Berlyno sienos gyvenimas ir mirtis

Vakarų Europoje, nuo Šiaurės ir Baltijos jūrų iki žemyno centro ir toliau nusidriekusi Vokietijos valstybė nuėjo ilgą ir sunkų raidos kelią.

Per antrąjį pasaulinį karą Berlynas buvo apsuptas Sovietų. Jų armijai užėmus Berlyną, buvo stengiamasi išvežti įrengimus ir kitus vertingus daiktus. Sovietų karininkas Savikas Vogulovas atsimena apie Berlyno fabrikų ir gamyklų demontavimą 1945 m. gegužės mėn.. Čia atsispindi išvežimo organizavimas: “Gegužės 2 d. kapituliavo Berlynas, o gegužės 4 d. visi užfrontės daliniai, dešimtys tūkstančių repatriantų buvo mesti iišmontuoti fabrikų ir dirbtuvių į tas didelio Berlyno zonas, kurios turėjo būti užimtos sąjungininkų kariuomenių. Sovietų zonos vadovaujantys organai karo grobiui tvarkyti iškėlė uždavinį: per trumpiausią laiką išmontuoti viską tose Berlyno zonose, kurios buvo užimtos sąjungininkų kariuomenių. Viską, kas vertinga pakrauti į vagonus, o kas gali laukti, sukoncentruoti mūsų okupacinėje zonoje. Su karštligišku skubėjimu montavo ir vežė viską, kas gali būti sunaudota sovietų ūkyje. Mus ypač jaudino barbariški išmontavimo metodai: tai darė ne specialistai, bet visokiausių profesijų žmonės. Šie žmonės sstengėsi daryti viena – nieko nepalikti fabrike ir dirbtuvėje. Nesupakuoti, padriki komplektai buvo draskomi ir mėtomi į įvairius vagonus ir sunkvežimius. Vairuotojui atsisakius krauti daugiau kaip 2 tonas, staklių dalis, esanti virš svorio, buvo atjungiama ir metama į kitą sunkvežimį. &<.>Tokio demontavimo rezultatas buvo tas, kad Bresto bazėje buvo suversta tūkstančiai vagonų įvairiausių įrengimų. <.>”

1949 m. vakarinėse zonose susikūrė Vokietijos Federacinė Respublika, o SSRS okupuotoje zonoje – Vokietijos Demokratinė Respublika. 1948-1949 m. “Berlyno krizė” tapo vienu iš dramatiškiausių šaltojo karo įvykių. Sovietų vadovybės veiksmų analizė ir neseniai pasirodę nauji dokumentai rodo, kad tai buvo kova dėl įtakos sferos išplėtimo. Maskva siekė neleisti susikurti Vakarų Vokietijai ir įtraukti jos į Vakarų bloką.

Berlyno blokada prasidėjo 1948 birželio 24 dieną. Ja buvo siekiama sudaryti tokią situaciją, kad SSRS galėtų vesti derybas iš jėgos pozicijos, ir, jei pasiseks, išstumti Vakarų valstybes iš Berlyno ir įtraukti miestą į savo okupacinę zoną. Stalinas kalbėjo apie du momentus: apie specialią valiutą Berlyne ir apie Londono ppasitarimo sprendimus. Jis teigė, kad panaikinus transporto apribojimus, kartu turi būti pakeista speciali valiuta – “markė B”. Bet jis viso to nenorėjo. Sakė, kad atšaukti blokadą galima kad ir rytoj.

1953- iais metais Vakarų Vokietijoje įvyko rinkimai į Bundestagą ir buvo sudaryta koalicinė vyriausybė, į kurią įėjo kelių partijų atstovai. Rytų Vokietijos piliečiai taip pat norėjo surengti laisvus rinkimus, kuriuose galėtų varžytis kelios partijos, tačiau Sovietų Sąjunga to neleido. Dar 1953-iais vokiečių tautos viltys suvienyti valstybę dar labiau sustiprėjo, tačiau tada jjoms buvo lemta žlugti. 1953 birželio 17-tą Rytų Berlyne, Potsdamo aikštėje, įvyko demonstracija, kurios dalyviai kėlė ekonominius ir politinius reikalavimus. Svarbiausias iš jų buvo laisvi rinkimai į parlamentą. Ši demonstracija buvo išvaikyta sovietų tankų. Po to tapo visiškai aišku, kad Sovietų Sąjunga yra nusistačiusi prieš Vokietijos suvienijimą ir tuo klausimu į kompromisą su kitomis valstybėmis neis.

Anksčiau Rytų berlyniečiai eidavo į kiną ar apsipirkti į Vakarų Berlyną, dauguma ten turėjo darbus. Tai buvo prieš 1961-ųjų įvykius. Komunistinė Vokietijos Demokratinė Respublika, o tiksliau Walteris Ulbrichtas (1893-1973), 1961 rugpjūčio 13 dieną pastatė Berlyno sieną. Brandenburgo vartai buvo uždaryti rugpjūčio 14 dieną. Pirmasis sienos bėglys mirė prie Hambuldto uosto. Tai buvo 24 metų vyras. Tais laikais, kai siena stovėjo, daug žmonių čia baigė savo gyvenimus. Paskutinis prie sienos mirė Chris Gueffroy. Tai buvo 1989 metų vasario 5 dieną. Tai pat nužudyti buvo 239 pabėgėliai ir 27 policininkai . O bandžiusių pereiti į kitą pusę buvo tikrai nemažai: 3221. Tokius pabėgėlius saugojo 14000 pasieniečių ir 600 šunų, taip pat 302 stebėjimo bokštai. Buvo ir 260 sužeistų žmonių. Sargybiniai paleido 1693 šūvius, 456 kulkų žymės aptiktos Vakarų Vokietijos pusėje.

Mirtys prie sienos

Per Berlyno sieną į Vakarus sėkmingai pasitraukė 5043 žmonės, tarp jų 574 kkareiviai. Siena buvo 3.6 metrų aukščio ir 1.2 metrų pločio, 155 kilometrų ilgio, iš kurių 43.1 km. ėjo per Berlyną. Metalo grotos, juosusios sieną buvo 3-4 metrų aukščio, 65.3 km. ilgio. Ji perskyrė Berlyną neperžengiama juosta į Vakarų ir Rytų. Vakarų pusę okupavo britai, prancūzai,amerikiečiai. Tai buvo Federacinė respublika. Rytų Vokietija buvo pavadinta demokratine. Siena atskyrė 192 gatves (97 tarp abiejų miesto dalių ir 95 tarp Vakarų Berlyno ir Demokratinės Vokietijos Respublikos), 32 geležinkelių kelius, 8 greituosius traukinius ir 4 metro kelius, 3 autostradas, dauguma upių ir ežerų. Vandenis, kurie buvo ties skiriamąja zona, saugojo greitosios valtys su sargybiniais.

Siena, padalijusi Berlyną į Rytus ir Vakarus:Visi žmonės Vakarų pusėje galėjo daryti tai, ką norėjo, nes ten buvo laisvė. Eidami prie sienos jie pasiimdavo dažų, teptukų ir eskizus. Paišydavo įvairius graffiti. Pirmieji pradėjo prancūzų menininkai Thierry Noir ir Christophe Bouchet, kurie gyveno netoli Kreuzbergo rajono. Paišė jie labai greitai, nes bijojo, kad pasieniečiai juos gali areštuoti. Kitus projektus darydami jie jautėsi taip pat. Taip piešė jie skirtingomis ir savotiškai ypatingomis temomis. Netrukus vokiečių jaunimas pradėjo pamėgdžioti prancūzus. Jie pavertė sieną tikru meno kūriniu. Pirmųjų menininkų kūriniai po sienos griuvimo buvo parduoti. Tai padarė viena Rytų Vokietijos firma “Limex”. Ji 100 metrų mmenininko Kiddy Citny apipaišytą sienos dalį pardavė už 500 000 Vokietijos markių moderniam Niujorko muziejui. Bet pats menininkas už tai negavo nei pfenigo.

Siena darė didelę įtaką taip pat daugumai žymių menininkų, literatų (Uwe Johnson “Du vaizdai”, Peter Schneider “Žmonės šokinėjantys per sieną”, Thorsten Becker ir t.t.), filmų režisierių (Reihard Hauff “Vyras prie sienos”, Wim Wenders “Dangus virš Berlyno”), komikų (Gerhard Seyfried, Milo Manara).

Rytų pusėj viso to nebuvo galima daryti. Ten buvo tik pilkas betonas, saugomas kareivių, sargybos bokštų ir vielinės tvoros. Dieną ir naktį švietė žibintai. Berlyniečiai jau buvo pripratę taip gyventi daugelį metų, padalinti į dvi dalis. Jie negalėjo pereiti ar pervažiuoti į kitą miesto pusę. Pirmą kartą Vakarų berlyniečiai aplankyti Rytus galėjo 1963 gruodžio 17 dieną. Bet tada turėjo pasikeisti pinigus ir gauti vizą.

Atėjo laikas, kai pasaulinė socializmo stovykla pradėjo griūti iš vidaus ir pačioje Sovietų Sąjungoje padvelkė demokratija. Apie 1985-uosius metus Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Michailas Gorbačiovas pradėjo ekonomines reformas, o tai neišvengiamai vedė ir į kitų socialistinių šalių politinės sistemos pasikeitimus. Rytų Vokietijoje egzistavusios tarpusavio opozicinės grupuotės ir valdančioji SED partija susėdo prie “apvalaus stalo” ir ėmė kalbėtis apie demokratines reformas šalyje: -laisvus rinkimus,

-VDR saugumo tarnybos STAASI panaikinimą,

-demokratiškos

konstitucijos sukūrimą.

Tačiau 1989-ųjų demonstracijos parodė, kad mintis apie Rytų ir Vakarų Vokietijos susijungimą yra gyva ir išreiškiama vis dažniau ir garsiau: “Mes esame viena tauta !”

Tą 1989 metų lapkričio 09 dieną visi berlyniečiai išėjo į gatves. Tai buvo nesusipratimas. E. Krenzas pateikė projektą, kuris numatė pakeisti nuo 1988 metų lapkričio 30 dienos galiojusias Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) piliečių išvykimo į užsienį taisykles. Projekte buvo teigiama:

1. 1988 lapkričio 30-osios dokumentas, kuriame reglamentuojamas VDR piliečių išvykimas į užsienį (GBI I Nr. 25 SS 271), laikomas negaliojančiu.

2. Nuo dabar įsigalioja šios VDR piliečių išvykimo į užsienį taisyklės:

• VDR piliečiams netrukdomai leidžiama išvykti į užsienį asmeniškais tikslais, prieš išvykimą nereikalaujant pateikti jokių dokumentų apie kelionės tikslus ir giminystės ryšius. Neleidžiama išvykti gali būti tik ypatingais ir išimtinais atvejais. Leidimai išvykti išduodami per trumpą laiką.

• VDR įstaigoms, tvarkančioms išvykimo dokumentus, nurodyta nedelsiant išduoti ilgalaikes išvykimo vizas.

• Sieną iš VDR į VFR galima pervažiuoti visose sienos perėjimo vietose, taip pat ir į Vakarų Berlyną.

• Nuo šiolei VDR piliečiams nebereikia vykti į uužsienį per “trečiąsias šalis”.

Apie šiuos pasikeitimus spaudoje paskelbė 1989 lapkričio 10 dieną. Tą pačią dieną, 18 val. buvo numatyta tarptautinė spaudos konferencija. Politinio biuro narys, laikraščio “Neues Deutschland” vyriausias redaktorius Günteris Schabowskis turėjo informuoti apie centro komiteto posėdį. “Būtina informuoti aapie pasikeitusias išvykimo į užsienį taisykles. Tai – pasaulinės reikšmės pranešimas!”- tokį nurodymą davė E.Krenzas. Taisyklės numatė, kad nuo lapkričio 10 dienos VDR piliečiai gali laisvai išvykti iš šalies. G.Schabowskis neturėjo Ministrų Tarybos patvirtintų naujų išvykimo į užsienį taisyklių originalo. Tada E.Krenzas davė jam savąjį, su kuriuo jis buvo supažindinęs Centro komiteto narius. G.Schabowskis nuskubėjo į Tarptautinį spaudos centrą. 18 valandą 53 minutės žurnalisto paklaustas apie naujas VDR piliečių išvykimo į užsienį taisykles, G.Schabowskis atsakė: “Man buvo pranešta, jog Ministrų Taryba nusprendė.” Jis rėmėsi potvarkio tekstu ir oficialiu pranešimu, kuris buvo skirtas spaudai. Po to buvo padaryta viską nulėmusi klaida. Siena, skirianti Vakarų Berlyną ir VDR sostinę Berlyną, turėjo būti atidaryta lapkričio 10-ąją. Tai dienai buvo paruošti įsakymai pasienio daliniams, VValstybės saugumo ministerijai ir liaudies policijai. Tačiau G.Schabowskis, atsakydamas į klausimą, kada bus atidaryta siena, suklydo: “Jei esu teisingai informuotas, mano žiniomis, – nedelsiant”. Per trumpą laiką įvyko tai, ko niekas negalėjo numatyt., Berlyno gyventojai važiavo link Berlyno sienos, skyrusios jų miesto dalį nuo Vakarų Berlyno. Netrukus ir greitkeliuose daugėjo transporto, judančio šia kryptimi. Apie 21 valandą E.Krenzui paskambino ministerijos vadovas E.Mielke. Jis informavo, jog gausiai Berlyno centre susirinkę žmonės plūsta prie sienos. Vieni pėsti, kiti – važiuoti. Jie nežinojo, kką daryti. E.Krenzas atsakė, kad turi pasikalbėti su gynybos ministru, kuriam pavaldūs VDR pasienio daliniai. Bet jis dar nebuvo grįžęs iš Centro komiteto posėdžio. Netrukus vėl paskambino E.Mielke: “Jei tuoj nenuspręsime, ką daryti, prarasime kontrolę.” Padėtis iš tiesų buvo nepaprastai sudėtinga. Niekas nežinojo ką daryti, neteisingas sprendimas galėjo baigtis kraujo praliejimu. Tuoj pat reikėjo spręsti vieną klausimą: palikti įvykius savieigai ar panaudoti ginklą valstybės sienos saugumui garantuoti. Pastarasis variantas būtų reiškęs žaidimą su ugnimi. Taigi, buvo nuspręsta pakelti užkardas. E.Krenzas nusprendė, kad sienos griuvimas yra tik Rytų Vokietijos sprendimas. Niekas negalėjo pasakyti, kaip būtų elgęsi gyventojai, jei siena būtų buvusi atidaryta tik lapkričio 10-osios rytą, kaip kad buvo planuojama. Bet gyvenimas pats pagreitino šį įvykį. Po daugiau nei 28 metų siena buvo nugriauta.

Pasieniečiai, kurie saugodavo, kad berlyniečiai nepereitų sienos, jau nebegalėjo kontroliuoti didelės žmonių minios. Žmonės per radiją išgirdo, kad siena jau atidaryta. Tai buvo kažkas neįtikėtina. Jie sveikino vieni kitus, džiaugėsi, visur šampanas liejosi upeliais, žmonės šventė. Gatvė per Brandenburgo vartus buvo atidaryta tik 1989 gruodžio 22 dieną. Lapkričio 9 dieną siena buvo tik atidaryta, bet oficialus jos griovimas prasidėjo 1990 06 13 Bernauerio gatvėj, kur dalyvavo 300 demokratinės Vokietijos pasieniečių ir 600 federacinės apsaugos pionierių, kurie buvo aaprūpinti visomis reikalingomis priemonėmis: 13 buldozerių, 55 ekskavatoriais, 65 kranais ir 175 sunkvežimiais. Siena buvo griaunama šešiose vietose ir iki 1990 lapkričio 13 dienos buvo visiškai nugriauta.

Bet likučiai išnyko tik 1991 lapkričio mėnesį. Betoniniai blokai buvo susmulkinti ir panaudoti gatvių statyboms. 250 sienos dalių buvo parduota. Jos kainavo nuo 10 000 iki 150 000 Vokietijos markių. Šiandien sienos išvis nesimato. Liko atžymėta dviguba linija ties ta vieta, kur ji stovėjo, tai yra 20 kilometrų per Berlyno centrą. Vienur kitur dar stovi kelios atliekos, bet berlyniečiai visa tai nori kuo greičiau pamiršti, nori, kad ta skausminga žaizda kuo greičiau užgytų.

Sovietai nepanaudojo jėgos vykstant esminiams pasikeitimams Vidurio ir Pietryčių Europoje, ir Vokietijos demokratinėje respublikoje. Atsirado galimybė suvienyti vokiečių tautą. 1990 m. rugsėjo 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos suvienijimo sutartis. Pagrindinis dėmesys joje skiriamas Vokietijos sienų neliečiamumui , sovietų kariuomenės išvedimui ir suvienytos Vokietijos ginkluotės sumažinimui. Vokietijos Demokratinė Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga ir Prancūzijos Respublika

• suprasdamos, kad jų tautos nuo 1945m. gyvena taikiai;

• turėdamos galvoje istorinius paskutiniojo meto pasikeitimus Europoje, kurie sudaro galimybes įveikti jos susiskaldymą;

• atsižvelgdamos į keturių valstybių teisę ir atsakomybę už Berlyno ir visos Vokietijos likimą, taip ppat į keturių valstybių karo ir pokario laikotarpiu priimtus atitinkamus susitarimus ir sprendimus;

• pasiryžusios, atsižvelgiant į savo įsipareigojimus pagal SNO Įstatymus plėtoti draugiškus santykius tarp tautų, taip pat stiprinti taiką pasaulį kitomis priemonėmis;

• prisipažindamos, kad tuo pačiu, Vokietijai susivienijus į demokratinę ir taikią valstybę, praranda savo teises ir atsakomybę už Berlyno ir visos Vokietijos likimą;

susitarė, kad:

1. suvienytos Vokietijos teritoriją sudarys Vokietijos Demokratinė Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika ir visas Berlynas.

2. Suvienyta Vokietija neturi jokių pretenzijų kitoms valstybėms ir nekels jokių pretenzijų ateityje

3. VDR ir FVR vyriausybės garantuoja, kad suvienytos Vokietijos Konstitucijoje nebus straipsnių, prieštaraujančių šiems nutarimams.

4. VDR ir FVR vyriausybės patvirtina, kad Vokietijos žemės skleis tik taiką, taip pat suvienyta Vokietija niekados nepanaudos ginklo kitaip, negu nurodyta Konstitucijoje.

5. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos, VDR ir VFR vyriausybės pareiškia, kad Sovietų Sąjunga ir suvienyta Vokietija sutartimi sureguliuos sovietų kariuomenės buvimo dabartinės VDR teritorijoje ir Berlyne, taip pat sureguliuos šios kariuomenes išvedimą, kuris bus užbaigtas 1994 m. pabaigoje.

6. Sutartis pasirašyta 1990 rugsėjo 12 d.

Vėliau dar buvo keletas sutarčių, dėl laikino sovietų kariuomenės buvimo ir planingo jos išvedimo iš VFR. Tai, kaip ir buvo žadėta, buvo įvykdyta iki 1994 m.

Visai neseniai, 1999 lapkričio 9 d. metais vokiečiai ir visa Europa šventė Berlyno sienos griuvimo dešimtąsias metines. Šiai progai paminėti vyko daugybė

renginių.

Prie Brandenburgo vartų susirinko 100 000 žmonių, kurie atėjo į šventę. Šventėje dalyvavo legendinė grupė Scorpions, taip pat daug garsių, Berlynui nusipelniusių žmonių: Johanas Rau (sąjungos prezidentas), Helmutas Kohlis (buvęs kancleris), Michailas Gorbačiovas (sovietų prezidentas), Georgas Bushas (buvęs Amerikos prezidentas), Eberhardas Diepgenas (Berlyno meras), Gerhardas Schröderis (dabartinis kancleris) ir kt. Visi jie sakė kalbas prieš didelę minią žmonių. Tuometinis Vokietijos Demokratinės Respublikos vadovas, buvęs Vokietijos vieningosios socialistų partijos lyderis, 62 metų Egonas Krenzas iškilminguose renginiuose nekalbėjo. Dabar jis – nuteistasis. JJam pasikirta šešerių su puse metų bausmė už keturių vokiečių, bandžiusių pabėgti į Vakarus, netyčinę žmogžudystę. Net dabartinis Amerikos prezidentas Billas Clintonas sienos griuvimo minėjimo išvakarėse kreipėsi į berlyniečius, sakė kalbą apie sienos griūtį ir linkėjo geresnio tarptautinio bendradarbiavimo.

Pamačiusi kanclerį Kohlį, minia prapliumpa šūksniais ir plojimais. “Vienybės kancleris” buvo populiariausias žmogus. Daugelis politikų ir kitų garsių žmonių buvo net nepastebimi, o H.Kohlio limuzinas atpažįstamas iš tolo: “Kancleris atvažiuoja!”. Taip buvo pasitinkamas jis ir Vysbande, švenčiant Vokietijos vienybės dieną – spalio 33-ąją.

Griuvus Berlyno sienai, kuri buvo šaltojo karo simbolis tarp Rytų ir Vakarų, tarp dviejų pasaulių – laisvo, demokratiško ir komunistinio režimo, kartu griuvo ir komunizmo bastionas rytinėje Europos dalyje. Rytų Europos tautoms atsivėrė laisvos ir demokratiškos ateities perspektyvos, kas ddaugelį metų atrodė neįmanoma.