I pasaulinis karas

Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-jų rugpjūtį Amerikos ambasadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą; “Visa tai turėjo prasidėti”.

Tačiau ir tada, kai visi pripažino konflikto neišvengiamybę, kai sutiko su mintimi, jog karas kilo dėl daugybės motyvų, didžiausia 1914-jų karo kibirkštimi ambasadorius laikė Vokietijos militarizmą. Tuo metu buvo savaime aišku, kad Sąjungininkų pajėgos dėl prasidėjusio karo kaltino Vokietiją; niekas neabejojo, jog 1919-aisiais ppasirašant Taikos sutartį teko išskirti “karo kaltininko” paragrafą, kuriame nugalėtojai šią kaltę atvirai primetė Vokiečiams; taip pat nenuostabu, kad patys vokiečiai tuo labai piktinosi. Tie, kurie tarpukariu tikėjosi palaikyti draugiškus visų šalių tarpusavio santykius, nesutiko su kaltinimais Vokietijai, nenorėdami dar labiau aitrinti nemalonaus klausimo ir kelti grėsmę taikai. Nacių propagandininkai pasinaudojo šiomis nuostatomis, mėgindami nupiešti Vokietiją kaip nekaltai nukentėjusią, įžeistą šalį, o vokiečių tautą – na daugiau “prasikaltusią” už kitas tautas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nauja vokiečių iistorikų karta dar sykį išanalizavo tuometinę situaciją ir iš esmės patvirtino, labai nesidairydama į šalis, kad vokiečių militarizmas buvo tragedijos kaltininkas. Tokiam sprendimui aktyviai pritarė britų istorikai, palaikydami 1979 m. Polo Kenedžio nuostatą: “.viskas prasidėjo tik nuo Vokietijos plano, pagal kkurį buvo numatyta pulti kitas pajėgas (Prancūzija), neatsižvelgiant į tai, ar pastarosios nori dalyvauti kare; būtent pagal šį vokiečių planą buvo smurtaujama neutralioje teritorijose, siekiama įgyvendinti militaristinę tvarką; be to, ir tai yra svarbiausia, tik Vokietijos planuose mobilizacija reiškė karą”.

John Terraine

Karas Vakaruose 1914-aisiais

1914-jų rugpjūtį Vokietijos imperinė kariuomenė Vakarų fronte išskleidė 1 485 000 karių, suskirstytų į septynias armijas. Jų užduotis buvo kuo greičiau sutriuškinti besipriešinančias prancūzų pajėgas, o pasiekus pergalę vakaruose, sukti į rytus ir susidoroti su rusais. Pagal Šlifeno planą, trys didelės šiaurinės armijos (750 000 karių) turėjo veržtis pirmyn per Belgiją, taip apeidamos Prancūziją, kurios kariuomenę turėjo sukaustyti kitos keturios vokiečių armijos, iš pradžių vaidinusios tik besiginančių vaidmenį. Nors Šlifeno planas, turint galvoje gana ribotas kaizerio pajėgas, bbuvo per daug pretenzingas, jį verta vadinti vaizdingu mėginimu išspręsti Vokietijos dviejų frontų strateginę dilemą. Šios drąsios iniciatyvios ėmėsi aktyvus Vokietijos kariuomenės vyriausiasis vadas, Generalinio štabo viršininkas generolas pulkininkas Helmutas fon Moltkė. Tačiau tokios atsakomybės našta pasirodė per sunki nekonkrečiam ir temperamentingam fon Moltkei; greitai jis pamatė, jog prasidėjus didžiajam puolimui nebeįstengia kontroliuoti savo pajėgų.

Didysis Prancūzijos planas išplėšti pergalę buvo pavadintas “XVII planu”; pagal jį buvo numatytas tiesioginis veržimasis į Lotaringiją ir dar vienas papildomas Elzaso puolimas. Sudarant “XVII pplaną” buvo tikėta, jog puolimas bus neabejotinai pranašesnis už kitus. Prancūzų karo teoretikai strategijos vaidmenį sumenkino iki paprasčiausio armijos nugabenimo į kitą karo lauką, o svarstydami karo taktiką vylėsi, jog pakaks prancūziško elan (ryžto) ir cran (ištvermės). Tačiau įvykai susiklostė visiškai kitaip.

Ankstyva 1914-jų rugpjūčio 4-osios rytą priešakiniai vokiečių armijų būriai kirto neutralios Belgijos sieną. Nors iš Belgijos armijos nebuvo tikimasi rimto pasipriešinimo, potencialios kliūtys, galėjusios trukdyti vokiečių pajėgoms lengvai pereiti visą šalį, buvo Liežo ir Namiūro tvirtovės. Liežas, esantis prie paties svarbiausio kelio į Belgiją, buvo ypač didelė problema, todėl vokiečių karo kurstytojai itin gerai pasirūpino, kad ji būtų sumažinta: supersunkios haubicos – 30,5 cm Skoda ir 42 cm Krupp – plieno ir betono įtvirtinimus pavertė skaldos kalnais truputį daugiau nei per savaitę. Generolo Aleksandro fon Kliuko vadovaujama Pirmoji armija į Briuselį įžygiavo 20-tą dieną. Belgijos armijos likučiai ėmė trauktis į šiaurėje esančias Antverpeno tvirtoves; 21-ją dieną generolo Karlo fon Biulovo Antroji armija pradėjo Namiūro puolimą.

Tuo metu Prancūzijos vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Žozefas Žofras pradėjo vykdyti “XVII planą”. Šalutiniai karo veiksmai Elzase davė menkus rezultatus. Po keliolikos atakų ir kontratakų dešinysis generolo Ogiusto Diubajo Pirmosios armijos flangas tebesilaikė šiaurutėje vokiečių teritorijos juostoje prie Miulhauzeno. Už svarbiausią puolimą bbuvo atsakinga Antroji armija (jai vadovavo generolas Noelis de Kastelno), žygiavusi į Lotaringiją; ją papildė Diubajo dalinių likučiai. Iš pradžių vokiečiai atsitraukė, tuo paskatinę žengti pirmyn per daug pasitikėjimo įgavusius prancūzus; vėliau. 20-ją rugpjūčio, sosto įpėdinio Ruprechto Šeštoji armija pradėjo žūtbūtini kontrapuolimą (Moranžo ir Sareborgo mūšiai), kurio metu prancūzai per penkias dienas buvo nublokšti atgal prie savo sienos.

Ir šiauriau prancūzams sekėsi ne ką geriau. Armijos kairysis flangas (Trečioji ir Ketvirtoji armijos, vadovaujamos generolo Riufi ir generolo Fernano de Langlo de kari) mėgino įsiveržti į Ardėnus. Prancūzų žvalgyba buvo prasta, po kelių mūšių kariai jau atrodė gerokai išsekę. Rugpjūčio 25-ą puolimo buvo atsisakyta.

Generolas Šarlis Lanrezakas buvo vienas iš nedaugelio prancūzų vadų, suvokęs vokiečių manevrų per Belgiją prasmę ir perpratęs jų ketinimus; jis gavo Žofro leidimą sujungti kairįjį prancūzų flangą su Penktąją armija. Greta jo kariuomenės mūšiuose dalyvavo 110 000 Britų Ekspedicinių Pajėgų (BEP) karių, kuriems vadovavo feldmaršalas seras Džonas Frenčas.

Rugpjūčio 22 d. fon Kliuko Pirmoji armija pastebėjo BEP pagalbą, kurių II korpusas (jam vadovavo generolas seras Horacijus Smitas-Dorienas) buvo išsidėstęs palei Mons Kondė kanalą; kitą rytą vokiečius sustabdė smarki britų ugnis, tačiau priešams apeinant jų sparną BEP buvo priverstos trauktis jau kitą dieną. Penktoji prancūzų armija jau bbuvo visiškai atsitraukusi, todėl BEP, mėgindamos sulaikyti vokiečių veržimąsi, buvo priverstos dalyvauti keliuose mūšiuose, įskaitant ir skaudžiai pralaimėtą Le Kato mūšį.

Iki rugpjūčio 25 dienos sąjungininkų padėtis pasidarė kritiška: visi prancūzų puolimai baigdavosi beviltiškai. Vokiečiai nesulaikomai veržėsi pirmyn, o prancūzų armijos iš visur traukėsi. Šiuo krizės momentu susidariusią padėtį išgelbėjo šaltakraujiškas Žofro sprendimas. Žlugus “XVII planui” jis ėmėsi reorganizuoti savo dalinius, norėdamas sutelkti jėgas kontrsmūgiui, – iš rytinės Prancūzijos jis geležinkeliu nukreipė divizijas į kraštutinį kairįjį sąjungininkų flangą; šitaip buvo suformuota šeštoji armija, kuriai vadovavo Mišelis Žozefas Monuri. Iš pradžių Žofras įsakė svyruojančiam Lanrezakui kontratakuoti tarp Gizo ir Sen Kanteno. Nepaisydamas asmeninio atsargumo, Lanrezakas vadovavo mūšiui, atskleisdamas visus savo gabumus: pirmieji kariniai veiksmai prasidėjo prie Sen Kanteno – atakavo prancūzai, tačiau tikrasis mūšis vyko priešais Gizą, kur fon Biulovo Antroji armija sukaustė dešinįjį prancūzų flangą. Prancūzų kontrataka smogė Antrajai vokiečių armijai; fon Biulovas pareikalavo skubios fon Kliuko armijos paramos. Užuot nuo Paryžiaus pasukusi į vakarus, kaip buvo planuota, vokiečių Pirmoji armija dabar pakeitė kryptį ir patraukė į pietus.

Kuo toliau vokiečiai veržėsi į pietus, tuo lengviau sąjungininkai galėjo užpulti iš flango jų dešinįjį sparną. Pačioje rugsėjo pradžioje Monuri armija jau buvo išsidėsčiusi šiauriau nuo Paryžiaus kartu su prancūzų pajėgų

likučiais, įsitvirtinusiais į pietus nuo Marnos upės. Sostinės karo vadas generolas Žozefas Simonas Galjenis primygtinai reikalavo, kad Monuri drauge su jo pultų fon Kliuko flangą. Žofras sutiko, tuo pačiu įsakydamas [radėti ryžtingą kontrataką visoje prancūzų linijoje.

Marnos mūšis prasidėjo stipriu Monuri puolimu prieš vokiečių Pirmąją armiją, įsitvirtinusią prie Urko upės. Fon Kliuko daliniai nesunkiai sulaikė prancūzus, tačiau vokiečių pajėgoms pajudėjus link dešiniojo flango atsivėrė tuščias tarpas tarp fon Kliuko vyrų ir fon Biulovo Antrosios armijos. Fon Moltkei ir jo karo vvadams prancūzų kontratakos galybė sukėlė šoką, o kai BEP ir prancūzų Penktoji armija (dabar jai energingai vadovavo generolas Luji Franšė d’Esperė) įsiveržė į atsivėrusį tarpą, vokiečiai ėmė svyruoti. Rugsėjo 8 d. jie pradėjo trauktis.

Sąjungininkai persekiojo ne itin energingai, todėl vokiečiai galėjo tvarkingai trauktis ir įsitvirtinti aukštumose, nuo kurių matėsi Eno upė. Rezervinės kariuomenės dalinių atvykimas stiprino vokiečių liniją, kuri tvirtai laikėsi, nepaisant karštligiškų prancūzų ir britų atakų rugsėjo 13 ir 14 dienomis. Įtvirtindami savo pozicijas, vokiečiai neprarado laiko; jie bbuvo geriau pasirengę mūšiams apkasuose nei sąjungininkai, todėl mėnesio pabaigoje sąjungininkai atsidūrė aklavietėje. Visas frontas virto aklaviete, – abi pusės po kelis kartus manevravo , mėgindamos apeiti priešininkus iš flangų; vėliau visi šie veiksmai buvo pavadinti “bėgimu prie jūros”. Kai ppriešiškos armijos pasiekė Belgijos pakrantę ties Nivportu, ištisinė mūšio linija tęsėsi 725 km (450 mylių) nuo šiaurės jūros iki Šveicarijos, todėl dingo bet kokia galimybė išnaudoti flangus. Taip žlugo Šlifeno planas.

Pirmasis už pralaimėjimą sumokėjo fon Moltkė, kurį kaizeris pakeitė, o vyriausiuoju kariuomenės vadu rugsėjo 14-ą paskyrė generolą Eriką fon Falkenheiną. Kol mūšio linijos “varlės šuoliais” per Prancūziją slinko į šiaurę, spalio 9-ąją vokiečius ėmė spausti belgai prie Antverpeno; belgų armija slinko pakrante žemyn, norėdama prisijungti prie sąjungininkų už Izero upės. Prie Antverpeno vokiečių veržimąsi sulaikė ryžtingi belgų gynėjai, kuriems padėjo prancūzų daliniai ir laivynas. Belgams atidarius šliuzus ir užtvindžius miesto žemumas, kovos šiame sektoriuje baigėsi, o už kelių kilometrų į pietryčius prie senojo Ipro miesto virė įnirtingas mūšis.

Pirmasis IIpro mūšis buvo paskutinis atviro karo proveržis Vakaruose. Vienas paskui kitą trys BEP armijos korpusai žygiavo į šiaurę nuo Eno į Iprą; prie jų prisijungė dalis ketvirtojo korpuso, laivais atplukdyto tiesiai iš Anglijos; taip pat pasirodė Indijos, pirmosios Britų imperijai priklausiusios šalies, korpuso kariniai daliniai. I korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto sero Duglo Heigo, atvyko spalio 19-ą – pačiu laiku, kad palaikytų paskutinius sąjungininkų mėginimus pereiti į puolimą. Tačiau jų puolimas labai greitai liovėsi, nes teko susidurti su stipresnėmis vokiečių pajėgomis, ssu ypač galinga, gerokai aukštesnio lygio vokiečių artilerija. Taigi šis mūšis greitai virto itin rimta gynybine kova, kurioje ir vėl svarbiausią vaidmenį suvaidino britų šauliai. Ir britai, ir prancūzai stengėsi iš paskutiniųjų; nuostoliai buvo labai dideli, tačiau vis dėlto prie Ipro jie sulaikė vokiečius. Taip atsirado garsusis “Ipro kyšulys”. Šis mūšis labai susilpnino reguliariąją britų kariuomenę, tačiau dar svarbesnis buvo kitas dalykas: šis mūšis taip pat žymėjo pozicinio karo pradžią, o Vokietijai žadėjo perspektyvas, dėl kurių ji labiausiai nuogąstavo, – ilgą karą dviem frontais.

Karas Rytuose

1914 – 1915 m.

Karas rytų fronte prasidėjo 1914-ųjų rugpjūtį Austrijos-Vengrijos “baudžiamąja ekspedicija” prieš Serbiją, tačiau serbai, vadovaujami feldmaršalo Radomiro Putniko, stebėtinai lengvai atrėmė užpuolikus. Nors serbų armija nebuvo gausi ar gerai apsiginklavus, ji galėjo didžiuotis ryžtingais ir stipriais kariais, besikaunančiais ir ginančiais savo tėvynę nuo priešo. Antrojo puolimo lapkritį austrams metu pavyko įžengti į Serbiją vos keletą kilometrų, o gruodžio 3d. serbai pradėjo puolimą, po kurio austrai buvo priversti trauktis už sienos. 15d. serbai oficialiame pranešime gyrėsi: “Visoje serbų valdomojoje teritorijoje nebėra nė vieno priešų kareivio”. Didžiulį austrų pažeminimą dar labiau sustiprino Rytų fronte karo su rusais metu dėjęsi siaubingi įvykiai.

Austrijos strateginė direktyva, parengta rytams, nurodė pulti šiaurės kryptimi nuo Galicijos, kad bbūtų susidorota su rusų pajėgomis Lenkijoje. Tai buvo labai ambicingas planas, kurio negalėjo įvykdyti didelė, daugianacionalinė Austrijos-Vengrijos imperijos armija. Planuodami austrai dideles viltis dėjo į glaudų bendradarbiavimą su Vokietija, tačiau taip neatsitiko, nes vokiečių strateginis planas 1914-aisiais daugiausia dėmesio skyrė didžiajam Prancūzijos puolimui; rytuose vokiečių būriai turėjo rūpintis tik gynyba, kol galės padėti Vakarų fronto daliniai. Taigi Rytų Prūsijai saugoti buvo dislokuota tik viena armija (Aštuntoji, kuriai vadovavo generolas Maksas fon Pritvicas und Gafronas), kuri mažai ką galėjo padaryti, kad padėtų Austrijai vykdyti suplanuotą puolimą.

Rusija buvo pranašesnė už kitas šalis, kadangi turėjo nepaprastai daug karių, tačiau ši imperija buvo labai toli, be to, ten daug sunkumų darė karinė biurokratinė, todėl Rusijos pajėgų mobilizacija vyko labai lėtai. Sudarydami savo planą, rusai įsivaizdavo, kad 1914-aisiais jų kariuomenė daugiausia puls Austriją. Tačiau prašoma sąjungininkės Prancūzijos (kuri desperatiškai troško atitraukti vokiečių būrius nuo Vakarų fronto), Rusija pakeitė savo planus ir kuo skubiau rengėsi veržtis į Rytų Prūsiją.

Atsakomybė už veržimąsi į Rytų Prūsiją teko Jilinskio armijos grupuotei, kurią sudarė Pirmoji armija (generolas Pavelas Renenkampfas), turėjusi atakuoti iš rytų, ir Antroji armija (generolas Aleksandras Samsonovas), nukreipta į vokiečių pietinį flangą. Rugpjūčio 20d. Renenkampfas Gumbinėje laimėjo nedidelę taktinę pergalę, sukėlusią laikiną Pritvico paniką. Fon PPritvico siūlymas atiduoti Rytų Prūsiją privertė fon Moltkę kuo greičiau jį atstatydinti , o vietoj jo paskirti gerbiamą 68-erių metų generolą pulkininką Paulį fon Hindenburgą; jo štabo viršininku dabar turėjo būti generolas majoras Erichas Liudendorfas.

Nors rusų buvo daugiau nei vokiečių, pastarieji turėjo keletą privalumų. Dvi rusų armijos veikė faktiškai izoliuotos viena nuo kitos, o jų radijo perdavimai dažnai nebūdavo šifruoti, todėl vokiečiai turėjo visą informaciją apie armijų dislokacijos vietą. Išnaudodami operatyvinius geležinkelius, vokiečiai sutiko su štabo karininko, pulkininko Hofmano pasiūlymu ir susitelkė kovai prieš Samsonovo armiją pietuose. Vokiečių Aštuntoji armija Samsonovo būrius užklupo rugpjūčio 26 dieną, išsisklaidžiusius po Tanenbergo kaimą, ir po keturių dienų apsiausties visiškai sutriuškino rusų Antrąją armiją. Samsonovas nusižudė, o jo armijos likučiai grįžo į Lenkiją. Dar kartą pasinaudoję geležinkeliu, vokiečiai pasukę rytų kryptimi ir pirmąją rugsėjo savaitę po ištisos puolimų serijos, vėliau pavadintos Mozūrijos Žiemos kautynėmis, išstūmė Renenkampfą iš Rytų Prūsijos.

Nors šiaurėje rusai buvo stipriai sumušti, pietuose prieš Austriją jiems sekėsi geriau. Paskutinę rugpjūčio savaitę austrų karinio štabo viršininkas generolas Konradas fon Hecendorfas pradėjo pulti šiaurės kryptimi, verždamasis į Lenkiją, tačiau iš flango jį sustabdė pietinė rusų armijos grupė, kuriai vadovavo generolas Nikolajus Ivanovas. Sutrikę austrai ėmė trauktis, prarasdami beveik visą Galiciją (įskaitant ir

ketvirtąjį pagal dydį imperijos miestą Lembergą) ir apie 350 000 karių. Tai buvo triuškinantis pralaimėjimas. Prastas Austrijos dalinių pasirodymas labai nuvylė vokiečius (vienas aštrialiežuvis liudininkas pastebėjo: “Mes esame prikaustyti prie lavono.”); kartu jie turėjo [pripažinti nemalonų faktą, jog reikės paremti susilpnėjusią sąjungininkę. Spalio mėnesį vokiečiai iš Vakarų fronto perkėlė divizijas ir suformavo Devintąją armiją, kuri buvo prijungta prie fon Hindenburgo karinės apygardos.

1914-ųjų rudenį Rytų fronte viena po kitos ritosi mūšių bangos. Rusai privertė austrus trauktis į Karpatų kalnus ir ėėmė grasinti vokiečių Silezijai. Tačiau lapkričio viduryje rusų veržimasis sulėtėjo, nes ėmė trūkti maisto atsargų ir amunicijos, todėl generolo Augusto fon Makenseno kontrataka prie Lodzė (lapkričio 18 – 25d.) nustūmė rusus atgal prie Vyslos.

1915m. susidariusi padėtis be išeities Vakaruose ir sunki austrų situacija generolą fon Falkenheiną privertę imtis naujos strategijos – aktyvesnių veiksmų prieš Rusiją. Visą žiemą, esant nuliniai temperatūrai, vyko aštrūs mūšiai Karpatuose, tačiau pirmasis svarbus žingsnis buvo žengtas 1915-ųjų vasarį, kai vokiečiai nesėkmingai puolė iš Rytų Prūsijos.(..)

Austrų-vokiečių pajėgos pasiekė didžiulių laimėjimų: jie pasistūmėjo per 500 km ir nukovė, sužeidė bei paėmė į nelaisvę daugiau kaip 1500 000 rusų karių. Bet kuriai kitai tautai tokie praradimai būtų smigę mirtiną smūgį, tačiau Rusija ne tik atsilaikė, bet ir ssugebėjo sparčiau plėsti karo pramonę, pradėjo kaupti karui reikalingas atsargas, o kitais metais net pati rengėsi puolimo operacijoms.

1915-aisiais Pietuose Serbija tebesmygsojo kaip rakštis Centrinių pajėgų šone; kai austrai ir vokiečiai 1915m. rugsėjo 6d. pasirašė sutartį su Bulgarija, netrukus sudarė planą sunaikinti ilgai erzinančius serbus. Generolas fon Makensenas buvo pasiųstas vadovauti jungtinėms austrų-vokiečių-bulgarų pajėgoms. Spalio mėnesį austrų-vokiečių armijos įsiveržė į Serbiją iš šiaurės, o dvi Bulgarijos armijos kirto Serbijos sienas rytuose. Serbai buvo apsupti. Priešų karių buvo gerokai daugiau, todėl serbų kareiviai ir civiliai buvo priversti trauktis per Albanijos kalnus. Britų ir prancūzų pajėgos išsilaipino Graikijoje, Salonikuose, tačiau bulgarai sėkmingai jiems užkirto kelią. Anglai-prancūzai pasiuntė karo laivus surinkti žygio per Albanijos kalnus išvargintus likusius gyvus serbus. Tai ir buvo vienintelė ppagalba, kurią Vakarų pajėgos galėjo pasiūlyti Balkanų sąjungininkei. Taigi 1915-ieji buvo "baisiosios mažosios Serbijos” pralaimėjimo liudininkai.

Naudota literatūra:

Andrian Gilbert

,,Iliustruota Pirmojo pasaulinio karo istorija”