Antroji sovietine okupacija Lietuvoje

LIETUVA NAUJOMIS SOVIETINIO REŽIMO SĄLYGOMIS

( 1953- 1988m. )

Politinė padėtis. 1953m. kovo 5d. mirus J. Stalinui, Maskvoje

prasidėjo kova dėl valdžios. SSRS represinio aparato vadovas L. Berija,

stengdamasis įsitvirtinti valdžioje, pradėjo keisti iki tol vykdytą

nusikalstamą nacionalinę politiką.(Varnienė, J. Istorijos konspektai. 1998,

V.). Jis iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinio ir valstybinio

aparato darbuotojai turi būti vietos žmonės, įstaigose turi būti vartojama

tautinė kalba. L. Berija Lietuvą lygino su Vokietijos Demokratine

Respublika ir planavo represiniuose organuose įvesti patarėjų

instituciją.1953m. balandžio mėnesį L. Berija, paskambinęs A. Sniečkui,

piktinosi, kkodėl Lietuvoje tiek daug rusų, kodėl antrieji sekretoriai

rusai, kodėl gerai gyvena kunigai. Buvo aišku, kad L. Berija A. Sniečkaus

valdžioje nepaliks.1953m. birželio mėnesį prasidėjo rusakalbių

vadovaujančių darbuotojų prievartinis išsiuntimas iš Lietuvos. 1953m. iš

Lietuvos į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų 1133

represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų

darbuotojai. L. Berijos atviras polinkis į diktatūrą, politinės intrigos

bei naujos nacionalinės politikos skatinimas nulėmė jo žlugimą. 1953m.

birželio 26d. L. Berija, kaip “ buržuazinių nacionalistų ir tarptautinio

imperializmo agentas “ suimtas, vėliau sušaudytas. ĮĮ SSRS vadovybės viršūnę

iškilo N. Chruščiovas ir G. Malenkovas. 1953m. birželio- liepos mėnesio

įvykiai keitė padėtį ir Maskvoje ir Lietuvoje. Politiniai pokyčiai Maskvoje

turėjo nemažą įtaką Lietuvos nacionalių santykių raidai. Nuo 1956m.

Lietuvoje rusifikacija stabilizavosi, pradėta daugiau pasitikėti

vadovaujančiais darbuotojais lietuviais, valstybiniame ir visuomeniniame

gyvenime iimta plačiau vartoti lietuvių kalbą, suaktyvėjo tautinės kultūros

plėtotė. 1953m. liepos 19d. raudona vėliava buvo pakeista į naują 3 spalvų

( raudona, balta ir žalia ) LTSR vėliavą, kuri turėjo simbolizuoti Lietuvos

“ suverenumą “. Šalyje prasidėjo naujas politinis kursas- stalininio režimo

liberalizacija.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994, V.).

N. Chruščiovo įsitvirtinimas valdžioje užtruko net iki 1958m. N. Chruščiovo

politinės ir ūkinės reformos keitė politinę padėtį ir Lietuvoje. Atsirado

ūkio savarankiškumo, tautinės kultūros, lietuvių kalbos atgaivinimas ir

įtvirtinimas.(Varnienė, J. Istorijos konspektai. 1998, V.).

Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą kontroliavo LKP ir LTSR

valdžios organai, jiems padėjo SSRS okupacinės struktūros. N. Chruščiovo

valdymo metais Lietuva įgijo kultūrinės autonomijos bruožų. Nusistojo

lietuvių ir rusų dvikalbystė. Šiuo laikotarpiu gana sparčiai plėtojosi

Lietuvos ekonomika, pamažu kilo žmonių gyvenimo lygis. Nors priklausymas

komunistų partijai daugeliui žmonių bbuvo ne visai garbingas dalykas, tačiau

tai sudarė didesnę galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti

vadovaujantį darbą. N. Chruščiovo pastangomis buvo atsisakyta gyventojų

trėmimų ir kitų masinių represijų, nutrauktos politinio įtarumo kurstymo

kampanijos, sumažinta represinių organų savivalė.

1955m. rugsėjo 17 ir lapkričio 24d. SSRS AT Prezidiumo ir SSRS MT

nutarimais iš įkalinimo ir tremties vietų buvo leista grįžti daugumai

represuotų žmonių. Dauguma buvusių politinių kalinių ir tremtinių neatgavo

visų pilietinių teisių, jie buvo persekiojami, kitiems nebuvo leista

apsigyventi Lietuvoje.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994,

V.).

Susilpėjus totalitariniam režimui, 1955- 1959m. Lietuvoje vėl

atsirado antisovietinės veiklos tendencijų, kurioms įtakos turėjo ne tik

politinės reformos Sovietų Sąjungoje, bet ir 1955m. Lenkijos ir ypač 1956m.

Vengrijos įvykiai. 1955m. lapkričio 2d. Kaune įvyko nesankcionuotas Vėlinių

minėjimas bei susirėmimas su milicija. 1957m. per Vėlines Kaune kapinėse

susirinko apie 1,5- 2 tūkst. žmonių, buvo deginamos žvakutės, giedamos

giesmės. Tarp milicijos ir susirinkusiųjų įvyko susirėmimas.

Atviriems išpuoliams prieš valdžią turėjo įtakos Vakarų radijo stočių

laidos ir nelegalios organizacijos. 1957m. gruodžio mėnesį buvo demaskuota

nelegali organizacija “ Nacionalinis liaudies frontas “. Didelį dėmesį KGB

kreipė į Lietuvos piliečius, palaikančius ryšius su Vakarų šalyse

gyvenančiais žmonėmis. Didžiausią nepasitenkinimą politiniu režimu, ypač

nacionalinių santykių būkle, rodė Lietuvos rašytojai, Vilniaus

universiteto, Kauno politechnikos ir medicinos institutų studentai bei

dėstytojai, kiti Lietuvos žmonės. Buvo reikalaujama sulietuvinti

valstybines įstaigas, grąžinti senus gatvių pavadinimus ( ypač reikalauta

pakeisti Stalino gatvių pavadinimus ). Padaugėjo buitinių nacionalinių

konfliktų, ypač Vilniuje. 1956m. lapkričio mėnesį LTSR AT sesijoje B.

Baranauskas ir B. Pušinis kritikavo rusų kalbos įsigalėjimą visuomeniniame

gyvenime ( teismuose, parduotuvėse ir kitose vietose ).

N. Chruščiovui įsitvirtinus valdžioje, politinis režimas Sovietų

Sąjungoje stabilizavosi. Įkyrūs kolonistų skundai vertė Kremliaus vadovus

atsižvelgti į susidariusią padėtį Lietuvoje. 1959m. gegužės 28d. Maskvoje

įvykęs SSKP CK plenumas priėmė nutarimą “ Dėl Lietuvos KP CK darbo su

kadrais “. Jame A. Sniečkus buvo kritikuojamas dėl “ besaikio “ lietuviškų

kadrų kėlimo į vadovaujančius ppostus. Šį klausimą liepos 14- 17d. svarstė

LKP CK VI plenumas.

Iš karto po plenumo Lietuvoje prasidėjo kadrų “ peržiūra “. 1959m. iš

Vilniaus pedagoginio instituto dėl “ politinio nepatikimumo “ buvo

pašalinti direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams J. Laužikas, dekanai

F. Mažulis ir V. Kulakauskas, dėstytojai J. Jasinevičius, M. Ročka ir Z.

Slaviūnas. Iš komunistų partijos buvo pašalintas buvęs Vilniaus

universiteto rektorius J. Bulavas. Iki 1959m. lapkričio 1d. buvo pakeisti

42 rajonų žemės ūkio partinių komitetų sekretoriai, 13 vykdomųjų komitetų

pirmininkų. A. Sniečkus griežtai atsiribojo nuo tautinės orientacijos

žmonių.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994, V.).

1959- 1960m. pradėtas naujas politinis kursas Sovietų Sąjungoje

sugriežtino Maskvos ir sąjunginių respublikų santykius, sustiprino politinį

režimą ir rusifikaciją. Lietuvos švietimo ministerijos vadovybė sugebėjo

išsaugoti lietuvišką mokyklą. 1963m. Maskvoje buvo pradėta rengti švietimo

reformą. 1964m. rudenį nušalinus N. Chruščiovą, padėtis pasikeitė. 1965m.

sausio 9d. laiške SSKP Centro komitetui A. Sniečkus jau kritikavo švietimo

reformą. 7- dešimtmečio pradžioje politinės represijos šiek tiek prislopino

tautinį pasipriešinimą- sumažėjo slaptų organizacijų, studentų ir

inteligentijos politinis aktyvumas. 1961m. KGB išaiškino nelegalią

organizaciją “ Laisvoji Lietuva “ ( įkurta 1958m., jai vadovavo V. Šakalys

), kuriai priklausė 14 narių ir keletą moksleivių slaptų organizacijų

Vilniuje bei Kaune.

Po J. Stalino mirties prasidėjus N. Chruščiovo reformoms, šiek tiek

palengvėjo Lietuvos katalikų bažnyčios padėtis. 1954m. SSKP CK priėmė

keletą nutarimų, kuriuose buvo atsisakoma ttiesioginio ir atviro bažnyčios

spaudimo. 1955m. katalikų bažnyčios vadovybė kreipėsi į SSRS religinių

reikalų tarybą ir jos įgaliotinį I. Polianskį, prašydama leisti spausdinti

religinę literatūrą, grąžinti Vilniaus Arkikatedrą, statyti bažnyčią

Klaipėdoje.

A. Sniečkaus pavedimu, 1955m. gruodžio 22d. M. Gedvilas ir B. Pučinis

oficialiai priėmė vyskupus P. Maželį, J. Steponavičių ir kanauninką J.

Stankevičių. Tai buvo pirmasis valdžios ir bažnyčios vadovų oficialus

susitikimas po 1945m. 1956m. buvo leista spausdinti religinę literatūrą (

katalikų žurnalą, katalikų kalendorių, maldaknyges ir kt. ). Sprendžiant

bažnyčios reikalus, A. Sniečkus ir LTSR vadovybė reiškėsi kaip principingi

bolševizmo idėjų gynėjai.

1956-1960m. Lietuvoje buvo uždarytos 7 bažnyčios, suimta 11 kunigų.

Visaip buvo persekiojama katalikų bažnyčios vadovybė. 1957m. vyskupai Y.

Matulionis ir V. Sladkevičius buvo pašalinti iš pareigų ir ištremti. 1961m.

J. Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę. Jie buvo ištremti už tai, kad

protestavo prieš valdžios kišimąsi į bažnyčios reikalus.

1960-1964m. Vilniaus ir Ukmergės kalvarijose buvo statomi

visuomeniniai pastatai, Vilniuje susprogdintos 35 Trinapolio koplyčios,

nuolat griaunami Jurgaičių piliakalnio ( Kryžių kalnas ) kryžiai, buvo

trukdoma tikintiesiems ir kunigams lankyti jiems šventas vietas, melstis,

atlikti religines apeigas. Iš kunigų buvo atimami registracijos

pažymėjimai, mažinamas klierikų skaičius Kauno kunigų seminarijoje.

1964m. rudenį Maskvoje buvo įvykdytas valstybinis perversmas, N.

Chruščiovą pakeitė SSKP konservatyviųjų jėgų statytinis L. Brežnevas. L.

Brežnevo valdymo laikmečiu dėl kylančios rusinio bangos augo tautinis

lietuvių pasipriešinimas.(Makauskas, B. Lietuvos istorija. 2000, K.).

N.

Chruščiovo nušalinimui pritarė A. Sniečkus ir diduma Lietuvos partinės

nomenklatūros. Prasidėjo vadinamasis stagnacijos arba “ brandaus socializmo

“ laikotarpis. 1965-1987m. Lietuvos vidaus padėtis buvo stabili,

respublika, išskyrus 1972m. įvykius, politinių, socialinių ar ekonominių

sukrėtimų nepatyrė. LTSR vadovybė daugiausia rūpinosi ekonominiais ir

socialiniais klausimais, propagavo komunistinę ideologiją, persekiojo

kitaminčius. L. Brežnevo valdymo metais buvo atkuriami J. Stalino laikų

valstybės saugumo ir partinių organų tarpusavio santykiai.

Lietuvoje plito nelegali spauda- “ Aušra “, “ Perspektyvos “, “ Alma

Mater “, “ Laisvės šauklys “, “ Vytis “, “ Ateitis ““, “ Tiesos kelias “ ir

kt. leidiniai.

1972m. pavasarį Bažnyčia pradėjo spausdinti ir platinti “ Lietuvos

katalikų Bažnyčios kroniką “. Kronikoje parodyti tikinčiųjų ir žmogaus

teisių pažeidimai Lietuvoje, atkreiptas į juos pasaulio visuomenės

dėmesys.(Lietuvos istorijos konspektas. 1998, A.).

1972m. gegužės 14d. Romos Kalantos susideginimas sukrėtė visą Lietuvą

ir pasaulį. Kaune vyko demonstracijos, skambėjo laisvės ir Nepriklausomybės

reikalavimai, buvo keliama tautinė trispalvė vėliava. Visi asmenys, išdrįsę

padėti gėlių ant R. Kalantos kapo ar jo susideginimo vietoje, buvo

areštuoti. Po šio įvykio buvo suvaržytas domėjimasis Lietuvos

praeitimi.(Baltijos šalių istorijos chrestomatija. 22002).

Svarbiausia disidentų organizacija buvo Lietuvos Helsinkio grupė

(vadovas V. Petkus), įsteigta 1975m. Ji rinko informaciją apie žmogaus

teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje.(Kasperavičius, A. ir kt. Dokumentų

rinkinys. 2002, V.). Lietuvoje veikė ir kitos disidentų organizacijos:

Lietuvos katalikų sąjunga, Lietuvos laisvoji demokratinė jaunimo sąjunga,

Jaunosios Lietuvos ssąjunga, Tautinis liaudies frontas ir kt. 1977m. V.

Petkaus, latvio V. Kalninio ir esto M. Niklaus iniciatyva buvo įkurtas

Nuolatinis Estijos- Latvijos- Lietuvos tautinio judėjimo komitetas. 1978m.

vasarą A. Terleckas, S. Stungurys, A. Žukauskas ir kt. įkūrė Lietuvos

laisvės lygą (LLL), kurios tikslas- puoselėti Lietuvos nepriklausomybės

atkūrimo idėją. (Makauskas, B. Lietuvos istorija. 2000, K.). 1979m.

rugpjūčio 23d. trijų Baltijos tautų 45 atstovai paskelbė “ Jungtinę

deklaraciją “, reikalaujančią, kad SSRS ir abi Vokietijos ( VFR ir VDR )

paskelbtų Molotovo- Ribentropo paktą negaliojančiu. Kadangi KGB ir RKRT

aktyviai kišosi į Kauno kunigų seminarijos veiklą, todėl 1972m. buvo

įsteigta slapta kunigų seminarija. 1972m. kovo 19d. buvo pradėtas leisti

žymiausias nelegalus leidinys, “ Lietuvos katalikų bažnyčios kronika “.

1978m. buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, bet

vyriausybė atsisakė jį įregistruoti. Šis komitetas gynė persekiojamus

tikinčiuosius, pprašė paleisti neteisėtai suimtus kunigus. Nepaisant griežto

politinio režimo, lietuvių tauta išsaugojo tautiškumo, patriotizmo ir

laisvės troškimo idealus. Tai lėmė ne tik Lietuvos istorinė praeitis,

aukšta tautinė savimonė, bet ir palanki demografinė situacija.

Baltijos ir kitų respublikų rusifikacija kėlė natūralų vietos

gyventojų nepasitenkinimą ir protestą. Rusų kalba vis labiau įsigalėjo

švietimo įstaigose ( mokyklose, vaikų darželiuose ), valstybinių įstaigų

raštvedyboje, visame visuomeniniame gyvenime. P. Griškevičius ir visa LTSR

vadovybė tam nesipriešino, ji klusniai vykdė Maskvos reikalavimus.

1982m. mirus L. Brežnevui, SSRS vadovu tapo J. Andropovas. Naujasis

SSKP CK ggeneralinis sekretorius, buvęs SSRS KGB vadovas, pradėjo aktyviai

kovoti prieš kitaminčius, korupciją, ekonominius nusikaltimus ir darbo

drausmės pažeidimus. Šitaip jis mėgino pagerinti SSRS ekonomikos

funkcionavimą, padidinti smunkančią gamybą. Tačiau tai buvo daroma KGB

metodais, atvirai pažeidžiant žmogaus ir piliečio teises.

J. Andropovui mirus, į valdžią atėjo senas SSKP CK aparato

funkcionierius K. Černenka. Jo valdymo metais LTSR vadovybė didesnį dėmesį

kreipė į švietimą ( buvo padidinti mokytojų atlyginimai ), sustiprino

komunistinę cenzūrą.

1985m. kovo mėnesį mirė K. Černenka. Naujuoju SSKP CK generaliniu

sekretoriumi tapo M. Gorbačiovas. Jis, gelbėdamas žlungančią ekonomiką ir

sovietinę imperiją, 1985m. pavasarį pradėjo daryti politines ir ekonomines

reformas, kurios buvo vadinamos “ pertvarka “. Maskvoje prasidėjusios

politinės permainos suaktyvino Lietuvos inteligentiją.(Varnienė, J.

Istorijos konspektai. 1998, V.).

Reikšmingiausias 1987m. politinis įvykis buvo rugpjūčio 23d. Vilniuje

surengtas Molotovo- Ribentropo pakto metinių minėjimas. 1987m. lapkričio

14d. mirė LKP CK I sekretorius P. Griškevičius. Naujuoju LKP CK I

sekretoriumi tapo R. Songaila.

1988m. birželio 3d. Vasario 16-osios nepriklausomybės šalininkai įkūrė

Sąjūdį. Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, spalio 6d. vėl suplevėsavo

Lietuvos Trispalvė.(Makauskas, B. Lietuvos istorija. 2000, K.).

Ekonomika. 1955m. lapkričio 14d. uždarame LKP CK biuro posėdyje dėl

nesutarimų su A. Sniečkumi iš pareigų buvo pašalintas LTSR MT pirmininkas

M. Gedvilas. Naujuoju vyriausybės vadovu buvo paskirtas buvęs LKP CK II

sekretorius M. Šumauskas. 1957m. Sovietų Sąjungoje vietoj pramonės ir

statybos ministerijų buvo įsteigtos regioninės LLiaudies ūkio tarybos.

6-7 dešimtmetyje Lietuva pagal sovietinį modelį buvo sparčiai

industrializuojama, o jos ekonomika toliau integruojama į SSRS liaudies

ūkį. Buvo plečiamos senos tradicinės pramonės šakos ( lengvoji, maisto,

miško perdirbimo, statybinių medžiagų, tekstilės pramonė, metalo apdirbimas

), atsirado ir naujų pramonės šakų- chemijos pramonė, radiotechnika. 6-7

dešimt. Buvo pastatytas Panevėžio “ Ekranas “, Jonavos ir Kėdainių chemijos

kombinatai, Vilniaus kuro aparatūros, Grąžtų, “ Elfos “ gamyklos, Kauno ir

Elektrėnų elektrinės. Lietuvos pramonė buvo plėtojama pagal SSRS poreikius,

nebuvo paisoma Lietuvos interesų. Spartūs pramonės augimo tempai buvo

pasiekti plečiant gamybos priemonių gamybą. Lietuvoje buvo statomos įmonės,

kurioms žaliava buvo įvežama, o pagaminta produkcija išvežama, įmonės tapo

priklausomos nuo SSRS žaliavų.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos

veikėjai. 1994, V.).

Nušalinus nuo valdžios N. Chruščiovą, įvyko permainų ir SSRS

ekonomikoje. SSRS vadovybė, 1965m. SSKP CK rugsėjo plenume numatė suteikti

įmonėms daugiau savarankiškumo, plačiau taikyti ūkiskaitą, administracinius

valdymo metodus keisti ekonominiais.

L. Brežnevui atėjus į valdžią, Sovietų Sąjungos vadovybė pradėjo

mažinti respublikų ekonominį savarankiškumą, netrukus imta vis labiau

centralizuoti ekonomikos valdymą. 1965m. buvo likviduota LTSR Liaudies ūkio

taryba. Lietuvos pramonė buvo plėtojama ne pagal Lietuvos gyventojų

poreikius, o pagal Sovietų Sąjungos politinius ir ekonominius interesus.

8 dešimt. Ir 9 dešimt. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo statoma daug

socialinės paskirties pastatų ( parduotuvių, mokyklų, vaikų darželių,

buitinio aptarnavimo įmonių, sveikatos, kultūros ir kitų įstaigų ),

sparčiai pplečiama gyvenamųjų namų statyba. Sparti industrializacija darė

žalą Lietuvos gamtai. Kolektyvizacijos sužlugdytas Lietuvos žemės ūkis

beveik 2 dešimt. neiškopė iš krizės. Po 1956m. kiek pagerėjo kolūkiečių

gyvenimas. Buvo panaikintos prievolės ( privalomi darbai, mokesčiai,

produktų pristatymas ), padidintas darbo užmokestis, žemės ūkio produktų

supirkimo kainos. .(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994,

V.).

1954m. buvo pradėta naikinti tradicinį Lietuvos kaimą. Iki 1967m.

Lietuvoje buvo likviduota 62000 vienkiemių. Prie to daugiausia prisidėjo J.

Maniušio vadovaujama vyriausybė. Buvo priimti specialūs nutarimai, kurie

numatė likviduoti vienkiemius, o jų gyventojus perkelti į gyvenvietes.

Kartu su vienkiemių likvidavimu buvo pradėta žemės ūkio gamybos

specializacija ir koncentracija. Tai padėjo kelti žemės ūkio produkcijos

gamybos lygį, Lietuvos žemės ūkis tapo geriausiai išvystytas Sovietų

Sąjungoje. Nemažai žemės ūkio produkcijos buvo pagaminama asmeniniuose

valstiečių ūkiuose. Kad dar labiau didėtų gyvulininkystės produkcijos

gamyba, 1977m. valstiečiams buvo leista laikyti daugiau gyvulių.(Lietuvos

istorijos konspektas. 1997)

1979-1980m. Lietuvoje ėmė trūkti kuro ir elektros energijos, todėl

sulėtėjo pramonės raidos tempai. 1985m. prasidėję ekonomikos sutrikimai

gerokai paspartino socialistinės sistemos žlugimą Sovietų

Sąjungoje.(Lietuvos istorijos konspektas. 1997, A.).

Kultūra. Buvo bandoma pertvarkyti kultūros ir švietimo įstaigų

sistemą, atstatyti kai kuriuos istorijos ir kultūros paminklus.

Biurokratinis vadovavimas, centralizmas, ideologinė cenzūra neleido

visiškai atsiskleisti menininkams, skatino kultūros atotrūkį nuo gyvenimo,

nuo Lietuvos visuomenės poreikių, slopino kultūros tautiškumą ir

dvasingumą. 1956m. SSKP XX suvažiavimas ir represijų politikos atsisakymas

pagyvino daugumos inteligentų kūrybines nuotaikas. Į Lietuvos

mokyklas buvo

grąžinta gimtojo krašto istorija. Lietuvių inteligentija buvo persekiojama.

1957m. prasidėjo Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros

dėstytojų byla. Įvairiuose susirinkimuose , kuriuose dalyvavo J. Bielinis,

P. Griškevičius, V. Niunka ir A. Sniečkus, buvo kaltinami tuo, kad

nagrinėdami lietuvių rašytojų kūrybą, nukrypo į žalingą estetizavimą,

apeidavo rašytojų idėjines nuostatas, vengė aiškinti partijos politiką. Po

svarstymų iš universiteto buvo pašalintos I. Kostkevičiūtė, M. Lukšienė, A.

Rabačiauskaitė ir V. Zaborskaitė. Komunistų partija ėmė toleruoti

ideologiškai neutralią kūrybą, buvo atsisakoma stalininės kultūros

primityvumo. Lietuvą išgarsino dailininko grafiko S. Krasausko, rašytojo V.

Mykolaičio-Putino ( ypač jjo romanas “ Sukilėliai “ ), poeto E. Mieželaičio,

skulptoriaus J. Mikėno kino režisieriaus V. Žalakevičiaus ( ypač jo filmas

“ Niekas nenorėjo mirti “ ) ir kt. Lietuvos menininkų kūryba.(Tininis, V.

Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994, V.).

Daugelyje respublikų nacionalinės mokyklos buvo uždaromos. Lietuvos

švietimo ministerijai pavyko jas išsaugoti. 1964m. pereita prie dešimtmečio

mokymo, nors tam priešinosi Lietuva ir Estija. Po Chruščiovo nušalinimo vėl

grįžta prie vienuolikos metų mokymo.(Varnienė, J. Istorijos konspektai.

1998, V.).

Propagandiniais tikslais 1957-1964m. LKP CK leido Lietuvos miestuose

ir miesteliuose rodyti teatralizuotą “ Pilėnų “ vaidinimą. 1964m.

valstybinis perversmas Maskvoje iš pradžių didesnės įtakos Lietuvos

kultūrai neturėjo. Buvo išleista romanų, vaizduojančių skaudžiausius

lietuvių tautos gyvenimo metus ( J. Avyžiaus “ Sodybų tuštėjimo metas “, “

Degimai “ ), tautinės krypties kūrinių ( J. Marcinkevičiaus poetinė dramų

trilogija aapie lietuvių tautos istorinį likimą ‘ Katedra “, “ Mažvydas “ ir

“ Mindaugas “ ) ir kt. 7-9 dešimt. labai buvo suvaržyti socialiniai ir

humanitariniai mokslai.(Lietuvos istorijos konspektas. 1998, A.).

TAUTINIS ATGIMIMAS

( 1988- 1990m. )

1988m. birželio 3d. Vilniuje mokslinės ir kūrybinės inteligentijos

susirinkime įsteigta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ( LPS ) iniciatyvinė

grupė, kurią sudarė 35 nariai ( R. Adomaitis, J. Bulavas, A. Buračas, A.

Čekuolis, V. Daunoras, B. Genzelis, V. Landsbergis, J. Marcinkevičius, V.

Petkevičius, K. Prunskienė ir kt. ). 1988m. vasaros pradžioje Lietuvoje

kilo didžiulis visuomeninis ir politinis sąjūdis prieš sovietinį režimą.

Sąjūdis iškėlė lietuvių tautos teisių atkūrimo reikalavimus: reikalavo

demokratijos, Lietuvos ekonominio savarankiškumo, Lietuvos suvereniteto

SSRS sudėtyje, visiškos Lietuvos nepriklausomybės. 1988m. birželio 14d.

pirmą kartą Lietuvoje viešai buvo pagerbtas 1941m. tremtinių atminimas.

Rugpjūčio 23d. Vingio parke įvykusiame mitinge reikalauta paskelbti

negaliojančiu 1939m. Molotovo- Ribentropo paktą ir likviduoti jo padarinius

Lietuvai.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994, V.).

1988m. Lietuvoje buvo pradėta leisti opozicinę spaudą ( “ Atgimimas “,

“ Sąjūdžio žinios “, “ Kauno aidas “, “ Mažoji Lietuva “ ), kūrėsi

opozicinės organizacijos. Aktyvumu ir radikalumu ypač pasižymėjo LLL, kuri

reikalavo tučtuojau įvesti Lietuvos pilietybę, lietuvių kalbą paskelbti

valstybine kalba, išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę.

Katalikų bažnyčia aktyviai rėmė Sąjūdžio politiką. 1988m. balandžio

mėnesį popiežius Jonas Paulius ii paskyrė vyskupą V. Sladkevičių Lietuvos

vyskupų konferencijos pirmininku, o gegužės mėnesį- kardinolu 1988m.

rugpjūčio mėnesį V. Sladkevičius savo pavaldiniams nurodė, kad “ kandidatų

mokytis į Kauno dvasinę seminariją, o taip pat kunigų paskyrimo nereikia

derinti su jokiais valdžios organais”. 1988m. vasaros pradžioje labai

populiari tapo tautinė atributika ( tautinė trispalvė vėliava, Vytis,

Gedimino stulpai ), Sąjūdžio renginiuose buvo giedama V. Kudirkos “

Tautiška giesmė”. 1988m. spalio 7d. Vilniuje Gedimino pilies bokšte buvo

iškelta tautinė trispalvė vėliava. Visuomenei reikalaujant, LTSR AT 1988m.

lapkričio 18d. lietuvių kalbą paskelbė valstybine spalva, tautinę trispalvę

pripažino valstybine vėliava, o V. Kudirkos “ Tautišką giesmę “ paskelbė

valstybiniu himnu.(Lietuvos istorijos konspektas. 1998, A.).

1988m. spalio 22-23d. Vilniuje įvyko Sąjūdžio I suvažiavimas, kuris

buvo vienas iš reikšmingiausių Lietuvos tautinio atgimimo įvykių.

1989m. pradžioje įvyko SSRS AT rinkimai, juos Lietuvoje laimėjo

Sąjūdis ir jo remiami žmonės. Kalbos apie Lietuvos nepriklausomybę bei

lietuvių kalbos, kaip valstybinės statusą, 1988-1990m. sukėlė lietuvių ir

rusakalbių bei lenkų konfrontaciją.

Nepriklausomybės ir demokratijos idėjų veikiama, keitėsi LKP-SSKP

sudedamoji dalis. Komunistų sąjūdininkų pastangomis 1989m. gruodžio mėn.

Savo XX suvažiavime LKP atsiskyrė nuo SSKP, priėmė savo kompaniją ir

įstatus.

1990m. vasario 8d. LSSR AT priėmė nutarimą dėl neteisėto Lietuvos

įjungimo į Sovietų Sąjungą. (Makauskas, B. Lietuvos istorija. 2000, K.).

IŠVADOS

1944-1900m.- sovietų okupacija Lietuvoje. Masiškai naikinta patriotinė

ir intelektualinė lietuvių tautos dalis. Teroro būdu sunaikintas privatus

Lietuvos žemės ūkis, pakeista miestų ir kaimų socialinė bei tautų

struktūra. Naikintos tradicinės katalikiškos lietuvių tautos ir Lietuvos

gyventojų vertybės. Lietuvoje vyko tikras partizaninis karas su okupantais.

Sovietmečiu lietuviai savo darbštumu gerai išplėtojo maisto gamybą, kai

kurias pramonės šakas, stengėsi plėtoti mokslą ir kultūrą.

Nuo antrosios sovietinės okupacijos iki nepriklausomybės atkūrimo

neužgeso lietuvių tautos kova dėl laisvės. Po partizaninio karo ji virto

religine ir kultūrine opozicija.

LITERATŪRA

1. Baltijos šalių istorijos chrestomatija. (2002). Vilnius.

2. Kasperavičius, A., E. Manelis., A. Sindaravičius. ( 2002). Dokumentų

rinkinys. Vilnius.

3. Lietuvos istorijos konspektas. (1998). Alytus.

4. Makauskas, B. (2000). Lietuvos istorija. Kaunas: Šviesa.

5. Tininis, V. (1994). Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilnius.

6. Varnienė, J. (1998). Istorijos konspektai. Vilnius: Šviesa.

SVARBIAUSI LIETUVOS ISTORIJOS ĮVYKIAI

1953m.

Gegužės 30d. Šimkaičių miške (Jurbarko r.) suimtas Lietuvos Laisvės Kovos

Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis. Sušaudytas 1954m.

lapkričio 26d.

1953-ieji- organizuotos ginkluotosios rezistencijos, jos centralizuotų

struktūrų veiklos pabaiga.

1954m.

Kovo 4-15d. Maskvoje buvo surengta Lietuvių literatūros ir meno dekada,

turėjusi pademonstruoti kūrybinės inteligentijos “ komunistinį

persiauklėjimą “.

1955m.

Lapkričio 2d. per Vėlines Kaune prie karių kapų grupė jaunuolių, giedojusių

tautines giesmes, buvo išblaškyta milicijos. Pirmoji vieša protesto akcija

po rezistencijos nuslopinimo.

1956m.

Spalio 1d. iš Vilniaus universiteto etatų mažinimu ir sumažėjusios darbo

apimties pretekstu buvo atleista apie 112 “ rusakalbių ateivių “.

Lapkričio 2d. be valdžios leidimo Vilniuje ir Kaune paminėtos VVėlinės.

Lapkričio 5d. Komunistų partijos vadovybė kreipėsi į Maskvą, siūlydama

uždrausti grįžti iš tremties į Lietuvą buvusios Lietuvos Respublikos

aukštiesiems pareigūnams, pokario rezistencijos aktyviausiems dalyviams.

Toks sutikimas buvo gautas.

1957m.

Gegužės 1d. pirmąją laidą transliavo pradėjusi veikti LSSR televizija.

Birželio 6d. laikinai išplėtus sovietinių respublikų ekonominės veiklos

teises, buvo sudaryta LSSR liaudies ūkio taryba, veikusi iki 1965m. spalio

20d.

Lapkričio 2d. Kaune per Vėlines įvyko maždaug 2 tūkst. žmonių gaivališka

protesto demonstracija. Per susirėmimą su milicija 105 žmonės buvo suimti.

1958m.

Gruodžio 24d. priimtas įstatymas dėl visuotinio privalomo aštuonmečio

mokslo.

1959m.

Gegužės 28d. Maskvoje SSKP CK priėmė nutarimą dėl Lietuvos KP CK darbo su

kadrais. Jame griežtai pasmerkti bandymai sulietuvinti vietos

administraciją.

1960m.

Balandžio 18d. visu pajėgumu pradėjo veikti ant Nemuno pastatyta Kauno

hidroelektrinė.

1961m.

Rugpjūčio 13d. užbaigtas dujotiekio Dašava-Vilnius tiesimas.

Lapkričio 11d. įsteigta LSSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija,

vienintelė tokios paskirties organizacija Sovietų Sąjungoje.

1962m.

Gruodžio 30d. Elektrėnuose pradėjo veikti VRE.

1963m.

Gruodžio 28d. pradėjo veikti Kėdainių chemijos kombinatas.

Tais metais skulptoriui G. Jakuboniui už paminklą “ Pirčiupio motina “

paskirta Lenino premija.

1964m.

Gruodžio 17d. užbaigtas elektrifikuoti visų kolūkių ir tarybinių ūkių

gyvenvietės.

1965m.

Birželio 12-19d. Lietuvoje įvyko pirmoji Poezijos pavasario šventė.

Spalio 20d. likviduota LTSR Liaudies ūkio taryba.

1966m.

Spalio 22d. pirmą kartą Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos klausimas

iškeltas JAV Senate. Rezoliucija nebuvo priimta.

1968m.

Lapkričio 7d. Vilniaus Žirmūnų gyvenamojo mikrorajono architektūra

pripažinta geriausia Sovietų Sąjungoje. Jos

kūrėjams paskirta valstybinė

premija.

1970m.

Lapkričio 3d. atidarytas moderniausias Sovietų Sąjungoje greitkelis Vilnius-

Kaunas.

Lapkričio 23d. lietuvis jūreivis S. Kudirka iš sovietinio laivo mėgino

perbėgti į JAV pasienio katerį. Paprašė politinio prieglobsčio, tačiau buvo

perduotas atgal Sovietams ir nuteistas 10 metų griežtojo režimo lagerio

Mordovijoje.

1972m.

Kovo 19d. pasirodė Lietuvos katalikų bažnyčios kronika- pirmasis lietuvių

pogrindžio leidinys, kuris buvo slapčia persiunčiamas į užsienį, verčiamas

į kitas kalbas. Iki 1987m. išėjo 75 numeriai.

Gegužės 14d. Kauno muzikinio teatro sodelyje dėl Lietuvos laisvės

susidegino moksleivis R. Kalanta.

Gegužės 18-19d. Kaune vyko politiniai mitingai, pasirodė antisovietinio

turinio atsišaukimų. Vidaus kariuomenei išblaškius mitinguotojus, buvo

suimti keli šimtai protesto dalyvių, 3 iš jų patraukti baudžiamojon

atsakomybėn.

1974m.

Sausio 22d. Druskininkuose mirė ilgametis Lietuvos komunistų partijos

vadovas (1936-1974) A. Sniečkus. Jis vienintelis iš sąjunginių respublikų

vadovų “ išlaviravo “ J. Stalino, N. Chruščiovo, L. Brežnevo laikais,

apsaugojo LKP nuo represijų.

Vasario 19d. LKP CK I sekretoriumi tapo P. Griškevičius.

1976m.

Lapkričio 25d. Vilniuje įsteigta disidentų organizacija- Lietuvos Helsinkio

grupė, vadovaujama V. Petkaus. Veikusi pusiau legaliai, ji rinko

informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje.

1978m.

Birželio 14-15d. įkurta pogrindinė organizacija- Lietuvos Laisvės Lyga,

vadovaujama A. Terlecko. Jos pastangomis Lietuvos laisvės klausimas keltas

tarptautiniu mastu. Taip pat siekta ugdyti tautinę, politinę, religinę

okupuoto krašto žmonių sąmonę.

Lapkričio 13d. Lietuvos kunigai įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų

komitetą.

1981m.

Spalio 10d. Baltijos kraštų disidentai savo pareiškimuose SSRS ir šiaurės

valstybių vadovams reikalavo Pabaltijyje įsteigti laisvą, be atominio

ginklo, zoną.

1983m.

Gegužės 26d. SSKP Vadovybė SSRS Vyriausybė priėmė nutarimą dėl rusų kalbos

mokymo sustiprinimo sąjunginių respublikų mokslo ir mokymo įstaigose,

įvedant jos mokymą net vaikų darželiuose ir parengiamosiose klasėse.

1986m.

Vasario 5d. neaiškiomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvo vienas iš

Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komiteto (TTGKK) steigėjų kun. J.

Zdebskis.

1987m.

Rugpjūčio 23d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo Lietuvos Laisvės Lyga

surengė protesto mitingą (dalyvavo keli šimtai žmonių) grobiško Molotovo-

Ribentropo pakto bei jo slaptųjų protokolų 48-ųjų metinių proga.

1988m.

Vasario 16d. pogrindyje valdžios puolimo sąlygomis paminėta

Nepriklausomybės diena. Naktį Vilniuje, Palangoje ir kitur virš kai kurių

pastatų iškeltos trispalvės vėliavos.

Birželio 3d. Vilniuje mokslinės ir kūrybinės inteligentijos susirinkime

įsteigta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė, kurią

sudarė 35 nariai.

Birželio 14d. Gedimino aikštėje Lietuvos Laisvės Lyga paminėjo 1941m.

birželio stalininio mmasinio trėmimo Lietuvoje pradžią. Mitingo metu pokario

rezistentas L. Laurinskas viešai iškėlė draudžiamą Lietuvos trispalvę.

Liepos 9d. Sąjūdžio organizuotame masiniame mitinge Vingio parke, kuriame

dalyvavo per 100 tūkst. žmonių, pareikalauta didesnio Lietuvos

savarankiškumo, tautinės simbolikos grąžinimo.

Rugpjūčio 23d. Vilniuje, Vingio parke, masiniame protesto mitinge (150

tūkst. žmonių) minint Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 49-ąsias metines

pasmerkta stalininės agresijos prieš Lietuvą politika, reikalauta istorinio

teisingumo atkūrimo.

Rugsėjo 28d. vidaus kariuomenė ir milicija išvaikė Lietuvos Laisvės Lygos

organizuotą mitingą, skirtą SSRS ir Vokietijos sandėriui dėl valstybės

sienų nustatymo paminėti. Konfrontacijos tarp LKP ir Sąjūdžio vadovybės

paaštrėjimas.

Spalio 6d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakais trispalvė

vėliava ir himnas- V. Kudirkos “ Tautiška giesmė “ įteisinti kaip LSSR

simboliai.

Spalio 7d. Vilniuje, ant Gedimino pilies bokšto, daugelio tūkstančių

susirinkusiųjų akivaizdoje iškelta tautinė trispalvė Lietuvos vėliava.

Spalio 19d. Sąjūdžio spaudžiama, pasikeitė komunistų partijos vadovybė:

atistatydino I sekretorius R. Songaila, nušalintas sekretorius N. Mitkinas.

Komunistų partijos vadovu išrinktas A. Brazauskas.

1989m.

Gegužės 13-14d. Taline įvykusioje Estijos, Latvijos liaudies frontų ir

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio asamblėjoje įkurta Baltijos Taryba, priimti

bendrus politinius veiksmus koordinuojantys dokumentai.

Gegužės 18d. LSSR Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos

valstybinio suvereniteto ir LSSR konstitucijos pataisas, skelbiančias

Respublikos įstatymų viršenybę SSRS konstitucijos pataisas, skelbiančias

Respublikos įstatymų viršenybę SSRS jurisdikcijos atžvilgiu.

Rugpjūčio 23d. minint J. Stalino ir A. Hitlerio sandėrio prieš Baltijos

valstybes 50-metį, surengta Baltijos kelio solidarumo akcija, kurioje

dalyvavo apie 2 mln. Lietuvos, Latvijos, Estijos gyventojų. Jie vienu metu

susikabino rankomis į gyvą grandinę, nusitęsusią nuo Vilniaus per Rygą iki

Talino apie 650 km. Iškilmingoje Sąjūdžio Seimo sesijoje pareikšta, kad

Lietuvos ir SSRS santykiai turi būti grindžiami 1920m. liepos 12d. Taikos

sutartimi su Rusija.

Rugpjūčio 26d. SSKP CK paskelbė grasinamąjį pareiškimą Baltijos tautoms,

reikalaujančioms nepriklausomybės.

Gruodžio 7d. LSSR Aukščiausioji Taryba pakeitė 6-ąjį ir 7-ąjį LSSR

konstitucijos straipsnius, panaikindama komunistų partijos politinį

monopolį ir vienvaldystę Lietuvoje.

Gruodžio 19-20d. LKP neeiliniame XX suvažiavime reformatorių dauguma

atsiskyrė nuo Maskvos ir pasiskelbė savarankiška socialdemokratinės

pakraipos partija. Ištikimi Maskvai komunistai susibūrė į LLKP (SSKP).