lenkija buvo pripažintomis didžiosiomis valstybėmis ir

vietoj Ordino buvo jom suteikta pirmenybė Rytų Europoje.

1412 m. gegužės 28 d. pats magistras pasirūpino, kad Vytautas būtų

karūnuojamas vainiku.

Žalgirio mūšis epochinės reikšmės įvykis.

10.

Literstūros sąrašas:

1. Mečislovas Jučas “Žalgirio mūšis” 174p.

12.

Išvada: Rašydama šį referatą aš pagilinau žinias apie “Žalgirio mūšį”.

Sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų. Šis mūšis įėjo į Lietuvos istoriją

ir išliks ilgam mūsų atmintyje. Šiame mūšyje kariavo Lietuva ir Lenkija

prieš Ordiną. Sąjungininkų vadai įrodė, kad jie yyra stipresni ir sumanesni

už Ordino magistrą. Visų šių faktų įrodymas – “Žalgirio mūšis”.

11.