Mažosios Lietuvos etnografinis regionas: kultūriniai ypatumai ir jų priežastys

Šiame darbe bandyta panagrinėti Mažosios Lietuvos etnografinį regioną – jo kultūrinius ypatumus ir priežastis. Šį regioną pasirinkau neatsitiktinai – tai mažiausiai man pažįstamas kraštas, turintis daug vokiškos kultūros pėdsakų.

Darbo tikslas – plačiau susipažinti su Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra, atrasti ją sau. Juk tai kraštas, kuriame išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški laikraščiai, kur sukurti pirmieji lietuviški eilėraščiai, pirmoji lietuviška poema, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą, kkur atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos, įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas spektaklis, ten, kur vaikščiojo J. Bretkūnas, M. Mažvydas, M. Švoba,

D. Kleinas, L. Rėza, K. Donelaitis, I. Kantas, M. Pretorijus, V. Kalvaitis, M. Jankus, Zauniai, Vydūnas, E. Jagomastas.

Ištisus šimtmečius vokiečiai dėjo pastangas su šaknimis išrauti Mažosios Lietuvos lietuviškąjį identiškumą. Šio krašto vokiškumui įrodyti jie yra prirašę ir išleidę daug įvairių studijų ir veikalų.

Kadangi šio krašto kultūrai didelę įtaką turėjo jo istorija, tai pirmiausia panagrinėsiu istorinę rraidą, kuri ir bus kultūrinių ypatumų priežastimi. Antroji darbo dalis – apie Mažosios Lietuvos kultūros centrus ir žmones, padariusius jai didžiausią įtaką.

Mažoji Lietuva plačiąja prasme – tai ne tik jai pradžią davusios ir iki 1846 m. Lietuvos departamento teritoriją sudariusios vvakarų aukštaičių genčių –nadruvių ir skalvių – žemės. Į ją dar įeina Semba, šiaurinė Barta, ir Klaipėdos kraštas. Dabar Mažosios Lietuvos žemės turi tris šeimininkus. Lenkija valdo Unguros, Geldapės ir Žydkiemio apylinkes. Klaipėdos kraštas yra Lietuvos dalis. Pagrindinė ir didžiausia, labiausiai nuo lietuvių kultūros nutolusi ir mažiausiai plačiajai visuomenei žinoma, bet, ko gero, daugiausiai lietuvių kultūros pėdsakų turinti Mažosios Lietuvos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai.

Pirmą kartą Mažosios Lietuvos vardas paminėtas Simono Grunau “Prūsijos kronikoje” (1510-1530) kaip Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas. Dar kitaip Mažoji Lietuva buvo vadinama Prūsų Lietuva.

Prūsų seniausiais protėviais laikomi baltiškos Pamarių kultūros gyventojai. Aptardama savo tyrinėjimus Nidoje, archeologė R.Rimantienė teigia, kad su Pamarių kultūra prasideda vakarų baltų išsiskyrimas. Nors vakarų baltų kilmė ir siejama su Pamarių kultūra, šie tteiginiai visgi kelia dalies tyrinėtojų nepasitikėjimą. Į daug neaiškumų yra atkreipęs dėmesį archeologas A.Girininkas savo knygoje “Baltų kultūros ištakos”. Jis atkreipia dėmesį, kad skirtingi autoriai įvairiai supranta Pamarių kultūros paplitimo teritoriją. Iš akmens amžiaus tyrinėtojų darbų sunku susidaryti nuomonę, kada Virvelinės keramikos kultūros nešėjai galutinai susiliejo su vietinėmis kultūromis ir kada susiformavo Pamarių kultūra.

Žalvario amžiuje, ir ypač ankstyvajame geležies amžiuje, iš baltų išsiskyrė vakarų baltai – tiesioginiai prūsų protėviai. Jiems būdingi laidojimo paminklai: pilkapiai su akmenų vainikais ir sankrovomis bbei akmenų statiniais. Vėlyvajame žalvario amžiuje labai išaugo laidojimo paminklų skaičius. Šiam laikotarpiui skiriami keli šimtai pilkapynų, 25 lobiai ir daugybė pavienių radinių – daug archeologinės medžiagos. Pradėjus mirusiuosius deginti, masiškais radiniais tampa urnos, iš kurių formų galime susidaryti vaizdą apie prūsų grožio pajautimą, meninį skonį. Senosios keramikos tyrinėtojas G. Talmantas yra išsakęs nuomonę, kad prūsų keramika įtaigumu, grožiu, formų išbaigtumu, amato kokybe niekuo nenusileidžia net antikinei keramikai. Iš šių radinių galima spręsti, kad Prūsija buvo pralenkusi visus baltus, dvasios turtais praturtinusi tuos, kurie ją sunaikino.

Pirmaisiais amžiais po Kristaus jau vyrauja dideli plokštiniai kapinynai su gausiomis įkapėmis (daug žalvarinių papuošalų, geležinių įrankių). Iki 1 – mo tūkstantmečio vidurio susidarė vakarų baltų kultūrinės grupės – prūsų genčių užuomazgos.

Pirmo tūkstantmečio pabaigoje pradėjo klostytis feodaliniai santykiai ir prūsų tautybė. Tačiau dėl nuolatinių kaimynų puldinėjimų prūsai nespėjo sukurti valstybės. Prūsų žemės svarbiausius visuomenės klausimus sprendė kiekvienos iš jų ( Bartų, Galindų, Kulmų, Notangų, Sembų ir t.t. ) vyrų susirinkimas – vaida. Įtakingiausi vaidoje buvo genčių vadų palikuonys, kurie nuo 13 a. vadinami vitingais. Prūsų žemės buvo geografiškai geroje vietoje – Baltijos jūra, žuvingos įlankos, marios ir ežerai. Prūsai vertėsi medžiokle ir žvejyba, žemdirbyste ir gyvulininkyste. Taip pat į Prūsiją vedė gintaro prekybos kelias. Rašto pprūsai neturėjo – žinios buvo perduodamos virvutėmis tam tikra tvarka užmegztais mazgais. Svarbiausios prūsų dievybės buvo Saulė, Mėnulis, žvaigždės. Vyriausieji dievai – Perkūnas, Patulas ir Patrimpas. Be to, prūsai turėjo begalę deivių, šventų giraičių, upių, šaltinių ir, žinoma, ąžuolų.

Vakarinės lietuvių žemės Skaluva ir Nadruva, tuo labiau Semba, nespėjo prisijungti prie besikuriančios Lietuvos valstybės. Prasidėjo kryžiuočių ordino žygiai į Prūsiją : 1236 m. užimta Pamedė, 1237 m. Pagudė, 1240 m. Varmė, dalis Bartos ir Notangos , 1253 m. Semba. Pavergtieji prūsai ir vakariniai lietuviai ėmė rengti Didįjį prūsų sukilimą, prasidėjusį 1260 m. rugsėjo 20 d. Jam vadovavo notangas Herkus Mantas. 1265 m. sukilėliai pavargo. Negavus pagalbos iš Lietuvos, kur virė vidaus kovos dėl kunigaikščio sosto, sukilimas, trukęs dar devynerius metus, buvo žiauriai numalšintas, H.Mantas nužudytas.

Vėliausiai kryžiuočiai palaužė skaluvius ir sūduvius, ir apie 1289 m. įsitvirtinę kairiajame Nemuno krante, ėmė puldinėti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Daugumą kryžiuočių užgrobtų baltų žemių Lietuvos kunigaikščiai laikė savomis. Lietuviai reikalavo perkelti Ordiną į totorių pasienį. Ordinas Skaluvą ir Nadruvą taip pat pripažino Lietuvių žemėmis, nes šių žemių išlaidos jo kasos knygose 1403 m. įvardijamos kaip Lietuvos žemių išlaidos.

Jau XIII a. viduryje prūsų žemėse pradėjo kurtis vokiečių feodalai ir vyskupai. Skaluvoje ir Nadruvoje iki pat Žalgirio mūšio 1410 mm. vyko žūtbūtinė kova su pavergėjais. Po Melno taikos, padalijusios lietuvių žemes į dvi dalis, Mažojoje Lietuvoje atsirado Ordino dvarų, ėmė kurtis miestai. Paskutinis Ordino magistras Albrechtas 1525 m. panaikino Ordino valstybę ir, prisiekęs Lenkijos karaliui ir LDK kunigaikščiui Žygimantui Senajam vasalo ištikimybę, įkūrė Prūsijos kunigaikštystę. Pagaliau, po kelių šimtų metų priespaudos, atsirado šiokios tokios sąlygos lietuvybei Prūsų Lietuvoje stiprėti. Mažąją Lietuvą Prūsijos valdžia iki 1846 m. vadino Litauen, vėliau jau – Rytprūsiais.

Pirmą kartą Mažoji Lietuva buvo stipriai vokietinama po baisaus 1709-1710 m. maro, kai mirė apie 160 000 lietuvių. Tada valdžia atkėlė 23 000 vokiečių kolonistų ir suteikė jiems visokiausių lengvatų. Kad nesulietuvėtų, uždraudė kolonistams mokytis lietuvių kalbos. Lietuviškai buvo mokoma tik pirmaisiais mokslo metais, vėliau lietuvių kalba dėstyta tik tikyba.

Lietuvių žemės sklypai buvo nuolat mažinami, iš jų iškeldinami lietuviai, o jų ūkius galėjo pirkti tik vokiečiai. Nepaisant tokių sąlygų, XIX a. pradžioje net pietvakarinėje Mažosios Lietuvos dalyje daugelis lietuvių kalbėjo lietuviškai. Vėliau, 1862 m. Bismarkui tapus Prūsijos kancleriu, pradėta planingiau kolonizuoti ir vokietinti Prūsiją. Buvo įsteigtas fondas pašalpoms, socialinėms lengvatoms mokėti atsisakiusiems savo tautybės lietuviams. Lietuvių kalba palaipsniui buvo išstumiama iš teismų, valdžios įstaigų, bažnyčių. 1873 m. lietuvių kalba jau nebuvo mokoma. Lietuviai nenorėjo su tuo taikstytis. Buvo

rašomi įvairūs pareiškimai valdžios įstaigoms. Vieną tokių pasirašė net 29000 žmonių. Deja, be gražių pažadų, nieko nelaimėta. Mažosios Lietuvos germanizavimą iliustruoja ir pačių vokiečių oficiali statistika. Lietuviškiausiose Mažosios Lietuvos srityse lietuviškai kalbančių užregistruota : 1837 m. – 32,8%, 1848 m. – 28%, 1861 m. – 24,5%, 1890 m. – 18%, 1919 m. – 14,5%.

Atėję į valdžią, hitlerininkai ėmėsi prieš lietuvininkus prievartos – ne tik persekiojo lietuvių kalbą, bet ir terorizavo lietuvių kultūros veikėjus. 1934 m. viešai sumušti buvo Vydūnas ir VV.Mačiulaitis, nuniokoti Karaliaučiaus ir Tilžės lietuvių etnografijos muziejai, imta drausti lietuviškos pamaldos. 1938 m. 60 proc. senųjų vietovardžių buvo pakeista vokiškais – jie pernelyg aiškiai bylojo apie tai, kas yra šio krašto šeimininkai.

1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas Rusijai ir pavadintas Kaliningradu. Vokiški vietovardžiai jau buvo keičiami rusiškais. Į Kaliningrado sritį atvyko persikėlėliai iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko sričių. Tai atsispindi naujuose vietovardžiuose.

Taigi po beveik 700 metų vokiškos okupacijos prisidėjo dar ir rusiška. Tiek vvokiečių, tiek kai kurie rusų istorikai ir archeologai bandė prūsų žemes priskirti slavams bei germanams, savaip, dažnai tendencingai ar iškreiptai interpretuodami archeologinius radinius, prūsų istoriją. Dar ir šiandieną tragiškoje prūsų istorijoje likę daug neatsakytų klausimų.

Nemažai vokiečių kultūros veikėjų nepritarė XVI –– XIX a. Prūsijos valdžios vykdomai prievartinio germanizavimo politikai. Lietuvius laikydami nykstančia tauta, pažangesni vokiečių mokslininkai ir kultūros veikėjai fiksavo ir saugojo lietuvių kultūrą mokslo reikalams. Mažosios Lietuvos gyvenimą pirmieji aprašė E.Vagneris, Teodoras Lepneris, Motiejus Pretorijus. Imanuelis Kantas vertino lietuvius kaip aukštos kultūros, darbščius, naudingus valstybei žmones, lietuvių kalbą – vertingą mokslui. Lietuvių inteligentijos stoką laikė tautinės diskriminacijos ir kolonizacijos padariniu. Tokioje aplinkoje lietuvių tautinė savimonė brendo greičiau nei Didžiojoje Lietuvoje, lietuviškų mokyklų bei periodinių leidinių skaičiumi Mažoji Lietuva pralenkė D.Lietuvą per visą 19 amžių.

To meto svarbus lietuvių kultūros centras buvo Tilžė ( dab. Sovetskas ). Rytiniame miesto pakraštyje yra Vorpilio piliakalnis. Pagal padavimą ant jo kadaise stovėjusi lietuvių kunigaikščio Voro pilis. Padavimai – gyvas tautos istorijos šaltinis. Didelė jų ddalis yra surinkta svetimtaučių. Gaila, kad priespaudos laikais nemaža jų dalis žuvo.

Tilžėje yra gimęs pirmosios lietuvių gramatikos ( Grammatica Litvanica , Karaliaučius 1653 ) autorius Danielius Kleinas. Jis mokėsi vietos gimnazijoje, vėliau studijavo Karaliaučiaus universitete, nuo 1637 m. iki mirties klebonavo Tilžės lietuvių bažnyčioje. Jo veikalų kalba remiasi Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarme. Juo sekė ir vėlesnės gramatikos. D.Kleinas patobulino M.Mažvydo lietuvių kalbos garsų rašymo sistemą. Minėtos gramatikos santrauką išleido ir vokiečių valdininkams – “Trumpas ir aiškus vadovas, kaip rreikia teisingai lietuviškai skaityti, rašyti ir kalbėti”. 1666 m. D.Kleinas išleido “Naujas giesmių knygas” su 229 lietuviškomis giesmėmis. Jo nuopelnai lietuvių raštijai ir kultūrai pripažinti amžininkų.

1586 m. Tilžėje įsteigta provincijos mokykla. Ją baigę jaunuoliai vykdavo į Karaliaučiaus universitetą studijuoti teologijos. Kadangi dauguma parapijų gyventojų buvo lietuviai, tai mokykloje buvo dėstoma lietuvių kalba. Vėliau ši mokykla perorganizuota į klasikinę gimnaziją ir pavadinta Karališkąja. Šią gimnaziją yra baigę daug žymių to meto žmonių, nusipelniusių lietuvių kultūrai. Čia lietuvių kalbą dėstė Mažosios Lietuvos tautosakos, archeologijos ir etnografijos vertybių rinkėjas bei skelbėjas Eduardas Gizevijus, taip pat Aleksandras Kuršaitis – ilgametis ir paskutinis Lietuvių literatūros draugijos pirmininkas. Ši vokiečių draugija įsikūrė 1879 m. pabaigoje ir turėjo tikslą surinkti lietuvių kalbos, tautosakos, papročių faktus, nes “lietuvių kalba netrukus išnyksianti vokiečių, rusų, lenkų kalbų drauge spaudžiama” ( iš vokiečių spaudos atsišaukimo). Draugija sukaupė daug Lietuvių etnografijos, dailės, tautosakos vertybių. Daug etnografijos eksponatų jai padovanojo upeivis iš Paskalvių Jurgis Banaitis. ( Paskalviai – gyvenvietė tarp Tilžės ir Ragainės ). Čia augęs J.Banaitis (1871 – 1905) buvo Nemunu plaukiojančių garlaivių virėjas. Šis entuziastas rinko gimtojo krašto tautosaką – papročius, atsiminimus, dainas. Vieną brolio ir sesers išsaugotą jo rankraštį perrašė Lietuvos konsulas Tilžėje J.Sruoga ir perdavė Lietuvos tautosakos archyvui.

Vietos lietuvių iiniciatyva Draugija Jokūbynės parke įsteigė pirmąjį lietuvių etnografijos muziejų, kuriame sukaupta daug vertybių.

Draugija susirinkdavo Tilžėje, Klaipėdoje, Ragainėje. Jinai surinko turtingą, per 2400 tomų turinčią lituanistinę biblioteką. Bėgdami hitlerininkai biblioteką išvežė. Dabar ji yra Poznanės universiteto Kalbotyros institute.

1885 m. vasario 15 dieną M.Jankus, J.Mikšas, K.Voska, E. Vejeris ir dar keletas veikėjų įkūrė pirmąją lietuvių visuomeninę draugiją – Lietuvišką draugystę “Birutė”. Jos tikslai – gaivinti lietuvių kalbą, skaityti paskaitas, leisti lietuviškas knygas, žadinti tautinę savimonę. “Birutė” turėjo biblioteką, vaidintojų būrelį, chorą, rengė vaidinimus, koncertus, šventes. 1895 02 17 įvyko pirmasis lietuvių dainų koncertas, buvo suvaidintas pirmasis spektaklis – A.Gužučio drama “Išgriovimas Kauno pilies 1362 metais”. Draugijai vadovavo tokios iškilios Mažosios Lietuvos asmenybės kaip Jurgis Mikšas, Vilius Bruožis ( į kurio patriotiškas paskaitas sueidavo šimtai lietuvių), lietuvių teisių gynėjas Jurgis Zauerveinas, Dovas Zaunius ir kt. Kovodamas dėl lietuvių kalbos teisių J.Zauerveinas patyrė daug nemalonumų tiek iš vokiečių, vadinusių jį išdaviku, tiek iš lietuvių laikraštininkų. Jo plunksnai priklauso 1879 m. parašytos eilės, virtusios Mažosios Lietuvos himnu:

Lietuvninkai mes esam gimę,

Lietuvninkai mes turim būt.

Tą garbę gavome užgimę,

Tą ir neturim leist pražūt.

1906 m. kompozitorius Stasys Šimkus parašė šio himno muziką. Pirmą kartą choras jį giedojo 1910 m. Kaune, per dainų šventę.

Draugijos veikla nutrūko 1914 m. Biblioteka iir kita medžiaga buvo perduota Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje.

1901 – 1939 metais Mažojoje Lietuvoje veikė ir daugiau lietuvių kultūros draugijų – Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose, Sandora, Santara, Tilžės lietuvių klubas ( norėjęs pastatyti paminklą K.Donelaičiui ant Rambyno kalno), Klaipėdos krašto mokyklų draugija, Spauda ir kt.

1931 – 1935 m. Tilžėje veikė Lietuvių kultūros draugija, kuriai vadovavo Vydūnas (Vilius Storosta) – bene žymiausias Tilžietis, rašytojas bei filosofas, mokytojas ir visuomenės veikėjas. Jis 1888 m. baigęs Ragainės mokytojų seminariją, 1892 rudenį iš Kintų visam laikui persikėlė į Tilžę, kur dvidešimt metų berniukų vidurinėje mokykloje dėstė anglų ir prancūzų kalbas. Būdamas 44 metų išėjo į pensiją ir atsidėjo kūrybiniam darbui. Nuo 1927 m. Vydūnas – Pasaulinės rašytojų sąjungos narys ( iki 1989 m. vienintelis iš lietuvių). Žymiausi jo kūriniai – “Probočių šešėliai”, dramų trilogija “Amžina ugnis”, “Mirtis ir kas toliau”, drama “Jūratė”, komedija “Pasveikimas”, trijų veiksmų vaidinimas “Pasiilgimas”, filosofinė studija “Sąmonė: sąmoningumas ir nesąmoningumas. Žvilgsniai į gyvenimo esmę”. Kai 1930 m. Rytprūsiuose buvo pompastiškai paminėta Kryžiuočių ordino prūsų ir lietuvių žemių užkariavimo 700 metų sukaktis, kai vokiečių spauda tvirtino, kad lietuviai neturi jokios teisės šio krašto laikyti protėvių žeme, Vydūnas nutarė duoti atkirtį. Netrukus vokiečių kalba jis išleido knygą “Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių”.

Šis veikalas, su gilia įžvalga ir meile parašytas, duoda patį pilniausią prūsų istorijos vaizdą. Knyga, kaip kenksminga Reicho interesams, vokiečių buvo konfiskuota. Nedidelė jos ištrauka:

“Tautos atsparumą laiduoja jos dvasinio gyvenimo būdas. Jei jis yra skaidrus, iš jo veržiasi jėga, tai joks karas, jokia vergovė nesužalos tautos ilgam.”

1940 m. Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, bet sukliudė pasikeitusi tarptautinė situacija.

XIX – XX amžių sandūroje Tilžė buvo lietuvių spaudos centru. Čia išleista S.Daukanto “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”, J.Basanavičiaus “Etnologiškos smulkmenos”, MM.Valančiaus “Palangos Juzė”, pirmieji Žemaitės kūriniai. Nuo 1883 iki 1933 m. čia buvo išspausdinta per 800 pavadinimų lietuviškų knygų. 1823 – 1824 metais ėjo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys “Nusidavimai Dievo karalystėje”. Steigėsi daug spaustuvių, spausdinusių lietuviškas knygas, laikraščius, kalendorius. Pradėtos spausdinti knygos Didžiajai Lietuvai. Šią literatūrą į D.Lietuvą gabeno knygnešiai – iš pradžių daugiausia maldaknyges, vėliau ir pasaulietines knygas bei laikraščius. Knygnešystė nebuvo paprasta kontrabanda, bet politinė veikla, už kurią grėsė kalėjimas. Mažoji Lietuva pasitarnavo lietuvybės išsaugojimui D. Lietuvoje.

Tiek Mažosios Lietuvos, tiek ir Didžiosios svarbiausias leidinys – 1883 m. Ragainėje pasirodęs pirmasis lietuviškas laikraštis “Aušra”. Jis ugdė lietuvių savigarbos jausmą, siekė, kad lietuviai niekada nepamirštų savo tautybės. Ji parodė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bendrumą. Pirmą numerį parengė J.Basanavičius ir rraidžių rinkėjas iš Ragainės Jurgis Mikšas. Ragainė XIX – XX a taipogi buvo vienas iš lietuviškos spaudos leidimo centrų.

Ragainė (dab. Nemanas ) – miestas kairiajame Nemuno krante 10 km nuo Tilžės. Vietovardis siejamas su žodžiu ragas arba su miškų dievybe Ragaina. Ragainėje brandžiausius savo metus praleido M. Mažvydas. Kaip spėjama, jis gimė Šilalės apylinkėse apie 1510 m. Mokėsi Vilniuje, Krokuvoje, o 1546 m. kunigaikštis Albrechtas pakvietė jį iš Vilniaus į Karaliaučių. Pasimokęs pusantrų metų jo universitete ir baigęs bakalauro laipsniu, buvo nusiųstas kunigauti į Ragainę, nes prastai mokėjo vokiškai. Tuomet M. Mažvydas jau buvo pirmosios lietuviškos knygos “Katekizmas” autorius. Atvykęs į Ragainę, M. Mažvydas pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba, rūpinosi parapijiečių švietimu, prižiūrėjo, kaip mokomi Ragainėje vaikai, leido lietuviškas kknygas. Jis buvo lietuvių raštijos pradininkas, suformavo giesmių poetikos ir eilėdaros pagrindus. Mirė M. Mažvydas 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje. Greičiausiai jis yra palaidotas tų laikų papročiu bažnyčioje po grindimis.

1882 m. Ragainėje buvo įsteigta antroji Mažojoje Lietuvoje mokytojų seminarija. Iš pradžių čia buvo mokoma ir lietuvių kalbos, nes valdžia žadėjo joje rengti lietuvių kalbos mokytojus. Tačiau 1902 m., įsteigus panašią seminariją Klaipėdoje, lietuvių kalba jau nebebuvo dėstoma.

Kitas svarbus Mažosios Lietuvos miestas yra Tolminkiemis (dabar Čistyje Prūdy). Tolminkiemio parapijoje iki ddidžiojo maro gyveno vien lietuviai ,tik keli vokiečiai gyveno dvare. Vėliau, XVIII a. viduryje privažiavus kolonistams, iš 4000 gyventojų tik 1000 buvo lietuviai. Panašiai lietuvių skaičius mažėjo ir visoje Mažojoje Lietuvoje. Pvz. Įsės parapijoje 1848 m. lietuviškai žmonės kalbėjo 79.7%, o 1912 m. – 5.8%. Paskirtas Tolminkiemio kunigu, Kristijonas Donelaitis atvyko čia 1743 m. lapkričio pabaigoje. Per pirmuosius du dešimtmečius Donelaitis energingai tvarkėsi savo parapijoje. Vietoj griūvančios karkasinės bažnyčios iš lauko akmenų 1756 m. pastatydino naują. Tais pačiais metais buvo pastatyta ir nauja mokykla, sekančiais – pastorių našlių namai. Laisvalaikiu rašė ne tik poeziją, giesmes, kūrė muzikines kompozicijas, kurių, deja, neišliko, bet ir dirbo fortepijonus, barometrus, mikroskopus, sodininkavo. Donelaitis mokėjo šešias kalbas: lietuvių, vokiečių, graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų. Jis buvo optimistas, ūmaus ir energingo charakterio, linkęs bendrauti. Mūsų laikus pasiekė šešios Donelaičio pasakėčios, “Pričkaus pasaka apie lietuvišką sodybą” ir poema “Metai”. Jo nuopelnai lietuvių literatūrinei kalbai yra tokie, kaip A. Dantės nuopelnai italų ar A. Puškino – rusų literatūrinei kalbai. J.V. Gėtė “Metus” lygino su antikiniais literatūros šedevrais. 1977 m. Tarptautinė kritikos asociacija Paryžiuje paskelbė Europos literatūros šedevrų sąrašą, kuriame yra ir “Metai”. Pirmą kartą visus “Metus” kartu su savo vertimu į vokiečių kalbą 1818 m. paskelbė Karaliaučiaus profesorius Liudvikas RRėza.

Tolminkiemio bažnyčia, kurioje tarnavo mūsų literatūros klasikas, 1948 m. stovėjo dar su stogu. Vėliau per dešimt metų traktoriumi buvo nugriautos sienos, viduje augo krūmai ir medeliai. 1960 m. parengtas bažnyčios atstatymo projektas ir maždaug per 11 metų darbai buvo baigti. Prieš pradedant atstatyti bažnyčią, archeologai joje, priešais altorių, rado Donelaičio palaikus ir nugabeno į Vilnių ištirti. Nustatyta, kad Donelaitis buvo stamboko sudėjimo, apie 174 cm ūgio. Buvo atkurtas ir Donelaičio atvaizdas. Dabar Donelaitis palaidotas senojoje vietoje įrengtame mauzoliejuje. Restauruotoje Tolminkiemio bažnyčioje veikia Donelaičio muziejus, kurį per metus vidutiniškai aplanko 40 tūkst. žmonių.

Dar vienas Mažosios Lietuvos kultūrinis centras, didžiausias Rytų Prūsijos miestas – Karaliaučius. Prūsai šia vietovę vadinę Tvangste, nuo ten buvusio tuo vardu miško. Vokiečiai vadino Köningsberg, Mažosios Lietuvos lietuviai – Karaliaučiumi. Kryžiuočių kronikose minima, jog 1409 m. į Karaliaučių norėjęs žygiuoti Vytautas, “nes tai yra jo tėvų žemė”. 1587 m. į Karaliaučiaus Šteindamo bažnyčią iš Labguvos buvo atkeltas Jonas Bretkūnas. Jis laikė tik lietuviškas pamaldas, ėmėsi literatūrinės veiklos, išleido giesmyną, “Postilę”, baigė versti į lietuvių kalbą bibliją. 1612 m. parapijos pastoriumi tapo Jonas Rėza, žymus lietuvių raštijos puoselėtojas. 1544 m. buvo iškilmingai atidarytas Karaliaučiaus universitetas su 4 katedromis: teologijos, teisės, medicinos ir laisvųjų menų, kuriame studijuodamas M. Mažvydas iir parengė pirmąją lietuvišką knygą. 1770 – 1780 m. profesoriaus ir rektoriaus pareigas čia ėjo žymus lietuvių kilmės filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas. I.Kanto kilmė ilgą laiką buvo neaiški, nors daugiatomėje jo kūrinių rinktinėje, išėjusioje 1804 m., buvo pasakyta, kad jis kilęs iš paprastų lietuvių. Jo prosenelis, Richardas Kantas, kilęs iš Kontvainių kaimo prie Priekulės, nemokėjo net vokiečių kalbos. Svarbiausi I.Kanto veikalai yra “Grynojo proto kritika” (1781 m.) ir “Praktinio proto kritika” (1788m.)

Svarbūs yra ir universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos nuopelnai lietuvių kultūrai. Dar būdamas studentas, L.Rėza ėmė kurti eiles. Išėjo jo poezijos rinktinė vokiečių kalba “Prutena”, kurioje gausu Lietuvos istorijos, tautosakos, mitologijos motyvų. Kai 1809 m. buvo nutarta uždaryti Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminarą, L.Rėzos pastangomis valdžia leido jį palikti. 1800 m. jis paskirtas seminaro inspektoriumi, o 1806 m. direktoriumi ir buvo juo iki mirties.

L.Rėza buvo drovus, kuklus žmogus, bet atkaklaus būdo. 1817 m. jis per spaudą kreipėsi į visuomenę, prašydamas siųsti jam lietuvių liaudies dainas ir neskelbtus lietuvių literatūros kūrinius. Taip L.Rėzai buvo atsiųsta K. Donelaičio Pavasario linksmybių ir Vasaros darbų originalai, Rudens gėrybių ir Žiemos rūpesčių nuorašai. Tuomet L.Rėza lietuvių literatūros bičiuliams paskelbė “Metų” prenumeratą (pavadinimą L.Rėza sugalvojo pats). 1825 m. L. Rėza savo lėšomis išleido

lietuvių liaudies dainų rinkinį. “Metus” ir “Dainas” įsigijo žymiausios Europos mokslinės bibliotekos. “Metus” turėjo S. Daukantas, S. Stanevičius, A. Mickevičius.

Mirė L.Rėza 1840 rugpjūčio 30 d. Jo pageidavimu iš paliktų lėšų buvo pastatytas studentų bendrabutis, kurio gyventojai gaudavo ir nemokamą išlaikymą. L.Rėzos rankraščiai buvo saugomi iki antrojo pasaulinio karo pabaigos Karaliaučiaus valstybiniame archyve, bet nėra išlikę.

1836 – 1844 m. Karaliaučiaus universitete studijavo Frydrichas Kuršaitis. Studijų metais jį globojo prof. L. Rėza. Svarbiausi F.Kuršaičio nuopelnai – kalbotyros darbai. Ypač reikšminga 1876 mm. F.Kuršaičio gramatika, kurioje jis išsamiau nei kiti aprašė lietuvių kalbos fonetiką, akcentologiją, morfologiją ir sintaksę, lygino lietuvių kalbą su prūsų ir latvių kalbomis. Šia gramatika rėmėsi J.Jablonskis bei K.Būga. Jo lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodynas – didžiausias ir autoritetingiausias XIX a. vid. ir antrosios pusės lituanistinis veikalas.

Karaliaučiuje kunigavo Jonas Bretkūnas ( 1536 – 1602 ) – vienas lietuvių raštijos pradininkų. Jo plunksnai priklauso vokiečių kalba parašyta Prūsų krašto kronika, giesmynas “Giesmės duchaunos”, pirma lietuviška maldaknygė ““Kolektos”, pamokslų rinkinys “Postilė”. J.Bretkūnas pirmasis išvertė M.Liuterio Bibliją iš jos vokiško vertimo. Jo darbai prisidėjo prie lietuvių literatūrinės kalbos vystymosi, turėjo įtakos lietuvių kovai su germanizacija.

Karaliaučius garsėjo ir kaip lietuviškos spaudos židinys. Čia buvo išleistas ir M. Mažvydo “Katekizmas,” ““Forma krikštymo”, pirmoji spausdinta Lietuvos istorija – M.Strijkovskio “Kronika”, pirmoji lietuviška grožinė knyga – J.Šulco “Ezopo pasakėčios”, vienas pirmųjų lietuviškų laikraščių – “Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų”.

Mažojoje Lietuvoje, Kruopynų kaime (dabar Gajevas) gimė ir augo žinomas lietuvių dailininkas Pranas Domšaitis, tapęs romantiškojo impresionizmo stiliumi. Kauno paveikslų galerijoje yra trys P. Domšaičio drobės: ”Apsnigtas lietuviškas kaimas”, “Domšaitienė iš Vėluvos” ir “Bulviakasis”.

1848 m. Girėnų kaime gimė lietuvių tautosakos rinkėjas bei leidėjas Vilius Kalvaitis. 1888 – 1895 m. rinkdamas tautosaką jis apėjo 90 Mažosios Lietuvos valsčių. Kalvaitis išleido dainų rinkinius: “Naujosios Lietuvos dainelės” (Tilžė,1866 m.), “Rūtų lapeliai” (Tilžė, 1894 m.), “Lietuvos kanklės” (Bitėnai, 1895 m.), “Prūsijos lietuvių dainos” (Tilžė, 1905m.). Apie 560 jo užrašytų sakmių paskelbė J. Basanavičius. 1910 m. TTilžėje V.Kalvaitis išleido svarbiausią savo kūrinį “Lietuviškų vardų klėtelė” su 15 tūkst. asmenų, vietovių, upių ir kt. vardais. Apie V.Kalvaičio surinktas pasakas, kurios, deja, liko nespausdintos, J.Basanavičius rašė: “Per metų eiles savo germanizuojamai tautai pastatė tikrai amžiną paminklą”.

Viena žinomiausių Klaipėdos krašto rašytojų – Ieva Simonaitytė ( 1897 – 1978 ). Ji savo romanuose pasakoja apie Klaipėdos krašto lietuvių tragišką istorinį likimą 18 – 19 a.

Prūsų Lietuvos istorija geriausiai žinoma nuo XIII amžiaus. Ankstesnių amžių prūsų praeitį dengia nežinia. XIV a. kkronikos irgi apsiriboja daugiausia kovų ir mūšių aprašymais. Žinių apie prūsų gyvenimą, kultūrą ir papročius beveik nėra, nes, anot kryžiuočių vienuolių metraštininkų, argi gali pagonys turėti kultūrą ar vertas paminėti tradicijas. Kalbininkai yra priėję išvados, kad prūsų kalba priklauso baltų kalbų grupei, taip pat kaip ir lietuvių bei latvių kalbos.

Mažosios Lietuvos 700 metų germanizavimas padarė įtaką šiam kraštui ir jo gyventojams bei kultūrai. Dabartinis Lietuvai priklausantis Klaipėdos kraštas – tik nedidelė Mažosios Lietuvos dalis. Jo istorinis ir kultūrinis vystymasis yra neatsiejamas nuo visos vakarų baltų – prūsų žemės vystymosi. Savo ruožtu Mažoji Lietuva padarė didelę įtaką Didžiosios Lietuvos kultūrai ir kalbai, todėl nusipelno mūsų tolesnio domėjimosi bei rimtų archeologinių, istorinių, lingvistinių tyrinėjimų.

Naudota literatūra:

1. V. Šilas, H. Sambora “Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai”

2. V.Šimėnas, V.Kulikovas “Užmirštieji Prūsai”

3. O.Šneidereitas “Prūsai”

4. Dr.J.Remeika “Kai dar amžina ugnis ruseno”

5. E.Vagneris “Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai”