Mesopotamija

PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA

2002/2003 m. m. kūrybinis darbas

Senovės civilizacijų istorija

Kūrybinį darbą rengė

3ht klasės mokinės

Dovilė Virbalaitė

Teresė Ladauskaitė ir

3t4 klasės mokinė

Dovilė Virbalaitė

Kūrybinio darbo vadovė

Istorijos mokytoja Jūratė Baltakienė

Panevėžys, 2003

Turinys

Įvadas

Mes pasirinkome šį projektą, nes norėjome pagilinti istorijos žinias ir daugiau sužinoti apie pirmąsias upių civilizacijas, kurios paliko žmonijai mokslo žinių ir išradimų.

Sumanėme, kad projektas bus įdomesnis, jei surinktos informacijos pagrindinius dalykus pateiksime atskiroje knygoje. Stengėmės parengti knygą, kuri atspindėtų senovinę dvasią. Mintis buvo ta, kad žmogus, pavartęs trumpą, gausią paveiksliukų, žemėlapių, ppiešinių bei pagrindinių faktų santrauką, galėtų susidaryti vaizdą apie senovės upių civilizacijų – Mesopotamijos, Kinijos ir Indijos – kultūrą, meną, visuomenę.

Tikslai

1. Daugiau sužinoti apie senovės upių civilizacijas.

2. Geriau pasiruošti istorijos egzaminui.

3. Sužinoti, ką senosios civilizacijos paliko mūsų laikams, susipažinti su jų išradimais, naudojamais iki šiol.

4. Pasigilinti į Rytų filosofiją, religiją, meną bei jų įtaką to meto žmonių mąstymui, šalies valdymui.

Mesopotamija

Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Šumerai vieni pirmųjų senovės ppasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle. Jų laimėjimus perėmė ir tobulino kitos Mesopotamijos tautos – akadai, asirai, babiloniečiai. Čia susikūrė pirmosios imperijos.

Mesopotamijos civilizacijos įtaka žmonijai nepaprastai svarbi. Dėl to šis kraštas net vvadinamas žmonijos lopšiu. Šiandien ši teritorija priklauso Irako valstybei.

Mesopotamijai (šiandien Irakas) vardą davė graikai, nusakydami šalies geografinę padėtį (Tarpupis). Mesopotamijos civilizacija gyvavo daugiau kaip 8 tūkst. m., čia suklestėjo šumerų-akadų, babiloniečių ir asirų civilizacijos.

Geografinė padėtis

Mesopotamijos teritorija didesnė už tą žemės ruožą, kuris driekiasi tarp Tigro ir Eufrato. Pietuose šis kraštas ribojasi su Persų įlanka, iš vakarų jį supa dykumos, iš rytų – kalnynai, o šiaurinės jos žemės ribojasi su rytine Viduržemio jūros pakrante.

Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tęsėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą. Upės į lagūną tekėjo atskiromis žiotimis. Tarp jų telkšojo pelkynai, ežerai, kerojo švendrių atvašynai.

Iš Užkaukazės kalnų ištekančios upės neša daug molio, smėlio ir ddumblo. Žemupyje visa tai nusėda upių krantuose ir iš nuosėdų susidaro derlingas žemės sluoksnis. Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Tigro ir Eufrato potvyniai buvo trumpi, audringi ir netikėti. Kartais jie prasideda balandžio, o kartais – tik birželio mėnesį. Potvyniai būna dideli, kai jūros vanduo Persų įlankoje dėl potvynių ir atoslūgių būna pakilęs. Tuomet upių vanduo nesuteka į jūra ir užtvindo Pietų Mesopotamiją. Rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį potvyniui pasibaigus, nusėdęs dumblas greitai išdžiūsta. Lietus iiškrenta mažai, todėl kraštas greit virsta beveik dykuma.

Pirmųjų Mesopotamijos gyventojų prisitaikymas

Jau IV tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamijoje būta sėslių žmonių gyvenviečių. Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šumerai, o šiaurinėje dalyje – akadai. Labiausiai tikėtina, kad į derlingą žemumą šumerai atėjo iš kalnuotų kraštų, esančių į šiaurės rytus nuo Mesopotamijos. Juodgalviais save vadinę šumerai ilgainiui susimaišė su vietiniais gyventojais.

Šumerams teko įveikti keletą gamtos kaprizų. Pirma, potvynių metu upės užtvindydavo laukus, o tie patys laukai, potvyniui pasibaigus, negaudavo vandens ir pavirsdavo bevaise dykyne. Todėl šumerai pradėjo statyti aukštus pylimus, apjuosiančius laukus, iškasė kanalus ir tvenkinius. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, drėkinti laukus, o sulaikius – apsaugoti pasėlius nuo sausros. Taip atsirado vandens šliuzai, vandens lygiui reguliuoti. Antra, Šumero teritorija buvo nedidelė ir prilygo maždaug dabartinei Žemaitijai. Žemės paviršius labai lygus, todėl iš nendrių ir molio statytų namelių nesaugojo nuo priešų jokios gamtos kliūtys. Kad apsigintų nuo dažnų klajoklių, šumerai savo gyvenvietes apjuosė storomis sienomis. Trečia, stokodami vietinių gamtinių išteklių – akmens, medienos, geležies – jie plėtojo prekybą su kalnų ir dykumų gyventojais. Iš svetur parsigabendavo trūkstamų žaliavų.

Miestai – valstybės

Šumero ir Akado teritorijoje miestai buvo vieni pirmųjų istorijoje. Jie buvo pradėti statyti IV tūkstantmečio pr. Kr. vviduryje. Istorija rodo, kad valstybė susikuria ten, kur atsiranda žemdirbystė. Ekonominis šių valstybių pagrindas buvo valstybės rankose centralizuotas šalies žemės fondas. Bendruomeninės žemės, kurias dirbo laisvieji valstiečiai, buvo laikomos valstybės nuosavybe ir jų gyventojai turėjo atlikinėti įvairias prievoles. Apie 3 000 m. pr. Kr. miestų buvo apie 20. Prie miestų būdavo prijungiami aplinkiniai žemdirbių kaimai, kurie bendrai naudojosi drėkinimo kanalais ir gindavosi nuo klajoklių. Taip pamažu juodagalvių miestai virto miestais-valstybėmis. Žymiausi iš jų – Eridu, Ūras, Urukas, Kišas, Lagašas, Nipūras. Manoma, kad kai kuriuose miestuose gyveno apie 10 000-20 000, o kai kuriuose net 40 000 miestiečių.

Raštas

Apie 3 500 m. pr. Kr. šumerų Uruko mieste atsirado raštas – dantiraštis. Taip žmonija įžengė į istorinius laikus.

Šumerų raštas kilo iš piešinio. Raštininkas, norėdamas parašyti žodį ,,paukštis“, piešė paukščio cheminį vaizdą; ,,vanduo“ – bangelę, ,,žvaigždė“ – žvaigždutę. Sunkiau sekėsi perteikti sudėtingesnius reiškinius – prireikė jungti kelis ženklus. Pavyzdžiui, rašydami ,,verkti“ jungė ,,akies“ ir ,,vandens“ ženklus; ,,gimti“ – piešė ,,paukštį“ ir ,,kiaušinį“. Nežymiai keisdami piešinius arba naudodamiesi ženklų daugiareikšmiškumu, šumerai išmoko vaizduoti abstrakčias sąvokas. Nupiešta žvaigždė galėjo reikšti ir ,,dangus“ ir ,,dievas“, koja – ,,eiti“ ir ,,stovėti“. Šalia parašyti ženklai ,,burna“ ir ,vanduo“ reiškė ,,gerti“. Iš pradžių ženklai lentelėse buvo išdėstomi gana llaisvai, o vėlaiu pradėti rikiuoti stulpeliais. Atsirado rašymo kryptis iš dešinės į kairę.svarbios permainos įvyko tada, kai ženklai pradėjo reikšti skiemenis (VI tūktstant. pr. Kr. toks sraštas tiko ne tik šumerams, bet ir kitoms Mesopotamijos tautoms. Dėl panašių į pleištą ar vinį ženklų jis buvo pavadintas dantiraščiu.

Išmokti sudėtinga dantiraštį buvo įmanoma tik nuolat lavinantis: mokytojas rašydavo ženklus, o mokiniai stengdavosi juos nusirašyti ir įsidėmėti. Reikėjo mokytis ir šumerų kalbos, kuri pamažu išnykus šumerams, jau buvo mirusi, bet dar naudojama religijos ir mokslo reikalams. Mokslo židiniuose, vadintuose ,,mokslo akademijomis“, buvo dedami visų mokslų pamatai. Tokie mokslai židiniai ruseno Ūre, Nipūre, Babilone.

Raštininkai stebino pedantišku tikslumu ir tvarkingumu. Sutartis ir religinius tekstus jie rašydavo didelėse molio plokštėse – beveik pusmetrio ilgio ir trisdešimties centimetrų pločio. Vien laikyti rankose tokią lentą buvo sunku, o dar reikėjo saugotis nesugadinti jau parašyto teksto, nes molis rašant išlikdavo minkštas. Tačiau buvo ir pašto ženklo dydžio lentelių, kuriose tilpdavo per trisdešimt eilučių teksto.

Mesopotamijos suvienijimo etapai

Pirmasis Mesopotamijos suvienijimas

Apie 2300 m. pr. Kr. karalius Sargonas – Akadų semitų valstybės įkūrėjas, nukariavo Šumerą ir savo valdžioje pirmą kartą suvienijo didelę Mesopotamijos dalį. Arkadų imperija – pirmoji pasaulio imperija – išsilaikė 100 metų.

Viename iš padavimų pasakojama, kad

Sargonas buvęs pamestinukas. Jo motina buvusi neturtinga moteris ir neturėjusi pinigų jam auklėti. Todėl ji padėjusi kūdikį į meldų pintinę ir paslėpusi ją Eufrato pakraštyje. Vandennešys Akis surado jį ir išauklėjo. Deivė Ištarė pamilusi Sargoną ir padariusi jį Akado karaliumi. Sprendžiant iš legendos, Sargonas smurtu užėmė valdžią.

Jo laikais buvo nuteistas ir patobulintas irigacinis tinklas, iškasti nauji kanalai.

Siekiant sustiprinti prekybą, įvesta vieninga matų ir svorio sistema.

Buvo centralizuota nuolatinė kariuomenė. Jis organizavo žygius į vakarus, kurių tikslas – prasiskverbti į Palestiną ir SSiriją iki Mažosios Azijos sienų. Šitaip Sargonas sukūrė didžiulę karinę valstybę. Tačiau nukariaujamoji politika turėjo ir neigiamų pusių. Nukariautos šalys ir tautos nepakentė jungo. Be to, karai nualino liaudį. Sargono viešpatavimo pabaigoje valstybėje prasidėjo sukilimai.

Antrasis Mesopotamijos suvienijimas

Tarp besivaržančių miestų prasidėjo kova; ji baigėsi apie 1800 m. per. Kr.. tarpupį antrą kartą suvienijo Babilono karalius Hamurabis. Susikūrė Pirmoji Babilonijos karalystė. Ši karalystė gyvavo 200 m.. Po jos žlugimo, įsibrovus kalniečiams kasitams, čia 300 m. vyravo suirutė.

Trečiasis Mesopotamijos suvienijimas.

Asirai, Tigro kkrantuose įsikūrusi semitų tauta, XII a. pr. Kr. dažnai kariaudami laimėjo nemažai pergalių. Apie 900 m. pr. Kr. Asirija tapo milžiniška imperija. 700 m. pr. Kr., valdant karaliui Ašurbanipalui, Asirų imperija trečią kartą suvienijo Mesopotamiją. Šį kartą jai priklausė net KKipras ir Egiptas.

Ketvirtasis Mesopotamijos suvienijimas

612 m. pr. Kr. Babilono puldinėjama griuvo Asirijos sostinė Ninevija, žlugo ir pati imperija. Susikūrė Antroji Babilonijos karalystė. Mesopotamija buvo suvienyta ketvirtą kartą. 539 m. pr. Kr. Babiloną užėmė persai ir Babilonijos karalystė tapo persų provincija.

Senovės Mesopotamijos menas

Labai didelę įtaką Vakarų Europos kultūrai padarė Mesopotamijos menas. Daugiau negu prieš 20 amžių per. Kr. Mesopotamijoje stovėjo puikiai suplanuoti mistai su geometriškai tvarkingu gatvių tinklu, aiškiu miesto centru, kuriame buvo šventyklų ir rūmų kompleksai. Čia pirmiausia buvo sprendžiama gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų problema, monumentalioji, proporcijų ir ritmo santykis, o taip pat ir ansambliškumas, jungiantis architektūros, skulptūros ir tapybos menus į darnią visumą. Iš šių miestų statybos bei planavimo mokėsi senovės Graikijos ir Romos menininkai.

Mesopotamijos miestai stipriai nukentėjo nuo ddaugybės užpuldinėjimų bei karų, o negailestingas laikas darė savo naikinantį darbą. Čia pagrindinė statybinė medžiaga buvo molis. Iš nedegtų molio plytų ir buvo statomi gyvenamieji namai, rūmai, šventyklos, zikuratai ir netgi gynybinės miestų sienos.

Architektūra

Sėsliai gyvenantiems žmonėms reikėjo tvirtų, monumentalių statinių, juolab kad nesiliovė karai, dažnai kildavo potvyniai. Pastatų planas ir konstrukcija buvo pritaikyta gynybai. Tarpupyje labai trūko akmens, medžio. Todėl kaip statybinė medžiaga ten buvo naudojama žemė arba molis. Prastos, nedegtos plytos, sulipintos skystu moliu, virsdavo tvirtu mūru. Plytų nneklojo tiesiai ant žemės, kurią nuolat apsemdavo vanduo, – buvo statomi moliniai kelių metrų storio podiumai. Stogą laikė palmių kamienai. Jis buvo daromas plokščias iš nendrių, palmių ir molio.

Mesopotamijos gyventojai kai kuo aplenkė kitų šalių statytojus. Jie išmoko mūryti arkas ir skliautus. Skliautai – tai iš akmens sumūrytos pusapvalės lubos, kurioms nereikėjo nei sijų, nei iš apačios remiančių stulpų. Mesopotamiečiai tiesiog turėjo išrasti skliautus, nes jų šalyje nebuvo nei medienos ilgoms sijoms, nei akmens stulpams. Netrūko tik molio plytoms gaminti. Statiniai neretai suirdavo, nes mesopotamiečiai molio nedegdavo, tik džiovindavo saulėje. Šiandien iš buvusių rūmų ir šventyklų liko tik didžiuliai molio kalnai.

Sienų ornamentus ir figūras dėstė iš ryškių glazūruotų plytų. Čia galima rasti ramunes primenančių gėlių, taip pat jaučių, liūtų, fantastiškų žvėrių, kurie tarsi sukviesti saugoti nuo piktų dvasių. Babilone panašūs vaizdai puošė vartus, pastatytus deivei Ištarei. Pomėgis vaizduoti fantastinius gyvūnus vėliau iš rytų šalių atėjo į Europą ir išliko iki mūsų šimtmečio pradžios.

Tarpupio šalyse buvo kuriama ir apvalioji plastika – lipdoma iš molio arba kalama iš akmens. Šiam tikslui akmenis į Mesopotamiją atveždavo iš kitur. Labiau linkstama kurti įspūdingas valdovų statulas. Nors vaizduodami skulptūrų veidus, meistrai ir siekė panašumo, plaukai, barzda ir drabužiai kruopščiai stilizuoti: jų formos supaprastintos, šiek ttiek grubokos, bet paviršius dekoratyviai apdorotas. Plaukus ir barzdą sudaro vienodos garbanos, smulkios klostės ir ornamentai gyvina drabužių paviršių. Apvalioji plastika puošdavo ir šventyklas. Skulptūros vaizduodavo vartus saugojančius grėsmingus fantastinius gyvūnus ir stūksodavo šventyklose tarp besimeldžiančių.

Seniausi Mesopotamijoje rasti kūriniai datuojami VI tūkst.. pr. Kr. Babilono menas ryškiausiai sužydėjo VI a. pr. Kr. ši didi, iškili kultūra buvo sunaikinta tame pačiame tūkstantmetyje, šalį užkariavus persams.

Būstai

Gyvenamasis namas dažniausiai kvadratinio plano, su vidiniu kiemu. Jis visai belangis, nes iš mažų langelių maža nauda, o dideli būtų sumažinę mūro tvirtumą. Visos sienos iš gatvės pusės buvo vienodos – nuteptos baltomis kalkėmis, be pagražinimų, tik vietomis kiek paįvairintos nišų ar išsikišimų. Paprastos durys dažytos raudonai, stengiantis apsiginti nuo piktųjų dvasių. Namai jungėsi vienas su kitu. Prie įėjimo keli laipteliai vedė žemyn, nes gatvės lygis sparčiai aukštėjo. Mat statant naujus pastatus, griuvenos paprastai būdavo paliekamos šalia ir suminamos. Gyventojai į negrįstas gatves mėtydavo kaulus, indų šukes bei senus rakandus. Visas šiukšles užnešdavo smėlis. Įėjęs į namą pirmiausiai patekdavo į mažą priemenę ir prieškambarį. Per jį išeidavai į kiemą, kuriame augo krūmai ir medžiai. Iš kiemo galėdavai patekti į kitas patalpas. Namo dydis ir kambarių kiekis priklausė nuo šeimininkų išgalių, šeimos narių skaičiaus. Turtingesniuose namuose, bbe gyvenamųjų patalpų, būdavo priimamasis bei svetainė, tualetas. Ištaigingų namų gyventojai įsirengdavo net vonią – molinę, pusiau įkastą į žemę ir nuteptą bitumu. Kiek, išklotame degtomis plytomis, stovėdavo duonkepė krosnis. Dideliuose miestuose buvo dviaukščių namų. Į antrąjį aukštą, apjuostą balkonėliu-galerija ant medinių kolonėlių, gyventojai lipdavo iš lauko mediniais laiptais. Ten būdavo miegamieji. Vasarą žmonės miegodavo ant plokščio namo stogo.

Neturtėliams molinai namai buvo per brangūs. Jie gyveno nendrių trobelėse miesto pakraštyje arba už jo sienų. Žmonės prisipjaudavo paupiuose ir pelkynuose augančių nendrių, surišdavo jų stiebelius ir iš tų ryšelių padarydavo trobelės karkasą. Jį apdengdavo pintais nendrių dembliais.

Butai paprasti, kuklūs. Medienas buvo brangi, tad baldus pindavo iš nendrių. Tai gultai, žemos taburetės, kojų suoleliai, skrynios. Apskritas medinio stalo viršus prireikus uždedamas ant trikojo stovo. Kambarių grindys išklotos nendrių dembliais, ant kurių sėdima sukryžiavus kojas. Patalpų sienos kai kada būdavo išpiešiamos ornamentais, ryškiai išdažomos. Maisto atsargas, vandenį, gėrimus, gyvulių pašarą, drabužius, net molio lentelėse surašytus dokumentus namų šeimininkai laikydavo dideliuose pusiau į žemę įkastuose ąsočiuose.

Šventyklos

Iš pradžių buvo statomos paprasto šumerų namo tipo šventyklos. Tai viena keturkampio plano salė. Viduryje – šventinio vandens baseinėlis. Salės gale aukuras ir didelis dievo atvaizdas. Šventyklą supo erdvus kiemas, į kurį vedė ilgas koridorius. Vėliau šventyklos

planas virto tikru labirintu su gausybe patalpų ir kiemų.

Ilgainiui atsirado kitokio architektūrinio tipo šventykla – Mesopotamijos simbolis zikuratas (asirų k. zikkuratu- kalno viršūnė). Tai laiptuotas kvadratinio plano statinys – didelis bokštas – kartu šventykla ir observatorija. Iš gausybės Mesopotamijos zikuratų didžiausias buvo Babilono mieste. Bokštą sudarė septynios pakopos – aukštai. Kiekviena pakopa buvo vis kitam dievui skirta šventovė; pakopos buvo nudažytos skirtingomis spalvomis. Pirmoji, apatinė pakopa, buvo juoda, antroji – raudona, trečioji – balta. Paskutinės, septintosios, išorinės sienos buvo iišklotos melsvai žalsvomis glazūruotomis plytelėmis ir papuoštos auksiniais ragais, kuris iš tolo švietė į Babiloną vykstantiems keleiviams. Bokšto aukštis ir plotis vienodas – 90m. šis Babilono bokštas laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jį suprojektavo garsus airiečių architektas Aradachešas.

Babilono bokštą statė vergai, kaip ir Egipto piramides. Tačiau piramidę statydavo vienas valdovas sau pačiam, savo mumijai. Laiptuotą bokštą statė ištisos Mesopotamijos valdovų kartos. Statė ne sau, o visiems. Net ir suirę ar po keletą kartų sugriauti zikuratai vėl būdavo atstatomi ir iišpuošiami. Zikuratas buvo tautos šventovė – į jį garbinti aukščiausiojo dievo Marduko suplūsdavo didžiulės procesijos.

Rūmai

Mesopotamijoje pagal tradiciją kiekvienas valdovas statėsi naujus rūmus. Iš išorės rūmai būdavo panašūs į didžiulę plytinę statulą, apjuostą puošniomis vingiuotomis gynybinėmis sienomis. Jie būdavo labirinto pplano, su keliais šimtais kambarių. Kaip ir miestiečių gyvenamieji namai, taip ir valdovo rūmai buvo belangiai. Jų sienas viduje puošė reljefai su žmonių, gyvūnų, augalų atvaizdais.

Sargono II rūmai dar Šarkine (Chorsabade) stovėjo prie pat miesto dienos; viena jų dalis buvo miesto ribose, kita – už jų. Jie pastatyti ant supiltos kalvos ir aptverti mūro siena. Juos, kaip rūmams įprasta, sudarė trys dalys: reprezentacinė, gyvenamoji ir šventykla (zikuratas). Iš miesto gatvių į rūmus vedė platūs pandusai ir laiptai. Pagrindiniai rūmų vartai – arka tarp dviejų bokštų. Abipus įėjimo stovėjo fantastinės figūros – sfinksai, tai yra sparnuoti jaučiai su žmonių galvomis. Rūmų išorine sienas puošė tokių pat būtybių reljefai, be to, dievo Gilgamešo atvaizdai. Virš ryškiomis spalvomis tviskančių rūmų kilo zikuratas, apdailintas jjuodomis, raudonomis, baltomis ir mėlynomis plytomis. Dar puošnesni rūmai buvo Nabuchdonosaro II rūmai Naujajame Babilone.

Šventyklose ir rūmuose buvo statomos medinės kolonos – ne tik dėl tvirtumo, bet ir dėl grožio. Jas inkrustuodavo brangiaisiais metalais ir įvairiaspalviais akmenimis. Trūkstant medienos ir akmens, lubos buvo mūrijamos skiautinės.

Naujasis Babilonas

Karaliaujant Nabuchodonosarui II Babilonas ypač sutvisko prabanga ir didybe. Per visus savo žygius karalius užgrobė didžiulius turtus ir gausybę belaisvių, kurie buvo paversti vergais. Gausybės vergų darbas padėjo įgyvendinti milžiniškus Babilono statybos sumanymus. Senovės BBabilonas buvo ne kartą nuniokotas, nusiaubtas ir gaisrų iki pamatų sudegintas. Nabuchodonosaras užsimojo statybų didingumu pralenkti visa, kas buvo babilone iki jo valdymo.

Šį suklestėjimą nulėmė ne vien sena miesto kultūra, bet ir kone tūkstantmetį Mesopotamiją valdžiusią asirų kultūros įtaka. Nabuchodonosaro veikla siejama su techniniais patobulinimais: kanalais, sodais, dirbtiniu ežeru, be to, su daugybe šventyklų bei visuomeninių pastatų. Kabantieji sodai buvo vienas iš didžiausių pasaulio stebuklų. Juos Nabuchodonosaras įrengė savo žmonai, Medijos karalaitei. Dulkėtame, be jokios augmenijos Babilone karalaitei trūko tyro oro ir medžių ošimo. Viršutinių aukštų platformos iš plokščių akmens luitų buvo išklotos meldais, aplietos bitumu ir uždengtos švino lakštais, o ant jų užpiltas žemės sluoksnis ir pasodinti augalai, atgabenti iš Šiaurės. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis.

Nabuchodonosaras nevengė pasigirti savo statiniais Babilone, ypač miesto siena: ,,Kad užpuolikai neprieitų prie Babilono sienų, aš padariau, ko anksčiau nė vienas karalius nepadarė. Žemės plotą per keturis tūkstančius uolekčių abipus Babilono aš liepiau apmūryti milžiniška siena tokiu atstumu, kad ji nepriartėtų ir saugotų Babiloną iš rytų. Aš iškasiau griovį, o jo šlaitus išklojau žemės derva ir plytomis. Didžiausią sieną aš pastačiau ant jo kranto kaip kalną; joje plačius vartus aš padariau. kad priešas, kuris pikta ketina, negultų ant Babilono šonų, mmiestą apsupau vandenimis, plačiais kaip vilnijanti jūra“.

Puošni, grįsta baltomis ir rausvomis plytomis gatvė, suspausta sienų su mėlynai spindinčiais plytų reljefais ir kuorais, vedė į miesto vartus, pavadintus deivės Ištarės vardu. Gatvės sienomis vienas paskui kitą ,,žingsniavo“ dviejų metrų ilgio liūtai, pradžioje nasrus, iššiepę iltis. Ištarės vartus puošė jaučio ir Sirušo – žalčio-grifo atvaizdas. Sirušas – šventasis Babilono slibinas. Jis turėjo keturias ilgas kojas 9užpakalinės su paukščio nagais0, žvynuotą liemenį, ištįsusį kaklą, didžiaakę žalčio galvą, išsikišusį dvišakį liežuvį, o pakaušyje – ragą.

Orientuotis Babilone buvo gana lengva – jo planas išties nepainus. Pagal planą Babilonas – taisyklingas stačiakampis, kurį skersai kerta Eufratas. Tiesios, ilgos gatvės dalijo miestą į stačiakampius kvartalus. Upė dalijo Babilono miestą į Senąjį ir Naująjį. Taip gerai suplanuotam didmiesčiui nebuvo lemta virsti kreivų gatvelių ir skersgatvių labirintu. Aštuonerius pagrindinius vartus su miesto centru jungė plačios gatvės, kurios virė prekyba, linguodavo karavanai, į kurias per religines šventes suplūsdavo gausybė žmonių. Visi keturi miesto kvartalai tarp pagrindinių gatvių turėjo vardus (pvz., Dangaus ranka, Gyvenimo būstas). Tikriausiai specialiai maldininkams ir smalsuoliams Marduko šventyklos – Esangilio žyniai parengė Babilono miesto aprašymą, kuriame išvardijo svarbiausius kelius ir vartus, visą šventyklų gausybę, altorius. Paprasti altoriai, skirti aukoti dievams, stovėjo ne tik šventyklose, bet ir gatvėse. PPrie Marduko šventyklos vartų veikė didžiausias miesto turgus.

Nuolat auganti Babilonijos karalystės sostinė jau neišsiteko viename Eufrato krante – didelis kvartalas įsikūrė kitapus upės. Į jį buvo galima patekti pirmuoju pasaulyje mūriniu tiltu per upę. Tiltą laikė aštuonios laivo pavidalo atramos. Jo ilgis – 123 metrai. Naktį dalis atramas jungiančių akmens plokščių buvo išimama, kad po tiltu galėtų praplaukti aukštastiebiai laivai. Mieste buvo daug uostų ir prieplaukų.. naujojoje miesto dalyje (anapus upės) stovėjo daugiausia gyvenamieji namai, buvo nemaža šventyklų ir gatvės altorių. Už miesto mūrų plytėjo didžiulės kapinės, pavadintos ,,Jų gelmėse slypi pražūtis“. Prie miesto iš visų pusių šliejosi priemiesčiai. Toks miesto planas mums atrodo įprastas, nes atitinka XIX a. Europos miesto planavimo principus. Taigi išties nuostabu, kad II – III tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamijoje atsirado pirmieji taisyklingo plano miestai: tiesios gatvės, stačiakampiai gyvenamieji kvartalai, miesto centras – šventykla, miesto sienos, priemiesčiai, kapinės už miesto sienų. Mokėt suplanuot ne vieną pastatą, o dešimties kvadratinių kilometrų erdvę, kurioje gyveno milijonas žmonių, buvo didžiulis laimėjimas. Babiloniečiai savo miestą pavadino pasaulio centru.

Žmogaus vaizdavimas

Šumerai sukūrė savitą žmogaus vaizdavimo kanoną, kuris išliko nepakitęs ištisus tūkstantmečius. Jo įtaką patyrė visa vėlesnioji Mesopotamijos ir kitų Artimųjų Rytų kraštų vaizduojamoji dailė. Išlikę puikūs apvaliosios skulptūros ir terakotos reljefai vaizduoja

šiurkščias, raumeningas valdovų ar antropomorfinių panašų į žmogų dievų figūras. Buvo tikima, kad jų atvaizdų galia geba paveikti priešus. Jų kūnai parodomi ne kaip vientisas organizmas, kurio visos dalys susijusios, o priešingai kiekviena reikšminga kūno dalis yra lys ir nepriklausoma. Seniausiuose reljefuose ir skulptūrose nosis vaizduojama iš profilio, akys – iš priekio ir nepaprastai didelės. Pečius matome iš priekio, o kojas – iš šono.

Rūmų sienas puošė plokštės su žmonių, gyvūnų, augalų ir kitais išgaubtais atvaizdais. Kai kuriuose rūmuose šių reljefų bbuvo tiek, kad, jei galėtume sudėti vieną šalia kito, jie tęstųsi daugiau kaip šimtą metrų. Čia vaizduojami pergalingi mūšiai ir rūmų gyvenimo scenos. Lygiu dievams laikytas valdovas vaizduojamas daug didesnis ir stipresnis negu jo pavaldiniai.

Sumaniai perteikta daugelis detalių, nors žmonių figūros šiek tiek sukaustytos ir negrabios. Visai kitaip – natūraliai ir veržliai – vaizduojamos gyvūnų medžioklės scenos. Šių gyvūnų figūrų tobulumo nepavyko pralenkti vėlesnių laikų reljefo meistrams.

Mesopotamiečiams svarbiausias ne išorinis kūno ar veido gražumas, harmoningas kūno sudėjimas, o jėga, stiprumas, rryžtingumas, energija. Jie apie vyrą sakydavo ,,stiprus kaip liūtas“, ,,galingas kaip laukinis bulius“. Moterys gražios tada, kai jos apčiuopiamų kūno formų, sveikos ir gyvybingos.

Asirų reljefuose galingas valdovas vaizduojamas daug didesnis už karius ir raštininkus. Jo barzda smulkiai sugarbanota, žvilgsnis rūstus. JJis stovi apsitaisęs sunkiais rūbais nuo galvos iki kojų, lyg susiruošęs į karo žygį. Labai tiksliai pavaizduota kiekviena kūno detalė, tačiau judesys sukaustytas ir nenatūralus.

Senovės Mesopotamijos dailininkų pareiga buvo vaizduoti ne tikrovišką, o simbolinį, pabrėžtinai sąlygišką žmogaus atvaizdą. O vaizduoti jį reikėjo taip, kaip reikalavo griežtos žmogaus vaizdavimo taisyklės, vadinamos kanonu.

Amatai

Mesopotamijos gyventojai tikėjo mitu, kad žmones įvairių amatų išmokęs jūrų gelmių dievas Ea.

Miestuose vienos šakos amatininkai dažnai gyvendavo netoli vienas kito. Būdavo auksakalių, audėjų, dailidžių gatvių. Toks gyvenamosios vietos ir amato ryšys vėliau buvo būdingas ir viduramžių miestams.

Įvairių amatų išradimą Mesopotamijoje lėmė esama žaliava. Seniausias ir svarbiausias buvo puodžiaus amatas. Iš pradžių puodus amatininkai lipdė rankomis, vėliau (šumerų laikais) buvo išrastas žiedžiamasis ratas. Ilgainiui molinius dirbinius pradėta degti. BBuvo gaminami ne tik kasdieninio vartojimo indai. Kuriama ir puikių spalvų, ornamentuota keramika. Nabuchodonosaro II laikais indai glazūruojami. Puodžiai gamino ir kitus reikmenis: antspaudus, krosneles, statines, dėžes, vamzdžius, židinius, žibintus, karstus. Iš molio buvo lipdomos plytos su meldų ir šiaudų priemaiša, daromos skulptūrėlės religinėms apeigoms. Jos buvo štampuojamos, naudojant molines matricas, tad niekuo nesiskyrė viena nuo kitos. Babiloniečiams labai patiko moters su vaiku (vaisingumo ženklas) ir muzikantų su įvairiausiais instrumentais figūrėlės. Masiškai gaminamos, jos buvo gana primityvios.

Reljefines arba glazūruotas plytas ppuošniems karalių rūmams mokėjo gaminti tik gabiausi meistrai. Tokios yra Babilono Procesijų gatvės ir Ištarės vartų plytos, aplietos įvairiaspalve glazūra. Reljefiniams gyvūnų atvaizdams buvo daromos formos – štampai. Glazūruojant, kad spalvos nesusilietų, įterpiama juodų stiklo gijų. Degant jos ištirpdavo glazūroje. Dažų atspalviai išgaunami naudojant metalo oksidus. Priedų dozavimas ir tirpiųjų dažų degimas buvo ypatingas menas. Ši savita glazūravimo technika būdinga tik Babilonijos karalystei.

Siuvėjų dirbtuvėse būdavo siuvami prašmatnūs siuvinėti drabužiai, nusagstyti metalo ir perlų puošmenomis. Siuvėjai savo meną demonstruodavo šventyklose, mat buvo paprotys per šventes dievų statulas rengti naujais puošniais apdarais. Karaliaus rūmams ir šventykloms buvo audžiami kilimai, išmarginti augaliniais ir geometriniais motyvais.

Odininkai siūdavo ne tik sandalus, batus, bet ir pinigines, krepšius, vydavo rimbus. Buvo nešiojami net iš odos siūti šarvai, šalmai ir skydai.

Metalo apdirbėjų amatas irgi klestėjo. Iš žalvario jie darė papuošalus, liejo tuščiavidures statulas. Iš aukso gamino grandinėles, apyrankes, žiedus, indus bei ginklus.

Medžio Tarpupyje stigo. Tik šventyklose ir rūmuose, turtingųjų namuose būta medinių baldų. Tikri šedevrai – karaliaus ir dievų sostai. Meistrai juos komponuodavo iš kelių medžiagų: metalo, medžio, dramblio kaulo. Krėslo kojas darydavo žvėries letenų pavidalo, o jo atlošą ir alkūnramsčius laikydavo metalinės žmonių ir gyvūnų figūros.

Mesopotamijoje beveik nebuvo akmens. Jo įsiveždavo iš kitų kraštų. Vertingų rūšių akmens dirbiniais puošti tik rūmai ir šventyklos. Nukaldinti sau reljefą arba skulptūrą galėjo nebent karalius ar žmonės, priklausantys aukščiausiems visuomenės sluoksniams. Tad skulptorių darbai būdavo skirti arba rūmams, arba šventykloms. Beje, karaliai neužsakinėjo asu atvaizdų, kaip Egipto faraonai. Tik Hamurabis leido save pavaizduoti ant vadinamosios Įstatymų stelos.

Sparnuotieji žvėrys ir dievai

Mesopotamiečiai garbino Aibes dievų. Tai įvairios gamtos jėgos, vaisingumo, meilės, karo dievai. Kiekvienas didelis miestas buvo kurios nors dievybės garbinimo centras. Dievybė kartais ir būdavo vadinama ,,tokio ir tokio miesto viešpačiu“. Kiekvienas svarbiausias dievas turėdavo šeimą ir tarnų. Šiems taip pat buvo statomos šventyklos ir koplyčios. Jose statydavo dievo statulą, kurią kasdien prausdavo, rengdavo ir matindavo. Šventyklose ir joms priklausiusioje žemėje dirbdavo daug samdytų žmonių, o raštininkai smulkiai aprašydavo šventyklos gyvenimą. Žyniai dažniausiai būdavo karalių kilmės ir prilygdavo miestų valdovams.

Poemose ir mituose aprašoma, kaip dievai ginčydavosi tarpusavyje dėl įtakos sferų, kariaudavo su piktomis jėgomis, norinčiomis sugriauti gyvenimo tvarką. Dievai meluodavo ir regzdavo vieni kitiems pinkles. Jiems nesvetimos visos ydos ir jausmai.

Iškliko dievų atvaizdų: nupieštų, išraižytų akmenyje ar nulipdytų iš molio. Jie panašūs į žmogų (antropomorfiniai) arba mitinius gyvūnus: gyvates, bulius, liūtus, erelius, skorpionus. Šie fantastiniai gyvūnai primena Europos heraldinius žvėris ne tik savo išvaizda, bet ir sukomponavimu. Jų figūros sudėliotos iš skirtingų bbūtybių kūnų dalių. Simetrija, tikslumas, subtilumas ir meistriškumas keistai dera su žiauriais ir demoniškais mitologinių būtybių pavidalais. Reljefuose vienas prieš kitą stovi sparnuotieji liūtai ir buliai su grifų galvomis, dvigalviai paukščiai su gyvačių liežuviais. Mes lengvai atpažįstame erelio sparnus, liūto letenas ar gyvatės liemenį. Nežinome, ką tie gyvūnai reiškė, bet tikra tai, kad jų atvaizdai saugojo nuo piktų dvasių miestų vartus, rūmus ir šventyklas. Paprasti miestiečiai lipdydavo iš molio demonų figūrėles. Jas kabindavo tarpduryje arba užkasdavo po slenksčiu, kad gintų nuo blogio.

Mesopotamiečių fantastiniai gyvūnai, mitologiniai sparnuotieji žvėrys ir dievai įtakojo daugelio pasaulio menininkų kūrybą.

Molio pasakojimas

Molis – prieinamiausia medžiaga, kurios Mesopotamijos teritorijoje niekada netrūko. Akmenį į šalį įsiveždavo iš kitus, todėl ir jo dirbiniai buvo brangūs. Dideli akmens reljefai buvo kalami tik valdovų ir kulto reikmėms.

Paklausą turėjo nedideli, įgilintais piešiniais, išraižyti akmeniniai antspaudai, kuriais kiekvienas tvirtindavo dokumentus, surašytus molio lentelėse. Jais užantspauduodavo indus ir sandėlius. Apvalūs antspaudai buvo pritaisomi ant žiedo. Tačiau populiariausi – cilindriniai, nedidelio velenėlio formos. Jie iškalti iš alebastro, agato, jaspio ar kito pusbrangio akmens. Visas cilindro paviršius kruopščiai išpuošiamas raižiniais, kurie atsispaudžia ridenant jį per šlapią molį. Išilgai ašies dažnai išgręždavo kiaurymę, kad būtų galima antspaudą pasikabinti ant kaklo. Toks antspaudas buvo nešiojamas ant ir kaip amuletas.

Šlapiame

molyje buvo įspaudžiamas besikartojantis juostinis vaizdas. Ankstyviausiems cilindriniams antspaudams būdingas geometrinis ornamentas. Vėliau volelių paviršius buvo dekoruojamas figūriniais motyvais. Į labai mažą paviršių buvo sutalpinamos sudėtingos kompozicijos. Dažnai vaizduojamos religinės apeiginės scenos: iškilmingos eisenos, gabenančios aukas; karaliai-žyniai, lengvai atpažįstami iš platėjančio sijono, ragu ir vešlios barzdos; dievybės, nutvieskiančios žemę iš pečių sklindančiais spinduliais ar laistančios ją vandens čiurkšlėmis. Įsimintini fantastinių gyvūnų atvaizdai, kovų siužetai. Antspaude buvo išraižomos mažiausiai dvi figūros. Sudėtingesnėse kompozicijose vaizdai išdėstomi grupėmis pagal hierarchiją. Žmogus vaizduojamas pagal ttam tikras taisykles; galva ir kojos iš šono, o kūnas iš priekio. Svarbiausio personažo figūra išsiskiria dydžiu. Dažnai išgraviruojamas ir savininko vardas su atspaustais vaizdais ar dantiraščiu.

Reljefinės molio juostos, lyg knygos eilutės, gali tęstis be galo, pasakodamos apie Mesopotamijos istorinius įvykius, religiją, kasdienius jos gyventojų darbus ir rūpesčius.

Babilono sukūrimas

Tikriausiai sukurta 12 a.pr.m.e., ši poema šlovina dievą Marduką, Babilono įkūrėją. Ji buvo dainuojama septynias dienas per Naujus Metus.

Beveik pilnai išlikęs tekstas yra užrašytas septyniose molio lentelėse, – kiekvienoje maždaug ppo 150 eilučių. Ji parašyta akadų kalba ir nėra rimuota, tačiau naudojami kai kurie sąskambiai, kurie suteikia hipnotinį poveikį. Atrodo, kad ji skambėjo panašiai, kaip gruzinų giesmės. Verčiant bandyta į tai atsižvelgti, nors, kol kas, vertimas vis dar daugiau pažodinis. <

I.a

Kai dar nebuvo dangaus,

anei žemės, svorio, gelmės ar vardo;

kai Apsu klajojo vienas:

saldusis vanduo – pradžiapatis.

Ir dar Tiamatė – aitrusis vanduo.

Tokios buvo įsčios, Mumu,

kai dar nebuvo dievų..

Kai vandenys – saldus ir kartus – susimaišė,

nesiūbavo dar nendrės,

ir meldai nedrumstė šaltinio:

dievai buvo bevardžiai, be prigimties ir ateities.

Tada iš Apsu ir Tiamatės

vandeny dievai buvo sukurti,

vandens nuosėdose patalpinti.

Lahmu ir Lahumu pavadinti

jiedu nebuvo seni

anei dideli;

kai Anšaras ir Kišaras pavijo juos abu –

ištempė horizonte siūlą

tarp žemės ir dangaus,

kad atskirtų debesis ir dumblą.

Diena po dienos ir

metai po metų leido laiką Anu, tuščios dausos,

įpėdinis ir paveldėtojas,

pirmagimis savo prigimtimi

pradėjo Nudimmud-Ea,

protą, išmintį, platesnę už dangaus skliautą,

stipriausią iš visų giminaičių.

I.b

Nesantaika kilo tarp dievų nepaisant, kad jie broliai. Ir jie nedavė ramybės ir pūtė Tiamatės pilvą, jis bangavo šokio rritmu. Apsu negalėjo ilgiau tylėti, jų elgesys buvo netinkamas, pasipūtę jie peržengė ribas.

Tačiau Tiamatė nieko nedarė ir Apsu, dievų tėvas, pašaukė Mumu, kad pasidalytų savo sprendimu, kuris nedavė jam ramybės:

‘O patarėjau, eime su manimi pas Tiamatę!’

Taip jie atėjo ir susėdo prieš Tiamatą ir kalbėjosi apie jų pirmagimius, jaunuosius dievus, ir Apsu tarė:

‘Jų elgesys yra bjaurus, dieną ir naktį be paliovos mes kenčiame skausmą. Aš noriu juos užmušti, visus juos, mums reikia ramybės, kad vėl galėtume užmigti’.

Kai Tiamatė ttai išgirdo, jai nežmoniškai suskaudo, ji raitėsi iš skausmo ir nevilties, jos širdis slapta prisipildė meilės ir ji tarė:

‘Kodėl turime žudyti vaikus, kuriuos patys pradėjome? Jei jų keliai nėra lengvi, palaukime dar truputį’.

O Mumu piktavališkai patarinįjo Apsu:

‘Tėve, užmušk juos nesigailėdamas ir turėsi ramybę dieną ir naktį, ir galėsi užmigti’.

Kai Apsu išgirdo, koks likimas iškrito jo vaikams, jo veidas įsiliepsnojo kuriamo blogio malonumu, tačiau Mumu apkabino jo kaklą ir paklupdžius pabučiavo jį.

Sprendimą sužinojo visi vaikai, panika apėmė juos, o po didelės tylos – sumaištis.

Išminties dievas, šviesus protas – mąstantis ir planuojantis, Nudimmud-Ea, jis matė tveriamą chaosą ir sumąstė gudrybę.

Jis ištarė žodį, kuris užkerėjo vandenis, jie užpuolė Apsu, kuris užmigo, – saldūs vandenys užmigo, Apsu užmigo, Mumu neteko jėgų. Apsu gulėjo parklupdytas, neveiklus.

Tada Ea nuplėšė savo liepsnojantį apsiaustą ir užsidėjo karūną save paskelbdamas karaliumi. Kai Ea šoko per Apsu, jis užmušė jį bei Mumu blogio patarėją, jis išėjo per nosį ir išsilaisvino.

Ea sumušė savo priešus ir juos pavergė. Kai jo pergalė buvo visiška, buvo taika ir jis ilsėjosi – savo šventuose rūmuose jis užmigo. Virš pirmykštės bedugnės, gelmės, jis pastatė savo rūmus ir šventyklą ir ten šlovingai gyveno su žmona Damkina.

Tame kambaryje, (kas buvo iiš anksto nulemta) jis sumąstė patį nuostabiausią ir pirmąjį tarp įstabiausių veiksmų.

Bedugnės gelmėje, jo valia, Mardukas buvo sukurtas Apsu širdyje, taigi, Mardukas buvo sukurtas šventoje Apsu širdyje. Ea jį pradėjo ir Damkina pagimdė jį; jie – tėvas ir motina. Jis žindo deivių krūtis.

Jo kūnas buvo nuostabus, kai pakeldavo akis – švytėjo; jo žingsniai buvo didingi; jis visur pirmavo iš pat pradžių.

Kai, jį pradėjęs Ea, pamatė, jis pradžiugo, jis spinduliavo, spindėjo, nes matė, kad jis tobulas – ir jis padaugino savo galvą, vieną iš pirmųjų ir iškėlė aukščiausiai.

Jo galūnės buvo skaisčios, galinčioms darbams, kurie nesuvokiami mąstymu; keturios, viską matančios akys; keturios viską girdinčios ausys; jo lūpom prasiskyrus, pasirodydavo ugnies liežuvis. Milžiniškos galūnės buvo taip aukštai, kad pranoko bet kurį aukščiausią dievą; jis buvo galingas ir nešiojo dešimties šlovę; žaibai supo jį.

‘Mano sūnau, mano sūnau, saulės ir dangaus sūnau’

Tada Anu pradėjo vėjus surinkęs juos iš keturių pasaulio dalių ir paleido tornado, kad suptų Tiamatę.

I.c

Tačiau tada kiti dievai neturėjo daugiau ramybės. Kentėdami nuo audrų, jie slapta susimokė savo širdyse ir kreipėsi į Tiamatę, jų kūnų motiną. Savo motinai jie kalbėjo:

„Kai anie nužudė Apsu, tu net nepajudėjai, niekuo nepadėjai jam, savajam vyrui. Dabarties Anu iš keturių ppasaulio dalių atsiuntė šiuos bjaurius vėjus, šėlstančius tavo žarnose, – ir mes negalime ilsėtis dėl skausmo.

Prisimink savoje širdyje Apsu, savąjį vyrą, prisimink Mumu, kurs buvo nugalėtas, – dabar tu viena palikai ir vien šiukšlės aplink, – mes praradome tavo meilę, mums skauda akys ir mes jau seniai nebemiegame.

Atsikelk, o Motina! Užmokėk jiems skolą ir tebūna jie tušti, kaip vėjas!“

Tiamatė, pritardama tam, pasakė:

„Aš sutinku su pasiūlymu, mes sukursime siaubūnus, – ir šie kartu su dievais eis į mūšį“.

Jie stumdėsi rikiuotėse rengdamiesi keliauti su Tiamate, dieną ir naktį rezgė įvairias intrigas; triukšmas augo, ruošiantis mūšiui, – ir tada atsiliepė Senoji Ragana, pirmoji motina, naujų palikuonių motina.

Ji išleido į laisvę nenugalimą ginklą, ji paleido milžiniškas gyvates su aštriais dantimis, pilnais nuodų vietoje kraujo, – keliančius paniką drakonus, šlove prilygstantiems dievams.

Ji sukūrė Kirminą,

ir Drakoną,

ir Monstrą-patelę,

Didįjį liūtą,

Pasiutusį šunį,

Žmogų-Skorpioną,

Staugiančią Vėtrą,

Kulili,

Kusariku.

Nėra pasigailėjimo jų ginklams, nesudeba jų širdis mūšyje – palaiminta josios įsakymu, neatšaukiamu.

Vienuolika siaubūnų ji sukūrė, o tarp dievų išsirinko gremėzdą

Kingu

iš pirmosios kartos – savuoju karžygiu, karo vadu, susirinkimo vyriausiuoju, besirūpinančiu tiekimu, valdančiu karo vežimą mūšyje.

Aukščiausiasis karo vadas

Visa tai suteikė ji, pradėjusi žygį, tardama:

„Dabarties viskas tavo rankose, manieji burtai juos supančiuos, jie paklus mano valiai. Tujei aukščiausiasis,

vienintelis mano vyre, tavojo žodžio klausys pakilę būriai“.

Ji jam atidavė Likimo lenteles, pritvirtindama ant krūtinės:

„Dabar ir visados tavasis žodis bus neatšaukiamas ir nuosprendis galutinis. Jos užgesins ugnį ir smogiantis vėzdas neteks galios“.

Kai Kingu gavo valdžią, anksčiau priklausiusią Anu, besiskirdami charakteriais jie pripažino siaubūnų kartą.

II.a

Kai jos triūsas buvo baigtas, prieš savo vaikus pradėjo ji ruošti karą. Tai buvo nuodėmė, ką ji darė keršydama už Apsu, – šios blogos naujienos pasiekė Ea.

Kai jis sužinojo, kokie yra reikalai, jis bbuvo apstulbintas, jis sėdėjo tyliai tamsoje, kol jame sukilo pyktis, – tada jis prisiminė kitus dievus, buvusius prieš jį. Jis nuėjo pas Anšarą, savo tėvo tėvą, ir papasakojo, kaip Tiamatė ruošia sąmokslą:

‘Ji nenori mūsų, tėve, mūsų motina Tiamatė pakėlė šį žygį, ji triukšmauja iš pykčio, o visi tie dievai, kuriuos pradėjai, prisijungė prie jos’

Jie stumdėsi rikiuotėse rengdamiesi keliauti su Tiamate, dieną ir naktį rezgė įvairias intrigas; triukšmas augo, ruošiantis mūšiui, – ir tada atsiliepė Senoji Ragana, pirmoji motina, naujų palikuonių mmotina.

Ji išleido į laisvę nenugalimą ginklą, ji paleido milžiniškas gyvates su aštriais dantimis, pilnais nuodų vietoje kraujo, – keliančius paniką drakonus, šlove prilygstantiems dievams.

Ji sukūrė Kirminą,

ir Drakoną,

ir Monstrą-patelę,

Didįjį liūtą,

Pasiutusį šunį,

Žmogų-Skorpioną,

Staugiančią Vėtrą,

Kulili,

Kusariku.

Nėra pasigailėjimo jų ginklams, nesudeba jų širdis mūšyje – ppalaiminta josios įsakymu, neatšaukiamu.

Vienuolika siaubūnų ji sukūrė, o tarp dievų išsirinko gremėzdą

Kingu

iš pirmosios kartos – savuoju karžygiu, karo vadu, susirinkimo vyriausiuoju, besirūpinančiu tiekimu, valdančiu karo vežimą mūšyje.

Aukščiausiasis karo vadas

Visa tai suteikė ji, pradėjusi žygį, tardama:

„Dabarties viskas tavo rankose, manieji burtai juos supančiuos, jie paklus mano valiai. Tujei aukščiausiasis, vienintelis mano vyre, tavojo žodžio klausys pakilę būriai“.

Ji jam atidavė Likimo lenteles, pritvirtindama ant krūtinės:

„Dabar ir visados tavasis žodis bus neatšaukiamas ir nuosprendis galutinis. Jos užgesins ugnį ir smogiantis vėzdas neteks galios“.

Kai Kingu gavo valdžią, anksčiau priklausiusią Anu, besiskirdami charakteriais jie pripažino siaubūnų kartą.

II.b

Pagaliau jis prakalbo, įtikinėdamas Ea kilti kovai:

‘Jei jau kartą iš žodžių audei žabangas, eik dabar ir išbandyk. Tu užmušei Mummu; uužmušei Apsu, – užmušk ir Kingu, žygiuojantį Tiamatės priešaky’.

Sumanusis visų dievų patarėjas Nudimud-Ea atsakė Anšarui.

[sudaužytos aštuonios eilutės dalinai atkurtos]

‘Aš pasitiksiu Tiamatę ir atvėsinsiu jos dvasią; kai jis širdis persipildys, – ji išgirs manuosius žodžius. Ir jei ne aš, tai tujei galėsi nuraminti vandenis’.

Nudimudas pasirinko trumpiausią kelią ir nuėjo tiesiai pas Tiamatę, tačiau išvydęs visą jos veiklą, nesusitiko su ja, o sugrįžo atgal palūžęs.

Tada Anšaras pašaukė savo sūnų Anu:

‘Tai tikras didvyris, nenugalimas karys, stiprusis dievas. Eik ir susitik su Tiamate, atšaldyk jjos įniršį, kai jos širdis persipildys, ji paklausys tavęs, – tačiau jei ji išliks nepalenkiama, mano žodis galės sutramdyti vandenis.’

Anu paklausė tėvo įsakymo, pasirinko trumpiausią kelią ir nuėjo tiesiai pas Tiamatę. Tačiau prisiartinęs taip arti, kad galėjo stebėti visą jos veiklą, jis negalėjo eiti susitikti su ja ir o sugrįžo atgal pas Anšarą palūžęs.

Jis tarė, kad nors ir matė Tiamatę:

‘Mano rankos yra per silpnos, aš negaliu jos nugalėti’.

Anšaras neteko žado, jis spoksojo į žemę ir jo plaukai pasišiaušė ant pakaušio. Jis purtė galvą pasisukęs į Ea, Anunaki, gausybę dievų, susirinkusių čionais ė pasitarimų vietovę, – jie sėdėjo atviromis burnomis savo mintyse:

‘Koks dar dievas gali susikauti su Tiamate? Nė vienas daugiau negali išvysti ją ir grįžti atgal’.

Tada Viešpats, dievų tėvas Anšaras, atsistojo didingai. Manydamas apie visus, jis kreipėsi į Anunaki:

‘Kuris iš mūsų aršiausias mūšyje? Tai didvyris Mardukas! Tik jis vienas yra pakankamai stiprus keršyti už mus!’

Tada Ea pašaukė Marduką į slaptą vietą ir davė jam gudrų patarimą:

‘Esi mano mylimiausias sūnus, kuris šildo mano širdį. Kai išvysi Anšarą, eik tiesiai prie jo, kaip kad eitum mūšyje. Sustok, kai kalbėsi, ir tave išvydęs jis nurims’.

Mardukas džiūgaudamas dideliais žingsniais nubėgo ir atsistojo prieš Anšarą. Kai Anšaras jį išvydo, jo širdis prisipildė džiaugsmu, jis pabučiavo jjį į lūpas ir nusikratė nevilties.

‘Anšarai, nutrauk savo tylėjimą, leisk išsiveržti žodžiams. Koks didvyris pakilo į mūšį prieš mane? Tik moteris, tik Tiamatė skrenda link mūsų su savo kūriniais. Privalai greitai nusukti Tiamatei sprandą’.

‘Mano sūnau, išmintingasis sūnau, aptemdyk Tiamatę žodžiais, eik iškart dabar, tavo vežimas kaip viesulas, jie niekados nenukreips tavęs į šalį nuo Tiamatės, – susitvarkyk su ja ir grįžk’.

Viešpats džiaugsmingai pakilia dvasia tarė dievų tėvui:

‘Dievų sutvėrėjau, suteik man valdžią likusiems, jei tik turiu būti jūsų gynėjas, sumušdamas Tiamatę ir gelbėdamas jūsų gyvybes,

Sušauk Pasitarimą, duok įgaliojimus vadovauti kitiems, – ir kai atsisėsite pasirašyti savo potvarkių, džiausmingai sėdėsite Ubshukinoje, Synodo kalne, dabar ir visados tegu mano žodis būna įstatymu,

Ir ne tu, o aš, spręsiu apie pasaulio prigimtį, įvyksiančius reiškinius. Mano įsakai niedakos neturėtų būti atšaukiami, niekad nekeičiami, – ir aš pabaigsiu pasaulio tvėrimą’.

Toliau Tiamatė, skatinama kitų dievų, pagimdė monstrus, kurie sukilo prieš Ea. Bet Mardukas, padedamas vėjų, užmetė tinklą ir iš lanko nušovė Tiamatę. O monstrai buvo surakinti ir nubausti. Tada Mardukas sukapojo Tiamatę (iš arterijų išsiveržęs kraujas nuplūdo į nežinomus kraštus), o iš jos kūno sutvėrė pasaulį.

Burtų ištakos Mesopotamijoje

Kerėjimai, burtai, magija – kokios jų šaknys Mesopotanijoje. Įvairaus plauko negandos (pvz., Utug – Dykumų gyventojas, tik ir laukiantis, kad nnusibastysite perdaug toli, ar Telal – bulius, Alal – griovėjas, Namtar – Maras, Idpa – karštligė ir Maskim – žabangų kūrėjas) gerai išpureno dirvą prietarams.

Buvo tikima, kad faraonai, karaliai ir t.t. turėjo šiek tiek dieviškosios galios ir net niekingas jų pasijudinimas galėjo turėti didelių pasekmių. Manyta, kad piešinyje ir skulptūrėlėje taip pat yra dalis žmogaus dvasios. Tai paaiškina, kodėl jos buvo iš vienos vietos į kitą.

Biblijoje (Pr. 11) randame nuorodą į „Babelio bokštą“ (Ziguratą):

„Tada visas pasaulis kalbėjo viena kalba. Žmonės, besikeldami į rytus, rado Šinaro lygumą [Babilono apylinkes] ir ten apsigyveno. Jie kalbėjo vienas kitam: ‘Imkim, – padarykim ir išdekim plytas!’ Jie naudojo plytas, o ne akmenį, bei smalą – o ne kalkes. Tada jie sakė: ‘Imkim, – pastatykime miestą, o jame bokštą, kuris pasiektų dangų – taip išgarsinsime vardą savo ir nebūsime išblaškyti po visą pasaulį.

Ir nusileido Viešpats pasižiūrėti miesto ir bokšto, kuriuos pastatė žmonių vaikai ir tarė: Žmonija [yra] viena ir [jos] kalba viena. Ir tai, ką jie pradėjo, nieks nesulaikys jų darbų. Nusileiskime ir supainiokime jų kalbą, – ir jie nesupras vienas kito kalbos. Taip Viešpats išblaškė juos po visą žemę ir jie nustojo statyti miestą“.

Kitose nuorodose aptinkame, kad „Bokštas“ buvo praktiškai užbaigtas

ir buvo stotelė tarp žemės ir dangų (pakyla). Jis turėjo kelias pakopas ta tvarka, kuria eina dangus ir pragaras – t.y. Žemės Kalno miniatiūrinis modelis.

Kiekvienai pakopai buvo priskirta sava planeta ir jos nudažytos skirtingomis spalvomis. Kampai simbolizavo keturias pasaulio šalis. Jie rodė į Akadą, Sabunu, Elamą ir vakarų žemes.

Didžioji nelaimė, Saturnas, buvo juodas. Po to ėjo balta spalva – Jupiteris. Trečioji raudonų plytų – Merkurijus, o toliau žydra Veneros spalva, dar geltonas Marsas ir sidabriniai pilkas Mėnulis. Šios sspalvos reiškė gėrį ar blogį, kaip ir jų planetos.

Iš pradžių skaičiai išreikšdavo pasaulio tvarką. Pagal legendą, Pitagoras, keliauvo į Babiloną, kur pažino skaičių misteriją, jų magišką reikšmę ir galią. Septyni žingsniai dažnai naudojami magijos filosofijoje. Tai akmenys, ugnis, augalai, gyvuliai, žmogus, žvaigždėtas dangus ir angelai.

Pradėdamas nuo akmens pažinimo, žmogus siekia vis aukščiau ir aukščiau, kol nesuvokia amžinybės. Tada jis žiniomis prilygsta Dievui, aštuntajai, dangiškajai, pakopai.

Žydai (ir Biblija) daug perėmė iš Mesopotamijos. Nemažai Biblijos epizodų turi atitikmenį šumerų tekstuose. NNeabejotinai žydai žinojo apie Babilono epą „Enum Eliš“ (kaip ir Gilgamešą). Tad pabandysime sugretinti ir daugiau teiginių.

Viename Mesopotamijos tekste randame nuorodas į Dievo kuriant žmogų:

Sumaišykite šerdį su moliu

Paimtu iš Žemės pagrindo –

Būtent tiesiai virš Abzu;

Ir nulipdykite ją strypo formos.

Aš ssurasiu puikių išmintingų jaunų dievų,

Kurie paruoš tinkamos kokybės molį.

Kas tas „molis“? Manoma, kad Pradžios knygoje naudojamas senosios hebrajų kalbos žodis „tit“ yra kilęs iš šumerų kalbos, kurioje „ti.it“ reiškia „tai, kas gyva“. Tad gal ir Adomas buvo sutvertas iš kitos gyvos materijos? O Abzu reiškia vietoves Afrikoje.

Abzu šalyje

Kas vyko toliau? Dievas atlieka „operaciją“, kurios metu iš šonkaulio buvo sukurta moteris. Kas tas šonkaulis? Šumerų kalboje „ti“ gali reikšti tiek šonkaulį, tiek „gyvybę“. Tad galima teigti, kad iš Adomo buvo paimta jo „gyvybės esmė“ ir perkelta į moterį. Kas yra gyvos ląstelės esmė? Tai DNR!

Viename sename šumerų rašte, „Atrachasis“, žmogaus kūrimas aprašomas dar detaliau. Veikia net keli dievai, iš kurių Enki duoda įsakymus, o jam padeda deivė NNinti (šumerų kalba reiškianti „šonkaulio [gyvybės] savininkė“) arba kitaip jo sesuo Nin.har.sag (Kalno valdovė): Ninti atgnybo 14 molio gabalėlių:

7 padėjo dešinėje;

7 padėjo kairėje.

Tarp jų pastatė formą.

. Plaukus jinai.

. Peilį bambagyslės nupjovimui.

Išmintinga ir mokyta

Deivė gimdė dukart po 7:

7 vyriškos lyties;

7 moteriškos lyties.

Gimdymo deivė

Sukėlė gyvybės kvėpavimą.

Jie buvo tveriami poromis,

Poromis jos akivaizdoje.

Tie kūriniai buvo žmonės

Sukurti Motinos Deivės.

Enki

Tik III tūkstantmečio prieigose patyrėme klonavimo galimybę. Naujai sukurtosios būtybės buvo vadinamos šumerų kalba „lu.lu“, t.y. pažodžiui verčiant „mišrūs“. Molis, kurį pateikia jauni dievai, gali rreikšti, kad žmogus sukurtas genetiškai „sukryžminus“ dievą ir pirmykštį humanoidą.

Tačiau kodėl buvo sukurtas žmogus? Biblija sako, kad todėl, kad nebuvo kas apdirba žemę. Tačiau “ Atrachasis“ paaiškina tiksliau: „Kai dievai kaip žmonės sunkiai triūsė ir jų darbas buvo labai varginantis, darbas sunkus ir jie netekdavo jėgų“.

Tada dievai sukilo prieš savo vada Enlilį, iš dangaus pakvietė dievų tėvą Anu, kad jis priimtų sprendimą Dievų taryboje. Ir tada Enki (dar vadinamas Ea) pasiūlė:

„Kol čia tebėra Gimimo deivė,

tegu ji sutveria paprastą darbininką,

Tegu jis aria žemę, tegu nuo dievų nuima darbų naštą“.

Enki atliko keletą bandymų. Šumerų mituose minima, kad Ninharsag kartą sukūrė žmogų, kuris nenulaikė šlapimo, moterį, kuri negalėjo gimdyti ir būtybę be vidaus organų. Enki irgi nesisekė – pvz., jis sukūrė aklą žmogų su drebančiomis rankomis, nesveikais kepenimis ir širdimi. Tad suprantamas Ninharsag džiaugsmas, kai jai pasisekė:

„Kiek tobulas ar nepavykęs žmogaus kūnas?

Mano širdis kužda,

Kad galiu sukurti jam gerą ar blogą likimą“

Ir ji sušunka: „Man pavyko! Aš jį sukūriau savo rankomis!“ Kitame tekste paminima, kad Ninharsag naujai būtybei davė „odą kaip dievų“. Tada sukūrus būtybę su didesne smegenų talpa, lygia oda ir sugebėjimu atlikti daugiau veiksmų ranka buvo galima pereiti prie jos klonavimo, kad turėtų juodadarbių būrį. Tą neįtikėtiną įvykį amžiams iišsaugojo Ninharsag ženklas – pasagos formos peilis bambagyslei nupjauti. Ji vadinta Motina-deive (visame pasaulyje su jos vardu siejama nėščios moters įvaizdis).

Biblijos dievas pirmuosius žmones įkurdina Edeno soduose. Kur jis yra? Jį plauna 4-ios upės. Dvi jų, Eufratas ir Tigras, leidžia spėti Edeną buvus Mesopotamijoje. Kitos dvi, Pisonas ir Gikonas, pagal vardus lyg ir afrikietiškos kilmės. Tad gal buvo du Edenai?

Šumerai savo dievus vadino „Din.gir“ (pažodžiui, „pranašai iš skraidančių įtaisų“. O „E.din“ reiškia „Pranašų namai“. Tad Edenas buvo dievų buveinė. Tokių buveinių galėjo būti kelios. Žinoma, kad Enlilio valdos buvo rytuose (Mesopotamijoje), o jo brolio Enki – pietvakarių Afrikoje.

Tai paaiškintų kai kuriuos Pradžios knygos prieštaravimus, pvz., kad Dievas ir vyrą, ir moterį sutvėrė tą pačią, šeštą, dieną (Pr 1:26 bei Pr 5:2). Tačiau 2 skyriuje pirma buvo sutvertas vyras, o tik vėliau iš jo šonkaulio (arba „gyvybės“ esmės) sukurta moteris.

Vyras buvo sukurtas anksčiau ir tik vėliau perkeltas į rytuose esantį Edeną, kuriame ir buvo sukurta Ieva. Tad gali būti, kad Adomas buvo sukurtas į vakarus esančiose vietovėje. O gal čia klaida? Gal Adomas ir Ieva abu buvo sukurti kitur ir tik vėliau perkelti į Edeną?

Prisiminkime, kad Atrachasis“ pateikė 7-ių žmonių porų „gimdymą“, kuris atliktas įsakius vakarinių žžemių valdovui Enki. Papildomų minčių duoda „Mitas apie kauptuką“ (taip jį pavadino Samuelis Krameris), kuriame veikia Enlilis:

Anunnaki [paprasti dievai] prisiartino prie Enlilio.

Jie reikalavo juodagalvių.

Jie norėjo, kad juodagalviams

Išdalintų kauptukus.

Viešpats Enlilis,

Kurio sprendimai nenuginčijami,

Suskubo atskirti žemę nuo dangaus,

Jis DUR.ANKI padarė angą,

Kad sutvertieji galėtų išeiti,

Iš Ten-Kur-Auga-Mėsa.

Viešpats pašaukė Al,Ani ir davė parėdymus.

Jis pasiuntė jį į Ten-Kur-Auga-Mėsa.

Angoje pasirodė žmogaus galva –

Iš po žemių žmonės prasiveržė orie Enlilio.

Jis žvelgė į juodagalvius.

Tad Enlilis jėga paėmė Adomą ir perkėlė į Mesopotamiją. Kitur „Ten-Kur-Auga-Mėsa“ vadinama Bit Šimti, t.y. Šimti namas. Ši.Im.Ti pažodžiui verčiama kaip „Gyvybės vėjo dvelksmas“. Ir Biblijos Kūrėjas Adomui „įpūtė gyvybės kvapą“.

Parengė Cpt.Astera’s Advisor

„Žmonijos lopšio“ laimėjimai

Tigro ir Eufrato krašte žmonės sukūrė aukštą kultūrą, pasiekė didelių mokslo laimėjimų. Jais praturtino daugelį pasaulio tautų.

Kinija

Kinijos istorijos pradžia lieka neįminta mįslė. Pirmieji žemdirbiai čia pasirodė apie 3500 m.pr. Kr. palei galingiausios Kinijoje Geltonosios upės (Chvangchės) vidurupį. Patys kinai šį kraštą kartais vadina Čžun Go (Vidurinė karalystė), kartais Čžun Chua (Vidurinė Žydinčioji). Čia plyti didžiulis plokštikalnis, kurį dengia liosas, storas geltonų dulkių sluoksnis, per daugelį metų suneštas iš tolimosios Gobio dykumos. Taip susiformuoja auksinis peizažas. Vasarą čia klimatas šiltas ir drėgnas, o žiemą – šaltas ir sausas. Aikštinga upė dažnai išsilieja iš krantų ir apsemia didžiulius žemės plotus. Kinai Chvangchę

vadina ,,sielvarto” upe arba „upe, draskančia širdis”. Geltonoje ir lengvoje dirvoje, patręštoje potvynių, pirmieji kinai žemdirbiai sėjo soras, vėliau pietuose imami auginti ryžiai. Taip pat verčiamasi gyvulininkyste – kiaulių, ožkų, avių, jaučių, vištų auginimu. Sprendžiant iš archeologijos duomenų Kinija buvo apgyvendinta dar senajame akmens amžiuje. Rasta daug paleolito įrankių. Daugelyje Kinijos vietų (ypač Chenanyje) aptikta kur kas vėlesnių stovyklaviečių, priklausančių neolito laikams. Sprendžiant iš atsiminimų, kuriuos paliko senovės kinijos istorikai (ypač syma Cianis), Kinijoje seniausiais laikais viešpatavo matriarchatas. Giminystė buvo ppripažįstama pagal motiną. Genties vado valdžia pereidavo ne iš tėvo sūnui, o iš vyresniojo brolio jaunesniam. II tūkstantmetyje pr.m. e. pereinama nuo motininės teisės į tėvinę. III tūkstantmetyje gimsta civilizacija, kuri vėliau įsiviešpatauja didesnėje rytinės Azijos dalyje.

Pagal legendą, Ju Didysis buvo pirmasis apie 2200 m.pr. Kr. Kiniją suvienijęs valdovas. Po jo valdė šešiolika imperatorių iš Sia dinastijos, kol valdžią iš jų XVIII a.pr. Kr. pagrobė galinga ŠANGŲ DINASTIJA. Ligi XI a.pr. Kr. Kinija gyvena tviros civilizacijos laikotarpį: tobulėja raštas, atsiranda kkinkinys, vartojama bronza, atliekami drėkinimo darbai, auginamos soros, kviečiai, miežiai, gaolinos. Ypatingą reikšmę turėjo šilkmedis. Tuo metu šilkiniai audiniai jau buvo plačiai paplitę Šiaurės Kinijoje. Nusistovi skirtumai tarp žemdirbių ir kilmingųjų, kurie gyvena sutvirtintuose miestuose ir vadovauja politinei, religinei, ekonominei iir karinei veiklai. Socialines normas bei griežtai nusistovėjusias tradicijas diktavo valdančioji kasta, sudaryta iš didikų ir karaliaus giminaičių Daug pasiekta amatų, matematikos ir astronomijos srityse. To meto Kinijoje jau žinota, kas tai yra dviem arkliais kinkytas vežimas. Kinai mokėjo rūmus ir šventoves statyi iš plytų ant akmeninių pamatų, kad apsisaugotų nuo užpuolimų. Šangų dinastijos valdovai protėvių garbei aukojo kruvinas aukas: archeologai karališkuose kapuose rado apie 300 žmonių skeletų; kai kuriems jų nukirstos galvos. Kai mirdavo Šangų karalius ar karalienė, jiems būdavo įrengiamas puošnus kapas. Su mirusiu valdovu į aną pasaulį turėdavo keliauti ir gyvi žmonės bei gyvūnai. Vienos Šangų karalienės kape Anjange kartu pakasta 16 žmonių bei 6 šunys. Tokiuose kapuose randama daug daiktų: žalvario indų, papuošalų iš nefrito ir rramiojo vandenyno kriauklelių. Kinijoje Šangų laikais kriauklelės atstodavo pinigus. Nuolankumo Imperatoriškiems įsakymams buvo semiamasi iš orakulų, buriančių iš kaulų, pranašysčių. Religijoje dominavo vyresniųjų kultas bei pomirtinio gyvenimo garbinimas.

XI a.pr. Kr. DŽOU DINASTIJA nuverčia šangus ir valdo kraštą iki VIII a.pr. Kr., kai ji pati ima krikti, spaudžiama įsibrovėlių iš stepių. Šios genties vadas U Vanas sutriuškino kovoje paskutinį Šangų atstovą Šou Sinį, ir šis nusižudė. Džou dinastijos valdymo laikotarpis skirstomas į Vakarinės Džou laikus, kai sostinė buvo Chao, ir rytinės DDžou laikus, kai sostinė buvo perkelta į rytus, į miestą Loi. Vakarinei Džou būdingas žymus kilminės diduomenės sustiprėjimas. Karaliai teikia savo giminaičiams dideles privilegijas ir apdovanojimus. Įrašuose ant žalvarinių indų kalbama, kad vieniems ar kitiems nusipelniusiems asmenims dovanojami dideli žemės sklypai, atimti iš kaimų bendruomenių, taip pat šimtai, o kartais ir tūkstančiai vergų. Stiprėjo vergvaldystė. Vykstant karams su kaimyninėmis klajoklių gentimis, ypač hunais, būdavo parsivaroma karo belaisvių, kurie tapdavo vergais. Vėliau vergų kontingentas būdavo papildomas iš nuteistų nusikaltėlių. Grobiant bendruomenės žemes susidarė palankios sąlygos kurtis stambirms privatiems ūkiams, kurie priklausė kilmingoms šeimoms. Pirmieji karaliai nors ir padėjo ekonomiškai sustiprėti žemės ūkio diduomenei, tačiau stengėsi ją laikyti savo rankose ir kūrė centrinį bei vietinį biurokratinį aparatą. Išliko žinių apie aukščiausiojo valstybės organo sukūrimą. Jį sudarė trys karaliaus patarėjai (didysis auklėtojas, didysis mokytojas ir didysis globėjas) bei trys valdytojai, iš kurių vienas tvakė kulto reikalus, antras – visuomeninius darbus, trečias – karybą. Tačiau visi mėginimai organizuoti valdymą visos valstybės mastu buvo nesėkmingi. Rytinės Džou laikais sustiprėja separatizmas. Kai kurių sričių valdovai darosi galingesni už karalių. Kinija suskyla į tarpusavyje besivaržančias kunigaikštystes: tai ,,priešiškų karalysčių” laikai. Tuo metu išnyksta daug mažų valstybėlių, kurias užgrobia didžiosios. Sustiprėja darbo pasidalijimas ir atskirų rajonų specializacija. Intensyvėja vvidaus ir užsienio prekyba, vyksta mainai su klajoklių gentimis. Iš pietų įvežami dramblio kaulai, brangakmeniai ir perlai. VI pr.m. e. vietoj kriauklių jau atsiranda metaliniai pinigai. Didėja pirklių ir lupikautojų vaidmuo.daugelis jų ima eiti žymias valstybines pareigas, nustumdami aristokratiją. Atsiranda tarnybų pardavinėjimo sistema. Šioje subyrėjusioje Kinijoje apie 500 m.pr. Kr. Kong Fou Tseu (Konfucijus), vienas didžiausių kinų filosofų, paskelbia savo mokslą: besalygišką pagarbą protėvių papročiams ir nuolankumą politinei valdžiai, kuri palaiko teisingus santykius tarp žmonių. Nuo VII – VI a. pr.m. e. geležis vis labiau vartojamo žemės ūkio ir amatų gamyboje. Geležiniai įrankiai išstumia varinius, žalvarinius, akmeninius įrankius. To dėka galima įsisavinti dirvonuojančias žemes, galima iškasti gilesnius bei platesnius kanalus.gerokai išsivysto amatai, ypač šilkinių audinių ir lakuotų dirbinių gamyba.

Pagaliau III a.pr. Kr. įsigali valdovas Cin Ši Chvangdi; iš jo vardo ir kilęs Kinijos pavadinimas. Jis suvienija Kiniją, kuri 221 m.pr. Kr. tampa milžiniška imperija, o Cin Ši Chvangdi pirmuoju tikru imperatoriumi. Prasideda CINŲ DINASTIJOS laikotarpis. Nuo šiol pradeda veikti labai gerai organizuota sistema, ir Kinijos imperija gyvuoja 2000 metų, iki 1911 m.po Kr. Sunorminama viskas – raštas, svorio ir ilgio matai, kalendorius, net vežimų ašys. Statoma 3000 kilometrų ilgio ,, didžioji siena”, kuri turi saugoti šiaurinę Kiniją nuo priešų puolimo. VVisuomenės veiklą tvarko labai gausi, imperatoriui atsidavusi biurokratija. Senoji aristokratija nušalinta nuo valdymo ir budriai kontroliuojama. Tai sukėlė didelį pasipiktinimą. Vadovauti nepatenkintiesiems ėmėsi įtakingi konfucijininkai. Jie savo rankose turėjo visą švietimo sistemą ir buvo senovės gynėjai bei naujovių priešai. Cin Ši Chvangdi ėmėsi priemonių. 460 mokslininkų – konfucijininkų buvo nubausti mirti. Imperatorius įsakė sudeginti visą filosofinę ir istorinę literatūrą, kuri priminė kitokios santvarkos laikus.

IV a.pr.m. e. Cino karalystėje įvykdytos svarbios reformos. Buvo skatinamas stambių ūkių smulkinimasis ir jų turto dalijimasis. Pasunkinta mokesčių našta. Mokesčiai buvo išieškomi nepaisant derliaus didumo, ir daugelis žmonių nuskursdavo, netekdavo žemės ir net asmeninės laisvės. Tokiais būdais buvo surenkamos didžiulės lėšos kariuomenei. O daugelis ūkininkų, norėdami sumokėti mokesčius ir privačias skolas, pusvelčiui parduodavo savo sklypus ir net šeimos narius, kurie tapdavo vergais.

Kinijos civilizacijos vienybę laidavo tai, kad nepaprasta svarba buvo teikiama šeimai ir protėvių kultui. Tačiau Kinijai turtus pirmiausia sukrovė sunkus dažnai nuskurdusių žemdirbių darbas. Technikos srityje kai kuriais išradimais kinai žymiai pralenkia Europą. Tokiu metu jie jau turi paraką, karutį, popierių, spaustuvę. XIV ir XV mūsų eros amžiais Kinijoje vos neprasidėjo didžioji industrinė revoliucij, trimis ar keturiais šimtmečiais anksčiau negu Anglijoje.

Po imperatoriaus mirties prasideda valstiečių ir vergų sukilimas. Geriausiai sekėsi vadovauti vienam šio

judėjimo vadų – Liu Baniui. Jis savo pusėn patraukė ne tik liaudį, bet ir sutriuškintos diduomenės likučius.

207 prasideda CHANŲ DINASTIJA. Liu Banis vėl centralizavo šalį. Jis išlaisvino daugybę žmonių, kurie buvo paversti valstybiniais vergais už skolas ar nusikaltimus, panaikino itin sunkius mokesčiu ir prievoles, perdavė vietinius reikalus tvarkyti renkamiems seniūnams. Stiprėjant Chanų dinastijai vėl grąžinama despotiška senųjų laikų tvarka. Ypač tai išryškėjo valdant U Di. Jo užsienio politika buvo labai aktyvi. Kinija toli peržengė ribas, kurias siekė Cinų dinastijos laikais. KKinijos kariuomenė pasiekė Lob Noro ežerą, vėliau laikinai užėmė Ferganą. Pietuose stengėsi įisitvirtinti šiaurinėje Indokinijos dalyje, o šiaurės vakaruose užėmė dalį Korėjos. Tokia politika reikalavo daug lėšų. Pagalvės mokestis imamas net nuo vaikų ir senelių. Dėl to masiškai žudomi vaikai ir tėvai.

Van Manas bandė palengvinti gyventojų padėtį, tačiau jis buvo neryžtingas ir kartais panaikindavo savo paties nutarimus. Neturtėliai ima rengti sukilimus. Didžiausias sąjūdis kyla Šandune 18 m.e. m. šiam sukilimui vadovauti imasi Fan Čunas, įsakęs visiems kovos dalyviams raudonai nusidažyti aantakius, kad būtų galima atskirti. Iš čia kilęs sukilėlių pavadinimas ,,raudonieji antakiai”. 23 m. pasiekta sostinė, o Van Manas nužudytas. Naujasis imperatoriu Liu Siu išlaisvina daug vergų. Imperija laikinai aprimsta ir sustiprėja.

Pirmaisiais eros amžiais vėl pakyla gamyba. Atsiranda sudėtingų vandens kkeliamųjų įrenginių, patobulėja kalvių dumplės, vandens malūnai. Vergų darbo paklausa mažėja. Taip pat Chanų dinastijos laikais buvo toliau statoma kinų siena,atkurtas ir reformuotas konfucianizmas, užsimezga santykiai su Roma.

II a. pab. Kiniją vėl sudrebina sukrėtimai. Kyla nauja plataus judėjimo, pavadinto ,,Geltonųjų raiščių” sukilimu, banga (185m.). Jam vadovauja Čžan Cziao su dviem broliais. Šis sukilimas truko apie dvidešimt metų, ir, nors buvo numalšintas, sukrėtė Chanų imperiją iki pamatų. 220 m. ji suskyla į tris karalystes. Politinės decentralizacijos aplinkybėmis baigiasi vergovinės santvarkos žlugimo procesas, atsiranda feodalizmas.

Nuo 220 iki 589 m. Kinijoje tamsusis laikotarpis.

Šilko kelias

Tolimųjų Rytų, Azijos ir Viduržemio jūros šalys gyvai prekiavo. Nusistovėjo maršrutas žinomas Šilko arba Vakarų kelio vardu. Iš tikrųjų tai buvo ne vienas, bet keletas karavanų kelių, jungiančių miestus bbei oazes. Jais pirkliai iš Kinijos gabeno šilką, metalo dirbinius, keramiką, lakuotus meninės pramonės gaminius, iš Indijos, Arabijos bei Rytų Afrikos – prieskonius, vėžlių šarvus, dramblio kaulą, smilkalus ir brangakmenius. Tokios prekės, kaip vynas, mediena bei smilkalai, buvo vežami iš Rytų Afrikos. Taip kinų prekės patekdavo į Romą, o mainais būdavo gaunami Europos ir Vakarų Azijos produktai. II m. e. amžiuje pirmą kartą minimas Romos pasiuntinybės atvykimas. Pietuose kinai per Indokiniją prasiskverbdavo į Indiją. Rytuose užmezgami ryšiai jūra su Japonija. IIš Rytų Afrikos vežami vergai, tačiau pamažu vergvaldystės vaidmuo mažėja.

Senasis kinų raštas

Vienas XIX amžiaus pabaigos atsitiktinis atradimas visiškai kitaip parodė bronzos amžiuje gyvavusią Šangų dinastiją. Iki tol archeologai manė, kad rašytinė istorija bei pirmosios socialinės organizacijos atsirado tik Džou dinastijos metais.

Vieną 1899m. dieną medikas pacientui Žangui I paskyrė vaistus nuo paliudizmo. Vienas sudedamųjų vaistų komponentų turėjo būti tradiciškai vadinami ,,drakono kaulo” milteliai. Bemaldamas kaulus sergantysis pastebėjo, kad kaulas – tai vėžlio kiauto gabalas, papuoštas įvairiomis keistomis atžymomis. Senųjų kinų raštų ekspertas pareiškė, jog ženklai yra piktogramos, t.y. – simboliniai atvaizdai ir ideogramos.

Būdamas tikras, kad atrado kažką neįprasta, Žangas nusprendė įsigyti visus ,,drakonų kaulus” , kuriuos tik įmanoma srasti. Tai buvo vėžlio kiautas arba kokio nors kito gyvūno kaulai. Jis teiravosi apie tų kaulų kilmę ir sužinojo, kad vėžlio kiauto gabalėlių yra netoli Anyango Heneno provincijos Xiotun apylinkių, Geltonosios upės baseine. Šią vietovę jau nuo XI amžiaus žinojo ten randamų imperatoriaus rūmų relikvinių vazų bei ąsočių kolekcionieriai.

Archeologai sėkmingai ištyrė Žango surinktus ,,drakono kaulus” ir nustatė, kad jie yra senesni nei buvo galvota anksčiau.1915m. Lou Zhenyu nustatė, kad ant vėžlio kiauto pavaizduoti ženklai yra šventi ir jie priklausė Šangų dinastijai. Buvo uždrausta prekyba kaulais, pradėti archeologiniai kasinėjimai. Kinų mokslininkai mano, jog Zhengzhu apylinkėse yra Ao, pirmosios dinastijos sostinės, įkurtos apie 1600m.pr. Kr., liekanos. Nustatę tikrąją ,,drakonų kaulų” kilmę, archeologai pastebėjo, kad ant kaulų yra daug iškilimų. Ištyrus nustatyta, jog jie buvo padaryti specialiai. Šie iškilimai turėjo lemiamą įtaką nuspėjant pagrindinius veiksnius, valdančius žmonių gyvenimą. Ant kaulų buvo rašomi klausimai, paskui daromos įpjovos. Prie kaulo pridėtos iki raudonumo įkaitintos geležies padaryti išlinkimai būrėjams būdavo ženklai, kuriuos iššifravę gaudavo žinių apie antgamtines jėgas. Tada būrėjas šalia klausimų užrašydavo ilgesnius ar trumpesnius atsakymus, kuriuos ir paskelbdavo klausiančiajam.

Taip pat manoma, kad monarchą lydėdavo raštininkas, kuris atlikdavo administratoriaus funkcijas. Rašytiniuose šaltiniuose randama ir dešimties skaičių numeruotė. Ir kasdieniame ir visuomenės gyvenime buvo ypač paplitęs būrimas. Tai šios kultūros išskirtinis bruožas. Būrėjams raštas buvo ypač svarbus, nes jiems kaulai buvo kaip instrukcijų knygelė net visai nereikšmingais klausimais. Tekstai ant kaulų trumpi, gerokai ilgesnių randama ant bronzinių vazų. Taigi raštininkų turėjo būti, nors nėra įrodymų, kad tuo metu gyvavo literatūra. Tikrieji kinų literatūros kūriniai pasirodė Džou dinastijos pabaigoje, apie 800m.pr. Kr. Qishan teritorijoje rasta apie 17 tūkstančių Džou dinastijos epochos pradžios išgraviruotų kaulų, tačiau sunku paskyti, kiek dar istorinių duomenų amžiams bėgant pražuvo vaistininkų grūstuvėse?

Didžioji kinų siena

Apsisaugoti nuo šiaurės klajoklių bei saugoti pirklius, keliaujančius Didžiuoju šilko keliu buvo sstatoma Didžioji Kinų siena – sudėtinga įtvirtinimų linija, kurią sudarė žemės pylimai, akmeninės bei mūrinės sienos ir bokštai. Didžioji Kinų siena buvo 4000 kilometrų ilgio, 10 metrų aukščio ir buvo tokia plati, jog ja galėjo šuoliuoti greta vienas kito šeši raiteliai. Statant šią liniją buvo panaudoti ankstesni įtvirtinimai, kurie įsijungė į ją, bet apskritai paėmus, tai buvo didžiulis darbas, kuriam Cin Šichvang di suvarė apie 2 milijonus žmonių (daugiausia karo belaisvių ir nuteistų nusikaltėlių). Didžioji kinų siena yra 500 km ilgesnė negu buvo manyta. Jai priskiriama naujai aptikta sienos atkarpa. Dabar jos ilgis – 7200 km. Sargybos bokštų virtinė driekiasi iki Kašgaro, todėl siena galbūt buvo dar ilgesnė.

Jau nebe pirmą amžių vanai statė įtvirtintas šiaurės vakarų sienas perėjose ir keliuose. Tos sienos – žemių pylimai, kartais būdavo labai ilgi – keliasdešimties kilometrų. Li Sy žinojo, kad pirmieji pylimai, nors ir labai tvirti, turėjo trūkumų: jų nebuvo kam saugoti, be to, juos galima buvo apeiti. Li Sy kilo mintis visus jau esamus pylimus, sienas sujungti į vieną darnią sistemą, pristatant naujas ir stipresnes sienas bei gynybos bokštus. Cino valstybė – tai tarsi didžiulis drakonas, kuris turi tapti valstybės simboliu. O jeigu taip, tai ir Šang Šengas (Didžioji siena) turi būti

pastatyta ant kalnų viršūnių, tarpekliuose ir dykumose, kad net pelė negalėtų prabėgti. Šis drakonas turi apimti visas Kinijos žemes, nepalikdamas nė vienos pėdos laisvos žemės. Tegu jis įvaro baimės priešams. Tai bus pati didžiausia Pasaulio šalies (Kinijos) gynybinė statyba. Li Sy apgalvojo planą, kaip susidoroti su opozicija. Pirmiausia su mokslininkais, kurie puikuodamiesi savo išmintimi, slapta vildavosi pasirodyti pranašesni už jį ir net patį imperatorių.

Dienai įpusėjus, Li Sy prisistatė pas imperatorių. Dangaus Sūnus buvo be galo energingas ir garbės trokštantis žmogus. BBet kartu jis buvo žiaurus ir klastingas. Jam valdant, apsukrusis Li Sy žinojo, kad Chunchė (Geltonoji upė, gavusi vardą dėl vandens spalvos) ilgame 4 tūkst. km kelyje pasipildydama daugybės intakų ir liūčių vandeniu, išsilieja iš savo krantų ir darosi tarsi didžiulis įniršęs žvėris, nežinantis gailesčio. Ne veltui upė vadinama “Kinijos nelaime”. Potvynių metu ji nuplauna šimtus kaimų, pagrobia šimtus tūkstančių žmonių gyvybių, sunaikina pasėlius. O tai didžiulis nuostolis Dangaus Sūnaus iždui. Kiek reikėdavo pastangų supilti žemių užtvankas – dambas, kad nnors kiek būtų įmanoma sutramdyti “geltonąją nelaimę”! O hunai specialiai jas ardo, kad padarytų žalą Pasaulio šaliai. Pirmasis ministras sujungė Czin ir Lo upes, nutiesė daug kelių, nustatė vieningą matų ir pinigų sistemą, suvienodijo kinų raštą. Visa tai padėjo plėtotis vvidaus ir užsienio prekybai. 120 tūkstančių turtingiausių pirklių šeimų buvo perkelta į sostinę. Visi Li Sy pasiūlymai imperatoriui patiko. Jis nestokojo išminties ir žinojo, kad sėkmė pelno imperatoriui šlovę, o už nesėkmę atsako valdininkai.

Imperatorius įsakė: pirmiausia sudeginti visas knygas, kuriose šlovinami senieji papročiai, provincinis gyvenimo būdas, nes prieštarauja imperatoriaus naujovėms. Iš senųjų knygų palikti tik tas, kuriose rašoma apie mediciną, žemės darbus ir statybos meną. Antra, viešai vykdyti mirties bausmę miesto aikštėje tiems, kurie svarstys maištingųjų knygų turinį, peiks imperatoriaus darbus. Trečia, išsiųsti statyti Didžiosios kinų sienos visus tuos, kurie per trisdešimt dienų nuo įsakymo paskelbimo neatneš sudeginti savo knygų. Ketvirta, kas dešimtą kiną siųsti statyti Didžiosios sienos. Penkta, siena turi būti pastatyta per dešimt metų.

Jau senasis baudžiamasis kodeksas, ssudarytas žymaus vano Mu, numatė penkias ypač dideles bausmes: mirties bausmę, vyrų kastravimą, moterų įkalinimą vano rūmuose, kojų amputavimą, nosies nupjovimą ir gėdos ženklo išdeginimą veide. Vėliau buvo sugalvotos net devynios mirties bausmės. Cin Shihuang di pritarė, kad būtų įvestos trys mirties bausmės: nusikaltėlius išvirti katile, suplėšyti vežimais, kapoti pusiau. Reikia žudyti ne tiktai tikruosius nusikaltėlius, bet ir visus jų giminaičius iki ketvirtos trijų giminystės šakų kartos. “Baimė ir bausmės – valstybės tvirtumo pagrindas”, – teigė Li Sy.

Nutarimai pradėti tuoj ppat vykdyti. Pasaulio valstybės miestuose suliepsnojo knygų laužai. Ufano rūmų pataikūnai nėrėsi iš kailio, puldavo prieš imperatorių kniūpsti, apgaudinėjo ir melavo, kad tik įgytų jo prielankumą. Visur girdėjosi aukų aimanos, kraujas ir pelenai dengė Pasaulio šalį.

Imperatoriaus įsakymu 460 mokslininkų, paslėpusių uždraustas knygas, buvo gyvi palaidoti žemėje. Trys milijonai jaunų ir pagyvenusių žmonių nuo aušros iki sutemų dirbo prie Didžiosios sienos. Vienus degino karšta dykumų saulė, kitus šaldė šiaurinių rajonų žvarbus vėjas. Maistui jiems buvo duodamas tik vanduo ir nevirti ryžiai, kuriuos iš visos Kinijos vežė valstiečiai. Darbininkai miegojo tiesiog ant žemės, pasikloję suplyšusius ir purvinus demblius. Žaizdoti ir kamuojami besočių uodų, dirbo nuolat plakami stropių prižiūrėtojų: kasė gilius griovius, ant nugaros nešė sunkius akmenis. Išalkę, netekę jėgų, krisdavo nuo aukštų sienų ar nuo prižiūrėtojų rimbų. Kai imperatoriaus inspektoriams nepatikdavo meistrų darbas, nusikaltėliai būdavo kariami ant Didžiosios sienos. Žuvusiųjų kūnus sumesdavo į sieną ir užmūrydavo. Istorikai teigia, kad joje “ilsisi” daugiau kaip 500 tūkst. aukų.

Šį skaičių padidino bėgliai, kurie žūdavo dykumose, kalnų tarpekliuose. Jų kūnus sulesdavo maitvanagiai, kaulus užpustydavo dykumos smėlynai. Kasdien mirdavo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių, o į jų vietą būdavo atvaromi kiti. Pagaliau ištisinė siena nutįso 2700 kilometrų, o jos bendras ilgis su visomis šakomis ir lygiagrečiais pylimais pasiekė ššešis tūkstančius kilometrų.

Geriausiai išsilaikiusi siena yra netoli Pekino. Jos standartinis aukštis – 15 metrų, plotis – 4 metrai. Apskaičiuota taip, kad jos viršumi, slėpdamiesi už išrantų, galėtų važiuoti vežimai arba žygiuoti kareivių būriai. Kas 100-120 metrų virš sienos kyšo neaukšti kvadratiniai bokštai. Nuo jų apšaudoma artimiausia sienos dalis. Teigiama, kad buvo įrengta 60 tūkst. bokštų. Penketas pagrindinių vartų ties penkiais pagrindiniais karavanų keliais buvo laikomi Kinijos vartais.

Imperatoriui pasirodė, kad pirmasis ministras Li Sy vilkina darbus, nesiunčia prie Didžiosios sienos tiek kiek reikia darbininkų, ir savo trisdešimt penktaisiais valdymo metais įsakė ministrą sudraskyti vežimais. Kai kas teigia, kad Li Sy kritimo priežastis buvo jo nevykusiai organizuota karinė ekspedicija į Japoniją. Stiprus laivynas ir gerai parengti kariai, išsilaipinę toje šalyje, nepanoro būti paklusnūs savam imperatoriui ir visiems laikams pasiliko Tekančiosios saulės šalyje.

Pagaliau visi Kinijos dievai supyko ant imperatoriaus. Jis visai sukriošo, ėmė slapstytis ne tik nuo tariamų sosto užgrobėjų, bet ir nuo tautos. Niekas nematė, kad jis kas ketveri metai, kaip buvo nusistovėjęs senas vanų paprotys, koptų į Šventąjį kalną. Mirtis grėsė kiekvienam, kuris pagarsins jo buveinę. Apie tai nežinojo net U-I, jauniausia ir gražiausia žmona iš tūkstančio kitų. Sklido gandai, kad imperatorius slapta važinėjasi po šalį ir niekas nežino, kada apsilankysianti ppražūtis.

Rūmų pataikūnai tebekūrė liaupses imperatoriui, bet niekas nenorėjo tų dainų įsiminti. Priešingai, tautoje išliko tik imperatorių koneveikiančios dainos “Padvėsk, Cin-Ši-Chuan-Di!” Visoje Kinijoje brendo visuotinis nepasitenkinimas Dangaus Sūnaus veikla. Baiminosi dėl savo gyvybės inteligentai, net rūmų didikai, nekalbant apie kaimų ir miestų varguomenę, kuri nešė sunkiausią kryžiaus naštą: badą, skurdą, ankstyvą mirtį.

Pasakojama, kad paskutinioji imperatoriaus buveinė buvusi Šaciu rūmai. Kartą juos apėmė troškus kvapas. Kai po kelių mėnesių vyriausiojo budelio įsakymu buvo atidarytos imperatoriaus miegamojo durys, buvo surastas seniai mirusio Pasaulio šalies valdovo pašvinkęs kūnas. Tai įvyko 210 m. pr.m.e. Po metų buvo nužudytas imperatoriaus sūnus. Sukilę valstiečiai, vadovaujami Liu Banio, užgrobė sostinę ir ant Cino dinastijos griuvėsių įsikūrė nauja Chaniu dinastija. Tai atsitiko 206 m. pr.m.e.

Bėga amžiai. Kai vietomis siena sugriūva, iš jos ima byrėti mirusiųjų kaukolės ir kaulai. Ne veltui Šang Šengas vadinamas ,,ilgiausiu pasaulio kapinynu”.

Cin Chihuang di kapas

Cin Shihuang di (pirmasis Kinijos imperatorius) buvo palaidotas Shaanxi Provincijoje maždaug 35km į rytus nuo Xi’an miesto. 1970m. Šalia piramidės, kurioje palaidotas imperatorius atrasta visa keramikinių kareivių armija (terakota).Atradimas sukėlė didelį susidomėjimą I-asis kinijos imperatorius juos čia užkasė, kad saugotų jo mauzoliejų (po piramide, kuris iki šiol nėra ištyrinėtas) ir kelią į pomirtinį gyvenimą.

Tuo metu Kinijoje žmonių aukojimas nebuvo

įprastas reiškinys kaip kitose kultūrose, todėl vietoj gyvų žmonių kariuomenės, jis buvo palaidotas su simboline, realaus žmonių dydžio, kareivių terakota ir arkliais. Tai pirmasis atvejis istorijoje, kai kažkas atrasta šalia piramidės (atkasti 8000 kareivių, išrikiuotų pagal to meto karines tradicijas). Įdomiausia, kad senovės istorikas Sima Qian aprašė būtent tokią kariuomenę, dar daugiau, jis aprašė stebuklingą pasaulį, kuris yra po piramide. Daugelį metų šio istoriko aprašymai buvo laikomi prasimanymais, tačiau dabar, atradus aprašytą kariuomenę, daugelis istorikų ima tuo abejoti . Jeigu ššaltiniai nemeluoja, tai po piramidė turi būti tiksli imperatoriaus rūmų kopija – su dvarais, upėmis, okeanais :“blizgantis vandens paviršius atspindi šviesą ir sukuria tekančių upių ir ežerų įspūdį, reginiai apšviesti lempomis, kurios maitinasi neišsenkamais banginio taukų rezervuarais, todėl gali degti amžinai, šviesos mirgėjimas leidžia įžiūrėti tviskančias žvaigždes, kurios tykiai nusagstė lubas, padabintas briliantais“. Kiniečiams jų piramidės tyrinėjimas dar ateityje. Savo delsimą tyrinėti jie teisina neturėjimu reikiamos technikos, kad galėtų tyrinėti, nepažeisdami pačios piramidės, tačiau Martinas Palmeris, kinų religijos tyrinėtojas ir iistorikas sako: ,, Jie bijo, kad viduje glūdi kažkas tamsaus ir baisaus, kad siela, klajojusi po pomirtinį tamsos pasaulį išnirs į paviršių. Jie niekada nesudrums imperatoriaus ramybės, nes tiki senovės išmintimi, kuri sako : nebudink liūto, kol jis tykiai snaudžia. OO gal jie ir teisūs? Gal vėlgi –,, Faraonų prakeiksmas”?.. Niekas kol kas neištyrinėjo šio mauzoliejaus, bet keletas bandymų parodė toksinių chemikalų pėdsakus. Jeigu jie ten yra, vėlesnį tyrinėjimą tai labai apsunkintų.

Piramidės

Kinijoje, Xi’an miesto apylinkėse yra daugiau nei 100 piramidžių. Iki šiol jos mažai buvo žinomos pasauliui, tačiau Kinijai po truputį atveriant sienas viskas ima keistis. Ar jos buvo naudojamos kaip imperatorių laidojimo vietos? Ar turi ryšį su žvaigždėmis? Yra teorijos, teigiančios abu dalykus. Pirmą kartą piramidės aprašytos 1912m. , kai du australų pirkliai Centrinėje Kinijos dalyje skrisdami virš Qin Chuan lygumos pastebėjo daugiau nei šimtą piramidžių. Pasiteiravę apie jas vietiniame Budistų vienuolyne, gavo atsakymą, jog pasak seniausių vienuolyno įrašų jos yra „labai senos“. Kadangi patys užrašai yra maždaug 5,000m. senumo, galima tik spėti apie piramidžių amžių. Įdomu tai, jog vienuolyne pasakojo, kad piramidės dar iš „senųjų imperatorių “ laikų, kai imperatoriai mėgdavo pabrėžti, kad piramides pastatę ne žemiečiai,o „dangaus sūnūs, atūžę į šią planetą metaliniais drakonų“. Tokios legendos ir pasakojimai, dažni senųjų kultūrų miestuose.

Visos piramidės Qin Chuan lygumose yra nuo 25 -100 metrų aukščio, išskyrus vieną, Didžiąją Baltąją Piramidę, esančią 100km. į pietus nuo Xi’an miesto. Pirmą kartą ją nufotografavo C-54 lėktuvo pilotas Qin Ling Shan II PPasaulinio karo pabaigoje (1945m.). Kažkokiu paslaptingu būdu fotografija 45 metus buvo “dingusi” JAV Karinių pajėgų bylose. Apytiksliais duomenimis jos aukštis apie 300 metrų (tai yra beveik tokio aukščio kaip Saulės piramidė Teotichuanchane, Meksikoje , kuri tik truputį mažesnė už Cheopso piramidę Egipte! ).

1994m. vokiečių tyrinėtojas Hartwing’as nusprendė pats apžiūrėti vietoves aplink Xian’o miestą centrinėje Kinijoje. Tiesa, leidimą į šią zoną įeiti gavo gan sunkiai, o ir vietiniai archeologai nieko per daug pasakyti negalėjo, išskyrus tai, kad tai – ateities archeologų laukiantis darbas. Tačiau jau tada kinų vyriausybė šias piramides buvo užsodinusi greitai augančiais augalais, kad „po kokių 15 metų galėtų žiūrėdami į akis paklausti: ,,apie kokias piramides jūs kalbate? Tai viso labo natūralios kalvos, apaugusios medžiais.” Įdomu, ką jie bando paslėpti?” – rašo Hartwing’as.

Jis rašo: „Čia yra daugiau nei 100 piramidžių, pastatytų iš molio, kurios laikui bėgant beveik suakmenėjo. Daugelis jų pažeistos erozijos ir ūkinės žmonių veiklos. Viena iš piramidžių beveik tokio pat dydžio kaip Saulės piramidė Teotithuanchane Meksikoje. Daugumos jų viršūnės plokščios, kai kur yra šventyklos.”

Kinijos piramidžių panašumas į esančias Mesopotamijoje – tiesiog stulbinantis. Galbūt jas pastatė tie patys „ateiviai“. Viena iš priežasčių, dėl kurių Kinijos vyriausybė nedavė leidimo Hartwingui tyrinėti didžiosios piramidės greičiausiai yra ta, kkad netoliese yra kosminių projektų stoties padalinys. Tačiau, yra ir kitokių nuomonių.

Konfucijus

Konfucijus (551 – 479 m.pr. Kr.) – didysis kinų filosofas, išminčius, politinis veikėjas, pedagogas. Gimė mažoje Lu karalystėje ( dabartinėje šiaurės Kinijoje Šanduno provincijoje ), neturtingoje šeimoje. Kai jis gimė, jo tėvui Shu Lianke buvo 66 metai, o motinai Yan Zhi nebuvo nė dvidešimties. Kai Konfucijui buvo treji, mirė jo tėvas. Nuo 15 metų jis pradėjo mokytis ir dirbti įvairius darbus. Turėdamas įgimtus dideliu gabumus, pasižymėdamas gera fizine sveikata, valia ir darbštumu, jis įveikė tuo metu išsimokslinimui būtinus šešis menus (liuyi) – mokėjimą atlikti ritualus, suprasti muziką, šaudyti iš lanko, važnyčioti ratus, skaityti ir skaičiuoti. Sulaukęs 30 įkūrė pirmąją Kinijoje (ir pasaulyje) privačią filosofijos mokyklą. Mokestis už mokslą buvo minimalus – ryšelis džiovintos mėsos, o mokytis galėjo visi, nepriklausomai nuo kilmės. Taip pat dirbo valstybės tarnautoju. Iš pradžių Konfucijus paskiriamas valdančiuoju sostinės administratoriumi, vėliau užima vyriausiojo teisėjo ir valdovo pirmojo patarėjo pareigas. Tačiau kilus nesutarimams su valdovu ir rūmų aristokratija, atsisako postų. Sulaukęs 56 metų išvyko iš gimtosios Lu valstybės, nes čia nebuvo pritarta jo pažiūroms. Ilgus metus klajojo su mokiniais. Išliko penkios jo knygos, į kurias išmintį surašė mokiniai. Svarbiausios pažiūros, pokalbiai su mokiniais aprašyti knygoje ,,Pokalbiai iir apmąstymai”.

Pagrindinis Konfucijaus dorovinės teorijos pagrindas – pagarba vyresniems ir aukštesnę padėtį užimantiems žmonėms. Žmona turi paklusti vyrui. Sūnus – tėvui, pilietis – valdovui. Siekis – žmonių santykių harmonija.

Hierarchizuota Konfucijaus pasaulio samprata remiasi senuoju kinų požiūriu, kad viską valdo dao ( nekintama, tobula, amžina ) dėsniai. Žmogaus vietą šeimoje bei visuomenėje lemia dieviškoji dangaus kūnų tvarka, ir šią vietą žmogus turi pateisinti nuolankumu, teisingumu bei artimo meile. Konfucijus remiasi ne dievybės išpažinimu, bet tam tikru moralės kodeksu. Ragina žmones šviestis, mąstyti, pripažinti ir gerbti senovės papročius, klausyti tėvų, paklusti pareigūnams ir imperatoriui, aukštinti moralę. Politinė konfucianizmo doktrina skelbia besalygišką pavaldinių paklusnumą valdovui, kuris privalo būti išmintingas ir valdyti piliečius auklėdamas juos savo pavyzdžiu.

Konfucijaus mąstymas valdant Chanų bei Singų dinastijoms buvo laikomas valstybės filosofija ir tvirtai įleido šaknis auklėjime bei politikoje. Konfucijaus idėjos, įsišaknijusios kinų kultūroje, už Rytų Azijos ribų nebuvo labai įtakingos. Tačiau jos turėjo didelę reikšmę Korėjai ir Japonijai, kurias stipriai veikė kinų kultūra. Konfucianizmas Kinijoje kaip oficiali religija išsilaikė iki XX amžiau pradžios.

Vienas įtakingiausių Konfucijaus šalininkų buvo laikomas Mencijus (apie 372 – 289 m.pr. Kr) arba Meng Ke. Jis buvo vadinamas antruoju išminčiumi po Konfucijaus. Net savo gyvenimu jis lyg ir kartojo

Konfucijaus gyvenimą: Mencijus gimė toje pačioje Lu kunigaikštystėje, mokėsi pas jo anūką Zi. Kaip ir Konfucijus, jis daug keliavo po įvairias kunigaikštystes, skleisdamas konfucianizmo idėjas ir tikėdamasis gauti valdišką tarnybą, kad įgyvendintų jas praktiškai. Tačiau tuo metu konfucianistiškuosius humaniško valdymo idealus buvo nustelbęs legizmas. Tad jam, kaip ir Konfucijui bei daugeliui jo sekėjų, pavykdavo tapti tik laikinu vieno ar kito valdovo patarėju. Grįžęs į gimtinę, jis dar tikėjosi gauti kokią nors valdišką tarnybą, tačiau nepavyko, ir paskutiniuosius savo dvidešimt metų MMencijus atsidėjo pedagoginiam darbui.

Mencijaus politinės ir etinės koncepcijos sutapo su konfucianizmo postulatais. Svarbiausiu pasaulio pažinimo organu jis laikė širdį, o tik po to jausmus. Jis išaukštino žmogų galimybes, prilygindamas jį Dangui ir Žemei. Mūsų laikus pasiekė jo vardu pavadintas traktatas ,,Mencijus”, kuris susideda iš septynių skyrių, kurių kiekvienas suskirstytas į dvi dalis.

Legizmas

V- III a. pr. Kr. konfucianizmas buvo įtakingiausia ir reikšmingiausia Kinijos filosofijos mokykla. Ir vis dėlto jo siūlomi šalies valdymo metodai kurį laiką nerado kelio į valdovų širdis. Jiems ppriešinosi legistai.

Konfucianizmas neteikė jokios reikšmės valdymo technikai, įstatymams, institucijoms, jam buvo svarbus tik moralinis tobulėjimas. Legistai laikėsi priešingų pažiūrų. Jų doktrinos pagrindas buvo rašytiniai įstatymai, remiami lazdų ir kitokių bausmių. Pasak legistų kanonų, įstatymus parengia išmintingi reformatoriai, išleidžia valdovas, o įįgyvendina, remdamiesi galingu biurokratiniu administracijos aparatu, tam parinkti ministrai ir valdininkai. Konfucianizmas orientavosi į praeitį, aukštino moralę bei kultūrą, o legizmas metė praeičiai iššūkį, moralės ir kultūros atsisakydamas.

Nuoseklus legistas buvo Šan Jangas. Po jo reformų į sustiprėjusios Cino valstybės sostą 246 m. pr. Kr. įžengė Džengas. Jam prireikė kelių dešimtmečių, kad nukariautų paskutines nepriklausomas Kinijos kunigaikštystes.

Daoizmas

Filosofinio daoizmo pradininku laikomas vyresnysis Konfucijaus amžininkas legendinis kinų mąstytojas Laozi. Dao hieroglifas sudarytas iš dviejų prasmės dalelių, reiškiančių ,,galva” ir ,,eiti”. Iš pradžių dao sąvoka reiškė kelią, kuriuo eina žmonės. Vėliau ji pradėta vartoti astronomijoje ir reiškė dangaus kūnų judėjimo kelią. Be minėtų prasmių ji įgijo absoliutaus gėrio, grožio, visus buities reiškinius vienijančio prado, žmogaus gyvenimo kelio ir daugelį kitų prasmių. Dao kategorija daoizme nneretai įgyja estetinį atspalvį, nes jis aiškinamas kaip galingas kūrybinis visus būties procesus reguliuojantis ir harmonizuojantis principas, universaliu estetiškumu pasižymintis tobuliausias grožis, absoliuti harmonija.

Pasaulis, daoizmo požiūriu – daugelio glaudžiai susijusių dao idealų, materealinių ir dvasinių elementų visuma. Šios idėjos liudija glaudų gamtos ir žmogaus ryšį, jų harmoniją. Daoizmo estetikos kategorijų sistemoje pagrindinė yra grožio (mei) kategorija, kuri vartojama kaip gėrio (shan) sinonimas. Daoistai teikė pirmenybę ne išorinėms, o vidinėms grožio savybėms.

Laozi iškėlė daoizmui labai reikšmingą santūrumo ir asketiškumo principą. Jis nnegailestingai kritikavo perdėtą puošnumą, išorinį žavesį, pasisakė prieš turto kaupimą, prabangą ir gražių daiktų aukštinimą, nes esą gražių daiktų vaikymasis skatina godulį ir nusikaltimus. Aukščiausiąjį grožį ir tobulumą, daoistų įsitikinimu, galima pažinti tik atsiribojus nuo išorinio vertinimo kriterijų ir pasinėrus į tikrąją reiškinių esmę.

Daoizmo atstovai teikia didelę reikšmę harmonijai (he, tio).harmonija siejama su tokia žmogaus dvasios būsena, kai pasiekiama jausmų ir mąstysenos darna. Jai artima pusiausvyros (ping) sąvoka. Daoizme yra svarbios tyrumo, natūralumo ir paprastumo kategorijos. Taip pat dvasia, spontaniškumas, lengvumas, žaismingumas, nemokšiškumas, neišsakymo gelmė, tuštuma, šešėlis. Jos nusako ne tik estetines objektų, meno kūrinių savybes,, bet ir menininko kūrybos proceso ypatumus. Kūryba turi būti spontaniška, žaisminga, joje turi vyrauti intuicija ir improvizacija. Daoistai pirmieji kinų estetikos istorijoje ėmė plėtoti tobuliausiojo grožio neišsakomumo idėją, samprotavo apie beformes formas, neregimas spalvas, tobuliausią negirdimą muziką ir poeziją.

Svarbiausios datos

III tūkstantmečio pradžia. Tobulėja kinų visuomenė. Tebenaudojami akmens įrankiai.

2205 – 1766 m. pr. Kr. Sia dinastija. Ju – pirmasis Kinijos imperatorius. Stiprinamos gyvenvietės, pradedami apdirbti metalai.

XVI a. pr.m. e. Šangų dinastijos pradžia. Pirmoji sostinė – Džengdžou. Klesti žalvario dirbinių gamyba.

XIV a. pr.m. e. Iš Džengdžou sostinė perkeliama į Anjangą prie Huano upės. Išlikę rašto paminklai pasakoja apie 12 karalių, valdžiusių 273 metus. Rasta daug didikų bbei karalių šeimų kapaviečių, kuriose drauge palaidoti ir kovos vežimai su arkliais ir vežėjais. Pirmieji to meto kinų įrašai.

1027 m. pr. Kr. Nuverstas paskutinis Šangų karalius Džou Sinas. Baigiasi Šangų dinastija. Vakarinę šalies dalį valdo Džou karaliai. Džou dinastija skyla į Rytų ir Vakarų. Šiuo laikotarpiu išrandamas ketus.

551 m. pr. Kr. Didžiojo kinų filosofo Konfucijaus gimimo metai.

Apie 770 m. pr. Kr. Džou dinastijos sostinė perkeliama į Luojangą. Rytų Džou dinastijos pradžia.

481 – 221 m. pr. Kr. Žlunga centralizuota valdžia, nes stambūs žemvaldžiai nori savarankiškai valdyti savo žemes iš įtvirtintų miestų. Vadinamieji ,,kovojančių karalysčių” laikai.

479 m. pr. Kr. Miršta Konfucijus.

221 m. pr. Kr. Cin Shi Huangdi suvienija šalį ir įkuria naują dinastiją, pasivadindamas ,,Pirmuoju imperatoriumi”. Jis įveda naują valdymo tvarką.

214 m. pr. Kr. Imperatorius Cin Shi Huangdi pradeda statyti Didžiąją kinų sieną. Jam mirus, drauge palaidojamos visų darbininkų, kurie rengė jo didįjį kapą, natūralaus ūgio skulptūros.

207 m. pr. Kr. Chanų dinastijos pradžia.

II – I a. pr. Kr. riba. Š. Vietnamas tampa kinų valda.

Indija

Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų įvairovę. Jos terito¬rijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.

Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jjau tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų, pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno, Arabijos jūros, Bengali¬jos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.

Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug te¬reikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie prieskonius.

Indija turėjo nemažai gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug te¬reikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie

prieskonius.

Senovės Indija

Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai, pvz.: kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą. Indijoje taip pat pirmiausia buvo prijaukinti dram¬bliai, kurie buvo panaudojami daugiausia karui nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedo¬niečio žygiai, ir vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.

Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango žemupyje. Didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš pietvakarių ir atnešantys ddaug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta, užeina sausra.

Gyventojai

Seniausiuose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su ja šiuo atžvilgiu.

Senovėje etninė Indijos gyventojų sudėtis ( kaip ir dabar) buvo nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iiš dalies dar ankstesnėmis kalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys, kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.

šios vėlesnės etninės ggrupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsienio tyrinėtojų nuomone, sudarė persikėlėliai iš šiaurės vakarų, save vadino arijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nes užkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esą pranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygų vienu ar kitu istoriniu momentu.

Seniausioji Indija

Sprendžiant iš archeologinių radinių, Indijoje žmonės apsigyveno dar senojo akmens amžiaus laikais. Paleolito stovyklų rasta kai kuriose šalies kalnų vietovėse. Sekančioje neolito stadijoje žmonės jau ėmė kurtis didelių upių slėniuose, kurie ankščiau buvo negyvenami. Vis labiau kyla vakariniai Indijos rajonai, kur neolito laikais ir ypač žalvario amžiuje formuojasi savita protoindiškoji civilizacija, suklestėjusi III – II tūkstantmečio pr.Kr. pradžioje. Pagrindiniai jos ccentrai buvo miestai, kurių griuvėsiai atkasti dabartinės Harapos (Pendžabe) ir Mohendžo Daro (Sinde) rajonuose.

Pagrindinius įrankius ir ginklus šių miestų gyventojai gaminosi iš vario, paskui net iš žalvario. Geležis buvo visiškai nežinoma. Kai kurie įrankiai, pavyzdžiui, noragai, buvo tebegaminami iš titnago.

Ekonomikos pagrindas buvo ariamoji žemdirbystė (darbiniai gyvuliai buvo jaučiai zebu ir buivolai). Be javų (kviečių miežių, ryžių) ir vaismedžių (datulių ir kt.), jau buvo auginami vilnamedžiai. Labai išsivystė amatai.

Tauta, sukūrusi protoindiškąją kultūrą, veikiausiai buvo dravidai, o, galimas daiktas, ir prieš juos ggyvenusios gentys.

Tuo laikotarpiu atsirado jau tikri miestai su plačiomis gatvėmis. Sankryžose namų kampai būdavo suapvalinami, kad nekliudytų eismui. Žmonės statydinosi dviaukščius mūrinius pastatus. Puikiai buvo organizuotas vandens tiekimas ir nutekamojo vandens nuleidimas į specialius nusodintuvus. Aukštą lygį pasiekė vaizduojamasis menas. Pagaliau jau atsirado vietinis originalus raštas, veikiausiai hieroglifais. Deja, išliko tik trumpų įrašų antspauduose. Jie dar nėra galutinai iššifruoti ir sukelia ginčų, bet pats jų buvimas yra labai reikšmingas. II tūkstantmečio pr.Kr. vidurį protoindiškosios valstybės ir jų kultūra nusmunka. Manoma, kad lemiamą vaidmenį čia bus suvaidinęs svetimų etninių grupių, kalbančių indoeuropiečių sistemos kalbomis, įsiveržimas. Tikrų ir konkrečių duomenų apie šį persikėlimą (veikiausiai iš šiaurės vakarų) kol kas neturime, bet pats faktas, kad pasikeitė kalba ir kultūra, yra neginčijamas. Greičiausiai Šis tautų kilnojimasis buvo laipsniškas ir lėtas. Šiaip ar taip, Harapa ir Mohendžo Daras (vartojant šių laikų pavadinimus) buvo sugriauti.

Dar kartą reikia pabrėžti, kad užkariautojai arijai kuriuos daugelis buržuazinių istorikų laiko aukščiausios rasės atstovais, nebuvo pasiekę tokio ekonominio ir kultūrinio lygio, kaip protoindai. Arijų pergalė pristabdė socialinį-ekonominį vystymąsi ir netgi laikinai nubloškė jį kiek atgal.

Indija XV – VI a. pr.Kr.

Indijos istorija po ”arijų invazijos” mums yra žinoma daugiausia iš poezijos kūrinių (Vedų, Mahabharatos ir Ramajanos). Sugriovus pagrindinius protoindiškosios kultūros ccentrus, Indo baseine ilgam laikui užėjo nuosmukis ir šalis susiskaldė. Didelę reikšmę įgauna rajonai Gango aukštupyje ir vidupyje. Tiesa, čia įsikūrę miestai panašūs į didelius kaimus. Vyrauja natūralinis ūkis. Vertės matas yra karvės.

Vis dėlto, nepaisant visų sukrėtimų, šiaurės Indijoje rodosi tam tikrų naujo ekonominio pakilimo požymių. Visų pirma II – I tūkstantmečių pr.Kr. sandūroje atsiranda geležinių įrankių, kurių nežinojo Harapos ir Mohendžio Daro gyventojai. Panaudojant protoindams nežinomą sunkųjį plūgą su geležiniu noragu, pasidarė galima įdirbti kietesnius dirvožemius, ir žemdirbytė išsiplėtė toli už upių slėnių . Itin didelę reikšmę įgauna tokios Indijos žemės ūkio kultūros kaip ryžiai, medvilnė ir cukranendrės.

Socialinė diferenciacija

Geriausi žemės sklypai pereina į kilmingųjų šeimų rankas. Literatūros kūriniuose vis dažniau pradedami minėti vergai. Iš pradžių tai buvo karo belaisviai. Jie vadinami žodžiu “dasa”, kuris reiškia priešą, svetimšalį. Ilgainiui atsiranda ir vergų skolininkų. Padažnėja atvejų, kai žmonės patys parsiduoda arba parduoda giminaičius. Vienas iš Mahabharatos herojų, priklausantis karališkajai giminei, pralošė kauliukais visus savo turtus, savo brolius, patį save ir pagaliau, baisiausias dalykas, savo gražuolę žmoną.

Visa tai aprašoma kaip visiškai įprastinis ir normalus reiškinys. Žinoma, gyvenime kur kas dažniau vergais buvo paverčiami neturtėliai, o ne valdančiosios diduomenės atstovai.

Tomis aplinkybėmis gimininė-gentinė santvarka vis labiau užleidžia vietą valstybiniai organizacijai.

Radžos, kurie nagrinėjamo laikotarpio pradžioje ffigūravo kaip genčių vadai, darosi paveldimaisiais karaliukais.

Senovinės dinastijos

Iš padavimo žinome prisiminimus apie dvi senovines dinastijas. Viena iš jų valdė Hastinapuros mieste ir vadinosi Mėnulio dinastija. Jai priklausė mitinis protėvis Bharata ir jo palikuonys Kauravai ir Pandavai, apdainuojami Mahabharatoje. Kita, pavadinta Saulė dinastija, valdė Ajodhijoje (Gango vidupyje). Jos atstovas buvo garsingasis Rama, kuris pirmasis nusigavo iki Ceilono, o tai rodo, kad plėtėsi ryšiai su išoriniu pasauliu.

Senovės Indijos luomai

Didėjant socialinei diferenciacijai, susidarė vienas nuo kito griežtai atsiriboję luomai ir atsirado uždaros varnos, kurių egzistavimas laikomas savitu Indijos visuomenės bruožu. Varnos minimos vedų tik paskiausiose papildymuose. Vėliau pasidalijamas į šias uždaras grupes laikomas amžinu ir nustatytu iš aukščiau. Dvi aukščiausios varnos buvo viešpataujančio: brahmanai (žyniai) ir šatrijai (karinė diduomenė). Pasak padavimo, pirmieji išėję iš aukščiausiojo dievo Brahmos lūpų, antrieji – iš jo pečių.

Didžiulę gyventojų daugumą sudarė trečioji varna, kuri vaidinosi vaišijais. Jie buvo laikomi išėję iš Brahmos šlaunų. Daugiausia tai buvo žemdirbiai – bendruomenininkai, bet čia priklausė amatininkai ir net pirkliai į kuriuos ir dvasinė, ir pasaulietinė diduomenė žiūrėjo iš aukšto.

Ketvirtoji varna, šudrai, buvo susidariusi iš pavergtų svetimšalių, taip pat iš persikėlėlių, atitrūkusių nuo savo giminės ir genties. Jie buvo laikomi žemiausios kategorijos žmonėmis, išėjusiais iš Brahmos kojų pėdų ir todėl pasmerktais

šliaužioti dulkėse. Jų nepriimdavo į bendruomenes, jiems neleisdavo turėti jokių postų. Net aki kurios religinės apeigos, pavyzdžiui, garbinga “antrojo gimimo” ceremonija, jiems nebuvo rengiamos.

Pažymėtina, kad buvo žmonių, kurių neįsileisdavo net į ši žemiausią sluoksnį ir kurie nepriklausė jokiai varnai. Tai buvo “neliestinieji”, neprileidžiami net prie šulinių, nes neva jie galėjo prižagti švarų vandenį.

Kiekvienos varnos teisės ir pareigos buvo vėliau užfiksuotos “Manu įstatymų” rinkinyje. Pirmojoj vietoj buvo pastatyti brahmanai. Pabrėžiama, kad karinė diduomenė (kšatrijai) turi juos gerbti (net šimtametis kkšatrijas turi nusilenkti dešimtmečiui brahmanui). Tačiau gyvenime abi aukščiausios varnos buvo pasidalijusios tarpusavyje valdžia bei privilegijomis, nors kartais ir varžydavosi viena su kita, tačiau, prireikus slopinti liaudį, eidavo išvien.

Už tą patį nusikaltimą skirtingų varnų atstovai būdavo baudžiami nevienodai. Už šudro nužudymą brahmanas turėdavo tik atgailauti ir sumokėti baudą, kaip už gyvulio nužudymą. Bet šudrui, jeigu ji išdrįsdavo tik pasiginčyti su brahmanu, į burną būdavo įkišama karšta geležis.

Beje, pasiskirstymas į varnas anaiptol ne visada sutapo su klasiniu pasiskirstymu. Tik dalis šudrų bbuvo vergai. Antra vertus, į vergovę galėjo patekti ir žmonės iš aukščiausiųjų varnų (kaip tasai karalaitis, kuris pralošė kauliukais save ir savo brolius). Tiesa, patekusiems į vergiją iš aukščiausių varnų būdavo lengviau išsipirkti ar kitaip atgauti laisvę.

Religija

Pasiskirstymas į uždaras varnas bbuvo laikomas amžinu ir nekintamu, nes jį sankcionavo religija. Tarp skirtingų varnų atstovų buvo draudžiamos vedybos.

Reikia tai pat atminti, kad patys senosios Indijos religiniai tikėjimai, socialinių poslinkių veikiant, amžių būvyje keitėsi. Vedose minima daugybė gamtos dievų (Varuna – dangaus dievas, Angis –ugnies dievas, Surja – saulės dievas ir kt.).

Aštrėjant klasiniams ir luominiams prieštaravimams, stiprėjant žynių luomui, kuris diferencijavosi į atskirą varną, religiniai tikėjimai sujungiami į darnią sistemą. Panteono priekyje atsistoja Brahma, laikomas beveidžiu ir visa apimančiu (žinoma, teologinėse konstrukcijose). Pagal jo vardą žyniai vadinasi brahmanais, o valstybinė religija, kilusi iš genčių kultų,– brahmanizmu. Socialinė nelygybė, kaip akivaizdžiai parodyta legendoje apie varnų atsiradimą, buvo skelbiama amžina ir nekeistina.

Magadhos iškilimas. Maurjos valstybės sukūrimas

Iki VI amžiaus pr.Kr. Indija buvo susiskaldžiusi į daugybę kkaralysčių. Vien tik Gango baseine gyvavo šešiolika smulkių valstybinių darinių. Vienas iš jų – Magadha – nuo VI a. pr.Kr. sparčiai stiprėja ir plečiasi. Jo karalius Bimbisara (543–491 a. pr.Kr.) užvaldo Gango žiotis ir pasiekia Bengalijos įlanką, o jo įpėdiniai prijungė į savo valdas šios “šventos” upės baseiną ir palei jį esančias kalnų vietoves.

Vakarų Indijoje susiskaldymas išsilaikė ilgiau. Tai palengvino grobikiškus žydus Achemenidams, paskui Aleksandrui Makedoniečiui, kuris per dvejus metus (327–325 metų pr. Kr.) užėmė visą vakarų Indiją ir nusigavo iiki Indo žiočių.

Graikų – makedoniečių viešpatavimas Indo pakrantėse buvo neilgas. Plačiam liaudies judėjimui prieš užkariautojus iš vakarų ėmė vadovauti įžymus indų veikėja Čandragupta. Būdinga, kad jis nebuvo karaliaus giminės narys ir net (jei tikėsime vienu padavimu, kurį platino jo priešai) priklausė niekinamai šudrų varnai. Čandragupta iškilo, tarnaudamas Magadhos karaliui Dhanui Nandai, paskutiniam Nandų dinastijos atstovui. Patekęs į nemalonę, jis pabėgo į Pendžabą, kur susitikinėjo su Aleksandru Makedoniečiu.

Grįžęs į Magadha, Čandraguta užėmė sostą. Jis valdė nuo 321 iki 298 metais pr. Kr. ir buvo galingos Maurjos valstybės įkūrėjas. Jos sostinė – Pataliputros miestas.

Čandraguptai pavyko suvienyti visą šiaurės Indiją. Graikų – makedoniečių įgulos buvo išvytos iš Indo slėnio. Pasinaudodamas kivirčai tarp Aleksandro Makedoniečio įpėdinių, kurie negalėjo taikiai pasidalyti jo valstybės. Čanragupta susitarė su vienu iš jų – Seleuku. Gavės iš jo į žmonas dukterį ir padovanojęs jam už tai 500 kovos dramblių, Indijos karalius užsitikrino savo vakarų sienos saugumą, prisijungdamas prie Indo slėnio prieinančias kalnų vietoves (dabartinio Afganistano ir Beludžistano teritorija).

Užkariavimų politika buvo vykdoma ir valdant Čandraguptos įpėdiniams, ypač jo vaikaičiui Aokai (273 – 236 m. pr. Kr.). Jo karaliavimo metu buvo nukariauta Kalingos karalystė pietų Indijoje. Šioje nukariavimo kampanijoje, jeigu galima tikėti Ašokos įrašais, buvo nukariauta 100 000 žmonių ir išsivaryta įį nelaisvę 150 000.

Didžiulėje Maurjos valstybėje, apėmusioje kone visą Indiją, išskyrus į piečiausią pakraštį, vyko žymūs ekonominiai poslinkiai. Plačiu mastu vykdomas dirbtinis drėkinimas (naudojant vandens keliamuosius ratus). Kai kurie laukai apsėjami dukart per metus. Intensyvėja gyvenimas miestuose.

Pataliputroje ir kituose centruose buriasi amatininkai, kurie aptarnauja karalių ir diduomenę, gamindami jiems prabangos reikmenis. Kai kurie dirbiniai (ypač medvilniniai audiniai ir metaliniai daiktai) išvežami į helenistines valstybes. Pradedama taip pat prekiauti su Ceilonu ir Pietryčių Azijos šalimis. Vystosi pinigų kalyba (pirmosios sidabrinės monetos pasirodė Indijoje šiek tiek ankščiau – V a. pr. Kr.

Prekyboje didelį vaidmenį vaidino pats karalius, pasigrobęs druskos, svaiginamųjų gėrimų, perlų ir kitų prekių pardavinėjimo monopolį. Yra likę žinių apie didelius karaliaus dvarus ir dirbtuves, kur buvo naudojamas vergų darbas.

Tačiau dauguma gyventojų sudarė žemdirbiai, susivieniję į kaimo bendruomenes. Pastarosios kaip ne kartą yra nurodęs K.Marksas, buvo laibai pastovūs.

Čandragupta ir jo įpėdiniai savo didžiulei valstybei valdyti sukūrė sudėtingą biurokratinę sistemą, kurios išlaikymas reikalavo didžiulių lėšų. Ant žemdirbių ir amatininkų pečių gulė įvairiausi mokesčiai ir prievolės, jau nekalbant apie begalines neteisėtas rinkliavas ir kyšius. Kaip tada buvo kalbama, neįmanoma susekti, kiek lėšų pasisavina valdininkas, kaip kad negalima nustatyti kiek vandens išgeria žuvis

Budizmas ir jo istorinis vaidmuo

Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūs poslinkiai Indijos vvisuomenės religinėje ideologijoje. Viešpataujanti religinė sistema – brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąją dinastiją. Jos dogmos susiformavo gimininio susiskaldymo sąlygomis ir mažai atitiko aplinkybes, kai jau buvo susikūrusi centralizuota valstybė ir vystėsi gyvenimas miestuose. Susiskirstymo į uždaras varnas, kur vadovaujantį vaidmenį vaidino žyniai, o pirkliai priklausė trečiajai varnai, nebebuvo galima griežtai laikytis didžiulėje valstybėje, kurioje vystėsi prekyba. Karaliai telkdavosi sau reikalingus žmones, nepaisydami jų kilmės. Stiprėjanti karaliaus valdžia negalėjo kęsti dvasininkų įsivyravimo.

Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuruoja naujos religinės doktrinos, atitinkančios laiko dvasią.

Iš naujų religijų ypač didelę reikšmę gavo budizmas. Ši religija nesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, nei varna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naują tikėjimą.

Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemą sukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas vardu Buda (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apie šį karalaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apie žmogaus kančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuvių procesijos vaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį.

Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskui pasidaręs mokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas, kad gyvenimas pats savaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas noras, sukeliąs galiausiai

kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokias aistras, bet kokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirties nebeatgimstąs kitu pavidalu naujoms kančioms. Šis begalinio persigimimo proceso nutrūkimas ir esąs nirvana – didžiausia palaima.

Iš šio savotiško mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės. Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus, religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymas gėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėties visuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajam pasiekti nirvaną. Budistai anaiptol nneragino prievarta panaikinti luomines ir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiais dalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo – pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvo nepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėra pats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos, kelias į nirvaną buvo uždarytas.

Dvasinės lygybės skelbimas traukė į naują tikėjimą beturčius ir engiamuosius (išskyrus vergus). Nereikalavimas prievarta pakeisti susidariusią santvarką, atsisakymas nuo socialinės kovos ir pperversmų buvo visiškai priimtinas pasiturintiems miestiečiams, kurie buvo nepatenkinti dvasinės ir pasaulietinės diduomenės įsigalėjimu, bet norėjo atsisakyti turtinės nelygybės.

Ankstyvojo budizmo skelbiamas abejingumas turtams garantavo nuo pasikėsinimų į svetimo gerą. Budistai pamokslininkavo įvairiomis kalbomis, o tai irgi traukė tikinčiuosius, kilusius iŠ įįvairių genčių ir tautybių.

Maurjos dinastijos karaliams budizmas daugeliu požiūriu buvo daug palankesnis už brahmanizmą. Jis padėjo naikinti privilegijas, pagrįstas kilmingumu ir etnine priklausomybe, o šios privilegijos kaip tik kliudė organizuoti plačios despotiškos šalies valdymą. Jos trukdė sujungti atskiras šalies dalis ir unifikuoti valstybinę santvarką. Raginimas būti pasyviems labai tiko vergvaldžiams, ypač kad budistai pripažintų vergų beteisiškumą.

Labai didelio pasisekimo naujoji religija susilaukė, valdant Ašokai, kuris pats priėmė budizmą ir sušaukė Pataliputroje susirinkimą, kuris įformino jo dogmas. Buvo įsteigti keli budistų vienuolynai.

Tačiau nereikia manyti, kad brahmanizmas buvo likviduotas. Apie tai Ašoka negalėjo ir galvoti. Naujos tikybos sklido daugiausia dideliuose miestuose, kur labai maišėsi gyventojai, atitrukę nuo genties ir kaiminės bendruomenės. Kaimo vietovėse, kur etninės, luominės ir kitokios socialinės pertvaros buvo kur kas ttvirtesnės, brahmanizmas išlaikė savo pozicijas. šiaip ar taip, jis buvo visiškai toleruojamas.

Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybe tapti pasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe ir islamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jau II amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų ir Pietryčių Azijos tautose.

Indijoje budizmo pasisekimą lėmė daugiausia Maurjos dinastijos karalių globojimas. Tačiau po Ašokos mirties jo valstybė susilpnėjo. Tvirtai sucementuoti daugybę sričių ir tautybių, kurios kalbėjo įvairiausiomis kalbomis ir sskyrėsi ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygiu, buvo neįveikiamas uždavinys.

Ypač toli irimo ir decentralizacijos procesas pažengė, valdant Šungos dinastijai (187 – 73 m. pr. Kr.), kuri atėjo vietoj Maurjos dinastijos. Naujosios dinastijos karaliai neberėmė budizmo. Brahmanizmas ir su juo susijusių izoliuotų varnų sistema vėl įsigalėjo.

Taigi, žlugus Maurijų imperijai, I a. didesnioji dalis Šiaurės Indijos atiteko Kušanų karalystei, kuriai priklausė dalis Vidurinės Azijos, Afganistano, net Kinijos. Taip iš Indijos po kitas Azijos šalis pradėjo plisti budizmas. II a. karalystė pradėjo smukti. Vėl atsigavo ir ėmė augti Guptų dinastijos valdoma Magama. Ji tapo Guptų valstybės centru.

Indijos menas

Tauriausias formas kuriančiam Indijos menui grožis nėra svarbiausias. Religija taip pat nėra viršesnė. Indijos menui būdingi du lygiaverčiai aspektai: religinis ir pasaulietinis.

Į senovės Indiją nuolatos veržėsi arijai, persai, graikai, arabai, mongolai ir kiti užkariautojai, kurie paliko pėdsakų indų kultūros istorijoje. Taigi Indijos menas – tai dabartinės Indijos, Afganistano, Pakistano, Kašmyro ir Nepalo menas. Indijos meno pagrindą sudaro induizmo ir budizmo religijos, papildytos helenistinės ir islamo kultūrų.

Pagal vyravusias brahmanizmo ir induizmo ideologijas svarbiausias dvasinės kultūros elementais – dievybių formomis – menas turi išreikšti ne grožio idėjas, bet aukščiausias kosmines jėgas ir energijas, kurias įkūnija dievybės. Savarankiškiausiais menais indai laiko poeziją, muziką, ir architektūrą tapyba ir skulptūra suvokiamos kkaip pavaldžios architektūrai.

Architektūra

III a. pr. Kr. atsirado pirmosios stupos, pastato architektūrinis tipas, įsitvirtinęs visose budistinėse šalyse (pvz., Sančio stupa): pusrutulio formos pastatai, imituojantys Budos kapą, juose paprastai laikomos relikvijos. Ant stupos viršūnės statomas kubinis ,,dievo namas“ arba relikvija iš brangaus metalo. Viršus užbaigiamas strypu su skėčiu. Statinys simbolizavo nirvaną. Jo paskirtis – relikvijų saugojimas. Stupas statydavo vietose, susijusiose su legendomis, Budos ir šventųjų veikla.

Kitas monumentalus statinys – tai monolitinis akmeninis stulpas, užbaigiamas kapiteliu su skulptūra. Ant stulpo užrašomi ediktai su budizmo religinėmis ir moralinėmis nuostatomis. Stulpo viršus puošiamas lotoso pavidalo kapiteliu su skulptūromis, simbolizuojančiomis šventus gyvūnus. Jų paskirtis – šlovinti valstybę ir propaguoti budizmo idėją.

Išvados

IV t-mečiu per. Kr. Mesopotamijoje prie Tigro ir Eufrato, Indo slėnyje ir Geltonosios upės baseine susikūrusios pirmosios upių civilizacijos paliko pasauliui daug mokslo žinių, išradimų, raštą, religiją.

Indijoje ir Kinijoje susiformavusios religijos paplito ir išliko iki šių dienų, o kultūriniai paminklai, rūmai savo nuostabumu sužavi daugelio sielas.

LITERATŪRA

1. Nemirovskis A. Senovės istorijos skaitiniai. – Kauna, 1989.

2. Celiešienė J. Meno istorijos ir dailės pagrindai / 7-10klasei. – Jonava, 2000.

3. Ovsianikovas J. Pasakojimai apie architektūrą/ – Kaunas, 1991.

4. Neichardt A., Šišova I. Septyni pasaulio stebuklai / 5 klasei/ – Kaunas, 1970.

5. Klengel-Brant E. Kelionė į Senovės Babiloną. – Vilnius, 1981.

6. Letukienė NN., Gineika J. Istorija. Politologija. – Vilnius, 2003.

7. Šetkus B., Pobedinska L. Senovės istorija / 7klasei. – Vilnius, 1998.

8. Bakonis E. Senovės civilizacijų istorija. – Kaunas, 1992.

9. Emblemas T., Hetlandas O., Stenersenas E., Svėėnas A., Ostapas S. A. Pasaulis I / istorijos vadovėlis. – Kaunas, 1999.

10. Johnsenas R. B. Menas ir mes. – Vilnius, 1975.

11. Bugnard, Dorand, Stevan, Vial, Walter, Murith-Descloux. Istorija I. – Vilnius, 1994.

12.

INTERNETEKA

1. http:/www.spauda.lt/mitai/bacilon/enumai.htm#EEIIa#EEIIa

2. http:/krishna.lt/india/indianuotr/best/