Švitrigaila

ŠVITRIGAILA

Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija

Vytautui mirus, Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį Švitrigailą. Jis nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą, jis tuoj ėmė su juo kovoti, norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos, daug kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Tik paskutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir, Jogailos išlaikomas, gyveno Černigove.

Švitrigailos konfliktas ssu Lenkija

Išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis, tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Greitai kilo konfliktas su Lenkija dėl Podolės žemių, mat, lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausimo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Podolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis. Švitrigaila, tą sužinojęs, pareikalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio Jogailos ir jo palydovų. Jogaila nors ir įsakė savo ponams ggrąžinti Podolę, bet tie nepaklausė. Tada ginčą teko spręsti karu.

Karas su Lenkija

Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m.). Skirsnemunėje su ordinu buvo padaryta sąjunga, kuri ordinui buvo ypatingai maloni, nes čia jam šmėkštelėjo vviltis reviduoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartimi Švitrigaila sutiko atiduoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. Švitrigaila, be to, dar susiartino su imperatoriumi Zigmantu. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir, po pirmų nepasisekusių žygių, padarė 2 metų paliaubas, – kaip tik tuo metu, kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. Tačiau, dar nepasibaigus paliauboms, lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė, padariusi sąmokslą, pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vytauto brolį Zigmantą .

1432 m. perversmas

Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai, nepatenkinti Švitrigailos politika, mat, jis ne tik kad nesugebėjo vykdyti Vytauto politikos, bet dar buvo ir žiaurus, su niekuo nesiskaitąs karštuolis. Be to, buvusiems Vytauto bendradarbiams labiausiai nepatiko tas, kad apie Švitrigailą susispietė daugybė naujų žmonių, su kuriais jis susiartino ddar gyvendamas rusų kraštuose. Sąmokslininkams padėjo, o gal net paskatino sąmokslą suruošti , Lenkija. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas, tikslių žinių nėra, tik žinoma, kad tada nemažai pasidarbavo vienas atvykęs lenkų ponas – Zaremba.

Švitrigaila sąmokslininkų buvo užpultas tuo metu, kai, vykdamas į derybas su Jogaila, nakvoti sustojo Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios LLietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.

Ukmergės mūšis (1435 m.)

Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus, tačiau vis nieko nelaimėdavo. 1435 m. Jis sukvietė visus savo sąjungininkus – Livonijos ordiną, totorius, rusų kunigaikščius – ir išsiruošė į didelį žygį. Bet, pasiekus Šventąją, netoli Ukmergės (ties Pabaisku), jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus Mykolo vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. Mūšį pralaimėjo Švitrigaila. Jame žuvo Livonijos magistras su daugybe riterių, Kaributo sūnus Zigmantas, daugybė rusų kunigaikščių; be to, daugelis pateko į nelaisvę. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę, tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Netrukus Zigmantui pasidavė Polockas, Smolenskas, Vitebskas ir Naugardas Sieverskas; Švitrigailai liko tik pietinės sritys – Kijevas ir Voluinė su Lucku. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m.), jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigmantui (1440 m.). tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė, ir savo gyvenimą jis baigė Voluinėje (Lucke).

1452 m. Švitrigaila mirė. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams atiduoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Kadangi lenkai troško sau tų žemių, tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla.