ŠVEDIJOS RAIDA XVI – XXI AMŽIUJE

ĮVADAS

Referate „Švedijos raida XVI – XXI amžiuje“ stengiaus pateikti

Švedijos raidą XVI – XXI a. ir jos kultūros bruožus. Trumpai aptariau

Švedijos tautos pradžią, josios nuosmukius bei pakilimus, gyvavimo

laikotarpį, valdymo formas. Rašydama apie kultūrą apibūdinau XX a.

literatūra, kokie tuo metu žanrai buvo populiarūs, kurie rašytojai –

garsūs. Švedijos mene dažniausiai vyravo tautos motyvai. Labai yra

vertinama liaudiška muzika. Tačiau aišku, kad yra šiuolaikinių grupių,

kurios taip pat vėliau įeis į Švedijos istoriją.

1. ŠVEDIJOS IŠKILIMAI IR NUOSMUKIAI

1.1. Švedija kaip nacionalinė valstybė

Švedai kaip nnė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią

sieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausia

valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese

Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio

24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos

Karalystės sostine). Šie momentai buvo paskutiniai 1518-1523 metų švedų

išsivadavimo iš Kalmaro unijos gniaužtų akcentai. 1527 m. birželio mėn.

karalius sušaukė rigsdagą – parlamentą. Švedija pirmoji iš visų pagrindinių

skandinavų tautų sukūrė tikrą nacionalinę valstybę ir tapo aktyvia

Reformacijos skleidėja Šiaurės Europoje. Jau 1526 m. į švedų kalbą

išverstas Naujasis Testamentas ir pradėtos laikyti šv. Mišios gimtąja

kalba. Visą XVI a. antrąją pusę vyko Reformacijos įtvirtinimo procesas,

kuris sąlygojo visokeriopą Švedijos valstybės raidą.

Švedija, per Antrąjį pasaulinį karą iišlikusi neutrali, penktajame ir

šeštajame dešimtmetyje įgyvendino kruopščiai parengtus Stokholmo ir kitų

miestų plėtros planus, ypač daug dėmesio kreipdama į pastatų įvairovę ir

sąlytį su supančiu kraštovaizdžiu. Kitos Europos šalys, po karo pradėjusios

atstatinėti miestus, mėgdžiojo švedų modelius. [1]

1.2. Švedijos kilimas.

Daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusių karų Švedija tapo

dominuojančia jėga Rytų Baltijos šalyse. Šios sėkmės pasiekti padėjo

Švedijos valdovų užsispyrimas ir atkaklumas, atsargus ir rūpestingas

šeimininkavimas naudojant skurdžius šalies išteklius, kartais geras karinis

vadovavimas ir palankus likimas. Valdant Gustavo Vazos sūnums, pagrindinis

Švedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šalyse įsigyti teritorijų,

tačiau Danija kontroliavo Baltijos jūros raktą – Zundo sąsiaurį, ir tik

todėl Švedija iki pat XVII a. vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtinti

neįstengė.

Švedijos istorikai, daugiausia dėmesio skyrė klausimui, kokią reikšmę

dėl įtakos Livonijoje kariavusioms valstybėms turėjo prekyba su Baltijos

šalimis. Anot Sveno Svensono, Švedijos politikos Baltijos šalyse

pagrindinis tikslas buvo dominavimas Rusijos rinkoje, tuo tarpu Attmanas

mano, jog nuosekliai siekti prekybos su Rusija Švedija ėmėsi tik po 1562

m.[2] Komercinių paskatų svarbą pabrėžiantys argumentai iškelia aikštėn

paradoksą, kad tokiai ekonomiškai atsilikusiai šaliai, kokia buvo Švedija,

trūko komercinių bei verslininkystės įgūdžių. Pavyzdžiui, 1558 m. į Vyborgą

staiga ėmus plūsti rusų pirkliams, Gustavas Vaza stengėsi čia išplėsti

prekybą, bet Revelio pirkliai tuoj užblokavo šį uostą. Vietos pirkliams

trūko lėšų stambesniems sandoriams finansuoti, o švedai negalėjo pasiūlyti

rusams reikalingų prekių. Tačiau Švedijai taip ir nepavyko kontroliuoti

Rusijos prekybos. 1579 – 1580 m. Švedija patiria skaudžius nederliaus

padarinius. Šie ypatingai sunkūs metai sutapo su labai didele politine

krize, kuri kamavo Švediją nuo Vazos dinastijos įsigalėjimo.

Švedijos valstybė ir karaliaus valdžia dar labiau sustiprėjo po

Trisdešimties metų karo valdant Gustavui Adolfui (1611-1632). Švedija tapo

galingiausia valstybe Europos šiaurėje. 1680 m. rigsdagas buvo panaikintas.

Įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžia.

XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių, ekonominių ir

tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti karai vykdavo su

kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo stiprių

sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius konfliktus –

Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija buvo nuolat

įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių aiškinimąsi.

Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui įsiliepsnoti.

Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta trumpalaikė

prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija.

Šie visi karai ir sutartys bei valdovu patikimumas davė Švedijos

valstybei raidą. Švedija stiprėjo ir siekė savo viešpatavimo.

2. FEODALINIO ABSOLIUTIZMO SANTVARKA ŠVEDIJOJE (XVII a. Antroje pusėje

– XVIII a.)

2.1. Žemės valdos ir sienos.

XVII a. antrojoje pusėje į Švedijos sudėtį įėjo seniai užkariauta

Suomija, o XVI a. prasidėjus ekspansijai, Švedijos rankose atsidūrė didelės

valdos Rytų Pabaltijyje – iš Rusijos buvo atimta Karelija, Ingrija, šiaurės

Estija, Livonija (pietų Estija ir dalis šiaurės Latvijos, kartu su Rygos

miestu), Ezelio ((Saremos) ir Dago (Hyjumos) salos, atimtos iš Danijos ir

Lenkijos.

Iš danų švedai atkariavo Gotlando salą ir pietines Skandinavijos

provincijas Skonę ir Halandą. Švedija pasidarė platų sau išėjimą i Atlantą.

Per trisdešimties metų karą švedai įgijo nemenkas valdas šiaurinėje

Vokietijoje. Taigi švedų karaliai tavo Vokietijos imperijos nariais.

2.2. Agrariniai santykiai.

XVII – XVIII a. žemės ūkis ir toliau buvo šalies ekonomikos pagrindas.

Palyginti su Vakarų Europa ir Danija, Švedijos teritorija buvo mažai

įsisavinta, išskyrus pietinius rajonus, centrinį kasyklų pramonės rajoną ir

kai kurias pajūrio sritis. Pagal tradiciją gyventojai vertėsi žemdirbyste,

gyvulininkyste, žvejyba, medžiokle, miško paruošomis. Valstiečiai galėjo ne

tik ginti savo laisvę, bet ir dalyvauti luomų parlamente – rigsdage.

Stambių savininkų ūkiai domenai atsirado Stokholmą supančiose rytinėse

Švedijos srityse, pietvakarių Suomijoje ir iš Danijos atitekusiose

pietinėse provincijose, kur tebegyvavo valstiečių asmeninė priklausomybė

nuo dvarininkų. Dvarų valstiečiai neturėjo teisės būti renkami į rigsdagą,

kaip ir kaimo proletarai bei pusiau proletarai.

2.3. Kapitalistinės sanklodos formavimasis.

Nepaisant skurdo ir ekonominio atsilikimo XVII a. Švedijoje

intensyviai vystėsi kapitalistinė sankloda, visų pirma kasyklų rajonuose ir

stambiuose miestuose – Stokholme ir Geteborge (įkurtas 1617 m.). Švedija

prekybiniais ryšiais buvo glaudžiai susijusi su Vakarų Europa, XVII a. ji

tapo net viena iš pagrindinių geležies ir vario bei jų gaminių (ir ginklų)

eksportuotojų. Švedijoje kūrėsi nauji miestai, buvo steigiamos

manufaktūros, plačiai atsivėrė durys emigrantams – Flandrijos ir

Prancūzijos, kurie įįvežė į šalį kapitalų, naujų techninių įgūdžių bei

žinių. Centrinėje Švedijoje esančiose geležies rūdos įmonėse susiformavo

didelės ankstyvojo kapitalizmo bendruomenės. Nuo 1668 m. Stokholme padėjo

veikti vienas iš seniausių Europoje valstybinių bankų.

2.4. Valstybinė santvarka ir vidinė politinė kova.

XVII – XVII a. Švedijoje gana dažnai keitėsi valstybinė santvarka:

pažangesnė buržuazinė santvarka pamažu keitė feodalinę. Tebevyko

konkurencinė kova dėl valdžios: tarp karaliaus, kuris rėmėsi dalimi

bajorijos, valdininkais, biurgeriais, ir feodalų diduomenės,

aristokratijos. 1680 m. Švedijoje įsitvirtino absoliutizmas. Buvo

konfiskuotos karaliaus karūnai mokesčius mokančius mokančios žemės, kurios

anksčiau buvo laikinai atiduotos naudotis aristokratijai (vadinamoji

redukcija). Buvo įvykdyta karinė reforma: periodiškas rekrūtų rinkimas buvo

pakeistas valstiečių prievole išlaikyti kariuomenę.

Absoliutizmas Švedijoje gyvavo tris dešimtmečius, bet buvo visiškai

diskredituotas Karolio XII. 1718 – 1772 m. laikotarpiu nusistovėjo

vadinamoji „laisvių era“, kai visa valdžia priklausė luomų parlamentui –

rigsdagui ir jo renkamai vyriausybei – Valstybės tarybai, kurioje karalius

turėjo tik du balsus. Susiformavo parlamento partijos – rigsdago deputatų

grupės, kurias siejo bendri vidaus politikos tikslai ir užsienio politikos

orientacija. Kova vyko tarp „skrybėlių“, „kepurių“ partijų.

Švedijos vidaus politinė padėtis smarkiai padidėjo XVIII a. 7 deš.

antrojoje pusėje, kai mokėtojų luomai vis atkakliau ėmė reikalauti

sulyginti jų ir bajorijos teises. Švedijoje pradėjo klostytis revoliucinė

situacija. 1772 m. rugpjūčio 17 d. Gustavas III įvykdė perversmą.

„Kepurių“ vyriausybė buvo nuversta; karinės jėgos verčiamas, rigsdagas

priėmė konstituciją, kuri nustatė pusiau

absoliutinę valdymo formą.

XVIII a. aušra iš karto įtraukė Švediją į paskutinį, patį žiauriausią

ir didingiausią karą, kuris tapo Švedijos galybės gulbės giesme. Karlo XII

epocha taip glaudžiai susipynusi su Petro I epocha Rusijoje, kad galima

sakyti, jog garsusis Poltavos mūšis 1709 m. ilgam pakeitė padėtį Šiaurės

Europoje – visiems laikams sužlugo beauganti Švedijos imperija, o Rusija

pradėjo tolydžio stiprinti savo įtaką Baltijos jūros regione. Po 1721 m.

taikos sutarties iki amžiaus pabaigos Švedija nebesivėlė į regioninius

karus. Tuo metu suklestėjo Švedijos mokslas, menas, literatūra, filosofija,

tačiau reikšmingesnės įįtakos to meto Europos kultūrai neturėjo.

1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po JAV

konstitucijos. Ji galiojo iki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudaryta

remiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą,

atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystės

valdovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jo

nutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir rigsdago, bet tik

rigsdagas turėjo teisę rinkti mokesčius. Buvo likviduotas absoliutizmas,

padidinta parlamento kontrolė vyriausybei, paskelbta nemaža piliečių

laisvių, paliktas keturių luomų parlamentas ir nepadidintas rinkėjų

skaičius.

Karlo Johano valdymo mmetai (1818-1844) buvo naujos vidaus politikos

pradžia. Po truputį buvęs revoliucionierius virto absoliučiu monarchu.

Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir liberalizmo idėjoms

prasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m. reformos ministrai

tapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų statusą. Kadangi

ministrus rinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo nebuvo labai

reikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo Karlas XV (1859-

1872). Tada Taryba ir rigsdagas priėmė ne vieną lemtingą vidaus ir užsienio

politikos sprendimą.

1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje, bet

didesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo su

Riksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstas

nusileisti.

1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis nekarūnuotas

karalius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai demokratiškas.

Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų, kurias taip mėgo jo

pirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl karaliaus statuso. Tačiau

ateitis priklausė demokratijai ir parlamentarizmui.

1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai ir

socialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje buvo

padaryta nemažai pataisų, kurios rreiškė galutinę demokratijos pergalę ir

karaliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savo

valdymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasaulinio

karo metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvo

populiarus kaip asmenybė.

Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų žmogus,

padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją.

Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975 m.

pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeninių

savybių dėka šalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugota

monarchija. Būdamas plačių interesų žmogus, kurio įvairių sričių žinios

negalėjo nestebinti pašnekovų, karalius labai mokėjo bendrauti su žmonėmis.

Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos visuomenėje.

1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją Konstituciją

karalius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro rigsdagą,

pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta keičiantis

vyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio kabineto

susirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį šalyje. Jis

yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią Tarybą renka

rigsdagas ir ji konsultuoja rigsdagą bei vyriausybę užsienio politikos

klausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau karinėms

šalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva, karalius

priima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat pasirašo

Švedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus.

Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti šaliai

įvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto paveldėjimo sostą

paveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas nepriklausomai nuo

lyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977 m. liepos 14 d.,

yra Švedijos sosto įpėdinė

. XXI a. Švedija turėtų tapti naujojo Šiaurės Europos regiono centru

ir vienu svarbiausių taikos garantų.

3. KULTŪRA

3.1. XX a. švedų literatūra

Savaime suprantama, kad ištiso šimtmečio švedų literatūra apima daug

įvairių literatūros krypčių: tai nacionalinis romantizmas, flanerių

literatūra, ekspresionizmas, buržuaziniai romanai, siurrealistinė lyrika,

urbanistinė proza, visuomenės kritika, socialinis realizmas, gerovės

valstybės subyrėjimo ir asmenybės trapumo aprašymai. Šioje literatūros

scenoje kai kuriems rašytojams tenka vienas, tačiau įsimintinas vaidmuo,

kiti atskleidžia tai vieną, tai kitą savo kūrybinio talento pusę. Įvairūs

skirtingų epochų balsai garsiai ir tyliai kreipiasi į mus iš „savojo“ XX

amžiaus.

3.1.1. Amžių sandūros literatūra.

Šio amžiaus pradžioje švedų literatūroje viešpatavo du milžinai – tai

Seima Lagerlöf (1858-1940m.) ir August Strinberg (1849-1912m.). Strinbergo

„Raudonasis kambarys“ 1879m., ir Seimos Lagerlöf „Saga apie Gestą Berlingą“

1891., laikomi pirmaisiais moderniais švedų romanais. Šių rašytojų kūryba

turėjo įtakos viso XX amžiaus švedų prozai ir dramai.

Madingiausia to meto literatūros srovė – simbolizmas. Keletą

simbolistinių dramų parašė Augustas Strinbergas, atvėręs ne vienas naujas

duris dramaturgijoje. Jo dramoje „Sapnas“ nuskamba garsioji frazė: „Kaip

gaila žmonių“.

  Garsiausias simbolizmo poetas Vilhelm Ekelund (1880-1949m.) tapo

vienu pirmuoju švedų modernistu. Amžių sandūroje, įsivyravus šimtmečio

pabaigos nuotaikoms, susiformavo flanerių (pranc. flaneur -‘dykinėtojas’)

literatūra.

3.1.2. Dešimtas dešimtmetis.

Paskutinis praeito tūkstantmečio dešimtmetis dar nepaliko savo ryškaus

pėdsako. Šį laikotarpį sunku apibrėžti, jo literatūra labai marga ir

nesusijusi su viena kryptimi. Rašytojai labiau linkę išsipasakoti, kai kada

jie susidomi visuomeniniu gyvenimu. Lyrikai ir toliau apdainuoja kasdienybę

ir mažiau eksperimentuoja su kalba. Poetas Goran Greider (g. 1959m.)

pradėjo šią tradiciją savo eilėraščių rinkiniu „Kai nutyla gamyklos“. Noras

sugrįžti prie socialinio realizmo ir dokumentinio rašymo kilo ir prozoje.

 Atgijo autobiografijų ir išpažinčių literatūra. Peter Kihlgard (g.

1954m.), išgarsėjęs savo talentu fantazuoti, išleido lyrinės prozos kūrinį

„Nurodymai tėvui“, 1996m., kuriame aaprašo savo vaikystę.

  Groteskiškas ir legendą primenantis rašytojo Torgny Lindgren (g.

1938m.) romanas „Kamanių medus“ turi sąsajų su ankstesniu 1982m. išėjusiu

jo šedevru „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ .

  Pastaraisiais metais kaip rašytoja sutvirtėjo ir Inger Edelfeldt (g.

1956m.). Ji gilinasi į trapių asmenybių sąmonės reiškinius ir parodo, kaip

jų vidiniai polėkiai susiduria su tikrove. Naujausias jos apsakymų rinkinys

„Nuostabusis chameleonas“ sulaukė nemažo publikos dėmesio.

3.1.3. Švedų Nobelio premijos literatūros laureatai.

Selma Lagerlöf 1909m.

Verner von Heidenstam 1916m.

Erik Axel Karlfeldt 1931m.

Pär Lagerkvist 1951m.

Eyvind Johnson / Harry Martinson 1974m.

3.2 Šiuolaikinis Švedijos menas.

Šiuolaikinio Švedijos meno vystymuisi budinga vyraujančių tendencijų

sąveika; tai švytuoklė, svyruojanti tarp švediškosios ir pasaulinės

tradicijos, tarp konvencionalumo ir laisvės siekimo XIX a. pabaigoje, mūsų

šimtmetyje – pirmiausia tarp savitumo ir vyraujančios krypties, tarp

provincionalumo ir urbanistinės tradicijos. Šiuolaikinio švedų meno

istorija neatsiejama nuo šalies perėjimo iš valstiečių krašto į pramoninę

gerovės valstybę, o vėliau – į postindustrinę informacijos visuomenę.

Tenykščiame mene vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, kuriami

smulkiaburžuazine maniera, o peizažistai, entuziastingai studijavę gamtą,

tapyti grįždavo į studijas pagal stende išdėstytas kompozicijas.

Mėgstamiausi to laikotarpio žanrai, pvz., istorinė tapyba ir idiliniai

vaizdai, peizažai ir portretai, buvo stipriai susiję su tautiniais

motyvais. Tačiau vėlesnės dailininkų kartos vis labiau tolo nuo tautiškumo.

Menininkai noriai keliaudavo į Prancūziją ir studijavo impresionizmą. Nors

ne visi skubėjo

tapti vienos ar kitos srovės pasekėjais, daugelis

susidomėjo tapyba gryname ore ir šviesos studijomis. Visa tai gerokai

skyrėsi nuo tamsiai rudų Diuseldorfo mokyklos tonų ir Meno akademijos

tautiškumo tendencijų.

3.2.1. Pastarieji dešimtmečiai.

Devintojo dešimtmečio pradžia skelbė naują pavasarį energijos kupinai

tapybai ir iš naujo prikėlė susidomėjimą teorija ir visuomene. Vieni

tapytojai, pvz., Hakan Rehnberg (g. 1953m.) ir Johan Scott (g. 1953m.),

taip pat Rolf Hanson (g. 1953m.), sugebėjo dirbti individualiai ir

patraukti geranorišką kritikos dėmesį; kiti, kaip antai Max Book (g.

1953m.), Eva Löfdahl (g. 1953m.) ir Stig Sjölung (g. 1955m.), įkūrę

vadinamąją Wallda grupę ir perkėlė savo meną į įtampos lauką, atsirandantį

tarp poetinės paveikslo metaforikos ir tipiško miesto žmogaus dvilypumo,

kurį uždeda gamta ir kultūra.

  Iš užsienyje sėkmingai pasirodžiusių švedų galima būtų paminėti

originaliai dirbantį skulptorių ir „objektų gamintoją“ Ulf Rollof (g.

1961m.). Projektui „Lifeboat“ jis panaudojo savo patirtį iš 1985m. itin

stipraus Meksiko žemės drebėjimo, o 1992m. pademonstravęs „Documenta“

parodoje Kasselyje milžinišką musgaudį „Bellows IX“, jis tapo pirmuoju

švedu daugiau kaip po dešimties metų dalyvavusiu tame renginyje. Tapytojos

Cecilios Edelfalk (g. 1954m.) darbai buvo pademonstruoti San Paulo

bienalėje (1994m.) ir Whitney muziejuje Niujorke.

  Antroje devintojo dešimtmečio pusėje itin didelio dėmesio sulaukė

kalbos teorija ir fotografiniai darbai. Ingrid Orfali (g. 1952m.) iš kitų

išsiskiria feministine pozicija. Moterys, tiek technikos, tiek motyvų ar

stilių prasme, laipsniškai įsitvirtino ššvedų mene.

3.3 Muzika

3.3.1. Liaudies muzika.

XX a. švedų liaudiška muzika kaip ir kitur pasaulyje perėjo vystymosi

kelią nuo žarnų stygų iki sintezatorių, nuo merginų-melžėjų šūkaliojimų iki

folkroko, nuo samių priedainio „jojk“ iki orientuotos į produktą pasaulinės

muzikos. Sena ir nauja gyvuoja greta. Tačiau populiariausi liaudies muzikos

instrumentai ir toliau tebėra smuikas, balsas, klavišinis smuikas,

akordeonas ir tam tikra prasme dūdmaišis bei kiti burdoniniai instrumentai,

pvz. džiga.

 1985m. atgyja susidomėjimas liaudiška muzika, ir prie to tam tikra

dalimi prisideda tarptautinis folkloro festivalis Falune (Falun Folk Music

festival).

Šiandien liaudišką muziką Švedijoje kuria labai skirtingus pagrindus

turintys kompozitoriai. Šalyje labai stiprios smuikininkų tradicijos ir

etnomuzikinis judėjimas, toliau plėtojantis šį stilių. Liaudiška muzika

atliekama vis naujose scenose. Šiuolaikinei švedų liaudiškai muzikai

būdingi nauji instrumentai, naujos muzikavimo formos, įtaka iš kitų

kultūrų.

3.3.2. Populiarioji muzika.

Populiariosios švedų muzikos istorija pasakoja apie dainių, kuris tapo

dainų kūrėju, trubadūru, estrados solistu, dainininku, šlagerių atlikėju,

popmuzikantu ir galiausiai roko žvaigžde bei didžiausia Švedijos eksporto

preke. Edvard’o Persson’o (1888—1957m.) daina „Jag har bott vid en

landsväg“ („Gyvenau prie kaimo kelio“) į „Ace of Base“ panaši tik savo

populiarumu.

  Senosios švedų operetės branduolį sudaro Emma Meisner (1866—1942m.),

Naima Wifstrand (1890-1968m.), Margit Rosengren (1901-52m.), Isa Quensel

(1905-81m.) ir, savaime suprantama, Zarah Leander (1907-81m.), išsiskyrusi

savo giliu altu ir dramatine artikuliacija. Europoje ji išgarsėjo 1936m.

rudenį padainavusi garsiajame Vienos teatre TTheater an der Wien. Operetėje

„Axel an der Himmelstur“ („Akselis prie dangaus vartų“) ji sukūrė

dieviškosios Holivudo žvaigždės Gloria Mills vaidmenį. Taip ji tapo

„antrąja Garbo“, tačiau tais įtemptais laikais jos kūryba sulaukė ir

politinio įvertinimo, nes dainininkė buvo kaltinama simpatijomis naciams.

  1963m. į Švediją atvyksta „Beatles“. Per dvi savaites šalyje

susikuria daugiau kaip 100 popgrupių, tiksliai kopijuojančių bitlų įvaizdį

ir garsą.

  ABBA daina „Waterloo“, pelniusi grupei pergalę Europos dainų

festivalyje 1974m., pagimdė ne tik komercinę imperiją, palikusią savo

pėdsaką popmuzikoje ir apie ją kilusiose diskusijose, bet ir suformavo

pasaulio požiūrį į populiariąją muziką ir roką, pažymėtus ženklu „Made in

Sweden“.

Atsižvelgus į nuošalią Švedijos padėtį Europoje, jos pop ir roko

muzikos pasiekimai iš tiesų kelia nuostabą, ir šiuo metu tai viena

svarbiausių šalies eksporto šakų.

  O naujoji švedų pasiekimų banga dar nepakilo iki savo viršūnės:

puiki grupė „Army of Lovers“, hiphopo meistras „Dr Alban“, soul dainininkas

Erik Gadd, nepakartojamas Thomas Di Levą, o galbūt pirmiausia — „Ace of

Base“ ir „Cardigan“.

3.4 Istoriniai išradimai ir atradimai.

Gamtos mokslų revoliucija Švedijoje įvyko XVIII a. Tuomet Švedija buvo

grynai agrarinė šalis, ir XVI -XVII a.a. vykusi techninė pažanga

daugiausiai buvo susijusi su į šalį atsikėlusiais nagingais amatininkais,

pirkliais ir kitų profesijų žmonėmis iš Vokietijos, Škotijos, Olandijos,

Prancūzijos ir Valonėjos.

  1739 m. laikomi švedų gamtos mokslų gimimo mmetais, nes tuomet buvo

įkurta Karališkoji Mokslų akademija.

  Andersas Celsijus (1701-1744) buvo astronomas ir matematikas, jo

vardą labiausiai išgarsino 100 laipsnių termometras, kuris dabar naudojamas

daugelyje pasaulio šalių. Tik vandens virimo temperatūrą jis pažymėjo nuliu

laipsnių, o ledo tirpimo temperatūrą -100 laipsnių. Sakoma, kad Linėjus

vėliau šią skalę apvertė. Be to, Celsijus atliko keletą labai svarbių

astronominių matavimų.

  Karlą fon Linėjų (1707-1778) labiausiai išgarsino augalų, gyvūnų ir

mineralų klasifikacija, publikuota knygoje Systena naturae.

  Andersas Jonas Ongstriomas (1814-74) spektrinės analizės srityje

atliko pionierišką darbą, padėjusį pagrindą šiuolaikinei spektrinei

analizei. Jis ištyrė Saulės cheminius elementus ir 1868 m. publikavo beveik

100 šių cheminių elementų spektrinių linijų žemėlapį. Be to, Ongstriomas

buvo pirmasis, išmatavęs bangų ilgį absoliučiais skaičiais. Jis įvedė

pagrindinį dydį – milimetro dešimtmilijoninę dalį, kuri vėliau (1905 m.)

buvo pavadinta jo vardu.

 

IŠVADOS

Šiame referate didelis dėmesys buvo skirtas Švedijos raidai XVI – XXI

a. Buvo aptarta Švedijos įkūrimas. Švedijos valdymo struktūros, feodaliniai

santykiai. Bandyta aptarti jos pakilimus ir nuosmukius. Siekta parodyti

kaip keitėsi valstybės raida, kintant valdovams. Kaip priklausė jos

valdymas, nuo vadovų asmenybės. Šiek tiek aptartos Švedijos ribos, žmonių

verslas. Bandyta parodyti Švedijos kultūrą. Kuo žmonės domėjosi, ką kūrė.

LITERATŪRA

1. ADO, A; BONDARČIUKAS, V. Naujųjų amžių istorija. Europos ir

Amerikos šalys. Vilnius: Mintis, 1989. 748 p. ISBN 5-417-00167-

8.

2. KIRBY, D. ŠŠiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais.

Vilnius: Mintis, 2000. 515 p. ISBN 5-417-00824-9.

3. BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos Lankos, 1998. 294

p. ISBN 9986-813-08-5

4. http://www.biblioteka.lt/metai/svedija1/kultura.html

5. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/08/08sist.html

———————–

[1] BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos lankos, 1998, p.222

[2] KIRBY, D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. ALK

Mintis, 2000, p.140.