1991 m. sausio 13-oji.Kova del nepriklausomybes

1991 m. sausio 13-oji: kova dėl Nepriklausomybės

SSRS niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Lietuva jau nepriklausoma valstybė, tad aukščiausioji sovietų vadovybė nusprendė griebtis atviros agresijos. 1991 m. sausio 8-ąją Sovietų Sąjungos gynybos ministras į Baltijos šalis įsakė įvesti desantininkų karinius dalinius. Į Lietuvą buvo permesti sovietų desantininkų divizijos daliniai iš Pskovo. Jau kitą dieną SSRS prezidentas M. Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą siekiais atkurti buržuazinę santvarką bei pareikalavo laikytis Sovietų Sąjungos konstitucijos.

Įtampa Lietuvoje vis augo: Vilniaus miesto vadinamajame sovietų Šiaurės kkariniame miestelyje buvo įrengtas kosminio ryšio su Maskva punktas – kad sovietų vadovybė galėtų koreguoti kariškių veiksmus.

Kariniai veiksmai prasidėjo kitą dieną – sausio 11-ąją. Pirmiausia LKP CK (Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto) narys J. Jermalavičius paskelbė, kad sudarytas „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ (NGK), kuris prisiima atsakomybę už Respublikos likimą. Šiuo skelbimu buvo bandoma užmaskuoti vykstantį perversmą – teigiant, jog valdžia atiteko Nacionalinio gelbėjimo komitetui. Kariniams veiksmams užmaskuoti sovietų kariškiai pranešė Aukščiausiajai Tarybai apie Vilniuje prasidedančius karinius „manevrus“. Įvairių Lietuvos Respublikos žinybų ppastatus sovietų desantininkai pradėjo užiminėti jau nuo 11 val. ryto – šitaip buvo užgrobtos krašto apsaugos patalpos Alytuje.

Po pusvalandžio sovietai užėmė ir krašto apsaugos rūmus Vilniuje, dar po keliolikos minučių – desantininkai, šūviais ir automatų buožėmis išsklaidę pastatų ginti susirinkusius žžmones, užėmė ir Spaudos rūmus. Šiauliuose sovietų kariškiai užėmė krašto apsaugos pastatą, o Kaune – Kauno vairuotojų mokyklos namus. Iki nakties sovietai dar užgrobė Nemenčinės TV retransliacijos centrą bei Vilniaus geležinkelio mazgą, kur sustojo traukinių eismas. Visose šiose akcijose dalyvavo šarvuočiai , tankai ir sovietų desantininkai. Užgrobdami patalpas sovietų kariškiai sužeidė nemažai žmonių.

Veltui Lietuvos Respublikos AT pirmininkas V. Landsbergis bandė susisiekti su SSRS prezidentu M. Gorbačiovu – jam buvo atsakyta, kad šis „pietauja“. Lietuvos užsienio reiklų ministras A. Saudargas pareiškė protesto notą Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrui, dėl sovietinės kariuomenės veiksmų Lietuvoje.

Gynybai nuo sovietų kariuomenės agresijos Lietuvos Respublikos AT įsteigė Laikinąją gynybos vadovybę, kuri turėjo organizuoti svarbiausių pastatų, tarp jų – ir pačios Aukščiausiosios Tarybos gynybą.

Tuo tarpu vadovauti sovietų kariškių vveiksmams į Vilnių atvyko generolas V. Ačialovas. Naktį prasidėjęs intensyvus sovietų šarvuotos technikos judėjimas Vilniaus gatvėse, baigėsi ypatingosios paskirties policijos dalinio, buvusio Valakampiuose, apsupimu. Į SSRS pajėgų pusę perėjo 32 Lietuvos vidaus organų darbuotojai. Apie 4 val. ryto sovietų kariškiai atakavo ir Policijos akademiją. Kelyje Porečė – Druskininkai sovietai apsupo Krašto apsaugos postą – sumušė bei išvaikė jo darbuotojus.

Nors V. Landsbergis tris kartus bandė susisiekti su M. Gorbačiovu, to padaryti nepavyko. Tuo tarpu tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos susirinkę, budėjo pprie Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos komiteto, TV bokšto bei tarpmiestinės telefonų stoties. Lietuvos televizijos darbuotojai pranešė apie didėjantį pavojų Vilniaus televizijai ir nurodė Kaunui būti pasirengus perimti televizijos transliacijas. Vilniuje žmonės prie Aukščiausiosios Tarybos rentė barikadas, užtvaras, savanorių grupės, nors ir menkai ginkluotos, rengėsi gintis.

Apie 22 valandą vakaro gautas pranešimas, kad sovietų karinės technikos kolona važiuoja iš Šiaurės miestelio per Žirmūnus. Aukščiausiosios Tarybos ir jos pirmininko vardu Lietuvos piliečiai buvo paraginti ginti Vyriausybės pastatus. Tūkstančiai žmonių pasipylė į gatves, apsupo gyvu žiedu vyriausybės įstaigas. Daugiausia žmonių susitelkė prie televizijos bokšto ir parlamento.

Tuo tarpu grupuotė, apsišaukusi „Nacionalinio gelbėjimo komitetu“ (NKG) pasiskelbė, kad jos pareiga – paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje. Šios grupuotės atstovai kreipėsi į Lietuvos Respublikos AT, reikalaudami, kad ši atsistatydintų ir Lietuvoje būtų įvestas prezidentinis (SSRS prezidento) valdymas. Taip pat šis „komitetas“ nusprendė užimti radijo bei televizijos pastatus.

Apie 2 valandą nakties sovietų desantininkai pilna kovine apranga (su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, automatais) atakavo bei užėmė radijo ir TV pastatus. Tuo pat metu televizijos bokštą pradėjo supti sovietiniai tankai. Jie vienas po kito įsirėžė į Lietuvos laisvės gynėjų minią, paglemždami po vikšrais žmones. Bokšto gynėjus puolė ir sovietų desantininkai, kurie, braudamiesi pro minią, daužė žmones automatų buožėmis, šaudė į juos iiš kovinių šovinių. Gindami Lietuvos radiją ir televiziją buvo sužeisti apie 700 žmonių, 14 žuvo. Tai – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Kavoliukas, Vidas Macinkevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.

Tuo tarpu iš po Vilnių važinėjančių šarvuočių ir tankų buvo transliuojamas iš anksto parengtas magnetofono įrašas su J. Jermalavičiaus pranešimu, kad NKG paėmė visą politinę valdžią į savo rankas. Skelbta, kad mieste įvedama komendanto valanda, o Vilniaus komendantu paskirtas Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras V. Uschopčikas.

Tačiau sovietų kariškiams nepavyko užgniaužti Laisvės žodžio – jau 3 val. nakties, nutrūkus sovietų užimtos Vilniaus TV transliacijoms, pradėjo veikti Kauno radiofonas ir televizija.

Įdienojus apie šimtas tūkstančių žmonių susirinko aikštėje prie Lietuvos Respublikos AT, atvyko solidarumo delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos. Žuvusiems laisvės gynėjams pagerbti buvo paskelbtas 3 dienų gedulas.

Lietuvos laisvės gynėjai, dar keletą savaičių saugoję visus svarbiausius pastatus, galų gale nugalėjo – sovietų kariškiai neišdrįso pulti Lietuvos Respublikos AT, kurią, tomis dienomis pavadintą „Lietuvos širdimi“ apsupę, saugojo dešimtys tūkstančių beginklių žmonių iš visos Lietuvos.