Senovės baltų verslai ir namų ūkis

Baltų grupės ir jų teritorija

Teritoriją kur gyveno senieji baltai, mokslininkai nustatė pagal baltiškos kilmės vietovardžius, vandenvardžius ir archeologinius radinius. Tyrinėjimai parodė, kad II tūkstantmetyje pr. Kr. Baltai gyveno didelėje teritorijoje. Dideliame plote pasklidę baltai turėjo ir panašumų, ir skirtumų. Pagal tai skiriamos trys baltų grupės. Dabartinėje Vakarų Lietuvoje ir gretimose srityse gyvenę baltai vadinami vakarų baltais, o į rytus nuo jų –dvi grupės rytų baltų.

Vakarų ir rytų baltų gyvenimo būdas labai sskyrėsi laidojimo papročiai, skirtinga buvo keramika.

Žemdirbiai gyvulių augintojai

Baltai vertėsi žemdirbyste. Mūsų kraštą tuomet dengė didžiulės girios, todėl žemdirbiams nelengva buvo paruošti dirvą. Pirmiausia žmonės iškirsdavo medžius ir krūmus. Po to juos vietoje sudegindavo, o pelenus išbarstydavo. Tokios dirvos buvo vadinamos lydimais, žemdirbystė lydimine.

Išdegintą miško plotą baltai įdirbdavo akmeniniais kapliais arba mediniais arklais. Iš pradžių arklą traukdavo žmonės, o vėliau buvo ariama jaučiais. Pietų Europoje tuo metu pasirodė metaliniai noragai, tačiau mūsų krašte apie juos dar ilgai nebuvo žinoma.

Baltai augino kanapes, linus ir javus. Rudenį juos nupjaudavo paprastomis titnaginėmis skeltėmis, įstatytomis į medinį kotelį. Nupjautus javus kuldavo mediniais kulstais. Grūdus sugrūsdavo, sumaldavo, o po to iš jų ką nors virdavo ar kepdavo.

Bronzos amžiuje vienas svarbiausių baltų verslų bbuvo gyvulininkystė.

Baltai augino jaučius, avis, ožkas, kiaules ir arklius. Jų niekad nekinkė nei į vežimus, nei į arklus, tik jodinėjo. Nebuvo pamiršti ir senieji verslai.

Giriose baltai medžiojo stambius žvėris ir kailinius žvėrelius, o upėse, ežeruose ir jūroje gaudė žuvis.

Metalų naudojimo pradžia

Pirmieji metalo dirbiniai Lietuvos teritorijoje pasirodė apie 1600 m. pr. Kr. Todėl tas laikotarpis vadinamas bronzos amžiumi.

Iš pradžių bronziniai darbo įrankiai, ginklai ir papuošalai pateko į mūsų kraštą iš Vidurio Europos. Jų neužteko visiems, todėl dauguma baltų gaminosi įrankis iš akmens, rago ir kaulo. Vietos gyventojai gretai ir patys pradėjo gaminti bronzos dirbinius. Metalą lydė paprastuose židiniuose. Išlydytą bronzą supildavo į molinę formą. Kai metalas atvėsdavo, tokią formą sudaužydavo.

Tuomet labiausiai buvo vertinami įvairių formų bronziniai kirviai iir durklai. Populiarūs buvo trumpi kalavijai,ietigaliai, žirgo aprangos daiktai. Ypač mėgstami buvo bronziniai papuošalai: smeigtukai, apyrankės, kabučiai, žiedai.

Paskutiniais amžiais prieš Kristų baltai ėmė naudoti ir geležinius dirbinius –apyrankes, durklus, ylas. Greičiausiai jie buvo įvežtiniai, tačiau geležis galėjo būti išgauta ir iš baltų rudos. Laikotarpis nuo 500 m. pr. Kr. vadinamas geležies amžiumi.

Mainų prekyba

Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens kkeliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais. Didžiojo tautų kraustymosi laikais jiems patirti karingų klajoklių grėsmę.

Baltai turėjo tai, ko kartais trūko kitoms gentims. Ir vieni, ir kiti norėjo iškeisti savo gaminius į nematytus daiktus. Taip atsirado mainų prekyba.

Mūsų krašto gyventojų mainai su šiauriniais ir pietiniais kaimynais užsimezgė dar iki indoeuropiečių atėjimo į Pabaltijį. Prekyba ypač išplito baltų laikais.

Ką baltai gabeno iš kitur? Iš šiaurinių kaimynų finougrų atsigabendavo įvairių spalvų skalūno kirvelių,ietigalių, papuošalų. Iš Vidurio Europos kur kalnuose buvo kasamas varis, pirkliai pristatydavo bonzos dirbinių daugiausia ginklų ir papuošalų. Kai išmoko metalą lydyti patys, įsiveždavo daugiausia vario.

Ką baltai siūlydavo kitiems? Žinoma, tai, ką sumedžiodavo ar užaugindavo: kailius, odą, vilną, grūdus, taip pat vašką ir medų. Tačiau didžiausias baltų turtas buvo gintaras. Jis buvo vertinamas visoje Europoje ir naudojamas papuošalams. Buvo tikima ir ypatinga gintaro galia, nes juo buvo gydomos akių, gerklės ir skrandžio ligos. Gintaras tapo tokiu svarbiu mainų objektu, kad jam apdirbti buvo steigiamos specialios dirbtuvės. Jose baltai gamino sagutes, pakabučius, karolius.

Įtvirtintos gyvenvietės-piliakalniai

Išplitus žemdirbystei, gyvulininkystei ir prekybai, žmonės sukaupė daugiau turto. Jį reikėjo saugoti nuo kitų genčių antpuolių. Be to, klimatui pasidarius drėgnesniam, gyvenvietes teko statyti aukštesnėse vietose.

Įtvirtintas gyvenvietes mūsų protėviai įsirengdavo kalvose, pprie upelių, jų santakose, prie ežerų. Rengdavo jas ir ant lygumų kalvose. Kalvos šlaitus, kad būtų statūs, nukasdavo, o kalvos viršūnę apjuosdavo aptvarais. Aptvarus dažniausiai statydavo iš medinių stulpų, statmenai įkastų į žemę. Tarpus tarp stulpų užpildydavo supintos šakos. Apačioje toks aptvaras būdavo sutvirtinamas molio pylimėliu ir apdedamas akmenimis.

Kai kuriuose piliakalniuose žmonės gyveno nuolat. Pastatus dažniausiai statydavo nuošaliau. Išorinės jų sienos tarnaudavo ir gynybai. Aikštelės viduryje, matyt, laikė gyvulius.

Kai gyventojų padaugėdavo ir visi nebetilpdavo piliakalnio aikštelėje, gyvenvietes imta statyti jo papėdėje. Tokie piliakalniai tapo slėptuvėmis: juose būdavo slepiamasi pavojaus metu. Čia būdavo sunešamos maisto atsargos ir vertingesnis turtas.

Nuo stovyklų prie gyvenviečių

Pradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės nebesikilojo iš vienos vietos į kitą. Jie įsikūrė toje vietoje, kur žaliavo įdirbti žemės ploteliai, ganėsi gyvuliai. Tapę sėsliais statėsi būstus, kurių sienos dažniausiai būdavo medinės arba išpintos iš vytelių ir apkrėstos moliu. Būstai buvo didesni ir tvirtesni, labiau panašūs į namus nei į ankstesnes palapines. Taip kitados įkurtų stovyklų vietoje išaugo gyvenvietės.

Pradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės apsirūpino maistu. Pagerėjus gyvenimui, sparčiai daugėjo gyventojų.