Senovės Roma

Anot legendos 509 m. pr. Kr. iš Romos buvo išvytas paskutinis karalius Tarkvinijus Išdidusis. Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika. Romą valdo senatas, tautos susirinkimas ir magistrai. Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingųjų patricijų šeimų. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos aukos ir buriama. Pirmiausia buvo svarstomi religiniai klausimai. Pasikeitus nuomonėms, senatoriai atsistodavo ir prieidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė. Senato nutarimas įsigaliodavo jjeigu neprotestuodavo liaudies tribūnas, renkamas iš plebėjų. Taip pat senatas savo nuožiūra tvarko užsienio politiką: jis gali kokiam konsului ar magistrui pavesti vadovauti karo žygiui ar valdyti užkariautą teritoriją. Todėl nuo senato priklauso ir vidaus politika: magistrai, tikėdami, kad senatoriai vieną gražią dieną paves jiems vadovauti kokiam žygiui, kuris apgaubs juos šlovės aureole, stengiasi senatui neprieštarauti.

Tautos susirinkimas priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, rinkdavo aukščiausius pareigūnus, turėjo teisę skelbti karą. Tautos susirinkimą šaukdavo vienas iš aukštųjų magistrų. Susirinkimų darbotvarkė buvo ppranešama iš anksto. Visi susirinkimai vykdavo Romoje.

Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems mmatams. Magistras savarankiškai leido potvarkius, tačiau aukštesnio rango magistras galėjo sulaikyti jų veikimą. Aukščiausi magistrai buvo du konsulai. Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare. (Konsulais buvo tampama ne anksčiau kaip sulakus 43m. Konsulų vardais vadinti metai.) Aštuoni pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie surašydavo visus piliečius ir nustatydavo jų turtinę padėtį. Keturi edilai prižiūrėjo tvarką turguose ir kituose viešose vietose. Dvidešimt kvestorių rinko mokesčius ir tvarkė finansus. Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris šešis mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią.

Iš pradžių klientai buvo mažiau teisių turintys piliečiai, privalantys tarnauti patricijui. Jie gyveno patricijaus žemėje, dirbdavo ją iir mokėdavo nuomą. Apie 400 m. per. Kr., kai klientai tapo laisvi ir nepriklausomi nuo patrono, ankstesnė patricinė klientūra išnyko, liko tik artimi tarpusavio pagarbos ryšiai, naudingi abiems pusėms. Kilmingas romėnas labdara – produktais, maistpinigiais, ūkine bei teisine parama ir t.t. – stengdavosi laimėti daugelio vargingesnių piliečių palankumą, kad jam pasirodžius forume, šie susiburtu aplink, rodydami jo įtaką ir reikšmę; labiausiai buvo tikimasi, kad per rinkimus klientai atiduos savo balsą už patroną. Kareiviai, baigę karinę tarnybą, dažnai neturėdavo didelio noro ggrįžti į apleistą ūkį ir su kauptuku bei pjautuvu lenkti nugarą prastoje žemėje. Jie apsistodavo sparčiai augančiame Romos didmiestyje, todėl augo beturčių proletarų skaičius. Jie buvo pilnateisiai piliečiai ir pelnydavosi duoną, tapdami klientais ir pardavinėdami savo balsus didikams, kurie būdavo renkami į valstybinius postus. Kiekvieną rytą tūkstančiai klientų patraukdavo Romos gatvėmis pas savo ponus, kad jie už lojalumą atsilygintų maistu ar pinigais.

Apie 300 m. per. Kr. Plebėjai jau galėjo tapti valstybės pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, tai pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. Dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas. Taigi dėl luomų kovų valstybės valdymo forma buvo ne demokratinė, o oligarchija.

Romėnų tiesėje svarbiausias principas buvo tas, kad įtariamasis turi būti laikomas nekaltu kol neįrodoma jo kaltė.

Roma užkariavimus pradeda nuo savo karingųjų kaimynų, sabinų ir etruskų, kuriuos po ištiso šimtmečio konfliktų jai pavyksta sutramdyti. Apie 400 m. pr. Kr. Dauguma etruskų miestų jau yra paimti ir dažnai sugriauti. Apie tą laiką ateina keltai ir atima Po lygumą iš etruskų, kuriuos tuo pat metu jūroje sumuša KKumų ir Sirakūzų graikai. Etruskų civilizacija žlunga. Tačiau 390 m. pr. Kr. Galijos keltai užgrobia, padega ir sugriauna Romą, išlieka vien Kapitolijus. Keltai apleisti miestą sutinka tiktai gavę didžiulę išpirką. Paskui Roma nukariauja Vidurinę ir Pietų Italiją; po ilgo karo su kalniečiais samnitais 303 m. pr. Kr. Jai atitenka derlinga Kampanijos lyguma. Tuomet romėnai pradeda valdyti graikiškuosius Pietų Italijos miestus. Nepasiduoda tik Tarentas. Jis į pagalbą pasikviečia iš Epyro graikų karalių Pyrą, kuris, nors ir patirdamas didelių nuostoliu, priverčia romėnų kariuomenę du kartus paniškai bėgti nuo graikų monarcho dramblių. Pagaliau 272 m. pr. Kr. Tarentas kapituliuoja, ir Italija jau visa atitenka Romai, išskyrus Po lygumą, kuri, perėjusi į Galijos keltų rankas, tapo Cizalpine Galija. Taip Roma pamažu užkariavo visą Italiją.

Romai tapus galingiausiu miestu Italijoje, visa vakarinė Viduržemio jūros pakrantė buvo Kartaginos miesto įtakoje. Kartaginiečiai turėjo didelį laivyną ir stiprią samdytą kariuomenę. 264 m. pr. Kr. Kartaginiečiai užėmė Mesaną Sicilijos saloje. Romėnai pasiuntė į Siciliją savo legionus. Prasidėjo vadinamieji Punų karai, nes romėnai kartaginiečius vadino punais. Pirmojo Punų karo metu romėnai tik po 20 metų išvijo kartaginiečius iš Sicilijos. Romos laivynas nugalėjo Kartaginos laivyną. Pagal taikos sutartį Roma gavo Siciliją, pirmąją savo užjūrio koloniją, Kartagina turėjo sumokėti didžiulę išpirką, kad padengtų kkaro išlaidas. Netrukus romėnai atėmė iš Kartaginos Sardinijos, o vėliau ir Korsikos salas. 218 m. pr. Kr. kartaginiečių karo vadas Hanibalas netikėtai užpuolė Italiją iš šiaurės ir pradėjo antrąjį Punų karą. Jo kariuomenė žygiavo per visą Italiją, iškovodama vieną pergalę po kitos. 216 m. pr. Kr. mūšyje prie Kanų jis sumušė romėnų kariuomenę, bet jam nepavyko užimti Romos. Hanibalas grįžo į Afriką. 202 m. pr. Kr. prie Zamos miesto jis pralaimėjo romėnams, išsilaipinusiems kartaginiečių žemėse. Antrasis Punų karas baigėsi 201 m. pr. Kr. Roma įsitvirtino vakarinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kartagina neteko karo laivyno ir kariuomenės, bet romėnai norėjo visiškai sunaikinti nekenčiamą miestą. 149 -146 m. pr. Kr. įvyko trečiasis Punų karas. Romėnų kariuomenė išsikėlė Šiaurės Afrikoje ir apsiautė Kartaginą. Apsiaustis tęsėsi 3 metus. Kartaginiečiai narsiai gynėsi, bet romėnai vis dėl to įsiveržė į miestą, padegė jį ir sulygino su žemės paviršiumi. Kartaginos valdos tapo Romos provincija.

Provincija – tai imperijos užkariauta ar užimta teritorija, kuriai valdyti paskirtas vietininkas. Pirmoji provincija – Sicilija, užkariauta per pirmąjį pūnų karą. Provincijos mokėjo mokesčius. Provincijų vietininkais tapdavo buvę konsulai, kurie šias pareigas gaudavo kaip atlyginimą. Vietininkas turėdavo neribotą valdžią vienerius ar dvejus metus. Kaip ir kiti postai, šios pareigos buvo neapmokamos, tačiau daugelis vietininkų

Romos imperijos vardu išsireikalaudavo tokių didelių mokesčių, kad didžiąją dalį galėdavo įsidėti sau į kišenę.

Oktavianas Augustas sukūrė valstybės valdymo sistemą, kurioje dalyvavo imperatorius ir senatas. Po ilgų karų pavyko pasiekti taiką ir paversti respubliką klestinčia imperija. Stabili valdžia teikė imperijai stiprybės. Sukilti prieš Romą buvo beprotybė. Nors mokesčiai buvo dideli, bet juos buvo įmanoma sumokėti. Užimtose teritorijose romėnai nesistengė vykdyti didelių pertvarkymų. Taika visiems buvo naudinga.

Tiberijus ir Gajus Grakchai buvo nužudyti, nes jie tautos susirinkime siekė, kad būtų priimti įįstatymai dėl žemės ir dėl kovos su korupcija. Dauguma senatorių šį poelgį palaikė neteisėtu ir suprato jį kaip puolimą prieš senatą. Be to, Grakchai pasisakė už tai, kad sąjungininkai gautų piliečių teises. Tuo jie norėjo užsitikrinti paramą savo reformoms. Jie tvirtino palaiką paprastus žmones. Šis politinis ginčas senate ir tautos susirinkime išaugo į ginkluotą kovą tarp Grakchų šalininkų ir priešininkų.

Visi vyrai, turintys žemės nuosavybę Apeninų pusiasalyje, galėjo būti pašaukti į kariuomenę. Karai privedė prie to, kad daugelis smulkiųjų valstiečių ilgus mmetus negrįždavo į savo ūkius. Tūkstančiai jų žūdavo. Šeimos likusios be vyrų nepajėgdavo įdirbti žemės. Neretai trobos apgriūdavo, laukai apželdavo arba po kurio laiko virsdavo pelkėmis. Geriausios žemės atitekdavo stambiesiems žemvaldžiams, turėjusiems valdžią senate. Pasibaigus karams, būdavo pusvelčiui parduodami dešimtys ttūkstančių vergų. Ūkiams labiau apsimokėjo turėti vergų negu samdyti darbo jėgą, tad laisvųjų žemdirbių galimybės labai sumenko. Kariai, baigę tarnybą, nenorėdavo grįžti į apleistą ūkį. Jie apsistodavo Romos didmiestyje ir todėl išaugo beturčių proletarų skaičius. Šie žmonės sudarė mažateisių piliečių klasę. Jie negaudavo valstybinių tarnybų ir beveik neturėjo politinės įtakos.

58 m. pr. Kr. Cezaris tapo Galijos provincijos vietininku. Per tris metus Cezaris užkariavo galus, išvijo už Reino germanus, nugalėjo britus, – tokiu būdu pijungė prie Romos didžiules šiaurines žemes. Pats Cezaris tapo 13 legionų vadu ir sukaupė didžiulius turtus, užgrobtus galų žemėse. Optimatai su baime žiūrėjo į Cezario galybės augimą. jie pareikalavo, kad Cezaris paleistų savo kariuomenę. Tada cezaris su vienu legionu 49 m. pr. Kr. sausio 10d. atėjo pprie Rubikono upės, skyrusios Galiją nuo Italijos. Jis pradėjo karą prieš Pompėjų. Cezaris be mūšio įžengė į Romą ir užvaldė visą Italiją. Vėliau užkariavo provincijas. Grįžęs į Italiją Cezaris pasiskelbė diktatoriumi. Cezaris elgėsi kaip karalius, net rengėsi karališkais drabužiais, visiškai nesutarė su senatu. Tai kėlė daugelio romėnų nepasitenkinimą. Prieš Cezarį buvo suorganizuotas sąmokslas, kuriame dalyvavo apie 60 senatorių. Julijus Cezaris buvo nužudytas 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. senato posėdyje. Sąmokslininkų tikslas buvo grąžinti respubliką.