Dzeuso darbai ir meiles nuotykiai

TURINYS

I.Įvadas………………………… 3

II.Dzeusas: jo darbai ir meilės nuotykiai

2.1.Dzeusas……………………..4

2.2.Dzeuso meilės nuotykiai………………5

2.3.Dzeuso darbai……………………7

III.Išvados……………………….9

IV.Literatūros sąrašas………………….10

Įvadas

Mitologija suklestėjo II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. Mitai – kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą, kai kurie turi istorinį pagrindą, tačiau jis sumišęs su fantazija. Graikų religija gyvavo beveik 1500 metų. Ji buvo neatskiriama to meto Elados žemės gyventojų gyvenimo dalis. Šiuo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Žmonės dievus įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Dievai buvo nemirtingi, jie neseno, nnesirgo, tačiau turėjo troškimų ir poreikių. Dar vienas antikinės mitologijos bruožas – daugelis dievų ar herojų įvairiose antikinio pasaulio vietovėse ir įvairiu laiku turėjo daugybę vis kitų funkcijų. Dievams buvo priskiriami žmonių bruožai. Pagrindinis dievas buvo Dzeusas, kuris bene dažniausiai buvo minimas mituose, turėjo daugybę galių, bet nė kiek nemažiau ir poreikių.

Temos dėstymas

Dzeusas – dievų bei žmonių valdovas, vyriausiasis olimpinės mitologijos dievas, viešpataujantis aukštai šviesiajame Olimpe, apsuptas pulko dievų. Dzeusas – graikiškos kilmės dievas, jo vardas – iindoeuropietiškas, reiškiantis ,,šviesus dangus“. Jis priklauso trečiajai dievų kartai, nuvertusiai titanus. Krono sūnus valdo dievus ir yra pats galingiausias dievas. Tačiau kiti dievai bando varžytis su jo galybe. Dzeusas sėdi 6000 pėdų aukštyje ant kyšančios į dangų Olimpo kalno Tesalijoje vviršūnės, kuri skendi debesyse. Jis valdo visus gamtos reiškinius. Iš pradžių buvo dangaus dievas, kuris iš aukštojo Olimpo siųsdavo į žemę lietų, sniegą, vėją, audras, dieną ir naktį, rankose kaip ženklus laikė griausmą ir žaibus. Jis surenka ir išblaško debesis, kratydamas aigidą sukelia audras bei vėjus. Taip pat nuo Dzeuso valios priklauso, kad išaušusi diena būtų šviesi, jis pasiunčia palankų vėją, tvarko metų laikus. Vėliau jis tapo dievų valdovu ir pranašysčių dievu, kuris žino ne tik dabartį, bet ir ateitį. Žmonių likimus ir savo valią Dzeusas praneša įvairiais ženklais, per sapnus, griaustinius ir žaibus, paukščių skrydžius bei per orakulus. Galiausiai jis tapo ir teisinguoju dievu, saugančiu žmonijos tvarką, šeimos, svečių ir visų pagalbos prašančiu globėju, baudžiančiu sutarčių ir priesaikos laužytojus, ttaigi teisės ir dorovės sergėtoju bei laiduotoju. Žemėje Dzeusas sukūrė karalių valdžią, jis prižiūri įstatymų vykdymą, priesaikos šventumą, saugo tautos susirinkimus. ,,Nei lyja, nei sninga Dzeuso karalystėje; ten amžinai šviesi džiugesio pilna vasara.“ Valdovas Dzeusas sėdi aukštame aukso soste. Iš Olimpo Dzeusas dalija žmonėms dovanas ir įveda žemėje tvarką bei įstatymus. Dzeuso rankose žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis. Prie dievo rūmų vartų stovi du dideli indai: viename – gėrio dovanos, kitame – blogio. Iš ttų indų Krono sūnus siunčia žmonėms gėrį ir blogį, auksinėmis svarstyklėmis sveria žmonių likimus. Dzeusas dažnai tapatinamas su likimu, tačiau nuo jo nepriklausomai veikia moiros – savarankiškos tamsiosios jėgos, kurių sprendimų niekas negali pakeisti, netgi Dzeusas. Jis tvarko ne tik visuomenės, bet ir šeimos gyvenimą, saugo svečio ir pagalbos ieškančiųjų teises. Kartu su mūzomis, Apolonu ir Artemide, charitėmis bei horomis Dzeusas globojo meną, harmoniją, mokslus, moralės normas. Jis prakeikė moralės normų nesilaikančius atreidus, Sizifą, Tantalą. Griausmavaldžio atributai – aigida, spektras, kai kada kūjis, pastovi Dzeuso palydovė – Nikė.

Dzeusas turėjo daugybę epitetų, atitinkančių įvairias jo veiklos sritis. ,,Iš pradžių kiekvienoje Graikijos srityje garbino atskirą dievą, tvarkiusį gamtos reiškinius: Tėbuose – Amfitrioną, Arge – Agamemnoną ir t.t.“ . Susiformavus vienai graikų mitologijai, vietiniai dievai susijungė į Dzeuso paveikslą. Tačiau ir toliau tose srityse prie Dzeuso vardo pridedamas vietinio dievo vardas: Dzeusas Amfiaras, Dzeusas Amfitrionas, Dzeusas Agamemnonas. Pagal tėvą jis buvo vadinamas Kronidu. Dzeuso vardo atitikmenys labai įvairūs: pranašautojas – Panomfajas, saugantis priesaikas – Herkijas, tvarkantis tautos susirinkimus – Agorajas, ginantis svetimšalius ir bėglius – Ksenijas. Dodonėje Krono sūnus vadinamas Dodonaju, Pelasgiku, Olimpijoje – Olimpiju. Dzeusas, kaip požemių dievas, – Chtonijas, keršytojas – Alastoras, nelaimių šalintojas – Aleksikakas ir t.t.

Pagrindinė Dzeuso kkulto vieta – Olimpija Eledėje. Ten jo garbei vykdavo Olimpinės žaidynės. Godonėje Dzeusas buvo gamtos ir pranašysčių dievas. Jis savo valią atskleisdavo ąžuolo lapų šlamėjimu. Panašus ir Kretos Dzeusas. Tik čia jo kultas turi daugiau orgijų požymių. ,,Kretos Dzeusas, pasivertęs jaučiu, kurį iš pradžių, matyt, laikė dievu, pagrobė Europę ir su ja susilaukė trijų sūnų.“ Arkadijoje Dzeuso kultą įvedė Likaonas. Čia Dzeusą garbino panašiai kaip Kretoje ir vadino Likaju. Helenizmo epochoje Dzeuso kultas sutapo su Amono bei Separio, Romoje su Jupiterio kultu.

Nors Dzeusas ir buvo šeimos globėju, bet pats santuokinės ištikimybės nesilaikė, vaikų turėjo ne tik su deivėmis, bet taip pat ir mirtingosios moterys jam pagimdė daugybę herojų. Pirmoji Dzeuso žmona buvo Metidė, kurią jis prarijo norėdamas išvengti už save galingesnio sūnaus gimimo. Griausmavaldis žinojo, jog išminties deivė Metidė turės du vaikus: dukterį Atėnę ir nepaprasto proto bei jėgos sūnų, kuris nuversiąs jį nuo sosto. Bet kadangi Metidė buvo nėsčia, tai iš Dzeuso galvos po kiek laiko gimė duktė Atėnė Paladė. ,,Vienu galingu kirvio smūgiu suskaldė Hefaistas Dzeusui kaukolę, ir išėjo iš griausmavaldžio galvos galingoji kariauninkė – deivė Atėnė Paladė.“ Oficialioji Dzeuso žmona buvo jo sesuo, užaugusi toli nuo Olimpo, tyloje ir ramybėje, Hera. Hera – santuokos globėja, saugo vvedybinių ryšių šventumą bei neišardomumą. Dzeusas išvydęs Herą pamilo ją ir pagrobė iš Tetidės. Dievai surengė puikias Dzeuso ir Heros vestuves. Jie susilaukė trijų vaikų: Hebės, Hefaisto ir Arėjo. Bet nemylėjo Dzeusas sūnaus Arėjo už kraujo troškimą. Jeigu Arėjas nebūtų buvęs jo sūnus, Dzeusas seniai būtų nutrenkęs jį į niūrųjį Tartarą. Bet dažnai įskaudina Herą jos vyras Dzeusas. Taip atsitiko, kai griausmavaldis pamilo žavingąją Ijo ir norėdamas paslėpti ją nuo žmonos pavertė karve. Bet Hera buvo kerštinga deivė ir net Dzeusas neišgelbėjo Ijo nuo Heros pykčio. ,,Pasiuntė tada Hera siaubingą gylį, kuris savo baisiu geluonimi vijo iš vienos šalies į kitą nuo kančių išprotėjusią nelaimingąją Ijo.“ Dzeusui gimė dar vienas sūnus – Epafas. Bet Krono sūnus ir toliau tęsė savo meilės nuotykius, pamilo jis Leto, kuri taip pat buvo persekiojama Heros ir niekur negalėjo rasti prieglobsčio. Leto griausmavaldžiui pagimdė strėliavaldį Apoloną ir amžinai jauną dukrą Artemidę. Dzeusas mylėjo ir gražiąją Semelę, Tėbų karaliaus Kadmo dukterį. Pažadėjo jis išpildyti bet kokį jos prašymą, bet čia ir vėl įsikišo deivė Hera, sumaniusi pražudyti Semelę. Deivės patarta ji paprašė Dzeuso pasirodyti jai savo dieviškuoju pavidalu. Sudegė Semelė nuo Dzeuso žaibiško spindulio. Bet iš jų ryšio gimė Dionisas. Norėdamas suvilioti jaunas gražuoles

griausmavaldis Dzeusas imasi įvairiausių gudrybių, norėdamas pagrobti Europę, jis pasivertė jaučiu, kad neišgąsdintų gražuolės. Pagrobęs Europę, jis nunešė ją į Kretą, kur ji ir liko gyventi. Europė tapo Dzeuso žmona ir pagimdė tris sūnus: Minoją, Radamantą ir Sarpedoną. Dar viena nežemišku grožiu garsėjusi mergina buvo Danajė. Pamilo ir ją Krono sūnus. Danajė buvo įkalinta giliai po žeme esančiuose rūmuose. Bet visagaliui Dzeusui tai buvo ne kliūtis. ,,Aukso lietumi jis prasiskverbė į požemio rūmus ir tapo Akrisijo dukters vyru.“ Iš tos ssantuokos gimė Danajei dailus berniukas, kurį ji pavadino Persėju. Pavergtas dar vienos merginos grožio, Dzeusas nekreipė dėmesio ir į tai, kad gražioji Alkmenė ištekėjusi. Įgavęs Alkmenės vyro Amfitriono išvaizdą, atskubėjo Dzeusas pas ją. Greitai sugrįžo ir Amfitrionas. Nuo Dzeuso ir nuo savo vyro pagimdė Alkmenė du sūnus dvynius: vyresnįjį – Dzeuso sūnų, kuriam buvo duotas Alkido vardas, ir jaunesnįjį – Amfitriono sūnų, pavadintą Ifikliu. Vėliau pranašautoja pitija pavadino Dzeuso sūnų Herakliu. Bet Hera niekaip negalėdama atleisti vyrui neištikimybės, persekiojo ir vvisaip stengėsi pražudyti Heraklį nuo pat pirmos jo gyvenimo dienos. Kalisto nuo Dzeuso pagimdė sūnų Arkadą. Jis Kalisto suviliojo pasivertęs Apolonu. Bet supykusi Hera pavertė Kalisto loke, nors kitas šio mito variantas biloja, kad loke Kalisto pavertė pats Dzeusas, norėdamas aapsaugoti ją nuo žmonos persekiojimų. Visoje Graikijoje garsėjo Leda nepaprastu savo grožiu, suviliojo ir ją Dzeusas. ,,Pas Ledą Dzeusas atskrido pasivertęs gulbinu, padėjo du kiaušinius, iš kurių išsirito Dioskūrai ir Helenė.“ Pamilo griausmavaldis Dzeusas upių dievo Asopo dukterį Antiopę ir suviliojo ją pasivertęs satyru. Ji pagimdė du sūnus dvynius ir pavadino juos Dzetu ir Amfionu. Bijodama tėvo rūstybės dėl slapta patirtos Dzeuso meilės, Antiopė paguldė mažuosius į krepšį ir nunešė į kalnus. Ji buvo tikra, kad Dzeusas neleis savo vaikams žūti. Iš tikrųjų Dzeusas vaikais pasirūpino. Šiuo atveju dievas pasirūpino ne tik savo sūnumis, bet ir savo mylimąja Antiope. Sukaustyta sunkiomis grandinėmis ji buvo uždaryta į kalėjimą, kur neprasiskverbdavo saulės spinduliai. Dzeusas išlaisvino ją. ,,Pačios nukrito nuo jos grandinės, atsivėrė kkalėjimo durys.“ Krono sūnus pagrobė ir žaviąją upių dievo Asopo dukterį Aiginą, nunešė ją į Oinopijos salą, kuri nuo to laiko ėmė vadintis Aigina. Toje saloje gimė Aiginos ir Dzeuso sūnus Ajakas. Kilenės kalno oloje, Arkadijoje, gimė Dzeuso ir Majos sūnus dievas Hermis. Taip pat Demetra pagimdė dukterį Persefonę, Elektra – Jasioną ir Dardaną, Taigetė – Lakedaimoną, Temidė – horas ir moiras, Eurinomė – charites, Mnemosinė – mūzas, Niktė – herperides ir t.t.

Daug darbų padarė Dzeusas, ir gerų, ir bblogų, visų neišvardinsi ir nesuminėsi. Dzeuso darbai prasidėjo iš karto jam užaugus – jis pradėjo kovą dėl valdžios pasaulyje su tėvu Kronu ir titanais. Dzeusas privertė atryti Kroną brolius ir seseris. Krono vaikai įsitvirtino aukštajame Olimpe. Baisi ir įnirtinga buvo ta kova Olimpo dievams. Bet Dzeusui į pagalbą atėjo kiklopai. Jie nukalė jam griaustinius ir žaibus, kuriuos Dzeusas svaidė į titanus. Kova truko dešimt metų, bet nei vieni, nei kiti nesugebėjo pasiekti pergalės. Ir tada ryžosi Dzeusas išleisti iš žemės gelmių šimtarankius milžinus – hekatoncheirus. Galų gale titanai neišlaikė. Jie buvo palaužti ir nugalėti. Titanų viešpatavimas pasaulyje baigėsi.

Nors Dzeusas ir turėjo daug vaikų, bet kai šie šaukėsi jo pagalbos, Dzeusas ištiesdavo pagalbos ranką. Deivė Hera nekentė Dzeuso sūnaus Ajako ir pasiuntė didžiulę negandą jo karalystėn. ,,Po pragaištingo rūko Aiginos tvenkinius, šaltinius bei upokšnius užplūdo nesuskaitoma daugybė nuodingų gyvačių, visus užnuodijo jos savo nuodais. Kilo Aiginoje baisus maras ir išmirė visa, kas gyva.“ Netekęs vilties Ajakas pradėjo prašyti tėvą išgirsti jį ir grąžinti jam žmones. Dzeusas padėjo sūnui, prašančiam pagalbos, skruzdėles pavertė žmonėmis ir iš naujo apgyvendino Aiginos salą. Pagelbėjo tėvas Ajakui, ir ne kartą. Graikijoje ilgai siautėjus sausrai, pas Ajaką atvyko iš visų sričių pasiuntiniai, maldaudami, kad jis ppaprašytų Dzeuso lietaus. Ajakas ir vėl kreipėsi į griausmavaldį prašydamas pagalbos, ir šį kartą Dzeusas išklausė sūnaus prašymą ir pasiuntė lietų. Kartą Heraklis paprašė Dzeuso padovanoti Telamonui gerą sūnų. Dzeusas sutiko ir pranešė apie tai pasiųsdamas erelį.

Krono sūnus padėdavo savo vaikams ir neprašomas, gelbėdavo juos nuo mirties. ,,Užvirė įnirtinga kova tarp Dzeuso sūnų – nemirtingojo dievo Apolono ir mirtingojo – garsiausio iš didvyrių Heraklio. Dzeusas netroško, kad Heraklis žūtų. Jis sviedė nuo Olimpo savo žvilgantį žaibą tarp sūnų ir, perskyręs juos, nutraukė kovą. Susitaikė broliai.“

Griausmavaldis Dzeusas padėdavo ne vien tik savo vaikams, bet ir kitiems žmonėms, kuriems reikėdavo dievo pagalbos. Akarnonas ir jo brolis Amfoteras dar būdami maži neteko tėvo. Motinos Kalirojės prašomas, Dzeusas suteikė berniukams galimybę greitai užaugti, kad užaugę broliai galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Dzeusas išgirdo Kalirojės maldą. Per vieną naktį jos sūnūs užaugo ir sustiprėjo.

Kartais supykdavo Dzeusas ir ne visi jo darbai būdavo geri. Kartą jis užsirūstino ant vario amžiaus žmonių, nes šie darėsi vis nedoresni, ir sumanė Dzeusas išnaikinti visą žmonių giminę. Jis nusprendė pasiųsti į žemę tokią baisią liūtį, kuri viską paskandintų. Visa Graikija paskendo šėlstančiose bangose. Išsigelbėjo tik Deukalionas ir jo žmona Piro. Krono sūnus už jų sąžiningumą nusprendė iišpildyti jų norą, vėl apgyvendinti žemę žmonėmis. Taip po tvano žemėje apsigyveno nauja žmonių karta, kilusi iš akmenų.

Baisus gali būti Dzeuso pyktis ir kerštas, tiems kurie nepaklūsta jo valiai. Žiauriai nubaudė Krono sūnus Prometėją, už tai, kad šis išdrįso nepaklūsti jo valiai. Nepasitikėjo Dzeusas Prometėju, nekentė jo. Dar labiau suliepsnojo griausmavaldžio neapykanta, kai Prometėjas stojo ginti vargšų mirtingųjų. Įkvėpė Prometėjas žmonėms viltį, pagrobė ugnį ir atnešė žmonėms. Jis išmokė žmones visų menų, suteikė jiems žinių, išmokė skaičiuoti, skaityti ir rašyti. Pasipiktinęs Dzeusas žiauriai nubaudė Prometėją, įsakė jis prikalti Prometėją prie olos viršūnės nenutraukiamomis grandinėmis, perverti jo krūtinę ir prismeigti prie olos neirstančiu smaigaliu. Nubaudė Dzeusas Prometėją, bet ir žmonėms pasiuntė į žemę blogį, t.y. dailią mergaitę Pandorą, atvėrusią nelaimių skrynią. Neatleidžia Dzeusas apgaulės ir nesąžiningumo ne tik žmonėms, bet ir deivėms. ,,Jis įniršo ant apgaulės deivės Atės, užvaldžiusios jo protą; įtūžęs sugriebė ją Dzeusas už plaukų ir nutrenkė nuo Olimpo. Nuo to laiko apgaulės deivė Atė gyvena tarp žmonių.“

Išvados

Dzeusas senovės graikų mituose vaizduojamas, kaip galingas visagalis dievas, išdrįsęs pakovoti dėl viešpatavimo pasaulyje ir nuvertęs nuo sosto net savo tėvą. Nors atsidūręs tėvo vietoje, pats paniškai bijojo tokio pat likimo ir visai stengėsi to

išvengti. Jis nebijo ne tik mirtingųjų, bet ir kitų dievų bei deivių. Visi privalo paklusti Dzeusui, supykęs jis netgi gali išmesti iš aukštojo Olimpo, kaip kad išmetė apgaulės deivę Atę. Bet Dzeusas vaizduojamas ne vien tik iš gerosios pusės, parodomas ne vien tik jo gailestis, bet ir didžiulis pyktis bei neapykanta. Parodomas ir grynai žmogiškosios jo savybės, kaip antai, silpnybė gražioms merginoms bei moterims. Didžioji dalis gražuolių buvo jo suviliotos. Štai iš kur tokia gausa jo palikuonių.

Naudota literatūra

1. Antikos žžodynas, Vilnius, 1998m.

2. A.Veličkienė ,,Antikos mitologijos žinynas“, Kaunas, 1996m.

3. N. Kunas ,,Senovės Graikijos legendos ir mitai“, Vilnius, 2003m.