lietuvos nepriklausomybės paskelbimas
.
Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo labai didelę įtaką lietuvių
valstybingumo atkūrimui. Jis iš esmės pakeitė geopolitinę padėtį Rytų
Europoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusioms tautoms
susidarė unikali galimybė sukurti savo valstybes. Pirmasis pasaulinis karas
ir ypač vokiškoji Lietuvos okupacija palaipsniui keitė lietuvių veikėjų
požiūrį į autonomijos klausimą. Atsiranda radikalesnis – nepriklausomybės –
siekis. Po 1917m. Vasario ir Spalio revoliucijų Rusijoje lietuviai suprato,
jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija,
bet ir Vokietija, 1915 m. ookupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė
derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie
Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva
būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija
po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti
jos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos valdžia netrukdytų sušaukti
Lietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus.
1917m. rugpjūčio 1-4d. Vilniuje vokiečiai leido sušaukti negausų
susirinkimą. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuvių
konferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuose
parengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami.
Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arba
nuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferenciją
vyksiančius atstovus. Vietoj vokiečių siūlomos patikėtinių tarybos
Komitetas sušaukė platesnę krašto atstovų konferenciją. Leidimas tam buvo
duotas tik su sąlyga, jog bus priimta rezoliucija dėl Lietuvos sąjungos su
Vokietija sudarymo.
Organizacinis komitetas pareiškė, jog šį klausimą galutinai galėtų
išspręsti tik Steigiamasis Seimas.
Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis.
Konferencijos posėdžiai buvo uždari. Konferenciją atidarė organizacinio
komiteto narys A. Smetona. Konferencijos dalyviai nagrinėjo ne tiek
vokiečių pasiūlytos Patikėtinių tarybos sudarymą, kiek Lietuvos ateities
klausimus. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų,
partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio.
Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą
demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamas
klausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjų
valstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalis
delegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtaka
bei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vokietijos paramos.
Konferencija nutarė, jog Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis seimas,
kuris priims valstybės konstituciją ir nustatys santykius su kitomis
valstybėmis.
1917 mm. rugsėjo 21 d. konferencijoje išrinktas vykdomasis organas –
Lietuvos Taryba iš 20 narių. Lietuvos Taryba turėjo įgyvendinti
konferencijos nutarimus. Į Tarybą išrinkti 8 Krikščionys demokratai, 2
tautininkai, 2 socialdemokratai, 1 liaudininkas ir 7 nepartiniai asmenys.
Lietuvos Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, pirmuoju
vicepirmininku S. Kairys, nariais – J. Basanavičius, S.Banaitis,
M.Biržiška, K.Bizauskas, P.Dovydaitis, P.Klimas, D.Malinauskas, V. Mironas,
S.Narutavičius, A.Petrulis, J.Smilgevičius, J.Staugaitis, A.Stulginskis,
K.Šaulys, J.Šernas, J.Vailokaitis, J.Vileišis.
Vokietijos valdžia Lietuvos Tarybą laikė organu, su kuriuo vokiečių
valdžia turėjo tartis dėl Lietuvos likimo. 1917m. Tarybai buvo ypač svarbu
užmegzti santykius ssu užsienyje gyvenančių lietuvių veikėjais ir gauti jų
pritarimą. Lapkričio mėn. lietuvių organizacijos užsienyje pripažino
Lietuvos Tarybai teisę atstovauti Lietuvai, tik lietuvių bendruomenės
Rusijoje priekaištavo už per daug glaudžius ryšius su Vokietija.
Lietuvos Taryba, vykdydama Vilniaus konferencijos nutarimus, mėgino
sušvelninti okupacinio rėžimo sunkumus.1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntė
Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Tarybai
būtų suteikta teisė siūlyti karinei valdžiai, kaip pašalinti okupacinio
valdymo negeroves – nepakeliamas rekvizicijas, darbo batalionus, žmonių
vežimą į prievartos darbus. Tačiau karinė valdžia Lietuvoje mažai
teatsižvelgė į civilinės Vokietijos valdžios reikalavimus.
1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido lietuviams leisti politinį laikraštį
„Lietuvos aidas“, kuris tapo Lietuvos Tarybos spaudos organu. Lietuvos
Tarybą „vyriausiuoju lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei atstatyti“
pripažino ir užsienio lietuviai Stokholmo ir Berno lietuvių konferencijose.
Netrukus susidarė palanki politinė padėtis Lietuvos
nepriklausomybės paskelbimui. 1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią
atėję bolševikai paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje
pripažino Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę kurti savarankišką
valstybę. 1917 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį su
Vokietija, gruodžio 9 d. tarp šių valstybių prasidėjo taikos derybos.
Derybose Lenkijai buvo pažadėta nepriklausomybė. Derantis dėl Lietuvos,
Vokietijai reikėjo dokumento, nustatančio Vokietijos ir Lietuvos santykius,
rodančio lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Vokietija sutiko
pripažinti nepriklausomą Lietuvą, jei Lietuvos Taryba pažadės susieiti su
Vokietija tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis
(karine, muitų, vvaliutos ir susisiekimo).
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos
nepriklausomybės deklaraciją. Pirmajame deklaracijos punkte Taryba skelbė,
jog atkuriama nepriklausomos Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir
nutraukiami visi Lietuvos ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, su kitomis
tautomis. Antrajame deklaracijos punkte buvo prašoma Vokietijos apsaugos ir
pagalbos bei skelbiama, kad „Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną)
tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas
ypač militaristinės ir susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos
bendrumo pamatais.“ Šis nutarimo tekstas aiškiai rodo, kad visiškos
nepriklausomybės Lietuvai Vokietija nemanė suteikti.
Dėl tokio pareiškimo nepasitenkinimas kilo tiek Lietuvoje, tiek tarp
užsienio lietuvių. Buvo teigiama, kad gruodžio11d. pareiškimas yra vokiečių
primestas ir negali būti laikomas Lietuvos sprendimu. Lietuvos Taryba
1918m. sausio 8d. priėmė Petro Klimo parengtas ankstesnio pareiškimo
pataisas. Jų esmė ta, kad buvo faktiškai panaikinta antrasis deklaracijos
punktas. Jame buvo nurodyta, jog reikia sušaukti Steigiamąjį Seimą Lietuvos
santykiams su kaimynais nustatyti. Tuomet Tarybos nariai socialdemokratai
S.Kairys, Mykolas Biržiška ir demokratai Jonas Vileišis, Stanislovas
Narutavičius pradėjo kalbėti apie savarankiškumą be konvencijų. Tačiau
kairieji galutinai nepalenkė į savo pusę dešiniųjų, kurie vis dar tikėjosi
sulaukti pripažinimo. Tada jie protestuodami pasitraukė iš Tarybos
sudėties.
Pasikeitus tarptautinei situacijai – nutrūko Vokietijos ir Sovietų
Rusijos taikos derybos, Vokietija ėmė pulti Rusiją ir užėmė naujas dideles
teritorijas.
Taigi 1918m. sausio pab. Taryboje pasireiškė 2 srovės: keturių asmenų
radikali, ir nnuosaikioji, raginanti laukti palankesnių aplinkybių. Tarybos
nariams, pasisakiusiems už nuolaidas vokiečiams, buvo smūgis, jog vokiečiai
ne tik neliko patenkinti Tarybos skilimu, bet ir kad nesiruošia pripažinti
net ir ribotos Lietuvos nepriklausomybės. Tuomet Lietuvos Taryba pati
nutarė skelbti nepriklausomybę. Buvo pakviesti grįžti pasitraukę keturi
radikalai, tačiau jie, kaip kompromiso, reikalavo perrinkti Tarybos
pirmininką. A. Smetona atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų. Juo,
kaip Lietuvos atgimimo pradininkas ir aušrininkas, buvo išrinktas J.
Basanavičius.
1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. visi 20 Tarybos narių susirinko
Vilniaus Didžiosios gatvės 30 name (Lietuvių komiteto patalpos). Čia
pasirašė naują, Vasario 16 d. nutarimą, kuris skelbė:
„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu
nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo
pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė,
remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus
konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia
atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos
valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių
ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba
pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis
valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas
Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai [.] vyriausybei, prašo pripažinti
nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.“
Vasario 16 d. aktas buvo
nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago
partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo išspausdintas
vokiečių laikraščiuose. Vokiečių okupantai bematant suprato Vasario 16 d.
akto prasmę. Lietuvoje jį uždraudė skelbti. Vasario 19 d. „Lietuvos Aido“
22 numeris su atspausdintu akto tekstu okupacinės valdžios buvo
konfiskuotas. Tai nujausdamas laikraščio redaktorius P. Klimas nedidelį
kiekį (apie 60) laikraščio egzempliorių spėjo paslėpti. Daugiausia Vasario
16d. aktas po Lietuvą sklido slaptai spausdintais lapeliais.
Lietuvos Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto
realizavimo. 1918 m. vasario 16 d. deklaruotą Lietuvos valstybės sukūrimą
reikėjo įkūnyti. Akto gimimo data skiria dvi Lietuvas. Iki jo Lietuva
egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo Lietuva tampa jau ne vien
geografine sąvoka.
Pagaliau 1918m. kovo 23d. kaizeris Vilhelmas II specialiuoju aktu
pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet 1917m. gruodžio 11d. pareiškimo
pagrindu.
Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, šiuo dokumentu išreiškė
lietuvių tautos troškimą nutraukti „amžinus ryšius“ su Vokietija. Vasario
16 d. aktas buvo didelis žingsnis į priekį lyginant su gruodžio 11 d.
dokumentu. Akto formuluotė „. ir tą valstybę atskiriant nuo visų
valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“ reiškė, kad
Lietuva atsisako nuo unijinių Lenkijos pretenzijų ir nenori kurti bendrą
federacinę ar kitokios formos Lenkijos–Lietuvos valstybę. Nepageidavo ji
vienokia ar kitokia forma likti ir Rusijos valstybėje.
Akto paskelbimas buvo tikrai didžiulis žingsnis į savarankišką
valstybės formavimą, tačiau ttai buvo tik pradžia sunkaus ir varginančio
darbo statant valstybės pamatus.
Steigiamajam seimui ir demokratiniams rinkimams iškelti uždaviniai
Lietuvos gyventojams suteikė viltį, kad jie patys galės nustatyti tikrai
demokratišką santvarką.
Vasario 16-osios aktas išreiškė tikruosius lietuvių interesus,
aušrininkų, varpininkų, knygnešių ir visos lietuvių tautos kovos tikslą.
Pakėlė ir Tarybos autoritetą visuomenėje. Vasario 16-oji – tai Lietuvos
idėjos diena, Lietuvos nuolatinio atgimimo diena.
Literatūros sąrašas
1. A.Gečas. Lietuva ir pasaulis 12kl. Kaunas.:Šviesa, 2001
2. B.Makauskas. Lietuvos istorija. Kaunas.: Šviesa, 2000
3. N.Letukienė. Istorija – politologija. Vilnius.: Alma littera, 2004
4. Gimtoji istorija 7-12kl. (CD)
]
Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimas
Agneta Sinickaitė 12h
2004m
