Istorija kaip absoliu?ios dvasios saviraiškos arena

Turinys

ĮVADAS 3

1. IDEALIZMAS, DIALEKTIKA IR ABSOLIUTAS 3

2. ISTORIJA KAIP ABSOLIUČIOS DVASIOS SAVIRAIŠKOS ARENA 6

3. LAISVĖ 8

IŠVADOS 9

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

Įvadas

Istorijos samprata yra dalis plačios ir keblios socialinio pažinimo problemos, kurią nagrinėjo daugelis didžiųjų pasaulio protų nuo Antikos iki mūsų laikų, tačiau ir šiandien tai yra aktuali problema. Šiame trumpame referate bus bandoma parodyti kaip Hegelis (Georg Wilhelm Friedrich Hegel 1770-1831) suprato istoriją ir kokią vietą ji užėmė jo visa apimančioje filosofijos sistemoje.

Pagrindinis veikalas, kuriame išdėstyta Hegelio istorijos filosofija ir yra vadinama “Istorijos filosofija”. Norint ssuprasti jo istorijos filosofiją būtina išsiaiškinti tam tikrus jo filosofijos konstruktus: dialektika, absoliutas ir t.t. Taip pat nereikia pamiršti ir to, kad Hegelis buvo vienas žymiausių idealizmo atstovų.

1. Idealizmas, Dialektika ir Absoliutas

Idealizmas, ko gero, yra pati seniausia Vakarų kultūroje filosofijos tradicija, prasidėjusi dar Antikoje nuo Platono. Žinoma, filosofijos ir filosofų būta ir iki Platono, tačiau būtent jis sukūrė vieną iš didžiausią įtaką padariusių filosofijų. Trumpai idealizmą galima būtų apibrėžti taip: realistinė filosofijos kryptis, aiškinanti, kad daikto esmę išreiškiančių bendrųjų sąvokų aatitikmuo yra savarankiškai, atskirai nuo daiktų egzistuojančių idėjų pasaulis. Apskritai idealistai vienintele tikra būtimi laiko idėjas. Tai anaiptol nereiškia, kad jie nepripažįsta materijos, veikiau manoma, kad materialusis pasaulis yra kintamas, nepastovus ir netikras, o idėjų esama pastovių.

Hegelis – tikriausiai yra NNaujųjų laikų idealistinės filosofijos viršūnė. Jo mąstymo elementų pastebima tokiose nutolusiose dabartinėse filosofijose kaip kad marksizmas, egzistencializmas ir t.t. Yra išskiriami trys pagrindiniai Hegelio sistemos aspektai: logika, gamta ir dvasia. Viena iš įspūdingiausių Hegelio filosofijos ypatybių yra jo logika. Jis norėjo sukurti tobulą logikos sistemą, kuri galbūt ištaisytų Aristotelio logikos trūkumus.

Hegeliui pagrindinis filosofijos uždavinys – visą tikrovę, gamtą ir dvasią kildinti iš vieno principo ir išplėtoti pagal minčių būtiną eigą. Filosofijai rūpi tai, kas realu. Realūs yra ne atskiri daiktai, bet Absoliutas. Daiktai esą tik Absoliuto apraiškos. Tai primena nekintamų idėjų sampratą. Skirtumas tik tas, kad Hegelis įžiurėjo kitimą. Hegeliui Absoliutas yra ne statiškas dalykas, kaip Platono idėjos, o savyje prieštaringas ir veiklus. Absoliuto veikimas yra mąstymas. Jis ir bbūtis yra tas pats, todėl mąstymas yra ne būties savybė, o pati būtis – dialektiškai besiplėtojantis Absoliutas. Čia kaip tik reikia pažymėti, kad Hegelis mąstymą įsivaizdavo kaip kontinuumą, o ne kaip mechaniškų sintetinių junginių serijas. Kontinuumą galima apibūdinti kaip pastovų judantį “sintetinimą” – judantį, besivystantį, nuolatos kintantį mąstymo procesą. Absoliutas – mąstoma sąvoka, todėl loginė sąvoka yra giliausia daiktų esmė. Loginė sąvoka (tezė) dialektiškai mąstoma virsta savo priešybe (antiteze), jų vienybė (sintezė) tampa aukštesnio lygio sąvoka. Tezės, antitezės, sintezės triada pparemti visi Hegelio samprotavimai (apie tai dar šiek tiek vėliau).

Žodis “dialektinė” labiausiai tinka Hegelio logikai apibūdinti. Hegelis dialektinį metodą pirmą kartą filosofijos istorijoje panaudojo kaip visos filosofijos pagrindą. Prieštaravimas aptinkamas visur: filosofijoje jis iškyla abstrakčioje gamtos ir dvasios, baigtinumo ir begalybės perskyroje, kūno ir sielos priešiškume; individualaus gyvenimo praktikoje – individo ir gamtos, individo ir visuomenės, privataus ir viešojo gyvenimo momentų priešybėje ir t.t.

Patsai prieštaravimas traktuojamas kaip gyvenimo faktas. Iš jo kyla poreikis filosofuoti. Proto uždavinys yra nelikti prie vieno iš priešingų teiginių, o jiems tarpininkauti ir juos sutaikyti. Prieštaraujantys teiginiai yra išeities taškas, nuo kurio prasideda procesas, kurio tikslas yra Absoliutas (Absoliuti idėja, Absoliuti dvasia, Absoliutus protas, Absoliutus žinojimas) . Teigti Absoliutą, vadinasi, teigti prieštarą. Prieštara yra ir vyraujantis pažinimo principas. Toks mąstymo principas ir vadinamas dialektika. Taigi dialektikos esmė – visą istorijos ir gamtos dinamiškumą užtikrina jėgų priešybių susidūrimai. Dialektika apibrėžiama kaip ėjimas nuo tezės (teiginio) ir antitezės (pirmajam priešingo teiginio) prie sintezės, kuri tą prieštarą įveikia. Kai aš ką nors teigiu (tezė), tai teigiu dalyką, priešingą kitam dalykui (antitezė). Teigdamas ką nors apibrėžta, pvz., A, drauge supriešinu jį su jo priešybe ne – A, tad sykiu teigiu ir šią priešybę. Apsiribojant kuo nors apibrėžtu, neigiamas Absoliutas. Kadangi AA apibrėžimui iš esmės priklauso to A priešybė (ne – A), t.y. tezei – antitezė, jos abi viena kitai yra reikalingos ir tuo dalyvauja Absoliute. Taigi tezę riboja ir apibrėžia jos antitezė. Iš čia kyla išvada, kad antitezė tezės apibrėžimui yra esminis dalykas, nes tik per antitezę tezė patiria savo ribas, o šios ribos yra ją apibrėžiantis dalykas. Šitai pažinus, einama prie pradinės tezės gilinimo – tų dviejų prieštaringų teiginių sintezės.

Hegelis nesustoja prie priešybių dialektinio momento. Kiekvieną kartą pradinį dalyką prieštaravime jis “iškelia” trejopa prasme: “naikinimas” kaip neigimas, kaip išsaugojimas, ir kaip iškėlimas į aukštesnę pakopą. Nuo šios pakopos procesas vyksta tolyn. Viso proceso pabaigoje, kaip jo rezultatas, bus Absoliutas. Tačiau šis rezultatas veikia jau kiekvienoje proceso fazėje, kiekviename naujame perėjime, kaip pirminis lemiamas ir į priekį stumiantis principas, veiksnys. Kiekviena atskira apibrėžtis siejasi su Absoliutu peržengdama save savo priešybės link ir drauge prie jos nepasilikdama, o mąstymo turinį skatindama rutuliotis vis pirmyn, kad iš izoliuoto ir abstraktaus savęs teigimo pereitų į judėjimą. Būtent tai ir buvo istorijos varomoji jėga.

Hegelio logika, kaip dialektika buvo visos jo filosofijos pagrindas. Kitimas, vystymasis, judėjimas – pagrindiniai ir būtini jo logikos dalykai. Ji buvo ganėtinai lanksti, ji apėmė daugel triadiškų kategorijų variacijų ir aatspalvių. Jo dialektika išplėtė dalykų supratimą, sukurdama erdvę naujoms variacijoms šia tema. Jis davė pradžią ir Markso dialektiniam materializmui. Filosofo teigimu, kaip jau buvo minėta, jo logika, griežtai ir tiksliai taikoma, turėtų atvesti prie Absoliuto. Absoliutas, kaip sąvoka, yra būtis iš savęs, kurią tiria logikos mokslas. Ji virsta savo priešybe – buvimu ne savyje, arba gamta. Taigi, netgi Absoliutas iš tikrųjų tik mąstymo proceso atžvilgiu esti galutinė pakopa, nes jis turi ir antitezę – Gamtą. Svarstoma gamtos filosofijoje ji galiausiai tampa buvimu savyje, arba dvasia. Galutinė absoliuto ir gamtos sintezės pakopa yra dvasia, tiriama dvasios filosofijoje. Pirmoje pakopoje dvasia pasaulį randa ir yra subjektyvi dvasia, antroje – dvasia kuria laisvės pasaulį ir yra objektyvi dvasia, arba laisva visuotinė valia, ir pagaliau tampa save suvokiančia absoliučia dvasia. Objektyvios dvasios raidą pasaulio istorijoje tyrinėja istorijos filosofija. Istorinis procesas yra būtina objektyviosios dvasios raida. Kiekvienam tos raidos etapui atstovauja tam tikra tauta, kuri, atlikusi savo misiją, užleidžia vietą kitai tautai.

Absoliučią dvasią įrodo istorinė žmonijos raida, geriausi meno, religijos ir filosofijos kūriniai. Tačiau jie nėra absoliuti dvasia, o tik jos apraiškos (apie tai pakalbėsime kitame skyriuje). Hegelis nemanė, kad šis galutinis ir tobulas tikslas pasiekiamas, tačiau buvo įsitikinęs, kad į jį, nors

iš lėto ir skausmingai, nors dažnai klysdami iš kelio, einame. Galutinės, absoliučios, dvasios paieškos itin aiškiai atskleidžia Hegelio idealizmą.

2. Istorija kaip absoliučios dvasios saviraiškos arena

Hegelio filosofiją priimta vadinti panlogizmu (idealistinės filosofijos koncepcija, tapatinanti būtį ir mąstymą, teigianti, kad gamtos ir visuomenės raida yra pasaulinio proto, absoliuto loginė veikla), bet, anot A.Šliogerio, tikslesnis pavadinimas būtų panspiritualizmas, nes Hegelio filosofijos absoliutus centras yra tai, ką jis pats vadina dvasia. Dvasia vadinama sąvoka arba Absoliučia sąvoka, jeigu apmąstomas pažinimo procesas, idėja arba Absoliučia iidėja, jeigu apmąstomas menas, Pasaulinė dvasia, jeigu apmąstoma istorija ir t.t. Norint išsiaiškinti Pasaulinės dvasios raidą reikia pažymėti, kad Hegelio dvasia nėra transcendentiška šiam pasuliui, ji reiškiasi per begalinius imanentinės tikrovės pavidalus. Dvasia visai nesutampa su jusline tikrove, bet kartu nuo tos tikrovės atitraukta būti negali. Šis pasaulis yra reali dvasios gyvenimo ir sklaidos arena. “Šiuo požiūriu kiekvienas šio pasaulio reiškinys, daiktas ar įvykis yra “dvasios fenomenas”” (Šliogeris A. Hegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990, p. 10.). FFilosofija, pasak Hegelio, yra dvasios fenomenų aprašymas. Dvasios fenomenų apmąstymas “yra ne kas kita, kaip dvasios savižina, nes apmąstymo subjektas yra žmogus kaip subjektas – dvasia, o apmąstymo objektas taip pat yra dvasia, išsiskleidžianti objektyviosios, daiktiškos tikrovės pavidalais”. (Šliogeris A. HHegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990, p. 10.) Dvasiai nieko nėra tarnscendentiško, nes visa, kas yra, yra pati dvasia. Nėra jokio dvasiai svetimo pasaulio, nes pasak pačio Hegelio, protas yra dvasia ir protas suvokia save patį kaip savo pasaulį, o pasaulį – kaip save patį. “Protas ir tikrovė – ne du vienas šalia kito esantys dydžiai. Egzistuoja iš esmės tik viena realybė (būtis) – protas, kuris pasak Hegelio, “yra imanentinis istoriniai tikrovei ir realizuojasi joje per ją” (Hegelis)” (Karosas J. Socialinio pažinimo problema. V., 1997, p. 127.). Dvasia yra visa ko centras, ji yra pati savyje ir pati su savim (Anundfursichsein) – tai vadinama savimone. “Savimonei esti kita savimonė, ji išėjo už savęs. Tai turi dvejopą prasmę: ppirma, ji prarado pati save, nes ji randa save kaip kitą esmę; antra, šitaip ji įveikia tą kitą esmę, nes ji ir nemato “kito” kaip esmės, o “kitame” mato pati save” (Hegelis G.W.F. Dvasios fenomenologija V., 1995, p. 155.). Istorija yra savimonės atsiskleidimas, jos apnuoginimas ir pasirodymas mums savo esybe, ir teorija – dvasios išraiška.

Dvasia yra protas suvokiantis savo absoliutumą. Realaus proto nešėjas ir subjektas yra žmogus, o tai reiškia, kad dvasia yra žmogiškos realybės simbolis. Žmogiškoji realybė Hegeliui yyra ne tik žmogus, visuomenė, istorija, sociumas ir pan., bet taip pat ir gamta, nes ji yra tik dvasios kita būtis, vadinasi – žmogaus pasaulis. Taigi dvasia yra totalinė jėga ir realybė, kuri egzistuoja tik kaip fenomenas ir reiškiasi , atsiveria tik šiame pasaulyje, kuris yra žmogaus pasulis ir kitoks būti negali. Kadangi žmogaus pasulis egzistuoja laike ir erdvėje, tai ir dvasios reiškimasis yra laikiškas. Tas jos reiškimasis laike yra ne kas kita kaip dvasios fenomenų istorija, sutampanti su žmogaus pasulio istorija. “Istorija yra absoliuti dvasios saviraiškos arena ir vienintelis jos egzistavimo būdas” (Šliogeris A. Hegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990, p. 11.). Istorijos sklaida vyksta pagal jau mūsų aptartus dialektikos dėsnius: pereinama nuo vienos priešybės prie kitos, tačiau tai niekuomet neįvyksta radikaliai, t.y. tikroji idėja visuomet yra savo priešybių sintezėje, ji tarsi mozaika susideda iš judėjimo nuo vienos pusės į kitą ir aukštyn. Tokiu būdu susikuria istorijos spiralė. Jokios problemos nėra absoliučiai išsprendžiamos, vienos idėjos atsiradimas sukelia kitos išnykimą, tokiu būdu istorija dinamiškai kyla spirale aukštyn. Būtent dėl to visa Hegelio filosofija yra istorijos filosofija, nes istorija yra ta vieta, kurioje vyksta dvasios gyvenimas ir sklaida. Taigi tikroji dvasios gyvenimo stichija yra laikas kaip istorija. Kaip jjau minėjau dvasia virsta fenomenu, tačiau ji virsta fenomenu ne iš karto, ne vienu ypu, o pamažu, per ilgą istorinį laiką. Tai reiškia, kad kol ji nėra įsikūnijusi jusliniu pavidalu, kol netapusi dvasios fenomenu, kol savęs dar nesuvokusi ir sau neatsivėrusi, kitais žodžiais tariant imanentinė, ji egzistuoja kartu ir kitoje dimensijoje – transcendentinėje. Ji yra transcendentiška individualios sąmonės ir individo totalinės patirties atžvilgiu. Taigi ji yra anoniminė individualios sąmonės atžvilgiu ir tik tapdama fenomenu istoriniame laike ji praranda savo anonimiškumą, bet niekada nepadaro to iki galo, niekada totaliai nepereina į fenomeną ir todėl dvasia yra begalinė. Ji visada yra racionali ir iracionali, o tai reiškia, kaip jau buvo sakyta, dialektiška. Šis dvasios dialektiškumas atsiskleidžia tik istorijoje, kuri padeda dvasiai pamažu išsilaisvinti iš anonimiškumo, iracionalumo, bet niekada to nepadaro iki galo, todėl visiškai pagristai galime teigti, kad dvasia be istorijos egzistuoti negali, be jos ji nieko neverta. Dvasia “pati nieko nepaaiškina, nes pati sau aiškėja tik iš to, kas jau nėra ji pati – iš istorijos fenomenų. Ne “dvasia” paaiškina istoriją, o istorija paaiškina “dvasią”.” (Šliogeris A. Hegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990, p. 14.). Būtent tokio pobūdžio ir yra Hegelio “Istorijos filosofija”.

3. Laisvė

Anot Hegelio, istorija turi pradžią, ppabaigą ir tikslą. Pradžia yra kai žmogus išsiskiria iš gamtos, kai tampa individu kaip substancine realybe. “Individo substancialumo ir visuomenės istoriškumo rodiklis yra laisvės principas” (Šliogeris A. Hegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990, p. 20.). Dvasios esmė ir priežastis bei galutinis tikslas yra laisvė. Iš to seka, kad žmonijos istorija yra žmonijos laisvėjimo istorija. Vergų bendruomenės dar nėra istoriškos, jos yra natūralistinės, o tai reiškia, kad vergas yra būtybė dar netapusi žmogumi, jis dar nėra išsiskyręs iš gamtos. Tokios vergų visuomenės yra despotijos. Filosofo požiūriu tokios yra Rytų civilizacijos – Kinija, Indija ir t.t. Neistorines Rytų bendruomenes taip pat sudarė individai, bet jie buvo tik biologiniai individai, t.y., jie neturėjo jokios substancinės svarbos. Tikrosios istorijos pradžia Hegelis laiko Graikiją, kur žmogus išsiskiria iš gamtos, iš anoniminės visuotinybės – jis įgauna substancinį svorį. “Istorinės visuomenės sociologinė išraiška – teisinė valstybė, kur pavienis žmogus yra juridinis ir politinis subjektas, laisvasis” (Šliogeris A. Hegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990, p. 20.). Taigi istorijos tikslas yra laisvasis žmogus kaip substancinis individas suvokiantis savo laisvę ir ją įtvirtinantis teisinėje valstybėje. Laisvės garantas yra protas, nes tik protingas žmogus gali būti laisvas ir gyventi tokių pat laisvų teisinės valstybės piliečių

bendruomenėje – pilietinėje visuomenėje.

Graikija buvo tikrosios istorijos pradžia, bet ten dar nebuvo išnykęs despotizmas ir vergovė, nors jie ir operavo laisvės sąvoka. Jie žinojo, kad tik kai kurie laisvi, o ne kad žmogus yra apskritai laisvas, todėl ir gyveno vergovėje. Tik kitoje istorijos pakopoje, krikščioniškosiose germanų tautose, išnyko despotija bei vergija, nes jie suprato, kad žmogaus dvasios laisvė yra jo prigimtinė savybė. “Taigi pasaulio istorija – tai nuolatos progresuojantis laisvės supratimas. Jis yra būtinas ir alternatyvos neturintis. Laisvė – iistorijos dvasios esmė, jos pradžia pabaiga ir galutinis tikslas” (Karosas J. Socialinio pažinimo problema. V., 1997, p. 128.). Apibendrinant galima pasakyti, kad laisvės suvokimo intensyvumo laipsnis skleidžiasi istorijos kaip proto veiklos arenoje.

Išvados

Dabar, kai aptarėme istorijos kilmę, neabejodami galime teigti, kad istoriją kuria protas, t.y. mąstymas kaip absoliuto veikla, bet ne bet koks protas, o kaip jau buvo minėta (realaus proto nešėjas ir subjektas yra žmogus), visos žmonijos protas, nes tik jis pajėgus išreikšti visos istorijos subjektyvią tvarką. Individualaus žmogaus pprotas tik savaip “mėgdžioja” bendrą istorinį protą. “Istorija – savarankiškas procesas, kurio veiksmus valdo pasaulinis protas” (Karosas J. Socialinio pažinimo problema. V., 1997, p. 127 – 128.). O tai reiškia, kartoju, kad “Istorija yra absoliuti dvasios saviraiškos arena ir vienintelis jjos egzistavimo būdas” (Šliogeris A. Hegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990, p. 11.).

Štai tokia yra Hegelio išskleista pasaulinės istorijos schema ir ne be reikalo jis gali būti vadinamas istorijos filosofijos tėvu ir naujo istorizmo požiūrio atskleidėjas, padėjęs istoriją suvokti kaip objektyviai dėsningą procesą, kuriame galima įžvelgti nuo žmogaus valios nepriklausantį aspektą, kas yra labai reikšminga socialinio pažinimo problemos sprendimui. Dialektinė Hegelio istorijos samprata – kitoks, nei iki tol gyvenimo tikrovės praeityje, dabartyje ir ateityje aiškinimas – atveria naujus kelius filosofijai XIX amžiuje. Drąsiausi mąstytojai iki tol nesiryžo aiškinti, kokie dėsniai valdo žmonijos raidą.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Asteris E. Filosofijos istorija. V., 1995.

2. Hegelis G.W.F. Dvasios fenomenologija V., 1995.

3. Hegelis G.W.F. Istorijos filosofija. V., 1990.

4. Karosas J. Socialinio pažinimo problema. V., 1997.

5. Šliogeris A. HHegelio istorijos filosofija // G.W.F.Hegelis. Istorijos filosofija. V., 1990.