Antrasis pasaulinis karas.

Antrasis pasaulinis karas.

Pasaulio skilimas į skirtingas idėjines stovyklas.

Didėjanti karo grėsmė

Pasaulinė ekonominė krizė sąlygojo tarptautinių santykių pablogėjimą, ko pasėkoje atsirado prielaidos kilti karo židiniams. Egzistavo reali galimybė šiuos židinius užgesinti, bet tai priklausė nuo didžiųjų pasaulio valstybių sugebėjimo koordinuoti savo veiksmus.

Pirmasis šio sugebėjimo patikrinimas buvo pati ekonominė krizė. Ji buvo pasaulinio masto ir kovoti su ja reikėjo bendrais veiksmais. Beveik tuo pat metu JAV padidino muito mokesčius, Didžioji Britanija devalvavo svarą sterlingą ir pabandė sukurti sąlygas eksportui. Kitos šalys pasekė jjų pavyzdžiu. Prasidėjo tikras muito mokesčių ir valiutų karas, kuris dezorganizavo pasaulinę prekybą ir dar pagilino ekonominę krizę. Kiekviena valstybė išeiti iš krizės stengėsi savarankiškai, dažnai bandydama tai padaryti kitų sąskaita, ko pasėkoje augo lenktyniavimas ekonomikos srityje ir bendri veiksmai įveikiant krizę tapo nebeįmanomi.

Besibaigiantys gamtiniai resursai ir greitai augantis gyventojų skaičius Japonijos valdžią vertė ieškoti išeičių. 1931 m. ji aneksavo Mandžūriją. 1938 m. liepos 29 d. japonai įsiveržė į Tarybų sąjungos teritoriją ir užėmė „Bezimianaja“ aukštumą. Po keleto dienų japonų kkariuomenė buvo išvaryta, bet įvairios provokacijos tęsėsi dar ilgai. Kol JAV diplomatai bandė derybų keliu sureguliuoti įtampą šiame regione japonai organizavo Perl Harboro puolimą.

Italija, nepatenkinta dalybomis po Pirmojo pasaulinio karo, laikė save nuskriausta. Jos dėmesį traukė Etiopija – viena iš ddviejų nepriklausomų Afrikos valstybių. 1935 m. spalio 3 d. Italijos kariuomenė įsiveržė į Etiopijos teritoriją ir ją okupavo. Tautų lyga paskelbė Italiją agresoriumi.

Trečiajame dešimtmetyje Vokietija tapo galingiausia Centrinės Europos valstybe. Visos mažesnės valstybės suprato, kad nieks negarantuoja jų suvereniteto, turėjo pataikauti Vokietijai. Prancūzijos inicijuota Rytų Europos valstybių sąjunga buvo bejėgė be pačios Prancūzijos pagalbos. Hitleris galutinai patikėjo savo nebaudžiamumu.

1936 m. Vokietija ir Japonija pasirašė Antikominterno paktą, prie kurio 1937 m. prisijungė ir Italija. Taip fašistų valdomos Vokietija ir Italija kartu su militaristine Japonija sukūrė karini-politinį bloką ir pradėjo aktyvų pasiruošimą kariniams veiksmams.

Tarybų sąjungos užsienio politika 20-30 metais išliko nepakitusi. Supratusi pasaulinės revoliucijos plano žlugimą, Rusija ėmė ieškoti išeities iš politinės izoliacijos. Matydama, kad Vokietijos – Japonijos sąjunga yra ggrėsminga , tarybų valdžia ėmė keisti pasenusias schemas. Santykiuose su Vokietija buvo galimi du keliai – pabandyti susitarti su Hitleriu arba pradėti karą su juo.

Nuo 1933 m. Tarybų sąjunga aktyviai palaikė Prancūzijos užsienio reikalų ministro Lui Bartu pasiūlytą kolektyvinio saugumo politiką. Laikantis šio kurso Tarybų sąjungai pavyko palengvinti savo situaciją. 1933 m. buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su JAV. 1934 m. Tarybų sąjunga buvo priimta į Tautų lygą. Tačiau šie laimėjimai nebuvo reikšmingi. Dideles abejones dėl šių sutarčių kėlė tas faktas, kkad Tarybų sąjunga neturėjo sienos su Vokietija. Kad įvykdyti savo įsipareigojimus jos armija turėtų kirsti Lenkijos ir Rumunijos teritorijas. Šių valstybių vyriausybės bijojo Tarybų sąjungos daug labiau nei Vokietijos, todėl kategoriškai atsisakė pasirašyti sutartis leisti Tarybinei armijai kirsti jų teritorijas.

Masinės represijos prieš Raudonosios armijos vadus stipriai sumažino karinį valstybės potencialą.

Lenkijai ir Rumunijai Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos suteiktos garantijos sukūrė Centrinėje Europoje naują politinę situaciją. Dabar Vokietija nebegalėjo užpulti Tarybų sąjungos nepažeidusi jų suvereniteto ir neatsidūrusi konfliktinėje situacijoje su Didžiąja Britanija ir Prancūzija. 1939 m. sužlugo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Tarybų sąjungos derybos dėl bendrų karinių veiksmų. Visi šie įvykiai stiprino tarybų valdžios mintis ieškoti suartėjimo su Vokietija. 1939 m. rugpjūčio 21-22 d. Hitleris paprašė Staliną ne vėliau kaip iki rugpjūčio 23 d. priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą I. Ribentropą. Stalinas įsakė atidėti derybas su Didžiąja Britanija ir Prancūzija ir po neilgų Ribentropo ir Molotovo derybų 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su slaptais protokolais. Šiame slaptame protokole šalys susitarė dėl įtakos sferų Rytų Europoje. Vokietija pripažino Tarybų sąjungos įtakos sferą į kurią įėjo Suomija, Latvija, Estija ir Besarabija. Tarybų sąjunga pripažino Lietuvą kaip Vokietijos įtakoje esančią teritoriją taip pat buvo numatytas Lenkijos padalinimas. Stalinas po šio susitarimo TTarybų sąjungą padarė Vokietijos bendrininke padalinant Rytų Europą. Po šios sutarties pasirašymo Hitleris galutinai apsisprendė pulti Lenkiją.

Antrojo pasaulinio karo eiga

1939 m. rugsėjo 1 d. vokiečiai įsiveržė į Lenkiją. Rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija pagal duotas garantijas Lenkijai, kuriomis Maskvoje niekas netikėjo, paskelbė karą Vokietijai. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

„Blickrigo“ doktriną Hitleris pasirinko netik dėl karinių, bet ir dėl ekonominių sąlygų. Kadangi pagal „blickrigo“ strategiją kariniai veiksmai buvo suplanuoti keliomis kompanijomis, tai karinė pramonė spėdavo pertraukų metu aprūpinti kariuomenę technika ir šaudmenimis. Prieš Lenkiją buvo sutelkta 2/3 visos vermachto sausumos kariuomenės, todėl Vokietija turėjo ženklų pranašumą. Nors vermachto planai nebuvo pilnai realizuoti, bet rugsėjo 16 d. Varšuva jau buvo apsupta. Tuo metu priešinosi tik atskiri išsklaidyti lenkų armijos daliniai.

Lenkija tapo pirmąja Vokietijos agresijos auka. Pradėtas sistemingas lenkų inteligentijos ir žydų naikinimas, įvestas privalomas darbas, daug žmonių išvežta darbams į Vokietiją.

Pabaigus su Lenkija, Vokietija perdislokavo savo dalinius prie Prancūzijos sienos. Ten pat buvo pasiųstos didelės Prancūzų ir sąjungininkės Didžiosios Britanijos pajėgos. Pastarųjų armijų užduotis buvo Prancūzijos, Belgijos ir Liuksemburgo sienų apsauga. Belgija ir Liuksemburgas buvo paskelbę neutralitetą. Nors buvo aišku , kad tai Vokietijos nesustabdys, nei Anglija, nei Prancūzija nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Dėl šių aplinkybių situacija Vakarų ffronte buvo pavadinta „keistu karu“.

Pasinaudojusi priešininko neveiklumu Vokietija užgrobė Daniją ir Norvegiją, kad galėtų įkurti karines bazes veiksmams Atlanto šiaurėje.

Tuo pat metu, kai buvo okupuojama Norvegija, vyko aktyvūs pasiruošimai anglų-prancūzų pajėgų puolimui. 1940 m. gegužės 10 d. puolimas prasidėjo. Per Diunkerko uostą beveik visi anglų ir prancūzų kariškiai buvo evakuoti į Didžiąją Britaniją. Tuo metu vermachto daliniai jau žygiavo link Paryžiaus. Birželio 14 d. sostinė buvo užimta. Tai buvo tikra katastrofa.

Iki 1940 m. galo tik Didžioji Britanija atsilaikė Vokietijai. V. Čerčiliui tapus premjerministru anglų ryžtas kovoti su vokiečiais stipriai išaugo. Anglija ėmė ruoštis pačiam blogiausiam – vokiečių desantui.

Praėjus 6 savaitėms po anglų ir prancūzų bėgimo iš Diunkerko Hitleris nusprendė įgyvendinti operaciją „Jūrų liūtas“, kurios esmė buvo sunaikinti Didžiąją Britaniją kaip valstybę. Pirmiausiai vokiečiai turėjo kontroliuoti Lamanšą.

Anglai metė visas jėgas karinės technikos gamybai. Atsitiktinumas pakeitė karo dėl Anglijos eigą. Vokiečių bombonešių eskadrilė pasiklydusi numetė bombas ant Londono. Čerčilis atsakė tuo pačiu ir bombardavo Berlyną. Vokiečiai buvo šoke. Hitleris nukreipė oro atakas nuo karinių objektų į miestus. Tai padėjo išlikti anglų aviacijos pajėgoms.

Rugsėjo 15 d. prasidėjusieji oro mūšiai buvo pergalingi anglams. Vokiečiai prarado 57 lėktuvus ir tai buvo skaudus smūgis vokiečių oro pajėgoms. Po dviejų dienų Hitleris

atsisakė tolesnio puolimo ir ėmė planuoti Tarybų sąjungos puolimą.

Dar 1940 m. gruodžio 18 d. Hitleris įsakė paruošti planą „Barbarosa“, kuris tęstųsi ne ilgiau 3 mėnesių. Dalyvauti turėjo 3 mln. kareivių, 3400 tankų ir 3000 lėktuvų.

1940 m. birželio 22 d. Hitleris , nepaskelbęs karo, įsakė savo kariuomenei kirsti Tarybų sąjungos sieną ir forsuotu maršu traukti link Maskvos.

Nepuolimo paktas buvo sulaužytas. Jis išsilaikė 22 mėnesius. Prieš pradedant karą su Tarybų sąjunga Vokietija jau buvo užėmusi didelę Europos dalį ir galėjo naudotis žžmonių bei gamtiniais resursais. Tai be abejo didino jos karinį ir ekonominį potencialą.

Per dvi savaites vokiečiai užvaldė koridorių vedantį link Maskvos. Iki jos buvo 320 kilometrų. Atrodė iki pergalės liko suskaičiuotos dienos. Kad užimti turtingus anglimi, nafta ir kitomis žaliavomis ir maisto atsargomis rajonus Hitleris pasiuntė savo armiją ir Leningrado kryptimi. Jis galvojo, kad pergalė Leningrado fronte galėtų būti didele psichologine pergale, o žaliavų resursai padėtų įgyvendinti jo grandiozinius strateginius planus. Rugsėjo 8 d. Leningradas buvo visiškai užblokuotas.

Pietuose 1940 m. rrugsėjo 20 d. buvo užimtas Kijevas.

Ties Briansku ir Viazma į nelaisvę buvo paimta 660 000 rusų kariškių. Ir taip nedidelė Raudonoji armija patyrė skaudų smūgį. Kelias į Maskvą buvo atviras.

Spalį prasidėjo smarkūs lietūs ir tai pristabdė karinių veiksmų tempą. TTūkstančiai mašinų ir tankų klimpo purve ir vokiečių armija judėjo vos 2-3 kilometrus per parą. Tai įgalino rusus sustiprinti Maskvos gynybą. Ten buvo permesta 30 divizijų iš Sibiro. Taip pat pasirodė pirmieji T-34 tankai ir „Katiušos“.

Lapkričio 15-16 d. šaltis sukaustė žemę ir vokiečiai galėjo tęsti savo žygį. Jiems pavyko prisiartinti 25-30 km iki Maskvos.

Sustiprėję iki -400 C šalčiai labai apsunkino karo veiksmus. Tankai, automobiliai, automatiniai ginklai neveikė, nes buvo naudojami netinkami tokioms sąlygoms tepalai. Žmonėms taip pat nebuvo lengva: 14 000 vokiečių buvo amputuotos galūnės. Raudonoji armija tuo metu sėkmingai kontratakavo. Vokiečių vadovybė neturėjo žymių rezervų, todėl puolimas sustojo.

Gruodžio 3 d. prasidėjo stiprus rusų kontrpuolimas parengtas G. Žukovo. Vokiečiams teko trauktis. Iki žiemos galo jiems nebepavyko perimti iniciatyvos. Leningrado blokada ttęsėsi, vokiečiai ir toliau kontroliavo Ukrainą, tačiau jiems nepavyko prasibrauti iki nafta turtingo Kaukazo.

Per 6 mėnesius Raudonoji armija prarado 3 317 700 kareivių, vermachtas – 830 903.

Vokiečių nesėkmė prie Maskvos tapo pagrindiniu posūkio tašku Antrajame pasauliniame kare.

Iki 1941 m. galo susiformavo koalicija: TSRS, JAV ir Didžioji Britanija kovoje prieš Vokietiją ir jos satelitus. 1942 m. pradžioje koalicijoje jau buvo 26 valstybės.

Patyręs didelius nuostolius sekančią 1942 m vasarą Hitleris planavo puolimą pietų fronte, kad išeitų prie Volgos, Stalingrado, o ppo to Kaukazą.

Pasinaudoję antrojo fronto nebuvimu, vokiečiai permetė į rytus dar keletą divizijų ir pradėjo puolimą Stalingrado kryptimi. Vokiečių kariuomenė buvo 1,7 karto skaitlingesnė, tačiau Raudonoji armija atlaikė puolimą. Rusų nuostoliai buvo milžiniški, tačiau vermachtas buvo sustabdytas. Mūšis prie Stalingrado buvo didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšis. Pergalė prie Stalingrado turėjo didelę psichologinę įtaką rusams.

1943 m. vasarą vokiečiai pradėjo eilinį kontrpuolimą, kuris tapo didingiausiu tankų mūšiu. Buvo planuota surengti dvi atakas iš šiaurės ir pietų. Tačiau vermachtas sulaukė atkaklaus rusų pasipriešinimo. Gynybai buvo panaudota 3500 tankų, iškasta daug tranšėjų, įrengti minų laukai viso fronto perimetru. Vokiečiai sugebėjo pasistūmėti labai nedaug.

Rugpjūčio mėn. buvo mėginta išlaipinti desantą Prancūzijos pakrantėje. Mėginimas baigėsi visišku sąjungininkų pralaimėjimu. Reikėjo žymiai gausesnių pajėgų apie kurias tuo metu galima buvo tik svajoti. Karinės pramonės augimas antihitlerinės koalicijos šalyse buvo svarbi posūkio karo veiksmuose sąlyga. Griežta valstybės kontrolė padėjo šioms šalims pasiekti puikių rezultatų karinės technikos gamyboje.

1943 m. pabaigoje posūkis Antrajame pasauliniame kare buvo akivaizdus. Artinosi baigiamasis karo etapas.

1944 m. prasidėjo nuo Tarybinės armijos puolimo prie Leningrado. Beveik tuo pat metu prasidėjo puolimas Ukrainoje.

1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipino Normandijoje. Operacijai vadovavo JAV generolas Eizenhaueris. Vokiečių vadovybė žinojo apie ruošiamą puolimą, todėl šiaurinė Prancūzijos pakrantė buvo yypač gerai sutvirtinta. Sąjungininkams vis dėlto pavyko dezinformuoti vokiečius dėl pagrindinės išsilaipinimo vietos. Iki birželio 20 d. buvo sukurtas placdarmas pagrindinėms sąjungininkų pajėgoms ir atidarytas antrasis frontas.

1944 m. birželio mėn. tarybinė kariuomenė pradėjo operaciją „Bagration“ Baltarusijos kryptimi. Jos metu buvo apsupta šimtatūkstantinė vokiečių grupuotė. Operacijos pabaigoje beveik visa tuometinės Tarybų sąjungos teritorija buvo išvaduota. Tarybinė armija įžengė į Rytinę Prūsiją ir Lenkiją.

Sąjungininkai pradėjo bendrą puolimą Šiaurės Prancūzijoje. Jau rugpjūčio mėn. JAV ir Prancūzijos daliniai išsilaipino Prancūzijos pietuose. Šis puolimas sutapo su sukilimu Paryžiuje. Per 4 dienas Paryžius buvo sukilėlių rankose. 1944 m. pabaigoje didžioji dalis Prancūzijos ir Belgija buvo išlaisvintos.

1944 m. liepos mėn. vyko dideli tarybinės armijos puolimai pietinėje fronto dalyje. Rugpjūčio mėn. rusai įžengė į Rumuniją, Besarabiją, Bukoviną, rugsėjo mėn. kapituliavo Bulgarija, rusai įžengė į Jugoslaviją.

TSRS vadovybė reikalavo JAV ir Anglijos , kad šios pripažintų jos interesus šioje Europos dalyje. Čerčilis sutiko dėl Balkanų valstybių, išskyrus Graikiją. Stalinas sukūrė prosovietinę vyriausybę Lenkijoje. Tarp TSRS iš vienos pusės ir JAV bei Didžiosios Britanijos iš kitos atsirado ryškūs prieštaravimai dėl šios vyriausybės.

1944 m. gale Vokietijos padėtis tapo katastrofiška, sąjungininkų armijos stovėjo prie jos sienų. Tačiau vermachtas dar buvo stiprus. 1944 m. Vokietija pasiekė maksimalius karinės technikos gamybos pajėgumus. Buvo pradėti ggaminti naujos raketos Fau 2.

1945 m. sausio mėn. Tarybinė armija pradėjo puolimą Berlyno kryptimi. Persikėlę per Oderį rusai įžengė į Vokietijos teritoriją ir sustojo tik 60 km nuo Berlyno.

Vasario mėn. Prasidėjo sąjungininkų armijos puolimas iš vakarų. Forsavę Reiną, Rūre apsupo 325 000 vokiečių grupuotę, kuri balandį pasidavė.

Balandžio 16 d. prasidėjo Berlyno operacija vadovaujama Žukovo. Miestas buvo apgultas, jame vyko įnirtingi mūšiai.

Ankstų balandžio 30d. rytą rusai virš Reichstago iškėlė raudoną vėliavą. Tą pat dieną Hitleris nusišovė.

Gegužės 7 d. vokiečiai kapituliavo vakaruose, o naktį iš 8 į 9 d. feldmaršalas Keitelis Berlyne pasirašė visiškos Vokietijos kapituliacijos aktą. Karas Europoje buvo baigtas.

Liepos 26 d. JAV, Didžioji Britanija ir Kinija pareikalavo Japonijos kapituliacijos. Reikalavimas buvo atmestas. Tarybų sąjunga paskelbė karą Japonijai ir perdislokavus savo dalinius prie Mandžūrijos pradėjo puolimą. Greitai ši teritorija buvo užimta ir Japonija atsidūrė tie katastrofos riba.

Amerikiečių bombonešiai numetė atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio. Tuoj po šių sprogimų rugpjūčio 14 d. Japonijos vyriausybė imperatoriaus Chirochito paliepimu pranešė apie kapituliaciją. Antrasis pasaulinis karas baigėsi.

Šis karas – tai didžiausias ginkluotas konfliktas žmonijos istorijoje. Jame dalyvavo 61 valstybė. Karo apimtoje teritorijoje gyveno 80 % Žemės gyventojų. Bendras visų armijų žmonių skaičius – 110 mln. Šis karas atnešė didžiausius

sugriovimus.

Antrasis pasaulinis karas skyrėsi nuo kitų ir karinių veiksmų taktika. Karo veiksmai buvo daug manevringesni, dinamiškesni, apėmė didesne teritorijas. Ginklų griaunamosios savybės tapo didesnės, karo pabaigoje atsirado karo technikos naujovės – raketinis ir atominis ginklai.

Antrasis pasaulinis karas – tai keleto valstybių-agresorių politikos pasekmė. Jų pergalė galėjo atvesti prie demokratijos žlugimo, žmonijos degradacijos , kitų nacijų pavergimo ar net fizinio sunaikinimo. Paradoksalu, bet antihitlerinėje koalicijoje dalyvavo ir totalitarinė TSRS. Deja, Tarybų sąjungos gyventojams šis karas netapo demokratijos išlaisvinimu, greičiau atvirkščiai.

Naujasis ppasaulio padalijimas

Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo ruošiamasi geopolitiniam pasaulio perdalijimui. JAV analitiniuose centruose buvo paruošti planai, kuriuose tiesiogiai buvo išsakomos mintys, kad pasibaigus kariniams veiksmams Europoje, JAV turi užsitikrinti sau lyderio vaidmenį, pakeisti tarptautinius santykius taip, kad užsitikrintų sau palankų ekonominį ir politinį klimatą. Ypatingas dėmesys buvo sutelktas į SNO kūrimą ir bendradarbiavimo su Stalino režimu metodikoms. Buvo laikomasi ir glaudaus anglų-amerikiečių bendradarbiavimo. Amerikos administracijos požiūrių evoliucija buvo susijusi ir su naujai atsirandančiais geopolitiniais modeliais. Požiūris į naująją pasaulio ttvarką nebuvo pastovus. Pirmasis pasaulinės ekonomikos variantas sukurtas Vaito, stovėjo ant keturių polių pusiausvyros teorijos pamatų. Visa tai vėliau papildė SNO universalistinė sistema. 1945–1946 metais pagal Viljamso schemą sistema buvo papildyta D. Kennano trijų polių modeliu. Šie virsmai vyko iki 11950 m. kai įsivyravo griežtas dviejų polių pusiausvyros modelis.

Tarybų sąjungos užsienio politikos doktrina rėmėsi pagrindais, kuriuos padėjo dar Leninas, o vėliau pagilino ir papildė Stalinas. Jų pagrindą sudarė teiginiai :

1. Ekonominės-socialinės visuomenės santvarkos keičia viena kitą ir kapitalizmą pakeis komunizmas.

2. Klasinis principas – vienintelis metodologiškai teisingas. Šiuo principu buvo remiamasi pasaulinės revoliucijos teorijoje, kur Tarybų sąjunga turėjo būti jos ramsčiu.

3. Komunistinės valdžios uždavinys – įteigti masėms apie Rusijos kaip mesijo vaidmenį kuriant naująją pasaulio tvarką.

4. Kol egzistuoja imperializmas, karai pasaulyje nesibaigs, reiškia, reikia jį sunaikinti.

Marksizmas – leninizmas įskiepijo tarybiniams vadovams supratimą, pagal kurį visos valstybės turi praeiti vystymosi kelią pagal tiksliai nustatytą maršrutą ir per griežtai apibrėžtas stadijas, be to vystytis turi iki beklasinės visuomenės nirvanos. Pagal to meto dogmas kiekviena kapitalistinė valstybė bbuvo Tarybų sąjungos priešas. Dar Leninas rašė, kad kol egzistuoja kapitalizmas ir socializmas, jie negali gyventi taikoje.

Tokiu būdu ėmė formuotis supaprastintas pasaulio vaizdas – iš vienos pusės agresyvus imperializmas iš kitos taikos citadelė TSRS ir jos sąjungininkai.

Konfrontacijos stiprėjimas tarp TSRS, Didžiosios Britanijos ir JAV prasidėjo iškart po bendradarbiavimo kariniuose veiksmuose pabaigos. 1946 m. buvo diskusijų metai. Dėka 1945 m. Maskvoje pasiektų susitarimų, diplomatinės valstybių nugalėtųjų pastangos buvo nukreiptos į taikos derybas su Vokietijos sąjungininkais – Italija, Suomija, Rumunija, Bulgarija iir Vengrija. Atėjo ilgi sunkių derybų mėnesiai. Pirmiausia jie buvo Ministrų taryboje, vėliau liepos – rugpjūčio mėnesiais taikos konferencijoje Paryžiuje, kur dalyvavo 21 valstybės atstovai. Galų gale susitarimai buvo pasirašyti. Derybų metu TSRS tvirtai laikėsi pozicijos, kad Rytų Europa liktų jos įtakos sferoje. Kad sudarytų teigiamą įvaizdį Rytų Europos valstybių akyse, TSRS gynė jų reikalavimus ir pretenzijas nukreiptas į didžiosioms vakarų valstybėms. Stalinas tokiu būdu demonstravo savo poziciją jokiu būdu neatsisakyti jau įgytos politinės įtakos ir laimėjimų Rytų Europoje.

Paryžiaus konferencijoje TSRS taip kaip ir pirmajame SNO posėdyje atsidurdavo vienumoje, kai kildavo prieštaravimai su dviem didžiosiomis vakarų valstybėmis. Ją palaikydavo tik Rytų Europos valstybių vyriausybės. JAV ir Didžioji Britanija veikė išvien ir bandė nuteikti mažąsias Europos valstybes prieš TSRS.

Konfrontacinė Tarybų sąjungos politika iššaukė amerikiečių “komunizmo sulaikymo” doktriną. Dviejų didžiųjų supervalstybių politika apsprendė naujosios tarptautinės situacijos pavadintos “šaltuoju karu” susidarymą.

Analizuojant pokario įvykius ir “šaltojo karo” prologą aiškėja situacijos bipoliariškumas ir konfrontacijos augimas tarp TSRS ir JAV.

Dar viena iš priežasčių sukėlusių dviejų stovyklų priešpriešą buvo atominis ginklas. Tai pavyzdys, kai technologijos pirmą kartą radikaliai pakoregavo politiką.

Taigi “šaltojo karo” priežastys buvo :

1. Dviejų supervalstybių egzistavimas

2. Kova dėl pasaulio padalijimo tarp jų

3. Atominis ginklas

Dviejų jėgos centrų egzistavimas iniciavo du globalinius procesus: supervalstybių kovą dėl įtakos sferų ir visų kkitų valstybių siekius (su kai kuriomis išimtimis) pačioms pasirinkti prie kurios iš supervalstybių prisišlieti ir panaudoti jų galią savo pačių gerovei. Neišvengiamai tai suformavo bipoliarinę geopolitinę sistemą, kurios pagrindą sudarė dviejų supervalstybių antagonizmas.

Naudota literatūra:

1. „Iliustruota Antrojo pasaulinio karo istorija“, Owen Booth, J. Walton

2. „Внешняя политика США в послевоенный период“, Новиков Н, 1990

3. „План Маршалла“, Хрестоматия по новейшей истории, 1973

4. „The Second World War“, A.J.P. Taylor, 1975

5. „History of the Second World War“, Basil Henry Liddell Hart, B. Liddell Hart, Henry Basil, Stacey McIntyre, 1999