Tremtis

Plungės Senamiesčio

vidurinė mokykla

Referatas:

Dalia Grinkevičiūtė ir jos atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros”

Darbą atliko: XIIbkl.mokinys Marijus Jankauskas

Plungė

2003

Tremtis Lietuvoje

1941 birželio 14d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.

Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.

Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų iir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, gydytojus, verslininkus ir t.t.

Vežė iš miestelių, vežė iš miestų , vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas buvo oš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.

Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vvagonus, nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo vaikus, žmonas, tėvus.

Jie buvo apgauti.

Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių, užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumą, dažnai nneleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido ir mušė juos šautuvų buožėmis. <.>

II Pasaulinio karo metai. Didžioji agresorė Vokietija praktiškai nestabdoma siaubia Europą, o tuo tarpu SSRS pasinaudojusi šia suirute paskelbė Lietuvai ultimatumą dėl savitarpio draugystės ir pagalbos. Kitaip nei Estai Lietuvos vyriausybė nesipriešino tokiam SSRS žingsniui – priėmė ultimatumo sąlygas ir paskelbė Lietuvą jos nare. Buvo pakeista Lietuvos konstitucija sudaryta remiantis SSRS 1936m. konstitucijos pagrindu. Buvo rengiamasi kolektyvizacijai. Prasidėjo represijos. 1941m birželio 14-18 d. iš Lietuvos ištremta apie 30 000 žmonių.

Istorijos vadovėlyje šie įvykiai – tik faktas liudijantis apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą. Šiandien žinių pagalba galime išgirsti, spaudos pagalba perskaityti apie lėktuvų, traukinių, automobilių katastrofas: žuvusių tiek, sužeistų ttiek. Ir daugiau nieko. Kelios katastrofą aprašančios eilutės galėtų virsti knygomis, kuriose būtų aprašomi žuvusiųjų artimųjų likimai, sužeistųjų ir jų artimųjų likimai. Tikriausiai niekas nepagalvoja apie sugriautus žmonių gyvenimus, svajones, artimųjų linkimus. XX – XXIa. katastrofų aukų skaičius dažniausiai neviršija 3000, ko negali pasakyti apie žiaurų šimtų tūkstančių lietuvių likimą. Tremtis – baisi likimo rykštė kirtusi skaudų smūgį Lietuvai. Būtų begalo sunku įsivaizduoti tremtį patyrusių žmonių gyvenimą. Čia mums padeda pačių tremtinių atsiminimai. Viena iš jų buvo Dalia Grinkevičiūtė, parašiusi aatsiminimų knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros”.

”Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To nebuvo galima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano Tėvams” .

Dalia Grinkevičiūtė tą baisiąją birželio 14 – ąją dieną kartu su savo tėvais buvo ištremta į Sibirą, prie Laptevų jūros.

<.> Metus mes pragyvenome Altajaus krašte dirbdami tarybiniame ūkyje, o 1942 m. vasarą kartu su keletu tūkstančių kitų tremtinių mus išvežė dar toliau – į Jakutijos šiaurę, toli už poliarinio rato. Išvežė tada, kai tremtiniai lietuviai jau pradėjo prirasti pire naujos vietos sąlygų ir klimato, kai, iškeitę daiktus į bulves , pasisodino daržus ir bulvės jau pradėjo žydėti, teikdamos viltį, kad kitą žiemą neteks badauti.

Į Šiaurę mus vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Ust Kutas, KIrenskas, Oliokminskas, Jakutskas, Kiusiūras, Stolbai.

Ir vis tolyn ir tolyn į Šiaurę. Jau esame apie 800 km į šiaurę nuo poliarinio rato.

<.> LLenos žiotys. Laptevų jūra. <.>

Pagaliau sustojome. Prieš mus – negyvenama sala. Nieko nėra. Jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu. <.>

Nutiesė į aukštą salos krantą medinį lieptą ir liepė mums čia išsilaipinti: keturiems šimtams lietuvių moterų, vaikų, senelių ir nedaugeliui vyrų.

Paskui iškrovėm iš baržos lentas, plytas, ir garlaivis apsisukęs skubiai nuplaukė atgal, nes artinosi žiema. <.>

Reikėjo skubiai pradėti statyti žemines, jurtas, barakus, nes žiema buvo čia pat.

Bet viršininkai, surinkę darbingesnius vaikinus ir vyrus, neleido jiems ruošti pastogių, o išvežė į kitą salą žvejoti valstybei.

Tada mes, moterys ir vaikai, skubėdami ir kaip išmanydami ėmėme statyti iš plytų ir samanų barakus. Plėšėme rankomis nuo tundros amžino įšalo samanas ir dėjome jas tarp plytų vietoj betono: sluoksnis plytų, sluoksnis samanų. Stogo barakas neturėjo – jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu. Pro lubų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50 cm.

Tai buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledijusios, sienos apledijusios, grindys – taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo prie sienos plaukai.

Išmirė šeimos, su kai kuriomis iš jų baigėsi giminės linijos. Liko vienas berniukas. Arba liko vviena motina, netekusi penkių vaikų, vyro. Kiekvienos šeimos, likimui atskira teksto eilutė – kaip vieta atskiram kapui, kuriuo mirtis nebuvo pagerbta:

<.> Liaudies mokytojo Baranausko šeima iš 6 asmenų išmirė visa.

Drūčių šeima (nuo Kalvarijos) – tėvai ir du sūnūs – išmirė visa.

Žygelių keturių asmenų šeima – tėvai, duktė Danutė 18 metų, sūnus Eimutis 12 metų – mirė visa.

Girininko Šiūpelio šeima – taip pat visa.

Iš 6 Augustinų šeimos narių liko tik vienas berniukas.

Iš 7 Geidonių šeimos narių – tik viena Geidonienė. <.>

Tokiomis baisiomis sąlygomis – baisiau ir sunkiau nebebūna – išryškėjo, ko žmonės verti, ar jie pajėgia rūpintis kitais, ar tik savimi. Trumpuose D. Grinkevičiūtės atsiminimuose matome, kaip žmonės iš paskutiniųjų rūpinasi vieni kitais, aukojasi. Ir sielvartauja dėl to, kas, atrodo, tokiomis sąlygomis nebėra svarbu. Žaizdotas, nebepajėgiantis nuo narų atsikelti sūnus sako iš barako išvelkamai mirusiai motinai: „Dovanok brangi mamyte, kad negaliu tavęs palydėti.“

Ypatingai savo mamą globoja pati Dalia, jau beveik mirštančią šildo savo kūnu, prisiekinėja parvešianti ją į Lietuvą, meldžia Dievą padaryti stebuklą. Slapčia išveža į Jakutską, o vėliau ir į Lietuvą.

<.> 1949m. vasario mėnesį lėktuvu pabėgome iš Jakutijos ir laimingai pasiekėme Lietuvą. <.>

Sugrįžus į Lietuvą, Mamytės sveikata pastebimai pagerėjo. Didžiulis sugrįžimo džiaugsmas, daržovės, vaisiai, taip sergant šia liga [chroninis

inkstų uždegimas], gydytojų priežiūra – visa tai padėjo Jai sustiprėti. Ji tiesiog atgijo. Kaip džiaugėsi kiekvienu saulės spinduliu, kiekviena žolyte, gėle, medžiu, kurių tiek metų Šiaurėje nematė! Ji ištisas valandas kaip paukštelis sėdėdavo prisiglaudusi kokiame nors krūme tai nuskindama uogą, tai įsiklausydama į gimtosios žemės balsus. Neturėjo Stalinas tokios bausmės, kuri būtų privertusi mane gailėtis šių akimirkų.

Bet po aštuonių mėnesių liga vėl ėmė progresuoti. 1950 m. Jos sveikatos būklė jau buvo beviltiška. <.> Mirė Ji sunkiai 1950m. gegužės 5d. Paskutiniai JJos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų nesušaudė tada prie vagono durų?.“ <.>

Dalios mama mirė jos pačios prašymu pervežta į jų butą Kaune. To buto rūsyje ir buvo palaidota. Atsivežti karstą buvo neįmanoma, todėl Dalia su savo teta perpjovė spintą ir padarė iš jos karstą.

Naujos tremties merginai išvengti nepavyko ir 1950 – 1953 metais ji grąžinama į Sibirą.

D. Grinkevičiūtė visuomet buvo stipri ir valinga asmenybė. Sunkiausiomis sąlygomis baigus vidurinę mokyklą, jai pavyko įstoti studijuoti mediciną Omske. Vėliau medicinos mokslus tęsė iir su pagyrimu baigė Kaune. Dirbo Laukuvos ligoninėje. D. Grinkevičiūtė visą savo gyvenimą kovojo už teisę būti žmogumi, atvirai kalbėjo apie sovietinės sistemos nusikaltimus. Ji palaikė ryšius su Maskvos disidentais A. Sacharovu, J. Bonner, S. Korinu. Jos veikla buvo nuolat ssekama. 1974 metais atleista iš darbo saugumiečių reikalavimu. mirė 1987 metais.

„Realybės košmarai, nuolatinis balansavimas ant nebūties krašto <.> vertė pasakotoją susikurti kitokį pasaulį, grindžiamą laisvos dvasios dėsniais. Ten <.> vyrauja mirtis, cinizmas, žmogaus prigimties prievartavimas, čia – jautrus humaniškumas, gyvastinga mintis, atjauta ir solidarumas su kenčiančiais. Šios būties sferos yra skirtingos savo esme ir paskirtimi: viena funkcionuoja, kad griautų ir naikintų, kita – kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme – tai yra kultūros, žmonių ir žvėrių pasauliai. Kacetinėje literatūroje ši priešprieša yra be galo sugestyvi, kadangi aukos paprastai yra beginklės ir nuolankios, į smurtą jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, meilės idėjų. Tik šitaip asmenybė gali aatsispirti tikrovės košmarams ir pragaištingai ideologijai.“ (A. Kalėda)

Naudota literatūra:

Lina Rimavičiūtė. Literatūra X klasei. – V., 2000.

Algirdas Gečas, Juozas Jurknys, Genia Jurkynienė,

Albinas Visockis. Lietuva ir pasaulis. Istorijos vadovėlis

12klasei. – K., 2001.

Viktorija Daujotytė, Elena Bukelienė. Lietuvių literatūra. XX

a. vidurys ir antroji pusė (1940 – 1995). Vadovėlis 12 klasei.

– K., 1995.

Elena Bukelienė. Lietuvių literatūros skaitiniai 1940 – 2000.

Vadovėlis 12 klasei. – K., 2001.

Plungė

2003