Ispanijos ir Prancūzijos aukso amžius

Nors Anglijos ir Ispanijos teatrų raida klostėsi lygiagrečiai, o šių kraštų teatrų pastatai turi daugybę panašumų, atrodo, jog jie tarpusavy neturėjo jokių ryšių. Matyt, tai sąlygojo politinė situacija. Tik po Restauracijos ispanų draminė literatūra per Prancūziją ėmė daryti šiokį tokį poveikį Anglijoje.

Ankstyvoji ispanų teatro istorija – religinių pjesių nebe lotynų kalba atsiradimas, iš liaudies šaltinių išaugę pasaulietiniai farsai ir renesansinės komedijos, vaidinamos Serlio perspektyvinę scenografiją primenančiame gatvės scenovaizdyje, – artima italų bei kitų Europos šalių raidai. <

Vienas iš pirmųjų šiuolaikine prasme “teatro žmonių” Ispanijoje buvo Lope de Rueda, aktorius ir vadovas, taip pat keleto trumpų farsų, pasos, autorius, – pastarieji būdavo skirti prablaškyti publiką tarp rimtesnio turinio pjesių veiksmų, kai jo trupė su šiomis dramomis keliaudavo, vaidindama didikų menėse ir kiemuose tarp pastatų. Šie kiemai sudarė lyg tyčia spektakliams pritaikytą erdvę. Publika stovėdavo kieme arba sėdėdavo jį supančioje galerijoje bei ložėse. Specialią galeriją turėjo moterys, o už scenos, įsiterpiantis į publikai skirtą erdvę, būdavo balkonas, į kkurį patekdavai laiptais. Scenos gilumos siena turėjo duris ir langus, egzistavo ir vidinė scena. Scenos grindyse taip pat atsiverdavo landos, būdavo mašinų, kuriomis prireikus iš viršaus būdavo nuleidžiami debesys, sostai ar dievybės. Viskas labai priminė Londono teatrus. Keletas šių teatrų ppastatyta įvairiose Ispanijos vietovėse, bet du svarbiausieji – “Corral de la Cruz” (1579) ir “Corral del Principe” (1582) – buvo Madride.

Profesionaliajam aktoriui Ispanijoje didelę įtaką darė commedia dell’arte trupių apsilankymai, ypač Ganassos vadovaujama trupė.

Teatro statusą Ispanijoje nepajudinamai įtvirtino pirmojo iškilaus ispanų dramaturgo – Lope de Vegos – ryškus ir produktyvus talentas. Manoma, jog jis parašęs 1200 dramų, iš kurių išlikusios apie 750. Šitoks mastas liudija ne tik apie autoriaus kūrybinius sugebėjimus, bet ir apie nenumalšinamą publikos troškulį žiūrėti vis naujus kūrinius. Jo pjesėse, parašytose laisvomis eilėmis, neaplenkiama jokia įmanoma tema – religinė, istorinė, pastoralinė ir socialinė; jos piešia idealizuotą krikščionišką visuomenę, griežtai padalytą į tris luomus: karalių, kilmingųjų ir prastuomenės (valstiečių). Pagal tai plėtojasi dramos “Avių šaltinis” vaiksmas: vaizduojamas nne tik kaimiečių maištas prieš žiaurų siuzereną, bet ir siuzereno maištas prieš karalių. Taigi didkas nevykdo pareigų nei valdiniams, nei valdovui, ir darnai atkurti jis turi būti nušalintas.

Turtingas komizmo šaltinis Lope de Vegos kūryboje yra kontrastas tarp pagedusio miesto ir dorybingo kaimo. Kai net ir Lope de Vegos trykštanti energija ėmė blėsti, jo, kaip svarbiausio ispanų dramaturgo, vietą užėmė Pedro Calderonas de la Barca, kurio išlikusių dramų yra apie 200. Ankstyvąsias sudaro intrigos komedijos, varijuojančios garbės temą, ir moralinės bei ssocialinės komedijos, rašytos viešajam teatrui. Iš jų žinomiausia yra Salomėjos alkaldas, ydos ir dorybės studija, lokalizuota aplinkoje, primenančioje Lope de Vegos tvarkingos, griežtai klasinės to meto Ispanijos visuomenės vaizdinį. Dvaro teatrui Buen Retiro rūmuose – “Coliseo”, – atidarytam 1640m., Calderonas rengė nepaprasto prašmatnumo mitologinius spektaklius, siekdamas panaudoti visas naujausias italų perspektyvinės scenografijos ir paslėpto apšvietimo priemones, kurios šiame teatre buvo įrengtos.

Dar jaunystėje Calderonas, 1651m. įšventintas kunigu, buvo parašęs keletą religinių dramų, autos sacramentales, o antroje gyvenimo pusėje jau rašė vien tik jas. Nors Calderonui ir stigo Lope de Vegos lengvumo ir geliančios Alarcono satyros, jis subtilus rašytojas bei nepaprastai didis plunksnos meistras, jo pjesėms buvo lemta reikšmingai paveikti Europos teatrą, tų pjesių įtaka prasiskverbė netgi į Angliją.

Dar vienas Lope de Vegos amžininkas buvo Tirso de Molina, didelės psichologinės įtampos rašytojas, puikiausiai perteikaintis moterų charakterius; jis parašė pirmą dramą pagal legendinę Don Chuano istoriją.

Nors ankstyvoji ispanų scena labai priminė angliškąją, joje vaidintos visiškai kitokios pjesės. Jose veiksmas svarbesnis nei charakteriai, o moralės tema supaprastinama iki bendrybių.

Kaip tik šis ispanų teatro bruožas – turbūt būdingiausias, nors nebūtinai pats populiariausias ar vaisingiausias – padarė tokią stiprią įtaką Prancūzijoje, kad modernusis prancūzų teatras savo atskaitos tašku laiko Sidą Pierre Corneille dramą aapie Ispanijos nacionalinio herojaus jaunystę, pastatytą 1637m. Iki 1637m. prancūzų teatro raida klostėsi daugmaž ta pačia trajektorija kaip ir teatras kitur. Bet 1548m. Kančios brolijai, turėjusiai monopolinę teisę vaidinti Paryžiuje, buvo uždrausta rodyti vulgarias ir supasaulietintas pjeses, sudariusias jos tradicinį repertuarą.

Prancūzų scena niekada nepriklausė vien vyrams, nuo pat pradžių čia buvo jaunų ir dailių iškilių artisčių. Prancūzų dramos virsdavo retorikos pratybomis, mat kiekvienas aktorius deklamuoti savo eilučių prisiartindavo prie scenos krašto.

Neilgai trukus Paryžius jau turėjo kelis reatrus, visus to paties plano, ir juose buvo rodomas įdomus pjesių mišinys: užsilikusios misterijos bei moralitė gyvavo greta naujų dramų, parašytų veikiant italų ir klasikinei dramaturgijai. Daugiausiai vaidinta pastoralių arba tragikomedijų; komedijos nebuvo populiarios. Tačiau farsus publika mėgo, ir žymiausi aktoriai buvo farsų artistai Turlupinas, Gaultier-Garguille ir Gross-Guillaume. Vis dėlto atsirado ir gerų rimtų aktorių, pasirengusių imtis prancūzų didžiųjų dramaturgų kūrinių.

Corneille, kuriam tenka didžiosios prancūzų draminės epochos pradininko laurai, gimė Ruane, kur jo pirmąją komediją suvaidino klajojanti trupė, atgabenusi į miestą keletą Hardy dramų. Corneille persikėlė į Paryžių, parašė keletą dramų, vėliau Richelieu jį pasitelkė draminės literatūros srity padaryti tvarką – nors tokiai vergiškai tarnybai pagal savo temperamnetą dramaturgas visai netiko, – ir tada jo dėmesį patraukė Las Mocedades del Cid, pjesė-kronika aapie didžiojo ispanų didvyrio žygius. Šią istoriją jis panaudojo kaip pagrindą savo tragikomedijai Sidas, kuri, nors ir apkaltinta brangiųjų vienumų pažeidimu, o todėl kritikų visuotinai nepripažinta, vis dėlto pelnė autoriui iškiliausio Prancūzijos dramaturgo laurus. Pasisėmęs įkvėpimo iš ispaniškų šaltinių, jis taip pat sukūrė ir gerą komediją Melagis, paremtą Alarcono drama apie žmogų, kuris nuolat taip sklandžiai meluoja, kad kai ima sakyti tiesą, niekas juo netiki.

Corneille pasigėrėtinas klasikinis reginys Andromeda, parašytas norint pademonstruoti didžiojo Torelli Prancūzijon atgabentą itališką scenografiją bei mechanizmus. Vėlyvuoju laikotarpiu su Corneille ėmė varžytis jaunasis Jeanas Racine, dramaturgas, kuriam buvo lemta dar labiau ištobulinti vyresniojo varžovo pradėtą tragedijos formą.

Racine teko laimė rašyti teatrui, turėjusiam keletą įsitvirtinusių trupių, besivaržančių prašmatnumu ir vaidybos lygiu. Tačiau jo augančiai reputacijai pakenkė piktavalių sąmokslininkų grupelė, išgarbsčiusi antrarūšio dramaturgo pjesę. Dėl išgyventų nemalonumų, prisidėjus dar pasiūlymui užimti pelningą postą Liudviko XIV dvare, Racine nusprendė mesti teatrą. Vieninteliai jo vėliau parašyti draminiai kūriniai – tai švelnios ir poetiškos pjesės bibline tematika, kurias užsakė neturtingų aristokratų dukterims.

Vienas iš pirmųjų teatrinę karjerą pradedantį Racine padrasino Moliere, žymiausias Prancūzijos komedijų autorius. Galimas daiktas, būsimas dramaturgas dalyvavo spektakliuose, kuriais garsėjo jėzuitų mokyklos ir tai pakreipė jo mintis teatro link. Neryžtingai pamėginęs studijuoti teisę, 21 metų jis palieka namus,

atsisako savo vardo – Jean Baptiste – ir pasivadina Moliere. Pirmuosius pasirodymus surengė viename pertvarkytame Paryžiaus teniso korte. Deja, “L’Illustre-Theatre” pavadintas Moliere draugų teatras neturėjo pasisekimo, tad trupė leidosi į provinciją ir ėmė gyventi įprastą to meto klajojančių artistų gyvenimą. Daugiau kaip 13 metų trupė, kurios vadovu tapo Moliere, klajojo po Prancūziją, vaidindama improvizuotus farsus ir kaupdama vertingą patirtį, kol 1658 10 24, atmintiną prancūzų teatro istorijos dieną, pasirodė Luvre Liudvikui XIV ir jo dvarui. Tragedija sutikta šaltai, bet kai aaktoriai išėjo vaidinti vieną iš paties Moliere komedijų, jie tiesiog papirko žiūrovus, ir netrukus trupė jau kūrėsi Paryžiuje.

Nuo tada, kai Moliere įsikūrė Paryžiuje, iki jo mirties, jo gyvenimas buvo neatsiejamas nuo teatro. Jis vedė savo trupės artistę. Santuoka neatnešė laimės, bet būtent jai Moliere parašė kai kuriuos iš savo geriausių moterų vaidmenų. Moliere ir jo trupė vaidino lydimi beveik nenuslūgstančios sėkmės. Jam priklauso ir keleto prabangių pramoginių renginių Versalyje bei dvare rodytų pjesių autorystė. Paskutinį kartą Moliere pasirodė “Palais-Royal”, 11673 02 17, rodytame “Tariamame ligonyje”, ir po kelių valandų mirė.

Didžiausias Moliere laimėjimas buvo tai, kad savo pastangomis jis pakėlė prancūzų komediją iki prancūzų tragedijos lygio. Kitaip negu jo pirmtakai, kurie savo komedijas dažnai versdavo ar grįsdavo italų bei yypač ispanų pavyzdžiu, Moliere giliai suleido šaknis į prancūzišką dirvą ir rašė komedijas, stebėdamas jį supantį gyvenimą. Dramų veikėjai yra jo amžininkai ir prancūzai, ir tą jų būdingumą atpažįsta netgi kitų kraštų bei vėlesnių laikų žiūrovai. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jo dramos yra neišverčiamos. Jas galima adaptuoti, tačiau jų dvasia išgaruoja.

Per Moliere gyvenimą teatre įvyko daug pokyčių. Svarbiausia permaina buvo perėjimas nuo senojo vienalaikio kelias vietas vaizduojančio scenovaizdžio, naudoto biblinėms istorijoms ir iš jų perimto pasaulietinėms dramoms, prie vienintelės visoms paskirtims tinkančios scenografijos, tragedijoje padėjusios išlaikyti vietos vienumą. Prancūzija patyrė italų scenografų įtaką, – jų tapytas dekoracijas bei scenos įrangą Moliere naudojo savo spektakliuose, o vėliau jas savo operoms ir baletams perėmė Lully.

Būdamas tobuliausias atsidavusio teatro žmogaus ppavyzdys, derinęs aktoriaus, vadovo ir dramaturgo veiklą, Moliere ne tik rašė komedijas, bet ir buvo jungiamoji grandis tarp dviejų iškiliausių Prancūzijos klasicistinių tragedijų autorių (Corneille Nicomede ir Racine). Po Moliere mirties prancūzų teatro šlovė kiek priblėso. Bet jo trupė, vadovaujama jo našlės ir jos antrojo vyro (aktoriaus ), buvo Liudviko XIV sujungta su dar dviem trupėm. Taip susiformavo “Comedie-Francaise”, nacionalinis Prancūzijos teatras. Jo kitas vardas yra “La Maison de Moliere”, iki šiol tebepuosėlėjantis Moliere tradicijas.