Senovės Civilizacijų Charakteristika
Klaipėdos Vytauto Didžiojo Gimnazija
[pic]
Parengė:
2002©
Šumero civilizacija
Šumerai – viena seniausių pasaulio civilizacijų, gyvavusi IV – I
a.pr.m.e. Jie vieni pirmųjų pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė
raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose,
moksle. Šumerai įsikūrė tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Ši teritorija
pavadinta Mesopotamija.
Politika
Šumerų miestai buvo vieni pirmųjų istorijoje. Jie buvo pradėti
statyti IV tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Apie 3000 m. pr. Kr. jų buvo
apie 20. žymiausi iš jų buvo Eridu, Uras, Urukas, Kišas, Lagašas, Nipūras.
Urukas – pirmasis ir ssvarbiausias politinis centras, pirmoji sostinė. Jį
supo 9,5 kilometro gynybinė siena. Į Zikuratą (“Dievų kalną”), kurio
pačiame viršuje stovėjo šventykla, galėdavo įžengti tik žiniai, kurie ten
atlikdavo ritualines apeigas. III pr. Kr. pradžioje šumerų miestai –
valstybės tapo stambiais politiniais, tikiniais ir prekybos centrais.
Šumerai neturėjo vieningos ir stiprios valdžios. Miestai – valstybės nuolat
kariaudavo, siekdami įsiviešpatauti visame krašte.
Apie 2300 m. pr. Kr. kaimyninės Akado karalystės valdovas Sargonas
nukariavo šumerų miestus. Šumerų kraštas tapo Sargono imperijos dalimi. Jo
sukurtoji imperija laikoma pirmaja žmonijos istorijoje. Po daugiau nei
šimtmečio ggyvavymo, imperija suiro, dėl nuolatinių klajoklių puldinėjimų.
Po to apie 2100 m. pr. Kr. Uro miestas ėmė valdyti Šumerą ir Akadą. Vėliau
iškilo Akado miestas Babilonas. Šumerai galutinai prarado nepriklausomybę.
III tūkstantmečio pradžioje kiekvienas šumerų miestas turėjo dvejopą
valdžią – žynių ir karalių
Vėlyvaisiai ššumerų gyvavimo amžiais Babilonas buvo nežymus
miestas. Jis iškilo, nes kiti miestai kariaudami tarpusavyje nusilpo. Jam
buvo patogi vieta iškilti. Jis stovėjo ant Eufrato krantų ir netoliese
tekėjo Tigras. Babilone kryžiavosi karavanų keliai, dėl to miestas išaugo į
didelį prekybos centrą. Sparciai daugėjo gyventojų. Didžiausią galybę
karalystė pasiekė valdant Hamurabiui (1792 – 1750 m. pr. kr.). Hamurabis
vienas garsiausių valdovų per visą Mesopotamijos istoriją. Jis buvo sumanus
politikas, nes sudarydamas sąjungas ar abipuses pagalbos sutartis,
nevengdamas pažadų ir grasinimų, naudodamas karinę jėgą, prisijungė
kaimyninius kraštus. Jis tapo vienvaldžiu viešpačiu nuo Persu įlankos iki
Asirijos kalnų. Po Hamurabio mirties Babilonas dėl puldinėjimų visiškai
suiro.
Suklestėjimo viršunę pasiekė karalius Nabuchodonosoras II. Buvo sukurta II
Babilono karalystė tačiau ir ši greit nusmuko.
Raštas
Šumere sukuriamas pirmasis raštas. Rašto atsiradimą lėmė Šumero
miestų – valstybių ūkio vystymasis. Rašantysis nulipdydavo iiš molio
lentelę. Ant jos brėždavo nendrine lazdele. Nubraižytas simbolis reikšdavo
žodį arba skiemenį. Simbolis primena netvarkingai suverstus kylius arba
dantis. Dėl to toks rašta pavadintas dantiraščiu. Ūkininkai jame užrašydavo
savo sukauptą ūkio patirtį. Prirašytos molio lentelės būdavo džiovinamos
saulėje arba degamos ugnyje.
Religija
Kultūra ir religija padėjo šumerams atsispirti asimiliacijai,
išlaikyti papročius bei tradicijas ir net primesti juos užkariautojams.
Senieji Mesopotamijos gyventojai garbino daug dievų.Vyriausias buvo
laikomas dangaus dievas Anus. Jo sūnus Enlilis – debesų ir vėjo dievas, o
pastarojo sūnus – vandens gelmių dievas Enkis. Šie trys dievai bbuvo
pasidaliję pasaulį. Anui priklausė oras ir dangus, Enliliui – žemė, o
Enkiui – vanduo. Juodagalviai garbino iš viso 3000 dievų. Jie buvo
įsivaizduojami kaip žmonės. Jų palankumą tikėjosi užsitarnauti statydami
zikuratus ir aukodami jiems. Būdingi mitai, legendos apie dievus ir žmogaus
sutverimą.
Mokslas
Šumerai naudojo įvairius skaičiavimus: sudėtį, atimtį, daugybą,
dalybą, kėlimas laipsniu ir kt. Matemetikoje naudojo daugiaženklius
skaičius. Skaičiuodavo remiantis šešiasdešimtaine sistema
Babilono matematikai mokėjo apskaičiuoti plotą ir tūrį. Turėjo supratimą
apie geometriją. Mokėjo apskaičiuoti stačiakampio ir trikampio kraštines.
Dangaus tirinėjimai padėjo atsirasti astronomijai ir astrologijai.
Menas
Babilonas labiausiai garsėjo savo kabančiais sodais.Šumerai sukūrė
pati pirmą pasaulije epą – padavimą apie Gilgameša.
Teisė
Buvo sukurta rašytinė teisė. Seniausi Žemėje, įstatymai išlikę
iki mūsų dienų, yra iš Mesopotamijos. Tai buvo savotiška dantiraštinės
literatūros rūšis. Jai pradžią davė vadinamieji valdovų įrašai, kuriais
valdovao siekė susilpninti socialinius prieštaravimus: neleisti
bendruomenės nariams nusigyventi, prarasti žemę. Valdovas siekė socialiai
sulyginti visuomenę. Atsirado įstatymų kodeksas, ūgtelėjo šumerų teisinė
mintis. Hamurabis pirmasis atskirus 282 įstatymus sujungė į vieną ir
paskelbė jį viešai. Įstatymai gynė žmones ir jų nuosavybę. Buvo laikomasi
principo – akis už akį, dantis už dantį , gyvybė už gyvybę.
Švietimas
Šumerai pirmieji ėmė steigti mokyklas, kurias vadino “lentelių
namais”. Jose mokėsi tik berniukai. Mokymas prasidėdavo, supažindinus su
lentelės ir braižiklio paruošimu. Kasdieninėms pratyboms mokytojai naudojo
iš anksto parengtus tekstus. Jie laikomi pirmaisiais vadovėliais žmonijos
istorijoje. Buvo mokoma matematikos, astronomijos, zzoologijos, botanikos ir
kitų dalykų.
Ekonominis socialinis vystymasis
Stokodami vietinių gamtinių išteklių – akmens, madienos, geležies
– šumerai išplėtojo prekybą su kalnų ir dykumų gyventojais. Iš svetur
parsigabendavo trūkstamų žaliavų .
Pirkliai priklausė turtingiausiam miestiečių sluoksniui.Jie nuolat keliavo.
Per visa tūkstantmetį jų veiklos sritis buvo užsienio prekyba. Svetur
gabeno javus, alyva, prieskonius, datules, vilna, išgražintus ginklus
papuošalus, keramikos irankius , indus ir kosmetikos dalykus. Ilgainiui
išsivystė prekyba ir krašto viduje. Be dalidžių, stalių, mūrininkų, akmens
skaldžių, laivų statytojų, aludarių, mėsininkų atsirado graveriai ir
akmenkaliai, molio raižybos meistrai, imantrių indų gamintojai, pinimo
meistrai, audėjai. Amatininkai priklausė šventyklai arba karaliui. Šumerai
labiausiai vertino amatininkų talentą.
Technikos pasiekimai
Pirmieji išmoko drėkinti laukus kanalais, žemę įdirbdavo plūgais.
Išrado ir panaudojo ratą bei burinius laivus. Išmoko tobulai apdirbti
metalus. Pradėjo gaminti stiklą, degti molį, gaminti puodus žiedžiamuoju
ratu. Šumerai arklą išrado 3000 m. pr. Kr.
Egipto civilizacija
Politika
Egiptiečių civilizacija gyvavo daugiau kaip 3000 metų.Vienintelis
gyvybės šaltinis buvo upė Nilas, be kurios neegzistuotų ir Egiptas. Nilas
buvo geriausias būdas susisiekti su kitais kraštais. Iš pradžių laivai buvo
daromi iš tankiai suklotų ir surištų papiruso ryšulių. Vėliau imta statyti
medinius laivus. Apie 6000m.pr.Kr. egiptiečiai jau statė gyvenvietes, tapo
žemdirbiais ir gyvulių augintojais.
Laikui bėgant egiptiečių gyvenvietės jungėsi į sritis, vadinamais nomais.
Kiekvienas nomas garbino savo dievus, turėjo savo diduomenę. Svarbiausius
reikalus tvarkė nomarchas – nomo viršininkas.
Nomai tarpusavyje dažnai kariavo. Taip formavosi mmažų valstybėlių
junginiai. Iš jų vėliau susidarė dvi stambios karalystės. Nilo deltoje
įsikūrė Žemutinio Egipto karalystė, o į pietus nuo deltos iki pirmojo Nilo
sleksčio – Aukštutinio Egipto karalystė.Apie 3100 m.pr.Kr. galingas
Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo
šalį. Ten, kur ribojosi abi karalystės, valdovas įkūrė sostinę – Memfį.
Senąją karalystę labiausiai išgarsino ketvirtosios dinastijos faraonai
(karaliai) – piramidžių statytojai. Tai buvo faraonų galybės laikai. Po to
jų valdžia ėmė silpnėti. Vis didesnę valdžią įgijo vietos valdininkai.
Egiptas suskilo į keletą tarpusavyje kariaujančių valstybėlių. Kovos tęsėsi
beveik du šimtmečius. Tai – pirmosios suirutės laikai.
Apie 2050 m.pr.Kr. Egipte įsigalėjo Tebų valdovai. Sostinė iš
synykusio Memfio buvo perkelta į Tebus. Šalį valdė vienas faraonas. Egipte
pradėjo vystytis. Tačiau faraonai nepasiekė tokios galybės, kokia buvo
Senojoje karalystėje. Ji pradėjo silpnėti ir apie 1800 m.pr.Kr. prasidėjo
antrosios suirutės laikotarpis. Vyko tarpusavio karai. Iš Azijos į
nusilpusį Egiptą įsiveržė gentys, vadinamos hiksais, t.y kalnuoto krašto
valdovai. Užkariautojai užvaldė Žemutinį Egiptą, jiems pakluso ir
Akštutinio Egipto valdovai.
Egiptiečiai niekino hiksus. Tačiau iš jų perėmė nemažą naujovių:
išmoko lydyti bronzą, iš kurios gaminosi darbo įrankius ir ginklus, ėmė
naudoti arkliais traukiamus kovos vežimus, tobulesnius lankus, išmoko
audimo meno.
Apie 1600 m.pr.Kr. egiptiečiai išvijo hiksus iš savo šalies. Juos
išvijus, prasidėjo šlovingsa laikotarpis, vadinams Naująja karalyste. Jis
truko 1570 – 1100 m.pr.Kr. Karalystė buvo galingesnė ir
turtingesnė negu
bet kada anksčiau. Tai – imperijos amžius.Žymiausiu Naujosios karalystės
valdovu laikomas Ramzis II. Jam teko du dešimtmečius kovoti su hetitais,
kurie skverbėsi į rytinę imperijos dalį. 1296 m.pr.Kr. Kadešo mūšyje
susikovė egiptiečių ir hetitų kariuomenės, tačiau viena kitos neįveikė.
Faraonas vedė hetitų karaliaus dukterį ir taip išsaugojo taiką.
XV a.pr.Kr. net 22 metus Egiptą valdė faraonė Hatšepsuta. Ji
nesiekė karo pergalių, bet rūpinosi prekyba ir statė šventyklas.
Architektūra tuo laikotarpiu pasiekė didžiausių laimėjimų, nes visi
faraonai statė šventyklas.
Netrukus, po Ramzio II viešpatavimo, imperija ėmė silpnėti, nnes
puldinėjo svetimšaliai.
525 m.pr.Kr. Egiptas tapo Persijos imperijos dalimi. Po dviejų šimtmečių
šalį užėmė Graikijos valdovas Aleksandras Makedonietis. Po jo mirties tris
šimtmečius Egiptą valdė Aleksandro Makedoniečio generolas Ptolemėjus ir jo
palikuonys. Paskutinė iš Ptolemėjų buvo Kleopatra. 30 m. pr. Kr. Nilo
kraštas atiteko Romos imperijai ir tapo viena iš jos provincijų.
Raštas
Egiptiečių raštas atsirado IV tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje.
Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo akmenyje. Iš pradžių
egiptiečiai rašė piešinių pavidalo ženklais. Tokie rašto ženklai vadinami
hieroglifai. Graikiškai tai reiškai šventi paveikslėliai. Egiptiečiai
turėjo per 700 hieroglifų. Tokių žženklų rašymas buvo sudėtingas. Vėliau
ženklai buvo supaprastinti, paliekant tik būtiniausius vaizduojamųjų daiktų
kontūrus. Laikui bėgant imta rašyti dar paprastesniu raštu, sudarytu iš
brūkšnelių, lankelių ir skritulėlių.
Egiptiečių raštą išmokti nebuvo lengva patiems egiptiečiams.
Sunkiai pavyko užmirštą raštą perskaityti mūsų laikų mokslininkams.
Hieroglifus 1822 metais iiššifravo prancūzų mokslininkas Ž.F. Šampoljonas.
Religija
Egiptiečiai tikėjo, kad dievai ir dievybės valdo gamtą, nuo
kurios priklauso žmonių gyvenimas. Šį tikėjimą perėmė iš protėvių, kurie,
atklydę į Nilo slėnį iš skirtingų vietų, tikėjo skirtingus dievus.
Skirtingų nomų gyventojai garbino skirtingus gyvūnus, nes manė kad šie turi
ypatingų galių.
Dievų ir dievybių buvo daug ir įvairių.Mokslininkai jų
suskaičiavo apie 2000.Toje gausybėje keli dievai laikyti
svarbesniais.Dievai, vaizduojami egiptiečių, dažnai būdavo gyvūnų arba
žmonių su gyvūnų galvomis pavidalo.Labiausiai buvo garbinamas saulės dievas
Ra.Egiptiečiai manė, kad Ra sukūrė žemę, gyvulius ir augalus.Jis buvo
laikomas vyriausiuoju dievu Senosios karalystės laikais.Pasikeitus
valdovams ir sostinę perkėlus į Tebus, Ra galia nublanko. Tebų valdovai
garbino dievą Amoną. Tačiau senojo Ra įtaka buvo tokia didelė, kad abu
saulės dievai susiliejo į vieną, vadinamą Amonu Ra.
Buvo labai paplitęs žemės derlingumo dievo Ozirio iir jo žmonos
Izidės garbinimas.Taip pat egiptiečiai brangino vandenį, todėl jį laikė
dievų dovana.
Mokslas
Egiptiečių mokslo žinios ir aukšta kultūra stebino kitų kraštų
gyventojus.
Egiptiečių kasdienybė reikalvo nuolat skaičiuoti.Sudėtingus skaičiavimus
reikėjo atlikti statant piramides, šventyklas, įrengiant grėkinimo
sistemas. Taip atsirado matemetika. Egiptiečiai mokėjo atlikti visus
keturis matematinius veiksmus, sugebėjo skaičiuoti trupmenomis.Jie išmoko
matavimo meno, manoma, kad iš to atsirado žemės matavimo menas
(geometrija). Taip pat egiptiečiai mokėjo apskaičiuoti nupjautinės
piramidės plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu.
Paplito astronomija ir astrologija.
Menas
Senovės egiptiečių tikėjimas nulėmė mumijų, didingų piramdžių,
paslaptingų kapų ir šventiklų aatsiradimą bei savitumą. Pirmoji piramidė
buvo pastatyta apie 2700 m. pr. Kr. Ją vakariniame Nilo krante, netoli nuo
senosios sostinės Memfio, kur stūkso beveik 80 piramidžių, pastatė faraonas
Džoseris. Didžiąja vadinama Cheopso piramidė. Greta stovinčios Chefreno
piramidės aukštis 136 metrai, o Mikerino – 66 metrai. Taip pat būdavo
statomos šventyklos, vadinamos dievų namais
Teisė
Egipto teisės sistemos nebuvimas parodė šalies silpnumą.
Švietimas
Egipte vaikai pradėdavo lankyti mokyklas, sulaukę 5 metų.
Mokydavosi 10 metų ir daugiau. Mokykloje būdavo kelios klasės. Jose vaikai
praleisdavo visą dieną. Įgydavo matematikos, astronomijos, geometrijos,
medicinos žinių. Naudingu dalyku buvo laikomas gebėjimas nuspėti ateitį,
išburti arba užkeikti, todėl viso to buvo mokomasi.
Ekonominis socialinis vystymasis
Socialinai laiptai, nelabai išvystyta ekonomika. Nilas –
vienintelis vandens kelias, leidžiantis vystyti prekybai su kitomis
šalimis.
Technikos pasiekimai
Sukurta irigacinė (drėkinimo) sistema. Išplito šventyklų,
piramidžių statyba.
Indijos civilizacija
Politika
Apie 2500 m. pr. Kr. Indo upės slėnyje atsirado viena iš
ankstyviausių civilizacijų. Beveik tūkstantmetį čia klestėję miestai pamažu
sunyko. Iš Centrinės Azijos atsikėlę klajokliai arijai susimaišė su vietos
gyventojais. Susiliejus jų kultūroms, susiformavo nauja ir savita
civilizacija. Tas laikotarpis vadinamas vedų vardu, nes apie jį žinoma tik
iš vedų — seniausių indų rašytinių kūrinių.
Visą tūkstantmetį nuo arijų atsikėlimo Indija nebuvo vieninga valstybė. Ją
sudarė daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių karalysčių.
512 m. pr. Kr. Indo slėnį užkariavo Persijos karaliaus Darijaus I
kariuomenė. Beveik po 200 metų Šiaurės Indija atiteko užkariautojams
makedoniečiams ir graikams. Mirus jų valdovui Aleksandrui Makedoniečiui,
indai sukilo ir išvijo graikus. Indams vadovavo jaunas karys Čandragubta.
Jo kariuomenė nukariavo kaimynines kunigaikštystes ir suvienijo visą
Šiaurės Indiją. Indija tapo imperija. Čandragubtos anūkas Ašoka praplėtė
jos teritoriją, prijungdamas centrines Indostano pusiasalio sritis. Po jo
mirties imperija suskilo į smulkias karalystes.Indiją valdė daug dinastijų.
Raštas
Jų raštas neiššifruotas.
Senovės Indijoje buvo gausu literatūros. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje
indai sudarė vedas – savotiškus rinkinius. Vedose surašė tai, ką
šimtmečiais žyniai žodžiu perduodavo iš kartos į kartą. Tai religinės
giesmės, maldos, legendos ir padavimai apie pasaulio atsiradimą, aukojimo
papročiai ir kita.
Religija
VI a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje atsirado nauja religija –
budizmas. Jos pradininku laikomas princas Gautama, pramintas Buda, t. y.
praregėjusiu. Jis skelbė, jog visi žmonės yra lygūs, nepaisant kastos,
kuriai jie priklauso. Budizmas Indijoje netapo vyraujančia religija, tačiau
išplito po visą pasaulį. Šiandien budizmas yra viena iš trijų pasaulio
religijų.
Mokslas
Indai pirmieji ėmė vartoti ženklą, reiškiantį nulį. Jų
skaičiavimo sistema naudojama dabar beveik visame pasaulyje. Šį išradimą
pirmieji perėmė arabai, o iš jų – europiečiai. Dėl to šiuos skaičius
vadiname arabiškais.
Indija – šachmatų tėvynė. Šachmatai rodo tuometinės indų
kariuomenės išsidėstymą:
pirmąją eilę sudarė pėstininkai, antrosios eilės centre – karalius, šalia
jo – karininkai (rikiai), toliau, šonuose, – kovos drambliai, arkliai ir
vežimai (žirgai).
Menas
Buvo kuriamos vedos. Tuo laikotarpiu užrašytos vvienos žinomiausių
žmonijos poemų – “Ramajena” (“Ramos nuotykiai”) ir “Mahabharata” (“Bharatos
šeimos istorija”). Jose pasakojama apie didvyrių žygius, kovas ir
nukariavimus.
Teisė
Nuo III a. pr. Kr. Indijoje pradėta pereiti prie vegetariško
maisto. Užėjus badmečiui, maistą imdavo iš sandėlių
Ekonominis socialinis vystymasis
Vieninga ekonominė sistema nebuvo sukurta. Buvo nustatytos
kvotos.
Technikos pasiekimai
Išrado kanalizacijos sitemą, sukūrė užeigos namus, nemokamas
ligonines.
Kinijos civilizacija
Politika
Savo šalį kinai vadino Viduriniąja karalyste, kadangi manė ją
esant pasaulio viduryje. Apie XVII a. pr. Kr. Viduriniąją karalystę užvaldė
Šangų dinastija. Kiniečiai manė, jog karališką valdžią suteikia dangus,
todėl savo karalius vadino dangaus sūnumis. Karaliai kartu su didikais
gyveno miestuose.
XIa. pr. Kr. į Šangų karalystę įsiveržė iš vakarų atklydę
klajokliai — Džou. Užėmę Šangų žemes, ateiviai sukūrė Džou valstybę. Pamažu
didėjo dirbamos žemės plotai, augo miestai, tobulėjo amatininkų darbas,
turtėjo diduomenė. Vyko permainos šalies valdyme. Pradėta rinkti mokesčius.
Valdovai ėmė remtis valdininkais, bet ne kilmingąja diduomene.
VIII a. pr. Kr. Džou karalystė nusilpo ir nebepajėgė apsiginti
nuo klajoklių puldinėjimų. Valstybė suskilo į kunigaikštystes. Jos kariavo
ir su klajokliais, ir tarpusavyje. Penkis šimtmečius Kinija buvo
susiskaldžiusi.
III a. pr. Kr. Kinijoje stipriausia buvo Cino karalystė. 221 m.
pr. Kr. Cino karalius užkariavo kitas valstybėles. Jis pasivadino
imperatoriumi Cin Ši Chuandžiu, t.y. “pirmuoju dieviškuoju valdovu iš Cinų
giminės”.
Šalyje buvo įgyvendintos reformos. Imperija padalyta į sritis.
Jų valdytojus skirdavo imperatorius ar jo
artimieji. Nustatyti vieningi
matų, svorio ir piniginiai vienetai. Nutiesti geri keliai. Šiaurinėje
šalies dalyje pradėta statyti Didžiąją sieną. Ji turėjo apsaugoti kraštą
nuo klajoklių hunų puldinėjimų. Imperatorius įsakė pastatyti puošnią
sostinę.
Nuo 206 m. pr. Kr. įsigalėjo Chanų dinastija. Ji valdė Kiniją
apie 400 metų. Stipri imperatoriaus valdžia surinktus mokesčius panaudojo
kariuomenei stiprinti, valdininkams išlaikyti, keliams ir kanalams statyti.
Kinai sėkmingai kovojo su puldinėjančiais klajokliais. Toliau statė
Didžiąją sieną.
Raštas
II tūkstantmetyje pr. Kr. kinų tauta sukūrė raštą, kuris kilo iš
būrimo. Rašto ženklai buvo hieroglifai. Kiekvienas ženklas reiškė atskirą
žodį. Skirtingai nuo kitų tautų, kinų raštas darėsi vis sudėtingesnis:
Šangų laikais buvo apie 2 000 hieroglifų, Chanų – 18 000, o šiandien
priskaičiuojama net 50 000!
Pradžioje žmonės rašė ant bambuko lentelių. Imperatoriaus
dokumentus rašė ant šilko. I a. kinai išrado popierių. Jį gamino iš skudurų
ir medienos. Tekstai buvo rašomi vertikaliais stulpeliais iš dešinės į
kairę. Raštininkai naudojo nusmailintas lazdeles arba teptukus, kuriuos
merkdavo į dažus.
Religija
Žymiausias senovės Kinijos išminčius buvo Konfucijus, gyvenęs VI
a. pr. Kr. Jis mokė garbinti protėvius, laikytis senųjų papročių ir
įstatymų. JJis skelbė taiką ir darną. Išminčius stengėsi išlaikyti senąją
krašto kultūrą. Jo mokslas vėliau paplito visoje Kinijoje. Buvo priimta
Konfucijaus religija ir iš čia kilo konfucianizmas.
Mokslas
Kinai sukaupė daug mokslo žinių. Jie stebėjo dangų ir
įsivaizdavo, kad pasaulis yra panašus į kiaušinį: Žemė panaši į trynį, o
dangus – į kiautą. Prie dangaus pritvirtinti šviesuliai kartu su juo sukasi
aplink Žemę.Buvo išleisti klasikiniai filosofiniai veikalai, žodynai,
enciklopedinė istorija.
Menas
Išpopuliarėjo bronzos naudojimas, miestų statymas, akmens
skulptūros.
Teisė
Didelė svarba buvo skiriama šeimai ir protėvių kultui. Įvesta
bendra paralelinė atsakomybė.
Ekonominis socialinis vystymasis
Už miesto sienų įsikūrę amatininkai sudarė atskirą gyventojų
sluoksnį. Jie gamino šilko audinius, liejo iš bronzos įvairius daiktus.
Gausiausią gyventojų sluoksnį sudarė žemdirbiai. Geltonosios upės slėnyje
jie supylė pylimus, iškasė drėkinimo kanalus. Prižiūrimuose laukuose per
metus užaugindavo du derlius.
Ekonomika prastai išvystyta, ek.santykius nustatė Konfucijus.
Technikos pasiekimai
Kinai užrašinėjo karavanų vedlių ir jūreivių pasakojimus. Pagal
juos I tūstantmetyje pr. Kr. pradėjo sudarinėti žemėlapius. Išrado kompasą.
Išmoko pagaminti paraką, kurį naudojo fejerverkams. Išrado prietaisą žemės
drebėjimams užrašyti – seismografą. Išsirutuliojo matematika ir medicina.
Žydų civilizacija
Politika
II tūkstantmetyje pr. Kr. AArtimuosiuose Rytuose, tarp Viduržemio
jūros ir Jordano upės, apsigyveno semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai
persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais, kas reiškia iš
anapus. Vėliau jie buvo pavadinti žydais.
Maždaug 1020—922 m. pr. Kr. Izraelį valdė trys sumanūs karaliai:
Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Jų karalystė, vadinama Izraeliu, tapo nors
ir nedidele, bet stipria valstybe.
Saulius daug kariavo su filistiečiais (dėl jų kraštą imta vadinti
Palestina). Kai viename mūšyje karalius žuvo, jo įpėdiniu tapo Dovydas. Jis
taip pat sėkmingai kariavo: sutriuškino filistiečius, prijungė keletą
kaimyninių karalysčių. Ryžtingu puolimu Dovydo kariai užėmė Jeruzalę,
kanaaniečių miestą. Miestas buvo labai gerai apsaugotas. Jo gyventojai
gyrėsi, kad miesto tvirtovės sienas gali ginti net akli ir luoši kariai.
Karalius Dovydas Jeruzalę padarė sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią.
Jis surašė šalies gyventojus.
Valdant Dovydo sūnui Saliamonui, Izraelio karalystė sulaukė aukso
amžiaus. Jis buvo išmintingas valdovas. Gandai apie jo išmintį sklido toli
už karalystės sienų.
Po Saliamono mirties 922 m. pr. Kr. kilo sukilimas ir karalystė suskilo į
dvi mažesnes karalystes.
Šiaurinėje dalyje susikūrė Izraelio karalystė su sostine Samarija, o
pietinėje dalyje — Judėjos karalystė su sostine Jeruzale. Karalystės
skilimas buvo viena didžiausių nelaimių žydų tautos istorijoje. Abi
karalystes silpnino vidaus nesutarimai. Siekdamos pranašumo, jos kariavo
tarpusavyje ir net prašė pagalbos iš svetur.
Raštas
Naudojo savo senosios hebrajų kalbos raštmenis.
Religija
Žydus išgarsino tikėjimas.Jie buvo monoteistai (pavadinimas kilęs
iš graikiško žodžio mono, reiškiančio vienas, ir theos – dievas). Per
šimtmečius žydai surašė knygų knygą – Bibliją arba kitaip dar Šventajį
Raštą. Žydų religija, dar vadinama judaizmu, formavosi šimtmečiais. Pradžių
pradžia laikomas įvykis, kai Viešpats liepė palikti Abraomui savo žemę ir
gimtuosius namus ir iškeliauti į svetimą šalį.Skirtingai nuo mesopotamiečių
dievų, kurie “gyvendavo” tam tikrose vietose, žydų Dievas buvo visur. Dėl
to izraelitai garbino jį visur, kur apsigyvendavo ar tik sustodavo.
Menas
Jeruzalę puošė keletas rūmų ir dievo Jahvės šventykla, kurios
laukinės sienos buvo iš akmens, o vidus —— iš kedro medžio, išpuošto sidabru
ir auksu. Statė ją įgudę meistrai iš Finikijos.
Didelėms statyboms reikėjo lėšų. Didėjo mokesčiai, todėl augo gyventojų
nepasitenkinimas, ypač šiaurinėje, derlingesnėje, karalystės dalyje..
Naudojama daug puošybos, stiklo mozaikų
Teisė
Moralinės nuostatos išdėstymas Biblijoje (10 Dievo įsakymų)
Ekonominis socialinis vystymasis
Saliamono laikais vyko prekyba su kitais kraštais, tačiau
ekonomika gerai neišvystyta.
Technikos pasiekimai
Sukurta Biblija
Hetitų civilizacija
Politika
Apie 1800 m. pr. Kr. Mažojoje Azijoje susikūrė Hetitų valstybė.
Hetitų valstybė, kurios pavadinimo kilmė siejama su čia gyvenusiomis chatų
gentimis, nebuvo vieninga. Valstybę sudarė smulkios karalystės. Jų valdovai
prisiekdavo vyriausiajam hetitų karaliui, gyvenusiam Chatuše. Miestas buvo
įkurtas saugioje vietoje, ant aukštos kalvos. Jį supo stačios uolos su
gilia praraja. Mieste buvo keli geriamojo vandens šaltiniai.
Kovose nusilpusią Hetitų imperiją apie 1200 m. pr. Kr. užgriuvo
laukinės gentys iš vakarų. Jas egiptiečiai vadino jūros tautomis. Hetitai
tarsi paskendo tarp atėjūnų. Išlikusias hetitų valstybėles nukariavo
asirai.
Raštas
1915 m. čekų mokslininkas Bedržichas Hroznas iššifravo rašmenis.
Jis nustatė, jog hetitų kalba esanti indoeuropietiška, o patys hetitai –
indoeuropiečiai. Jie rašė hieroglifais, o vėliau ant dantiraščio.
Religija
Vyrauja politeizmas. Garbina daug dievų.
Mokslas
Turi vertingos istorinės literatūros.
Teisė
Teisynas nepasižymi nuoseklumu ir užbaigtumu. Gausu jūridinės
minties naujovių.
Ekonominis socialinis vystymasis
Vystosi prekyba ir žvejyba.
Technikos pasiekimai
II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie išmoko lydyti geležį,
išranda ratą su stipinais.
Finikiečių civilizacija
Politika
Žlugus Hetitų valstybei, iškilo Finikija. Manoma, kad 1200 m.
pr. Kr. – tikrosios finikiečių istorijos pradžia. Finikiją valdė miestai, o
miestus – karaliai. Puolant priešams, jie jungėsi į sąjungas.
Raštas
Rašė ant ožkų odų. Gerai organizuota prekyba privertė
finikiečius sukurti abėcėlę. Šis finikiečių išradimas buvo svarbus
žmonijai. Abėcėlę sudarė 22 ženklai, vien tik priebalsės. Kiekvienas
ženklas turėjo savo pavadinimą ir reiškė ne žodį, ne skiemenį, bet vieną
garsą. Savo išradimą finikiečiai keliaudami išplatino po visą Viduržemio
jūros pasaulį. Vėliau graikai ir romėnai, pakeitę finikiečių ženklus ir
pridėję 4 papildomus, sukūrė savo abėcėlę. Iš jų abėcėlę perėmė kitos
Europos tautos.
Mokslas
Atrastas pirmasis istorijoje agronomijos traktas.
Ekonominis socialinis vystymasis
Finikiečių verslams didelę įtaką darė gamtinės sąlygos.
Stokodami žemės ir gamtos turtų, jie vertėsi žvejyba ir prekyba. Pirkliai
vežė iš savo krašto žuvį, vyną, alyvmedžių aliejų, medieną. Ypač didelę
paklausą turėjo audiniai, finikiečių nudažyti purpurine spalva.
Iš kitų kraštų į Finikiją gabendavo varį, sidabrą, auksą, šviną, o vėliau
ir geležį. Vietos meistrai apdirbdavo metalus. Gaminius pirkliai parduodavo
egiptiečiams. žydams, graikams, Mesopotamijos gyventojams.
Viduržemio jūros šalyse didelę paklausą turėjo finikiečių stiklo dirbiniai.
Puošnūs indai ir įvairūs papuošalai buvo gaminami iš tamsaus, nepermatomo,
arba spalvoto, skaidraus, stiklo. Finikiečiai prekiavo ir vergais.
Technikos pasiekimai
Sukūrė pirmąją abėcėlę, išvystė jūreivystę.
Persijos civilizacija
Politika
Persijos imperija dydžiu pranoko iki tol buvusias. Pirmą kartą
istorijoje ji apjungė visas Senovės Rytų tautas. Tai įrodo, jog įmanoma
sukurti didžiulę imperiją, kurioje klesti
pagarba kitoms tautoms ir
išmintingai valdoma.
Persų karalystė sustiprėjo valdant Kyrui II. Tuo metu
Artimuosiuose Rytuose gyvavo keturios didelės valstybės: Midija, Lydija,
Babilonas ir Egiptas.
550 m. pr. Kr. persai nukariavo kaimyninę Midiją, o po to –
turtingą Lydijos karalystę Mažojoje Azijoje. Jos karalius Krezas turėjo
tiek turtų, kad net iki mūsų dienų išliko priežodis: “Turtingas kaip
Krezas”. 539 m. pr. Kr. Persijos kariuomenei pasidavė Babilonas.
Karaliaus Kyro kilnumas buvo viena iš jo karinių pergalių priežasčių.
Kuomet persų
kariuomenė įžengdavo į nukariauto krašto miestą, ji neplėšikaudavo,
nesukeldavo gaisrų. Karalius nneliepdavo išgriauti šventyklų, bet apsilankęs
jose pagarbindavo vietos dievus. Nedrausdavo laikytis papročių.
Žinodami taikų Kyro būdą, babiloniečiai be kovos atvėrė miesto
vartus. Dėkodamas už lengvai pasiektą pergalę, Persijos karalius pašlovino
svarbiausią Babilono dievą Marduką. Karalius kilniai pasielgė su
babiloniečių nelaisvėn patekusiais žydais. Leido jiems grįžti į Jeruzalę ir
atstatyti savo miestą. įsakė grąžinti žydams iš Jeruzalės šventyklos
pagrobtus daiktus.
530 m. pr. Kr. Kyras mūšyje žuvo. Jo sūnus Kambizas buvo žiauresnis už
tėvą. Jis niekino kitų tautų papročius ir tikėjimą. Kambizas užkariavo visą
Egiptą ir praplėtė imperiją. Po 8 metų jis mirė. Didžiulėje valstybėje
prasidėjo sukilimai.
Kambizo įpėdiniu tapo Darijus I, buvęs karaliaus asmens
sargybinis. Jis numalšino sukilimus ir grąžino tvarką visoje imperijoje.
Surengė karo žygių į rytus. Užkariavo kalnuotąjį Afganistaną ir pasiekė
Indo upės slėnį. Imperija buvo didžiulė kaip niekada.
Persija turėjo keturias ssostines. Žiemą karalius gyveno Babilone, pavasarį
– Sūzuose, netoli Persų įlankos. Po Babilono sugriovimo žiemos rezidencija
tapo Sūzai. Pavasarį valdovas ir jo rūmų valdininkai persikeldavo į
Ekbatanus. Vėliau šalies pietuose Darijus I pastatė naują sostinę –
Persepolį.
Raštas
Iš finikiečių perėmė 22 priebalsių abėcėlę
Religija
Zoroastrizmas. Iš pradžių iraniečiai garbino daugybę dievų.
Apie 600 m. pr. Kr. persų pranašas Zaratustra ėmė skelbti mokymą apie
piktas ir geras dvasias. Anot jo, geroms dvasioms vadovauja tiesos ir
šviesos dievas Ahūras Mazda. Piktas dvasias valdo Arimanas – tamsos dievas.
Zaratustra teigė, jog pasaulyje vyksta kova tarp gėrio ir blogio, abi pusės
nori užvaldyti žmonių sielas. Tačiau pasaulio pabaigoje Ahūras Mazda ir jo
gerosios dvasios nugalės. Ateis paskutinio teismo diena. Tiesos ir šviesos
dievo šalininkai pateks į rojų, o Arimano, arba blogio, garbintojai bus
nubausti. Zaratustros mokymas suteikė vviltį patiems žmonėms tvarkyti savo
likimą, kuris priklausė nuo kiekvieno žmogaus elgesio.
Persijos karaliai po kelių amžių Zaratustros mokymą paskelbė visos
imperijos religija. Ji neišnyko per šimtmečius ir išliko net iki mūsų
dienų.
Menas
Mene išplito žvėrių stilius, buvo vaizduojami gyvūnai.
Teisė
Persai nukariautuose žemėse palikdavo vietinę teisės sistemą
Ekonominis socialinis vystymasis
Ekonomika išsivysčiusi.
Technikos pasiekimai
Buvo teisiami keliai, sukurta pašto sistema, pradėtos švęsti
Kalėdos.
Graikijos civilizacija
Politika
Graikų laikotarpis skirstomas į Kretos ir Mikėnų ir graikų amžių.
Dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyksta Mikėnų – Kretos pasaulis.
Maždaug 1100 m. pr. Kr. ggraikų istorijoje prasideda laikotarpis, apie kurį
mažai žinoma. Mokslininkai jį vadina tamsiaisiais šimtmečiais.
Seniausiais laikais Graikija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė
nepriklausomi miestai—valstybės. Nors vienus miestus nuo kitų skyrė gamtos
kliūtys, gyventojai laikėsi panašių papročių, juos siejo ta pati religija
ir kalba. Graikai save vadino helenais, o savo šalį — Helada.
Polio gyventojai pagal teises ir turtinę padėtį susiskirstė į kelias
grupes. Turtingi didikai buvo vadinami aristokratais. Jie save laikė
didvyrių ir net dievų palikuonimis. Tai – geriausi kariai, svarbiausi polio
gynėjai. Aristokratai ir dalis laisvųjų gyventojų buvo piliečiai.
Piliečiais laikyti tik vyrai. Jie turėjo teisę įsigyti žemės, dalyvauti
sprendžiant tautos reikalus, būti išrinktiems į valdžią bei tarnauti
kariuomenėje. Tokių teisių neturėjo kiti laisvieji gyventojai – metekai bei
moterys. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė vergai.
Kiekvienas graikų polis turėjo savo valdžią. Svarbiausiems
valstybės reikalams spręsti sukviesdavo piliečius į Tautos susirinkimą.
Nutarimus priimdavo balsų dauguma. Piliečiai iš savo tarpo išrinkdavo
tarybą ir valdininkus. Jiems pavesdavo rūpintis valstybės reikalais
laikotarpiu tarp piliečių susirinkimu. Dažniausiai šias pareigas užimdavo
aristokratai.
Aristokratų įsigalėjimu ir jų savivale buvo nepatenkinti
daugelis miestų – valstybių gyventojų. Tarpusavyje varžėsi ir patys
aristokratai. Kartais vienam iš jų pavykdavo įveikti savo varžovus ir tapti
vienvaldžiu valdovu. Jie buvo vadinami tironais. Tironus remdavo piliečiai,
nes tik jie galėdavo apginti eilinius gyventojus nuo aristokratų savivalės.
Daugelis jų imdavo piktnaudžiauti valdžia, todėl žodis tironija įgijo
neigiamą prasmę.
Po ggraikų – persų karų Atėnai tapo galingiausia ir turtingiausia
valstybe helenų pasaulyje.
V a. pr. Kr. Atėnuose įsigalėjo demokratija.
Atėnai suklestėjo valdant Perikliui (443 – 429 m. pr. Kr.). Jis
subūrė filosofus, menininkus, mokslininkus ir rašytojus. Periklis ir jo
žmona Aspazija draugavo su istoriku Herodotu, skulptoriumi Fidiju, filosofu
Anaksagoru ir kt. Periklis neturtingiems Atėnų piliečiams suorganizavo
statybos darbus: Atėnuose buvo statomos šventyklos, stiprinamos miesto
sienos, Atėnai sujungti siena su Pirėjo uostu. Jis organizavo Atėnų
akropolio perstatymą. Perikliui vadovaujant, buvo pradėta mokėti už darbą
einantiems valstybines pareigas. Todėl ir neturtingi žmonės galėjo visą
savo laiką skirti valstybiniams reikalams.
Raštas
Senovės graikai raidyną perėmė iš finikiečių IX a. pr. Kr. Jie
pridėjo balses ir sudarė naują abėcėlę iš 24 raidžių. Pirmieji įrašai
naujuoju alfabetu buvo iškalami akmenyse, išrėžiami medžių žievėse, gyvulių
odose, išbraižomi medinėse, vaškinėse ar varinėse lentelėse. Vėliau buvo
rašoma ant papiruso ar pergamento. Pirmosios antikinės knygos buvo papiruso
ar odos ritinėliai bei susiūti jų lapai. Jas imta rinkti ir saugoti.
Atsirado pirmosios bibliotekos. Pirmąją viešąją biblioteką Atėnuose įkūrė
tironas Peisistratas, labai mėgęs visokias reformas ir naujoves. Knygos
Graikijoje buvo labai brangios, todėl jas galėjo įsigyti tik pasiturintys
žmonės.
Religija
Graikai turėjo daug dievų. Jie tikėjo, kad gamta ir žmonės yra
priklausomi nuo dievų valios. Įsivaizdavo, kad dievai, kaip ir žmonės,
gyvena kasdienį gyvenimą, bet turi nepaprastų galių. Taip pat įsivaizdavo
dievus stiprius, gražius, nemirtingus iir amžinai jaunus. Graikai manė, kad
dievai gyvena ant Olimpo kalno Šiaurės Graikijoje, kad jie gali padėti ar
pakenkti žmonėms, dalyvauti jų tarpusavio karuose.
Kiekvienas miestas garbino savo dievus. Kai kurie iš jų buvo
garbinami visoje Graikijoje. Juos graikai vadino olimpiečiais. Tai Dzeusas,
Poseidonas, Hadas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Hefaistas, Dionisas, Hermis,
Afroditė.
Senovės graikai visą gamtą apgyvendino dieviškomis esybėmis:
nimfomis, satyrais, sirenomis. Ir žmonės, ir dievai, anot graikų, buvo
priklausomi nuo likimo ir deivės Moiros.
Graikų religija paaiškino daug žmonėms rūpimų klausimų. Graikų manymu, iš
pradžių buvo Chaosas, Žemė (Gėja) ir požeminis pasaulis (Tartaras). Iš jų
kilę dievai nuvertė titanų viešpatavimą ir ėmė valdyti pasaulį.
Svarbiausias dievas buvo griausmavaldys Dzeusas. Jo žmona tapo Hera. Apie
dievų darbus ir gyvenimą pasakoja graikų mitai. Iš atskirų mitų sudaryti
ištisi padavimai. Daug dėmesio graikų religijoje buvo skiriama šeimos
papročiams. Kiekvieni namai turėjo savo aukurą, kur buvo dedamos aukos ir
meldžiamasi. Kai graikai kreipdavosi su prašymu į kurį nors dievą, nešdavo
aukas į to dievo šventyklą. Aukodavo paplotėlius, vyną, pieną, paukščius ar
gyvulius. Žyniai prižiūrėjo, kad būtų laikomasi aukojimo taisyklių.
Menas
Atėnai buvo svarbiausias meno vystymosi centras.
Kadangi 479—43 1 m. pr. Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru ir
suklestėjo menai, šis laikotarpis vadinamas aukso amžiumi. Valstybė globojo
architektus, skulptorius, dailininkus. V a. pr. Kr. Atėnuose buvo
pastatytas Akropolis ir išaugo žymiausias statinys – Partenonas – deivės
Atėnės
šventykla. Tuo laikotarpiu išryškėjo du pagrindiniai architektūros
stiliai: dorėninis ir jonėninis. Tikru aukso amžiaus pasididžiavimu laikomi
Periklio draugo, atėniečio Fidijo darbai. Fidijas buvo nuostabus
skulptorius, liejikas, architektas ir dekoratorius. Nuo 450 m. pr. Kr. jis
vadovavo visai Atėnų puošybai ir Akropolio statybai. Pasaulyje Fidiją
išgarsino nuostabios Atėnės skulptūros Akropolyje ir Partenone, didinga
Dzeuso statula Olimpijoje.
Dabartinio teatro ištakos siekia Senovės Graikiją. Teatras gimė
iš švenčių, skirtų vynininkystės dievui Dionisui. Atėnuose tai buvo
visuotinė šventė, vadinama Didžiosiomis Dionisijomis. Kasmet šitai šventei
poetai kurdavo dainas, kurias atlikdavo šokėjai ir choras. Aktoriais,
dainininkais, ššokėjais galėjo būti tik vyrai. Už geriausią pasirodymą
būdavo skiriami prizai. Pradžioje chorai pasirodydavo turguose, o vėliau
Akropolio pašlaitėje, netoli nuo Dioniso šventyklos, buvo pastatytas
atviras teatras. Vėliau teatrus pradėta statyti visoje Graikijoje. Nuo
Periklio laikų teatro lankymas buvo nemokamas. Teatrų akustika buvo nuo-
stabi. Kiekvienas žodis, ištartas orchestroje, aiškiai buvo girdimas
aukščiausiose pakopose. Graikų pjesės buvo dviejų rūšių: tragedijos ir
komedijos. Vaidinimuose buvo naudojami įvairūs kostiumai, kaukės. Komedijų
herojai rengdavosi ryškiais, spalvingais drabužiais, o tragedijų —
tamsiais. Graikų teatras ypač suklestėjo V a. pr. Kr. Visoje Graikijoje
buvo vaidinamos Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijos, Aristofano
komedijos. Autoriai kūrė pjeses pagal mitus, “Iliadą”, “Odisėją”, kuriose
vaizduodavo graikų gyvenimą ir jų tarpusavio santykius.
Mokslas
Pirmosios mokslinės žinios pradėtos kaupti Senovės Rytuose.
Graikai, stebėdami gamtą, bandė paaiškinti įvairius reiškinius. Jie sukūrė
filosofiją ir susistemino mokslo žinias. Senovės Graikijoje buvo sukurti
šiuolaikinio mokslo pagrindai. Mokslininkai domėjosi matematika, medicina,
biologija, geografija ir istorija.Pitagoras VI a. pr. Kr. pradų pradu laikė
skaičių. Demokritas V a. pr. Kr. manė, kad pasaulis sudarytas iš mažų
dalelyčių – atomų, kurie visą laiką juda.Senovės graikų mokslininkai
išmatavo Egipto piramidžių aukštį, nustatė Saulės amžių ir sudarė
kalendorių. Jie taip pat sudarė sistemingą geometrijos kursą ir pirmuosius
geografijos žemėlapius, išrado saulės laikrodį. Ir dabar gydytojai duoda
Hipokrato priesaiką.Istorijos tėvu vadinamas Herodotas (V a. pr. Kr.). Jis
buvo kilęs iš Halikarnaso. Susipažinęs su Rytų kraštais, Herodotas keliavo
po Egiptą ir Mesopotamiją. Ištraukos iš jo “Istorijos” buvo skaitomos per
šventes Olimpijoje ir Atėnuose.IV a. pr. Kr. Aristotelis suskirstė mokslo
žinias į atskiras šakas, atskyrė jas nuo filosofijos ir pavadino botanika,
fizika, politika ir kt.Didelių laimėjimų senovės graikai pasiekė karinės ir
statybinės technikos srityse. Dar Peloponeso karo metu buvo panaudoti
apgulimo prietaisai, taranai ir vėžliai – stoginės (jos padėdavo apginti
tvirtovę nuo iečių bei strėlių, akmenų, švino) bei dideli svaidomieji
pabūklai – katapultos ir balistos.Tūkstančiai akmentašių, mūrininkų ir kitų
amatininkų dirbo šventyklų ir visuomeninių pastatų statybose, o uostuose
buvo statomi ir remontuojami laivai. Graikų prekybiniai laivai buvo su
burėmis, o kariniai turėjo ir irklus. VI a. pr. Kr. graikai pastatė trierą
– laivą su trimis irkluotojų eilėmis. Šie laivai plaukiojo Viduržemio jūra
ir Romos imperijos laikais.Senovės graikai šiuolaikiniam pasauliui
nusipelnė daug kuo, tačiau neverta užmiršti dar vieno nuopelno –
filosofijos. Graikų kalbos žodis filosofija verčiamas kaip išminties meilė.
Graikai pirmieji bandė suprasti, kas yra išmintis. Kaip turi elgtis ir
gyventi išmintingas žmogus?Sokratas (V a. pr. Kr.) į šiuos klausimus
atsakytų gan trumpai: “Nežinau”. Turbūt už tokį atsakymą negalima būtų
parašyti gero pažymio.Sokratas buvo tikras keistuolis. Kasdien vaikščiodavo
Atėnų gatvėmis ir praeivių klausinėdavo:“Kas yra išmintis?” Ir, kas
keisčiausia, kiekvienas atsakydavo skirtingai. Vadinasi, niekas nežinojo
teisingo ir galutinio atsakymo. Filosofas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą
turi dirbti išmaningi žmonės. Kiekvieno žmogaus tam tikros srities išmanymą
turėjo padėti įvertinti išmintis, bet ką daryti, jei nežinai, kas ji yra?
Sokrato pažiūros paskatino atėniečius suabejoti esamomis gyvenimo tiesomis.
Jis kvietė ieškoti teisingo ir galutinio žinojimo, tikros tiesos ir aklai
nepasitikėti kitų nuomone. Pavyzdžiui, įsakinėti ir valdyti turi teisę tik
tas, anot Sokrato, kuris yra protingesnis ir turi daugiau žinių. Tokios
pažiūros nepatiko Atėnų valdžiai. Sokratas buvo pirmasis filosofas,
nuteistas mirti.Sokrato mokinys Platonas (V – IV a. pr. Kr.) tęsė savo
mokytojo pradėtą darbą. Jis netoli Atėnų miesto sienos Akademo vietovėje
nupirko žemės sklypą ir įkūrė mokyklą, kuri vėliau išgarsėjo Platono
Akademijos vardu. Platonas aiškino, jog žmonės nesupranta vienas kito dėl
to, kad juos domina ne visuotini ir amžini dalykai, o smulkūs laikini
rūpesčiai. Mąstytojas bandė savo patarimais pataisyti visuomenę. Platonas
sukūrė idealios valstybės modelį. Ją turėjo sudaryti trys luomai: 1)
filosofų – vvaldovų. 2) karių – valstybės saugotojų, 3) žemdirbių bei
amatininkų, aprūpinančių valstybę gėrybėmis. Mąstytojo nuomone, jeigu
valstybes valdys išmintingi valdovai, žemėje viešpataus palaima.Aristotelis
(IV a. pr. Kr.), sulaukęs 18 metų, įstojo į Platono Akademiją. Po Platono
mirties jis daug keliavo po Mažąją Aziją. Apie 342 m. pr. Kr. Aristotelis
buvo pakviestas į Makedoniją mokyti karaliaus sūnų Aleksandrą. Po kelerių
metų grįžo į Atėnus ir įsteigė naują mokyklą – Likėjų, kurioje buvo
atliekami įvairūs gamtos tyrinėjimai. Aristotelis parašė 170 knygų, iš
kurių išliko 47.Aristotelis teigė, jog geriausias gyvenimas yra proto
vadovaujamas gyvenimas. Protas padeda žmogui surasti priemones tikslui
pasiekti, išaiškina, ko reikia siekti ir ko vengti.
Teisė
Nepiliečiai (vergai, užsieniečiai) neturėjo teisės dalyvauti
Olimpinėse žaidynėse. Jų stebėti negalėjo ir ištekėjusios moterys.
Prasiskolinę ir savo žemės nuomininkais tapę valstiečiai vėl atgavo žemės
nuosavybės teisę. Uždrausta ateniečius versti vergais už skolas. Atsiranda
privatinės nuosavybės, įsigalioja Hipokrato priesaika, Solono reformos
panaikina skolinę vergiją.
Švietimas
Senovės graikų švietimo tikslas buvo išauklėti laisvus piliečius,
galinčius dalyvauti valstybės valdyme. Fizinė sveikata buvo tokia pat
svarbi, kaip ir mokslo žinios. Berniukų mokymas prasidėdavo nuo 7 metų ir
tęsdavosi iki 18 metų. Mergaitės mokyklos nelankė. Jas namuose mokydavo
mamos. Turtingi tėvai samdydavo vergą – pedagogą, kuris lydėdavo berniuką į
mokyklą ir stebėdavo jo mokymąsi ir elgesį. Mokykloje berniukai buvo mokomi
gramatikos, skaitymo, rašymo ir aritmetikos. Jie rašė ant molinių lentelių,
padengtų vašku, rašikliu, vvadinamu stiliumi. Smailiuoju galu vaške buvo
brėžiamos raidės, o bukuoju – užglaistomas parašytas žodis ar sakinys.
Skaičiavimui buvo naudojami akmenukai arba skaitytuvai.
Muzikos ir poezijos berniukus mokydavo kitas mokytojas. Jie turėjo išmokti
mintinai ilgas ištraukas iš poemų, kad užaugę pokalbio metu galėtų cituoti
žymius poetus. Sportinės pratybos ir šokių pamokos vykdavo gimnazijuje arba
palestroje. Dažnai mokiniai dalyvaudavo įvairiose varžybose. Filosofai
Platonas ir Aristotelis įkūrė Atėnuose pastoviai veikiančias mokyklas.
Vėliau gimnazijuose atsirado paskaitų salės ir bibliotekos. Filosofai mokė
matematikos, retorikos, filosofijos, politikos ir istorijos.
Technikos pasiekimai
Išranda geležinį noragą, spaustuvus, kėlimo įtaisus, laivus
(irkluotojai sėdi trimis aukštais), pradėtas metų skaičiavimas pagal
Olimpiadas, Aleksandrijos bibliotekos, muziejai, Archimedo sraigtas.
Romėnų civilizacija
Politika
Ankstyvuoju laikotarpiu Romą valdė septyni karaliai. Karalių (rex)
rinko senatas iki gyvos galvos. Karalius pirmininkaudavo senate, aukodavo
dievams aukas visos bendruomenės vardu ir vadovaudavo Romos piliečių
pašauktinei kariuomenei – legionui.
Savo pirmaisiais valdovais romėnai buvo patenkinti. Jie atliko
reikšmingus darbus. Karalius Numa Pompilijus patikslino kalendorių.
Tarkvinijus Priskas pradėjo didžiojo cirko statybą, surengė pirmąsias
viešas žaidynes, nusausino pelkes aplink Romą. Servijus Tulijus ją apjuosė
siena, leido plebėjams dalyvauti Tautos susirinkime. Tarkvinijus Išdidusis
ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą. Trys paskutinieji karaliai buvo
etruskai. 509 m. pr. Kr. romėnai išvijo paskutinįjį valdovą.
VI a. pr. Kr. Roma buvo paskelbta respublika – valstybe, kurią valdė
liaudies išrinkti atstovai. Bet ne visi Romos respublikos gyventojai
dalyvavo valstybės valdyme.
Paskutinysis Romos karalius
Tarkvinijus Išdidusis buvo ištremtas.
Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika.
Aukščiausia valstybės valdžia priklausė senatui, tautos susirinkimams ir
magistratams (pareigūnams).
Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingiausių patricijų šeimų.
Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900.
Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris 6
mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią. Jam
turėjo paklusti visi piliečiai. Pareigūnas turėjo neliečiamybės teisę. Iš
pradžių susikūrė Romos polis, po to Romos respublika, odar vėliau Romos
imerija.
Raštas
Naudojo lotynišką abėcėlę.
Religija
Paguonys garbino nukariautų vietovių dievus. Daug dievų perėmė iš
Graikijos ir pavadino savaip. Buvo krikščionių persekiojimai. Romėnai
perims krikščionybę. Konstantinas uždraus krikščionių persekiojimus, o
vėliau Teodosijus paskelbs krikščionybę valstybine religija.
Mokslas
Daug mokslo žinių romėnai perėmė iš nukariautų tautų. Sparčiai
vystydami mokslą ir teisę jie aplenkė savo pirmtakus. Romėnų laimėjimai
vėliau pasklido po Vakarų Europą ir visą pasaulį. Ptolemėjas apibendrino
senovės pasaulio astronomijos ir geografijos žinias. Parengė visatos
mode1į, kuriame Žemė buvo visatos centre, o Saulė, Mėnulis ir kitos
planetos sukosi aplink ją. Jo mokymas apie pasaulio sandarą atrodė labai
įtikinamas ir išsilaikė iki XVI a.( kada Mikalojus Kopernikas įrodė , kad
Žemė sukasi apie Saulę – heliocentrizmo pradžia), nors ir buvo klaidingas.
Plinijus Vyresnysis I a. parašė 37 knygų veikalą “Gamtos istorija”. Jame
dėstė mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, gyvūnus, augalus,
žemdirbystę. Tai tikra enciklopedija, kurioje surinktos visos romėnų,
graikų ir Rytų tautų žinios aapie gamtą ir pasaulį.
Menas
Literatūros menas parimtas iš graikų, įsivyrauja poezijos menas,
puošnumas
Teisė
Pradžioje Romoje vyravo paprotinė teisė – nerašytos elgesio
taisyklės. Jos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Plečiantis valstybės
teritorijai, paprotinė teisė nebetiko, nes provincijose žmonės laikėsi
kitokių papročių. V a. pr. Kr. viduryje teisinius papročius romėnai surašė
ant 12 varinių lentelių. Vėliau teisynas buvo papildomas.
Įstatymus romėnai vadino tautos valios išraiška. Juos priimdavo
Tautos susirinkimas. Kiekvieną įstatymą sudarydavo trys dalys: įžanga,
teisiniai reikalavimai ir sankcija. Sankcijoje būdavo nurodomos poveikio
priemones įstatymo pažeidėjui. Tokia įstatymo struktūra išliko iki mūsų
dienų.
Romėnų teisė buvo skirta tik valstybės piliečiams. Tačiau
valstybėje gyveno daug svetimšalių, neturinčių Romos pilietybės. Jiems buvo
taikoma atskira teisė – tautų teisė. Ji reguliavo santykius tarp skirtingų
tautybių žmonių. Tokia padėtis kėlė nemaža rūpesčių to meto teisininkams.
III a. Romos ppilietybė buvo suteikta beveik visiems laisviems imperijos
gyventojams.
Romėnai teigė, kad teisėjai privalo būti bešališki, kad jie turi
išsiaiškinti ir atsižvelgti į asmens poelgio motyvus. Ypač svarbu buvo tai,
kad įtariamasis laikytas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė.
Romėnų teisė užfiksavo šiuolaikinės teisinės valstybės principus.
Švietimas
Nuo mažens vaikai namuose ir mokykloje buvo mokomi visko, ką
reikia žinoti ir mokėti kiekvienam romėnui. Mokyklas lankė berniukai, nes
mergaitės daugiausiai mokėsi namuose.
Jaunesni berniukai mokyklose buvo mokomi skaityti ir rašyti. Jie rašė
pagaliuku, vadinamu stiliumi, ant vašku padengtų medinių lentelių arba
molio šukių. Vyresniems lleisdavo rašyti ant papiruso. Kalkuliatorius, t.y.
skaičiavimo mokytojas, mokė aritmetikos.
Paūgėję romėnų vaikai lankydavo aukštesniąją mokyklą. Čia mokėsi muzikos,
geometrijos, astronomijos, literatūros ir kalbėjimo meno.
Romėnų švietimui didžiulę įtaką darė nukariautų graikų kultūra. Graikų
kalba buvo paplitusi Viduržemio jūros kraštuose. Ją privalėjo išmokti ir
Romos pirkliai. Mokėti graikų kalbą reikėjo kiekvienam kilmingam romėnui,
kuris norėjo būti laikomas išsilavinusiu žmogumi. Graikų kalbos mokėsi ir
vaikai.
Ekonominis socialinis vystymasis
Labai buvo išvystyta prekyba (ypač mainų), laivininkystė,
žemdirbystė, atsirado pirmosios monetos.
Technikos pasiekimai
Išrado pirtis, vandentiekius, kalendorių, apšildimo sistemą,
svaidomasias mašinas, laidojimo rūsius, tiesiami keliai, arkiniai tiltai.
