Antidemokratiniai judėjimai Europoje.

Pilietinis karas Ispanijoje

1. Fašistiniai ir autoritariniai judėjimai Europoje

Pasibaigus Pirmąjam pasauliniam karui problemų srautas užgriuvo demokratines valstybes: Ūkiniai sunkumai, infliacija, aštrūs prieštaravimai tarp klasių bei tarp vienoje valstybėje gyvenančių tautų ir kt. .Parlamentose vykdavo nesibaigiantys ginčai, silpnai vykdomąjai valdžiai nesisekdavo pagerinti padėties . Prieš buržuazinę demokratiją kovojo komunistai, kurių veikla kėlė siaubą pasiturintiems gyventojams. Jie reikalavo “tvirtos rankos”valdžios , galinčios pažaboti komunistus, užtikrinti tvarką ir apginti savo valstybės interesus santykiuose su užsieniu . Tvirta valdžia galėjo būti karinė diktatūra, bet jji neturėjo masių paramos. Tokią paramą įgijo naujo tipo diktatūra – fašizmas. Fašizmui palanki aplinkybė buvo po pasaulinio karo atgijęs jėgos garbinimas ir polinkis nesutarimus spręsti prievarta.

Fašistų įsigalėjimas Italijoje ir Musolinio valdžia skatino fašistinių organizacijų kūrimąsi daugelyje Europos šalių.

Fašistiniai judėjimai neturėjo vieno centro. Neretai vienoje šalyje veikdavo kelios fašistų organizacijos, nesutariančios tarpusavyje. Visiems be išimties fašistams buvo būdingas antikomunizmas, bet antisemizmas – toli gražu ne visiems. Italų , ispanų ir portugalų fašistai nelaikė žydų priešais.

Parlamentarizmo krizė akivaizdžiai ppasireiškė naujai susikūriusose valstybėse. 1926 m. gegužės mėnesį maršalas J. Pilsudskis įvykdė perversmą Lenkijoje, suvaržė parlamento teises ir tapo diktatoriumi. Tų pat metų gruodžio mėnesį perversmas įvyko Lietuvoje, prezidentu išrinktas A. Smetona sutelkė valdžią į savo rankose. Tokia valstybės santvarka vvadinama autoritetine arba autoritarine, o politinės organizacijos – autoritarinėmis. Autoritarinė santvarka nuo 1920 m. egzistavo ir Vengrijoje, nuo 1926 m. – Portugalijoje, o nuo 1929 m. – Jugoslavijoje.

4-ąjį dešimtmetį, nacistams įsigalėjus Vokietijoje, fašistiniai judėjimai ėmė veikliau siekti valdžios. Tačiau savarankiškai jos pasiekti fašistams niekur nepavyko.

2. Pilietinis karas Ispanijoje

1931 m. pavasarį stiprėjant judėjimui prieš monarchiją, karalius Alfonsas XIII

išvyko į užsienį, ir Ispanija buvo paskelbta Respublika. Naujoji vyriausybė įvedė daug demokratinių laisvių, pažadėjo vykdyti žemės bei kitas reformas, apriboti Katalikų bažnyčios įtaką. Vyriausybės nuostatą Katalikų bažnyčios atžvilgiu savaip suprato anarchistai, kurie degino bažnyčias ir vienuolynus. Valdžia nesistengė anarchistų pažaboti. Toks demokratinės vyriausybės požiūris, jos antiklerikalizmas atvėrė bedugnę tarp jos ir dalies tikinčiųjų.

1933 m. Kortesų (parlamento )rinkimuose daug deputatų vietų gavo katalikų partija. Jos remiami vyriausybę sudarė nuosaikieji respublikonai.

1934 m. rudenį kairieji respublikonai, socialistai, anarchosindikalistai ir komunistai ryžosi ginklu nnuversti vyriausybę. Sukilimą lenvai numalšino kariuomenė. 1936 m. vasario mėnesį buvo surengti Kortesų rinkimai. Juose daugumą laimėjo Liaudies frontas , kurio programa nebuvo revoliucinė. Į vyriausybę nepateko nei komunistų , nei socialistų .Tačiau ginkluoti anarchistų ir komunistų būriai užpudinėjo ir žudė politilius priešininkus. Konservatyvios jėgos nerimavo, kad Ispanijoje įsigalės proletariato diktatūra. Fašistai falangininkai pradėjo rengtis ginkluotam sukilimui. 1936 m. liepos mėnesį Ispanijoje ir jai priklausančioje Maroko dalyje prasidėjo kariuomenės maištas.

Maišto vadai tikėjosi lengvos pergalės, bet Respublikai liko ištikima beveik visa aaviacija ir laivynas, net dalis sausumos kariuomenės. Madride ir Barselonoje apsiginklavę darbininkai perversmą nuslopino.

Karinis maištas virto 32 mėnesius trukusiu pilietiniu karu. Sukilėliai dažnai supaprastintai vadinami fašistais, bet ištikrųjų falangininkai sudarė mažąją jų dalį.Kiti buvo monarchistai, dešinieji katalikai. Pats sukilėlių vyriausybės ir jų ginkluotųjų pajėgų vadovas generolas Frasiskas Frankas (1892 – 1975 )nesilaikė fašistų pažiūrų. Jis tik naudojosi falangos, kaip gerai organizuotos jėgos, parama.

Respublikos gynėjai buvo ne tokie vieningi kaip sukilėliai. Frankas valdė pats vienas, o Respublikoje vyriausybė dažnai keitėsi.

Pilietinis karas Ispanijoje pasižymėjo dideliu žiaurumu. Abi pusės negailestingai susidorodavo su priešininkais.Buvo nužudytas ir falangos įkūrėjas Chose Antonio Primo de rivera (1903 – 1936 ).Karo eiga buvo permaininga, tačiau pamažu persvarą įgijo sukilėliai. Madrido jiems nepavyko užimti ligi pat 1939 m. Pavasario, bet jau 1937 m. Rudenį jų valdžioje atsidūrė visa vakarinė Ispanijos dalis.

1938 m. pavasarį frankininkai prasiveržė prie Viduržemio jūros Respublikos teritorija buvo perakirta pusiau, nuo pagrininės jos dalies atskirta Katalonija. 1939 m. vasario mėnesį frankininkai užėmė Kataloniją. Pasidarė aišku, jog Respublikos pralaimėjimas neišvengiamas.

Kai kurie aukštieji karinikai ir politikai nutarė pasiduoti, tikėdamėsi išsiderėti, kad Frankas nepersekiotų Respublikos gynėjų. Kapituliacijos šalininkai pradėjo kovą su komunistais, kurie vis dat stengėsi priešintis. Ši tarpusavio kova respublikonų stovykloje leido frankininkams bbe mūšio užimti Madridą.

3. Karas Ispanijoje ir Europa

Pilietinio karo eigą lėmė ne vien jėgų santykis pačioje Ispanijoje. Sukilėlius iš karto parėmė Italija ir Vokietija. Jos siuntė ginklų, karo veiksmuose dalyvavo jų aviacija ir keliasdešimt tūkstančių italų kareivių. Todėl Ispanijos pilietinis karas buvo vertinamas ir kaip demokratijos kova su fašizmu. Respublikos ginti vyko savanoriai iš daugelio šalių. Jie Ispanijoje jungėsi į internacionalines brigadas, kurios pasižymėjo mūšiuose. Ispanijos Respublikai trūko ginklų, o Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV nenorėjo jų parduoti. Jos laikėsi nesikišimo politikos, tačiau nesistengė kliudyti kištis į Ispanijos reikalus Vokietijai ir Italijai.

Komunistai Ispanijos Respublikoje tikrai įgijo didelią įtaką. Jų veikėjai užėmė ministrų postus, vadovavo kariniams daliniams. Komunistų populiarumui daug padėjo tai, kad SSRS buvo vienintelė didžioji valstybė, besąlygiškai remianti Respublikos Vyriausybę, tiekianti ginklų (taip pat tankų ir lėktuvų ), siunčianti patarėjų.

4. Franko valdymas

1939 m.balandžio 1 d.buvo paskelbta pilietinio karo pabaiga. Kare žuvo apie 640 tūkst .žmonių , o nugalėtojai vykdė griežtas represijas. 1939 – 1944 m. buvo nubausti mirtimi arba kalėjimuose mirė beveik 200 tūkst. žmonių. Beveik milijonas per karą ir jam pasibaigus emigravo. Visos respublikoniškos partijos buvo uždraustos ir, išskyrus komunistus , nutraukė savo veiklą šalyje.

Ispanijoje keliems dešimtmečiams įsigalėjo generolo Franko diktatūra. Jis gavo visą įstatymų leidžiamąją ir vvykdomąją valdžią Franko buvo valstybės ir vyriausybės galva, tvirtino įstatymus, skyrė ministrus, aukštuosius valdinikus, karininkus net vyskupus. Jis turėjo beveik. neribotą valdžią ir išlaikė ją iki pat mirties. Tačiau, būdamas karštai tikintis katalikas, Frankas nepitnaudžiavo savo didžiule valdžia, nesistengė pralobti.

Vienintelė legali partija buvo falanga, tačiau Frankas prie jos prijungė katalikiškas, monarchistines bei kitas dešiniąsias jėgas. Taigi falanga prarado fašistinį pobūdį. Daug įtakos turėjo Katalikų bažnyčia, kuri pilietiniame kare aktyviai rėmė Franko šalininkus. Kita vertus, Katalikų bažnyčia stojo prieš artimus ryšius su hitlerine Vokietija, smerkė nacistų rasizmą bei antisemitizmą. Per Ispaniją į didžiąją britaniją ir užjūrio šalis išvyko daug žmonių, kurie gelbėjosi nuo nacistinio teroro.

Fankas išvengė ispanijos dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare vokietijos pusėje. Jo tvirta valdžia sąlygojo sparčią šalies ūkio plėtotę vėlesniais metais. Jau Antrojo Pasaulinio karo metais Frankas išplėtė ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimą. Tai nualintoje šalyje sudarė galimybes išvengti masinio bado.