Autonominiai Klaipėdos krašto teisinei aspektai

TURINYS

Įvadas………………………… 3

1. Autonominio Klaipėdos krašto tapimo istorija………………….. 4

2. Autonominio Klaipėdos krašto teisinis paveldas…………………. 6

3. Autonominio Klaipėdos krašto Lietuvos valstybės sudėtyje teisės šaltiniai……… 10

Išvados………………………… 14

Literatūra………………………… 16

ĮVADAS

Svetimų teisės šaltinių Lietuvoje įvairovę, to nesiejant su jų galiojimu iki Pirmojo pasaulinio karo, o jau visai kitu teisiniu pagrindu, taip pat lėmė buvęs autonominis teritorinis vienetas – Klaipėdos kraštas Lietuvos Respublikos sudėtyje 1923 – 1939 m.

Klaipėdos kraštas – šiaurės rytinė vadinamosios Mažosios Lietuvos, nuo senovės apgyventos prūsų lietuvių, teritorijos dalis dėl dar XII – XIII a. kilusios vokiečių ekspansijos ilgus amžius buvo virtęs sudedamąja VVokietijos dalimi. Dėl šios priežasties ekonominis Mažosios Lietuvos gyvenimas, kultūra, ir, žinoma, teisinė kūryba čia šimtmečius plėtojosi skirtingomis nei Lietuvoje sąlygomis.

Klaipėda, Klaipėdos autonominio krašto (1923 – 1939) problema, lietuviškumo ir vokiškumo santykis iki šiol tebėra istorikų diskusijų objektas. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi 1919 m. Mažosios Lietuvos dalis – dešinysis Nemuno krantas, t.y. Klaipėdos kraštas,- buvo atskirtas nuo Vokietijos ir 1923 m. autonominėmis teisėmis prijungtas prie Lietuvos; Lietuvos valstybei jis priklausė 16 metų, nuo 1923 iki 1939m.

Darbo ttikslas: apžvelgti autonominio Klaipėdos krašto teisinius aspektus.

AUTONOMINIO KLAIPĖDOS KRAŠTO TAPIMO ISTORIJA

Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. 1919 m. sausio pradžioje prasidėjus Paryžiaus taikos konferencijoje buvo svarstomi pokario Europos reikalai, svarbiausia, taikos sutarties su nugalėta Vokietija sudarymas.

Į konferenciją 11919 m. vasario 16d. buvo nusiųsta Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro A. Valdemaro. Delegacija siūlė Mažosios Lietuvos dalį Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos ir prijungti prie Lietuvos su sąlyga, kad ateityje Lietuva sutiktų sudaryti su Lenkija federaciją.

1919 m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio taikos sutartimi Antantės šalys nugalėtojos privertė Vokietiją grąžinti užgrobtas svetimas žemes. Klaipėdos kraštas Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Anglijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos žiniai. 1922 m. didžiųjų valstybių politiniuose sluoksniuose tapo populiari „laisvojo miesto“ statuso suteikimo Klaipėdai idėja.

1920 – 1921 metais lietuvių aktyvumas Klaipėdos klausimu apsiribojo ekonominiu spaudimu. 1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamasis Seimas pasisakė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis: krašto ūkio, administracijos, mokesčių, ddarbo, socialinės apsaugos, teismų, švietimo, kultūros ir tikybos reikalai turėjo būti tvarkomi savarankiškai.

1922 metų viduryje Lietuvos vyriausybė M. Jonkaus vardu propagandos tikslams nupirko laikraštį „Memelgau Zeitung“ ir jo spaustuvę, o 1922 metų lapkričio mėnesį uždarė sieną su Klaipėdos kraštu. Lito įvedimas ir sienos uždarymas – du ekonominiai lietuvių „koziriai“ kovoje dėl Klaipėdos – nulėmė tolesnio įvykių raidą. Pragyvenimo lygis krito katastrofiškai: parduotuvės ištuštėjo kaipo socializmo laikais. Ekonominė krizė ir lietuvių blokada sudavė smūgį „freistatininkų “ ir G. Petisne planams. Atėjo llaikas aktyviems veiksmams.

Lietuvių baimė, kad Klaipėda gali tapti laisvuoju miestu, o toks jos statusas sustiprintų Lenkijos įtaką, augo. “Sukilimo tėvas” ir iniciatorius Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas E. Galvanauskas pradėjo planuoti Klaipėdos užėmimo operaciją. Ją aktyviai palaikė eksprezidentas A. Smetona, Lietuvos Šaulių Sąjungos (LSS) vadovai — V. Krėvė, P. Klimaitis, A. Marcinkevičius bei Klaipėdos krašto lietuvių politikai — E. Simonaitis ir J. Bruvelaitis. Padėjo kai kurios ekonominės ir politinės aplinkybės.

Tuoj, po to prasidėjo aktyvūs ginkluoto Klaipėdos krašto prijungimo organizavimo veiksmai.

Sukilimo politiniu ir kariniu vadu tapo J. Polovinskas. Sukilėlių buvo apie 1300 – 1500.

Sukilimo planas buvo stropiai paruoštas. 1923m. sausio 6 d. pirmieji sukilėlių būriai iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link. 1923m. sausio 9 d. Ypatingosios paskirties rinktinės I grupė atvyko prie Bajorų stoties, II grupė – prie Lauksargių. Sekančią dieną sukilėlių grupės įsiveržė į Klaipėdos kraštą.

Kraštas buvo užimtas beveik be pasipriešinimo. 1923 m. sausio 15-osios vidurdienį Klaipėda, išskyrus kareivines, jau buvo lietuvių rankose.

1923 m. sausio 17 d. Ambasadorių konferencija nusprendė pasiųsti į Klaipėdą nepaprastąją komisiją, kuriai buvo pavesta ištirti Klaipėdos užėmimo aplinkybes ir sudaryti laikinąją valdžią. Nepaprastosios komisijos darbą lydėjo grėsminga Antantės karo laivų demonstracija: uoste lydėjo anglų kreiseris “Caledon”, du prancūzų torpediniai laivai “Algerien” ir “Senegalais”, Klaipėdos link pplaukė šarvuotis “Voltaire”, o jūroje dar stovėjo du transporto laivai “Allette” ir “Oise”.

Po protestų ir notų Antantės valstybės 1923 vasario 16 d. nutarė perduoti Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą su sąlyga, kad Lietuva suteiks kraštui Klaipėdos konvencijos nustatytas autonomijos teises, taip pat numatyta, kad detali krašto valdymo tvarka bus reglamentuota vėliau. 1924 m. gegužės 8 d. buvo pasirašytos naujas tarptautinis teisinis aktas – Klaipėdos konvencija. Ją pasirašė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir Lietuvos atstovai, tai dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir priedus: Klaipėdos krašto autonomijos statusą, Klaipėdos uosto statusą ir Tranzito statusą. Nuo šiol Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja demokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybės dalimi, nors centrinės Vyriausybės teisės jame ir buvo ribotos. 1924 m. liepos 30 d. Lietuvos seimas konvenciją ratifikavo. Šiuo aktu Lietuva įgijo visas juridines teises į Klaipėdos kraštą.

Autonominis Klaipėdos kraštas 16 metų išbuvęs LR sudėtyje, 1939 m. kovo 22. hitlerinės Vokietijos ultimatumu, grasinant pavartoti karinę jėgą, nuo Lietuvos buvo atplėštas.

2. AUTONOMINIO KLAIPĖDOS KRAŠTO TEISINIS PAVELDAS

Pagal tarptautines teisės pripažįstamą teritorijos cesijos taisyklę, kuriai nors valstybei atsisakius tam tikros teritorijos, joje paprastai nustoja galios ir tos valstybės teisė, užleisdama vietą teisei tos valstybės, kurios naudai teritorijos atsisakyta. Vadovaujantis šia nuostata, įsigaliojus 1920 m. ssausio 10 d. Versalio sutarčiai, tą pačią dieną Klaipėdos krašte formaliai nutrūko ir Vokietijos imperijos bei Prūsijos įstatymų galia. Tačiau iš krašto teritorijos pasitraukus vokiečių ginkluotosioms pajėgoms ir 1920 m. vasario 15 d. ėmus jį administruoti Prancūzijai, generalinio Santarvės valstybių atstovo titulu čia paėmęs valdžią prancūzų generolas D. J. Odris, neleisdamas susidaryti teisės vakuumui, jau tą pačią dieną išleido proklamaciją , kuria paskelbė ir toliau paliekąs krašte iki tol galiojusią Vokietijos teisę.

Tai buvo padaryta, pasak vieno žymaus Klaipėdos krašto problemos specialistų R. Valsonoko, dėl to, kad pakeisti senąją teisę iš karto keturių kondominiumo subjektų teise tiesiog nebūtų praktinių galimybių.

Šis D. J. Odrio sprendimas reiškė, kad Klaipėdos krašte Vokietijos teisė liko galioti tokia, kokia ji ten buvo Versalio sutarties įsigaliojimo (1920 m. sausio 10 d.) dieną.

Iš civilinių įstatymų, likusių galioti Klaipėdos krašte, pirmiausia pažymėtinas 1896 metų lieką Vokietijos imperijos bundesrato ir reichstago patvirtintas civilinis kodeksas.

Civiliniame kodekse sąvokos vartojamos preciziškai tiksliai, bet kalba sunki, straipsniai griozdiški, ką galima pateisinti nebent tuo, jog įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė ne platiems gyventojų sluoksniams, o teisininkų profesionalų korpusui. Pagaliau didžiulis kliuvinys neprofesionalui buvo gausa nukreipiančių normų, tiesiog įpareigojančių skaitytoją, norintį teisingai išsiaiškinti kurią nuostatą, žinoti didelę kodekso medžiagos dalį.

Vokietijos civilinis kodeksas ganėtinai didelės

apimties: jis susidėjo iš 2385 straipsnių. Į šią apimtį neįėjo 218 Įvedamojo įstatymo straipsnių, reglamentuojančių kodekso ir kitų imperinės teisės normų ir atskirų Vokietijos valstybių – imperijos subjektų – teisės santykį, jo veikimą, čia būna kai kurių tarptautinės privatinės teisės normų.

Kodekso medžiaga suskirstyta į penkias knygas. Svarbiausias šio kodekso bruožas – pirma kartą civilinės teisės kodifikacijos istorijoje jis turėjo bendrąją dalį, kurioje surinktos ir susistemintos normos, apimančios įvairius kodekso reglamentuojamus civilinės teisės institutus. Bendrosios dalies išskyrimas rodė pasiektą naują teisinės ttechnikos lygį, bet kartu buvo dar vienas veiksnys, apsunkinęs naudojimąsi kodeksu nespecialistams.

Likusios kodekso knygos skirtos reglamentuoti tam tikrus civilinės teisės institutus: antroji knyga – prievolę, trečioji – daiktinę, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisę. Visa kodekso medžiaga išdėstyta giežtai laikantis moksliniu ir loginiu požiūriu pagrįstos sistemos, tačiau nemažai to paties instituto normų pasirodė esančios išmėtytos po įvairias kodekso vietas. Pavyzdžiui, reguliuojančių pirkimo-pardavimo sutartį normų yra bendrojoje dalyje, bendruose prievolinės teisės nuostatuose, taip pat specialiame skirsnyje, skirtame pirkimo-pardavimo sutarčiai.

Baigiant rengti CCivilinį kodeksą, su jo normomis bei su besiplėtojančios prekės apyvartos reikmėmis buvo suderintas, taip pat gerokai perredaguotas jau galiojęs bendras vokiečių 1861 Prekybos kodeksas, susidedantis iš keturių knygų, skirtų atitinkamai prekybos santykių dalyviams, prekybos bendrovėms, prekybos sandoriams ir jūrų teisei.

Šie aabu kodeksai – Civilinis ir Prekybos – Vokietijoje įsigaliojo drauge, 1900 m. sausio 1 d. jiedu liko galiojančiais Klaipėdos krašte teisės šaltiniais.

Klaipėdos krašte taip pat liko galioti daugybė kitų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vokietijos ir Prūsijos teisės šaltinių: Vekselių įstatai, Verslo įstatai ir kt.

Pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis, likęs galioti Klaipėdos krašte, buvo Vokietijoje 1871 m. gegužės 15 d. priimtas Baudžiamasis kodeksas įsigaliojęs 1872 m. sausio 1 dieną.

Šis kodeksas susidėjo iš Įvadinių nuostatų ir dviejų dalių.

Įvadiniuose nuostatuose reglamentuojami nusikaltimų, nusižengimų ir pažaidų atribojimo, baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo neleistinumo, Vokietijos piliečių atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus ir nusižengimus ir kai kurie kiti dalykai. Pirmoji dalis „Apskritai apie nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas“ buvo skirta baudžiamosios teisės bendrajai daliai. Antroji kknyga „Apie atskirus nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas“ apėmė normas, reglamentuojančias konkrečias nusikalstamų veiklų sudėtis ir bausmes už jas.

Klaipėdos krašte liko galioti taip pat Vokietijos imperijoje bei Prūsijoje išleisti vadinamieji baudžiamieji pridedamieji įstatymai; galiojo 1875 metų Civilinio proceso ir 1877 metų Baudžiamojo proceso įstatai kartu su atitinkamais Vokietijoje ir Prūsijoje išleistais procesinių įstatymų priedais ir kiti įstatymai.

Nuo Versalio sutarties įsigaliojimo – 1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos krašto ir Vokietijos teisės keliai išsiskyrė, kiekvienos tolesnė raida kurį laiką vyko jau rremiantis skirtingais šaltiniais.

Pagrindiniu Klaipėdos krašto teisės šaltiniu, koregavusius senąją teisę, naujomis aplinkybėmis tapo Santarvės valstybių atstovų leidžiami įstatymo galią turintys potvarkiai, tuokart lietuviškai įvardinti paliepimais, skelbiami 1920 m. kovo 1 d. pradėtame vokiečių kalba leisti tęstiname leidinyje „Amtsblatt des Memelgebietes“. Nuo tų pat metų 11 numerio šis leidinys, pavadintas „Klaipėdos krašto valdžios žiniomis“, gotišku šifru ėmė spausdinti teisės aktų tekstus lygia greta vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Prancūzijos okupacinės administracijos vadovų norminiai teisės aktai buvo negausūs, o tais aktais padaryti Klaipėdos krašte galiojusių Vokietijos įstatymų pakeitimai esminės reikšmės jų turiniui neturėjo. Kiek daugiau buvo baudžiamosios teisės srities paliepimų: kadangi viena iš Vokietijos baudžiamojo kodekso pripažintų nusikalstamomis veiklos rūšių – pažaidos – iš esmės reiškė administracinius teisės pažeidimus, todėl baudžiamajai teisei priklausė okupacinės valdžios paliepimai, numatantys, pavyzdžiui, sankcijas už naujų prekybos, prekių iš Klaipėdos krašto išvežimo ir pan. taisyklių pažeidimus, atsakomybę už gyvulių, miško vagystes ir kt.

Nuo 1923 metų atkaklios Lietuvos pastangos susigrąžinti Klaipėdos kraštą pagaliau ėmė realizuotis.

Krašto statuso pokyčius pirmiausia sukėlė 1923 metų sausį įvykusio Klaipėdos sukilimo baigtis, kurios dėka faktinis Klaipėdos krašto valdymas iš prancūzų okupacinės administracijos rankų perėjo sukilėliams. Po karštų derybų, Ambasadorių konferencijai tų pat metų vasario 16 d. sutikus šį įvykusį faktą įteisinti, vasario 19 d. iiš krašto teritorijos pasitraukė prancūzų karinės pajėgos; kartu baigėsi krašto Prancūzijos okupacijos laikotarpis.

Jau tą pačią dieną sukilėlių kariuomenės vado J. Budrio pasirašytame „Armijos štabo paliepime“ gyventojams buvo nurodyta, jog, kol nebus teisiškai sureguliuoti Lietuvos ir Klaipėdos krašto santykiai, kol jo nepaims valdyti Lietuvos Respublika, „buvusi iki šiolei įstatymais nustatyta tvarka pasilieka galioje“. O vasario 24 dieną, pradėdamas eiti oficialias Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigas, pirmajame savo atsišaukime į visuomenę, A. Smetona Lietuvos vyriausybės vardu pareiškė, jog kraštui paliekama plati autonomija, o centrinė valdžia savo rankose pasiliksianti tik tas valdymo šakas, kurios „turi visuotinės reikšmės“.

Šie du – laikinojo faktinio Klaipėdos krašto vadovo ir įgaliotojo Lietuvos vyriausybės atstovo – dokumentai, papildydami vienas kitą, išreiškė Lietuvos nuostatą šiame regione išsaugoti visišką senosios vokiečių teisės su visais prancūzų okupacijos laikotarpio pakeitimais tęstinumą, galutinį klausimo sprendimą paliekant patiems krašto gyventojams.

Iš esmės tai buvo Lietuvoje jau tapusio tradiciniu principu, kuriuo išsaugoma senųjų teisės šaltinių galia, pakartojimas ir išplėtimas naujai teritorijai, tik šiuo atvejų reikalo turėta jau ne su rusų, o su vokiečių teise.

Netrukus Klaipėdos krašto teisės atskirumą nuo likusios Lietuvos dalies teisės sankcionavo ir Lietuvos Seimo 1924 m. sausio 31 d. priimto Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimo, skirto Vyriausiojo tribunolo jjurisdikcijos Klaipėdos krašte teisiniam reglamentavimui, 46 straipsnis. Jame skelbiama, jos Vyriausiasis tribunolas savo veikloje, nagrinėjant Klaipėdos krašto bylas, taiko šiame krašte galiojančius įstatymus.

Suprantama, pastaruosius, toliau tęsdamas įstatymo galią turinčių paliepimų leidimo praktiką, iki Klaipėdos krašto statuso teisinio įforminimo ir įsteigiant savas valdžios institucijas, atitinkamai koregavo šįkart jau Aukštasis Lietuvos valstybės įgaliotinis. Šiuo būdu perimtąją teisę pirmiausia pamėginta pritaikyti konkrečioms Lietuvos sąlygoms. Antai 1923 m. gegužės 17 d. išleistas „paskelbimas“ nurodė, kad, atsižvelgiant į naują krašto padėtį, Vokietijos baudžiamojo kodekso nuostatai apie valstybės išdavimą ir kiti panašūs aktai Klaipėdos krašte pagal prasmę taikomi taip, kad žodis „vokietis“ keičiamas žodžiais „lietuvis ar mažalietuvis“ (Klaipėdos krašto gyventojas), o žodžiai „Vokietijos valstybė“ ar „valstybė“ – žodžiais „Lietuvos respublika“. Kiek vėliau išleistu paliepimu nustatyta baudų markėmis pakeitimo lietuviškais piniginiais ženklais tvarka ir pan.

Taip Klaipėdos krašto grąžinimo Lietuvai oficialaus įforminimo jame susiformavo savita teisės sistema, grindžiama vokiečių teisės šaltiniais, bet jau ne visai adekvati Vokietijos teisei.

3. AUTONOMINIO KLAIPĖDOS KRAŠTO LIETUVOS VALSTYBĖS SUDĖTYJE TEISĖS ŠALTINIAI

Jau minėtoje 1924 metų Konvencijoje dėl Klaipėdos teritorijos fiksuotą įstatymų leidybos teisės pavedimą autonominės galios kompetencijai sukonkretino vienas iš šio dokumento priedėlių – Klaipėdos teritorijos statutas, kurio 5 straipsnio 9 punkte skelbta, jog teritorijos vietos institucijų kompetencijai priklauso civilinė (pabrėžiama – įskaitant ir

nuosavybės teisę), baudžiamoji, agrarinė, miškų ir prekybos (įskaitant saikus ir matus) legislacija , kredito ir draudimo įstaigų bei biržų atliekamos operacijos bus reguliuojamos bendrais Lietuvos respublikos įstatymais.

Konvencijoje fiksuota autonominė įstatymų leidybos galia remiantis Statutu buvo pavesta atitinkamoms krašto institucijoms: Seimeliui – atstovaujamam organui, renkamam trims metams krašto gyventojų, vadovaujantis Lietuvos Seimo išleistu Klaipėdos krašto Seimelio rinkimų įstatymu, jo pakeitimais ir papildymais, ir Direktorijai – aukščiausiajai krašto vykdomosios valdžios institucijai.

Seimelio atstovai turėjo parlamentinį imunitetą: jų negalima buvo traukti atsakomybėn už veiksmus bbei pareiškimus, padarytus einant atstovo pareigas, negalima buvo sesijos metu suimti ir traukti atsakomybėn be Seimelio sutikimo, išskyrus tuos atvejus, kai jie užklumpami nusikaltimo vietoje.

Direktorija prižiūrėjo viso krašto administraciją, vadovavo finansų, teisingumo ir vidaus administracijoms. Administracijoms apskrityse (jų Klaipėdos krašte buvo trys) atstovavo apskričių viršininkai, skiriami Direktorijos. Jie prižiūrėjo vietos policiją, kitas vietos administracijas, leido privalomuosius įstatymus ir kt.

Klaipėdos krašto autonomiją vadovaujantis Statutu turėjo prižiūrėti Lietuvos Respublikos prezidento skiriamas gubernatorius. Būtent jam pavesta skirti Direktorijos pirmininką o pastarajam –– likusius keturis Direktorijos narius. Taip sudaryta Direktorija privalėjo turėti Seimelio pasitikėjimą.

Įstatymų iniciatyvos teisė remiantis Statuto 18 straipsniu suteikta Seimeliui ir Direktorijai. Monopolinė įstatymų leidimo teisė buvo sutelkta Seimelio rankose. Prie Seimelio kaip patariamoji ekonominiais ir finansiniais klausimais institucija veikė EEkonominė taryba. Ir nors ji neturėjo sprendžiamojo balso galios, Seimelis, priimdamas ekonominio ir finansinio pobūdžio įstatymą, turėjo išklausyti Tarybos išvadą.

Seimelio priimtus įstatymus skelbė gubernatorius. Autonominės valdžios įstatymui pažeidus Statusu nužymėtas krašto institucijų kompetencijos ribas, prieštaraujant Lietuvos konstitucijai arba tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams, gubernatorius galėjo jį vetuoti (16 str.). seimelio priimto įstatymo vetavimas dėl prieštaravimo Lietuvos interesams ar neteisingumo Statuse nebuvo numatytas.

Vietinės administracinės institucijos pagal savo kompetenciją leido poįstatyminius aktus, dažnai tradiciškai vadintus paliepimais. Pavyzdžiui:

Savivaldybės institucijos apskrityse susidėjo iš apskrities viršininko ir gyventojų renkamų seimelio narių. Komitetas rengė apskrities seimelio nutarimų projektus, vykdė priimtus nutarimus, tvarkė priimtus nutarimus, tvarkė einamuosius reikalus, skyrė ir prižiūrėjo apskrities valdininkus.

Miestų savivaldybės organai buvo gyventojų renkama miesto taryba – sprendžiamasis organas – ir magistras, susidedantis iiš burmistro, jo pavaduotojo ir magistro narių. Magistras – tai miesto savivaldybės vykdomasis organas.

Įstatymai ir kiti norminiai aktai buvo skelbiami nuo prancūzų okupacijos laikų iki pat pakartotinai atplėšiant Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos 1939 metais reguliariai leistose „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“, kurių per šį laikotarpį iš viso išėjo 769 numeriai.

Taigi vieną Klaipėdos krašto autonominės teisės šaltinių grupę sudarė krašto Seimelio įstatymai bei krašto ir vietinių administracijos institucijų leidžiami poįstatyminiai aktai.

Įstatymų leidybos galios pavedimas autonominėms institucijoms, be kita ko, reiškė, kad KKonvencija suteikė joms galių, neviršijant turimos kompetencijos, pasirinkti: palikti galioti krašte iki jį prijungiant prie Lietuvos galiojusius teisės šaltinius kiek jie neprieštaravo Lietuvos konstitucijai, išplėsti kraštui Didžiosios Lietuvos įstatymų galiojimą ar pagaliau imtis iniciatyvos pačioms išleisti visai naujus savo teisės aktus. Iš visų galimų buvo pasirinktas kelias, kuriuo šiame krašte praktiškai buvo eita jau nuo pat Versalio taikos sutarties įsigaliojimo.

Nurodytu pagrindu Klaipėdos krašte buvo palikta galioti sudėtinga ir įvairi teisės šaltinių sistema – Vokietijos 1900 metų Civilinis ir 1871 metų Baudžiamasis kodeksai, kiti prieškariniai Vokietijos ir Prūsijos teisės šaltiniai. Reikia pripažinti, kad palikti Klaipėdos krašte galioti Vokietijos įstatymai, pirmiausia civiliniai, ypač lyginant su pagrindine Lietuvos teritorijos dalyje galiojusio Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomu, tiems laikams buvo šiuolaikiški ir modernūs. Vokiškasis civilinis kodeksas ne tik rėmėsi klasikiniais civilinės teisės principais, bet ir išreiškė svarbiausias industrinio kapitalizmo laikotarpio šios teisės šakos raidos tendencijas.

Tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip vokiečių norminiai teisės aktai čia buvo palikti galioti ir pokario prancūzų administracijos 1920 – 1923 metais, bei 1923 – 1924 metais Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio išleisti norminiai aktai jau šiek tiek novelizavę vokiečių teisę.

Susiklosčiusią Klaipėdos krašte teisės šaltinių pripažinimo padėtį lietuvių teisės literatūra taip pat linkusi traktuoti kaip svetimos, tik šiuo atveju – Vokietijos, tteisės recepciją Lietuvoje. Sutinkant su šia teze, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši recepcija keletu esminiu aplinkybių nebuvo identiška teisės recepcijai likusioje Lietuvos dalyje: pirma – svetimą teisę Klaipėdos krašte recepavo ne Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, tam jis net neturėjo galios, o, tyliai sutikdamos su faktiškai jau esama krašte situacija, tai padarė atitinkamos autonominės Klaipėdos krašto institucijos; antra – recepcija lietė ne iki karo čia galiojusius teisės šaltinius.

Tai dar ne viskas: svarbiausia, kad iš esmės skyrėsi recepcijos Didžiojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte teisiniai pagrindai ir iš jų išplaukiančios ribotos Lietuvos valstybės valdžios galimybės daryti įtaką tai teisei, rūpintis, kad ji atitiktų visos valstybės interesus, ją vienodinti, artinti prie likusioje Lietuvos dalyje galiojusios teisės. Įstatymų leidybos galios Klaipėdos krašte perleidimas autonominėms institucijoms reiškė, kad Lietuvos valstybė prisiėmė tarptautinį įsipareigojimą pripažinti išskirtinius Klaipėdos krašto teisės šaltinius. Todėl galima teigti, kad, trečia, Klaipėdos krašte galiojusi teisė menkai tepriklausė nuo Lietuvos įstatymų leidėjo valios ir visai ne jo valia buvo šios recepuotos teisės atsisakyti ar ją novelizuoti.

Savo leidžiamais teisės aktais autonominės Klaipėdos krašto valdžios institucijos pagal savo kompetenciją galėjo daryti krašte galiojusios senosios teisės – tiek paveldėtos iš vokiečių, tiek pereinamojo laikotarpio – pakeitimus ir papildymus, tačiau per visą laikotarpį labiau jos nepakeitė.

Tuo ppat metu čia galios neturėjo daugelis pagrindinėje Lietuvos dalyje veikusių teisės šaltinių.

Nors Statuso 5 straipsnyje buvo užsiminta, kad jame nustatomas autonominių institucijų konkrečių galių sąrašas netruko Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto įstatymų leidybos institucijoms nustatyti bendras dispozicijas įstatymams ir poįstatyminiams aktams suvienodinti, vis dėlto šiame krašte galiojusia teise suvienodinimas su pagrindinėje Lietuvos dalyje galiojusia teise priklausė ne nuo Lietuvos įstatymų leidėjo valios, o tebuvo įmanomas autonominiam krašto įstatymų leidėjui sumanius ar sutikus išleisti teisės aktus, identiškus Didžiojoje Lietuvoje galiojusiems teisėms aktams.

Suprantama, kai ką teisės unifikavimo plotmėje galėjo daryti ir Lietuvos valstybinė politika. Tai Lietuvos viešosios teisės galiojimo sutvarkymas Klaipėdos krašte, įstatymų leidimas Klaipėdos krašto Konvencijai vykdyti, privatinės teisės suvienodinimas kuriant tarptautinę ir tarpsritinę teisę, viešosios teisės suderinimas bendra konstitucine tvarka. Tačiau realiai visa tai buvo daroma vangiai, šiuo reikalu, kaip matyti, aiškiai stokota pastangų. Antai net rengiant 1938 metais Lietuvos civilinei teisei labai svarbų nacionalinį hipotekos įstatymą, apie jo galiojimo Klaipėdos krašte galimybę su Klaipėdos krašto įstatymų leidėjais visai nebuvo tartasi. Klaipėdos kraštą taip pat nedaug būtų palietę ketvirtajame dešimtmetyje Valstybės tarybos rengti, bet, deja, likę nebaigti Lietuvos Civilinis ir Baudžiamasis kodeksai. Tiesa, pastarojo projekte buvo įrašyta, kad kodeksas taikomas taip pat nusikaltimams, padarytiems autonominio Lietuvos vieneto teritorijoje, „išskyrus

nusikaltimus, kurie autonominiu statusu pavesti vietinių autonominių organų galiai“.

Teisės partikuliarizmą Lietuvoje, kartu ir Klaipėdos krašte, buvo pavykę įveikti tik palyginti siaurose ir negausiose teisinio reguliavimo srityse, ir tik tiek, kiek kai kuriuos visuomeninius santykius reguliavo bendri visai Lietuvai įstatymai. O išskirtinei Lietuvos valstybės galios kompetencijai, remiantis Statuto 7 straipsniu, priklausė tik tai, kas įsakmiai neįėjo į autonominės kompetencijos ribas.

Konkrečiai kalbant, pati valstybė rūpinosi savo augumu, todėl Klaipėdos krašte galiojančiais buvo laikomi, pavyzdžiui, Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, Sustiprintos apsaugos įstatymas, tautai iir valstybei saugoti įstatymas ir kai kurie kiti teisės aktai; valstybės reguliavimo sričiai, minėta, paliktos kredito ir draudimo įstaigų bei biržų įstaigų atliekamos operacijos, todėl Klaipėdos krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, 1934 metais įsigaliojo Kredito įstaigų imamoms palūkanoms normuoti įstatymas. Lietuvai, Latvijai ir Estijai 1938 metais sudarius Konvenciją čekių įstatymams suvienodinti, įpareigojančią susitariančias šalis įvesti visų jų aprobuotus vienodus atitinkamus įstatymus, Lietuvoje 1938 m. rugsėjo 15 d. paskelbtas Čekių įstatymas, be kitų, panaikino Klaipėdos krašte galiojusį vokiečių 1908 m. kovo 111 d. Čekių įstatymą.

Klaipėdos krašte galiojo ir daugiau Lietuvos teisės aktų. Tačiau nemažai jų, turėjusių, remiantis Statutu, čia būti taikomų, nes reguliavo krašto autonominėms institucijoms nepavestas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, teisinę jūros pakrantės ir neutralių vandenų padėtį, vidaus vandens kelius ir tt.t, taip ir liko neįdiegti. Pagal Statuso raidę, turėtus reguliuoti Lietuvoje recepuotais rusų įstatymais ir vėlesniais jų pakeitimais šiuos ir kai kuriuos kitus dalykus faktiškai reguliavo senieji vokiečių teisės šaltiniai.

Apskritai teisinis reguliavimas Klaipėdos krašte į bendrą Lietuvos teisės sistemą nebuvo įtrauktas iki pat Vokietijai iš naujo šią teritoriją užgrobiant.

IŠVADOS

1. Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. 1919 metais buvo sprendžiamas tolesnis Europos gyvavimas. Versalio susitarimu iš Vokietijos buvo atimtos visos jos užgrobtos šalys, tame tarpe ir Klaipėdos kraštas. Tuo pasinaudodama Lietuva, siekė, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija nutarė perduoti Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą su sąlyga, kad Lietuva suteiks kraštui Klaipėdos konvencijos nustatytas autonomijos teises. Autonominis Klaipėdos kraštas 16 metų iišbuvęs LR sudėtyje, 1939 m. kovo 22. hitlerinės Vokietijos ultimatumu, grasinant pavartoti karinę jėgą, nuo Lietuvos buvo atplėštas.

2. Po Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, Klaipėdos krašte liko galioti Vokietijos įstatymai: Civilinis kodeksas, Prekybos kodeksas, Baudžiamasis kodeksas, taip pat Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso įstatai su atitinkamais Vokietijoje ir Prūsijoje išleistais procesinių įstatymų priedais ir kiti įstatymai. Taip pat galiojo Santarvės valstybių leidžiami įstatymai, kurie buvo skelbiami „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos buvo palikta buvusi, vokiškoji, tteisė, tol, kol susireguliuos Lietuvos ir Klaipėdos krašto santykiai. Kraštui buvo paliekama plati autonomija, o centrinė valdžia savo rankose Lietuva pasiliksianti tik tas valdymo šakas, kurios „turi visuotinės reikšmės“. Tuo Lietuva išreiškė savo nuostatą šiame regione išsaugoti visišką senosios vokiečių teisės su visais prancūzų okupacijos laikotarpio pakeitimais tęstinumą, galutinį klausimo sprendimą paliekant patiems krašto gyventojams.

3. 1924 metais buvo priimta Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos fiksuotas įstatymų leidybos teisės pavedimas, autonominės galios kompetencijai sukonkretinti buvo išleistas vienas iš šio dokumento priedėlių – Klaipėdos teritorijos statutas, kurioje buvo paskelbta, kad teritorijos vietos institucijų kompetencijai priklauso civilinė, baudžiamoji, agrarinė, miškų ir prekybos legislacija, o kredito ir draudimo įstaigų bei biržų atliekamos operacijos bus reguliuojamos bendrais Lietuvos respublikos įstatymais. Taip pat remiantis Statutu, Klaipėdos kraštas turėjo aukščiausiuosius autonominius organus – Seimelį (atstovaujamasis organas) ir Direktoriją (aukščiausia krašto vykdomoji valdžia). Lietuvos Vyriausybei krašte atstovavo gubernatorius. Buvo palikti galioti Vokietijos Civilinis ir Baudžiamasis kodeksai, bei kiti prieškariniai Vokietijos ir Prūsijos teisės šaltiniai, taip pat ir pokario prancūzų administracijos Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio išleisti norminiai aktai. Buvo siekiama suvienodinti įstatymus ir poįstatyminius aktus su pagrindine Lietuvos dalyje galiojusia teise, nors tai priklausė ne nuo Lietuvos įstatymų leidėjo valios, o tebuvo įmanomas autonominiam krašto įstatymų leidėjui, žinoma vienodinimo plotmėje ggalėjo daryti ir Lietuvos valstybinė politika – tačiau tai buvo daroma vangiai. Dalinę teisę Klaipėdos krašte Lietuva buvo pasiekusi siaurose ir negausiose teisinio reguliavimo srityse, ir tik tiek, kiek kai kuriuos visuomeninius santykius reguliavo bendri visai Lietuvai įstatymai. Tiesinis reguliavimas Klaipėdos krašte į bendrą Lietuvos teisės sistemą taip ir nebuvo įtrauktas iki pat Vokietijai iš naujo šią teritoriją užgrobiant.

LITERATŪRA

1. Maksimaitis M. Lietuvos teisės šaltiniai 1918 – 1940 m.- V., 2001

2. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. – V., 1997

3. Tarptautinių žodžių žodynas. – V., 1999

4. Vansevičius S. ir Maksimaitis M. Lietuvos valstybės ir teisės teorija. –

5. Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923 – 1939. – V., 1992