egipto civilizacija

Pirmieji egiptologai

„Kad ir kokį paimtume mūsų gyvenimo aspektą, tirdami jo istoriją galų gale prieisime Egiptą, šalį, kuri buvo europietiško valstybingumo, europietiško meno, daugelio religinio gyvenimo ir buities reiškinių motina.“ (B. Tarajevas)

Egiptas – tai pirmiausia upė Nilas. Paskui – siauras derlingas žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis. Egipto valstybė atsirado Šiaurės Rytų Afrikoje. Pagrindinę jos dalį sudarė Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių iki Viduržemio jūros. Bet jai priklausė iir Arabijos kalnynas rytuose (tarp Nilo ir Raudoniosios jūros), ir Libijos plokštikalnio dalis vakaruose.

Pasakojama, kad pirmasis Egipto žmogus buvęs karalius Menas. Jam valdant, visas Egiptas, išskyrus Tėbų nomą, buvęs ištisa pelkė, ir žemiau Meridės ežero nebuvę nei vienos vandens neapsemtos vietos. Pirmasis karalius Menas pastatęs užtvanką, nusausinęs tą vietovę ir ten įkūręs Memfio miestą.

Tokį tad pasakojimą apie pirmąjį Egipto valdovą pateikia „istorijos tėvas“ Herodotas. Tačiau ne vien legendas užrašinėjo pirmasis istorikas. Jo raštuose yra istorinių tiesų, kurias vėlesniais laikais patvirtino rrasti rašytiniai šaltiniai bei archelogijos paminklai. Svarbiau tai, kad Herodotas dar aptiko Egipto civilizaciją, nors yrančią, bet gyvą. Ne mažiau nuopelnų tenka ir egiptiečių istorikui žyniui Manetonui (IV – III a. pr. Kr.).

XVIII a. pab. Napoleono žygio į Egiptą metu ((1798 m.), prasidėjo sistemingi šio krašto tyrinėjimai, kurių metu buvo rastas garsusis „Rozetės akmuo“. Vėliau mokslininkai įvertino didžiulę „Rozetės akmens“ reikšmę: rado jame pirmąjį egiptiečių kalbos tekstą kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Lygindami abiejų tekstų žodžius ir fonetinius ženklus, specialistai mėgino iššifruoti senovės Egipto rašto – hieroglifų – prasmę. Šio darbo ėmėsi prancūzas Ž. F. Šampoljonas.

Politinė Egipto raida

Priešistorinių laikų egiptiečiai – medžiotojai – rankiotojai. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai, jau įžengę į neolito amžių, ir azijiečiai, žemdirbiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. iš „Derlingojo pusmėnulio“. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Pirmieji Egipto istorijos amžiai skendi miglose. Egipto civilizacija atsirado, pasikeitus gamtos sąlygoms. Apie 3000 m. pr. Kr. siauriame Nilo sslėnyje jau klestėjo visų seniausioji žemės civilizacija. Piramidės, kapų paminklai, šventyklos rodo jos valdovų galybę, atveria religijos paslaptis bei didžią kultūrą. Civilizacijų pradžią lėmė miestai. Turtinė nelygybė spartino perėjimą nuo gentinės santvarkos prie valstybės. Pradžioje susidarė keletas dešimčių nomų (smulkių valstybių darinių). Kiekvienas iš jų – tai miestas su aplinkiniais kaimais bei laukais ir svarbiausiojo dievo šventykla. Manoma, kad iki IV a. pr. Kr. pab. Egipte buvo 42 nomai. Pradžioje susidarė dvi valstybės – Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas (IV tūst. ppr. Kr. II p.).

Seniausioji karalystė (3000 – 2800 m. pr. Kr.) – Egipto subrendimo laikotarpis.

Senoji karalystė (2900 – 2270 m. pr. Kr.) apima I – VI dinastijų viešpatavimo epochą, kada pasirodė pirmieji civilizacijos daigai, buvo sukurti pirmieji įstatymai, susiformavo religija, raštas. Kada gyveno Gizos piramidžių statytojai – ketvirtosios dinastijos karaliai Cheopsas, Chefrenas, Mikerinas.

Pirmasis tarpinis periodas (2270 – 2100 m. pr. Kr.) prasideda katastrofišku „Senosios karalystės“ griuvimu ir, kadangi karalystė dar laikėsi Memfyje, galbūt laikytinas tarpine pakopa į tam tikrą feodalizmą. Per šį laikotarpį pasikeitė keturios dinastijos (VII – X) ir maždaug 30 karalių.

Vidurinė karalystė (2100 – 1700 m. pr. Kr.) buvo įkurta Tėbų valdovų, kurie nuvertė Herakleopolio karalius ir vėl suvienijo kraštą. Tai buvo XI – XIII dinastijų viešpatavimo periodas, kultūros suklestėjimo epocha.

Antrasis tarpinis periodas (1700 – 1555 m. pr. Kr.) – tai hiksų viešpatavimo laikai (XIV – XVI dinastijos). Semitiškos hiksų gentys įsiveržia į Egiptą, jį užkariauja ir valdo visą šimtmetį. Pagaliau užkariautojus išveja Tėbų valdovai (XVII dinastija).

Naujoji karalystė (1555 – 1090 m. pr. Kr.) – tai ypatingo politinės valdžios stiprėjimo laikas. Tutmozio III užkariavimai padeda užmegzti ryšius su Priešakine Azija. Didžiausios politinės galybės susilaukė, viešpataujant XIX dinastijos karaliams. Apie Ramzio II galybę byloja milžiniški statiniai Abu Simbelyje, MMemfyje, Karnake. Ramzis III vėl atkūrė taiką ir tvarką. Jam mirus, vėliau valdžią perėmė Amono žyniai.

Trečiasis tarpinis periodas (1090 – 712 m. pr. Kr.) yra kilimo ir kritimo laikotarpis. XXIV dinastijos laikais Egiptą laikinai buvo užėmę etiopai.

Vėlyvasis laikotarpis (712 – 525 m. pr. Kr.) Viešpataujant XXVI dinastijai, Egiptą užkariavo Asahadono vadovaujami asirai. XXVI dinastijai pavyko dar kartą suvienyti Egiptą. Ryšiai su graikais pagyvino prekybinį ir kultūrinį gyvenimą.

Persų viešpatavimas (525 – 332 m. pr. Kr.) Persai Egipte įsigali Kambizo, Darijaus I ir Kserkso I laikais, o Darijaus II laikais jų viešpatavimas susilpnėja ir baigiasi. Šiuo laikotarpiu Egipto kultūra laikosi vien iš tradicijos.

Graikų ir romėnų viešpatavimas (nuo 332 m. pr. Kr. iki 638 m. pr. Kr.) 332 metais Aleksandras Makedonietis užkariauja Egiptą ir įkuria Aleksandriją, kuri virsta helenizmo kultūros centru. Egipte vis labiau didėja Romos įtaka.

Senosios karalystės laikotarpiui būdingas didelis šalies susitelkimas. Karaliaus valdžia stiprėja ir įgauna despotijos pobūdį. Faraonas valdė per gana sudėtingą biurokratinį aparatą, kuriam vadovavo aukščiausiasis valdininkas (viziris). Viziris kontroliavo valstybines įstaigas ir šventyklas, vadovavo nereguliariosios kariuomenės rinkimui ir buvo vyriausiasis teisėjas. Faraonas atliko 13 vaidmenų:

• tarpininko tarp tautos ir Dievo,

• kūrėjo,

• gydytojo,

• architekto,

• atpirkėjo (išpirkdavo iš nelaisvės savo tautiečius)

• gyvenimo aprūpintojo,

• mokytojo ir t.t.

Vyriausias faraonų valstybės tarnautojas buvo viziris. Jis atlikdavo visas aadministracines faraono funkcijas, išskyrus religines. Viziris skirdavo patarėjus. Šie vizituodavo vietinius valdytojus, vadinamus nomarchais. Domėdavosi, kaip renkami mokesčiai, apžiūrėdavo žemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo, ar vietos valdžia nespaudžia gyventojų. Paskui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui.

Nomuose, be vietinio valdytojo administracijos, valdė ir paties faraono paskirti inspektoriai. Per juos buvo kontruliuojami nomarcho skiriami valdininkai. Jo valdovų galybę, aukštą civilizacijos techninį lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos požymių.

Egipto piramidės – žinomiausi, be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų Žemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000 metų ir šiandien stebina savo didingumu. Nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo joms padaryti. Ir šiandien pasaulis stebisi vienu iš septynių didžiųjų stebuklų – Egipto piramidėmis. Pirmoji piramidė, pastatydinta faraono Džoserio, buvo laiptinis pastatas. Vėliau kapų statiniai įgauna aiškią piramidės formą. Ir kapai, ir šventyklos – buveinės sumanytos vardan tos pačios amžinybės. Faraonai yra pastatę ne tik piramidžių, bet ir daugybę šventyklų, tokių kaip Karnakas ir Luksoras.

Svarbus kylančios civilizacijos požymis buvo raštas. Senovės Egipte jo būta trijų variantų:

• Hieroglifai – tai ženklai, relistiškai vaizduojantys daiktus, gyvas būtybes, daiktus, procesus. Tokia rašto sistema gana sudėtinga, ji reikalauja nemažo piešimo talento, todėl po kiek laiko ženklai buvo suprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Jie

buvo vartojamas nuo 3100 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr., tai yra apie 3500 metų. Hieroglifinius ženklus galima suskirstyti į tris rūšis:

• Ideogramos, arba ženklai – sąvokos.

• Fonogramos, arba ženklai – garsai.

• Alfabetas, sudarytas vien iš priebalsių.

• Determinatyvai, t. y. vadinamieji žymimieji ženklai.

• Hieratinį raštą vartojo tik Egipto žyniai. Paprastesnis raštas, vartotas užrašams, laiškams, knygoms, sąskaitoms.

• Demotinis raštas – gerokai paprastesnis nei hieroglifai, vadinamas greitraštis. Jis buvo paplitęs visuose liaudies sluoksniuose. Demotinis raštas – kursyvas, suredaguotas į brūkšnelius, lankelius ir ratukus, lengvai parašomas. Jame ssunku atpažinti pirmykščius simbolius.

Rašoma buvo ant papiruso (specialios rašomosios medžiagos, gaminamos iš papirusų – meldų).

Vidurinės karalystės laikotarpio pradžioje (apie 2050 m. pr. Kr.) Egiptas vėl buvo suvienytas. Tobulinama irigacijos sistema, plečiama užsienio ir vidaus prekyba. Pagrindiniu vertės matu vietoj grūdų tampa auksas. Gamybinių jėgų ir mainų augimas vis labiau didino turtinę nelygybę. Senovės Egipto gyventojai dalijasi į labai skirtingas ir uždaras klases. Tokia socialinė struktūra gali būti palyginta su piramide, kurios viršūnė yra faraonas. Faraonui priklauso visos žemės, išskyrus tas, kkurias perleidžia šventykloms, kurias padovanoja kaip atlygį kai kuriems aukštiems valdininkams ir kariškiams. Socialinės piramidės pagrindas – didžiulė gyventojų masė: amatininkai ir ypač žemdirbiai, tie, kurie krauna Egiptui turtus. Amatininkai sudaro negausią vidurinę klasę. Dar žemiau, pačioje Egipto socialinės piramidės aapačioje, yra keletas šimtų tūkstančių vergų. Vergai, žemdirbiai ir amatininkai sudaro didžiulį engiamųjų sluoksnį.

Civilizacijos irimo pradžia

Egipte apie 2250 m. pr. Kr. baigėsi ilgametis paskutinio VI dinastijos valdovo Piorio II valdymas Prasidėjo Pirmosios Suirutės laikotarpis. Pasikeitė valstybės valdymo sistema, buvo apleisti drėkinimo įrengimai, sustojo statybos, nusmuko amatai ir menas. Nomarchai jautėsi esą nepriklausomi savo žemių valdovai.

Echnatono religinė reforma

Faraonas Amenchotepas IV, pasivadinęs Echnatonu, t. y.“Nuolankiu Atonui“, įvykdė reformą, kurios tikslas – politeizmą pakeisti vieno Saulės Dievo Atono kultu. Be to, buvo siekiama susilpinti Amono žynius, kurių įtaka ir galia buvo labai didelė. Vykdydamas reformą, faraonas rėmėsi viduriniais laisvųjų gyventojų sluoksniais. Jis konfiskavo Tėbų šventyklos valdas, persekiojo Amono kultą. Atonas buvo paskelbtas vieninteliu Dievu, o kitų dievų kultai uždrausti. Vyriausiuoju naujojo DDievo žyniu tapo pats faraonas. Tokiam persilaužimui Egiptas dar nebuvo pasiruošęs. Faraono reformatoriaus veiksmai nerado pritarimo šalyje, nepavyko patraukti diduomenės. Echnatonas atkakliai siekė savo tikslo, bet vos tik jis mirė, jo artimiausi draugai ir giminaičiai ėmė ieškoti kompromisų su konservatyviais žynių sluoksniais. Echnatono žmona Nefertitė liko ištikima naujajam kultui ir po vyro mirties iškėlė į sostą mažametį Tutanchatoną. Deja, Tutanchatonas tuoj tapo Tutanchamonu, grąžino Tėbų šventykloms turtus ir privilegijas. Paskesni faraonai baigė restauruoti buvusią tvarką šalyje.

Reforma nepavyko todėl, kad ffaraonas pasikėsino į pamatinį Egipto civilizacijos akmenį – tradiciją. Per daugelį šimtmečių egiptiečiai susigyveno su savo dievais, ir jokie įsakai negalėjo priversti jų atsisakyti protėvių tikėjimo. Be to, Echnatono pertvarkos metu susilpnėjo Egipto galybė. Civilizacija priartėjo prie visiškos dezintegracijos.

Egipto civilizacijos dezintegracija

Echnatono pertvarkymų sukelti vaidai susilpninoEgipto galią. Į jo valdas įsiveržė chabirių gentys, šiaurėje ėmė pulti hetitai. Šalies viduje vėl atgijo intrigos, sąmokslai bei mėginimai uzurpuoti valdžią.

IV a. pr. Kr. pradžioje, Amono žynių padedamas, sostą užgrobė karo vadas Choremchebas. Jis sūnaus neturėjo, todėl po jo mirties valdžią perėmė kitas karo vadas – Ramzis. PrasidėjoRamzių valdymo laikotarpis. Ramzių valdymo pabaigoje vėl sustiprėjo žynių įtaka. Ramzių valdymo pabaigoje žynys Herichoras nušalina valdovą ir pats tampa faraonu.

Civilizacijos dvasia ir tradicijos

Religija. Įprasta, kad kiekviena religija turi savo „šventąją“ knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai. To negalime pasakyti apie egiptiečių religiją. Egipto religija buvo glaudžiai susijusi su gamta. Jie garbino gyvates, karves, krokodilus, kates ir pan. Pirmykštės bendruomenės laikotarpiu egiptiečių dievai buvo vaizduojami žvėrių ar paukščių pavidalu. Vėliau jie dievus vaizduodavo kaip žmones, bet dažnai su paukščių galvomis. Dievas nebuvo įasmenintas. Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai buvo politeistai – turėjo daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turėjo savo dievą, vėliau iškilo svarbiausių gyvenviečių dievai:

• Horas – dangaus ddievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva. Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas.

• Totas – mėnulio dievas ibio galva. Teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį. Rašto, meno ir mokslų išradėjas.

• Hatora – menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais. Taip pat linksmybių deivė.

• Anubis – Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotojų dievas. Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva.

Keletas dievų yra ypač garbinami:

• Saulės dievas Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, žymiausias Egipto dievas. Jo prisikėlimas – nemirtingumo įrodymas.

• Izidė surenka išmėtytas Ozyrio kūno dalis ir padaro iš jų pirmąją mumiją, ji įkvėpė jam gyvybę.

Egiptiečiai tikėjo, kad siela sugrįžtanti į kūną, jei jį pavyksta išsaugoti. Todėl kūnus mumifikavo. Mumijos paruošimas atsieidavo labai brangiai, taigi tai buvo prieinama tik turtingiems žmonėms.

Nefertitė – Amerchotepo III duktė, Echnatono sesuo ir žmona, laikoma viena gražiausių senovės Egipto moterų. Tai liudija al Amarnoje (Achnetatone) rasta jos skulptūra. Buvusi karšta Echnatono reformos šalininkė, likusi naujam kultui ištikima ir po vyro mirties. Spėjama, kad galėjo būti Tutanchamono motina.

Menas. Pagrindiniai skiriamieji meno bruožai: didingos formos monumentalumas, griežtas ir ryškus konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas, atidus natūros stebėjimas.Egipto meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys, kurį kiekvienas menininkas turėdavo išmokti nuo vaikystės.

Egipto dailė rremiasi ne tuo, ką dailininkas galėtų pamatyti tam tikrą akimirką, bet tuo, ką jis žino esant būdingiausia vaizduojamajam asmeniui ar scenai. Į savo darbą sudėdavo ne tik formų ir pavidalų išmanymą, bet ir atskleisdavo juose glūdinčią prasmę. Kiekvienas daiktas turi būti pavaizduotas būdingiausiu jam matymo kampu, kad būtų lengvai atpažįstamas. Egipto mene, ypač kapų mene, stengiamasi atvaizduoti kiekvieną personažą, kiekvieną daiktą kuo išsamiau. Piešiniai egiptiečių kapuose sumanyti kaip tikrovės antrininkai ir skiriami pomirtiniam gyvenimui.

Skulptūra atitiko egiptiečių žmogaus idealo sampratą. Dievai ir žmonės buvo liekni, laiko nepaliesti, amžinai jauni ir žavūs. Skulptūrai būdingas viso kūno sustingimas. Vaizduodamas dievą, faraoną, menininkas stengėsi pateikti pagražintą, idealizuotą gražaus ir galingo žmogaus atvaizdą, ramia, nejudriai sustingusia iškilmingo didingumo poza. Statulėlėse, vaizduojančiose paprastus žmones, pasireiškė gana aiškios realizmo tendencijos.

Naujosios karalystės gigantas buvo Tėbų šventyklų kompleksas Karnakas. Jį pradėjo statyti XVIII, o baigė – XX dinastijos valdovai. Iš esmės tai buvo ne viena šventykla, o daugelio šventyklų miestas.

Antrasis pagal dydį klasikinio tipo šventyklos šedevras – Liuksoro maldos namai. Juos pastatė Amenchotepas III.

Perskaitę egiptiečių papirusus, mokslininkai sužinojo, kad senovės Egipte būta grožinės literarūros. Iškilmingi himnai šlovino dievus ir svečias šalis. Buvo daug mitų – pasakojimų apie dievus ir tautos didvyrius. Ypač plačiai buvo žinomas mitas apie

Ozyrį.propaguota kantrybė, sąžiningumas ir t.t.

egipto laimėjimai:

1. Pirmieji pradėjo statyti piramides (vienas iš pasaulio stebuklų).

2. Pirmieji išmoko balzamuoti mirusiuosius.

3. Pirmieji nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje.

4. Pirmieji panaudojo 4 matematinius veiksmus.

5. Buvo geometrijos pradininkai.

6. Pagamino rašymo medžiagą – papirusą.

7. Mokėjo skaičiuoti trupmenomis.

8. Išrado raštą – hieroglifus.

9. Pranoko šumerus plėtodami medicinos specializaciją (įvairių sričių gydytojai).

Šaltiniai

o Evaldas Bakonis „Senovės civilizacijos istorija“ Kaunas „Šviesa“ 1992 m.

o Evaldas Bakonis, Jonas Janušas „Lietuva ir pasaulis 11 klasei“ Kaunas „Šviesa“ 2001 m.

o K. V. Ceramas „Dievai, kapai ir mokslinikai“ Vilnius „Mokslas“ 1991m.

o Istorija 1 „Baltos lankos“ Vilnius