Egiptieciu kapai

Piramidžių kilmė. Išsidriekę Kairo priemiesčiai – nelabai kokia

pradžia kelionei, vedančiai į 4500 metų senumo praeitį, kur tebestovi

vienintelis išlikęs iš 7 pasaulio stebuklų. Tačiau kai šiuolaikiniai

pastatai bagiasi ir atsiveria didelė Gizos plynaukštės dykuma, atsiveria

iš ties nuostabus dangų remiančių piramidžių vaizdas. Gizos piramidės –

didžiausias faraonų galybės ir didybės įsikūnijimas, ir iš kur į jas

bežiūrėtum: ar iš kito Nilo kranto, kai jų viršūnės išnyra iš rytmečio

rūko, ar stovėdamas šalia, kai jų milžiniškos klinčių briaunos akinančioje

vidudienio saulės šviesoje atrodo lyg laiptai, kylantys tiesiai ddangun. Jų

fonas – Vakarų dykuma, ir pirmiausia stebina ne piramidžių dydis, o jų

spalva – šiltas saulės auksas, kurį išryškina milžiniškų stačiakampių

blokų, iš kurių jos sukrautos, sandūrų juodi šešėliai.

Piramidės buvo faraonų kapai ir visose nuo mažiausios iki didžiausios

– stovėjo ar tebestovi sarkofagai. Šiuo metu ant daugelio tebėra palaidotų

juose faraonų vardai.

I ir II dinastijos faraonai buvo laidojami plytomis ar akmenimis

išmūrytuose kapuose, padalytuose į atskiras patalpas sudėti maistui,

ginklams ir kitiems daiktams, kurie egiptiečių manymu buvo būtini

pomirtimiame gyvenime. Šie vidun pasvirusiomis sienomis statiniai vadinami

mastabomis – iš arabų žodžio “suolas”. Tokių pastatytų kapų viršutinė

dalis atrodydavo kaip akmeninis gultas arba suolas, primenantis tuos, kurie

stovėdavo prie arabų namų.

III ir IV dinastijos laikais, kai žymiems žmonėms buvo statoma daug

mastabų, šių kapų forma labai pasikeitė. Lavonus buvo pradėta laidoti

mažuose požeminiuose kambariuose, padarytuose uolingame grunte iškirstų

šulinių dugne. O nedegtų plytų anstatas, anksčiau turėjęs kelias patalpas,

virto masyviu, beviek aklinu statiniu; įeiti buvo galima tik į mažą

aukojimo kambarį vakarų pusėje. Ilgainiui nedegtos plytos buvo pakeistos

akmenimis, o vėliau mastabos virto didžiuliais stačiakampiais akmeniniais

statiniais, kuriuose nebuvo jokių angų; duris turėdavo tiktai aukojimo

kambarys.

Seniausuą Egipto piramidę Sakaroje, paėjus kiek tolėliau už Memfio

Nilo aukštupio link, pastatė III dinastijos įkūrėjas faraonas Džoseris

(2780 – 2720 m. pr. m. e). Tai garsioji Laiptuotoji piramidė; Ji sydaryta

iš terasų, uždėtų viena ant kitos ir į viršų vis mažėjančių. Įdomu tai, kad

Laiptuotoji piramidė buvo sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė mastaba. Ji

buvo statyta penkiais etapais, kol įgavo dabartinę formą. Iš pradžių

Džoseris statydinosi tokią pačią mastabą, kokių rasta Bet Chalafe, tik tai

iš pplytų ir forma kvadratinė, o ne pailga. Paskui nusprendė išplėsti

mastabą į visas keturias šalis, todėl prietatas išeina dviem pėdom žemesnis

už pirminį statin ir atsiranda pirmas laiptelis. Faraonas vėl pakeičia

planą ir mauzoliejų padaro pailgą. Valdovas ir vėl nepatentintas, jau

ketvirtą kartą liepia padidinti pagrindą ir virš jo pastatyti dar vieną už

kitą mažesnes tris mastabas. Pasidaro nedidelė laiptuota piramidė, kuri

šįkart patinka ir valdovui. Todėl Džoseris liepia dar kartą padidinti

pagrindą ir ant jo pastatyti galutinį laiptuotos šešių terasų piramidės

variantą, kuris būtų apdailintas puikiu Tūros kalkakmeniu. Džoserio

piramidė tokia tebestūgso ir dabar, tik nebėra likę kalkakmenio apdaro.

Kaip ir kodėl buvo statomos piramidės. Seniausua Egipte išlikusi

piramidė tebestovi netoli Rombinės Snofraus piramidės. Tai Pietinė piramidė

Dahšūre. Ji pastatyta anksčiau už didžiąją, bet yra ne ką mažesnė. Kas ją

statė, niekas nežino. Daug metų buvo ji priskiriama Snofrui, tačiau jo

vardas buvo rastas ant Rombinės piramidės pamato akmens. Matyt Pietinę

pastatė kitas III dinastijos faraonas.

Medume Snofrus pasistatydino dar vieną piramidę, kuri iš pradžių,

matyt, buvo sumanyta kaip laiptuota, bet paskui kampai tarp pakopų buvo

užpildyti, sienos išlygintos.

Snofraus sūnus ir įpėdinis buvo Cheopsas. Nusprendęs aplenkti visus

savo pirmtakus, jis pasinaudojo Gizos aukštuma ir ten pastatė didžiausią ir

aukščiausią iš visų piramidę – Didžiąją piramidę, kurios ilgis – 755 pėdos,

o aukštis – 481 pėda[1]. Piramidė vadinosi “Cheopso horizontu”. Nė vienas

Cheopso įpėdinis negalėjo jo pralenkti. Tik Chefrenui, kuris valdė po

Cheopso įpėdinio, beveik pavyko pasistatyti tokią pačią piramidę. Savąją

jis pastatė greta Cheopso. Iš pradžių piramidės pamato kraštinės ilgis buvo

707 pėdos, o aukštis – 471 pėda. Tačiau Chefrenas padarė suktybę: savo

piramidę jis pastatė aukštesnėje vietoje, todėl dabar ji atrodo aukštesnė

už pirmtakę.

Sfingės paslaptis. Prie Chefreno piramidės yra pastatytas sfinksas.

Nepaisant to, kad netekęs barzdos ir nosies, sfinkso veidas tebėra

paslaptingas. Jis yra iškirstas iš kalkakmenio ir beveik 20 m. aukščio.

Didžioji Sfingė vvaizduoja vieną iš saulės dievo pavidalų. Sfingė tėra

simbolinė figyra. Jos veide atsispindi faraonų bruožai, ir manoma , jog tai

Chefreno veidas, nes sfinksas stovi šalia šventovės slėnio ir pylimo,

vedančio į Chefreno piramidę. Napoleonas, atvykęs į Egiptą, rado iš smėlio

bekyšančią Sfingės galvą, kaklą ir nedidelę nugaros dalį. Ji pradėta

atkasinėti 1816 m.; po pertraukos 1853 m.; Sfingė galutinai buvo išvaduota

iš smėlio nelaisvės 1866 m[2]. Tarp didžiulių Sfinkso letenų rasta akmeninė

stela, kurią buvo pastatęs XVIII dinastijos atstovas Tutmosis IV.

Plokštelėje parašyta, jog valdovui prisisapnavęs dievas Horas, kuris

paprašė išvaduoti jį iš smėlynų. Senoji karalystė nepaliko jokio dokumento,

kuris atskleistų Didžiojo Sfinkso paslaptį, tačiau yra manoma, jog jis gynė

slenksčius ir turėjo sulaikyti bet kurį įsiveržėlį, pažeidusį šventosios

teritorijos neliečiamybę.

Vienas iš pirmųjų “lankytojų” europiečių buvo graikų istorikas

Herodotas. Apie piramides daugiausia žinių jis gavo iš žynių. Jie

papasakojo, jog Cheopsas visus egiptiečius privertė dirbti sau, didžiulius

akmens luitus jie vilko iš Arabijos kalnų akmens skaldyklų. Piramidės

statyba truko 20 metų. Piramidės – tai paminklai, statyti krauju, prakaitu

ir ašaromis, tai paminklai vienam asmeniui, kuris norėdamas įamžinti savo

vardą, vertė dirbti šimtus tūkstančių bevardžių žmonių.

Tarp pirmųjų piramidžių tyrinėtojų reikia pažymėti Džovanį Belconį,

kuris atrado įėjimą į Didžiąją piramidę.

Stebina Didžiosios piramidės tobulas orietavimas pasaulio šalių

atžvilgiu. 1925 m. S. G. Koulas nustatė, kiek buvo suklysta orientuojant

Didžiosios piramidės ššonus pasaulio šalių atžvilgiu:

šiaurinį šoną – 0(2(28( į pietvakarius;

rytinį šoną – 0(5(30( į šiaurės vakarus;

pietinį šoną – 0(1(57( į šiaurės vakarus;

vakarinį šoną – 0(2(30( į šiaurės vakarus[3];

Pytris kruopščiai išstudijavo apdailos plokštes, kuriomis kažkada buvo

apdengta piramidė. Tos, kurios yra prie pagrindo, tebestovi savo vietoje.

Jos apdailintos neapsakomai puikiai. Sprendžiant iš sienų tapybos atrodo,

kad egiptiečiai kokių sudėtingesnių mechanizmų neturėjo, tiktai svertus,

pavolus ir nuožulniąsias plokštumas.

I ir II dinastijų faraonų mastabos formos antkapiai buvo sumanyti kaip

amžina mirusių valdovų buveinė. Toje buveinėje ir aplink ją turėjo vykti

faraonų pomirtinis gyvenimas. Tačiau vėliau, gal tarp II ir III dinastijų,

imta vaizduotis, kad po mirties faraonas įsikūnija saulės dieve.

Labai viliojanti yra prielaida, kad Laiptuotoji piramidė buvo laiptai

į dangų. Yra žinoma, kad faraonas Džoseris statydinosi įvairius antkapius:

mastabą Bet Chalafe, laiptuotąją piramidę Sakaroje ir dar vieną mastabą

Laiptuotosios piramidės aptvaro viduje. Gal tuo metu dėl viešpatavimo

grūmėsi dvi religinės sistemos, ir Džoseris mėgino išsirinkti geriausią

pomirtinį gyvenimą?

Piramidžių statymo priežastis kyla iš egiptiečių religinių

įsitikinimų. Jie manė, kad žmogus savo gyvenimą tęsia amžinybėje, o ten,

“aname pasaulyje”, gali egzistuoti vien tas, kas prieš mirdamas apsirūpino

viskuo, be ko neįmanoma išsiversti. Šias reikmes sudarydavo viskas, ką

velionis vartodavo žemėje. Tačiau pirmiausia reikėdavo apsaugoti kūną nuo

įvairių kenksminkų poveikių.

Viena iš “kosminių” piramidžių kilmės teorijų

teigia, jog trys

didžiosios Gizos piramidės atkartoja tris Oriono žvaigždyno žvaigždes

(senovės Egipte jos buvo vadinamos Ozirio diržu). O Nilo upė simbolizuoja

paukščių taką.

XIX a. izoderikai ir šiaip keistuoliai manė, jog Didžioji piramidė

negali būti kas nors kita, kaip nuskendęs plūduras, kad Nojaus arka

potvynio metu rastų kelią, o raudono granito sarkofagas skirtas ryšiui su

Moze palaikyti. Mūsų dienomis mediumai tvirtina, kad sunkiuosius piramidės

akmenis sukrovė ateiviai, kadangi norėjo jos viduje paslėpti atominį

reaktorių.

Piramidės buvo skirtos tik vienam žmogui – faraonui ir jo ka.

Piramidė – sseniausias pasaulyje didžiulis statinys iš akmenų. Tai pirmasis

žmogaus bandymas iš akmenų pastatyti monumentalų statinį. Dabar po

piramides vaikšto turistai, jos atrodo tarsi suprantama gamtovaizdžio

dalis. Bet taip ir lieka paslaptis, kaip jas pastatė.

“Mirusiųjų miestas”. Visi Luksoro statiniai stovi rytiniame Nilo

krante. Daugiau kaip du tūkstančius metų egiptiečiai karta po kartos čia

laidojo savo balzamuotus numirėlius. Čia, uolų šešėlyje, ilsisi faraonai,

jų žmonos ir vaikai, didžiūnai ir paprasti miestelėnai, o reljefai ir

piešiniai jų kapuose mums pasakoja apie vienos iš seniausių civilizacijų

kasdieninio gyvenimo smulkmenas.

Kai kurie kkapai yra Vidurinės karalystės, bet daugiausia – Naujosios

karalystės. Jie nesislepia po masyviomis mastabomis; tai gilios kalkmenyje

iškirstos požeminės galerijos ir kambariai. Kalvų šlaituose prie Nilo yra

diduomenės kapai. Faraonai buvo laidojami slėnyje prie vakarinės kalnų

dalies – “Karaliaus vartų”.

Be faraonų kapų, kurie sudaro ypatingą grupę, Tėbų kapus galima

apytikriai suskirstyti į du pagrindinius tipus.

Pirmajam priklauso diduomenės ir aukštųjų valdininkų kapai.

Juose paprastai yra

aukojimo kambarys, papuoštas freskomis arba reljefais, vaizduojančiais

sceneles iš pomirtinio gyvenimo, kurį tikėjosi nugyventi mirusysis. Toliau

būdavo vienas arba kartais keletas patalpų, skirtų mumijai ir laidojimo

reikmenims.

Labiau paplitęs kapų tipas buvo bendri palaidojimai, kuriuose gaudavo

amžiną atilsį vyrai ir moterys, negalėję pasistatydinti atskirų mauzoliejų.

Čia daugybė mumijų gulėdavo rietuvėmis ant grindų iki lubų, kaip audeklų

rietimai parduotuvėje. Kai mumijos rinkoje pabrango, kapus ėmė plėšti

vietos gyventojai.

Laimė, ne visus kapus nusiaubė. Juos kasinėjo ir restauravo

mokslininkai. Šiuos kapus dabar saugo Senienų taryba. Jie vadinami

“Diduomenės kapais”, bet iš tikrųjų tai mažos laidojimo šventyklos.

Karalių slėnis. Čia, atkampaus slėnio aukštutinėje dalyje, ant

aukščiausios Tėbų kalvų viršūnės, lyg kokios natūralios piramidės

prieglobstyje iilsisi per 30 faraonų, o tarp jų ir – patys didieji Egipto

valdovai.

Paskutinis faraonas čia buvo palaidotas prieš tris tūkstančius metų.

Pirmasis faraonas, ryžęsis nutraukti senovinę tradiciją, tikriausiai

buvo Tutmozis I[4]. Tačiau tikrai nežinoma, kam šovė į galvą tokia mintis:

pačiam faraonui ar jo architektui. Jo parinkta vieta buvo amfiteatre tarp

uolų, ir tenai nueiti žmonės galėjo tik tarpeklio dugne esančiu siauru

taku, kuris aplenkia nekropolį iš šiaurės rytų, o paskui pasuka į pietus ir

tik tada pasiekia Karalių slėnį.

Pradedant Tutmoziu I, visi XVIII iir XX dinastijos faraonai liepdavo

savo kapus iškirsti Kralių slėnyje ir kiekvienas stengdavosi pranokti

pirmtaką. Iš pradžių svarbiausia buvo išsaugoti palaidojimo vietos

paslaptį. XVIII dinastijos pirmųjų faraonų, Tutmozio I, Tutmozio III,

Amenchotepo II ir karalienės Hačepsutos, kapai išdėstyti nuošaliuose,

slėpininguose užkampiuose, jų įėjimai atrodė nepastebimi. Tačiau,

paaiškėjus, kad toks atsargumas negelbsti nuo kapų plėšikų, kuriems

tikriausiai padėdavo papirkti valdininkai ir sargyba, kapų slėpimu rūpintis

liaustasi. XIX dinastijos laikais Ramesidai savo mauzoliejus statė atvirai

ir drąsiai abiejose slėnio pusėse; iškirsdavo ilgas ir plačias požemines

galerijas, einančias į uolų vidurį daugelį metrų, o rūpindamiesi palaikų

saugumu, labiausiai kliaudavosi slaptais laiptais ir masyviais sarkofagais.

Anapus uolų virtinės atsirado didelės, fasadais į Nilą atgręžtos

šventyklos. Dabar pasiimti aukų valdovų vėlės turėjo eiti per kalnagūbrį,

tačiau tikriausiai tai nebuvo laikoma dideliu nepatogumu.

Po XX dinastijos faraonai Karalių slėnyje nebuvo laidojami. Valdant

paskutiniesiems Ramziams, valdovų kapų plėšimai padažnėjo, o plėšikai

pasidarė labai įžūlūs.

Pamažu Karalių slėnis su apiplėštais ir nusiaubtais kapais buvo

apleistas. Nei faraonų galybė, nei dievų baimė, nei pagarba mirusiems

negalėjo sutramdyti žmonių godumo.

Nors Karalių slėnyje nerasi nė dviejų vienodų kapų, jų visų bendras

planas primena didžiausią ir sudėtingiausią Sečio I kapą (tai vienas iš

puikiausių palaidojimų visame Karalių slėnyje). Visur daugybė nuožulnių,

laiptais sujungtų koridorių, visur yra šulinys, užmūrytų praėjimų ir slaptų

nusileidimų plėšikams apgauti. Pagaliau visi kapai turi laidojimo kambarį

sarkofagui, o greta – kkambarių laidojimo rakandams.

Karalių kapų freskos nutapytos prieš tris tūkstančius metų, tačiau

mums leidžia pažvelgti į tokią tolimą praeitį, kad, pačios su ja palygintos

atrodo, kaip šiuolaikinės. Jose yra atgarsių iš žilos senovės, kada Nilo

slėnyje nebuvo net civilizacijos užuomazgų.

Tutanchamono kapas. Tai visų archeologijos atradimų istorijos viršūnė.

Jį atrado Hovardas Karteris ir lordas Karnarvonas , nugriovę lūšnas.

Darbininkai vos ne po pirmo kirtiklio smūgio aptiko įėjimą į Tutanchamono

kapą, patį turtingiausią faraonų kapą Egipte. Už dviejų užantspauduotų durų

jie rado lobių kambarį. Kruopščiai apžiūrėję visas sienas, aptiko trečias

užantspauduotas duris. Įsitaisę stiprias elektrines lempas, jie, ištyrę

trečiąsias duris, bemaž prie žemės pamatė dar vieną angą, taip pat

užanspauduotą, tiesa, matyt, kiek vėliau, nei pačios durys.

Netrukus jie padarė dar vieną svarbų atradimą. Vienas tyrinėtojas

smalsaudamas dirstelėjo po didžiuliais neštuvais, kurių čia buvo treji, ir

išvydo plyšį. Apspitę rastąjį plyšį ir pašvietę eletros lempa, pamatė

šoninį kambariuką, mažesnį už pirmąjį, bet taip pat pilną visokiausių

buities daiktų ir brangenybių.

Tutanchamono kapas buvo kasinėjamas keletą žiemų. Jame buvo rasta

medinė skrynia, viena iš vertingiausių Egipto meno pavyzdžių. Ne mažiau

reikšmingas radinys buvo ir trys dideli gultai bei keturi vežimai, kurie

buvo per dideli ir neišardyti netilpo kape.

Atėjo laikas atidaryti užanspauduotas duris. Tai, ką Karteris išvydo

buvo visiškai neįtikėtina ir neįsivaizduojama, net visiškai nesuprantama.

Karteris matė priešais žibančią sieną, kkurios visos niekaip negalėjo

apžvelgti, nors dairėsi į kairę ir į dešinę. Jis stovėjo prieš masyvų aukso

mūrą. Jie iš tiesų stovėjo priešais angą į būstą, kur buvo karstas. Ir tai,

kas atrodė panašu į mūrą, iš tiesų buvo priekinė siena neįprastai didelio

karsto, turbūt brangiausio iš visų, kuriuos buvo regėjusi žmogaus akis.

Karsto, kuriame buvo sudėti mažesni karstai ir pagaliau sarkofagas su

mumija. 1926 – 1927 metų žiemą buvo žengti svarbūs žingsniai: atidaryta

auksinė karsto skrynia, išimti vienas iš kito brangūs karstai ir ištyrinėta

Tutanchamono mumija. Mumija gulėjo nuostabiame sarkofage: galva ir rankos

buvo visiškai plastiškai suformuotos, o kūnas kūnas pavaizduotas kaip

plokščias reljefas. Sukryžiuotose rankose jis laikė karališkąsias

insignijas: krivulę ir mėlynu fajansu inkrustuotą vėduoklę. Veidas buvo

gryno aukso, akys iš aragonito obsidiano, antakiai ir vokai iš lazurito

spalvos stiklo. Šis spalvotas veidas atrodė sustingęs, panašus į kaukę, bet

kartu ir gyvas[5].

Mumijos prakeikimas. Praėjo metai po šio atradimo, ir Karnarvonas

sunegalavo. Pusryčių metu jo temperatūra pakildavo iki 38 laipsnių. Tai

tęsėsi 12 dienų. Gydytojai įtarė jog lordas įsipjovė skusdamasis, o gal jį

sugėlė moskitai. Karnarvonas mirė 2 val. ryto. Kai giminės Kaire susirinko

prie mirštančiojo lovos, mieste dėl nepaaiškinamų priežasčių dingo elektra

(tiesa, niekur neminima, kad kas tų paaiškinimų iš elektrikų būtų prašęs).

O gimtuosiuose Lordo namuose, Anglijoje, Karnarvono mylimas foksterjeras

pradėjo staugti, o po to krito negyvas. Tai

buvo tik pirmoji iš

paslaptingų mirčių, siejamų su Tutanchamono kapu, serijos. O juk Lordas

Karnarvonas net nebuvo užėjęs į laidojimo rūsį.

Kita auka – Arturas Mace, amerikietis archeologas, kuris padėjo

išlaužti įėjimą į rūsį. Jis staiga pradėjo skųstis išsekimu, vėliau patyrė

komą ir mirė. Priežasčių taip niekas ir nenustatė.

Rentgenologas Archibaldas D. Reidas, kuris švietė Tutanchamono mumiją,

patyrė silpnumo priepuolį ir mirė grįždamas į Anglija 1924 m. Per pora metų

mirė trylika žmonių , prisidėjusių prie faraono kapo tyrinėjimo. O iki 1929

m. mirusiųjų skaičius pasiekė 222. Archeologai griežtai atmetė žurnalistų

spėliones apie “mumijų prakeikimą”, bet ar tikrai tai galėjo būti itk

atsitiktinumas?

Savo knygoje “Faraonų prakeikimas” tyrinėtojas Philipas Vanderbungas

pažymi, jog daugelis archeologų, kasinėjusių Egipte, mirė per anksti. Visi

jie dažnai skųsdavosi išsekimu, todėl autorius daro išvadą, jog senovės

Egipto žyniai galėjo turėti nuodų ar grybų sporų, kurie išsaugojo savo

poveikį per amžius.

Philipo hipotezę tiesiog žiauriai sukritikavo Kairo muziejaus

direktorius, daktaras Gamalas Mehrezas.

– Pažiūrėkite, man jau 52 metai ir visą savo gyvenimą aš kasinėju

kapus, dirbu su mumijomis. Esu gyvas įrodymas, kad tas prakeikimas –

nesąmonė,- tvirtino Gamalas. Po keturių savaičių jis mirė nuo kraujotakos

sutrikimo.

Keisčiausia, kad pas Howardas Karteris – žmogus, kuris atrado

Tutanchamono kapą, atidarė sarkofagą, apžiūrėjo mumiją, išnešė lobius –

mirė nuo senatvės sulaukęs 66 metų amžiaus. O ir rimti mokslininkai kkol kas

nerado jokių “prakeikimo” įrodymų.

IŠVADA. Kodėl panašūs statiniai yra Pietų Amerikoje, ką reiškia tai,

jog patalpintos į piramidės formos indą (tikslai atkartojantį piramidės

kontūrus), gėlės skleidžia daug intensyvesnį aromatą? Dabar žmonės lengvai

pastato dangoraižius, aukštesnius už Cheopso piramidę, bet dar lengviau

juos sugriauna. Mano nuomone, pirmieji piramidžių statytojai buvo tobulesni

už mus.

Laikui bėgant, faraonai suprato, kad ir kaip atrodys kapas, vis tiek

jis bus išplėštas, niekas neatbaidys plėšikų.

Rašydama šį referatą aš sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų apie

egiptiečių kapus. Egiptas yra labai įdomi šalis ir, norint jį gerai

ištyrinėti, reikėtų sugaišti nemaža laiko.

Literatūros sąrašas

1. K. Ceramas “Dievai, kapai ir mokslininkai” 376 p.

2. Jean Vercoutter “Užmišto Egipto beieškant” 176 p.

3. Cyril Aldred “Egiptiečiai” 224 p.

4. Renzo Rossi “Egiptiečiai” 122 p.

5. Leonardas Kotrelas “Faraonų laikais” 246 p.

6. “Didžiosios pasaulio paslaptys” 319 p.

———————–

[1] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 43, 246 p.

[2] Renzo Rossi “Egiptiečiai”, V., 2000, P. 62, 122 p.

[3] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 48, 246 p.

[4] L. Kotrelas “Užmirštieji faraonai”, V., 1987, P. 74, 246 p.

[5] K. Ceramas, “Dievai, kapai ir mokslininkai”, V., 1962, P. 173, 376 p.