Pono Fon Ropo dvaras – mano seneliu gimtineje

PONO FON ROPO DVARAS – MANO SENELIU GIMTINEJE

Pakruojo miestas garsėja savo be galo senu Ropo dvaru. Pirmą

kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1596 metais. Pirmieji žinomi dvaro

savininkai buvo didikai Zabielos, po jų grafai Miunsteriai ir 1780m. dvaras

atiteko baronams Ropams. Tais metais Vilhelmas fon Ropas (1748 – 1824) vadė

Pakruojo dvaro savininko grafo Miunsterio dukterį ir šį davatką gavo

kraičio.

Dvaro pastatų ir parko ansamblis – vėlyvojo klasicizmo sodyba.

Ji nusitęsusi apie 1km dešiniuoju Kruojos upelio krantu. Visą ansamblį

sudaro labai daug įvairių pastatų, statinių, bei parkas. Pagrindinis

ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai kurie stovi beveik sodybos

vidury. Jie buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Viduje būta turtingų meno

kurinių (Leonardo da Vinči paveikslai, Tarvaldseno skulptūros ). Manoma ,

kad XX a. pradžioje buvo įstiklinti portiko tarpkoloniai ir čia įrengta

oranžerija.

Anksčiau rūmuose vykdavo įvairūs pokyliai, klasikinės muzikos

koncertai, literatūros vakarai. Dabar ten nuvykus galime nueiti tik į

muziejų veikiantį du kartus savaitėje. Pažiūrėjus į dvarą nuotraukose,

kurios buvo darytos prieš kelis šimtmečius matome vėlyvo klasicizmo,

didingą, dviaukštį pastatą. O dabar – iš ties ggaila, kad niekam nekyla noro

jį atrestauruoti, nes langai išpuvę, apsamanoję, sienų tinkas nubyrėjęs,

aplinka mažai prižiūrima. Dabar Ropo dvaras atrodo niūriai.

Vieni iš pastatų esančių dvaro ansamblyje – sandėliai. Jie

statyti XIX a. pirmoje pusėje naudoti daržovėms ir vaisiams laikyti. Dabar

jame – mmokyklos sandėlis.

Arklidės – statytos XIX a. pirmoje pusėje. Jų buvo šešios nes

baronas labai mėgo arklius ir jam atrodė, kad arklys yra vienas iš

geriausių žmogaus draugų. Dabar arklidė nebenaudojamos.

Ledainė – statyta XIX a. antrajame – trečiajame dešimtmetyje Ten

žmonės šaldydavo pieną, mėsą, įvairius greitai gendančius produktus. Dabar

ji niekam nenaudojama.

Tvartas – pastatytas 1819 m. Sovietmečiais buvo tarybinio ūkio

veršidė ir dalis kontoros patalpų.

Tvora su vartais išmūryta apie 1840 m. J i yra neaukšta, akmens

mūro, dengta čerpėmis. Tvora yra neatsiejantis ansamblio komponentas,

sukurtas vėlyvojo klasicizmo epochoje. Šiaurinių vartų puošyba būdinga

istorizmui.

Vėjo malūnas pastatytas 1823 m. II – ojo pasaulinio karo

metais, pritaikytas siloso bokštui ,vėliau cemento sandėliui. Dabar malūnas

stovi nenaudojamas, be sparnų, įrenginių neišliko.

Daržinė pastatyta 1841 m.

Daržinės plano fasadų fragmentai yra vvėlyvojo klasicizmo laikotarpio. Kaip

ir daugelis pastatų ji nenaudojama.

Malūnininko namas – pastatytas XIX a. pirmoje pusėje. Vakarinė namo dalis

naudota malūno reikalams: čia stovėjo girnos ir kiti įrenginiai. Vėliau

buvo atiduotas tarybinio ūkio bendrabučiui ir dabar dar ten gyvena žmonės.

Vandens malūnas – pastatytas 1823 m. ilgą laiką jis stovėjo be

įrenginių ir nenaudojamas, bet 2001 m. jis buvo atrestauruotas. Nors ir

malūnas dabar ir nenaudojamas, tačiau stovi kaip eksponatas.

Arkinis tiltas – užtvanka – pastatyta 1821 m. Tai hidrotechninis

statinys, skirtas pakelti Kruojos lygį. Tiltas iš toli matomas virš

patvinusios upės ir joje atsispindi. Taip kaip ir vandens malūnas 2001 m.

buvo pradėti restauruoti. Šiandien darbai jau baigiami. Jis vadinamas

arkiniu nes jame suprojektuota 21 arka. Tai unikalus vėlyvojo klasicizmo

epochos statinys, sukurtas romėniškų tiltų pavyzdžiais ir tėra vienintelis,

išlikęs Vidurio Europoje.

Parkas – apsodintas 1850 – 1860m. Tai vienas išraiškingiausių

vėlyvojo klasicizmo peizažinių parkų, pasižymintis didelėmis erdvėmis,

tolimų perspektyvų vaizdais ,kuriuose gerai išryškėja dvaro pastatai, bei

labai retų rūšių medžiais, kurie parkui suteikia unikalumo. Parko

kraštovaizdį ypač praturtina plati užtvenktos upės vandens juosta ir

juodalksniais apaugusi sala. Parko ašį žymi liepų eilė.

Ropo dvaras yra apie du kilometrai nuo mano senelių namų.

Kiekvienais metais, kai tik susirenka visa šeima, stengiamės nuvažiuoti į

dvarą. Vasarą jis traukia mus Kruojos upe bei užtvenktu tvenkiniu. Rudenį

nuvykstame pasigrožėti parku, kuris tuo laiku būna pasakiškai gražus. Taip

pat ir žiemą mus vilioja sniego šerkšnu baltuojantys medžiai bei upe

plaukiančios ledo lytys. Pavasariais nuvykstame pasigrožėti atgimstančia

gamta. Bet kokiu metų laiku dvaras atrodo puikiai. Savo klasikiniais

pastatais, o ypač arkiniu tiltu.

Dvaro įtaka lietuvių kultūrai

Lietuva – nuostabi šalis. Ją puošia miškai, ežerai, kalvos,

architektūriniai paminklai. Didelę kultūrinę vertę turi ir Lietuvos dvarai.

Kiekvienas dvaras Lietuvos kultūros istorijoje yra savaip įžymus.

Daugelis dvarų, deja, gerokai nukentėjo per karus, nyko ar buvo

niokojami ir vėlesniais laikais. Ne išimtis ir Pakruojo dvaras, nors ir

šiandien neabejotinai ryški jo architektūrinė vertė. Ropo dvaras Pakruojo

kraštui yra ir didelė istorinė, kultūrinė vertybė. Išsiaiškinę dvaro

praeitį, mes praturtėjome žiniomis. Sužinojome apie to krašto tuometinį

žmonių gyvenimą, jų darbus, santykius, papročius, jų kultūrą. Mes galime

diskutuoti ir lyginti dabartinius laikus su tuometiniais. Patys Pakruojo

dvaro pastatai mums pasako, prakalba apie to meto architektūrą.

Mane šis dvaras labai sudomino savo pastatų architektūra, o labiausiai

arkiniu tiltu. Jis unikalus tuo, kad yra vienintelis Europoje iš arkų

pastatytas tiltas, kuris primena architektūrinį Italijos peizažą. Žmonės

bet kuriuo metų laiku atvyksta pasigrožėti ne tik tiltu, bet ir parku.

Medžiai, augantys parke, yra įvairiausių rūšių atsivežti pačio pono Fon

Ropo iš svetur. Vasarą, ne retai galime aptikti parke beiškylaujančias

šeimas, kurios atvyksta ten pasisemti ramybės, bei pasigrožėti dvaro

apylinkėmis.

Pono Fon Ropo dvaras turi savo kultūrinę architektūrinę vertę. Taip,

kaip ir kiekvienas kitas Lietuvos dvaras, jis kalba apie Pakruojo tuometinį

žmonių gyvenimą, byloja apie Pakruojo krašto istoriją. O kiekvieno dvaro

istorija praturtina lietuvių kultūrą.